2020-12-09 Nr. AB-23402-3-62-3-02781-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1841-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02781-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 39 819 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. spalio mėnesio iki 2016 m. gegužės mėnesio atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN 3 sektoriuje, gyveno 10 būrio 101 brigados 3 gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo 14 asmenų. Patalpoje buvo 7 dviejų aukštų gultai ir kiti baldai, patalpos plotas buvo apie 34 kv. m, plotą mažino patalpoje įrengti baldai. Nuo 2016 m. gegužės iki 2018 m. rugsėjo pareiškėjas gyveno 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo 9 dviaukštės lovos ir kiti baldai, patalpos plotas buvo 52,40 kv. m, dalis patalpos užstatyta baldais, 2016 m. spalį patalpoje buvo išardytas vienas gultas, patalpoje gyveno 16 žmonių. Nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gegužės pareiškėjas gyveno avarinės būklės pastate, pastato stogas buvo dengtas asbesto plokštėmis, krito plytos, langai buvo supuvę, dėl to buvo šalta ir drėgna. Pareiškėjo teigimu, patalpoje buvo blakių, pareiškėjas ne kartą buvo sukandžiotas, kreipėsi į medikus, jam buvo išduotas tepalas, tačiau įrašai medicinos kortelėse nebuvo daromi. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pastate buvo įrengta 10–12 tupiamų tualetų, nors pastate gyveno apie 100 žmonių. Be to, nebuvo laisvalaikio kambario, atskirų patalpų valymo priemonėms laikyti. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN 10 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje temperatūra neatitiko teisės aktuose numatytų normų. Nuo 2016 m. gegužės pareiškėjas gyveno 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurioje taip pat buvo blakių ir tarakonų, buvo atjungtas centralizuotas šildymas, išduoti elektriniai šildytuvai, kurie nieko nešildė, todėl patalpose buvo šalta, nebuvo laisvalaikio kambario, atskirų patalpų valymo priemonėms laikyti. Pastatas buvo avarinės būklės, lauko sienos trupėjo, krito plytos. Pastate gyveno apie 200 žmonių, tačiau buvo įrengti tik 4 unitazai, 4 pisuarai ir 7 praustuvės. Prausyklose buvo slidžios plytelės, dėl to pareiškėjas ne kartą paslydo ir griuvo. Tualeto ir prausyklos patalpose ant sienų ir lubų buvo pelėsio. Dušo patalpose nebuvo guminių kilimėlių. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog 2017 metais Pravieniškių PN buvo pradėta senųjų gyvenamųjų pastatų renovacija, šiferio lakštai buvo laužomi, metami nuo stogo, dėl to buvo daug dulkių.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

4. Pravieniškių PN nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Teisės aktai įpareigoja pareiškėją patį nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pataisos namuose avarinės arba antisanitarinės būklės pastatų nėra. Įstaiga užtikrina tinkamą pastatų būklę. Gavus informaciją apie netvarkingą inventorių jis nedelsiant tvarkomas. Poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, atskirų patalpų valymo priemonėms padėti įstaigoje taip pat nebuvo, 2017 m. birželio 7 d. įrengtas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlis. Pravieniškių PN 6–7 būriuose įrengti 5 klozetai, 1 unitazas, 9 praustuvės; 10–11 būriuose įrengta 10 klozetų, 14 praustuvių ir 2 kojų plautuvės. Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Nuo 2016 m. balandžio įstaigos 3 sektoriuje buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai, šiuo metu pastatai padengti bitumine stogo danga. Būriuose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, yra centralizuotas šildymas, įstaiga užtikrina temperatūros palaikymą. Esant būtinybei, pagal nuteistųjų prašymus išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Įstaiga užtikrina tinkamą nariuotakojų ir graužikų stebėjimą, jų naikinimą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo D. A. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos, patirtos iki 2015 m. lapkričio 22 d., pareikšti ir atmetė šią pareiškėjo skundo dalį. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2016 m. gegužės 29 d., pareiškėjui kalint 10 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje (188 paras vienam nuteistajam teko 2,42 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpoje, trūko 0,67 kv. m ploto), bei nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. spalio, pareiškėjui gyvenant 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje (124 paras vienam nuteistajam teko 2,9 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpoje, trūko 0,2 kv. m ploto).

8. Pareiškėjo argumentus dėl trūkstamų sanitarinių įrenginių, inventoriaus ir kitų pažeidimų pirmosios instancijos teismas vertino kaip neatsiejamus nuo nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimo ir laikė nustatytais nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2016 m. spalio mėnesio.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Pravieniškių PN neginčijo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad ginčo būriuose nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, sandėlis valymo inventoriui ir dezinfekavimo priemonėms laikyti, todėl pripažino, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nevykdė teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

10. Atsižvelgęs į tai, kad Pravieniškių PN nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl prastos pastatų, kuriuose buvo 6 ir 10 būriai, techninės būklės – seno, nusidėvėjusio stogo, suskilusių sienų, netvarkingų durų ir sienų sąramų ir pan., šias pareiškėjo pretenzijas pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstomis.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo buvimo pataisos namuose laikotarpiu ginčo statiniuose vyko stogo remonto darbai, kurių metu buvo ardomas asbesto–šiferio stogas, todėl pareiškėjo argumentus dėl nesaugios, sveikatai pavojingos aplinkos laikė nepaneigtais.

12. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo atstovo pateiktų duomenų nepakanka nustatyti, ar nuteistieji ginčo būriuose buvo tinkamai aprūpinti sanitariniais įrenginiais (klozetais, pisuarais) bei prausyklomis, todėl šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes laikė nepaneigtomis.

13. Atsakovo atstovui nepateikus duomenų apie tai, ar dušo patalpose buvo guminiai kilimėliai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo pažeisti teisės aktuose nustatyti dušo patalpų įrengimo ir aprūpinimo reikalavimai.

14. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių tariamo pažeidimo dėl temperatūros neužtikrinimo atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl netinkamos temperatūros ir pelėsio gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovo atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė nurodytų nusiskundimų.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl buitinių kenkėjų buvimo, nustatęs, kad Pravieniškių PN atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei naikinimas, byloje pateikti tai patvirtinantys darbų atlikimo aktai, o pareiškėjas nepateikė savo teiginius dėl blakių sukandžiojimo ir kreipimosi į medikus patvirtinančių įrodymų.

16. Atsižvelgęs į tai, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu 312 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat kad buvo nustatyti kiti kalinimo sąlygų pažeidimai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 1 200 Eur ir šią sumą pareiškėjui priteisė iš atsakovo.

III. 17. Pareiškėjas D. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 39 819 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, neišmano Lietuvos Respublikos įstatymų ir nežinojo apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad daugiau nei 300 parų kentė nepatogumus dėl sumažinto gyvenamojo ploto. Be to, pirmosios instancijos teismas esą neatsižvelgė į teismų praktiką ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl buitinių kenkėjų. Pareiškėjo teigimu, jis neturi galimybių įrodyti, kad ne kartą buvo sukandžiotas blakių ir kad dėl to kreipėsi į medikus, nes medicininiuose dokumentuose tai nebuvo fiksuojama.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovas taip pat prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Byloje ginčas kilo dėl 39 819 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui D. A. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos, patirtos iki 2015 m. lapkričio 22 d., pareikšti ir atmetė šią pareiškėjo skundo dalį. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 312 parų Pravieniškių PN buvo laikomas neužtikrinant teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamosios patalpos ploto normos, taip pat pažeidžiant kitus teisės aktų reikalavimus (sanitarinių įrenginių trūkumas; neįrengti laisvalaikio kambariai, sandėlis valymo inventoriui ir dezinfekavimo priemonėms laikyti; prasta pastato techninė būklė; stogo remonto darbai, kurių metu buvo ardomas asbesto–šiferio stogas; neįrengti guminiai kilimėliai dušo patalpose), todėl darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 1 200 Eur, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

22. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, taip pat neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas daugiau nei 300 parų kentė nepatogumus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamosios patalpos ploto bei ne kartą buvo sukandžiotas blakių. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, kurį pateikė (išsiuntė paštu) 2019 m. gegužės 14 d., atsakovo atstovas Pravieniškių PN taip pat reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei juo priteistu neturtinės žalos atlyginimu, dėsto su tuo susijusius motyvus, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo Pravieniškių PN nėra pateikę. Pravieniškių PN taip pat neprašo atnaujinti apeliacinio skundo pateikimo terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptariamas Pravieniškių PN Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas procesinis dokumentas nelaikytinas apeliaciniu skundu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Todėl teisėjų kolegija atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų nevertins, o šioje administracinėje byloje pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

26. EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

27. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

29. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

30. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

31. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą Pravieniškių PN netinkamomis sąlygomis nuo 2015 m. spalio, tačiau skundą išsiuntė tik 2018 m. lapkričio 23 d., t. y. praleidęs dalies savo reikalavimų trejų metų ieškinio senaties terminą.

32. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

33. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

36. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galbūt padarytą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, o ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis neturi teisinio išsilavinimo ir neišmano Lietuvos Respublikos įstatymų, nepripažintinos objektyviai trukdžiusiomis jam laiku ginti savo teises teisme. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui turintį tekti kalinimo plotą, pataisos įstaigoms keliamus higienos reikalavimus, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti viešai, taip pat skelbiama aktuali Lietuvos teismų praktika. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai iki 2015 m. lapkričio 22 d. (įskaitytinai).

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d.

38. Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjas kalinimo Pravieniškių PN metu ne kartą buvo sukandžiotas blakių, vertinimu.

39. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

40. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

41. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad kalėdamas Pravieniškių PN ne kartą buvo sukandžiotas blakių, dėl to kreipėsi į medikus, jam buvo skirtas gydymas (išrašytas tepalas), tačiau duomenys apie tai esą nebuvo fiksuojami medicininiuose dokumentuose. Tačiau šių savo teiginių pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais, nedetalizavo jokių su tuo susijusių aplinkybių, nenurodė, kada ir kiek kartų kreipėsi į medikus dėl tariamo blakių sukandžiojimo, tokių duomenų nepateikė ir apeliaciniame skunde. Be to, byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamo buitinių kenkėjų naikinimo darbų atlikimo pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją ir (ar) kitas kompetentingas institucijas. Taigi, įvertinęs byloje pateiktus duomenis (Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbų paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį, atliktų darbų aktus bei darbų registracijos žurnalą), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jog Pravieniškių PN yra skiriamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, o pareiškėjas nepateikė duomenų, kad ginčo laikotarpiu nukentėjo nuo blakių (buvo sukandžiotas)

42. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytoje teismų praktikoje netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN poveikio asmens sveikatai, emocinei, psichinei būklei vertinimas taip pat buvo siejamas su aplinkybe, kad asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų apie parazitus ar blakių sukandžiojimą (žr., pvz., Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-202-554/2019 ir dėl jo priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1839-575/2020). Tokios pozicijos laikomasi ir kitose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1598-662/2019; kt.).

43. Vertinant pirmosios instancijos teismo už nustatytus pažeidimus pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą (1 200 Eur), pareiškėjo nurodomus argumentus dėl jo patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, akcentuotina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

44. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

45. Kaip minėta, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė (ir pareiškėjas to neginčija), kad pareiškėjui būnant Pravieniškių PN 312 parų nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, taip pat nustatė kitų kalinimo sąlygų reikalavimų pažeidimų (sanitarinių įrenginių trūkumas; neįrengti laisvalaikio kambariai, sandėlis valymo inventoriui ir dezinfekavimo priemonėms laikyti; prasta pastato techninė būklė; stogo remonto darbai, kurių metu buvo ardomas asbesto–šiferio stogas; neįrengti guminiai kilimėliai dušo patalpose), o tai reiškia, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų pakankamai ilgą laiką.

46. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, į tai, kad pareiškėjo laikymas netinkamomis sąlygomis truko pakankamai ilgą laiką, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (1 200 Eur) nėra adekvatus atsakovo atstovo padarytam pažeidimui ir pareiškėjo patirtai žalai.

47. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 2 000 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

48. Pareiškėjas prašo priteisti jam 39 819 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

49. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, priteistą 1 200 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidina iki 2 000 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą.

Pareiškėjui D. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteistą 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų).

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė