2020-03-12 Nr. AB-5504-3-62-3-02059-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1368-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02059-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. F. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. F. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. buvo kalinamas bendrabučio Nr. 2 1-ame lokaliniame sektoriuje. Šio bendrabučio pastatas buvo avarinės būklės, durys nesandarios, langai ir jų rėmai išpuvę, nesandarūs, grindys medinės, išlūžinėjusios, sienos, lubos nuo drėgmės apipeliję. Miegamuosiuose kambariuose buvo netinkama dirbtinė apšvieta, šaltuoju metų laiku buvo netinkama patalpų temperatūra. Sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, ant sienų ir lubų buvo grybelis ir pelėsis. Kai pareiškėjas buvo laikomas 6 lokalinio sektoriaus 14 būryje nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 15 d., jam tekęs gyvenamasis plotas kamerų tipo patalpose nesiekė 3,6 kv. m ribos, nes nuteistieji pasivaikščioti buvo išleidžiami tik 3 valandas per parą, dušuose nebuvo persirengimo kabinų. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, orumo pažeminimą, galimybių sumažėjimą, stresą, fobiją ir pan., t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 80 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Alytaus PN 7 ir 14 būriuose reglamentuota vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Pareiškėjas kalėjo bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo vaikščioti įstaigos teritorijoje, sportuoti įrengtose krepšinio, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse, dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina, prasminga veikla. Alytaus PN buvo tikrinti Alytaus visuomenės sveikatos centro specialistų, pažeidimų nebuvo nustatyta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, taip pat neprašė jo perkelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, todėl jam buvo suteikiamas trijų valandų pasivaikščiojimas dienotvarkėje nustatytu laiku. Jo pageidavimu jis galėjo būti įtrauktas į pataisos programas, pozityvaus užimtumo priemonių vykdymą, psichologinės terapijos ir socialinės reabilitacijos programas, kurios vykdomos dienotvarkėje nustatytu laiku ir nuteistieji yra išleidžiami iš miegamųjų patalpų. Bendrabučio tipo miegamieji vėdinami per langus. Patalpas privalo tvarkyti patys nuteistieji, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsio miegamuosiuose, sanitariniame mazge yra atmestini. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, apšvieta atitiko higienos normų reikalavimus. Alytaus PN bendrabutis yra ne avarinės, o blogos būklės. Gyvenamųjų ir sanitarinių patalpų švara ir tvarka nuolat prižiūrima pareigūnų, esant poreikiui šios patalpos yra remontuojamos. Nuteistiesiems sudaryta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, nuteistųjų duše pertvaros yra įrengtos. Galiojančiuose teisės aktuose reikalavimų persirengimo kabinų įrengimui dušuose nėra nustatyta. Nuteistieji turi galimybę persirengti ir drabužius pasikabinti persirengimo kambaryje, kuriame įrengtos kabyklos rūbams. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų galbūt atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo R. F. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo R. F. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. rugsėjo 18 d. pareikšti pritaikė ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas visu kalinimo laikotarpiu jautė jo nurodytus išgyvenimus ir kančias, todėl akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galbūt pažeidžiamas teises, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugsėjo 18 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas aplinkybių, kad praleistas terminas atnaujintinas, nenustatė, todėl tenkino Alytaus PN prašymą dėl senaties taikymo ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 15 d.

7. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad: pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. gegužės 26 d. buvo paskirtas gyventi į 7 būrio 2 miegamąjį (1 lokalinis sektorius, bendrabutis Nr. 2); nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. pareiškėjas paskirtas gyventi į 7 būrio 1 miegamąjį (1 lokalinis sektorius, bendrabutis Nr. 2); nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 6 d. pareiškėjas paskirtas į 14 būrio 3 miegamąjį (6 lokalinis sektorius); nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. – į 14 būrio 4 miegamąjį (6 lokalinis sektorius).

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra avarinės būklės, teismas pažymėjo, jog Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto ir Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309 duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2008 metais vasario mėn. buvo nustatyta, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas; analogišką išvadą apie bendrabučio Nr. 2 kapitalinio remonto būtinumą davė ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimą atlikęs Visuomenės sveikatos centras. Teismo vertinimu, atsakovo atstovas pagrindė, kad iki 2016 metų remonto darbai buvo atlikti tik bendrabučio Nr. 2 sanitariniame mazge, tačiau pastatas pagerintas nebuvo. Teismas sprendė, kad nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtino pareiškėjo skundo teiginį, jog bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos ir tai nulėmė bloga bendrabučio Nr. 2 patalpų, kuriose jis ginčo laikotarpiu atliko bausmę, būklė.

9. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad sanitariniuose mazguose (bendrabutyje Nr. 2, 7 būryje) nebuvo užtikrintas privatumas, teismas pažymėjo, kad Alytaus PN bausmę atliekantis pareiškėjas naudojosi tualetu, įrengtu specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, klozetai yra kabinose, neatitverti tik pisuarai. Atsižvelgęs į teismų praktiką dėl privatumo užtikrinimo tokio pobūdžio sanitariniuose mazguose, teismas konstatavo, kad buvo pakankamos sąlygos privatumui užtikrinti ir pareiškėjo pretenzijas atmetė.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, drėgmės, pelėsio ir nepakankamos ventiliacijos, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) ir iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios higienos normos HN 76:2010 nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad dėl šių pareiškėjo nusiskundimų atsakovas teismui jokių konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, apšvietimo atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams nepateikė. Tačiau ir pareiškėjas nenurodė, kokioje patalpoje ir kokiu konkrečiu metu buvo netinkama apšvieta, oro temperatūra, byloje nebuvo jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nurodytų pažeidimų pataisos namų administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad dėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių negali būti konstatuoti neteisėti Alytaus PN veiksmai.

11. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto jam kalint 6 lokalinio sektoriaus 14 būryje nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. rugsėjo 15 d., teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, įvertino atsakovo pateiktus duomenis apie šių gyvenamųjų patalpų plotus, įrengtų miegamųjų vietų skaičių ir konstatavo, kad minėtu laikotarpiu 14 būrio gyvenamosiose patalpose pareiškėjui teko 3,78–3,79 kv. m ploto, taigi minimali 3,1 kv. m riba pažeista nebuvo.

12. Teismas nenustatė pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimo, nes pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnį paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Teismas pažymėjo, kad pagal BVK 70 straipsnio 7 dalį, pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka užrakinami, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais gali būti rakinamas gyvenamosiose patalpose ir tai neprieštarauja BVK 70 straipsnio 7 daliai, tačiau turi būti išpildytos Vidaus tvarkos taisyklių 731 punkte nurodytos sąlygos (galimybė pasinaudoti tualetu, prieiti prie geriamojo vandens, iškviesti pareigūnus). Kadangi pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl negalėjimo pasinaudoti tualetu, prieiti prie geriamo vandens, negalėjimo iškviesti pareigūnus, teismas darė išvadą, kad rakinant pareiškėją jo gyvenamojoje patalpoje, suteikiant jam reglamentuotą judėjimo laisvę, aukščiau nurodytos BVK nuostatos nebuvo pažeistos.

13. Buvo atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad dušo patalpose neįrengtos persirengimo kabinos, nes teisės aktai nenustatė tokio reikalavimo, o Alytaus PN pateikti įrodymai patvirtino, jog dušo patalpose įrengtos persirengimo vietos bei kabyklos rūbams pasikabinti.

14. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. (išskyrus periodus, kuomet jis buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ar perkeltas į kamerų tipo patalpas) blogos techninės būklės Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 patalpose.

15. Teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

16. Teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Byloje nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, teismas darė išvadą, kad šioje byloje nustačius tik higienos normų pažeidimus, yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą.

III. 17. Pareiškėjas R. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam skunde prašomą sumą neturtinei žalai atlyginti.

18. Teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nes pareiškėjas buvo kalinamas ne bendrabučio, o kameros tipo patalpoje, todėl jam turėjo būti užtikrinta ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas reikiamu metu negalėjo pasinaudoti sanitariniu magu, nes kameroje gyveno devyni asmenys, o sanitarinis mazgas buvo tik vienas. Alytaus PN 1 lokalinis sektorius buvo bendrabutyje Nr. 2, kuris buvo blogos būklės, pastato susidėvėjimas – 58 proc.

19. Pareiškėjas prašo bylą išnagrinėti iš naujo, nes Alytaus PN veiksmai buvo neteisėti, šiurkščiai pažeidžiantys Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo skundas buvo pagrįstas, o pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir įrodymų.

20. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pareiškėjui neturtinė žala negali būti priteista, nes pareiškėjas neįrodė neva kilusios neturtinės žalos, neįvardijo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus pataisos namuose nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl jo pažeistų teisių atliekant bausmę Alytaus PN, teismas nustatė, kad pareiškėjas dalį skundžiamo laikotarpio bausmę atliko Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 blogos techninės būklės patalpose. Pareiškėjo skundo reikalavimams, susijusiems su Alytaus PN neteisėtais veiksmais (neveikimu) nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 17 d., pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

23. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes, kaip teigiama apeliaciniame skunde, teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui turintį tekti gyvenamosios patalpos plotą, netinkamai vertino ir neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir įrodymus dėl Alytaus PN daromų pažeidimų.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų dėl pritaikytos ieškinio senaties skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. Apeliacinė teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti turtinę žalą negalėjo būti taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą, todėl su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi sutinka ir jos argumentų nekartoja. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo skundo reikalavimų ir analizavo nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. buvusias kalinimo sąlygas.

26. Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad jis vertintu laikotarpiu, kai buvo apgyvendintas 6 lokaliniame sektoriuje, buvo laikomas kamerų tipo patalpose, todėl jam turėjo tekti ne mažiau 3,6 kv. m. šios patalpos ploto.

27. Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas taip pat pažymi, kad Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014).

28. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei ir gyveno bendrabučio tipo patalpose. Tai, kad pareiškėjas, vadovaujantis BVK 70 straipsnio 7 dalimi ir Vidaus tvarkos taisyklių 731 punkte nustatyta tvarka, dalį dienos buvo rakinamas gyvenamosiose patalpose, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas gyveno kameroje ir jam turėjo tekti ne 3,1 kv. m, o 3,6 kv. m gyvenamosios patalpos ploto. Kaip teisingai nurodė atsakovo atstovas ir nustatė pirmosios instancijos teismas, laikotarpiu, kai pareiškėjas gyveno 6 lokalinio sektoriaus 14 būrio gyvenamosiose patalpose, pareiškėjui teko 3,78–3,79 kv. m. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, nes minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog reikiamu metu 6 lokaliniame sektoriuje negalėjo pasinaudoti sanitariniu mazgu, nes patalpoje gyveno devyni asmenys, o sanitarinis mazgas buvo tik vienas. Pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės nebuvo nurodytos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakys dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų, t. y. ribotos galimybės pasinaudoti tualetu.

30. Dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

31. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo nusiskundimai dėl netenkinusių kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas.

32. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo blogos būklės, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo Alytaus PN neteisėtus veiksmus dėl to, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas blogos būklės pastate. Taigi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl ginčo pastato vertino kaip atsakovo nepaneigtus ir pripažino, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, kurie laikytini neturtine žala pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį.

33. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

34. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad dėl patirtų neigiamų išgyvenimų jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

35. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017 ir kt.).

36. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2, kuriame nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. gyveno pareiškėjas, buvo blogos būklės, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas teikė skundus dėl jo netenkinančių buities ir higienos sąlygų Alytaus PN ar kitoms kompetetingoms institucijoms, o atsakovo atstovas į juos nereagavo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista 80 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala ir pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo.

37. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas blogos būklės pastate 2 metus ir 8 mėnesius, tačiau byloje nėra duomenų, kad šios sąlygos kėlė pavojų pareiškėjui ar kaip nors blogino jo sveikatos būklę), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

38. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. F. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė