cf291314-c564-4c3f-a322-e2d175621b6e · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-321-148/2016             Proceso Nr. 1-97-1-00846-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1.; 2.4.2. (S) LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. kovo 17 d.Vilnius   Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės (pranešėjos),teisėjų: Laimos Garnelienės, SvajÅ«no Knizlerio, sekretoriaujant Živilei VoloÅ¡inienei,dalyvaujant prokurorui Liutaurui Rudzevičiui,gynėjai advokatei Silvai Mardosaitei,nukentėjusiajai N. L.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V.

P. (V. P.) apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:V. P. (V. P.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvė atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.IÅ¡ nuteistojo V. P. iÅ¡ieÅ¡kota 3942,11 Eur gydymo iÅ¡laidų Vilniaus teritorinei ligonių kasai.             Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : V.

P. nuteistas už tai, kad 2014-10-21 apie 2.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Å alčininkuose, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su A. L. metu, tyčia, atsuktuvu sudavė ne mažiau kaip tris smÅ«gius A. L. į krÅ«tinę ir pilvÄ , padarydamas pastarajam dvi durtines žaizdas krÅ«tinės deÅ¡inės pusės priekiniame pavirÅ¡iuje, kiauryminę durtinę žaizdÄ pilvo sienos kairėje pusėje su žarnų pažeidimais, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymÄ .

Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį: jį pagal BK 135 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ .Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė neÅ¡aliÅ¡kumo principÄ , nesivadovavo teisingumo, sÄ Å¾iningumo, humaniÅ¡kumo principais. Nurodo, kad jis turi nuolatinį darbÄ , dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir iÅ¡ gaunamo uždarbio iÅ¡laiko nepilnametį vaikÄ .

Dėl realaus laisvės atėmimo jis praras darbÄ ir Å¡eima bus palikta likimo valiai. Anot apelianto, realaus laisvės atėmimo paskyrimas prieÅ¡tarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirties, įtvirtintos BK 41 straipsnyje, nes nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo apie vienerius metus. Nuteistojo nuomone, teismas, pripažindamas jį kaltu, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, nesvarstė bausmės atidėjimo klausimo, nors privalėjo tÄ padaryti.

Toliau nuteistasis skunde cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimÄ , Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatas, kuriose įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimÄ Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ ir nurodo, kad neiÅ¡tyrus visų byloje esančių įrodymų pirmosios instancijos teismas paskelbė neteisėtÄ , nepagrįstÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, kuris turi bÅ«ti panaikintas.Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundÄ patenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti.Nuteistojo V.

P. apeliacinis skundas atmestinas.Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡tyręs įrodymus, juos iÅ¡samiai iÅ¡analizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje iÅ¡dėstytos motyvuotos teismo iÅ¡vados leidžia teigti, kad nuteistojo kaltė, jo tyčia, nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 135 straipsnio 1 dalį yra teisinga. Apeliacinis teismas skundžiamÄ nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).IÅ¡ apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis dėsto abstrakčius teiginius, nurodo, kad teismas padarė eilę pažeidimų, neiÅ¡tyrė įrodymų, pažeidė neÅ¡aliÅ¡kumo principÄ , nesivadovavo teisingumo, sÄ Å¾iningumo, humaniÅ¡kumo principais, priėmė nepagrįstÄ ir neteisėtÄ nuosprendį.

Å ie ir kiti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmestini. Pirmiausia kolegija pažymi, kad dėstydamas deklaratyvius teiginius bei cituodamas įvairių teisės aktų iÅ¡traukas, apeliantas nenurodo, kaip teismas pažeidė minėtus principus arba kokių įrodymų neiÅ¡tyrė. Ä®rodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma iÅ¡analizavus jų gavimo tvarkÄ bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ Ä¯rodymai turi bÅ«ti tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iÅ¡ skirtingų Å¡altinių.

IÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti duomenys įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė remdamasis teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais nukentėjusiojo, įvykio vietoje buvusių liudytojų, iÅ¡ dalies paties nuteistojo parodymais, specialisto iÅ¡vada, kitais raÅ¡ytiniais bylos įrodymais.

Teismas pagrįstai rėmėsi Å¡iais duomenimis, nes jie gauti įstatymo nustatyta tvarka, iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje, jų patikimumas patikrintas palyginant su kitais bylos įrodymais, įvertinus jų visetÄ . Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo iÅ¡vadomis. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir BPK 305 straipsnio reikalavimų.Taip pat nuteistasis nurodo, jog teismas buvo Å¡aliÅ¡kas, nesivadovavo teisingumo, sÄ Å¾iningumo, humaniÅ¡kumo principais. Tokie apelianto argumentai atmetami, nes yra nepagrįsti.

Teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teismo neÅ¡aliÅ¡kumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi bÅ«ti subjektyviai neÅ¡aliÅ¡kas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio iÅ¡ankstinio nusistatymo ar bÅ«ti tendencingas. Antra, teismas turi bÅ«ti neÅ¡aliÅ¡kas objektyviÄ ja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, paÅ¡alinančias bet kokiÄ abejonę dėl galimo teismo Å¡aliÅ¡kumo (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Å is neÅ¡aliÅ¡kumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas bÅ«tų organizuojamas, proceso veiksmai bÅ«tų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bÅ«tų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspÅ«dis, jog proceso metu vienai iÅ¡ proceso Å¡alių reiÅ¡kiamas iÅ¡ankstinis prieÅ¡iÅ¡kumas ar palankumas (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009).

Nagrinėjamos bylos atveju vertinant neÅ¡aliÅ¡kumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir V. P. nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumÄ byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi bÅ«ti nustatyti realÅ«s faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo Å¡aliÅ¡kumo. Negalima laikyti teismo Å¡aliÅ¡kumu niekuo nepagrįstÄ nuteistojo nuomonę, kad buvo pažeistos jo teisės. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikÅ¡ti nuÅ¡alinimus.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje teisė pareikÅ¡ti nuÅ¡alinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota. NeÅ¡aliÅ¡kumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti Å¡alių nuomonės nepakanka, turi bÅ«ti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumÄ priimti sprendimÄ , palankų vienai kuriai nors proceso Å¡aliai, ar tendencingÄ proceso organizavimÄ . Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo Å¡aliÅ¡kumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse iÅ¡vardytus teisėjo nuÅ¡alinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali bÅ«ti laikomas Å¡aliÅ¡kumu.

Kalbant apie teisingumo, sÄ Å¾iningumo, humaniÅ¡kumo principus, kolegija jokių pažeidimų byloje nenustatė, o ir nuteistasis nenurodo, kaip, anot jo, buvo pažeisti minėti principai. Proceso teisingumo (sÄ Å¾iningumo) ar teisės į teisingÄ (sÄ Å¾iningÄ ) bylos iÅ¡sprendimÄ principas įtvirtintas LR Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

Å is principas gali bÅ«ti suprantamas plačiÄ ja ir siaurÄ ja prasmėmis. PlačiÄ ja prasme teisingo proceso aspektus yra nustatęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, pvz. kad procesas bÅ«tų teisingas, bÅ«tina garantuoti teisę į gynybÄ , teisę kaltinamajam užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, teismo procesÄ vykdyti laikantis Å¡alių lygybės principo, garantuoti kad bÅ«tų užtikrintos kitos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nurodytos teisės. SiaurÄ ja prasme apie šį principÄ galima kalbėti neliečiant kitų principų ar kaltinamojo teisių, pvz. proceso teisingumo principas siaurÄ ja prasme draudžia apgaudinėti įtariamÄ jį ar kaltinamÄ jį, žadant už bendradarbiavimÄ su teisėsauga suteikti įstatyme nenumatytų lengvatų ir, prieÅ¡ingai, nesilaikyti duotų įstatyme numatytų pažadų, klaidinti įtariamÄ jį ar kaltinamÄ jį neteisingai iÅ¡aiÅ¡kinant jam teises ir pareigas ir panaÅ¡iai.

Tokių pažeidimų Å¡ioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, V. P. turėjo visas įstatymo suteiktas jam teises, jam buvo iÅ¡aiÅ¡kintos teisės, jis davė parodymus, reiÅ¡kė praÅ¡ymus ir kt. Apeliaciniame skunde nuteistasis kalba ir apie nekaltumo prezumpcijÄ , nurodo, kad jis nuteistas neiÅ¡tyrus visų įrodymų. Apie įrodymų iÅ¡samumÄ ir nuosprendžio pagrįstumÄ kolegija jau pasisakė. Nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, 1966 m.

Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Konstitucijoje nustatyta, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šioje baudžiamojoje byloje V. P. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Jis priimtas išanalizavus visus byloje esančius įrodymus, o jo pagrįstumas patvirtinamas šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Jokių duomenų, kad būtų pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, byloje nėra.             Taigi V.

P. yra nuteistas už tai, kad konflikto su A. L. metu, tyčia, atsuktuvu sudavė ne mažiau kaip tris smÅ«gius A. L. į krÅ«tinę ir pilvÄ , padarydamas pastarajam dvi durtines žaizdas krÅ«tinės deÅ¡inės pusės priekiniame pavirÅ¡iuje, kiauryminę durtinę žaizdÄ pilvo sienos kairėje pusėje su žarnų pažeidimais, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymÄ .Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluoÅ¡intas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichikÄ , arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kÅ«nas.Byloje specialisto iÅ¡vada (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l.

48) nustatyta, kad A. L. padaryta: dvi durtinės žaizdos krūtinės dešinės pusės priekiniame paviršiuje, kiauryminė durtinė žaizda pilvo sienos kairėje pusėje su žarnų pažeidimais, paveikus duriančių savybių turinčiu daiktu (daiktais). Sužalojimai visumoje kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl pilvo kiauryminės žaizdos, atskirai žaizdos krūtinėje vertinamos nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai galėjo atsirasti 2014 m. spalio 21 d., duriant atsuktuvu.

Bylos nagrinėjimo eigoje 2015-07-23 A. L. mirė nuo lėtinės iÅ¡eminės Å¡irdies ligos (2 t., b. l. 10, 19-22). Å i liga neturi sÄ sajų su jam V. P. padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu – durtinėmis žaizdomis krÅ«tinės ir pilvo srityje.Tai, kad bÅ«tent nuteistasis nustatytomis aplinkybėmis dÅ«rė nukentėjusiajam atsuktuvu, ir kad bÅ«tent nuo Å¡ių jo smÅ«gių nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, iÅ¡ esmės neneigia ir pats nuteistasis, nors ir praÅ¡o jį iÅ¡teisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo nusikalstamoje veikoje.

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu V. P. parodė, kad padarė jam inkriminuotÄ veikÄ , veikdamas bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis. 2014 m. spalio 20 d. ryte nuėjo pas V. S., ten bendravo su vaikais, o vakare, apie 21.00 val., atėjo ir A. Z.. Moterys virtuvėje iÅ¡gėrinėjo, o jis su dukra miegojo. Pabudo nuo triukÅ¡mo. Virtuvėje, be A. Z. ir V. S., buvo jam iÅ¡ matymo pažįstamas vyras. Liepė visiems nustoti gerti, o vyrui liepė iÅ¡eiti iÅ¡ namų. Tada, Å¡is vyras – A. L. – puolė jį muÅ¡ti, sudavė kumščiu į galvÄ , taikėsi į nosį, tačiau jam pavyko nusisukti ir A.

L. pataikė jam į galvÄ . Po to dar sudavė jam kumščiu į kaklÄ . Kadangi A. L. už jį stambesnis ir stipresnis, suprato, kad gali bÅ«ti jo sumuÅ¡tas, tuo momentu, kai A. L. pradėjo jį smaugti, sugriebė ant stalo gulėjusį atsuktuvÄ , kuriuo prieÅ¡ tai taisė telefono aparatÄ , ir dÅ«rė jam. Po to, A. L. jį pargriovė ant grindų ir toliau smaugė, todėl jis, gulėdamas po A. L., iÅ¡ apačios dar kartÄ smogė atsuktuvu į pilvÄ , A. L. jo nepaleidus, dÅ«rė trečiÄ kartÄ .

Å i nuteistojo versija dėl veikimo bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis paneigta pirmosios instancijos teismo. Be to, tokios versijos jis nebekelia apeliaciniame skunde. Nuteistojo pozicija paneigta ir kaltė įrodyta pirmiausia nukentėjusiojo A. L. parodymais. Nukentėjusysis nuosekliai parodė, jog 2014 m. spalio 21 d., vėlai vakare, atvyko pas V. S.. Bute, virtuvėje, sėdėjo V. P. ir jam nepažįstama moteris. Su savimi atsinešė pusę 0,7 l talpos degtinės. V. P. iÅ¡gėrė pilnÄ stiklinę degtinės, o jis – keletÄ taurelių.

Jiems begeriant, V. P. trumpam 5-10 minutėms iÅ¡eidavo iÅ¡ virtuvės į kambarį ir vėl grįždavo, elgėsi keistai. Kai paskutinį kartÄ sugrįžo, kažkÄ pasakė V. S., laikydamas vienÄ ar tai abi rankas už nugaros. Jis suprato, kad V. P. rankose yra kažkas, kÄ jis slepia už nugaros. Vienu metu V. P., atsirėmęs į virtuvinę spintelę ir laikydamas rankas už nugaros, stovėjo prieÅ¡ais nukentėjusįjį, o jis tuo metu sėdėjo ant kėdės. Staiga V. P. puolė link jo ir pradėjo jį badyti, dÅ«rė tris kartus.

Sėdėdamas ant kėdės, suprato, kad V. P. jį užbadys, todėl, sukaupęs visas jėgas, paÅ¡oko nuo kėdės ir pradėjo pastarÄ jį muÅ¡ti. Pamatęs savo megztinį visÄ Å¡lapiÄ nuo kraujo, pasijuto blogai ir nukrito ant grindų. V. P. iÅ¡ buto pabėgo, o V. S. uždėjo jam rankÅ¡luostį, kad sustabdyti kraujÄ , ir iÅ¡kvietė medikus. Ä®vykio metu nebuvo stipriai iÅ¡gėręs, dÅ«rimo momentÄ atsimena gerai, nesuprantÄ s, dėl kokios priežasties V. P. taip pasielgė. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir tuo pačiu nuteistojo versijÄ dėl gynybos paneigia liudytojos V.

S. parodymai. Ji parodė, kad jie trise, t.y. ji, A. L. ir A. Z. sėdėjo virtuvėje. Po kiek laiko į virtuvę atėjo V. P., vyrai iÅ¡gėrė degtinės, po to V. P. nuėjo į kambarį, o po pusvalandžio paÅ¡aukė jÄ . Kai ji nuėjo į kambarį, pastarasis paprašė, kad visi iÅ¡eitų. Grįžusi į virtuvę, ji pasakė visiems ruoÅ¡tis namo. V. P. atėjo jai iÅ¡ paskos ir, nieko nesakydamas, atsistojo atsirėmęs į spintelę prieÅ¡ais A. L.. Tuomet A. L. paklausė, kas nutiko, kad niekas netriukÅ¡mauja ir neaiÅ¡ku, kodėl visi turi iÅ¡eiti.

V. P. jo pasakymas nepatiko ir jis vėl pakartojo, kad visi turi iÅ¡eiti, nes vaikas negali užmigti. Tuo metu A. Z. iÅ¡tiko astmos priepuolis ir ji nukrito nuo kėdės. Ji atsisuko į gulinčiÄ A. Z., o tuo metu tarp V. P. ir A. L. prasidėjo muÅ¡tynės. Kuris iÅ¡ jų pirmas puolė, nematė, o kai atsisuko, pamatė, kad V. P. guli ant grindų, o A. L. gal tris kartus sudavė jam kumščiu ir pasakė: „V., jis man dÅ«rė, man liko deÅ¡imt minučių“. Ji nesuprato, paklausė, kur dÅ«rė.

A. pasakė, kad į pilvÄ ir nusiėmė megztinį. Jo kÅ«ne ji pamatė kelias žaizdas – vienÄ pilve ir dvi krÅ«tinėje. Po to, kai A. pasakė esÄ s sužalotas, V. P. iÅ¡ karto išėjo iÅ¡ buto, o ji iÅ¡kvietė greitÄ jÄ pagalbÄ . Kai atvažiavo policijos pareigÅ«nai, jie surado V. P., sėdintį girtÄ namo laiptinėje, o Å¡alia jo gulintį atsuktuvÄ . PrieÅ¡ kylant muÅ¡tynėms, jai pasirodė, kad V. P. kažkÄ turėjo rankose. Taigi Å¡ios liudytojos parodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad bÅ«tent V.

P. be jokios priežasties puolė nukentėjusįjį ir atsuktuvu dÅ«rė tris kartus. Kai liudytoja atsisuko, ir pamatė nukentėjusįjį suduodant smÅ«gius nuteistajam, jis jau buvo dÅ«ręs atsuktuvu. Tai rodo, kad ne nukentėjusysis pradėjo muÅ¡tynes ir konfliktÄ , o nuteistasis. Be to, liudytoja parodė, jog prieÅ¡ kylant muÅ¡tynėms, jai pasirodė, kad V. P. kažkÄ turėjo rankose. Taigi visos bylos aplinkybės rodo, jog V. P., puldamas A. L., jau turėjo rankoje atsuktuvÄ ir paneigia V. P. parodymus apie tai, kad atsuktuvÄ jis panaudojo tik po to, kai A.

L. jį pradėjo muÅ¡ti ir smaugti, t.y. gindamasis nuo jo. Taigi nuteistajam negrėsė joks pavojus ir nebuvo nuo ko gintis. Taip pat liudytoja pareigÅ«nė L. Å . parodė, jog 2014 m. spalio 21 d., apie 2 val. 09 min. gavo praneÅ¡imÄ , kad Å alčininkų m., (duomenys neskelbtini), bute peiliu sužalotas vyras. Atvykus minėtu adresu į juos kreipėsi pilietė V. S., kuri parodė virtuvėje sėdintį sužalotÄ A. L.. Pastarasis sėdėjo ant kėdės su durtinėmis žaizdomis pilvo bei krÅ«tinės srityse.

Jis buvo apsirengęs virÅ¡utiniais drabužiais. Matėsi, kad drabužiai yra kruvini. Pabendrauti su nukentėjusiuoju nepavyko, nes netrukus medikai iÅ¡vežė jį į ligoninę. Kai nukentėjusįjį iÅ¡sivežė medikai, jie pasikalbėjo su V. S.. Ji nenorėjo nieko sakyti, nes bijojo to žmogaus, kuris sužalojo A. L.. V. S. pasakė, kad nenori liudyti, nes bijo to žmogaus. V. S. pasakė tik jo vardÄ ir pavardę – tai V. P.. Užlipus į penktÄ laiptinės aukÅ¡tÄ , pamatė ant laiptų sėdintį pilietį, kuris jiems prisistatė V.

P.. Å io asmens rankos buvo kruvinos, o Å¡alia jo ant laiptų gulėjo atsuktuvas. Tuo metu bute buvo dar viena moteris, kaip suprato V. P. sugyventinė. Ji sakė, kad apie įvykį nieko neaiÅ¡kins, nes bijo sugyventinio. Liudytoja suprato, kad A. Z. matė tÄ momentÄ , kuomet A. L., galimai atsuktuvu, sužalojo V. P.. Taigi iÅ¡ Å¡ios liudytojos parodymų matyti, jog įvykio vietoje buvusios liudytojos nepasakė pareigÅ«nei, kad konflikto iniciatorius buvo A. L., prieÅ¡ingai, abi sakiusios bijančios V. P., ir nors ir nepasakė, kad jis puolė nukentėjusįjį, bet liudytoja V.

S. pasakė jo vardÄ ir pavardę. PareigÅ«nė, užlipusi į penktÄ laiptinės aukÅ¡tÄ , ten ir rado V. P. su, kaip vėliau paaiÅ¡kėjo, nusikaltimo įrankiu.Priežastinis ryÅ¡ys sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių sekÄ , reikalingÄ iÅ¡vadai padaryti: ar yra ryÅ¡ys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, Pagal Å¡ioje byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymÄ lėmė pilvo kiauryminė žaizda. Tai yra bÅ«tent smurtiniai V.

P. veiksmai. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, jog V. P., suduodamas A. L. tris smÅ«gius atsuktuvu į pilvÄ ir į krÅ«tinę, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, tai reiÅ¡kia, kad numatė platų padarinių spektrÄ (nuo fizinio skausmo sukėlimo iki jo mirties) (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-89-139/2016). Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo V. P. veiksmus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad realaus laisvės atėmimo paskyrimas jam prieÅ¡tarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirties, nes nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo apie vienerius metus laiko.

Å ie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami.Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes. Teismas įvertino tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamÄ veikÄ jis padarė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad V. P. padarė nusikaltimÄ , priskiriamÄ sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), sunkiai sužalojo A.

L. iÅ¡ pykčio ir dėl asmeninių nesutarimų. Nusikalsdamas kaltinamasis panaudojo sveikatai sužaloti pavojingÄ Ä¯rankį – atsuktuvÄ , durdamas juo į gyvybiÅ¡kai svarbias kÅ«no vietas – krÅ«tinę ir pilvÄ . Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę – V. P. praeityje aÅ¡tuonis kartus teistas, atlikęs paskutiniu nuosprendžiu paskirtÄ bausmę, iÅ¡ pataisos įstaigos paleistas 2014 m. sausio 3 d., teistumas neiÅ¡nykęs, baustas administracine tvarka už automobilio vairavimÄ esant neblaiviam, be teisių, už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ â€“ triukÅ¡mavo keikėsi necenzÅ«riniais žodžiais namo laiptinėje, kojomis spardė buto duris, bÅ«damas vieÅ¡oje vietoje, svirduliavo, trukdė kitiems dirbti.

Po nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu padarymo, 2014 m. lapkričio 19 d., bÅ«damas neblaivus (1,78 prom. girtumo), vieÅ¡oje vietoje, daugiabučio namo laiptinėje, garsiai Å¡aukė, rėkavo, kėlė triukÅ¡mÄ , įžeisdamas žmogaus orumÄ , visuomenės dorovę bei trikdė vieÅ¡Ä jÄ rimtį. Teismas padarė pagrįstas iÅ¡vadas, jog nustatytos aplinkybės rodo, kad V. P. asmenybė yra pakankamai pavojinga, jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles, jo nusikalstamÄ elgesį lėmė jo paties antivisuomeninės nuostatos, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo.

Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, jog V. P. 2012 m. vasario 8 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, šia bausmę subendrinus su Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Taip pat jis 2012 m. spalio 31 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos epizodai) laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams.

Å iÄ bausmę dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinus su Å alčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, kuriÄ jis atliko 2014 m. sausio 3 d. NusikaltimÄ , už kurį V. P. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė po 10 mėnesių, ir teismas pagrįstai nurodė, kad jis laikomas recidyvistu, nedaro teisingų iÅ¡vadų ir yra linkęs nusikalsti. Ä®vertinęs visas paminėtas aplinkybes, teismas paskyrė nuteistajam 3 metų laisvės atėmimo bausmę, tai yra mažesnę, nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis.

Tokia bausmė negali bÅ«ti laikoma per griežta ir jos Å¡velninti pagrindo nėra.Tuo tarpu, kaip minėta, nuteistasis nurodo, jog tokia bausmė prieÅ¡tarauja teisingumo principui, nes nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo apie vienerius metus laiko. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti Å¡velnesnę bausmę. Pažymėtina, kad spendžiant klausimÄ dėl to, ar paskirta bausmė atitinka teisingumo principÄ , turi bÅ«ti įvertinami bylos duomenys, apibÅ«dinantys tiek kaltininko padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , tiek kaltininko asmenybę.

Teismas, Å¡velnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra iÅ¡imtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės skyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymÄ aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-123/2008, 2K-189/2008 ir kt.). Kolegija pažymi, kad Å¡ioje byloje nenustatyta BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų. Nuteistojo asmenybę apibÅ«dinantys duomenys yra neigiami, jis laikomas recidyvistu.

O duomenys, apibÅ«dinantys pačiÄ nusikalstamÄ veikÄ taip pat nerodo mažesnio jos pavojingumo – asmeniui sunkiai sutrikdyta sveikata duriant atsuktuvu į pilvÄ ir krÅ«tinę. Kalbant apie nuteistojo minimÄ neva ilgÄ procesÄ , kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ teismų praktikÄ pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikÅ¡mingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ pažeidimo aplinkybių, gali bÅ«ti pagrindas Å¡velninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010).

Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumÄ , kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra iÅ¡imtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, gali bÅ«ti skiriama Å¡velnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikÄ , kurioje bausmės Å¡velninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimÄ , laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijÄ (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-109/2013, 2K-55-895/2015)Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir pagal formuojamÄ Lietuvos teismų praktikÄ galimybė Å¡velninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausiÄ bylos procesÄ .

Kriterijai, kuriais remiantis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka EŽTK reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje Å¡io teismo iÅ¡nagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesÄ , proceso reikÅ¡mė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v.

Lithuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Pabrėžtina, kad iÅ¡vadÄ dėl konkretaus proceso (ne)atitikties EŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-109/2013).Kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo trukmė Å¡ioje byloje buvo optimali: ikiteisminis tyrimas pradėtas 2014 m. spalio 21 d., o kaltinamasis aktas suraÅ¡ytas jau 2014 m. gruodžio 29 d. (1 t., b. l. 158). Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme nuo bylos su kaltinamuoju aktu gavimo iki nuosprendžio priėmimo (2015 m. gruodžio 17 d.) užtruko nepilnai 12 mėnesių.

Atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo metu keitėsi teismo sudėtis – dėl teisėjos ligos bei praÅ¡ymo atleisti jÄ iÅ¡ pareigų, buvo paskirta kita teisėja (1 t., b. l. 192). Todėl byla buvo pradėta nagrinėti iÅ¡ naujo, buvo skaitomas kaltinamasis aktas, perskaitytas teisiamojo posėdžio protokolas su liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, apklaustas V. P., kviečiamas ekspertas. Pabrėžtina, kad įtariamojo, vėliau kaltinamojo V. P. laikinasis sulaikymas truko dvi paras, suėmimas nebuvo paskirtas, jam taikytos Å¡velnesnės kardomosios priemonės. Taigi ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmė nebuvo pernelyg ilga, prieÅ¡ingai proceso ilgis buvo optimalus, V.

P. nepagrįstų procesinių suvaržymų, kaip matyti, pagal jam taikytas kardomÄ sias priemones ir jų taikymo trukmę nepatyrė.Taip pat atmetami ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas privalėjo svarstyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimÄ . Kolegija pabrėžia, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo diskrecinė teisė, todėl pagal įstatymÄ teismui nekyla pareiga kiekvienÄ kartÄ savo baigiamajame akte pateikti argumentus, kodėl bausmės vykdymas neatidedamas.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., t. y. dar prieÅ¡ teismui priimant apkaltinamÄ jį nuosprendį nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sÄ lygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vienÄ ar kelis tyčinius nusikaltimus (iÅ¡skyrus labai sunkius nusikaltimus).

Å iame kontekste pažymėtina, kad bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Å iuo atveju yra formalusis pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nuteistojo atžvilgiu. Tačiau BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ir materialusis pagrindas bausmės vykdymo atidėjimui – tai pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. IÅ¡ baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltÄ konfliktÄ su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiÄ jÄ , bet ir bendrÄ jÄ prevencijÄ .

Nagrinėjamoje byloje nėra materialiojo pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti bausmės vykdymo atidėjimÄ . Kaip minėta, jis padarė sunkų nusikaltimÄ â€“ sunkiai sutrikdė asmens sveikatÄ , durdamas atsuktuvu į pilvo ir krÅ«tinės sritis, atlikęs Å¡iuos veiksmus, nesuteikė pagalbos, išėjo iÅ¡ namų gerti alkoholio. Apie tai, kad V. P. laikomas recidyvistu, jau pasisakyta, taip pat ir tai, kad jis nelinkęs laikytis visuomenėje priimtų socialinių normų, daro teisės pažeidimus taip pat minėta.

Å iuo atveju nusikaltimo pobÅ«dis ir pavojingumas, neigiamų padarinių dydis ir faktinės priežastys, kurios nulėmė V. P. tyčiÄ nusikalsti, jo kaltės nepripažinimas, jo keliamos įvykio versijos, kurios prieÅ¡taravo surinktiems byloje įrodymams, siekiant iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimas, nesudaro pagrindo manyti, kad atidėjus laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už nusikalstamÄ veikÄ , vykdymÄ , bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.Ä®vertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamÄ jį nuosprendį, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga.

Keisti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Nuteistojo V. P. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                    Regina Gaudutienė                                                                 Teisėjai                                                                 Laima Garnelienė SvajÅ«nas Knizleris