2025-03-26 Nr. AB-5316-3-61-3-03026-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-210-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03026-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skuba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skuba“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2024 m. spalio 30 d.), atstovaujama nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Skuba“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, AAD) 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 49 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. Bendrovė užsiima didmenine prekyba variklinių transporto priemonių atsarginėmis dalimis ir pagalbiniais reikmenimis, kurios importuojamos ir parduodamos supakuotos metalinėse pakuotėse. Bendrovė 2013-2015 metais pagamino ir perdavė vidaus rinkai 89,148 tonas metalinių pakuočių. Bendrovė pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą (toliau – ir PPATĮ) yra laikoma gamintoju-importuotoju ir turi pareigą dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų, susidariusių pareiškėjui Lietuvos vidaus rinkai tiekiant supakuotus gaminius, tvarkymą ir finansuoti jų tvarkymą. Pagal teisinį reguliavimą ši pareiga gali būti vykdoma tik per licencijuotas gamintojų ir importuotojų organizacijas, sudarius sutartis pavesti joms vykdyti PPATĮ gamintojams ir importuotojams numatytas pareigas.

2.2. Bendrovė sudarė sutartį su viešąja įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO) ir pavedė jai organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą bei vykdyti kitas teisės aktuose gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas 2013-2015 metais. PTO organizavo pakuočių atliekų sutvarkymą 2013-2015 metais bei vykdydama sutartinius įsipareigojimus išdavė Bendrovei metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013-2015 metus (toliau – ir Patvirtinimai), grindžiamus licencijuoto atliekų perdirbėjo UAB „Metrail“ išrašytais atliekų perdirbimą įrodančiais dokumentais. Bendrovė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktose deklaracijose nurodė minėtus Patvirtinimus, pagrindžiančius, kad Bendrovė sutvarkė / perdirbo 54 procentus apmokestinamųjų gaminių / pakuotės kiekį, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintoje Pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduotyje (toliau – ir Užduotis), todėl Bendrovė buvo atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo (toliau – ir Mokestis).

2.3. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD), atlikęs PTO patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino PTO išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013-2015 metus. Patvirtinimai panaikinti tuo pagrindu, kad Vilniaus RAAD 2015 m. gegužės 12 d., 2015 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimais panaikino UAB „Metrail“ išduotus atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus.

2.4. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo Bendrovę apie panaikintus PTO dokumentus ir nurodė, kad Bendrovė privalo patikslinti savo 2013-2015 metų deklaracijas bei sumokėti papildomą mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, tačiau Bendrovė, laikydamasi pozicijos, kad ji įvykdė visus teisės aktų reikalavimus ir atsižvelgusi į tai, jog dėl Patvirtinimų panaikinimo vis dar vyksta teisminis ginčas, netikslino deklaracijų ir nemokėjo papildomo Mokesčio. Atsižvelgęs į tai, Vilniaus RAAD atliko Bendrovės mokestinį patikrinimą ir surašė 2018 m. birželio 21 d. patikrinimo aktą Nr. VR-17.7-56 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatavo, kad nesant galiojančių Patvirtinimų apie sutvarkytas ir perdirbtas atliekas, Bendrovei nebegali būti taikoma Mokesčio lengvata, todėl Vilniaus RAAD padarė išvadą, kad Bendrovė nepagrįstai neapskaičiavo ir nesumokėjo Mokesčio už į vidaus rinką 2013-2015 metais išleistą iš viso 89,148 tonų apmokestinamųjų metalinių pakuočių kiekį. Bendrovė, nesutikdama su Patikrinimo akto išvadomis, pateikė pastabas atsakovui, tačiau atsakovas į jas neatsižvelgė ir skundžiamu Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą bei nurodė Bendrovei sumokėti papildomai apskaičiuotą 96 234,66 Eur mokestį.

2.5. Bendrovė, nesutikdama su Sprendimu, nurodė, kad elgėsi sąžiningai ir pateikė visus reikiamus Mokesčio lengvatai taikyti įrodymus, todėl Sprendimu nepagrįstai atsisakyta taikyti minėtą lengvatą. Vienintelis Bendrovei apskaičiuotų mokesčių faktinis pagrindas nurodytas Sprendime – Vilniaus RAAD sprendimu panaikinti Patvirtinimai, jokie kiti priekaištai, adresuoti Bendrovei, nenurodyti. Aplinkos apsaugos agentūra kiekvienais metais tikrino PTO metines ataskaitas apie sutvarkytas ir perdirbtas metalines pakuotes ir niekada nenustatydavo PTO veiklos pažeidimų, todėl Bendrovė ir neturėjo pagrindo abejoti tuo, kad atliekos tvarkomos tinkamai.

2.6. Bendrovė nepadarė pažeidimų, susijusių su pakuočių atliekų tvarkymo organizavimu 2013-2015 metais, ir savo, kaip gamintojos ir importuotojos pareigas, nustatytas PPATĮ ir kituose pakuočių atliekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose, vykdė ir tebevykdo nepažeisdama teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju turėtų būti keliamas klausimas ir dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), aplaidžiai vykdant savo pareigą kontroliuoti už atliekų tvarkymą atsakingus asmenis, nes tokiais veiksmais (neveikimu), be kita ko, buvo prisidėta prie susiklosčiusios situacijos, kai sąžiningai savo pareigą vykdę gamintojai ir importuotojai yra priversti sumokėti nustatyto dydžio Mokestį.

2.7. Bendrovei Mokesčio lengvatą suteikiantys Patvirtinimai buvo panaikinti nesant tam teisinio pagrindo. Teisės aktuose neįtvirtinta aplinkos apsaugos pareigūnų teisė panaikinti PTO gamintojams ir importuotojams išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus, todėl toks Sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu. Be to, UAB „Metrail“ išduoti dokumentai neidentifikuoja atliekų tvarkymo darbus atlikusios įmonės, todėl tai, kad buvo panaikinti UAB „Metrail“ išduoti dokumentai, savaime nereiškia, kad buvo nesutvarkytos būtent Bendrovės atliekos. Taigi, Mokesčio lengvatos paneigimas remiantis prieštaringais ir pareiškėjo Patvirtinimų teisingumo nepaneigiančiais duomenimis, prieštarauja teisei.

2.8. Atsakovas Sprendimą grindžia PPATĮ 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo mokestį už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Šios teisės normos nurodymas Sprendime, nekonkretizuojant, kokių konkrečiai savo teisių ir pareigų nevykdė pareiškėjas, negali būti pakankamu Sprendimo teisiniu pagrindu. Bendrovė, laikydamasi visų teisės aktų reikalavimų, sumokėjo už atliekų tvarkymą ir gavo jų sutvarkymą pagrindžiančius Patvirtinimus (dokumentus), kuriuos nurodė, be kita ko, ir VMI deklaracijose. Objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjui išduotų Patvirtinimų teisingumą, nėra. Be to, atsakovas Sprendime rėmėsi Kontrolės tvarkos aprašo 17 punktu, kuris Sprendimo priėmimo metu negaliojo. Taigi, atsakovas iš esmės savo Sprendimą pagrindė bendro pobūdžio teisės aktų nuostatomis bei pagrindo skaičiuoti Mokestį nenustatančiais teisės aktais, o Bendrovė, įvykdžiusi visus teisės aktuose numatytus reikalavimus Mokesčio lengvatai taikyti, todėl Mokestis Bendrovei apskaičiuotas nepagrįstai.

3. Bendrovė pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Sprendimu nepagrįstai Bendrovei perkeliamos valstybės klaidos ir neveikimo pasekmės ir tai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir EŽTK) nuostatoms. Iš esmės analogiškoje byloje (administracinė byla Nr. eI-1468-484/2019) teismas pripažino, kad gamintojui ir / ar importuotojui mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas nepagrįstai, o teismas privalo vadovautis analogiškose ar iš esmės panašiose bylose priimtais teismų sprendimais. Nagrinėjamu atveju Mokesčio lengvatos paneigimas po keleto metų nesiderina su Bendrovės teisėtais lūkesčiais ir neužtikrina teisinio tikrumo. Pagal savo pobūdį ir sukeliamas teisines pasekmes Bendrovei apskaičiuotas ir prašomas sumokėti Mokestis prilygsta sankcijai, kuri negali būti taikoma nesant Bendrovės kaltės.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus:

5.1. Departamentas 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo gamintojus ir importuotojus (įskaitant ir pareiškėją) apie prievolę iki 2018 m. vasario 15 d. apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 66 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo arba neteisingai apskaičiavęs mokesčio mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, mokesčių mokėtojui netikslinant (atsisakius patikslinti) deklaraciją, mokesčių administratorius, siekdamas paneigti mokesčių mokėtojo pateiktos deklaracijos duomenų teisingumą, privalo atlikti mokestinį patikrinimą ir priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskaičiuoti mokesčius (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-202-602/2017). Pareiškėjas skundžia Sprendimo teisėtumą, kuris patvirtintas Departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82, bet ne skundžiamu sprendimu, todėl šie argumentai šioje byloje nenagrinėtini.

5.2. Mokesčių už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213, 9 punkte buvo nurodyta, kad patikrinant Mokėtoją, nustatoma: 9.3. faktiniai duomenys apie Mokėtojo į Lietuvos vidaus rinką išleistą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, vadovaujantis Mokėtojo apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės apskaitos dokumentais, buhalterinės apskaitos dokumentais ir kitais dokumentais ar faktais, 9.4. ar Mokėtojo pateiktose dokumentuose esama informacija bei duomenys atitinka Mokėtojo deklaracijose pateiktus duomenis ir informaciją; 9.5. buvo ar nebuvo nuslėpta: į aplinką išmesti teršalai ir (ar) jų kiekis (ar) sunaudoti degalai ir (ar) jų kiekis, ir (ar) išleisti į Lietuvos vidaus rinką apmokestinamieji gaminiai, ir (ar) gaminių pripildyta pakuotė; ir (ar) neteisingai taikyti mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliojo taršos šaltinių tarifų koregavimo koeficientai; ir dėl to buvo sumokėti mažesnis Mokestis už aplinkos teršimą. Departamentui pripažinus negaliojančiais PTO išrašytų Patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą (Departamento 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. VR-17.5-82) ir nurodžius pareiškėjui pagal Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punktą iki 2018 m. vasario 15 d. apskaičiuoti privalomą sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamų gaminių ir (ar) pakuotės sumą ir ją sumokėti, mokesčių deklaracijos nebuvo patikslintos ir patikslinti mokesčiai už aplinkos teršimą nebuvo sumokėti. Vadovaujantis MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu buvo patvirtintas 2018 m. birželio 21 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-56. Patikrinimas atliktas ir sprendimas priimtas vadovaujantis galiojusiomis ir galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.

5.3. Departamento Atliekų tvarkymo kontrolės ir analizės skyrius 2017 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-6686 kreipėsi į PTO su prašymu pateikti informaciją kokioms įmonėms (gamintojams ir (ar) importuotojams) ir už kokį pakuočių atliekų kiekį (tonas) buvo paskirstyti Patvirtinimai, kurie išrašyti UAB „Metrail“ panaikintų pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu. PTO 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. S-17-396 informavo Departamentą, kad visa prašoma pateikti informacija yra pateikta Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinėje sistemoje. Atsižvelgiant į tai, buvo atsisakyta teikti papildomą informaciją Departamento pareigūnams. Atliekant pareiškėjo patikrinimą buvo remtasi duomenimis, kuriuos PTO pateikė Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinei sistemai. Departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad PTO aiškiai nurodė, kad visi Patvirtinimai ir informacija kokioms įmonėms išrašytų įrodančių dokumentų pagrindu išrašyti Patvirtinimai yra IKS, tokia pateikta informacija ir rėmėsi. Todėl nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai nurodytu aspektu.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

7. Teismas nustatė, kad:

7.1. Bendrovė užsiima didmenine prekyba variklinių transporto priemonių atsarginėmis dalimis ir pagalbiniais reikmenimis. Bendrovė importuoja ir parduoda produkciją, supakuotą metalinėse pakuotėse. Pareiškėjas 2013-2015 metais pagamino ir į vidaus rinką išleido iš viso 89,148 tonas metalinių pakuočių.

7.2. Bendrovė, vykdydama Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir ATĮ), PPATĮ ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, sudarė sutartį su PTO ir jai pavedė organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą bei vykdyti kitas PPATĮ ir kituose teisės aktuose gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas 2013-2015 metais.

7.3. PTO organizavo pakuočių atliekų sutvarkymą bei vykdydama sutartinius įsipareigojimus išdavė Bendrovei metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus Nr. 1314Vl0460-5513-9428, Nr. 1314VI0462-5513-9428, Nr. 1314VI0462-5513-9428, Nr. 1314VI0463-5513-9428 už 2013 metus, patvirtinantį dokumentą Nr. 1414VI0001-5513-9428 už 2014 metus ir patvirtinantį dokumentą Nr. 1514VI0001-5513-9428 už 2015 metus, grindžiamus licencijuoto atliekų perdirbėjo UAB „Metrail“ išrašytais atliekų perdirbimą įrodančiais dokumentais.

7.4. Vilniaus RAAD, atlikęs PTO patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013-2015 metus. Patvirtinimai panaikinti tuo pagrindu, kad Vilniaus RAAD 2015 m. gegužės 12 d., 2015 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimais panaikino UAB „Metrail" išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus.

7.5. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie PTO Patvirtinimų panaikinimą ir, atsižvelgiant i tai, nurodė, kad Bendrovė privalo patikslinti savo 2013-2015 metų deklaracijas ir sumokėti papildomą Mokestį.

7.6. Vilniaus RAAD atliko Bendrovės mokestinį patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad nesant galiojančių Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą / perdirbimą, Bendrovei negali būti taikoma Mokesčio lengvata. Vilniaus RAAD nurodė, kad Bendrovė nepagristai neapskaičiavo ir nesumokėjo Mokesčio už į vidaus rinką 2013-2015 metais išleistą iš viso 89,148 t apmokestinamųjų metalinių pakuočių kiekį.

7.7. Bendrovė, nesutikdama su Patikrinimo akto išvadomis, pateikė atsakovui pastabas dėl Patikrinimo akto, tačiau atsakovas į jas neatsižvelgė ir skundžiamu Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė Bendrovei sumokėti papildomai apskaičiuotą 96 234,66 Eur mokestį. Savo Sprendimą atsakovas grindė tuo, kad Bendrovė neįvertino panaikintų Patvirtinimų ir nepatikslino Mokesčio deklaracijų už 2013-2015 metus.

8. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, atmetė kaip nepagrįstus Bendrovės argumentus dėl kitų subjektų kaltės, jos sąžiningo ir rūpestingo elgesio, nepadarytų teisės pažeidimų, susijusių su pakuočių tvarkymu, bei, kad Patvirtinimai buvo panaikinti nesant tam įstatyminio pagrindo. Teismas savo sprendimą argumentavo tuo, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atliekos buvo sutvarkytos, todėl Bendrovė negalėjo pasinaudoti Mokesčio lengvata. Teismas pažymėjo, jog pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose nustatytų pareigų.

9. Teismas pažymėjo, jog Sprendimu Bendrovei nėra paskirta sankcija, nėra pritaikyta atsakomybė, todėl nebūtina nustatinėti atsakomybei taikyti būtinų sąlygų. Sprendimu yra apskaičiuotas mokestis už į vidaus rinką išleistą Bendrovės deklaruotą pakuotės kiekį, pareiškėjui nepagrindus teisės pasinaudoti Mokesčio lengvata. Teismas akcentavo, jog analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis administracinėje byloje Nr. A-1143-520/2023, kurioje buvo sprendžiamas individualaus administracinio sprendimo pakuotės gamintojui / importuotojui teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, atsižvelgta į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, nustatytus prejudicinius faktus.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 straipsnio 5 dalies (ankstesnės įstatymo redakcijos 8 straipsnio 1 dalies) reikalavimų, nes skundžiamame administraciniame sprendime aiškiai aptartas mokesčio perskaičiavimas, pareiškėjui nepagrindus mokestinės lengvatos, pateiktas apskaičiavimas, nurodant reikšmingas perskaičiavimui faktines aplinkybes ir taikytinas ginčo teisiniams santykiams teisės normas. Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais rėmėsi atsakovas apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną mokestį. Be to, Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pateikti pastabas dėl akto, kuria jis pasinaudojo. Šios pastabos buvo įvertintos prieš priimant Sprendimą. Sprendimą taip pat priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, todėl nėra pagrindo pripažinti Sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu.

11. Teismas vertino, jog Departamentas objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti Departamento Sprendimą yra nepagrįstas.

12. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, motyvuodamas tuo, jog bylai aktualus teisinis reguliavimas yra aiškus ir nekelia teisės aiškinimo ir taikymo klausimų.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinant Departamento Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas, pakartodamas skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad:

14.1. Mokestiniuose teisiniuose santykiuose taikomi bendrieji sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principai. Remiantis šiais principais, mokesčių mokėtojui, kuris elgėsi atidžiai bei rūpestingai ir nežinojo, negalėjo žinoti apie galbūt neteisėtą trečiųjų asmenų veiklą, dėl šios neteisėtos veiklos negali kilti neigiamos finansinės teisinės pasekmės. Bendrovė elgėsi sąžiningai ir pateikė visus reikiamus Mokesčio lengvatai taikyti įrodymus, todėl Sprendimu nepagrįstai atsisakyta ją taikyti. Bendrovė deklaravo teisingus Lietuvoje pagamintų ir į ją įvežtų ir išleistų į vidaus rinką gaminių metalinių pakuočių kiekius, taip pat laikėsi Užduoties ir už jos įvykdymą sumokėjo PTO, taigi Bendrovė įvykdė savo, kaip gamintojos ir importuotojos pareigas, įtvirtintas PPATĮ.

14.2. Bendrovė užtikrintai manė, kad atliekos yra tvarkomos tinkamai, nes Aplinkos apsaugos agentūra kiekvienais metais tikrindavo PTO metines ataskaitas dėl metalinių pakuočių tvarkymo. Pastaroji nenustatė PTO veiklos pažeidimų, patvirtino ataskaitų atitiktį teisės aktų reikalavimams, todėl Bendrovė neturėjo pagrindo abejoti tinkamu atliekų tvarkymu. Pačios valstybės valdžios institucijos netinkamai vykdė savo pareigą kontroliuoti atsakingus asmenis už atliekų tvarkymą ir savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie susiklosčiusios situacijos, kad sąžiningai savo pareigą vykdžiusi Bendrovė yra priversta antrą kartą sumokėti Mokestį už pakuočių atliekų tvarkymą.

14.3. Pagal LVAT suformuotą praktiką nedraudžiama teismams spręsti klausimo dėl lengvatos (ne) taikymo proporcingumo. Pirmosios instancijos teismas, pacitavęs LVAT praktiką, skundžiamame sprendime tik apsiribojo faktu, kad Bendrovė negali įrodyti (pagrįsti) atitinkamo kieko atliekų faktinio sutvarkymo, ir neatsižvelgė į Bendrovės kitas nurodytas aplinkybes dėl jos sąžiningumo ir rūpestingumo, tvarkant šias atliekas. LVAT administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 išaiškino, kad kaltės ir proporcingumo klausimai yra svarbūs mokestinėse bylose, o ne byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl Vilniaus RAAD kompetencijos pripažinti negaliojančiais PTO gamintojams ir importuotojams išduotus Patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo įvertinti byloje esančią visą informaciją ir Bendrovės elgesį, susijusį su Mokesčio apskaičiavimu, o ne tik formaliai pasisakyti dėl faktinio metalinių pakuočių sutvarkymo klausimo. Įpareigojimas pareiškėjui sumokėti Mokestį prieštarauja sąžiningumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

14.4. Valdžios institucijų pareigos kontroliuoti atsakingus asmenis už atliekų sutvarkymą nevykdymo pasekmė negali būti perkeliama ūkio subjektams, sąžiningai įvykdžiusiems savo pareigas ir pasitikėjusiems valstybės licencijuotomis institucijomis. Bendrovei negali būti taikoma atsakomybė už trečiųjų asmenų, tarp jų – ir valstybės institucijų, neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Teismas netinkamai šiuo atveju įvertino valstybės institucijų pareigą užtikrinti tinkamą atliekų tvarkymo sistemos organizavimą ir kontrolę. Netinkamai sutvarkytų atliekų rizika, perkeliant ją pareiškėjui, taip pat negali būti suderinama su Europos Sąjungos teisiniu reguliavimu.

14.5. Atsakovas argumentus, kad pareiškėjo metalinių pakuočių atliekos tariamai nebuvo sutvarkytos, grindžia „loterijos“ būdu pareiškėjui priskirtais įrodymais bei įrodančių dokumentų, kurie net nebuvo pareiškėjui išduoti, panaikinimu. PTO metalinės pakuotės atliekų tvarkymo paslaugas 2013–2015 metais įsigijo ne tik iš UAB „Metrail“, bet ir iš kitų atliekų tvarkytojų. Iš visų atliekų tvarkytojų gauti pakuočių atliekų tvarkymą įrodantys dokumentai buvo paskirstyti tarp įmonių taip, kad vieni gamintojai ir importuotojai gavo Patvirtinimus UAB „Metrail“ įrodančių dokumentų pagrindu, kiti – kitų atliekų tvarkytojų įrodančių dokumentų pagrindu. Faktas, kad pareiškėjui Patvirtinimai buvo išduoti nurodant UAB „Metrail“ įrodančius dokumentus, neidentifikuoja atliekų tvarkymo darbų atlikusios įmonės. Tai, kad buvo panaikinti UAB „Metrail“ įrodantys dokumentai, savaime nepagrindžia, kad buvo nesutvarkytos būtent pareiškėjo atliekos, todėl nepagrįstai buvo apskaičiuotas papildomas Mokestis už 2013–2015 metus. Be to, LVAT yra išaiškinęs, kad „loterijos“ principo taikymas, priimant administracinius aktus, kurie sukelia neigiamas teisines pasekmes tretiesiems asmenims, kurie nėra padarę pažeidimo, yra nepateisinamas ir negali būti taikomas. Taigi, tokio principo taikymas nagrinėjamu atveju prieštarauja, be kita ko, ir LVAT praktikai, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl šio principo taikymo.

14.6. Visuotinai žinoma, kad metalas – metalinė pakuotė ar gabalai – aplinkoje nesimėto, kadangi jis turi vertę rinkoje, tokia atlieka yra superkama, ir yra tvarkomas ne tik per atitinkamas licencijuotas organizacijas, bet ir privačius atliekų tvarkytojus, todėl tokios pakuotės, išleistos į rinką 2013–2015 metais, yra sutvarkytos. Aplinkybė, kas konkrečiai sutvarkė pakuočių atliekas šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, įvertinus ir tai, kad pareiškėjas jokių neteisėtų veiksmų šioje atliekų tvarkymo grandinėje neatliko. Be to, ir pats atsakovas neginčijamai nepatvirtino, kad būtent pareiškėjas nesutvarkė metalinių pakuočių atliekų. Šiuo atveju, visi prieštaravimai ir neaiškumai turėtų būti vertinami Bendrovės naudai.

14.7. Priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, Mokesčio lengvatos panaikinimas ir Mokesčio už aplinkos teršimą skyrimas prilygsta sankcijai. Jeigu būtų pripažinta, kad patikrinimo metu Mokestis pareiškėjui buvo apskaičiuotas teisėtai, papildomai apskaičiuotas Mokestis turėtų būti mažinamas, tarp valstybės ir mokesčių mokėtojo padalinant valstybės institucijų padarytų klaidų mokestines pasekmes. Mokestis turėtų būti sumažinamas, atsižvelgus į tai, jog: (i) pareiškėjas savo kaltais veiksmais ar neveikimu nepadarė pažeidimo ir neturėjo / neturi priemonių kontroliuoti atliekų tvarkytojų; (ii) pareiškėjas neturėjo teisės savarankiškai tvarkyti atliekas ar pasirinkti asmenis, kurie jų naudai sutvarkytų reikiamus pakuočių atliekų kiekius; (iii) pareiškėjas neturėjo teisių ir priemonių, kurias naudodamas galėtų kontroliuoti pakuočių atliekų tvarkytojų veiklą, o atliekų tvarkytojų veiklos kontrolę vykdo valstybės institucijos; (iv) pareiškėjas privalėjo pasikliauti licencijuotomis gamintojų ir importuotojų organizacijomis, o pastarosios – atliekų tvarkytojais, kuriuos valstybės institucijos įtraukia į Atliekų tvarkytojų sąrašus. Pirmosios instancijos teismas sprendime tik formaliai pasisakė dėl apskaičiuoto mokesčio neprilyginimo sankcijai, nevertino jos dydžio ir realių metalinių pakuočių sutvarkymo kaštų, todėl teismo sprendimas nėra pagrįstas.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Teismas įvertino pareiškėjo ir atsakovo nurodytus argumentus, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo nepagrįstumo turėtų būti atmetami.

15.2. Departamentas nesutinka su pareiškėjo prašymu kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos teismo sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas.

15.3. Pagal LVAT praktiką, įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiga mokėti tiek mokestį už aplinkos teršimą, tiek ir mokestį už valstybinius gamtos išteklius, todėl ūkio subjektų viltys išvengti mokestinės prievolės, kuri nustatyta įstatymu, negali būti vertinamos, kaip teisėtas lūkestis ir nelemia skundžiamo administracinio akto neteisėtumo. Pareiškėjo siekis išvengti mokėti privalomus mokesčius, negali būti laikomas pareiškėjo teisėtu interesu. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savaime nereiškia, jog priimtas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad Departamentas objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, Sprendimas yra motyvuotas, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti Departamento Sprendimą yra nepagrįstas.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. tenkinti jo skundą bei kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Teigia, jog skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu, taip pat akivaizdžiai prieštarauja 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas (toliau – ir Direktyva) nuostatoms ir bendriesiems Europos Sąjungos teisės principams.

19. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (aktuali redakcija) patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarkos aprašo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčių už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo nuostatos. Nagrinėjamo ginčo kontekste šių teisės aktų aktualios normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje jų nekartoja.

21. Byloje nustatyta, jog atsakovas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013-2015 metus, tarp jų ir pareiškėjo gautus Patvirtinimus bei patvirtino Patikrinimo aktą. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie PTO Patvirtinimų panaikinimą ir nurodė, kad jis privalo atitinkamai patikslinti savo 2013-2015 metų deklaracijas ir sumokėti papildomą mokestį. Nepatikslinus deklaracijų ir nesumokėjus mokesčio, Vilniaus RAAD atliko Bendrovės mokestinį patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad nesant galiojančių Patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą / perdirbimą, pareiškėjui negali būti taikoma Mokesčio lengvata, t. y. pareiškėjas nepagrįstai neapskaičiavo ir nesumokėjo Mokesčio už į vidaus rinką 2013-2015 metais išleistą apmokestinamųjų metalinių pakuočių kiekį (viso 89,148 tonas).

22. Nagrinėjamo ginčo kontekste aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 ir šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 (nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje) suformuota praktika.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindų nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pateiktas ginčui taikytino teisinio reguliavimo aiškinimas ir pasisakyta dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde kai kurių akcentuojamų klausimų (netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo, vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), pareiškėjo sąžiningumo, rūpestingumo ir teisės aktų reikalavimų vykdymo). Atsižvelgiant į tai, šiais apeliacinio skundo aspektais šioje nutartyje plačiau nepasisakoma.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam apskaičiuotas Mokesčio dydis yra laikytinas sankcija. Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, kad tai nėra sankcija, nėra taikoma atsakomybė, o tiesiog apskaičiuotas mokestis pagal pareiškėjo pateiktų deklaracijų duomenis <...>. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-104-789/2025).

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia (be kita ko) suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtent paties pareiškėjo nepakankamas aktyvumas, atidumas ir rūpestingumas sukėlė jam teisines pasekmes, todėl jo teisės, vadovaujantis konstituciniais teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo, taip pat atsakingo valdymo (gero administravimo) principais, negintinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-518-815/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-828-815/2024 ir kt.).

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pažymėtina, kad analogiško pobūdžio prašymas buvo spręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nes byloje nenustatė, jog nurodomi Direktyvos 13 ir 14 straipsniai bei 36 straipsnio 2 dalis galėtų būti kaip nors (implicitiškai) aiškinami kaip inter alia (be kita ko) (i) paneigiančios gamintojo ar importuotojo pareigą mokėti nacionaliniame mokesčio įstatyme numatytą mokestį arba (ii) leidžiančiomis jam pasinaudoti Europos Sąjungos teisėje nenumatyta nacionaline apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), nors nėra tenkinamos jos taikymo sąlygos, atveju, kai šis gamintojas ar importuotojas neįvykdo Užduoties dėl to, kad jo pavedimu (vardu) ir sutarties pagrindu veikę ūkio subjektai nesurinko ir neperdirbo atitinkamo kiekio apmokestinamosios pakuotės atliekų (neįvykdė sutartinių įsipareigojimų).

27. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai taip pat nekeičia padarytų išvadų arba yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų ir su jais susijusių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog skundžiamas sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

28. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, įrodančių (pagrindžiančių), jog metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 metus yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013–2015 metais įvykdė metalinių pakuočių atliekų tvarkymo užduotis ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Taip pat pareiškėjas nepateikė VMI patikslintų Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus apskaičiuotas pagrįstai. Nagrinėjamu atveju, be kita ko, nenustatyti apskaičiuoto mokesčio mažinimo pagrindai.

29. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tokio aiškinimo, koks nurodytas šioje nutartyje, laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024, 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024, 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024, 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024, 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-655-624/2024, 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-531-624/2024, 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024, 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-114-520/2025 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi UAB „Skuba“ apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimamas ne jos naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

32. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Skuba“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis