2021-04-14 Nr. AB-7693-3-61-3-01131-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2113-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01131-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl nutarimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pakeisti Lietuvos banko valdybos 2020 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. 03-25 „Dėl M. P. padaryto teisės pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas) ir sumažinti pareiškėjui paskirtą 5 000 Eur baudą iki 500 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčija tik paskirtos sankcijos dydį (griežtumą), visiškai sutinka su padarytu pažeidimu, nustatytomis faktinėmis pažeidimo aplinkybėmis ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto pažeidimo. Tačiau, pareiškėjo nuomone, Nutarimu paskirta piniginė sankcija (bauda) neatitinka padaryto pažeidimo pobūdžio ir yra per griežta ir neproporcinga padarytam pažeidimui.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad sankcijos, skirtinos už jo padaryto tipo pažeidimus, dėl savo griežtumo ir dydžio yra prilygintinos baudžiamosioms (ir jas gerokai viršijančios), dėl šios priežasties pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikomos baudžiamojo proceso taisyklės dėl bausmės (sankcijos) individualizavimo, tiek, kiek šie santykiai nėra apibrėžti ir reglamentuojami su finansinių priemonių rinkų reguliavimu susijusiuose teisės aktuose, ypač, kiek tai susiję su kaltės formos vertinimu ir kaltės formos įtaka skiriamos sankcijos dydžiui, pažeidimo mažareikšmiškumo požymiais ir kt. Šiems savo argumentams pagrįsti pareiškėjas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika pabrėždamas, kad minėto teismo praktikoje pripažįstama, jog sankcijos, skiriamos už manipuliavimo rinka pažeidimus, yra skirtos ne tik atlyginti dėl pažeidimo patirtą žalą, bet jomis taip pat siekiama represinio tikslo, todėl jos yra baudžiamojo pobūdžio.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, pažeidimas nepagrįstai kvalifikuotas kaip lengvas (nesunkus). Pažeidimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip mažareikšmis, nes Nutarime yra konstatuota, kad pažeidimu nebuvo sukelta žalos finansų sistemai. Pareiškėjo nuomone, tuo atveju, kai nustatoma, kad egzistuoja formali pažeidimo sudėtis, tačiau yra nustatomos aplinkybės, kad pažeidimu nesukeliama ar nepadaroma realios žalos finansų sistemai, yra visos sąlygos pažeidimą kvalifikuoti kaip mažareikšmį. Nors pareiškėjo veikoje yra visi formalūs manipuliavimo rinka pažeidimo požymiai, tačiau pažeidimas padarytas iš nežinojimo, dėl neatsargumo, o padarytu pažeidimu, nors ir formaliai buvo sukelta grėsmė rinkos veikimui, tačiau nebuvo padaryta jokia reali tiesioginė neigiama įtaka (žala) investuotojų interesams. Pažeidimo kvalifikavimas kaip mažareikšmio turi tiesioginę įtaką sankcijos už padarytą pažeidimą skyrimui. Vadovaujantis Lietuvos banko valdybos 2018 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 03-126 „Dėl Baudų apskaičiavimo aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Baudų apskaičiavimo aprašo (toliau – ir Aprašas) 9.1.1 punkto nuostatomis, bazinė bauda, skiriama už mažareikšmį pažeidimą, yra 10 kartų mažesnė, lyginant su bauda, skirtina už pažeidimą, kuris kvalifikuotinas kaip lengvas.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarime aplinkybė, jog pažeidimas yra netyčinis, t. y. padarytas dėl neatsargumo (nerūpestingumo), nebuvo apskritai įvertinta skiriant sankciją. Aprašas nenumato baigtinio atsakomybę lengvinančių atsakomybių sąrašo – lengvinančiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstamos ir kitos svarbios aplinkybės, kurios, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, gali būti laikomos atsakomybę lengvinančiomis ar asmens padėtį gerinančiomis (Aprašo 14.6 p.). Vadovaujantis Aprašo 15.1 punkto nuostatomis, pažeidimo padarymas tyčia vertintinas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl kaltės forma negali būti laikoma visiškai nesvarbia aplinkybe bausmės individualizavimui. Šiuo atveju aplinkybė, kad pažeidimas padarytas netyčia, t. y. dėl neatsargumo (nerūpestingumo), vertintinas kaip pažeidimo pavojingumo laipsnį mažinanti, o kartu ir skirtiną sankciją už pažeidimą švelninanti aplinkybė.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos bankas nėra ta institucija, kuri galėtų apskaičiuoti, vertinti gautos mokestinės naudos dydį ir sieti jį su tariama neteisėta pareiškėjo nauda, gauta iš pažeidimo. Skundžiamu Nutarimu yra konstatuota, kad ginčijamus sandorius pareiškėjas galėjo atlikti ir nesinaudodamas trečiųjų asmenų vardu, t. y. nemanipuliuodamas rinka, tačiau, kaip nurodoma Nutarime, tai būtų užtrukę ilgiau, nes rinka nėra labai likvidi, be to, yra tikėtina, kad pareiškėjas būtų patyręs ir realių nuostolių. Šiuo atveju aplinkybė dėl realių nuostolių patyrimo yra paremta prielaida (Nutarime tokie nuostoliai įvardijami tik tikėtinais). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo gauta mokestinė nauda nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su padarytu pažeidimu – mokestinė nauda nėra tiesioginė manipuliavimo rinka pasekmė ir nėra gauta tik dėl to, kad pareiškėjo veiksmuose pasireiškė manipuliavimo rinka požymiai. Priešingai, mokestinės naudos siekimas buvo netyčinio pažeidimo priežastis, bet ne pasekmė. Dėl šios priežasties mokestinės naudos gavimo aplinkybė apskritai negali būti vertinama kaip pareiškėjo nauda, gauta iš padaryto pažeidimo. Pareiškėjo nuomone, jo gauta mokestinė nauda, kuri neteisėta ar draudžiama pagal mokesčių teisės aktus, negalėjo būti siejama su pareiškėjui skirtina sankcija už padarytą pažeidimą.

7. Pareiškėjas teigė, kad paskirta sankcija yra neproporcinga, nes pažeidimas padarytas dėl nepatyrimo ir neatsargumo. Pareiškėjas savo veiksmais padarė veiką, atitinkančią formaliuosius manipuliavimo rinka pažeidimo požymius, pripažino savo veiksmus ir dėl jų gailėjosi, nedelsdamas ėmėsi veiksmų, kad panašaus pobūdžio pažeidimas nebepasikartotų, atsisakė bet kokios investavimo veiklos. Pareiškėjas patyrė sunkų tyrimo ir nagrinėjimo procesą, kurio metu nuoširdžiai ir aktyviai bendradarbiavo su institucija, padėjo aktyviais veiksmais atlikti tyrimą, patyrė gausybę neigiamų išgyvenimų, visiškai atsisakė bet kokios su investavimu susijusios veiklos, todėl manė, kad vien jau procesas yra pakankama poveikio priemonė. Papildoma finansinė bauda perteklinė ir nebūtina, todėl net ir 500 Eur baudos paskyrimas pažeidėjui šiuo atveju yra visiškai pakankama, proporcinga, teisinga ir protinga poveikio priemonė. Nėra pagrindo papildomai žlugdyti pareiškėjo ir jo šeimos dėl to, kad asmuo per nepatyrimą ir neatsargumą formaliai atliko veiksmus, kurie buvo kvalifikuoti kaip manipuliavimas.

8. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

9. Lietuvos bankas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo nuomone, jog skiriant poveikio priemonę už draudimo manipuliuoti rinka pažeidimą, turi būti taikomos baudžiamojo proceso taisyklės dėl sankcijos individualizavimo, ypač kiek tai susiję su kaltės formos vertinimu ir kaltės formos įtaka skiriamos sankcijos dydžiui, pažeidimo mažareikšmiškumo požymiais ir kt.

10. Lietuvos bankas laik4si pozicijos, kad vertinimas, ar pareiškėjui paskirta administracinė sankcija laikytina baudžiamojo pobūdžio, yra svarbus būtent Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų taikymo aspektu. Šiuose tarptautiniuose dokumentuose yra įtvirtintos žmogaus, kurio atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir jam taikoma baudžiamojo pobūdžio sankcija, teisių ir laisvių garantijos. Konstatavus, kad sankcija laikytina baudžiamojo pobūdžio sankcija, kaip ji suprantama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir ESTT praktikoje, tiriant pažeidimą ir nagrinėjant bylą taikytinos Chartijoje ir Konvencijoje įtvirtintos teisę į teisingą teismą užtikrinančios garantijos. Atsakovo teigimu, nustačius, kad Lietuvos banko skiriama administracinė sankcija yra baudžiamojo pobūdžio, turi būti užtikrinamas tinkamas Chartijoje ir Konvencijoje nustatytų procesinių garantijų įgyvendinimas, tačiau tai nereiškia, kad pakeičiamas nacionalinėje teisės sistemoje priimtas sankcijų klasifikavimas bei takoskyra tarp skirtingų teisės šakų ir jose taikomų principų bei nuostatų. Nėra teisinio pagrindo teigti, kad Lietuvos bankas, skirdamas pareiškėjui administracinę sankciją – piniginę baudą – pagal finansinių priemonių rinką reguliuojančius teisės aktus, turėjo taikyti baudžiamojo proceso taisykles dėl sankcijos individualizavimo, ypač kiek tai susiję su kaltės formos vertinimu ir kaltės formos įtaka skiriamos sankcijos dydžiui, pažeidimo mažareikšmiškumo požymiais ir kt.

11. Lietuvos bankas pažymėjo, kad vykdydamas pareiškėjo padaryto draudimo manipuliuoti rinka pažeidimo tyrimo procedūrą ir taikydamas jam poveikio priemonę už pažeidimą, tinkamai užtikrino visų Chartijoje ir Konvencijoje nustatytų procesinių garantijų įgyvendinimą. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos banko skiriamų poveikio priemonių individualizavimas yra reguliuojamas specialiųjų teisės aktų – Lietuvos banko veiklą ir finansų rinką reguliuojančių Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos tiesiogiai taikomų teisės aktų. 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka (Piktnaudžiavimo rinka reglamentas) ir kuriuo panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB ir Komisijos direktyvos 2003/124/EB, 2003/125/EB ir 2004/72/EB (toliau – ir Piktnaudžiavimo rinka reglamentas), 31 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 7 dalyje, Apraše nurodytos aplinkybės, į kurias Lietuvos bankas atsižvelgia, skirdamas poveikio priemones. Šis teisinis reguliavimas yra specialus ir užtikrina veiksmingą Lietuvos banko skiriamų poveikio priemonių individualizavimą.

12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pažeidimas turėtų būti vertinamas ne kaip lengvas, bet kaip mažareikšmis. Pareiškėjo teiginį, kad Nutarime yra konstatuota, jog pažeidimu nebuvo sukelta žala finansų sistemai, atsakovas laikė neteisingu, iškreipiančiu Nutarimo nuostatas. Pabrėžė, kad taip pat nėra visų sąlygų, dėl kurių pareiškėjo padarytas pažeidimas galėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis. Nutarime nurodyta, jog nenustatyta, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas turėjo tiesioginę reikšmingą neigiamą įtaką (padarė žalą) investuotojų interesams, tačiau tai nereiškia, kad pažeidimu nepadaryta neigiamos įtakos (žalos) Piktnaudžiavimo rinka reglamento saugomoms vertybėms. Pareiškėjo elgesys neabejotinai padarė žalos sąžiningam ir skaidriam finansinių priemonių rinkos funkcionavimui ir sudarė prielaidas klaidinti kitus investuotojus bei rinkos dalyvius, suponuojant įspūdį, kad konkrečią dieną vyksta atitinkamo intensyvumo prekyba finansinėmis priemonėmis, nors realiai kai kuriomis dienomis, pareiškėjui nesudarius fiktyvių sandorių, prekyba konkrečiomis finansinėmis priemonėmis rinkoje nebūtų vykusi. Neigiamos įtakos (žalos) Piktnaudžiavimo rinka reglamento saugomoms vertybėms fakto nepašalina ir negali sumenkinti ta aplinkybė, kad nebuvo gauta konkrečių investuotojų skundų ar pretenzijų dėl jų galimai patirtos žalos.

13. Atsakovo teigimu, vertinant pažeidimą mažareikšmiškumo aspektu, reikėtų atsižvelgti į: 1) paties pažeidimo reikšmę (ji turėtų būti nedidelė, norint pažeidimą pripažinti mažareikšmiu) ir 2) žalos teisės normų saugomoms vertybėms pobūdį ir reikšmę (turi būti nepadaryta nors kiek didesnės žalos teisės normų saugomoms vertybėms). Nagrinėjamu atveju šie kriterijai nėra tenkinami, o pareiškėjas savo vertinime nepagrįstai remiasi teiginiu, kad jo padarytu pažeidimu nebuvo sukelta žala finansų sistemai. Pažeidimui kvalifikuoti esminę įtaką turi paties padaryto pažeidimo reikšmė – nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta Nutarime, buvo pažeistas esminis Piktnaudžiavimo rinka reglamento draudimas manipuliuoti rinka ir sąžiningo finansinių priemonių rinkos veikimo principas. Šio esminio draudimo pažeidimas savaime sukelia žalą sąžiningam, skaidriam ir veiksmingam finansinių priemonių rinkos veikimui. Atsakomybei už manipuliavimą rinka atsirasti pakanka paties pažeidimo padarymo fakto, todėl aplinkybė, kad pažeidimu nebuvo padaryta tiesioginė reikšminga neigiama įtaka (žala) investuotojų interesams, nepaneigia paties pažeidimo reikšmingumo, kuris yra akcentuotas Nutarime. Aplinkybė, kad dėl padaryto pažeidimo nebuvo nustatyta tiesioginių reikšmingų neigiamų padarinių investuotojų interesams, buvo įvertinta nustatant padaryto pažeidimo pobūdį ir kvalifikuojant jį kaip lengvą.

14. Atmestinais atsakovas laikė pareiškėjo argumentus, kuriais pažeidimo mažareikšmiškumas grindžiamas nežinojimu dėl neatsargumo. Nutarime yra pažymėta, jog kaltės forma – tyčia arba neatsargumas – nėra reikšminga atsakomybei už Piktnaudžiavimo rinka reglamento pažeidimus taikyti. Dėl neatsargumo padaryti pažeidimai dėl jų poveikio finansinių priemonių rinkai nėra savaime mažiau sunkūs nei tyčiniai pažeidimai. Nežinojimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, atleidžianti asmenį nuo atsakomybės arba jo atsakomybę švelninanti aplinkybė. Asmenys, pradėdami bet kokią veiklą ir joje dalyvaudami, turi pasidomėti tokiai veiklai keliamais reikalavimais ir taikomais draudimais.

15. Dėl kaltės formos vertinimo Lietuvos bankas nurodė, kad ji yra svarbi aplinkybė, individualizuojant pažeidimą padariusiam asmeniui skirtiną poveikio priemonę (Lietuvos banko įstatymo 433 str. 7 d. 3 p.). Piktnaudžiavimo rinka reglamento 15 straipsnio nuostatos nustato, jog pažeidimui konstatuoti būtina nustatyti asmens kaltę, tačiau nėra reikalaujama nustatyti konkrečią kaltės formą – tyčią. Egzistuoja dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Į tai, kad nebuvo nustatyta pareiškėjo tyčios, buvo atsižvelgta Lietuvos bankui nustatant piniginės baudos dydį. Tyčios nebuvimas sudarė pagrindą konstatuoti, kad nėra pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių (viena kurių yra tyčia), todėl, remiantis Aprašo antrojo skirsnio nuostatomis, atsižvelgiant į nustatytas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, bazinis baudos dydis buvo mažinamas, taip individualizuojant pareiškėjui skiriamą poveikio priemonę. Lietuvos bankas laikėsi Lietuvos banko įstatymo, Piktnaudžiavimo rinka reglamento ir Aprašo nuostatų ir tinkamai atsižvelgė į pareiškėjo kaltės formą, individualizuodamas skiriamą poveikio priemonę.

16. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su mokestinės naudos įvertinimu, atsakovas pažymėjo, kad tiek pagal Lietuvos banko įstatymą, tiek pagal Piktnaudžiavimo rinka reglamentą, Lietuvos bankas, parinkdamas poveikio priemonės rūšį ir dydį, privalo atsižvelgti į dėl pažeidimo asmens gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydį, jeigu jį įmanoma nustatyti. Pats pareiškėjas pateikė Lietuvos bankui paaiškinimus dėl turtinės naudos (išvengė nuostolių), dėl nesumokėto dalies gyventojų pajamų mokesčio, kurį būtų privalėjęs sumokėti, jeigu nebūtų padaręs pažeidimo, todėl Lietuvos bankas privalėjo šias aplinkybes ištirti ir atsižvelgti taikydamas poveikio priemonę.

17. Kaip teisiškai nereikšmingus atsakovas prašė vertinti pareiškėjo skundo svarstymus apie tai, ar jo gauta mokestinė nauda yra manipuliavimo rinka pasekmė. Pareiškėjo minimi veiksmai, aplinkybės ir motyvai yra tarpusavyje glaudžiai susiję: pirma, mokestinės naudos siekimo tikslas; antra, siekiant šio tikslo, atliktas manipuliavimas rinka; trečia, dėl manipuliavimo rinka pasiektas tikslas ir gautas rezultatas – mokestinė nauda. Lietuvos banko atliekamų finansinių priemonių rinkos priežiūros funkcijų ir poveikio priemonės taikymo aspektu yra reikšmingas pareiškėjo padarytas Piktnaudžiavimo rinka reglamento 15 straipsnio pažeidimas ir Lietuvos banko atlikto tyrimo metu nustatytas dėl pažeidimo gautos naudos (išvengtų nuostolių) faktas. Priešingai, negu teigia pareiškėjas, jo gauta mokestinė nauda (išvengti nuostoliai) tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusi su jo atliktais manipuliavimo rinka veiksmais, o ne su hipotetine situacija, kai, pavyzdžiui, pareiškėjas įvykdytų finansinių priemonių sandorius, nesinaudodamas trečiųjų asmenų vardu, bet sudarydamas finansinių priemonių sandorius rinkos sąlygomis.

18. Lietuvos bankas nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad paskirta 5 000 Eur piniginė bauda yra neproporcinga. Pažymėjo, kad taikydamas poveikio priemonę ir nustatydamas jos dydį, Lietuvos bankas atsižvelgė į Lietuvos banko įstatyme ir Piktnaudžiavimo rinka reglamente nurodytų svarbių aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama, visumą, taip pat laikėsi Lietuvos banko įstatyme ir Apraše nustatytos baudų apskaičiavimo tvarkos. Argumentai, pagrindžiantys pareiškėjui paskirtos piniginės baudos proporcingumą, pateikti Nutarime. Pareiškėjo teiginį, kad vien Lietuvos banko tyrimo inicijavimas ir nagrinėjimas Lietuvos banko valdyboje jau buvo pakankama sankcija pareiškėjui, atsakovas vertino kaip nepagrįstą, nes nei pažeidimo tyrimas, nei pažeidimo nagrinėjimas nėra laikytini poveikio priemonėmis ir jais negali būti pasiekiami poveikio priemonių taikymo tikslai.

19. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad, atsižvelgiant į visas nustatytas lengvinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį ir pareiškėjo kaltės formą, jam galėjo būti skirta tik minimali (ne didesnė nei iš pažeidimo gauta nauda) sankcija, t. y. sankcija, neviršijanti 2 231,32 Eur. Lietuvos bankas, kaip finansinių priemonių rinką prižiūrinti ir priežiūros praktiką formuojanti institucija, laikėsi pozicijos, kad tokio dydžio bauda iš esmės prieštarautų Piktnaudžiavimo rinka reglamento nuostatoms ir smarkiai sumenkintų priežiūros institucijos turimus įrankius, siekiant pažaboti vieną esminių Piktnaudžiavimo rinka reglamento pažeidimų – draudimo manipuliuoti rinka pažeidimą. Pareiškėjui skirta piniginė bauda, įvertinant jo padaryto pažeidimo pobūdį, trukmę ir kitas svarbias bylos aplinkybes, sudaro 0,1 proc. maksimalios galimos pagal Piktnaudžiavimo rinka reglamentą skirti baudos.

20. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas akcentavo, kad gailisi dėl pažeidimo, investavimo veiklos atsisakė, investavo šeimos pinigus, yra daugiavaikis tėvas, turi (duomenys neskelbtini), neteisinga bausti visą šeimą už jo nežinojimą. Lietuvos bankas galėjo jį tik įspėti. Pareiškėjo manymu, 5 mln. Eur bauda galėtų grėsti profesionaliam juridiniam asmeniui, o ne fiziniam asmeniui.

21. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovai pabrėžė, kad padarytas sunkus pažeidimas, pareiškėjui 5 mln. Eur bauda grėsė kaip fiziniam asmeniui, jeigu būtų juridinis asmuo, jam grėstų 15 mln. Eur bauda. Į kaltės formą atsižvelgta: tyčios (sunkinančios aplinkybės) nebuvo, tai atsispinti 2 baudos skyrimo etape. Pareiškėjas investuoja nuo 2005 m., yra įgudęs investuotojas, turėjo žinoti draudimus. Iki Piktnaudžiavimo rinka reglamento įsigaliojimo baudos buvo ženkliai mažesnės. Reali žala padaryta, nebuvo tiesioginės reikšmingos žalos investuotojų interesams.

II. 22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo M. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

23. Teismas nustatė, kad byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra, kaip ir nėra ginčo dėl pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo, t. y. pareiškėjas sutinka su padarytu pažeidimu, nustatytomis pažeidimo aplinkybėmis. Pareiškėjas nesutinka ir ginčija tik paskirtos sankcijos dydį (griežtumą) ir teigia, kad paskirta piniginė sankcija neatitinka pažeidimo pobūdžio, yra neproporcinga padarytam pažeidimui. Atsakovas teigia priešingai – paskirtos piniginės baudos dydis atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, paskirta bauda yra proporcinga.

24. Pareiškėjo teigimu, skiriant jam poveikio priemonę už draudimo manipuliuoti rinka pažeidimą, turi būti taikomos baudžiamojo proceso taisyklės dėl bausmės individualizavimo.

25. Teismas su šias pareiškėjo argumentais sutiko tik iš dalies, tačiau pažymėjo, jog vertinimas, ar pareiškėjui paskirta administracinė sankcija laikytina baudžiamojo pobūdžio, yra svarbus Chartijos ir Konvencijos nuostatų taikymo aspektu.

26. Teismas, įvertinęs ESTT (1976 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Engel ir kiti prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 5100/71, 5101/71, 5102/71, 5354/72, 5370/72), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016) praktiką, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta administracinė sankcija laikytina baudžiamojo pobūdžio Konvencijos prasme. EŽTT 2020 m. gruodžio 3 d. sprendime byloje L. prieš Prancūziją, Nr. 5242/04, pripažino, kad tam tikrais atvejais Konvencijos 6 straipsnyje numatytas garantijas turi užtikrinti administracinės institucijos, kurios vykdo funkcijas ekonomikos, finansų ir konkurencijos srityje. Teismas pažymėjo, kad administracinių institucijų atžvilgiu Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų garantijų taikymas ne visais atvejais yra absoliutaus pobūdžio ir taikomas pilnu griežtumu, todėl turėtų būti atsižvelgiama į protingumo ir proporcingumo principus. Teismas pritarė atsakovo argumentams, jog konkrečios administracinės sankcijos vertinimas kaip baudžiamojo pobūdžio sankcijos Chartijos ir Konvencijos aspektu neturi įtakos šios sankcijos kvalifikavimui (perkvalifikavimui) pagal nacionalinę teisę ir nereiškia, kad asmeniui skiriama sankcija pagal Lietuvos Respublikos teisę tampa reguliuojama baudžiamosios teisės. Tai nereiškia, kad pakeičiamas nacionalinėje teisės sistemoje priimtas sankcijų klasifikavimas bei takoskyra tarp skirtingų teisės šakų ir jose taikomų principų bei nuostatų. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 113 straipsnio nuostatas, Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. 03-44 „Dėl Lietuvos banko atliekamų tyrimų nuostatų“ nuostatas, Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 5 dalies nuostatas, į tiriamam asmeniui suteikiamas teises, Konvencijos 6 straipsnyje numatytos procesinės garantijos buvo visiškai užtikrintos. Atsakovas taip pat teismui patvirtino (pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė), kad vykdydamas pareiškėjo padaryto draudimo manipuliuoti rinka pažeidimo tyrimo procedūrą ir taikydamas poveikio priemonę už pažeidimą tinkamai užtikrino tarptautiniuose dokumentuose nustatytų garantijų įgyvendinimą.

27. Teismas akcentavo, jog didžioji dalis pareiškėjo skunde dėstomų argumentų išimtinai susiję su baudžiamosios atsakomybės taikymu, tačiau, kaip teismas konstatavo anksčiau, toks vertinimas nėra teisingas ir laikomas nereikšmingu, nes Konvencijos 6 straipsnyje numatytų garantijų buvo laikomasi.

28. Kitas pareiškėjo skundo argumentas – kad pažeidimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip mažareikšmis, nes pažeidimu nebuvo sukelta žala finansų sistemai. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, kad nebuvo sukelta žala finansų sistemai, yra nepagrįsti, nes žala konstatuota Nutarimo 4 punkte.

29. Nutarimo 4 punkte konstatuota, kad nustatytas esminio Piktnaudžiavimo rinka reglamente įtvirtinto draudimo manipuliuoti rinka pažeidimas, kuris per se (pats savaime) daro neigiamą įtaką teisės norma saugomoms vertybėms – sąžiningam, skaidriam ir efektyviam finansinių priemonių rinkų veikimui ir investuotojų interesų apsaugai ir yra nesuderinamas su minėtame reglamente nustatytais tikslais (saugoti finansų rinkų vientisumą ir sustiprinti investuotojų pasitikėjimą); pažeidimo neigiama įtaka (žala) teisės norma saugomoms vertybėms yra nedidelė – nors buvo pažeistas esminis Piktnaudžiavimo rinka reglamente numatytas draudimas manipuliuoti rinka ir sąžiningo finansinių priemonių rinkos veikimo principas, nenustatyta, kad toks pažeidimas turėjo tiesioginę reikšmingą neigiamą įtaką (padarė žalą) investuotojų interesams. Taigi teismas pritarė Lietuvos banko pozicijai, kad Nutarime konstatuota, jog pareiškėjo padarytas pažeidimas padarė neigiamą įtaką Piktnaudžiavimo rinka reglamentu saugomoms vertybėms, t. y. padarė žalą. Tai, kad nebuvo gauta nusiskundimų, pretenzijų iš investuotojų dėl jų galimai patirtos žalos, yra nereikšminga, nes, kaip minėta, žala buvo padaryta Piktnaudžiavimo rinka reglamento saugomoms vertybėms bei sąžiningam finansinių priemonių rinkos veikimo principui. Pareiškėjas pažeidė Piktnaudžiavimo rinka reglamento 15 straipsnio nuostatas – draudžiama manipuliuoti rinka ar bandyti manipuliuoti rinka. Taigi atsakomybei už manipuliavimą rinka atsirasti pakanka paties pažeidimo padarymo fakto. Pareiškėjas skunde teismui rėmėsi baudžiamųjų bylų analizėmis, kuriose veika pripažįstama mažareikšme, tačiau, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, jos yra netinkamos šioje byloje, nes minimose bylose pagrindinis kriterijus, kuris nulėmė veikos pripažinimą mažareikšme – žalos įstatymo saugomai vertybei nebuvimas, kuris nagrinėjamu atveju negali būti tenkinamas.

30. Pareiškėjas taip pat pažeidimo mažareikšmingumą grindė nežinojimu. Nutarime konstatuota, kad kaltės forma – tyčia ar neatsargumas yra nereikšminga atsakomybės aspektu už Piktnaudžiavimo rinka reglamento pažeidimą taikyti. Teismas su šiais atsakovo argumentais sutiko. Dar daugiau, teismas akcentavo, kad nežinojimas negali būti laikomas aplinkybe, atleidžiančia asmenį nuo atsakomybės. Veikla finansų rinkose ir investavimas yra sudėtinga veikla, reikalaujanti ne tik tos srities žinių, bet ir atidumo. Todėl asmenys, pradėdami investavimo veiklą, joje dalyvaudami, turi būti ne tik atidūs, bet ir pasidomėti tokiai veiklai keliamais reikalavimais bei tos veiklos teisiniu reguliavimu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl nežinojimo, teismo vertinimu, negali būti vertinami kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

31. Skunde teigiama, kad priimant Nutarimą ir skiriant baudą, nebuvo įvertinta tai, kad pažeidimas padarytas dėl neatsargumo (nerūpestingumo), kas, pareiškėjo vertinimu, laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

32. Teismas vadovavosi Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 7, 8 ir 9 dalimis ir pažymėjo, kad iš Nutarimo nustatyta (Nutarimo 4 punkto 8 papunktis), jog atsakovas, skirdamas poveikio priemonę, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjo veiksmuose nebuvo tyčios, kas sudarė pagrindą atsakovui konstatuoti, kad nėra pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taigi į pareiškėjo kaltės formą buvo atsižvelgta.

33. Teismas nesutiko ir su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas nėra ta institucija, kuri galėtų apskaičiuoti, vertinti gautos mokestinės naudos dydį ir sieti jį su tariama neteisėta pareiškėjo nauda, nes Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 7 dalies 2 punktas nustato, kad Lietuvos bankas, priimdamas sprendimą dėl poveikio priemonės taikymo, parinkdamas konkrečią poveikio priemonę (priemones) ir jos (jų) dydį, turi atsižvelgti dėl pažeidimo asmens gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydį, jeigu jį įmanoma nustatyti. Remdamasis Piktnaudžiavimo rinka reglamento 30 straipsnio h punktu, teismas akcentavo, kad atsakovui suteikta teisė, nustačius gauto pelno ar išvengtų nuostolių sumą, poveikio priemonę taikyti atsižvelgus į nustatytą sumą. Pats pareiškėjas pateikė atsakovui paaiškinimus, kad pažeidimu gavo turtinės naudos, nesumokėdamas dalies gyventojų pajamų mokesčio, kurį būtų privalėjęs sumokėti, jei nebūtų padaręs pažeidimo. Taigi pareiškėjo argumentai dėl atsakovo veiksmų, nustatant pareiškėjo gautą mokestinę naudą, atmesti kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys nustatytoms aplinkybėms ir teisiniam reguliavimui.

34. Teismas vadovavosi Aprašo 5 punktu, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 114 straipsnio 5 dalimi ir pažymėjo, kad akivaizdu, jog minėtos nuostatos reguliuoja atvejus, kada gauta nauda viršija maksimalų galimą skirti baudos dydį – 5 000 000 Eur, todėl nagrinėjamu atveju netaikomos.

35. Dėl paskirtos baudos proporcingumo teismas pažymėjo, kad Aprašo nuostatos aiškiai nustato etapus bei juose vertintinas aplinkybes, t. y. 4 punkte nustatyta, kad baudos dydis apskaičiuojamas trimis etapais: 4.1. pirmuoju etapu, vadovaujantis Aprašo II skyriaus pirmuoju skirsniu, nustatomas bazinis baudos dydis; 4.2. antruoju etapu bazinis baudos dydis, jeigu yra pagrindas, vadovaujantis Aprašo II skyriaus antruoju skirsniu, mažinamas arba didinamas atsižvelgiant į lengvinančias ir sunkinančias bei kitas asmens padėtį gerinančias arba bloginančias aplinkybes; 4.3. trečiuoju etapu pirmuoju ir antruoju etapais nustatytas baudos dydis, jeigu yra pagrindas, vadovaujantis Aprašo II skyriaus trečiuoju skirsniu, mažinamas arba didinamas atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti poveikio priemonės proporcingumą, atgrasomąjį poveikį ir į kitas reikšmingas, tačiau pirmuoju ir antruoju etapais nevertintas aplinkybes. Iš Nutarimo 4 punkto 12 papunkčio pateikto baudos dydžio apskaičiavimo matyti, kad atsakovas laikėsi visų nustatytų teisės aktų reikalavimų ir įvertinęs visus Apraše nustatytus etapus, teisėtai bei pagrįstai už Piktnaudžiavimo rinka reglamento 15 straipsnio nuostatų pažeidimą skyrė 5 000 Eur baudą.

36. Teismas vertino, kad Lietuvos bankas, kaip institucija prižiūrinti finansinių priemonių rinką, skirdamas pareiškėjui 5 000 Eur baudą, ne tik laikėsi Aprašo nuostatų, tačiau ją tinkamai individualizavo. Remdamasis Piktnaudžiavimo rinka reglamento preambulės 2 ir 71 dalimis, teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl baudos proporcingumo, bylos medžiagą, Piktnaudžiavimo rinka reglamento nuostatas, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 114 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą sankcijos dydį, sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovas, skirdamas 5 000 Eur baudą, netinkamai įgyvendino teisės aktų nuostatas. Lietuvos bankas proporcingumo principo nepažeidė, tinkamai įvertino pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, trukmę, lengvinančias aplinkybes. Paskirta bauda sudaro tik 0,1 proc. maksimalios galimos pagal Piktnaudžiavimo rinka reglamentą skirtinos baudos. Teismo vertinimu, ji tikrai nėra neproporcinga ar per didelė.

37. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Lietuvos banko 2020 m. vasario 28 d. nutarimo dalis priimta nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir tinkamai įvertinus faktines ginčo aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl keisti šio administracinio akto, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

38. Pareiškėjo skundo reikalavimas atmestas, todėl prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintas.

III. 39. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

39.1. Dėl savo griežtumo pareiškėjui skirta sankcija yra laikytina baudžiamąja Chartijos ir Konvencijos prasme. Dėl šios priežasties, individualizuodamas pareiškėjui skirtiną sankciją, Lietuvos bankas privalėjo užtikrinti tinkamą proporcingumo principo įgyvendinimą – užtikrinti, kad skiriant sankciją pareiškėjui būtų atsižvelgta į visas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat užtikrinti, kad paskirta sankcija pareiškėjo atžvilgiu nebūtų per griežta. Turėjo būti vertinama, ar pareiškėjui paskirta sankcija nėra griežtesnė nei ta, kuri turėtų būti skirta pareiškėjui taikant nacionalines baudžiamosios teisės nuostatas.

39.2. Dėl pažeidimo kvalifikavimo pagal pažeidimo padarinius pareiškėjas mano, kad turi būti remiamasi baudžiamojoje teisėje pateikta ir pripažinta „mažareikšmio pažeidimo“ samprata. Nutarimu nepagrįstai pažeidimas kvalifikuotas kaip lengvas (nesunkus). Pareiškėjo nuomone, pažeidimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip mažareikšmis. Teismas konstatavo, kad pažeidimu nebuvo sukelta žala finansų sistemai. Pareiškėjo nuomone, tuo atveju, kai nustatoma, kad egzistuoja formali pažeidimo sudėtis, tačiau yra nustatomos aplinkybės, jog pažeidimu nesukeliama ar nepadaroma reali žala finansų sistemai, yra visos sąlygos pažeidimą kvalifikuoti kaip mažareikšmį. Vertinant, ar padarytas pažeidimas yra mažareikšmis, yra būtina vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstamais nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo požymiais (pvz., nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-489/2018, 2K-93-788/2017, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-180-693/2015). Pareiškėjo veikoje, nors ir yra visi formalūs manipuliavimo rinka pažeidimo požymiai, tačiau pažeidimas padarytas iš nežinojimo, dėl neatsargumo, o padarytu pažeidimu, nors ir formaliai buvo sukelta grėsmė rinkos veikimui, tačiau nebuvo padaryta jokia reali tiesioginė neigiama įtaka (žala) investuotojų interesams. Taigi egzistuoja pagrindas pareiškėjo padarytą pažeidimą kvalifikuoti kaip mažareikšmį Aprašo 6 punkto prasme. Pažeidimo kvalifikavimas kaip mažareikšmio turi tiesioginę įtaką sankcijos už padarytą pažeidimą skyrimui, nes, vadovaujantis Aprašo 9.1.1 punkto nuostatomis, bazinė bauda, skiriama už mažareikšmį pažeidimą, yra 10 kartų mažesnė. Pareiškėjui skirta sankcija (bauda) už padarytą pažeidimą mažintina 10 kartų – iki 500 Eur.

39.3. Aplinkybė, kad pažeidimas yra netyčinis, t. y. padarytas dėl neatsargumo (nerūpestingumo), nebuvo apskritai įvertinta skiriant sankciją pareiškėjui. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir Lietuvos banko nuomone, kad vien tai, jog pareiškėjui nebuvo pritaikyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nurodyta Aprašo 15.1 punkte, automatiškai reiškia, kad skiriant sankciją buvo tinkamai įvertinta aplinkybė, jog pažeidimas padarytas dėl neatsargumo (t. y. netyčia). Atsakomybę sunkinančios aplinkybės nepripažinimas nėra tinkamas aplinkybės, kuri gali būti vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, įvertinimas. Aprašas nenumato baigtinio atsakomybę lengvinančių atsakomybių sąrašo – lengvinančiomis aplinkybėmis gali būti pripažįstamos ir kitos svarbios aplinkybės, kurios, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, gali būti laikomos atsakomybę lengvinančiomis ar asmens padėtį gerinančiomis (Aprašo 14.6 p.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) bausmių individualizavimo taisyklėmis (BK 54 str. 2 d. 2 p.), kaltės forma visais atvejais yra svarbi aplinkybė bausmės individualizavimui. Sprendimas nepripažinti pareiškėjo kaltės formos (neatsargumo) atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti aiškiai argumentuotas Nutarime. Iš Nutarimo matyti, kad pareiškėjo kaltės forma ir galimybė ją vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę Nutarime nebuvo nagrinėta apskritai.

39.4. Lietuvos bankas nėra ta institucija, kuri galėtų apskaičiuoti, vertinti gautos mokestinės naudos dydį ir sieti jį su tariama neteisėta pareiškėjo nauda, gauta iš pažeidimo. Pareiškėjo gauta mokestinė nauda nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su pareiškėjo padarytu pažeidimu – mokestinė nauda nėra tiesioginė manipuliavimo rinka pasekmė ir nėra gauta tik dėl to, kad pareiškėjo veiksmuose pasireiškė manipuliavimo rinka požymiai. Priešingai, mokestinės naudos siekimas buvo netyčinio pažeidimo priežastis, bet ne pasekmė. Dėl šios priežasties mokestinės naudos gavimo aplinkybė apskritai negali būti vertinama kaip pareiškėjo nauda, gauta iš padaryto pažeidimo. Be to, šiuo atveju nėra nustatyta, kad pareiškėjo gauta mokestinė nauda būtų buvusi neteisėta ar būtų draudžiama remiantis mokesčių administravimą reglamentuojančiais teisės aktais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už panašaus pobūdžio pažeidimus, net kai juos padaro profesionalūs rinkos dalyviai, yra skiriamos gerokai mažesnės sankcijos (žr. 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-853-492/2017).

39.5. Dėl paskirtos sankcijos proporcingumo pareiškėjas pažymi, kad dėl nepatyrimo ir neatsargumo savo veiksmais padarė veiką, atitinkančią formaliuosius manipuliavimo rinka pažeidimo požymius. Pareiškėjas pripažino savo veiksmus ir dėl jų gailėjosi, nedelsdamas ėmėsi veiksmų, kad panašaus pobūdžio pažeidimas nebepasikartotų, atsisakė bet kokios investavimo veiklos. Pareiškėjas patyrė sunkų tyrimo ir nagrinėjimo procesą, kurio metu nuoširdžiai ir aktyviai bendradarbiavo su institucija, padėjo aktyviais veiksmais atlikti tyrimą, patyrė gausybė neigiamų išgyvenimų, visiškai atsisakė bet kokios su investavimu susijusios veiklos, todėl mano, kad vien jau procesas yra pakankama poveikio priemonė pareiškėjui. Papildoma finansinė bauda yra perteklinė ir nebūtina, todėl net ir 500 Eur baudos paskyrimas pažeidėjui šiuo atveju yra visiškai pakankama, proporcinga, teisinga ir protinga poveikio priemonė – šiuo atveju nėra pagrindo papildomai žlugdyti pareiškėjo ir jo šeimos.

40. Atsakovas Lietuvos bankas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

41. Lietuvos bankas nurodo, kad apeliaciniame skunde dėstomi argumentai iš esmės atkartoja tuos, kurie išdėstyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui, dėl kurių atsakovas detaliai pasisakė atsiliepime. Dėl to visų argumentų atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą detaliai nekartoja, akcentuoja tik kai kuriuos reikšmingus aspektus. Atsakovo vertinimu, teisingos ir pagrįstos yra pirmosios instancijos teismo išvados, kad konkrečios administracinės sankcijos vertinimas kaip baudžiamojo pobūdžio sankcijos Chartijos ir Konvencijos aspektu neturi įtakos šios sankcijos kvalifikavimui (perkvalifikavimui) pagal nacionalinę teisę ir nereiškia, kad asmeniui skiriama sankcija pagal Lietuvos Respublikos teisę tampa reguliuojama baudžiamosios teisės. Nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo remtis baudžiamosios teisės principais ir nuostatomis, individualizuojant pareiškėjui skirtiną poveikio priemonę, nes už finansų rinkos teisės pažeidimus nustatytų poveikio priemonių individualizavimo taisyklės išsamiai reguliuojamos specialiuose finansų rinką ir Lietuvos banko veiklą reguliuojančiuose teisės aktuose. Be to, dažnai teisinė atsakomybė už finansų rinkos teisės pažeidimus yra kildinama iš tiesiogiai taikomų Europos Sąjungos teisės aktų. Piktnaudžiavimo rinka reglamentu siekiama sukurti viršnacionalinį, nuo kiekvienos valstybės narės teisinės sistemos nepriklausantį sankcijų už piktnaudžiavimo rinka pažeidimus taikymo mechanizmą.

42. Lietuvos bankas pareiškėjo padarytą pažeidimą pagrįstai kvalifikavo kaip lengvą, o ne kaip mažareikšmį teisės pažeidimą. Pareiškėjo padarytas pažeidimas kaip lengvas teisės pažeidimas kvalifikuotas, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumo laipsnį (pažeidimo pobūdį, mastą ir padarinius) ir trukmę, kaip tai nustatyta Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 10 dalies ir Aprašo nuostatose. Nutarime yra aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas padarė neigiamos įtakos (žalos) Piktnaudžiavimo rinka reglamentu saugomoms vertybėms – sąžiningam, skaidriam ir efektyviam finansinių priemonių rinkos veikimui ir investuotojų interesų apsaugai. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Nutarime yra konstatuota, jog pažeidimu nebuvo sukelta žalos finansų sistemai, yra nepagrįstas. Lietuvos bankas laikosi pozicijos, kad dėl neatsargumo padaryti piktnaudžiavimo rinka pažeidimai nėra savaime mažiau pavojingi negu tyčiniai piktnaudžiavimo rinka pažeidimai, o teisės aktų nežinojimas neatleidžia asmens nuo atsakomybės.

43. Kaip teisingai konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjo kaltės forma – neatsargumas (nerūpestingumas) – buvo tinkamai įvertinta, vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 7–10 dalių ir Aprašo nuostatomis – tai, kad pareiškėjo veiksmuose nenustatyta tyčios, sudarė pagrindą Lietuvos bankui konstatuoti, kad nėra pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Tai lėmė, kad piniginės baudos dydžio apskaičiavimo antrajame etape, nesant pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nebuvo pagrindo didinti bazinį baudos dydį. Taigi vien tai, kad pažeidimas padarytas dėl neatsargumo, nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, kad yra asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Antraip, remiantis pareiškėjo argumentacija, kad pažeidimo padarymas dėl neatsargumo visada turi būti vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o pagal Lietuvos banko įstatymo ir Aprašo nuostatas pažeidimą padariusio asmens tyčia yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, susidarytų situacija, kai kiekvieno pažeidimo atveju būtų privaloma bent viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė (neatsargumas) arba bent viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tyčia).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo prašymo pakeisti Lietuvos banko valdybos 2020 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. 03-25 „Dėl M. P. padaryto teisės pažeidimo“, sumažinat juo skirtą baudą nuo 5 000 Eur iki 500 Eur, pagrįstumo.

45. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Lietuvos banko 2020 m. vasario 28 d. nutarimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir tinkamai įvertinus faktines ginčo aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, dėl ko keisti šio administracinio akto, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

46. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

47. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismas sprendimą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti (ABTĮ 140 str. 1 d.): teisėjų kolegija, visų pirma primena, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą: ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

48. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai pagrindė atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą remtis „mažareikšmio pažeidimo“ sąvoka baudžiamosios teises prasme (šios nutarties 26 p.), pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių argumentų, kurie paneigtų teismo išvadų pagrįstumą, iš esmės nenurodė. Kita vertus, pareiškėjo teiginiai, kad situacija, kai jo veikoje yra visi pažeidimo sudėties požymiai, tačiau akivaizdu, kad veika nepadaryta reali žala finansų sistemai, baudžiamosios atsakomybės prasme neabejotinai būtų vertinama kaip „mažareikšmiškumas“, dėl to prašymas Konvencijos prasme, siekiant užtikrinti, kad pareiškėjui paskirta sankcija atitiktų Konvencijos ir Chartijos ginamą proporcingumo standartą, yra teisėtas, nėra ir pagrįsti: pagal konstrukciją ir nusikaltimų sudėtys gali būti skirstomos į materialiąsias – apimančias ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltas pasekmes, ir formaliąsias – apimančias tik pačią veiką, jos pasekmes paliekant už nusikaltimo sudėties ribų, t. y. kai nusikaltimo baigtumui pakanka pačios veikos atlikimo, o pasekmių atsiradimas gali turėti reikšmės tik bausmės individualizavimui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl BK 37 straipsnio taikymo aiškinama, kad čia įtvirtintas reikalavimas, jog vertinant veiką kaip mažareikšmę, pirmiausia būtina atsižvelgti į šia nusikalstama veika padarytos žalos dydį, taikytinas ir nusikalstamoms veikoms, aprašytoms formaliosiomis sudėtimis (žr., pvz., 2017 m. birželio 19 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-421/2007). Tačiau žalos nebuvimas / mažas jos dydis savaime nėra pagrindas nusikalstamą veiką vertinti kaip mažareikšmę: BK 37 straipsnis, reglamentuojantis atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

Taikant šias nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai veika, turinti konkretaus nusikaltimo sudėties požymius, iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus tokios žalos atsiradimo pavojaus, ji vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. pripažįstama mažareikšme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-489/2018, 2K-93-788/2017, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-180-693/2015).

Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-648/2015). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai).

Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 2 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-648/2019).

49. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, vien dėl to, kad pareiškėjo veika nepadaryta reali žala finansų sistemai (ar, kaip konstatuota ginčijamame Nutarime, nenustatyta, kad pažeidimas turėtų pasekmių finansų rinkos stabilumui), net taikant BK 37 straipsnio nuostatas, savaime nėra pagrindo pažeidimo vertinti kaip mažareikšmio.

50. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjo dėl padarytu pažeidimu gautos mokestinės naudos vertinimu skiriant baudą (nutarties 39.4 p.), nėra pagrįsti: pareiškėjas iš esmės nenurodė argumentų, pagrindžiančių teiginį, kad Lietuvos bankas nėra institucija, kuri galėtų apskaičiuoti, vertinti gautos mokestinės naudos dydį ir sieti jį su tariama neteisėta pareiškėjo nauda, gauta iš pažeidimo. Pažymėtina, kad Piktnaudžiavimo rinka reglamento 30 straipsnio, reglamentuojančio administracines sankcijas ir kitas administracines priemones, 2 dalis nustato, kad valstybės narės pagal nacionalinius teisės aktus užtikrina, kad kompetentingos institucijos turėtų įgaliojimus skirti bent jau toliau nurodytas administracines sankcijas ir imtis bent jau toliau nurodytų administracinių priemonių įvykus 1 dalyje pirmos pastraipos a punkte nurodytiems pažeidimams, iš jų – taikyti didžiausias administracines pinigines sankcijas, kurių suma gali būti iki trijų kartų didesnė nei padarius pažeidimą gauto pelno ar išvengtų nuostolių suma, kai ją įmanoma nustatyti (pirmos pastraipos h punktas); pareiškėjas iš esmės nei teigia, kad ginčijame Nutarime konstatuota aplinkybė, jog dėl padaryto pažeidimo į valstybės biudžetą nesumokėjo 2 231,32 Eur gyventojų pajamų mokesčio sumos, kurią butų privalėjęs sumokėti, jeigu nebūtų padaręs pažeidimo, neatitinka tikrovės, nei nurodo argumentus, pagrindžiančius Lietuvos banko skaičiavimų nepagrįstumą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pats pareiškėjas paaiškinimuose atsakovui nurodė, kad veiksmai, kurie pripažinti pažeidžiantys draudimą manipuliuoti rinka, leido jam susimažinti mokėtiną gyventojų pajamų mokestį 2 600 Eur, kas ir buvo realus tokių veiksmų tikslas ir rezultatas.

51. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl jo kaltės formos neįvertinimo skiriant baudą nėra reikšmingas nagrinėjamo ginčo dėl baudos dydžio kontekste, o teiginiai, kad bauda yra neproporcinga, yra nepagrįsti: baudų už Piktnaudžiavimo rinka reglamento pažeidimus, inter alia (be kita ko) draudimo manipuliuoti rinka ar bandyti manipuliuoti rinka pažeidimą, skyrimo procesas yra formalizuotas Lietuvos banko įstatyme, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme, Baudų apskaičiavimo aprašo, patvirtinto Lietuvos banko valdybos 2018 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 03-126 9, kurių nuostatų, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, skiriant baudą pareiškėjui, iš esmės buvo laikomasi: pirmuoju etapu, atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo sunkumą (lengvas) ir trukmę (truko trumpai), nustatytas bazinis baudos dydis – 10 procentų maksimalaus už tokį pažeidimą galimos skirti baudos (5 000 000 Eur) dydžio; antruoju etapu bazinis baudos dydis sumažintas 50 procentų bazinio baudos dydžio suma atsižvelgiant pareikėjo atsakomybę lengvinančias ar jo padėtį gerinančias aplinkybes.

Šiame kontekste teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad skiriant baudą, be pagrindo deramai nevertinta jo kaltės forma, t. y. kad pažeidimas padarytas dėl neatsargumo (dėl nerūpestingumo): paprastai viešojoje teisėje skiriant bausmę, į asmens atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kurios įstatyme numatytos kaip teisės pažeidimo sudėties požymis, nėra atsižvelgiama ir tai expressis verbis (tiesiogiai) nurodoma įstatyme (pvz., BK 59 str. 3 d. ir 60 str. 2 d.; Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 35 str. 2 d. ir 36 str. 2 d.).

Tuo tarpu Aprašo Antrame skirsnyje, reglamentuojančiame antrąjį baudos apskaičiavimo etapą, nėra nustatyta, kad į asmens atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kurios įstatyme numatytos kaip pažeidimo sudėties požymis, nėra atsižvelgiama, o tarpe atsakomybę sunkinančių arba asmens padėtį bloginančių aplinkybių numatyta aplinkybė – asmuo, įtariamas teisės akto pažeidimo padarymu, pažeidimą padaro tyčia (Aprašo 15.1 p.), į tokią aplinkybę nebūtų neatsižvelgiama, jeigu ji yra pažeidimą kvalifikuojanti aplinkybė arba į ją buvo atsižvelgta nustatant bazinį baudos dydį (Aprašo 16 p.).

Taigi, jeigu viena kaltės formų – tyčia – yra atsakomybę sunkinanti arba asmens padėtį bloginanti aplinkybė, teisėjų kolegija nemato priežasčių, kodėl kita kaltės forma – neatsargumas – neturi būti vertinama kaip asmens atsakomybę lengvinanti ar asmens padėtį gerinanti aplinkybė, kurių sąrašas nėra baigtinis (Aprašo 14.6 p.). Tačiau ši aplinkybė nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšminga, kadangi antruoju etapu iš bazinio baudos dydžio atimama arba prie jo pridedama iki 50 procentų bazinio baudos dydžio suma, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta (Aprašo 13 p.); trečiuoju etapu pirmuoju ir antruoju etapais nustatytas baudos dydis – 250 000 Eur, sumažintas iki 5 000 Eur sumos atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti poveikio priemonės proporcingumą, atgrasomąjį poveikį ir į kitas tyrimo metu nustatytas reikšmingas, tačiau pirmuoju ir antruoju etapais nevertintas aplinkybes – pareiškėjo turtinę padėtį, gautos turtinės naudos dydį.

Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 114 straipsnio 5 dalis, be kita ko, nustato, kad jeigu dėl Reglamento (ES) Nr. 596/2014 nuostatų pažeidimo buvo neteisėtai gauta pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengta nuostolių ir tokių pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydis, jeigu jį įmanoma nustatyti, viršijo Reglamento (ES) Nr. 596/2014 30 straipsnyje nurodytus baudų dydžius, skiriama bauda iki trigubo neteisėtai gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydžio.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant baudos dydį pareiškėjui, kuris įrodymų, apibūdinančių jo turtinę padėtį daugiau, nei buvo turima byloje, t. y. turimas akcijas, uždirbtą pelną 2018 metais, neteikė, baudos dydis individualizuotas tinkamai įvertinus teisės aktuose nustatytus kriterijus ir nurodytas aplinkybes.

52. Nutarties 51 punkte vertinimo nekeičia ir aplinkybė, kad Lietuvos banko valdyba 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr. 03-175 patvirtino Teisės akto pažeidimo pripažinimo mažareikšmiu tvarkos aprašą: net ir nustačius, kad pažeidimas yra mažareikšmis, nėra pagrindo manyti, kad pirmuoju etapu nustatytas ir antruoju etapu iki 25 000 Eur sumažintas baudos dydis turėtų būti sumažintas dar daugiau nei iki 5 000 Eur sumos.

53. Netenkinus apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan