2K-611/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-611/2012

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00255-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.2.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4 (N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Z. (I. Z.) gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 26 d. nutarties.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 24 d. nuosprendžiu I. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Iš I. Z. nukentėjusiajam R. B. priteista 9000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi nuteistojo I. Z. ir jo gynėjo advokato A. Liutvinsko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

I. Z. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 21 d., apie 3.00 val., traukinyje Nr. 92, vykstančiame iš Vilniaus į Sankt Peterburgą ir tuo metu važiuojant Rusijos Federacijos Pskovo srities teritorija, pravažiavus Pytalovo mieste esančią stotį „Pytalov“, poilsio metu atsidaręs duris, turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą, užėjo į 5 vagono 5 kupė, kur, atsiklaupęs prie miegančio R. B. lovos ir pasinaudojęs miegančio nukentėjusiojo bejėgiška būkle, nusmaukęs trumpikes, prieš jo valią, įsikišo R. B. varpą sau į burną ir atlikdamas judesius tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu; taip seksualiai išprievartavo nukentėjusįjį R. B..

Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą I. Z. nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų pažeidimų.

Kasatorius tvirtina, kad I. Z. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas šios normos dispozicijoje nurodytu būdu tenkino savo lytinę aistrą, tačiau I. Z., kasatoriaus manymu, nuteistas ne už savo lytinės aistros tenkinimą oraliniu būdu. Kasatorius teigia, kad teismas baudžiamąjį įstatymą aiškino ir taikė plečiamai, interpretuodamas BK 150 straipsnio 1 dalies dispozicijos turinį. Teismo nuosprendyje pateiktas BK 150 straipsnio 1 dalies aiškinimas šios bylos kontekste neatskleidžia I. Z. kaltės turinio, nes neatsako į pagrindinį klausimą, ar jis ne tik ketino tenkinti savo lytinę aistrą, bet ir apskritai, ar tokiu būdu galėjo patenkinti savo lytinę aistrą. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas galėjo I. Z. pripažinti kaltu tik remdamasis atitinkama specialisto išvada, nes teismo išvada dėl I. Z. kaltės ne tik neatitinka BK 150 straipsnio esmės ir turinio, bet ir prieštarauja vyro fiziologijai. Baudžiamojoje jurisprudencijoje laikomasi nuomonės, kad seksualinis prievartavimas objektyviai pasireiškia kaltininko lytinės aistros tenkinimu su nukentėjusiuoju prieš šio valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 30 d. nutarimas „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“). Taip pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos.

Be to, kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20, 301 straipsnių nuostatas, nes I. Z. kaltę grindė tik nukentėjusiojo ir jo draugo G. G. parodymais. Pirmosios instancijos teismas nevertino minėtų įrodymų šaltinių savarankiško įrodomojo turinio, jų sąsajos su kitais bylos duomenimis, santykio su nuteistuoju, neatsižvelgė į nukentėjusiojo ir jo draugo teikiamos informacijos svarbą, išreikštą civiliniu ieškiniu, asmeniniams R. B. interesams. Kasatoriaus įsitikinimu, šioje byloje esminę reikšmę turi nukentėjusiojo ir jo draugo parodymų patikimumas. Šių asmenų parodymus patikimais teismas galėjo pripažinti tik nustatęs, kad jų parodymai nuoseklūs, išsamūs, detalūs ir duoti sugebant būti pakankamai objektyviems dėl bylos aplinkybių ir nesant asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi (kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2010, 2K-399/2011 ir kt.). Šiuo aspektu, kasatoriaus manymu, reikšminga ir tai, kad į R. F. teisėsaugos organus R. B. ir G. G. nesikreipė, o pareiškimą Lietuvos teisėsaugai pateikė tik gavę neigiamą atsakymą dėl finansinių pretenzijų iš AB „Lietuvos geležinkeliai“, ir tai, kad įvykio metu abu buvo neblaivūs, kad reikalavo iš traukinio viršininko surašyti tarnybinį pranešimą pagal jų pačių nurodytas aplinkybes. Taip pat svarbu ir tai, kad įvykio metu R. B. ir G. G. smarkai sumušė I. Z., dėl to šis kreipėsi į teisėsaugos organus. Be to, R. B. ir G. G. parodymų patikimumas nebuvo patikrintas atliekant eksperimentą (BPK 197 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas šia procesine galimybe atkurti įvykio situaciją taip pat nepasinaudojo, todėl iš esmės pažeidė ne tik BPK 20, 301 straipsnių, bet ir 197 straipsnio nuostatas ir tai sukliudė priimti teisėtą nuosprendį.

Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK nuostatų, nes skundą išnagrinėjo paviršutiniškai, nepateikė argumentų dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nepaneigė skundo argumentų dėl šios bylos kontekste neteisingai aiškintų baudžiamosios atsakomybės už seksualinį prievartavimą pagrindų ir iš esmės nutartyje tik pakartojo nuosprendžio motyvus. Apeliacinio skundo argumentų dėl BPK pažeidimų apskritai nenagrinėjo. Nepasisakė ir dėl apeliaciniame skunde keltos teisės taikymo problemos – įvykio (jeigu tokio būta) vertinimo taikant nepadoraus elgesio kvalifikuojamąjį požymį. Be to, teismas, nevertindamas I. Z. paskirtos bausmės, apeliacinio skundo argumentus formaliais pagrindais atmetė ir dėl šios dalies.

Atsiliepimu į nuteistojo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pagal susiformavusią teismų praktiką lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais. Šio nusikaltimo objektas – asmens seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas. Šios bylos kontekste nukentėjusiojo lytinio organo įsikišimas į (kaltininko) burną ir judesių atlikimas pasinaudojant nukentėjusiojo bejėgiška būkle neabejotinai traktuotinas kaip nukentėjusiojo seksualinio apsisprendimo laisvės pažeidimas, ir tai laikytina veika, turinčia nusikalstamos veikos požymių. Tokie nuteistojo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip seksualinis prievartavimas. Tai, kad dėl I. Z. atliktų veiksmų nukentėjusysis, o ne nuteistasis patyrė erekciją, nėra pagrindas teigti, jog tokiu būdu I. Z. tenkino ne savo, o nukentėjusiojo lytinę aistrą, juo labiau kad nukentėjusysis miegojo. Kartu pažymėtina, kad seksualinio prievartavimo sudėtis yra formali ir veikos kvalifikavimas pagal BK 150 straipsnį nėra siejamas su veikos padariniais. Baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus ir nepriklauso nuo to, ar baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui pavyko patenkinti lytinę aistrą, justi seksualinį pasitenkinimą ar malonumą. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo neturi būti privalomai nustatyti. Kita vertus, toks jų nustatymas jau po nusikalstamos veikos atlikimo praktiškai yra neįmanomas.

Taip pat prokuroras atsiliepime nurodo, kad nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Priešingai negu nurodo kasatorius, teismai, vertindami įrodymus, tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuteistojo I. Z. kaltę pagrindė surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl I. Z. kaltės. Kasatorius neteisus, kad kaltei pagrįsti remtasi tik nukentėjusiojo ir jo draugo parodymais, kurie laikytini subjektyviais. Prokuroras nurodo, kad nuteistojo kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis – ne tik nukentėjusiojo R. B., tiesiogiai nusikalstamą veiką mačiusio liudytojo G. G. parodymais, bet ir kitų liudytojų parodymais, akistatų protokolais, kita rašytine bylos medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindė nuteistojo kaltę bei leido atmesti jo pasirinktą gynybos versiją. Prokuroras teigia, kad tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, papildantys anksčiau duotus parodymus, o ne prieštaraujantys vieni kitiems. Teismai išsamiai išanalizavo nukentėjusiojo ir liudytojo G. G. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, gretino juos su kitų liudytojų parodymais bei kitais bylos įrodymais. Jų parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs, esminiai nesikeitė viso proceso metu, buvo atliktos akistatos, todėl liudytojo G. G. parodymai laikytini patikimais, objektyviais, nekeliančiais jokių abejonių ir jų tikrinti atliekant BPK 197 straipsnyje numatytą proceso veiksmą nebuvo pagrindo. Todėl kasatoriaus argumentai, jog teismai nesiėmė visų įstatymo nustatytų priemonių, kad išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentai vertintini kaip pakankami, o bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis, turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą, užėjo į traukinio vagono kupė, kur atsiklaupęs prie miegančio R. B. lovos ir pasinaudojęs jo bejėgiška būkle, prieš jo valią, nusmaukęs trumpikes, įsikišo R. B. varpą sau į burną ir atlikdamas judesius tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu; tokiu būdu seksualiai išprievartavo nukentėjusįjį.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai paaiškindamas, kodėl jie atmetami, pateikė tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, patvirtinanti pirmosios instancijos teismo išvadas, pagrįsta įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino išsamiai ir teisingai nustatė tas pačias faktines aplinkybes, kurias konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Kartu teismas pasisakė ir įvertino apelianto argumentus dėl, jo teigimu, padarytų esminių BPK pažeidimų, taip pat ir dėl bausmės dydžio. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismo išvadomis ir laiko jas nepakankamai motyvuotomis, nėra pagrindas teigti, kad padaryti esminiai BPK pažeidimai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20, 197, 301, 320 straipsnių nuostatų taikymo

Kasatorius skunde teigia, kad teismas, tinkamai neįvertinęs ir nepatikrinęs nukentėjusiojo ir liudytojo G. G. parodymų patikimumo, be kita ko, atliekant eksperimentą, nuteistojo I. Z. kaltę grindė tik šių asmenų parodymais.

Reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas I. Z. pareikštą kaltinimą, šių BPK nuostatų laikėsi. Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistojo kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtų ir tinkamai įvertintų įrodymų visuma: nukentėjusiojo, liudytojų G. G., R. A., S. V., K. M., M. P., J. G. parodymais, iš dalies paties kaltinamojo parodymais, akistatų tarp nukentėjusiojo ir I. Z. bei liudytojo G. G. ir I. Z. protokolais, įtariamojo I. Z. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kitais bylos duomenimis. Šie duomenys įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų ir jų visumos pagrindu padarytos išsamiai motyvuotos išvados. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl kasatoriaus kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo abejoti nukentėjusiojo ir liudytojo G. G. parodymų patikimumu. Šie duomenys gauti teisėtais būdais (jų gavimo teisėtumo kasatorius neginčija), patikrinti teisiamajame posėdyje apklausus šiuos asmenis, pateikus jiems klausimus, palyginus su kitais bylos duomenimis. Kaltinamasis I. Z. ir jo gynėjas šiame procese dalyvavo, teikė klausimus ir aiškinosi svarbias jiems aplinkybes. Teismas, įvertinęs nukentėjusiojo ir liudytojo G. G. parodymus, padarė išvadą, kad jie nuoseklūs, sutampa ir tarpusavyje, juos patvirtina kiti bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs nukentėjusiojo ir liudytojo G. G. parodymus, padarė tokią pat išvadą kaip ir pirmosios instancijos teismas. Kartu šios instancijos teismas motyvuotai atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl eksperimento (BPK 197 straipsnis), siekiant patikrinti liudytojo G. G. parodymų patikimumą, t. y. ar šis liudytojas galėjo tamsoje matyti, kaip I. Z. buvo įsikišęs nukentėjusiojo varpą sau į burną. Dėl šio apeliacinio skundo argumento teismas nurodė, kad nors kupė buvo tamsu, tačiau pati patalpa nedidelė, abu vyrai miegojo pirmame aukšte, taigi liudytojas G. G. praktiškai buvo šalia klūpančio prie nukentėjusiojo lovos I. Z., be to, iš lauko pro langą kartkartėmis pasirodydavo šviesos, todėl jis turėjo galimybę matyti, kas vyko. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tikrinti liudytojo G. G. parodymus atliekant eksperimentą nėra pagrindo ir dėl to, jog šio liudytojo parodymai nuoseklūs, išsamūs, viso proceso metu iš esmės nesikeitė, buvo atliktos akistatos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai paaiškindamas, kodėl jie atmetami. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Iš apeliacinės nutarties turinio matyti, kad šios instancijos teismas taip pat išsamiai ir motyvuotai atsakė į nuteistojo ir jo gynėjo skundo argumentą dėl, jų manymu, I. Z. paskirtos aiškiai per griežtos bausmės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų tai, kad I. Z. nuteistas už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą, kuriuo pažeidė žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę, padarė nukentėjusiajam didelę moralinę žalą, taip pat tai, kad jo teistumas išnykęs, nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, paskyręs I. Z. laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliai, BK įtvirtintų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Taip pat teismas padarė išvadą, kad arešto bausmė šiuo atveju už veiksmus prieš miegantį bejėgiškos būklės asmenį prieštarautų teisingumo principui ir neužtikrintų nukentėjusiojo pagrįstų lūkesčių į teisingą teismą.

Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skiriant I. Z. bausmę, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai – įvertintos visos bausmės skyrimui svarbios aplinkybės.

Dėl BK 150 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius tvirtina, kad jo ginamasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, iš nustatytų faktinių aplinkybių darytina išvada, jog I. Z. nuteistas ne už savo lytinės aistros tenkinimą, kaip tai yra nustatyta BK 150 straipsnio 1 dalies dispozicijoje.

BK 150 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būklę.

Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais. Kitoks fizinio sąlyčio būdas apima vyro ar moters lytinių organų dirginimą, lietimą, kito žmogaus kūno lietimą lytiniu organu, pirštų ar kitokių daiktų kišimą į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-642/2007, 2K-57/2009, 2K-363/2009, 2K-50/2012). Lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusio asmens valią esant bent vienam iš alternatyvių požymių: panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Kartu pažymėtina, kad seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kylą atlikus pavojingus veiksmus. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatinėjami.

Šioje byloje nustatyta, kad I. Z., turėdamas tikslą patenkinti lytinę aistrą, atsirakinęs duris užėjo į kupė, atsiklaupė prie miegančio R. B. lovos ir, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, prieš jo valią nusmaukė trumpikes, įsikišo nukentėjusiojo R. B. varpą sau į burną ir, atlikdamas judesius, tenkino savo lytinę aistrą.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teismas pagrįstai pripažino, kad I. Z. veiksmai atitinka seksualinio prievartavimo sudėties požymius, nes I. Z., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle (šis miegojo), tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią. Kasatoriaus manymu, įsikišęs nukentėjusiojo varpą sau į burną, I. Z. negalėjo patenkinti savo lytinės aistros, nes tai prieštarauja vyro fiziologijai. Konstatuoti I. Z. lytinės aistros tenkinimą, kasatoriaus nuomone, teismas galėjo remdamasis tik atitinkama specialisto išvada. Šis argumentas visiškai nepagrįstas. Jau minėta, kad baudžiamoji atsakomybė už seksualinį prievartavimą kyla neatsižvelgiant į tai, ar kaltininkui pavyko pajusti seksualinį pasitenkinimą ar malonumą. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės ir tai, ar nukentėjusysis dėl nuteistojo veiksmų juto seksualinį pasitenkinimą ar ne. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad nuteistasis I. Z. nuosprendžiu nustatytus veiksmus atliko prieš nukentėjusio asmens valią, pasinaudodamas jo bejėgiška būkle. Priešingu atveju, esant abipusiam sutikimui, baudžiamosios atsakomybės nekiltų. Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad nuteistasis I. Z. suvokė, jog jis tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir norėjo tokiu būdu (įsikišęs miegančio nukentėjusiojo varpą sau į burną) tenkinti savo lytinę aistrą, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai neteisingai įvardijo lytinės aistros tenkinimo būdą – I. Z. pasirinktas būdas yra ne oralinis, o kitokio fizinio sąlyčio būdas. Kadangi BK 150 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti trys alternatyvūs lytinės aistros tenkinimo būdai, veikos kvalifikavimui pagal šį straipsnį pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Taigi kito alternatyvaus būdo įvardijimas veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 150 straipsnio 1 dalis – I. Z. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo I. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Masiokas