2018-06-27 Nr. AB-12341-3-62-3-00535-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-215-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00535-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija: 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prašau“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prašau“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Prašau“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2016 m. balandžio 11 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2016 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (33.200)R-1132 dalį, kuria reikalaujama sumokėti 585,78 Eur, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Administracijai teikė prašymus dėl leidimo skleisti išorinę reklamą, bet ne prašymus įrengti išorinės reklamos įrenginius, kadangi įrenginiai jau buvo įrengti ir naudojami nuo 1992 m. Pareiškėjui nebuvo pateiktas dokumentas, kurio pagrindu buvo nukelti devyni įrenginiai, ir toks dokumentas jam nebuvo žinomas. Administracija negalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2013 m. rugpjūčio 1 d., nuostatomis, nes Bendrovė prašymą dėl leidimo išorinei reklamai skleisti išdavimo pateikė 2012 m. vasario 22 d. Atsakovas nepateikė jokių paaiškinimų ar aktų, pagrindžiančių reikalavimą sumokėti ginčijamą sumą, veikė kaip nekompetentingas administravimo subjektas.

3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad subjektai, norintys Kauno mieste įrengti ir skleisti išorinę reklamą, turi gauti leidimą ir sumokėti miestui nustatyto dydžio rinkliavą. Pareiškėjas pripažino, jog nuo 1992 m. valdė ir naudojo reklaminius įrenginius, tačiau leidimo įrengti išorinę reklamą niekada neturėjo ir nemokėjo miestui nustatytos rinkliavos. Aplinkybė, jog reklaminiai įrenginiai kažkada galbūt buvo pastatyti teisėtai, nepaneigia to, kad dabar jiems stovėti ir eksploatuoti buvo būtinas leidimas ir jie turėjo atitikti dabar galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Leidimas skleisti reklamą ant pareiškėjo valdytų reklaminių įrenginių nebuvo išduotas, reklaminiams įrenginiams stovėti nebuvo atlikti teisės aktais nustatyti suderinimai. Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos įrengimo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. T-650 (galiojo iki 2013 m. gruodžio 23 d.) (toliau – ir Reklamos įrengimo Kauno mieste taisyklės), 54-55 punktai įpareigojo pareiškėją iš naujo suderinti ir įregistruoti Reklamos registre jo galbūt kažkada teisėtai pastatytus reklaminius įrenginius.

Šiuo metu galiojantys teisės aktai draudė įrengti išorinę reklamą neturint leidimo tokią reklamą įrengti ir neturint žemės, statinių ir kitų objektų, ant kurių ji rengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens sutikimo. Pareiškėjui laiku neįteisinus valdomų reklamos įrenginių, jų stovėjimas tapo neteisėtu, atitinkamai ant neteisėtų įrenginių negalėjo būti leidžiama skleisti reklamą. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjo valdomi reklaminiai įrenginiai stovėjo ant Kauno miesto savivaldybei priklausančio statinio – gatvės – be jokio teisinio pagrindo, todėl Administracija turėjo teisę reikalauti, kad pareiškėjas juos pašalintų.

Kauno miesto savivaldybės teisė reikalauti nukelti ar nugriauti Bendrovės valdomus reklaminius įrenginius buvo pripažinta teismų sprendimais. Atsižvelgdama į tai, Administracija 2016 m. sausio 22 d. raštu ir pakartotinai 2016 m. vasario 24 d. raštu nustatė pareiškėjui terminą bei pareikalavo nukelti visus jo valdomus reklaminius įrenginius. Pareiškėjui to nepadarius ir minėtų aktų neginčijant teisme, buvo inicijuoti nukėlimo darbai, kuriuose dalyvavo antstolė. Pareiškėjas informuotas, kad jis turėjo padengti išlaidas, susijusias su reklaminių įrenginių nukėlimu, transportavimu ir saugojimu.

Atsakovo nuomone, reikalavimas padengti dėl reklaminių įrenginių nukėlimo patirtas išlaidas buvo pagrįstas.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Prašau“ skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad ginčijamas 2016 m. kovo 10 d. raštas Nr. (33.200)R-1132 buvo administracinis sprendimas, nurodytas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnyje, t. y. atsakovas šiuo sprendimu užbaigė procedūrą dėl reklaminių įrenginių nukėlimo ir pareikalavo padengti turėtas atliktų darbų išlaidas. Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvuotas, jame aiškiai suformuluotas reikalavimas sumokėti 585,78 Eur bei nurodyta priimto sprendimo apskundimo tvarka, todėl šis sprendimas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

7. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui priklausė reklaminiai įrenginiai, buvę (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriuos jis įsigijo 1992 m. iš Kauno miesto buitinių paslaugų kombinato „Pažanga“. Pareiškėjas 2012 m. vasario 17 d. Administracijai pateikė prašymą dėl leidimo įrengti (skleisti) išorinę reklamą. Kadangi prašymas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, pareiškėjas pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu įpareigojo Administraciją išnagrinėti Bendrovės 2012 m. vasario 17 d. prašymus pritarti išorinės vaizdinės reklamos įrenginio projektui ir dėl leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimo. Administracija, vykdydama teismo sprendimą, 2014 m. birželio 10 d. raštu Nr. (33.200)R-3633 kreipėsi į pareiškėją, prašydama „kuo skubiau pateikti kartu su 2012-02-17 prašymu pateiktą ir pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012-02-22 pateiktas pastabas pataisytą išorinės vaizdinės reklamos įrengimo projektą, kad Kauno miesto savivaldybės administracija galėtų teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pateiktus dokumentus ir priimti sprendimą dėl leidimo išdavimo/neišdavimo“. Administracija 2014 m. liepos 1 d. raštu Nr. (33.200)R-4070 informavo pareiškėją, jog, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė prašomų dokumentų nepateikė, nebuvo galimybės pritarti išorinės reklamos įrengimo projektui ir išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą. Administracijos 2012 m. pradėta pareiškėjo pateikto projekto nagrinėjimo procedūra buvo baigta, leidimas įrengti/skleisti išorinę reklamą jam nebuvo išduotas.

8. Atsakovas 2016 m. sausio 22 d. raštu Nr. (33.200)R-409 Bendrovei nustatė 15 dienų terminą nukelti visus jo valdomus reklaminius įrenginius ir nurodė, kad šis Administracijos sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo raštu priminta, jog Administracija dar 2014 m. liepos 1 d. raštu informavo pareiškėją, jog nepritars išorinės reklamos įrengimo projektui, taip pat pažymėta, jog Administracija nebuvo išdavusi leidimų nė vienam Bendrovės reklaminiam įrenginiui rengti. Minėtas sprendimas buvo priimtas tam įgaliojimus turinčio asmens – Administracijos direktoriaus pavaduotojo.

9. Administracija 2016 m. vasario 24 d. raštu Nr. (33.200)R-913 pareiškėją informavo nekeičianti savo sprendimo ir pakartotinai jį paragino nusikelti reklaminius įrenginius. Pareiškėjui nustatytu terminu to nepadarius, Kauno miesto savivaldybė inicijavo nukėlimo darbus ir apie tai informavo pareiškėją 2016 m. vasario 25 d. raštu Nr. (33.200)R-939. Nukėlimo darbai buvo vykdomi 2016 m. kovo 1 d., dalyvaujant antstolei G. A. Nukėlimo darbus, vadovaujantis 2015 m. balandžio 2 d. paslaugų teikimo sutartimi Nr. SR-0865, vykdė UAB „Kauno švara“. Administracija pagal sutartyje nustatytus įkainius pateikė UAB „Kauno švara“ lokalinę sąmatą 1 Nr. 619, o UAB „Kauno švara“, atlikusi užsakytus darbus, Administracijai pateikė atliktų darbų priėmimo aktą Nr. 619-1 ir PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VER000486. Administracija 2016 m. kovo 10 d. raštu Nr. (33.200)R-1132 informavo pareiškėją, kad jis turėjo padengti išlaidas, susijusias su reklaminių įrenginių nukėlimu, transportavimu ir saugojimu – 585,87 Eur.

10. Teismas pažymėjo, jog, pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, įrengti ir skleisti išorinę reklamą yra draudžiama, neturint leidimo įrengti išorinę reklamą. Nagrinėjamu atveju ginčo įrenginių projektas nebuvo suderintas ir pareiškėjas neturėjo leidimo skleisti išorinę vaizdinę reklamą. Konstatuota, jog pareiškėjas šiuos įrenginius įrengė ir eksploatavo pažeisdamas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 4 dalis numato, kad išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis projektavimą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis (patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670), savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiaisiais planais ar bendraisiais teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais. Šio straipsnio 12 dalyje įtvirtinta, kad, pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, reklaminės veiklos subjektas privalo per savivaldybės vykdomosios institucijos nustatytą terminą išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę arba nukelti reklamą. Aplinkybė, kad ginčo objektai kažkada galbūt buvo pastatyti teisėtai, nepaneigė to, kad šiuo metu jiems stovėti ir eksploatuoti būtinas leidimas ir jie turėjo atitikti šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus. Toks leidimas skleisti reklamą pareiškėjui nebuvo išduotas nuo pat ginčo objektų įsigijimo.

11. Teismas akcentavo, kad, pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintų Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių (toliau – ir Aptarnavimo VTPSI taisyklės) 42.7 punktą, skundų ir pranešimų Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nenagrinėja: „Dėl statybos neturint statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, tačiau pažeidus esminius statinio projekto sprendinius – jei paaiškėja, kad statybos darbai atlikti seniau kaip prieš 10 metų“. Nustatyta, kad ginčo statiniai (reklaminiai įrenginiai) buvo pastatyti prieš daugiau kaip 10 metų. Pagal Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 14.5 punktą, leidimą išduodanti institucija nustato terminą, per kurį, pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, turi būti išardytas reklaminis įrenginys, nukabinta reklama ir sutvarkyta aplinka.

12. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.253 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog nekilnojamieji daiktai ir daiktinės teisės į juos yra registruojamos nekilnojamojo turto registre, ir nurodyta imperatyvioji nekilnojamųjų daiktų įregistravimo sąlyga – daiktai turi būti suformuoti įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas savo teises į reklaminius įrenginius grindė tik UAB „Kauno buities namai“ pažyma dėl Bendrovei parduoto turto ir prekių gabenimo važtaraščiais, kuriuose nurodyta, kad Bendrovei buvo perduoti reklaminiai stendai. Šie dokumentai patvirtino, kad pareiškėjas valdė reklaminius įrenginius, todėl Administracija turėjo teisę reikalauti juos nukelti ar išardyti, o, jam to nepadarius, savo lėšomis nukelti reklaminius įrenginius ir pareikalauti atlygio už įrengimų nukėlimo darbus pagal pateiktus dokumentus.

13. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju realias teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė 2016 m. sausio 22 d. raštas Nr. (33.200)R-409, kuriuo jam nustatytas 15 dienų terminas nukelti visus jo valdomus reklaminius įrenginius, įspėta apie pasekmes ir apie tai, jog, atsakovui savo lėšomis atlikus reklaminių įrenginių nukėlimo darbus, pareiškėjas privalės atlyginti atliktų darbų išlaidas, bei nurodyta, kad šį sprendimą jis turėjo teisę apskųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė, sprendimas buvo nenuginčytas ir galiojantis. Tokiu būdu pareiškėjas sutiko su jam iškeltais reikalavimais. Skundo reikalavimas dėl 2016 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (33.200)R-1132 dalies, kuria reikalaujama sumokėti 585,78 Eur, panaikinimo faktiškai kilo iš pagrindinio sprendimo reikalavimų ir buvo išvestinis, todėl jis teisinių pasekmių pareiškėjui nesukurs. Teismas nusprendė, kad reikalavimas atlyginti 585,87 Eur išlaidų, susijusių su reklaminių įrengimų nukėlimu, buvo pagrįstas ir nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 14. Pareiškėjas UAB „Prašau“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas nesutinka, kad ginčijamas sprendimas atitinka individualiems administraciniams teisės aktams keliamus reikalavimus. Atsakovas 2016 m. kovo 10 d. sprendime Nr. (33.200)R-1132 nenurodė, kokiais teisės aktais vadovaudamasis priėmė sprendimą nugriauti Bendrovės valdomus reklaminius įrenginius. Pareiškėjui iš minėto sprendimo nėra aiški visuomeninių santykių esmė, turinys, atsakovo motyvai, neidentifikuotos teisės ir pareigos. Atsakovas nė viename iš Bendrovei pateiktų sprendimų nenurodė, kad jis pats imsis reklaminių įrenginių nugriovimo / ardymo. Atsakovas nepagrindė ir taikomų priemonių bei jų proporcingumo ūkio subjekto veiklos atžvilgiu ir visuomeniniu interesų atžvilgiu. Nei 2016 m. sausio 22 d. sprendime Nr. (33.200)R-409, nei 2016 m. kovo 10 d. sprendime Nr. (33.200)R-1132 nėra išdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai, susiję su būtinybe nugriauti įrenginius, įrengtus pačios savivaldybės įmonės 1992 m.

16. Pareiškėjas pabrėžia, jog Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies ir 21 straipsnio nuostatos atsakovui nesuteikia teisės savarankiškai ardyti ar griauti specialiuosius išorinės reklamos įrenginius. Teismas išvis nepasisakė dėl įstatymuose numatytų atsakovo teisių ir pareigų, neįvertino byloje pateiktų įrodymų. 2016 m. sausio 22 d. sprendime atsakovas nurodė, kad, neįvykdžius reikalavimo, jis bus priverstas kreiptis į teismą dėl įrenginių nukėlimo. Taigi, pats atsakovas iš esmės pripažino, jog įstatymuose nėra numatyta jo teisė savarankiškai (savavališkai) griauti / ardyti reklaminius įrenginius. Praktikos kreiptis į teismą dėl reklaminių įrenginių nukėlimo atsakovas laikėsi ir anksčiau. Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-14339-800/2015 tenkino Administracijos ieškinį ir įpareigojo Bendrovę per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nusikelti ar išardyti jai priklausantį reklaminį įrenginį.

17. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas pažeidė Reklamos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintą šio įstatymo reikalavimų pažeidimo nagrinėjimo tvarką, be kita ko, pareiškėjo neprašė pateikti motyvuotą paaiškinimą dėl aplinkybių. Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad realias teisines pasekmes jam sukėlė tik 2016 m. sausio 22 d. sprendimas, kadangi, vadovaujantis tokiu aiškinimu ir apskundus minėtą sprendimą, toks skundas nebūtų priimtas kaip pateiktas praleidus terminą skundui paduoti. Pareiškėjo nuomone, minėtas sprendimas taip pat neatitiko individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų bei negalėjo būti skundžiamas. Teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad skundo reikalavimas panaikinti 2016 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kuria prašoma sumokėti 585,75 Eur išlaidų, teisinių pasekmių nesukurs, nes, patenkinus pareiškėjo skundą, pasikeistų jo pareigų apimtis, t. y. jam nebereikėtų minėtų išlaidų sumokėti. Pareiškėjas negavo nė vieno rašto, kuriuo būtų informuotas, jog Administracija pati griaus reklaminius stulpus, todėl jis 2016 m. kovo 10 d. sprendimą, kuriuo buvo informuotas apie pareigą sumokėti išlaidas, susijusias su šių stulpų nugriovimu, pagrįstai laikė sukeliančiu teisines pasekmes. Be to, pareiškėjo nuomone, visus sprendimus priėmęs Administracijos direktoriaus pavaduotojas V. Š. pagal Administracijos direktoriaus 2016 m. sausio 22 d. įsakymą Nr. A-135 nebuvo įgaliotas priimti atitinkamus sprendimus ar kitus administracinius aktus. Teismui nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys V. Š. įgaliojimus. Atsakovas, išardydamas ir nugriaudamas įrenginius, nesivadovavo teisės aktais ir viršijo savo kompetenciją. Realios teisinės pasekmės pareiškėjui ir atsirado, kai atsakovas išardė ir nugriovė dalį įrenginių, buvusių Laisvės alėjoje, t. y. 2016 m. kovo 1 d. Pareiškėjo vertinimu, teismas nevertino, ar šioje byloje nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą.

18. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui turėjo būti žinomas tiek faktinis 2016 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (33.200)R-1132 pagrindas, tiek individuali argumentacija. Pareiškėjui ne kartą buvo aiškiai nurodyta, kad jo valdomi ir naudojami reklaminiai įrenginiai stovi neteisėtai ir turi būti nukelti, tačiau jis į tokius perspėjimus nereagavo ir tęsė neteisėtą veiklą nemokėdamas miestui jokių mokesčių. 2007 m. gruodžio 6 d. patvirtinus Reklamos įrengimo Kauno mieste taisykles, pareiškėjui turėjo būti aišku, kad jo kažkada galbūt teisėtai pastatyti reklaminiai įrenginiai (to jis jokiai įrodymais nepagrindė) turėjo būti iš naujo suderinti ir įregistruoti Reklamos registre. Tai, kad pareiškėjo valdomi reklaminiai įrenginiai stovi neteisėtai, jam buvo žinoma dar 2014 m., kai Administracija 2014 m. liepos 1 d. raštu Nr. (33.200)R-4070 jį informavo, jog Bendrovės pateikto projekto nagrinėjimo procedūra yra baigta ir leidimas įrengti / skleisti išorinę reklamą nėra išduodamas. Taigi, pareiškėjui buvo puikiai žinoma visuomeninių santykių esmė ir turinys.

20. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, jog realias pasekmes pareiškėjui sukėlė 2016 m. sausio 22 d. raštas Nr. (33.200)R-409. Kadangi minėtame rašte nuspręsta, kad Bendrovės valdomi reklaminiai įrenginiai turėjo būti nukelti ir ji pati gera valia jų nenukėlė, Administracija pagrįstai reikalavo padengti dėl reklaminių įrenginių nukėlimo patirtas išlaidas. Atsakovas nesutiko su apeliacinio skundo teiginiais, jog pareiškėjui nebuvo suteikta teisė teikti paaiškinimus ir terminas apskųsti, kadangi apie neteisėtą ginčo įrenginių stovėjimą jis žinojo ne vienerius metus. Šie įrenginiai stovėjo ant Kauno miesto savivaldybei priklausančio nekilnojamojo turto – gatvės, – tačiau pareiškėjas neturėjo turto savininko sutikimo naudotis šiuo turtu, priešingai, savininkas reikalavo neteisėtai stovinčius reklamos įrenginius nukelti. Atsakovas paaiškina, kad Administracijos direktoriaus pavaduotojas veikė turėdamas visus tam reikalingus įgaliojimus. Atsakovas savo veiksmais nepažeidė pareiškėjo – reklaminių stulpų savininko – nuosavybės teisių, nes šių įrenginių nepasisavino, ragino Bendrovę pasiimti savo turtą. Administracija atliko veiksmus, būtinus viešajam interesui (įvaizdis, saugumas, mokesčių surinkimas) ir savo nuosavybei apsaugoti nuo pareiškėjo vykdomo teisės pažeidimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje kilęs ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos rašto dalies, kuria pareiškėjas informuojamas apie atsakovo patirtas pareiškėjui priklausančių reklaminių įrenginių nukėlimo, transportavimo ir saugojimo išlaidas bei siūloma jas padengti, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pareiškėjas UAB „Prašau“ manė, kad Administracija nepagrįstai ir neteisėtai išardė ir nukėlė jam priklausančius išorinės reklamos įrenginius bei be teisėto pagrindo reikalauja atlyginti šių darbų išlaidas, todėl kreipėsi į teismą.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs skundžiamą rašto dalį atitinkančia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir priimta kompetentingo subjekto.

24. Apeliacinis pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino skundžiamą aktą teisėtu ir pagrįstu bei nesukeliančiu realių teisinių pasekmių.

25. Byloje nustatyta, kad 2012-2015 metais tarp šalių vyko ginčas dėl UAB „Prašau“ priklausančių išorinės reklamos įrenginių Kauno mieste bei dėl leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 16 sprendimu administracinėje byloje Nr.I-1052-505/2014 įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti UAB „Prašau“ prašymus šiais klausimais. Kadangi pareiškėjas nepateikė reikalautų papildomų dokumentų, o leidimui įrengti išorinę reklamą išduoti reikalingas viešasis konkursas, Administracija 2014 m. liepos 1 d. atsisakė išduoti tokį leidimą. Šio atsisakymo pareiškėjas neskundė. Be to, Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-14339-800/2015, kuris įsiteisėjo 2016 m. vasario 29 d. Kauno apygardos teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr.e2A-163-273/2016, UAB „Prašau“ buvo įpareigota nusikelti ar išardyti jai priklausantį reklaminį stulpą, esantį šalia (duomenys neskelbtini), o nustatytu terminu to neatlikus, Kauno miesto savivaldybės administracijai buvo pripažinta teisė atlikti minėto reklaminio stulpo nukėlimo ar išardymo darbus, patirtas išlaidas išsiieškant iš UAB „Prašau“. Administracija 2016 m. sausio 22 d. raštu Nr. (33.200)R-409 Bendrovei nustatė 15 dienų terminą nukelti visus jos valdomus reklaminius įrenginius, o 2016 m. vasario 24 d. raštu Nr. (33.200)R-913 pakartotinai UAB „Prašau“ paragino nusikelti reklaminius įrenginius. Pareiškėjui nustatytu terminu to nepadarius, Kauno miesto savivaldybės administracija inicijavo nukėlimo darbus ir apie tai informavo pareiškėją 2016 m. vasario 25 d. raštu Nr. (33.200)R-939. Atsakydama į pareiškėjo 2016 m. vasario 26 d. raštą, Kauno miesto savivaldybės administracija surašė 2016 m. kovo 10 d. dokumentą Nr. (33.200)R-1132, kurio dalį ir skundžia pareiškėjas.

26. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje taip pat akcentuojama teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo svarba (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008), pažymima, kad teisė kreiptis į administracinį teismą turi būti realizuojama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, todėl ne bet kuris asmuo ir ne su bet kokiu reikalavimu gali kreiptis į teismą ir reikalauti, kad byla būtų išnagrinėta. Subjektinė procesinė teisė kreiptis į teismą visų pirma yra siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu. Teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą (žr., pvz., 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013). Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

27. Pareiškėjas, 2016 m. balandžio 11 d. skundu kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą, prašė panaikinti visą Kauno miesto savivaldybės 2016 m. kovo 10 d. dokumentą Nr. (33.200)R-1132, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2016 m. sausio ir vasario raštus, paaiškinta Kauno miesto savivaldybės administracijos pozicija dėl išorinės reklamos įrenginių įrengimo teisėtumo ir jų nukėlimo bei pareiškėjas informuojamas, kad jam tenka pareiga padengti išorinės reklamos įrenginių išardymo, nukėlimo ir saugojimo išlaidas Tačiau vėliau, 2016 m. balandžio 27 d., pareiškėjas skundą patikslino ir suformulavo reikalavimą panaikinti tik dokumento Nr. (33.200)R-1132 dalį, kurioje iš UAB „Prašau“ reikalaujama sumokėti 585,78 Eur. Šis pareiškėjo reikalavimas apibrėžė bylos nagrinėjimo dalyką, juolab, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 17 d. dar kartą tikslino skundą, papildydamas jo argumentus, bet palikdamas tą patį reikalavimą.

28. Įvertinus viso Kauno miesto savivaldybės 2016 m. kovo 10 d. dokumento Nr. (33.200)R-1132 turinį, akivaizdu, kad jis yra informacinio aiškinamojo pobūdžio. Nors jame suformuluotas pasiūlymas sumokėti išorinės reklamos įrenginių išardymo, nukėlimo ir saugojimo išlaidas, tačiau toks siūlymas pareiškėjui neturi imperatyvios galios, rašto rengėjo ir adresato nesieja pavaldumo santykiai, taigi UAB „Prašau“ turi elgesio pasirinkimo laisvę – gera valia sumokėti prašomą sumą arba laukti, kol Kauno miesto savivaldybė kreipsis į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu atlyginti išlaidas, ir tokioje byloje civilinio proceso tvarka įrodinėti savivaldybės reikalavimų ar jų dalies nepagrįstumą.

29. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog skundžiama dokumento dalis nesukelia realių teisinių pasekmių pareiškėjui, yra teisingos. Apeliacinio skundo argumentas, jog panaikinus skundžiamą dokumento dalį, jam neliks prievolės sumokėti patirtas išlaidas, nėra pagrįstas, nes prievolė atlyginti turėtas išlaidas yra kildinama iš atsakovo atliktų veiksmų, o ne iš skundžiamo dokumento. Tačiau padaręs teisingas išvadas, pirmosios instancijos teismas pasirinko netinkamą procesinį administracinės teisenos užbaigimo būdą.

30. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai akivaizdu, jog skundžiamas aktas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-184/2014, 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje eAS-781-556/2015). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog skundžiamas dokumentas nesukelia realių teisinių pasekmių, privalėjo administracinę bylą nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo ( toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. ( Dabartinės ABTĮ redakcijos 103 straipsnio 1 punktas)

31. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusių su skundžiamo Kauno miesto savivaldybės administracijos dokumento aiškumu ir motyvuotumu, teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus visą susirašinėjimą tarp ginčo šalių, vykusį 2016 metų sausio – kovo mėnesiais, akivaizdu, kad pareiškėjui buvo puikiai suprantami tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai, atsakovo pozicijos argumentai ir galimos pasekmės, todėl tiek 2016 m. sausio 22 d., tiek 2016 m. vasario 24-25 d., tiek ir skundžiamo dokumento priėmimas negalėjo kliudyti UAB „Prašau“ ginti savo, kaip išorinės reklamos įrenginių savininko, tikrai ar tariamai pažeistas teises teisės aktų nustatyta tvarka. Bendrovė nagrinėjamu atveju pasirinko kitokį elgesio modelį, administracinės teisenos priemonėmis siekdama įvairiais būdais užvilkinti galutinį ginčo išsprendimą, bet ne pakeisti savo teisių ar pareigų apimtį.

32. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prašau“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė