2022-05-25 Nr. AB-13619-3-61-3-04090-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-42-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04090-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3155-815/2021 pagal pareiškėjo Ž. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. B. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. B. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) (toliau – ir atsakovas) 2020 m. liepos 14 d. raštą Nr. 2D-9380 „Dėl pranešimo adresu: (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir 2020 m. liepos 14 d. raštas) ir 2020 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 2D-16450 „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir 2020 m. lapkričio 12 d. raštas) (t. y. priimtus sprendimus atsisakyti nagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymą (skundą) dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo) ir įpareigoti Inspekciją iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymą (skundą) dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo. Pareiškėjas prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-390-280-2020 (toliau – ir Nutartis), kurioje kaip trečiasis asmuo dalyvavo ir Inspekcija, apeliacine tvarka išnagrinėjo ginčą dėl daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), vieno iš bendraturčių ant namo fasado savavališkai sumontuotų šešių išorinių kondicionierių blokų, taip pat dėl iškirtus angas išorinėje namo sienoje įrengtų ventiliacijos grotų ir kamino. Panevėžio apygardos teismas ieškinį toje byloje kvalifikavo kaip negatorinį ir pažymėjo, kad ieškinys nebuvo pareikštas dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, reikalaujant pašalinti neteisėtos statybos padarinius.

Panevėžio apygardos teismas Nutartyje nustatė šias svarbias faktines aplinkybes: i) „bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad gyvenamojo namo savininkų sutikimas šios įrangos sumontavimui nebuvo gautas“; ii) „net ir atliekant įrangos montavimo darbus 2002–2003 metais buvo reikalinga gauti bendraturčių sutikimą atliekant su bendrąja daline nuosavybe susijusius statybos darbus“; iii) „byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovai ar trečiasis asmuo AB Swedbank būtų kreipęsi ieškiniu į teismą dėl leidimo sumontuoti įrangą be bendraturčių sutikimo“; iv) „nagrinėjamu atveju nustatyta, kad paprastojo remonto darbai, įrengiant paskutinį kondicionierių, buvo atliekami pastate, esančiame nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje (VĮ Registrų centre žyma apie pastato patekimą į tokią teritoriją galioja nuo 2012 m. sausio 22 d.).

Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad kondicionieriaus bloko įrengimo darbams, vykusiems 2013 metais, kaip keičiantiems statinio išvaizdą, buvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis institucijų pritarimas. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalį, kurioje nurodomas dokumentų, kurie pateikiami rašytiniam pritarimui statinio projektui gauti, sąrašas, privalomas ir statinio bendraturčių sutikimas. Kadangi byloje nėra statinio bendraturčių sutikimo dėl kondicionierių bloko suprojektavimo, pripažintina, kad darbų atlikimui nebuvo gautas statybą leidžiantis dokumentas (rašytinis pritarimas)“.

Pareiškėjas, remdamasis Panevėžio apygardos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir pateiktais išaiškinimais, kreipėsi į Inspekciją su 2020 m. liepos 7 d. prašymu imtis veiksmų tam, kad nedelsiant būtų pašalinti savavališkos statybos padariniai. Be Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-390-280-2020 nustatytų aplinkybių, pareiškėjas 2020 m. liepos 7 d. prašyme nurodė ir papildomas Panevėžio apygardos teismo nenagrinėtas aplinkybes, kad „2017 m. antroje pusėje su savavališkai sumontuota ginčo įranga, be jokių projektų, suderinimų su kompetentingomis valdžios institucijomis ir negavus namo bendraturčių sutikimo, tik žodžiu suderinus su daugiabutį namą administruojančia įmone UAB „Zarasų būstas“, buvo atlikti nauji statybos darbai – prailgintos vėdinimo sistemos angos, numontuoti ir vėliau, nuleidus maždaug 70–80 cm žemyn, ant naujų tvirtinimo elementų iš naujo sumontuoti visi šeši išoriniai kondicionierių blokai, atlikti kamino atitraukimo nuo fasado darbai“.

Atsakovas 2020 m. liepos 14 d. raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo, nurodydamas, kad teismas šį klausimą jau yra išnagrinėjęs (minėta Panevėžio apygardos teismo Nutartimi). Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 13 d. skundu apskundė minėtą Inspekcijos sprendimą. Inspekcija 2020 m. lapkričio 12 d. raštu atmetė pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 13 d. skundą ir dar kartą atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, remdamasi tuo pačiu motyvu, t. y. kad teismas šį klausimą jau yra išnagrinėjęs.

2.2. Teismas nėra išnagrinėjęs ginčo dėl savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo. Teismas yra išnagrinėjęs tik negatorinį ieškinį dėl tam tikrų bendraturčių teisių pažeidimo ir iš jo kylančių neigiamų pasekmių (papildomo triukšmo ir vibracijų, sudarkyto namo fasado, butų patrauklumo ir atitinkamai jų vertės sumažėjimo ir pan.). Teismas nusprendė, kad ieškovai neįrodė, jog jų teisės yra pažeidžiamos, todėl ieškinį atmetė. Tuo pačiu teismas aiškiai nurodė, kad ieškinys nebuvo pareikštas dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, reikalaujant pašalinti neteisėtos statybos padarinius, todėl tokio ginčo jis ir nenagrinėjo. Ginčas išnagrinėtas tik dėl tam tikrų bendraturčių teisių pažeidimo. Teismas tik nustatė atskiras faktines aplinkybes, susijusias su vykdytais statybos darbais, kiek tai buvo reikšminga nagrinėjant negatorinį ieškinį. Tačiau pats ginčas dėl savavališkos statybos ir jos padarinių nebuvo nei nagrinėtas, nei išspręstas. Todėl yra akivaizdu, kad Inspekcija, atsisakydama iš esmės nagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. skundą (prašymą) dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, neįsigilinusi į teismo priimtos Nutarties turinį, faktiškai nagrinėtus klausimus bei Nutarties motyvus. Ginčo įrangos savininkas statybos darbus atliko, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento (pastarąjį kartą – 2017 m. antroje pusėje), todėl atlikti statybos darbai laikytini savavališka statyba ir Inspekcija, kaip valstybinę priežiūrą statybų srityje vykdanti valstybės institucija, privalo užfiksuoti savavališkos statybos faktą ir imtis veiksmų savavališkos statybos padariniams pašalinti.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepimuose į skundą prašė bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 dalies pagrindu, o jei ji nebus nutraukta – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepimuose į skundą nurodė, kad:

4.1. Inspekcija 2020 m. lapkričio 12 d. raštu atsakė ne į pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymą, o į 2020 m. rugsėjo 13 d. skundą, atitinkamai minėtu raštu buvo įvertintas 2020 m. liepos 14 d. rašto teisėtumas ir pagrįstumas. Inspekcija 2020 m. lapkričio 12 d. raštu pažymėjo, kad pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. skundo dalis dėl statybos darbų teisėtumo nenagrinėta pagrįstai, nes teismas išnagrinėjo skundą tuo pačiu klausimu, dėl to konstatavo, kad Inspekcijos Departamento 2020 m. liepos 14 d. raštas yra pagrįstas. Nors Inspekcija pripažino 2020 m. liepos 14 d. rašto pagrįstumą, tačiau neatsisakė imtis statybos valstybinės priežiūros veiksmų dėl galimos savavališkos statybos nustatymo, kadangi papildomai Departamentui buvo pavesta išnagrinėti papildomas 2020 m. rugsėjo 13 d. skunde nurodytas aplinkybes dėl galimos savavališkos statybos ir atsakyti pareiškėjui. Inspekcijos Departamento 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 2D-14682 „Dėl pranešimo pagal kompetenciją imtis veiksmų“ (toliau – ir 2020 m. spalio 13 d. raštas) buvo atsakyta dėl statybos klausimų, todėl, jei pareiškėjas su juo nesutinka, turėtų skųsti būtent 2020 m. spalio 13 d. raštą, kadangi 2020 m. lapkričio 12 d. rašte tik pateikta informacija, kad pareiškėjui atsakyta 2020 m. spalio 13 d. raštu ir įvertintas ankstesnis Departamento atsakymas (2020 m. liepos 14 d. raštas). Taigi nėra teisinio pagrindo Inspekciją įpareigoti iš naujo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo teiktą 2020 m. liepos 7 d. skundą dėl tų pačių aplinkybių, kadangi Inspekcija pareiškėjo skundus (2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 13 d.) dėl nurodytų galimų savavališkos statybos darbų išnagrinėjo ir pareiškėjui atsakė raštais: 2020 m. spalio 13 d. raštu ir 2020 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 2D-18370 „Dėl projekto pakeitimo ir galimai savavališkos statybos konstatavimo“ (toliau – ir 2020 m. gruodžio 14 d. raštas). Departamentas 2020 m. gruodžio 14 d. raštu papildomai nurodė, kad 2020 m. spalio 21 d. raštu Nr. 2D-15168 buvo kreiptasi į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos (toliau – ir KPD) Utenos skyrių dėl tarnybinės pagalbos suteikimo ir pažymėjo, kad, gavusi iš KPD atsakymą į pateiktą užklausimą, Inspekcija priims sprendimą dėl galimos savavališkos statybos.

4.2. Inspekcijoje buvo atliekami ir šiuo metu vykdomi aktyvūs veiksmai dėl pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 13 d. skunduose nurodytos galimos savavališkos statybos ir pareiškėjas yra išsamiai informuotas apie jo kreipimosi nagrinėjimo eigą. Taigi, net panaikinus Inspekcijos Departamento 2020 m. liepos 14 d. raštą ir 2020 m. lapkričio 12 d. raštą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Pareiškėjas nenurodo jokių pagrįstų argumentų, įrodančių, kad ginčijami raštai daro įtaką jo teisinei padėčiai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo Ž. B. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 7 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydamas imtis veiksmų tam, kad nedelsiant būtų pašalinti savavališkos statybos padariniai (duomenys neskelbtini). Departamentas 2020 m. liepos 14 d. raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą (skundą) dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo, argumentuodamas, kad teismas šį klausimą jau yra išnagrinėjęs (Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. Nutartimi). Šį Inspekcijos sprendimą pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 13 d. apskundė Inspekcijai. Inspekcija 2020 m. lapkričio 12 d. raštu atmetė pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 13 d. skundą ir dar kartą atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, remdamasi tuo pačiu pagrindu, kad teismas šį klausimą jau yra išnagrinėjęs. Šiuo raštu pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad jo 2020 m. rugsėjo 13 d. skundo pagrindu Departamentui buvo pavesta išnagrinėti papildomas 2020 m. rugsėjo 13 d. skunde nurodytas aplinkybes dėl galimos savavališkos statybos ir atsakyti pareiškėjui.

7. Teismas pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Panevėžio apygardos teismas įsiteisėjusia 2020 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-390-280-2020 paliko nepakeistą Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-38-477/2020, kurioje buvo nagrinėjamas kondicionierių išorinių blokų (duomenys neskelbtini), sumontavimo teisėtumo klausimas. Pareiškėjas šioje byloje dalyvavo kaip ieškovas. Nutartyje teismas konstatavo, kad remonto metu atlikti vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos įrengimo darbai ginčo objekte pagal 2002–2003 m. bei 2013 m. galiojusias Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 straipsnio 21 punkto nuostatas buvo priskiriami paprastojo remonto darbams. 2002 m. galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, kad, atliekant paprastąjį statinio remontą statybos leidimą gauti nėra privaloma. Pripažino, kad iki 2012 m. sausio 22 d. atliekant paprastojo remonto darbus ginčo pastate nebuvo reikalinga gauti statybos leidimą, kaip tai numatė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento 1.07.01.2002 „Statybos leidimas“ (neteko galios 2010 m. spalio 1 d.) nuostatos, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbams, atliktiems 2002–2003 metais, nebuvo reikalingas statybos leidimas, yra pagrįsta. Savavališkos statybos faktas objekte (duomenys neskelbtini), buvo paneigtas.

8. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, kad Inspekcija pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymo (skundo) dėl galimos savavališkos statybos padarinių, nes Panevėžio apygardos teismas jau išnagrinėjo kondicionierių išorinių blokų objekte (duomenys neskelbtini), sumontavimo teisėtumo klausimus ir konstatavo, jog atliekant paprastąjį statinio remontą statybos leidimą gauti nėra privaloma, paneigė savavališkos statybos faktą. Teismas sprendė, kad, nors Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, nenagrinėjo pareiškėjo prašymo, tačiau skundžiamais sprendimais išsamiai ir visapusiškai paaiškino pareiškėjui jo skunduose iškeltus klausimus, savo argumentus pagrindė objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Be to, Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 13 d. skunduose nurodytas aplinkybes dėl statybų teisėtumo, aiškiai ir suprantamai informavo, kad Departamentas 2020 m. spalio 13 d. raštu atsakė dėl pareiškėjo skunduose (2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 13 d.) keltų klausimų statybos valstybinės priežiūros srityje (dėl statybų teisėtumo). Inspekcija ėmėsi aktyvių veiksmų pagal savo kompetenciją, nagrinėdama pareiškėjo teiktus skundus, laiku ir tinkamai 2020 m. lapkričio 12 d. raštu informavo pareiškėją, kad nėra teisinio pagrindo 2020 m. liepos 14 d. raštą naikinti ir įpareigoti Inspekciją iš naujo iš esmės nagrinėti 2020 m. liepos 7 d. skundą dėl tų pačių aplinkybių (statybų teisėtumo klausimu).

9. Įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį, teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Konstatavus, kad ginčijami Inspekcijos sprendimai yra teisti ir pagrįsti, nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymą (skundą).

III. 10. Pareiškėjas Ž. B. apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Pareiškėjas prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad:

11.1. Panevėžio apygardos teismas nesprendė savavališkos statybos klausimo ir pats tai Nutartyje nurodė. Juo labiau Panevėžio apygardos teismas nepaneigė savavališkos statybos fakto. Teismas nėra išnagrinėjęs ginčo dėl savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo. Teismas yra išnagrinėjęs tik negatorinį ieškinį dėl tam tikrų bendraturčių teisių pažeidimo ir iš jo kylančių neigiamų pasekmių (papildomo triukšmo ir vibracijų, sudarkyto namo fasado, butų patrauklumo ir atitinkamai jų vertės sumažėjimo ir pan.).

Teismas ieškinį atmetė, nusprendęs, kad ieškovai neįrodė, jog jų teisės yra pažeidžiamos, o ne dėl to, kad pripažino, jog ginčo įranga sumontuota teisėtai. Teismas nustatė tik atskiras faktines aplinkybes, susijusias su vykdytais statybos darbais, kiek tai buvo reikšminga nagrinėjant negatorinį ieškinį. Tačiau pats ginčas dėl savavališkos statybos ir jos padarinių nebuvo nei nagrinėtas, nei išspręstas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad Panevėžio apygardos teismas konstatavęs, jog atliekant paprastąjį statinio remontą statybos leidimą gauti nėra privaloma, paneigė savavališkos statybos faktą, neatitinka Panevėžio apygardos teismo Nutarties turinio.

Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad buvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis institucijų pritarimas, kuris nebuvo gautas. Taip pat nebuvo gautas privalomas statinio bendraturčių sutikimas, todėl darbai atlikti nesant statybą leidžiančio dokumento. Šios Panevėžio apygardos teismo nustatytos faktinės aplinkybės sudaro prielaidas pripažinti statybą savavališka. Atsižvelgiant į nurodytas Panevėžio apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, kad darbai atlikti nesant statybą leidžiančio dokumento, yra akivaizdu, jog Inspekcija, atsisakydama iš esmės nagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymą (skundą) dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, neįsigilinusi į Panevėžio apygardos teismo priimtos Nutarties turinį, faktiškai nagrinėtus klausimus bei Nutarties motyvus.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 punkte savavališka statyba apibrėžta, be kita ko, kaip statinio dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad ginčo įrangos savininkas statybos darbus atliko neturėdamas statybą leidžiančio dokumento (pastarąjį kartą – 2017 m. antroje pusėje), todėl atlikti statybos darbai laikytini savavališka statyba ir Inspekcija, kaip valstybinę priežiūrą statybų srityje vykdanti valstybės institucija, privalo užfiksuoti savavališkos statybos faktą ir imtis veiksmų savavališkos statybos padariniams pašalinti.

Inspekcija šiuo atveju elgiasi visiškai priešingai nei byloje Nr. e2A-2004-603/2015, kurios faktinės aplinkybės, kiek tai susiję su 2017 m. antroje pusėje atliktais statybos darbais, yra labai panašios.

11.2. Jau pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės pirmosios instancijos teisme, Inspekcija 2021 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 2D-6302 pareiškėjui pateikė jo prašytą informaciją ir dokumentus, susijusius su Inspekcijos ir namo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Zarasų būstas“ susirašinėjimu pastaruoju laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju svarbūs du Inspekcijos pateikti dokumentai – UAB „Zarasų būstas“ (daugiabučio namo administratoriaus) 2021 m. sausio 29 d. raštas Nr. (1.10) S-208 „Dėl daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo)“ ir Inspekcijos 2021 m. balandžio 7 d. raštas Nr. 2D-5234 „Dėl prašymo išduoti statybos užbaigimo aktą“. Iš minėto UAB „Zarasų būstas“ 2021 m. sausio 29 d. rašto Nr. (1.10) S-208 matyti, kad Inspekcija pripažįsta, jog statyba yra savavališka, ir ragina namo administratorių spręsti jos klausimą (įteisinti arba išmontuoti). Minėtame 2021 m. balandžio 7 d. rašte Nr. 2D-5234, kuris adresuotas UAB „Zarasų būstas“, Inspekcija aiškiai nurodė, kad prie projekto A laidos turi būti pridėti daugumos bendraturčių rašytiniai sutikimai. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu Panevėžio apygardos teismas su ginčo įranga įvairiu metu atliktų darbų teisėtumo klausimą būtų išsprendęs, nereikėtų jokių rašytinių bendraturčių sutikimų, taip pat veiksmų savavališkos statybos padariniams pašalinti, kuriuos nurodo Inspekcija.

11.3. Dėl Inspekcijos neveikimo pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. neišspręsto ir iki šiol nesprendžiamo savavališkos statybos ir jos padarinių pašalinimo klausimo – jau kelerius metus stringa atliktų daugiabučio namo renovacijos darbų pridavimas valstybinei darbų priėmimo komisijai. Todėl pareiškėjui (o kartu ir kitiems bendraturčiams) kyla reali grėsmė patirti didelę turtinę žalą – prarasti valstybės paramą daugiabučių namų atnaujinimui (renovacijai), kurios dydis yra maždaug 45 proc. nuo bendros investicijų sumos. Be to, jau dabar skaičiuojamos palūkanos už darbams apmokėti paimtą paskolą. Namo administratorius iki šiol nesiima jokių veiksmų, kad būtų užfiksuotas savavališkos statybos faktas ir įrenginių savininkas būtų įpareigotas pašalinti savavališkos statybos padarinius.

12. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodė tuos pačius argumentus (aplinkybes) kaip ir atsiliepimuose į pareiškėjo skundą. Inspekcijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai jas ištyrė, padarytas išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė, remdamasis ištirtų įrodymų visumos analize bei teismų praktika. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes bei pateikia įrodymus pagal iš Inspekcijos gautą informaciją (Inspekcijos 2021 m. balandžio 23 d. raštas Nr. 2D-6302), kuri paaiškėjo po teismo priimto sprendimo, tačiau nurodytos aplinkybės susijusios su statybos užbaigimo procedūromis dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), atnaujinimo (modernizavimo) darbų, o ne su Inspekcijos ginčijamais raštais, be to, jos galėtų būti ginčijamos nebent teikiant atskirą skundą ir nesutinkant su vėlesniais Inspekcijos sprendimais. Minėti pareiškėjo pateikti įrodymai neturi jokio sąryšio su ginčijamų Inspekcijos raštų teisėtumu ir pagrįstumu, be to, jie pateikti po priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl negali būti vertinami. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyrė pateiktus byloje įrodymus, išsamiai motyvavo priimtą sprendimą, nustatė, kad Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo skundus, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo ABTĮ 146 ir 147 straipsniuose esančių pagrindų, dėl kurių galėtų būti teismo sprendimas naikintinas, taip pat ir kitų aplinkybių, paneigiančių skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą.

IV. 14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3155-815/2021 pareiškėjo Ž. B. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtoje nutartyje pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino Panevėžio apygardos teismo Nutarties argumentus, juos aiškino ne objektyviai, o atsakovui palankia linkme, nors pačioje Nutartyje aiškiai nurodoma, jog „nagrinėjamu atveju konstatavus, kad darbai bendrojo naudojimo objektuose atlikti be bendraturčių sutikimo, o paskutinis kondicionierius pastatytas nesant rašytinio pritarimo, savaime nereiškia, kad turi būti tenkinamas negatorinis ieškinys.“ Nutartyje nebuvo nagrinėjamas savavališkų statybų kausimas, šis klausimas buvo keliamas pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašyme, tačiau ginčijamuose Departamento 2020 m. liepos 14 d. rašte ir Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. rašte minėtas klausimas nespręstas, nurodant, kad Nutartimi jis jau išspręstas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad šia apimtimi ginčijami raštai negali būti laikomi korektiškais.

16. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. rašte nurodoma, jog dėl savavališkų statybų kausimo pareiškėjui buvo atsakyta Inspekcijos 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 2D-14682. Pirmosios instancijos teismas įvertino, be kita ko, ginčijamo Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. rašto turinį ir Inspekcijos 2020 m. spalio 13 d. rašto Nr. 2D-14682, kuriame pareiškėjui aiškiai atsakyta, jog Inspekcija neturi pagrindo inicijuoti procesinių veiksmų dėl savavališkos statybos, kontekste. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Inspekcija ėmėsi aktyvių veiksmų pagal savo kompetenciją, nagrinėdama pareiškėjo teiktus skundus, laiku ir tinkamai 2020 m. lapkričio 12 d. raštu informavo pareiškėją, kad nėra teisinio pagrindo 2020 m. liepos 14 d. raštą naikinti ir įpareigoti Inspekciją iš naujo iš esmės nagrinėti 2020 m. liepos 7 d. skundą dėl tų pačių aplinkybių (statybų teisėtumo klausimo), iš esmės yra teisėta ir pagrįsta.

17. Apibendrindama nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

V. 18. Pareiškėjas Ž. B. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3155-815/2021 ir objektyviai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti ginčą, dėl kurio kreipėsi į teismą.

19. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad atnaujinti procesą prašo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų). Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis yra neaiški, iš jos negalima suprasti, kodėl buvo priimtas būtent toks sprendimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje nenagrinėjo jokių faktinių aplinkybių, kurias pareiškėjas buvo nurodęs, grįsdamas savo apeliacinį skundą, neatliko jokios faktinių aplinkybių analizės ir jokių loginių veiksmų, nepateikė jokių paaiškinimų, iš kurių išplauktų teismo padarytos išvados. Nepaisant to, pateikė niekuo nepagrįstas ir nemotyvuotas išvadas, kurios yra ir vienos kitoms prieštaraujančios, aiškiai neatsakė į pagrindinį byloje iškeltą klausimą.

20. Pareiškėjas pažymi, kad ginčas šioje byloje buvo kilęs dėl to, kad Inspekcija atsisakė tirti savavališkos statybos faktą, motyvuodama tuo, jog „teismas yra išnagrinėjęs skundą tuo pačiu klausimu“ (turima omenyje Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-390-280-2020). Pareiškėjas savo skunde ir vėliau apeliaciniame skunde nurodė konkrečius minėtos Nutarties punktus, iš kurių aiškiai matyti, kad Panevėžio apygardos teismas bendraturčių ieškinį (apeliacinį skundą) išnagrinėjo tik kaip negatorinį, t. y. statybų teisėtumo klausimas apskritai nebuvo nagrinėtas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje faktiškai pripažino tai, kuo pareiškėjas iš esmės grindė savo apeliacinį skundą ir jame pateiktą reikalavimą. Tačiau lieka neaišku, ką teismas turėjo omenyje, nurodydamas, kad ginčijami Inspekcijos raštai „negali būti laikomi korektiškais“. Padaręs tokią išvadą, teismas turėjo pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti.

21. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties 19 punkte, nenurodant jokių motyvų, pateikti padriki teiginiai apie tai, kad Inspekcija pateikė pareiškėjui atsakymą, kad pirmosios instancijos teismas įvertino Inspekcijos raštų turinį. Toliau šiame punkte, nepateikęs jokių motyvų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo „išvada, jog Inspekcija ėmėsi aktyvių veiksmų pagal savo kompetenciją, nagrinėdama pareiškėjo teiktus skundus, laiku ir tinkamai 2020 m. lapkričio 12 d. raštu informavo pareiškėją, kad nėra teisinio pagrindo 2020 m. liepos 14 d. raštą naikinti ir įpareigoti Inspekciją iš naujo iš esmės nagrinėti 2020 m. liepos 7 d. skundą dėl tų pačių aplinkybių (statybų teisėtumo klausimu), iš esmės yra teisėta ir pagrįsta“. Pareiškėjui lieka neaišku, kokias konkrečiai faktines aplinkybes nagrinėjo teismas, kokius aktyvius Inspekcijos veiksmus turėjo omenyje, kodėl nėra teisinio pagrindo naikinti Inspekcijos sprendimą ir įpareigoti Inspekciją išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl savavališkos statybos. Be to, ši išvada prieštarauja nutarties 18 punkte padarytai priešingai išvadai.

22. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju nemotyvuotos ir nepagrįstos yra ir pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, t. y. pirmosios instancijos teismas taip pat nenagrinėjo jokių faktinių aplinkybių, kurias pareiškėjas buvo nurodęs, grįsdamas savo skundą, ir neatliko jokios faktinių aplinkybių analizės ir jokių loginių veiksmų, nepateikė jokių paaiškinimų, iš kurių išplauktų teismo padarytos išvados. Todėl nebuvo galimybės vien tik pritarti pirmosios instancijos teismo motyvams. Pasak pareiškėjo, neatmestina ir tai, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

23. Dėl tinkamo bylos išnagrinėjimo svarbos pareiškėjas pažymi, kad nuo 2017 m. pradžios vykdomas daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), renovacijos darbų projektas. Nors visi renovacijos darbai iš esmės užbaigti dar 2018 m., viena iš pagrindinių kliūčių darbams priduoti ir tuo pačiu užbaigti projektą yra vieno iš bendraturčių savavališka statyba (šeši išoriniai kondicionierių blokai, ventiliacijos grotos ir kaminas). Namo administratorius UAB „Zarasų būstas“ ir Zarasų rajono savivaldybės administracija nesiima jokių veiksmų dėl savavališkai sumontuotų įrenginių savininko. Pareiškėjas nuo 2017 m. vasaros pabaigos ragina Inspekciją spręsti savavališkos statybos klausimą, tačiau Inspekcija iki šiol tik biurokratiškai atsirašinėja ir nesiima jokių veiksmų, kurie įprastai atliekami tokiais atvejais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis suteikė Inspekcijai galimybę ir toliau vilkinti šio klausimo sprendimą. Dėl nesprendžiamo savavališkos statybos klausimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai trukdoma įgyvendinti Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą. Didelių finansinių nuostolių patiria ir visi daugiabučio namo bendraturčiai, nes kaupiasi palūkanos, iki šiol neskirta valstybės parama (30 proc. renovacijos projekto vertės), kuri išmokama tik po to, kai išduodamas statybos užbaigimo aktas. Be to, tokia situacija sudaro sąlygas namo administratoriui ir vietos valdžios atstovams šantažuoti namo bendraturčius ir daryti neteisėtą spaudimą, siekiant priversti bendraturčius pritarti esamos savavališkos statybos įteisinimui.

24. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į prašymą prašo atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3155-815/2021.

25. Atsakovas atsiliepime į prašymą pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje pateikė aplinkybių teisinį vertinimą (nutarties 15–20 p.): įvertino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas (dėl pareiškėjo rašto, Inspekcijos pateiktų ginčijamų raštų ir pan.) ir pateikė argumentus, kuriais motyvavo savo sprendimą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes byloje, tinkamai taikė materialines teisės normas ir pan. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teismas neprivalo pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Todėl pareiškėjo argumentai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis yra be motyvų, yra nepagrįsti. Pareiškėjo argumentai, jog minėtos teismo nutarties 18 ir 19 punktai prieštarauja vienas kitam taip pat yra nepagrįsti, kadangi jie interpretuojami ir aiškinami pareiškėjo subjektyviu vertinimu, nurodant kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo padaryti pareiškėjui palankias išvadas. Pareiškėjas siekia pakartotinio bylos nagrinėjimo, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės. Tą patvirtina ir prie prašymo pridėtas Inspekcijos 2022 m. sausio 26 d. raštas Nr. 2D-1587, kuris yra nesusijęs su teisiniu vertinimu dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, šis raštas nebuvo teiktas nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismuose, todėl atsakovas prašo minėto rašto neprijungti prie bylos ir jo nevertinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 26. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.

27. Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).

28. Šioje byloje prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

29. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintas pagrindas procesui byloje atnaujinti, kai konstatuojama, kad sprendimas yra be motyvų. Pažymėtina, kad tik visiškas motyvų nebuvimas, o ne nepakankamas motyvavimas, atitinka tokią sąlygą.

30. Nors pareiškėjas prašo atnaujinti procesą šiuo teisiniu pagrindu, tačiau faktiškai dėsto argumentus, kuriais grindžia savo poziciją dėl nepakankamo procesinių sprendimų motyvavimo arba nesutinka su įrodymų byloje vertinimu.

31. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuoja procesinės teisės normos. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas nėra teisinis pagrindas proceso atnaujinimui (ABTĮ 156 str. 2 d.), todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti šios pareiškėjo argumentų grupės pagrįstumą.

32. Nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas bet kuriuo atveju ar tai būtų pripažinta, ar tokie pareiškėjo argumentai būtų atmetami kaip nepagrįsti, nėra teisinis pagrindas procesui atnaujinti (ABTĮ 156 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija šių pareiškėjo argumentų nevertina, kaip neturinčių reikšmės galutinei procesinei pareiškėjo prašymo nagrinėjimo baigčiai.

33. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atsisako atnaujinti procesą (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. B. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3155-815/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3155-815/2021 pagal pareiškėjo Ž. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. B. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė