2016-09-20 Nr. AB-17803-3-61-3-00989-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-913-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00989-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuršėnų vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuršėnų vandenys“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Eigesa“, uždarajai akcinei bendrovei „Panevėžio miestprojektas“ ir A. Ž. ir ko UAB, dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kuršėnų vandenys“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Kuršėnų vandenys“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–9), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. T1-9 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, išmokėtų vykdant projektą Nr. 2006/LT/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ išlaidų garantijoms, laidavimams ir draudimams sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinimo“, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas grąžinti dalį išmokėtų finansinės paramos lėšų, t. y. 36 251,43 Lt. (toliau – ir 2014 m. sausio 14 d. įsakymas, skundžiamas įsakymas) (III t., b. l. 170).

Nurodė, kad Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog išlaidos, į kurias reikia atsižvelgti mokant paramos lėšas, turi būti realiai padarytos per išlaidų tinkamumo laikotarpį ir turi būti tiesiogiai susijusios su projektu, o to paties reglamento 22 straipsnio 4 dalies d) punkte nurodoma, kad tinkamomis sąnaudomis yra pridėtinės išlaidos ir kitos sąnaudos, jei jos yra konkrečiai pagrįstos. Pareiškėjo manymu, išlaidos garantijoms/laidavimams ir draudimams, vykdant 2009 m. birželio 5 d. pareiškėjo, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos ir jungtinės veiklos partnerių UAB „Eglisa“ bei A. Ž. ir ko UAB (toliau abu kartu – rangovai) pasirašytą rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Rangos sutartis), yra pagrįstos 2009 m. gruodžio mėn. atliktų darbų aktu Nr. 01 ir 2010 m. kovo atliktų darbų aktu Nr. 02, kuriuos pasirašė ir Agentūros įgalioti atstovai, tokiu būdu patvirtindami, kad šios išlaidos gali būti pagrįstai ir teisėtai finansuojamos. Išlaidos buvo patirtos per išlaidų tinkamumo laikotarpį, jos buvo pripažintos tinkamomis finansuoti. Pridedami banko garantinių raštų ir draudimo polisų nuorašai patvirtina, kad draudimai buvo susiję konkrečiai su Rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymu. Rangovui už garantijas/laidavimus ir draudimus apmokėta tiksliai pagal Rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) įkainotus darbų žiniaraščius (48 000,00 Lt). Atsižvelgiant į tai, anot pareiškėjo, negalima teigti, kad buvo padarytas teisės aktų ir (ar) paramos sutarties nuostatų pažeidimas, taip pat, jog buvo sumokėta didesnė nei priklauso lėšų suma.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su tuo, kad išlaidos draudimams (22 332,00 Lt) buvo pripažintos netinkamomis finansuoti ir grąžintinomis. Agentūra nepagrįstai, anot pareiškėjo, nurodė, kad iš pateiktų pažymų nėra galimybės nustatyti, ar patirtos išlaidos buvo skirtos būtent draudimui pagal projektą. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūra pati galėjo kreiptis į draudiką, kad šis nurodytų, kokia draudimo įmokos dalis tenka projektui. Be to, Agentūra pagal jos įgaliojimus turėjo mokėjimo prašymus tikrinti ir juos apmokėti tik gavusi patirtas projekto vykdymo išlaidas patvirtinančius dokumentus, o esant neaiškumams Agentūra privalėjo būti aktyvi – prašyti papildomų dokumentų, įrodymų ir pan. Be to, pareiškėjo nuomone, būtent Agentūros veiksmai lėmė, kad buvo padarytos išlaidos, kurios skundžiamu įsakymu pripažintos netinkamomis, todėl jei teismas nuspręstų, kad pareiškėjas turi grąžinti lėšas, tai turėtų būti panaikintas skundžiamo įsakymo 1 punktas, nes Agentūra, o ne pareiškėjas nesilaikė teisės aktų reikalavimų, neužtikrinusi, kad lėšos būtų panaudotos tinkamai, o išlaidos, kurios negali būti finansuojamos, nebūtų apmokamos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (III t., b. l. 117–123).

Nurodė, kad draudimo polisų ir garantijų pateikimas pagrindžia faktą, kad išlaidos buvo patirtos, tačiau neparodo, kiek jų realiai buvo patirta. Vien tas faktas, kad tam tikra išlaidų suma buvo nurodyta sutarties kiekių žiniaraščiuose neįrodo fakto, kad tos išlaidos buvo iš tikrųjų patirtos. Atkreipė dėmesį, kad FIDIC sutarčių bendrųjų sąlygų (tiek „Geltonosios“, tiek „Raudonosios“ knygų atvejais) 18.1 dalies 7 pastraipoje aiškiai nurodoma, kad kai sumokama kiekviena draudimo įmoka, draudžiančioji šalis kitai šaliai privalo pateikti mokėjimo įrodymą. Atsižvelgiant į tai, Agentūros manymu, buvo teisėtai ir pagrįstai reikalauta pateikti draudimo ir garantijų įmokų mokėjimą pagrindžiančius dokumentus, o jų pareiškėjui nepateikus, pagrįstai tokios išlaidos buvo pripažintos realiai nepatirtomis, todėl netinkamomis finansuoti.

Agentūra taip pat atkreipė dėmesį, kad išlaidų apmokėjimas neužkerta kelio pakartotinai tikrinti išlaidų tinkamumą finansuoti. Agentūra, nustačiusi pažeidimus, turi pareigą bet kuriuo momentu pripažinti, kad lėšos yra netinkamos finansuoti ir pareikalauti, kad tokios lėšos būtų grąžintos. Pažeidimą gali padaryti tiek projekto vykdytojas, tiek paramą administruojanti institucija. Tačiau, nepaisant to, kas padarė pažeidimą, dėl šio pažeidimo neteisėtai išmokėtos lėšos turi būti susigrąžinamos iš galutinio paramos gavėjo. Šiuo atveju būtent pareiškėjas pažeidė teisės aktus, t. y. būtent pareiškėjas realiai nepatyrė išlaidų, už kurias buvo sumokėta paramos lėšomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – Aplinkos ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą (IV t., b. l. 166–169) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Agentūros atliekamu pažeidimo tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, ar pareiškėjo patirtos išlaidos buvo realios, taip, kaip to reikalauja Europos Komisijos reglamentas (EB) Nr. 16/2003. Atsižvelgiant į tai, buvo paprašyta pateikti apmokėjimus įrodančius dokumentus. Atkreipė dėmesį į tai, kad tais atvejais, kai po reikalingų patikrinimų Europos Komisija nustato, kad yra neatitikimų, susijusių su Sanglaudos fondo parama ir valstybė narė neatliko būtinų korekcijų, Europos Komisija gali motyvuotai sustabdyti paramos atitinkamam projektui teikimą ir, prireikus, Europos Komisija gali pati atlikti reikiamas finansines korekcijas. Taigi, Agentūra bet kuriuo momentu, nepriklausomai nuo jos atliktų ankstesnių veiksmų, kaip valstybės institucija, atsakinga už tinkamą lėšų panaudojimą, nustačiusi pažeidimus, turi pareigą pripažinti, kad lėšos yra netinkamos finansuoti ir pareikalauti jas grąžinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (V t., b. l. 1–6) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad būtent pareiškėjas privalo įgyvendinančiajai institucijai (t. y. Agentūrai) pateikti visus dokumentus, patvirtinančius patirtų išlaidų tinkamumą. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, atlikdama baigiamuosius projektų auditus, įsitikina, kad išlaidų ataskaitos yra teisingos, pagrindinės operacijos yra teisėtos ir tvarkingai atliktos, o projektai įgyvendinti laikantis Europos Komisijos sprendimų skirti paramą projektams sąlygų ir projektų tikslų. Atkreipė dėmesį, kad pagal 2009 m. vasario 4 d. sutarties dėl užduočių ir atsakomybės paskirstymo 3.5.8.3 punktą, pareiškėjas privalo įvertinti audito išvadas bei rekomendacijas ir imtis būtinų priemonių, susijusių su pareiškėjo veikla, tačiau pareiškėjas to neatliko ir nepašalino audito ataskaitos projekte nurodytų trūkumų dėl tinkamo išlaidų pagrindimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Ž. ir ko UAB atsiliepime į pareiškėjo skundą (IV t., b. l. 145–147) su juo sutiko ir prašė jį tenkinti.

Nurodė, kad nei Rangos sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), nei kituose pirkimo dokumentuose nėra nuostatos, leidžiančios sumažinti apmokėjimą rangovui už garantijas ir draudimus kompensuojant tik faktines rangovo patirtas išlaidas (t. y. sumas, rangovo sumokėtas draudikui ir bankui). Paaiškino, kad minėta Rangos sutartis yra viešojo pirkimo sutartis, kurios sąlygos negali būti keičiamos. Pareiškėjas, sumokėjęs A. Ž. ir ko UAB mažesnę nei kiekių žiniaraščiuose nurodytą sumą, būtų laikomas akivaizdžiai pažeidęs Rangos sutarties sąlygas, todėl rangovui buvo sumokėta tiksliai tiek, kiek buvo numatyta minėta Rangos sutartimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Panevėžio miestprojektas“ (toliau – ir UAB „Panevėžio miestprojektas“) atsiliepime į pareiškėjo skundą (IV t., b. l. 49–50) su juo sutiko ir prašė jį tenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 2 d. sprendimu (VI t., b. l. 111-120) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad projektui „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapas“ (toliau – Projektas) parama iš Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšų buvo patvirtinta Europos Komisijos 2006 m. liepos 11 d. sprendimu, iš dalies pakeistu Europos Komisijos 2011 m. liepos 7 d. ir 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimais (V t., b. l. 7–31, 105–115). Minėto Europos Komisijos sprendimo 6 straipsnyje nustatyta, kad Projekto išlaidų tinkamumas nustatomas pagal 2003 m. sausio 6 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 16/2003, nustatantį specialias išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94 įgyvendinimo taisykles dėl išlaidų priemonėms, kurias dalinai finansuoja Sanglaudos fondas, tinkamumo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 14 skyrius, 1 tomas, p. 189) (toliau – Komisijos reglamentas Nr. 16/2003).

2009 m. vasario 4 d. tarp Agentūros, pareiškėjo ir Šiaulių rajono savivaldybės pasirašyta sutartis dėl funkcijų ir atsakomybės paskirstymo įgyvendinant projektą „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I paketas“ (toliau – Sutartis dėl atsakomybės paskirstymo) (V t., b. l. 46–63), kurioje pareiškėjas įvardijamas galutiniu paramos gavėju. Pagal Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo 3.5.3 punkto 7 dalį, pareiškėjas teikia mokėjimo prašymus Agentūrai kartu su visais pateisinančiais dokumentais.

2009 m. birželio 5 d. pareiškėjas, Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir jungtinės veiklos partneriai UAB „Eglisa“ bei A. Ž. ir ko UAB (toliau abu kartu – rangovai) pasirašė rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 86–196; II t., b. l. 1–176; III t., b. l. 1–106). Užsakovo vardu šią sutartį pasirašė pareiškėjas. Rangos sutartimi buvo numatyta, kad garantijų pagal Rangos sutarties sąlygas kaina – 20 000,00 Lt, draudimų kaina – 28 000,00 Lt (III t., b. l. 35).

2013 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė (toliau – Valstybės kontrolė) pradėjo Projekto valstybinį auditą (V t., b. l. 78) ir 2013 m. rugsėjo 27 d. raštu tiek pareiškėjui, tiek ir Agentūrai pateikė 2013 m. rugsėjo 27 d. Valstybinio audito ataskaitos projektą (toliau – audito ataskaitos projektas) (V t., b. l. 74–82), kurio 8 skyrius buvo skirtas Projekto išlaidų tinkamumui. Valstybės kontrolė pateikė didelės svarbos pastebėjimą, kad daliai išlaidų pagrindžiantys dokumentai nebuvo pateikti, todėl tokios išlaidos yra netinkamos finansuoti (V t., b. l. 80–81).

Audito ataskaitos projekto pagrindu, Agentūra inicijavo įtariamo pažeidimo tyrimą ir 2014 m. sausio 14 d. priėmė išvadą „Dėl projekto Nr. 2006/LT/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ išlaidų garantijoms/laidavimams ir draudimams sutartyje Nr. SRz-509(8.76) tinkamumo“ (toliau – Išvada) (I t., b. l. 20–23), kuria buvo nustatyta, kad Rangos sutarties kiekių sąrašuose ir darbų pakeitimuose numatyta išlaidų suma garantijoms/laidavimams (20 000,00 Lt be PVM) nevisiškai pagrįsta pateiktais dokumentais (bendra už garantijas ir laidavimus pagrįsta išlaidų suma yra 5 521,11 Lt), numatyta išlaidų suma draudimams (28 000,00 Lt be PVM) taip pat nevisiškai pagrįsta pateiktais dokumentais (bendra už draudimus pagrįsta išlaidų suma yra 5 668,00 Lt). Įvertinusi Rangos sutartyje numatytą pelno procentą (5 proc.), Agentūra nustatė, kad pagrįstos išlaidos už garantijas/laidavimus ir draudimus yra 11 748,57 Lt, o nepagrįstos – 36 251,43 Lt (48 000,00 Lt – 11 748,57 Lt). Išvadoje nurodyta, kad šią sumą galutinis paramos gavėjas turės grąžinti į Lietuvos Respublikos biudžetą. Minėtos Išvados pagrindu ir buvo priimtas skundžiamas Agentūros direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakymas.

Iš skundžiamo Agentūros direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakymo matyti, kad jame nėra nurodytos detalios nustatytų pažeidimų aplinkybės, neaptartas konkretus teisinis reguliavimas, nei minėto įsakymo įžanginėje dalyje, nei kitose įsakymo dalyse nėra nurodyta, kad Agentūra, priimdama šį individualų administracinį aktą, rėmėsi Išvada ir (ar) 2014 m. sausio 14 d. pranešimu apie pažeidimą, susijusį su Sanglaudos fondo lėšų naudojimu (toliau – Pranešimas apie pažeidimą) (I t., b. l. 24–26), tačiau pagal bylos faktines aplinkybes teismas vertino, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, rėmėsi minėtais dokumentais ir juos visus išsiuntė pareiškėjui kartu su skundžiamu įsakymu (I t., b. l. 19). Taigi, vien dėl to, kad Agentūros direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakymo įžanginėje dalyje minėti dokumentai nepaminėti, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo išvadoms, kad skundžiamas įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Iš Išvados turinio matyti, kad joje yra nurodyti išsamūs motyvai ir taikyti teisės aktai, nurodyta, kuo pasireiškė pareiškėjo veiksmų neteisėtumas ir kokios konkrečios teisės normos buvo pažeistos, Išvadoje yra nurodytos faktinės aplinkybės, priežastis susigrąžinti lėšas ir šių (grąžintinų) lėšų sumų apskaičiavimai. Atsižvelgęs į tai, kad tų pačių duomenų kartojimas keliose vietose būtų perteklinis, prieštaraujantis gero administravimo principui, teismas Išvadą ir Pranešimą apie pažeidimą laikė Agentūros direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakymo sudedamosiomis dalimis.

Skundžiamame įsakyme, be jau aptarto trūkumo dėl jame nedaromų nuorodų į procedūrinius dokumentus, galima įžvelgti ir kitų jo trūkumų (pvz. įsakymas nėra patvirtintas antspaudu kaip to reikalauja VAĮ 8 str. 3 d.), tačiau šie trūkumai nėra esminiai, sukliudę individualaus administracinio akto adresatui (pareiškėjui) suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo įsakymo ir jo sudėtinėmis dalimis laikytinų Išvados bei Pranešimo apie pažeidimą turinį, sprendė, kad skundžiamas Agentūros direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakymas iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualaus administracinio akto turinio ir formos reikalavimus.

Projektas iš dalies buvo finansuojamas Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšomis. Sanglaudos fondas yra įsteigtas Europos Sąjungos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1164/94. Fondas finansiškai prisideda prie projektų ir gali teikti paramą aplinkos apsaugos projektams, kurie padeda siekti Europos Sąjungos sutartyje nustatytų tikslų aplinkos apsaugos srityje. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94 nuostatos (11 str. 4 d., 12 str. 1 d.) numato principines taisykles dėl fondo lėšų panaudojimo – mokėjimai turi būti glaudžiai ir skaidriai susiję su projekto įgyvendinimu, tai reiškia, turi būti skirti tik paramos sutartyje numatytoms išlaidoms finansuoti, o valstybės narės turi pareigą reguliariai tikrinti, ar finansuojama veikla tinkamai vykdoma, bei susigrąžinti visas lėšas, kurios buvo prarastos dėl pažeidimų ar aplaidumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1338/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog bendrieji minėtos kontrolės principai įtvirtinti 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (toliau – Reglamentas Nr. 1083/2006), nuostatose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2327/2011; 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-800/2013; 2014 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1338/2014).

Į šį reglamentą nukreipia ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimas Nr. 590, kuriuo remiamasi skundžiamame Agentūros direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakyme. Reglamento Nr. 1083/2006 57 straipsnis numato valstybės narės galimybę susigrąžinti neteisėtai sumokėtas sumas per penkerius metus nuo veiksmų užbaigimo. Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 3 punkte „veiksmai“ apibrėžiami kaip projektas ar keli projektai, kuriuos pagal stebėsenos komiteto nustatytus kriterijus atrenka atitinkamai veiksmų programai vadovaujanti institucija arba kurie atrenkami jos atsakomybe ir kuriuos įgyvendina vienas ar daugiau paramos gavėjų, sudarydami sąlygas pasiekti prioritetinės krypties, su kuria tas projektas ar keli projektai susiję, tikslus.

Pagal Europos Komisijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimo 1 straipsnio 1 dalį, Projekto pabaigos terminas buvo pratęstas iki 2011 m. gruodžio 31 d. (V t., b. l. 29), atitinkamai toks pat terminas numatytas ir Europos Komisijos 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendime (V t., b. l. 112). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje skundžiamas Agentūros direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakymas priimtas nepažeidžiant tiesiogiai ir visuotinai taikomo Reglamento Nr. 1083/2006 57 straipsnyje nustatytų terminų.

Reglamento Nr. 1083/2006 58 straipsnio (bendrieji valdymo ir kontrolės sistemų principai) 1 dalyje nustatyta, kad valstybių narių parengtose veiksmų programų valdymo ir kontrolės sistemose apibrėžiamos atitinkamų įstaigų valdymo ir kontrolės funkcijos bei funkcijų pasiskirstymas kiekvienoje įstaigoje (a punktas); numatoma, kad turi būti laikomasi principo, pagal kurį šių įstaigų tarpusavio funkcijos ir funkcijos šiose įstaigose yra atskirtos (b punktas); numatomos procedūros, užtikrinančios pagal veiksmų programą deklaruojamų išlaidų teisingumą ir reguliarumą (c punktas), o 98 straipsnio 2 dalis numato galimybę atlikti finansinį koregavimą (panaikinant visą valstybės finansinį įnašą ar jo dalį veiksmų programai), susijusį su veiksmuose arba veiksmų programose nustatytais pavieniais ar sistemingais pažeidimais.

Sisteminis minėto Reglamento Nr. 1083/2006 nuostatų vertinimas leido teismui spręsti apie tai, kad valstybės kompetentingų institucijų kontrolės funkcija vykdoma ir mokant paramą (ex ante), ir jau išmokėjus paramą (ex post). Tai iliustruoja nacionalinių teisės nuostatų analizė. Remiantis Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšų administravimo Lietuvoje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026 (toliau – Administravimo taisyklės), 11.8 punktu įgyvendinančioji institucija (Agentūra) suderinusi su vadovaujančiąja ir tarpine institucijomis (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija), sudaro su galutiniais paramos gavėjais pareigų ir atsakomybės įgyvendinant projektą sutartis, remiantis 11.9 punktu įgyvendinančioji institucija užtikrina, kad galutinių paramos gavėjų pateiktuose mokėjimų prašymuose būtų tik faktiškai patirtos išlaidos, kurios gali būti įrodomos patvirtintais apskaitos dokumentais ir susijusios su darbais, nebaigtais projekto paraiškos pateikimo Europos Komisijai metu, bet kurių pagrįstai reikia projektui vykdyti ir arba jam baigti pagal Europos Komisijos sprendimo skirti projektui Sanglaudos fondo lėšų sąlygas ir projekto tikslus ir atitinka teisės aktuose nustatytus išlaidų tinkamumo finansuoti reikalavimus.

Remiantis minėtų Administravimo taisyklių 11.12 punktu įgyvendinančioji institucija pagal reglamento (EB) Nr. 1386/2002 nustatytus kontrolės ir audito reikalavimus atlieka iš Sanglaudos fondo ir bendrojo finansavimo lėšų finansuojamų projektų kontrolę jų įgyvendinimo laikotarpiu. Administravimo taisyklių 11.16 punktas numato, kad įgyvendinančioji institucija įtarusi, kad esama pažeidimų, ir (arba) gavusi apie juos informacijos, Pažeidimų taisyklėse nustatyta tvarka atlieka pažeidimo tyrimą ir nustato pažeidimus (arba jų nenustato).

Projektų administravimo ir finansavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau – Finansavimo taisyklės) taip pat numato, kad Agentūra įtarusi apie pažeidimus atlieka įtariamo pažeidimo tyrimą ir nustačiusi pažeidimą, kurio ištaisyti neįmanoma, priima vieną iš šių taisyklių 197 punkte numatytų sprendimų (Finansavimo taisyklių 194–195 p.). Įtariamo pažeidimo tyrimą Agentūra atlieka, vadovaudamasi Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimų nustatymo ir šalinimo taisyklėmis (toliau – Pažeidimų tyrimo taisyklės), patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. spalio 17 d.

įsakymu Nr. 1K-307. Administravimo taisyklių 11.17 punkte numatyta, kad įgyvendinančioji institucija tarpinės institucijos įgaliojimu nustatyta tvarka vykdo neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų susigrąžinimą. Šią tvarką nustato Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 (toliau – Lėšų grąžinimo taisyklės).

Atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą dėl Agentūrai tenkančios kontrolės funkcijos apimties, teismas padarė išvadą, kad Agentūra, priimdama skundžiamą įsakymą ir jo sudėtinėmis dalimis esančią Išvadą bei Pranešimą apie pažeidimą, veikė savo kompetencijos ribose.

Ginčijamo įsakymo priėmimo pagrindu nurodomas Lėšų grąžinimo taisyklių 5.2.2 punktas (šiuo metu – 5.2.3 punktas), kuris įtvirtina, kad lėšos turi būti susigrąžinamos, jeigu projekto vykdytojas (šiuo atveju – pareiškėjas) nesilaikė Europos Sąjungos ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių, ir (arba) paramos sutarties ir dėl to projekto vykdytojui išmokėta arba už jį sumokėta didesnė nei priklauso lėšų suma. Agentūros direktoriaus 2014 m. sausio 14 d. įsakyme taip pat nurodyta, kokių konkrečiai teisės aktų (jų nuostatų) nesilaikė pareiškėjas, t. y. nurodyta, kad pareiškėjas, vykdydamas Rangos sutartį, pažeidė Komisijos reglamento Nr. 16/2003 5 straipsnio 1 dalį bei 22 straipsnio 4 dalies d) punktą. Šios (pažeistos) nuostatos nurodytos ir Pranešime apie pažeidimą (5.1 punkte).

Komisijos reglamente Nr. 16/2003 nustatytas reguliavimas pareiškėjui taikomas tiesiogiai (Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo 3.5.3 punkto 4 dalis).

Komisijos reglamento Nr. 16/2003 5 straipsnio („Realios išlaidos“) 1 dalis numato, kad išlaidos, į kurias reikia atsižvelgti mokant Bendrijos paramos lėšas, turi būti realiai padarytos per išlaidų tinkamumo laikotarpį, kuris nurodytas Komisijos sprendime, atsižvelgiant į Komisijos reglamento (EB) Nr. 1386/2002(3) 8 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatas, ir turi būti tiesiogiai susijusios su projektu. Išlaidos turi būti susijusios su valstybės narės patvirtintu mokėjimu, kurį ji realiai padarė arba išlaidos buvo padarytos jos vardu, arba, koncesijos atveju, koncesijos turėtojo, kuriam už įgyvendinimą atsakinga įstaiga perdavė projekto įgyvendinimą ir patvirtino gautomis sąskaitomis-faktūromis arba lygiavertės įrodomosios vertės apskaitos dokumentais. „Lygiavertės įrodomosios vertės apskaitos dokumentas“ – tai bet koks už įgyvendinimą atsakingos įstaigos pateiktas dokumentas, skirtas įrodyti, kad buhalterinis įrašas yra padarytas teisingai ir sąžiningai bei pateikia informaciją apie realius sandorius vadovaujantis standartine apskaitos praktika.

Komisijos reglamento Nr. 16/2003 22 straipsnio („Statybvietės paruošimas ir statyba“) 4 dalies d) punkte numatyta, kad tinkamos sąnaudos apima tik tas sąnaudas, kurios atsirado po 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos ir tiesiogiai susijusios su projektu. Tinkamos sąnaudos gali apimti pridėtines išlaidas ir kitas sąnaudas, jeigu jos yra konkrečiai pagrįstos; jos turi būti paskirstytos sąžiningai vadovaujantis priimtais apskaitos standartais.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Rangos sutartis yra viešojo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios sudėtine dalimi ((e) dalis) yra Tarptautinės inžinierių konsultantų federacijos (FIDIC) parengtos Rangovo projektuojamų statybos ir inžinerinių darbų elektros ir mechanikos įrenginių projektavimo ir statybos bei įrangos sutarties sąlygos (toliau – FIDIC „Geltonoji“ knyga). Rangos sutartis turėjo būti vykdoma laikantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo. Visos Rangos sutartį pasirašiusios šalys privalėjo vykdyti ją pagal Rangos sutarties sąlygas, kurios Rangos sutarties šalims turi įstatymo galią. Byloje nėra ginčo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjas sumokėjo rangovui Rangos sutartyje numatytą, fiksuotą kainą, įskaitant ir numatytą kainą už draudimus (28 000,00 Lt) ir garantijas/laidavimus (20 000,00 Lt). Agentūra taip pat neginčija faktinės aplinkybės, kad išlaidos, kurios buvo pripažintos netinkamomis finansuoti, buvo patirtos per Europos Komisijos nustatytą išlaidų tinkamumo laikotarpį. Agentūra kaip Komisijos reglamento Nr. 16/2003 nuostatų pažeidimą vertina tai, kad dalis patirtų išlaidų (36 251,43 Lt iš 48 000,00 Lt) nebuvo konkrečiai pagrįstos (realios), nebuvo įrodyta, kad jos tiesiogiai susijusios su Projektu. Išvadoje Agentūra detaliai nurodė, kokie dokumentai buvo gauti ir kokią išlaidų sumą jie pagrindžia. Iš Išvados turinio matyti, kad didžioji išlaidų suma, anot Agentūros, nebuvo tinkamai pagrįsta, todėl Agentūra šią sumą pripažino netinkama finansuoti ir grąžintina (kaip nepagrįstai išmokėta).

Agentūra teismui nurodė, kad pagal FIDIC „Geltonosios“ knygos 18.1 dalies „Bendrieji draudimo reikalavimai“ 7-tą pastraipą, kai sumokama kiekviena draudimo įmoka, draudžiančioji šalis kitai šaliai privalo pateikti mokėjimo įrodymą. Pareiškėjas neginčijo, kad tokia sąlyga buvo numatyta Rangos sutartyje. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutiko su Išvadoje pateikiamu Agentūros vertinimu, kad draudimo liudijimų ar garantijų pateikimas nors ir įrodo, kad buvo patirtos tam tikros išlaidos, tačiau neįrodo, kiek jų realiai buvo patirta, todėl išlaidų realumui ir konkrečiam pagrįstumui patvirtinti Agentūra 2013 m. lapkričio 14 d. raštu (III t., b. l. 168–169) pagrįstai reikalavo, kad pareiškėjas pateiktų mokėjimo už draudimus ir garantijas/laidavimus įrodymus, kuriuos pagal Rangos sutartį turėjo gauti iš rangovų. Minėtame rašte Agentūra detaliai nurodė pareiškėjui trūkstamus dokumentus ir įspėjo, kad negavusi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, nepagrįstas sumas Agentūra pripažins netinkamomis finansuoti lėšomis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas susidūrė su sunkumais, gaunant Agentūros reikalaujamus dokumentus. Sunkumai buvo susiję su tuo, kad mokėjimus už draudimus ir garantijas/laidavimus tiesiogiai atliko ne pareiškėjas, o rangovas, t. y. A. Ž. ir ko UAB, kuris ignoravo pareiškėjo pagal Rangos sutartį pagrįstus prašymus pateikti mokėjimus įrodančius dokumentus. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į A. Ž. ir ko UAB, prašydamas iki 2013 m. lapkričio 20 d. pateikti reikiamus dokumentus (VI t., b. l. 38), tačiau tokie dokumentai nebuvo gauti. Pareiškėjas apie susidariusią situaciją (dėl sunkumų gaunant dokumentus) informavo Agentūrą 2013 m. lapkričio 21 d. (VI t., b. l. 17) ir paprašė tiesiogiai kreiptis į A. Ž. ir ko UAB dėl reikalaujamų dokumentų pateikimo.

Nustatyta, kad A. Ž. ir ko UAB reikiamus dokumentus pateikė tik Valstybės kontrolei (V t., b. l. 117). A. Ž. ir ko UAB 2013 m. gruodžio 30 d. pateiktus dokumentus, Valstybės kontrolė tą pačią dieną elektroniniu paštu persiuntė Agentūrai (V t., b. l. 116). Taigi, Agentūra 2014 m. sausio 14 d. įsakymo priėmimo metu turėjo minėtus dokumentus, tačiau iš šių dokumentų Agentūra negalėjo nustatyti, kokios buvo realiai patirtos išlaidos, tiesiogiai susijusios su Projektu. Pagal Valstybės kontrolės Agentūrai pateiktus dokumentus, matyti, kad už garantijas/laidavimus buvo realiai apmokėta 5 521,11 Lt (V t., b. l. 120, 125), o už draudimus – 183 293,82 Lt (V r., b. l. 129, 134, 138–139, 143–144, 150–151, 155–158, 165–169, 171–174, 192–196, 198, 200;

VI t., b. l. 4, 11). Matyti, kad apmokėta suma už garantijas/laidavimus buvo žymiai mažesnė, o suma už draudimus – žymiai didesnė. A. Ž. ir ko UAB teismui nurodė, kad draudimui pagal Rangos sutartį tenkanti išlaidų suma yra 2 292,13 Lt (VI t., b. l. 43–44). Byloje nustatyta, kad A. Ž. ir ko UAB Agentūrai pateikė 2014 m. sausio 7 d. buhalterinę pažymą, kurioje nurodė, kad draudimų išlaidos vykdant Rangos sutartį sudaro 163 522,00 Lt (III t., b. l. 152). 2014 m. sausio 8 d. Agentūra iš A. Ž. ir ko UAB gavo 2014 m. sausio 8 d. buhalterinę pažymą, kurioje nurodyta, kad Rangos sutarties vykdymui draudimo išlaidos sudaro 3 009,00 Lt (III t., b. l. 128).

Agentūra kreipėsi į A. Ž. ir ko UAB dėl šios informacijos paaiškinimo, prašydama detalizuoti pateiktus duomenis (III t., b. l. 124), tačiau prašomas informacijos pagrindimas nebuvo gautas. Atsižvelgiant į tai, Agentūra pagrįstai Išvadoje konstatavo, kad iš A. Ž. ir ko UAB pateiktų dokumentų nėra galimybės nustatyti, kaip pateikti dokumentai yra susiję su vykdytais konkrečiais darbais pagal Rangos sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad tiek Komisijos reglamento Nr. 16/2003 5 straipsnio 1 dalis, tiek 22 straipsnio 4 dalies d) punktas reikalauja, kad išlaidos būtų ne tik patirtos realiai, bet ir tiesiogiai susijusios su Projektu, Agentūra pagrįstai reikalavo pateikti informaciją taip, kad būtų įmanoma nustatyti, jog patirtos išlaidos yra tiesiogiai susijusios su Projektu.

Atsižvelgusi į tai, kad būtent pareiškėjui yra numatyta pareiga pateikti Agentūrai visus išlaidas pagrindžiančius dokumentus (Sutarties dėl funkcijų paskirstymo 3.5.3 punkto 7 dalis), teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Agentūra, nustačiusi, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių realiai patirtas išlaidas ir jų tiesioginio sąryšio su Projektu, pagrįstai nustatė minėtų Komisijos reglamento Nr. 16/2003 nuostatų pažeidimą ir priėmė teisėtą sprendimą tinkamai nepagrįstas išlaidas pripažinti netinkamomis finansuoti ir jas susigrąžinti.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kuršėnų vandenys“ elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Priešingu atveju – pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pašalinant iš motyvuojamosios dalies teiginį: „Byloje nėra ginčo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjas sumokėjo rangovui Rangos sutartyje numatytą, fiksuotą kainą, įskaitant ir numatytą kainą už draudimus (28 000 Lt) ir garantijas/laidavimus (20 000 Lt)“.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjas nepažeidė Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 4 dalies d) punkto, kadangi, vykdant 2009 m. birželio 5 d. rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) „Vandens gerinimo įrenginių statyba Kuršėnuose“ draudimams ir garantijoms iš Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšų apmokėtos lėšos yra pagrįstos jungtinės veiklos partnerių A. Ž. ir ko UAB ir UAB „Eigesa“ pagrindinio partnerio A. Ž. ir ko UAB išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis, atliktų darbų aktais, tarpinio mokėjimo pažymomis. Šios išlaidos buvo patirtos per išlaidų tinkamumo laikotarpį (Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 5 str. 1 d., 7 str.). Garantijos ir draudimai buvo susiję konkrečiai su Rangos sutarties vykdymu (Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 5 str. 1 d.). Rangovui už garantijas ir draudimus apmokėta tiksliai pagal Rangos sutarties įkainuotus darbų žiniaraščius: garantijoms, numatytoms pagal sutarties sąlygas, sumokėta 20 000 Lt ir draudimams, numatytiems pagal sutarties sąlygas - 28 000 Lt (žr. III t., b. 1. 35). Pirmosios instancijos teismas neatsakė į paminėtus skundo argumentus, nes iš viso sprendime nepasisakė, kodėl paminėti dokumentai (rangovo PVM sąskaitos-faktūros, atliktų darbų aktai ir pažymos) nelaikytini pridėtines išlaidas ir kitas sąnaudas konkrečiai pagrindžiančiais dokumentais Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 22 straipsnio 4 dalies d) punkto prasme.

2. Nesutinka su teismo išvada, jog, Agentūra pagrįstai Išvadoje konstatavo, kad iš A. Ž. ir ko UAB pateiktų dokumentų nėra galimybės nustatyti, kaip pateikti dokumentai yra susiję su vykdytais konkrečiais darbais pagal Rangos sutartį, kadangi Agentūra kreipėsi į A. Ž. ir ko UAB dėl informacijos paaiškinimo, prašydama detalizuoti pateiktus duomenis (III t., b. 1. 124), tačiau prašomos informacijos pagrindimo negavo. Teismas, nurodęs, jog būtent pareiškėjui yra numatyta pareiga pateikti Agentūrai visus išlaidas pagrindžiančius dokumentus, padarė išvadą, kad Agentūra, nustačiusi, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių realiai patirtas išlaidas ir jų tiesioginio sąryšio su Projektu, pagrįstai nustatė minėtų Komisijos reglamento Nr. 16/2003 nuostatų pažeidimą ir priėmė sprendimą tinkamai nepagrįstas išlaidas pripažinti netinkamomis finansuoti ir jas susigrąžinti.

Tačiau tai, kad Agentūra 2014 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. T1-9 priėmimo metu turėjo visus dokumentus apie rangovo išlaidas draudimams ir garantijoms, reiškia, jog Agentūra turėjo (galėjo) šias išlaidas paskirstyti sąžiningai vadovaujantis apskaitos standartais, kaip to reikalavo Komisijos reglamento Nr. 16/2003 22 straipsnio 4 dalies d punktas. Pastebėtina, jog nėra teisės normos, įpareigojančios paramos gavėją (pareiškėją) paskirstyti šias išlaidas. Teismo sprendimo išvadų taip pat nepagrindžia sprendime nurodyta sutarties dėl funkcijų paskirstymo 3.5.3 punkto 7 dalis, kuri įpareigoja paramos gavėją pateikti mokėjimo prašymus Agentūrai su visais pateisinančiais dokumentais.

Taigi, paminėtos sutarties 3.5.3 punkto 7 dalis reikalavo, kad paramos gavėjas pateiktų pateisinančius dokumentus, bet ne skaičiavimus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino trečiojo suinteresuoto asmens A. Ž. ir ko UAB 2015 m. vasario 27 d. rašto Nr. 02-066/0402 (VI t., b. 1. 43-44) kaip patvirtinančio, jog iš esmės pati Agentūra, gavusi išlaidas garantijoms ir draudimams pagrindžiančius dokumentus ir taikydama apskaitos standartus, galėjo apskaičiuoti Rangos sutarčiai tenkančią išlaidų dalį. Pastebėtina, jog Rangovo pelno (nuostolių) ataskaitos yra viešai skelbiamos Juridinių asmenų registro svetainėje.

Taigi, Agentūrai priimant 2014 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. T1-9 buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Iš paminėtų argumentų darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą.

3. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad iš esmės pagrindas lėšų (įskaitant tas, kurios pripažintos netinkamomis) išmokėjimui buvo Rangovo surašytos sąskaitos ir atliktų darbų pažymos, kurias visas pasirašė Agentūros įgalioti atstovai, tokiu būdu patvirtindami, jog šios išlaidos pagrįstai ir teisėtai gali būti apmokamos Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšomis. Jeigu Agentūra būtų tinkamai vykdžiusi jai tenkančią finansinės kontrolės funkciją, rangovo patirtų išlaidų draudimams ir garantijoms priskyrimo įgyvendinamam projektui skaičiavimai A. Ž. ir ko UAB būtų pateikti ne bylos nagrinėjimo teisme metu, bet dar prieš Agentūrai apmokant mokėjimo prašymus. Tokiu atveju paramos lėšų būtų buvę išmokėta tiek, kiek šių išlaidų priskirta įgyvendinamam projektui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs faktinėmis aplinkybėmis iš esmės analogišką administracinę bylą Nr. A822-800/2013, 2013 m. birželio 13 d. nutartyje nurodė, kad „svarbu yra išsiaiškinti Agentūrai tenkančios kontrolės funkcijos apimtį ir tai, ar Agentūra nėra taip pat atsakinga dėl to, kad dalis išmokėtos paramos nėra tinkama finansuoti. Nutartyje akcentuota, jog pirmosios instancijos teismas turi vertinti Agentūros atliekamos ex ante kontrolės apimtį ir jos reikšmę atsakomybės už netinkamai išmokėtą paramos sumą pasiskirstymui. Nepaisant to, jog pareiškėjo skunde ginčijamo įsakymo neteisėtumas buvo grindžiamas paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, pirmosios instancijos teismas šia nutartimi nesivadovavo ir joje nurodytų aplinkybių nesiaiškino. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą teismo sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas turėtų būti panaikintas.

4. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad „Byloje nėra ginčo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjas sumokėjo rangovui Rangos sutartyje numatytą, fiksuotą kainą, įskaitant ir numatytą kainą už draudimus (28 000 Lt) ir garantijas/laidavimus (20 000 Lt)“. Iš šio sakinio susidaro įspūdis, jog pirmosios instancijos teismas mano, kad rangovui pagrįstai sumokėtos nurodytos sumos, nepaisant pagrįstumo įrodymų nebuvimo. Su tokia teismo išvada pareiškėjas nesutinka, visų pirma, dėl to, kad byloje nebuvo įrodinėjimo dalykas, teisėtai ar ne rangovui buvo išmokėtos ginčo sumos.

Kita vertus, tokiai teismo išvadai nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek iš pirkimo dokumentų (žr. 2009 m. birželio 5 d. paaiškinamojo susirinkimo protokolą), tiek iš Rangos sutarties (žr. Konkrečių sutarties sąlygų 1.16, 14.8 ir kitų punktų) rangovui buvo žinoma, jog darbai finansuojami Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos Sanglaudos fondo paramos lėšomis. Taigi, rangovas žinojo (turėjo žinoti), jog paramos lėšos už darbus bus mokamos, laikantis be kita ko, ir paramos administravimą reglamentuojančių teisės aktų, įskaitant Komisijos reglamento Nr. 16/2003 22 straipsnio 4 dalies d punktą.

Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į Konkrečių sutarties sąlygų 14.16 punktą, nustatantį, jog „Rangovas privalo grąžinti Įgyvendinančiajai institucijai 45 dienų laikotarpyje bet kokią sumą, kuria buvo viršyta tarpinė ar galutinė suma, nurodyta Rangovo pateiktuose mokėjimo dokumentuose, kai tik bus pareikalautas tai padaryti.“. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje esančios teismo išvados turi reikšmės ne tik šios bylos išsprendimui ir baigčiai, bet ir byloje dalyvaujančių asmenų santykiams ateityje.

Pasibaigus teismo procesui šioje byloje, asmenys savo teises ir pareigas galės (turės) įgyvendinti (vykdyti) paisydami šioje byloje teismo padarytų išvadų. Kilus naujam ginčui, skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje padarytos išvados gali turėti prejudicinę ir res judicata galią. Tuo atveju, jei pareiškėjas privalės grąžinti ginčijamame 2014 m. sausio 14 d. Įsakyme Nr. T1-9 nurodytas lėšas, kurios buvo sumokėtos už garantijas ir draudimus rangovo pagrindiniam partneriui A. Ž. ir ko UAB, pareiškėjas atgręžtinio reikalavimo būdu šių sumų reikalaus iš šias lėšas be pagrindo gavusios A.

Ž. ir ko UAB. Jei liks galioti teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje esantis teiginys, kad „Byloje nėra ginčo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjas sumokėjo rangovui Rangos sutartyje numatytą, fiksuotą kainą, įskaitant ir numatytą kainą už draudimus (28 000 Lt) ir garantijas/laidavimus (20 000 Lt)“, tai gali užkirsti kelią pareiškėjui atgauti be pagrindo rangovui išmokėtas lėšas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo skundo dalį dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimo panaikinimo atmesti, o dalį dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimo motyvuojamosios dalies teiginio: „Byloje nėra ginčo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjas sumokėjo rangovui Rangos sutartyje numatytą fiksuotą kainą, įskaitant ir numatytą kainą už draudimus (28 000 Lt) ir garantijas/laidavimus (20 000 Lt)“ pašalinimo tenkinti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2004 m. gruodžio 1 d. Europos Komisijos Regioninės plėtros generalinio direktorato rašte Nr. DG REGIO E3/EBC/iz D(2004) 11648 (toliau – EK raštas) nurodoma, jog tinkamomis finansuoti išlaidomis negali būti atlikimo užtikrinimo garantijos, nes šios išlaidos projekto įgyvendinimo pabaigoje galutinio paramos gavėjo arba rangovo gali būti atgaunamos, o su draudimais susijusios pridėtinės išlaidos (angl. overheads) (Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 5 str., 22 str.) yra tinkamos finansuoti, kiek jos yra susijusios su konkrečiu vykdomu projektu.

Taigi, administracinio pobūdžio išlaidos (pridėtinės išlaidos), kurios patiriamos draudimams arba garantijoms specialiai konkrečiam projektui, tiek pagal Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 5 straipsnį, tiek pagal EK raštą turėtų būti laikomos tinkamomis finansuoti. Garantijų ir draudimų išlaidos yra priskiriamos Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 22 straipsnio, („statybvietės paruošimas ir statyba“) d) punkte nurodytų išlaidų kategorijai „pridėtinės išlaidos ir kitos sąnaudos“. Kaip nurodyta Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 22 straipsnio 4 dalies d) punkte, pridėtinės išlaidos ir kitos sąnaudos turi būti konkrečiai pagrįstos ir turi būti sąžiningai paskirstomos vadovaujantis priimtais apskaitos standartais (kaip buvo nurodyta EK rašte, pastaroji nuostata turėtų būti taikoma tais atvejais, kai pridėtinės išlaidos ir kitos sąnaudos yra patiriamos bendrai įgyvendinant ne tik vertinamą projektą, tačiau ir kitus projektus).

Taigi Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 22 straipsnio 4 dalies d) punktas aiškiai reikalauja, kad garantijų ir draudimų išlaidos turėtų būti konkrečiai pagrįstos ir gali būti pripažįstamos tinkamomis finansuoti tik, kai yra realiai patirtos ir yra susijusios su konkrečiu vykdomu projektu. Bet kokiu atveju finansuojamomis gali būti tik realios išlaidos – tai numato tiek Europos Komisijos reglamentas (EB) Nr. 16/2003, tiek Europos Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1386/2002. Būtent vadovaudamasi minėtomis teisės aktų nuostatomis, Agentūra, atlikdama pažeidimo tyrimą, 2013 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. APVA-3458 kreipėsi į projekto vykdytoją UAB „Kuršėnų vandenys“ dėl apmokėjimą pagrindžiančių dokumentų pateikimo.

FIDIC sutarčių bendrųjų sąlygų (tiek „Geltonosios“, tiek „Raudonosios“ knygų atvejais) 18.1. dalies „Bendrieji draudimo reikalavimai“ 7-oje pastraipoje aiškiai nurodoma, kad kai sumokama kiekviena draudimo įmoka, draudžiančioji šalis kitai šaliai privalo pateikti mokėjimo įrodymą. Kai įrodymai arba draudimo liudijimai yra pateikti, draudžiančioji šalis visada apie tai taip pat privalo pranešti inžinieriui. Taigi, pagal FIDIC sutarčių sąlygas užsakovas turi teisę reikalauti pateikti ne tik garantijų ir draudimų faktą patvirtinančius dokumentus bei dokumentus, kurie leistų šiomis prievolių užtikrinimo ir draudimo priemonėmis pasinaudoti, bet ir atitinkamų draudimo įmokų mokėjimų faktą patvirtinančių dokumentų kopijas.

Pažymėtina, kad FIDIC sutarčių sąlygų 18.1. dalyje aiškiai nurodoma, jog kitai šaliai turi būti pateikiami ir draudimų atlikimo įrodymai, ir draudimo liudijimų nuorašai. Šie du dokumentai ir įrodymai išskiriami į atskiras dalis, kadangi vien draudimo liudijimo pateikimas nesuponuoja, jog draudiminė apsauga galioja visą sutartyje reikalaujamą laikotarpį, ypač tais atvejais, kai nustatomos reguliariai mokamos draudimo įmokos. Būtent tuo tikslu FIDIC sutarčių bendrųjų sąlygų 18.1. dalies 7-oje pastraipoje nurodomas reikalavimas teikti įrodymus apie draudimo įmokų sumokėjimą.

Pačių draudimo polisų ir garantijų pateikimas pagrindžia faktą, kad išlaidos buvo patirtos, tačiau neparodo, kiek jų realiai buvo patirta. Pabrėžtina ir tai, kad visų pirma atitinkamo dydžio išlaidos apskritai turi būti realiai patirtos, kad būtų galima kelti klausimą, ar jos patirtos per tam tikrą laikotarpį. Būtent šitai ir buvo siekiama išsiaiškinti Agentūroje atliekant pažeidimo tyrimą ir, vadovaujantis aukščiau aptartomis teisės aktų nuostatomis, reikalaujant pareiškėjo pateikti apmokėjimus įrodančius dokumentus.

Atliekant tyrimą klausimas, ar išlaidos patirtos per išlaidų tinkamumo laikotarpį nebuvo keliamas, kadangi šis aspektas tampa aktualus tik esant realiai patirtoms išlaidoms. Priešingai nei teigia UAB „Kuršėnų vandenys“, vien tas faktas, kad tam tikra išlaidų suma buvo nurodyta sutarties kiekių žiniaraščiuose toli gražu neįrodo fakto, kad tos išlaidos buvo iš tikrųjų patirtos. Paminėtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika byloje Nr. A602-736/2013, kur patvirtinama Agentūros teisė bei pareiga, vadovaujantis aukščiau aptartomis teisės aktų nuostatomis, reikalauti pateikti įrodymus, kad išlaidos buvo realiai patirtos.

Taigi, Agentūra pagrįstai reikalavo iš pareiškėjo draudimų ir garantijų įmokų mokėjimą pagrindžiančių dokumentų, o jų nepateikus, išlaidas pripažino realiai nepatirtomis ir netinkamomis finansuoti, kaip neatitinkančias Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 5 straipsnio bei 22 straipsnio 4 dalies d) punkto nuostatų. Pridurtina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas byloje esančius įrodymus, pasisakė ir sutiko, jog išlaidas draudimams ir garantijoms pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti, tačiau ne visi. Be to, ne visi dokumentai galėjo būti pripažinti tinkamai pagrindžiančiais patirtas išlaidas, kadangi iš pateiktų dokumentų Agentūra negalėjo nustatyti tikslių sumų, skirtų būtent draudimams ir garantijoms.

2. Nesutinka ir su pareiškėjo teiginiu, jog „tai, kad Agentūra 2014-01-14 įsakymo Nr. T1-9 priėmimo metu turėjo visus dokumentus apie rangovo išlaidas draudimams ir garantijoms, reiškia, jog Agentūra turėjo (galėjo) šias išlaidas paskirstyti sąžiningai vadovaujantis apskaitos standartais, kaip to reikalavo Komisijos reglamento Nr. 16/2003 22 straipsnio 4 dalies d punktas“. Projekto apimtyje Agentūrą, kaip įgyvendinančią instituciją, santykiai sieja tik su galutiniu paramos gavėju, t. y. pareiškėju. Būtent su juo yra pasirašoma sutartis dėl funkcijų ir atsakomybės pasiskirstymo, kur nustatomos tarpusavio pareigos ir teisės. Atsižvelgiant į 2009 m. vasario 4 d. Sutarties dėl funkcijų, užduočių ir atsakomybės paskirstymo įgyvendinant projektą „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I paketas“ Nr. 2009/GPG/2, 3.5.3 punkto 7 dalį, kurioje numatyta, jog galutinis paramos gavėjas, t. y. pareiškėjas, turi pareigą Agentūrai pateikti mokėjimo prašymus su visais pateisinančiais dokumentais, matyti, jog būtent pareiškėjui, kaip Projekto vykdytojui ir galutiniam paramos gavėjui, kyla pareiga tinkamai ir laiku pateikti reikiamus ir prašomus dokumentus Agentūrai. Dokumentai turi būti aiškūs ir tikslūs. Siekdama kuo operatyvesnio ir išsamesnio tyrimo atlikimo, Agentūra kreipėsi tiesiogiai į rangovą, A. Ž. ir ko UAB ir prašė pateikti paaiškinimus bei dokumentus. Iš bylos medžiagos matyti, kad Agentūra dėjo visas pastangas objektyviai nustatyti pagrįstų išlaidų draudimams dydį, tačiau nesulaukus atitinkamo bendradarbiavimo, teko netinkamomis finansuoti pripažinti dalį išlaidų draudimams. Pareiškėjas, teigdamas, jog Agentūra turėjo ir galėjo išlaidas paskirstyti vadovaujantis apskaitos standartais, pripažįsta, jog lygiai tą patį galėjo padaryti ir pats, nepamirštant, jog pateikti tinkamus, aiškius ir tikslius dokumentus yra jo pareiga. Atkreiptinas dėmesys, jog ir pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Agentūra dėjo visas pastangas ir ne kartą kreipėsi tiek į pareiškėją, tiek į rangovą, siekdama gauti išlaidas draudimams ir garantijoms pagrindžiančius dokumentus, bei ir į tai, jog iš pažeidimo tyrimo metu gautų dokumentų negalėjo nustatyti, kokios išlaidos, kurios buvo realiai patirtos, tiesiogiai susijusios su Projektu.

3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A822-800/2013 atveju, kaip ir nurodo pats pareiškėjas, Agentūra buvo rangos sutarties šalis, tuo tarpu sutarties Nr. SRZ-1170(8.76) šalimi Agentūra nėra, todėl negalima teigti, kad bylos šiuo atveju yra analogiškos savo aplinkybėmis. Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) atveju nėra faktiškai teisingi tokie teiginiai, pareiškėjo cituojami iš nutarties byloje Nr. A822-800/2013, kad garantijos ir draudimai buvo išduodami Agentūros naudai, kad Agentūra turėjo teises ir pareigas pagal Sutarties 18.1 reikalauti rangovą pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus.

Tokia pareiga, kaip ir aptarta aukščiau, tenka UAB „Kuršėnų vandenys“, kadangi būtent ji čia yra užsakovas. Tas faktas, kad Agentūra jau buvo pripažinusi išlaidų garantijoms ir draudimams tinkamumą jas apmokėdama, neužkerta kelio pakartotinai tikrinti išlaidų tinkamumo. Tarybos reglamento (EB) 1164/1994, įsteigiančio Sanglaudos fondą, 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog tam, kad būtų užtikrintas sėkmingas Sanglaudos fondo finansuojamų projektų vykdymas, valstybės narės imasi būtinų priemonių:

a) reguliariai tikrinti, ar Bendrijos finansuojama veikla tinkamai vykdoma, b) užkirsti kelią pažeidimams ir imtis priemonių jiems išvengti, c) susigrąžinti visas sumas, kurios buvo prarastos dėl pažeidimų ar aplaidumo. Išskyrus tuos atvejus, kai valstybė narė ir (arba) įgyvendinančioji institucija pateikia įrodymą, kad jos nėra atsakingos už pažeidimą ar aplaidumą, valstybė narė atsako už tai, kad būtų grąžintos visos neteisėtai sumokėtos sumos. Tai reiškia, jog tam, kad būtų užtikrintas šio reglamento tinkamas vykdymas, turi būti suteikta galimybė susigrąžinti nepagrįstai suteiktas pinigų sumas.

Nurodyto reglamento II priedo D straipsnio 1 punkte numatyta, jog mokėjimai gali būti atliekami tik už realiai padarytas išlaidas. Atsižvelgiant į tokį reglamentavimą, darytina išvada, jog valstybė turi pareigą susigrąžinti pinigų sumas, kurios buvo išmokėtos ne už realiai padarytas išlaidas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-736/2013). Kaip matyti iš Reglamento (EB) Nr. 1164/1994 12 straipsnio ir nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plėtojamos praktikos, yra akivaizdžiai nustatyta pareiga valstybei – valstybė narė turi susigrąžinti visas sumas, kurios buvo prarastos dėl pažeidimų ar aplaidumo, išskyrus tuos atvejus, kai valstybė ir (arba) įgyvendinančioji institucija pateikia įrodymą, kad jos nėra atsakingos už pažeidimą ar aplaidumą.

Valstybė narė atsako už tai, kad būtų grąžintos visos neteisėtai sumokėtos sumos, t. y. valstybė narė turi užtikrinti, kad būtų susigrąžintos visos netinkamos finansuoti išlaidos. Svarbu tai, kad Reglamento Nr. 1164/1994 II priedo H straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad tais atvejais, kai po reikalingų patikrinimų EK nustato, kad yra neatitikimų, susijusių su Sanglaudos fondo parama ir valstybė narė neatliko būtinų korekcijų, EK gali motyvuotai sustabdyti paramos atitinkamam projektui teikimą ir, prireikus, EK gali pati atlikti reikiamas finansines korekcijas.

Nurodytų ES teisės aktų pagrindu darytina išvada, kad valstybė narė turi pareigą užtikrinti, kad būtų susigrąžintos visos netinkamos finansuoti išlaidos ir ši jos pareiga nėra ribojama laike. Sanglaudos fondo lėšų įsisavinimą ir jų pripažinimą finansuotinomis, jų susigrąžinimą reglamentuoja ir tvarkas nustato ir specialūs nacionaliniai teisės aktai (Lėšų grąžinimo taisyklės, vėlesniais pakeitimais ir papildymais, Administravimo taisyklės, Pažeidimų tyrimo taisyklės), kurie taip pat šios valstybės ir jos institucijų pareigos neriboja laike.

Agentūra yra valstybės institucija, kuri nustačiusi pažeidimus, turi pareigą bet kuriuo momentu pripažinti, kad lėšos yra netinkamos finansuoti ir pareikalauti, kad pripažintos netinkamomis finansuoti lėšos būtų grąžintos. Tokių jos funkcijų vykdymas yra pripažintas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-736/2013. Pagal Agentūros nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. D1-632 (Žin. 2011, Nr. 103-4843), 5 straipsnį, Sanglaudos fondo lėšų administravimo taisyklių 3, 11.9, 11.12, 11.16 punktų nuostatas, Agentūrai yra priskiriamos įgyvendinančiosios institucijos funkcijos, kurių vykdymu siekiama užtikrinti tinkamą finansinės paramos panaudojimą.

Skundžiamas įsakymas ir buvo priimtas vykdant aukščiau nurodytas funkcijas. Agentūra, įtarusi pažeidimą, pradėjo galimo pažeidimo tyrimo procedūrą, kurio rezultatai apibendrinti 2013 m. spalio 31 d. Išvadoje. Svarbu tai, kad Agentūra bet kuriuo momentu, nepriklausomai nuo jos atliktų ankstesnių veiksmų, kaip valstybės institucija, atsakinga už tinkamą lėšų panaudojimą, nustačiusi pažeidimus turi pareigą pripažinti, kad lėšos yra netinkamos finansuoti ir pareikalauti, kad pripažintos netinkamomis finansuoti lėšos būtų grąžintos.

Tokia Agentūros pareiga numatyta ir Lėšų grąžinimo taisyklių 4 ir 5 straipsniuose.

4. Mano, jog pagrįstas pareiškėjo prašymas pašalinti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies teiginį „Byloje nėra ginčo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjas sumokėjo rangovui Rangos sutartyje numatytą, fiksuotą kainą, įskaitant ir numatytą kainą už draudimus (28 000 Lt) ir garantijas/laidavimus (20 000 Lt)“. Konkretus klausimas nesudaro bylos esmės, kadangi buvo sprendžiamas tik lėšų tinkamumo finansuoti iš Sanglaudos fondo paramos lėšų klausimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstą išvadą, jog skundžiamas Agentūros įsakymas yra teisėtas, remdamasis tuo, kad pareiškėjas nepateikė Agentūrai dokumentų, pagrindžiančių realiai patirtas išlaidas ir jų tiesioginį sąryšį su projektu, taip pažeisdamas Komisijos reglamento Nr. 16/2003 5 straipsnio 1 dalį bei 22 straipsnio 4 dalį. Iš bylos medžiagos matyti, kokie dokumentai buvo pateikti Agentūrai ir kokią išlaidų sumą jie pagrindė, todėl objektyviai ištyręs rašytinius įrodymus ir remdamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Agentūra neturėjo galimybės nustatyti, kaip pateikti dokumentai yra susiję su vykdytais konkrečiais darbais pagal Rangos sutartį.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendime pažymėta ir tai, kad nepaisant to, jog būtent pareiškėjui yra numatyta pareiga pateikti Agentūrai visus išlaidas pagrindžiančius dokumentus (Sutarties dėl funkcijų pasiskirstymo 3.5.3 punkto 7 dalis), Agentūra aktyviai dalyvavo dokumentų gavimo procese – raštu prašydama pateikti trūkstamus dokumentus ir informuodama apie nepateikimo teisines pasekmes kreipėsi ne tik į pareiškėją, bet ir į trečiąjį suinteresuotą asmenį – A. Ž. ir ko UAB.

3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Agentūra veikė savo kompetencijos ribose. Ji yra valstybės institucija, kuri nustačiusi pažeidimus, turi pareigą bet kuriuo momentu pripažinti, kad lėšos yra netinkamos finansuoti ir pareikalauti, kad pripažintos netinkamomis finansuoti lėšos būtų grąžintos. Agentūros nuostatuose, patvirtintuose aplinkos ministro 2011 m. rugpjūčio 11 d įsakymu Nr. D1-632 įtvirtinta, kad Agentūros uždavinys yra administruoti Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamus aplinkos srities projektus siekiant užtikrinti tinkamą finansinės paramos panaudojimą.

4. Pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika ir pagrįstai netaikė pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. A822-800/2013 sprendimo analogijos, kadangi šios ir nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Kaip matyti iš sprendimo administracinėje byloje Nr. A822-800/2013, Agentūra buvo projekto rangos sutarties šalimi, o nagrinėjamu atveju Projekto Rangos sutartis buvo sudaryta tik tarp pareiškėjo ir rangovų, todėl akivaizdu, kad nebuvo pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentais dėl atsakomybės tarp Agentūros ir pareiškėjo pasiskirstymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Ž. ir ko UAB atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (VI t., b. l. 147-151), prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo pripažįstama, jog atsakovo 2014 m. sausio 14 d. direktoriaus įsakymas Nr. T1-9 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, išmokėtų vykdant projektą Nr. 2006/Lt/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, I fazės projektas“ išlaidų garantijoms, laidavimams ir draudimams sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinimo“ yra naikintinas, bei atmesti pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies teiginio „Byloje nėra ginčo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjas sumokėjo Rangovui Rangos sutartyje nustatytą kainą, įskaitant ir numatytą kainą už draudimus (28 000 Lt) bei garantijas/laidavimus (20 000 Lt)“ panaikinimo.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su pareiškėjo skundo dalimi, kurioje jis prašo teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies teiginį „Byloje nėra ginčo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjas sumokėjo Rangovui Rangos sutartyje numatytą, fiksuotą kainą, įskaitant ir numatytą kainą už draudimus (28 000 Lt) ir garantijas/laidavimus (20 000 Lt).“ Byloje nei pareiškėjas, nei atsakovas neginčijo, kad 2009 m. birželio 5 d. Rangos sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) „Vandens gerinimo įrenginių statyba Kuršėnuose“ nustatyta fiksuota kaina privalėjo būti sumokėta rangovui.

Konkrečių sutarties sąlygų 14.1. punkte nurodyta, kad jei sutartyje nurodyta fiksuota kaina (bendra suma), rangovas turi įvertinti sutarties vykdymo išlaidas bei prisiimti riziką dėl šių išlaidų dydžio. Rangovas neturi teisės reikalauti ją padidinti, o užsakovas – sumažinti. T. y. rangovas, pasiūlydamas savo kainą, prisiėmė visą riziką dėl sutarties vykdymo išlaidų – išlaidoms viršijant sutarties vykdymo išlaidas, rangovas neturi teisės reikalauti kompensacijos dėl papildomų išlaidų, o užsakovas, priimdamas sprendimą pasirašyti Rangos sutartį, su pasiūlyta sutarties kaina, sutiko, kad už atliekamus rangos darbus bus sumokėta konkreti ir fiksuota Rangos sutartyje nustatyta suma, neatsižvelgiant į tai, kad reali Sutarties įvykdymo kaina gali skirtis nuo numatytosios – ir paprastai ji skiriasi, kadangi atliekant Rangos sutartyje numatyto pobūdžio darbus, neišvengiamai iškyla nenumatytų aplinkybių, vyksta natūralus medžiagų ir paslaugų rinkos kainų svyravimas, kas daugiau ar mažiau turi įtakos galutinei darbų kainai.

Sutarties 4 punkte nurodyta, kad įgyvendinančioji institucija ir užsakovas įsipareigoja sumokėti Sutarties kainą rangovui, už tinkamai atliktus ir laiku užbaigtus, Sutartyje numatytus darbus. Kadangi pareiškėjas savo skunde nenurodė jokių pretenzijų dėl to, kad užbaigti darbai buvo atlikti netinkamai, darytina išvada, kad Rangos sutarties kaina rangovui buvo sumokėta pagrįstai, todėl pareiškėjui nėra jokio pagrindo abejoti Rangos sutarties kainos sumokėjimo rangovui pagrįstumu. Pareiškėjo nurodytas konkrečių sutarties sąlygų 14.16 punktas šiuo atveju nėra taikytinas, nes nebuvo viršyta Rangos sutarties galutinė (fiksuota) suma rangovo pateiktuose mokėjimo dokumentuose, byloje apie tokį faktą jokių duomenų nėra, taigi pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio poreikio į šį pareiškėjo nurodytą punktą kreipti dėmesio, jį vertinti ir dėl jo pasisakyti, todėl vertintina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktas teiginys jog „Byloje nėra ginčo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjas sumokėjo Rangovui Rangos sutartyje nustatytą kainą, įskaitant ir numatytą kainą už draudimus (28 000 Lt) bei garantijas/laidavimus (20 000 Lt)“ yra tikslus ir priešingų duomenų byloje nėra nustatyta, todėl reikalavimas panaikinti šį motyvuojamosios dalies teiginį laikytinas nepagrįstu.

2. Pirmosios instancijos teismo pripažintas teisėtu atsakovo sprendimas ir jo ginama pozicija, jog darbams pabrangus papildomos išlaidos nekompensuojamos (fiksuotos kainos sutarties požymis), tačiau atpigus darbams mokama tik jau už faktiškai patirtas išlaidas (fiksuoto įkainio sutarties požymis), visiškai neatitinka realios pasirašytos Rangos sutarties kainos apskaičiavimo nuostatų. Toks atsakovo aiškinimas galimas tik tokiu atveju, jeigu atsakovas realiai nėra susipažinęs su savo paties pasirašyta Rangos sutartimi. Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad nors ir Rangos sutartyje yra nustatyta, kad Rangos sutartis yra finansuojama Europos sąjungos Sanglaudos fondo paramos lėšomis, už jų tinkamą paskirstymą nėra atsakingas trečiasis suinteresuotas asmuo ar pareiškėjas.

Pabrėžtina, kad pareiškėjas iš trečiojo suinteresuoto asmens pirko vandens gerinimo įrenginių statybos darbus, o ne draudimo ar garantijų/laidavimo paslaugas. Draudimo ir garantijų/laidavimo paslaugų galimą kainą ir visų likusių rangos darbų galimą kainą, puikiai suprasdamas, kad tiek draudimo, tiek atskirų rangos darbų ir medžiagų kainos vykdant sutartį gali keistis, trečiasis suinteresuotas asmuo susumavo ir pateikė kaip vieną konkretų ir aiškų pasiūlymą, kurį pareiškėjas priėmė, ir kartu su atsakovu pasirašė, t. y. patvirtino, kad ES sanglaudos fondo paramos lėšomis yra finansuojamas visas perkamas projektas, o ne atskiros darbų žiniaraščio eilutės, kurių reali vertė sudarant Rangos sutartį nėra ir negali būti prognozuojama 100 proc. tikslumu.

Ir atsakovas, pripažindamas visą projektą tinkamu finansuoti, jo (tinkamumo finansuoti) pagrindu turėtų laikyti tik rangovo pareiškėjui pateiktus mokėjimo dokumentus, kurie neturi viršyti bendros sutarties kainos — ir tai vienintelis taikytinas kriterijus – pareiškėjas, su atsakovo žinia, perka visus rangos darbus kartu iš rangovo, o ne iš atskirų draudikų/garantų/kitų asmenų, todėl tai, kaip rangovas sugebėjo paskirstyti kintančias išlaidas tam, kad „sutilptų“ į fiksuotą Rangos sutarties kainą, pareiškėjui ir atsakovui nėra ir neturi būti žinoma ir aktualu tol, kol fiksuota Sutarties kaina nėra viršijama — o ji nebuvo viršyta.

Taigi darytina išvada, kad aiškinant Komisijos reglamento Nr. 16/2003 nuostatas, jos turėtų būti aiškinamos sistemiškai – kartu įvertinant ir sudarytos Rangos sutarties nuostatas, kurios pareiškėjui turi įstatymo galią ir jam nesuteikia teisėtos galimybės atsisakyti mokėti sutartą darbų kainą dėl to, kad po Rangos sutarties sudarymo darbų žiniaraštyje numatytoje eilutėje numatyta suma yra pasikeitusi. T. y. pareiškėjas neturi jokių galimybių mažinti finansuotiną sumą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nevertino rangos sutarties nuostatų Komisijos reglamento kontekste – neįvertino to, kad pareiškėjas visus rangos darbus su visomis susijusiomis paslaugomis (tarp jų draudimai, laidavimai, garantijos) pirko tiesiogiai iš rangovo, o ne iš draudikų ar garantų, todėl pagrindas finansuoti pareiškėjo išlaidas yra rangovo pareiškėjui pateikti mokėjimo dokumentai, kurių suma sutampa su darbų žiniaraščių sumomis, o ne atsakovo gauti papildomi dokumentai, susiję su konkrečiomis draudimo ar garantijų sutartimis ir jų apskaičiavimu.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad fiksuotos kainos Rangos sutartyje darbų žiniaraščiuose nustatytų darbų vertės gali pabrangti, ir rangovui pareiškėjas/atsakovas papildomai nesumoka už medžiagas, pabrangusias po pasiūlymo pateikimo dienos, kadangi tas pats konkrečių sutarties sąlygų 14.16 punktas įpareigotų permokėtas lėšas grąžinti įgyvendinančiajai institucijai. Vienoms medžiagoms/darbams/paslaugoms brangstant, rangovas patiria nuostolį, kitoms medžiagoms pingant – tas nuostolis mažėja – tokiu būdu galutinė reali ir sutartyje nustatyta fiksuota kaina paprastai daugiau ar mažiau išsilygina, nors tai ir nereiškia, kad ir reali darbų važtaraščiuose nustatyta kaina už konkrečius darbus/medžiagas ir buvo tokia, kaip prognozuota pateikiant pasiūlymą.

Šiuo atveju pareiškėjas buvo įsipareigojęs sumokėti fiksuotą kainą už visus darbus, nepriklausomai nuo to, kaip keisis atskirų numatytų darbų žiniaraščio eilučių kaina, ir atsakovui tai buvo žinoma. Jeigu teismas vadovautųsi atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentais, atsakovas, tikrindamas kiekvieną darbų žiniaraščio eilutę ir turėdamas teisę atsisakyti finansuoti visus darbų, kurie darbų vykdymo metu pabrango (kaip kad dabar yra nustatyta konkrečių sutarties sąlygų 14.16 p.), dalį, taip pat galėtų atsisakyti finansuoti darbų dalį, kurie vykdant darbus atpigo – tokiu būdu visiškai pakeičiama fiksuotos kainos sutarties esmė (t. y. esant fiksuotai kainai rangovas gali susireguliuoti išlaidas pagal nuolatos kintančias kainas taip, kad galų gale būtų daugiau mažiau pasiekta sutartyje nustatyta kaina).

T. y. būtų sudaroma tokia situacija, kai kylant kainoms papildomai nemokama, o leidžiantis kainoms mokama tik mažesnė kaina – kitaip sakant pareiškėjas pilną numatytą finansavimą gautų išimtinai tik tokiu atveju, jeigu visi darbų žiniaraštyje numatyti darbai/medžiagos/paslaugos per visą darbų atlikimo terminą nepakistų arba tik pabrangtų (ir rangovas patirtų išimtinai tik nuostolius) – o tai yra visiškai nerealu, kadangi laisvos rinkos sąlygomis kainos keičiasi nuolat. Taigi, tokia situacija visiškai prieštarauja sąžiningumo ir teisingumo principams bei teisėtiems pareiškėjo lūkesčiams gauti finansavimą visam Projektui pareiškėjui elgiantis visiškai sąžiningai ir atskleidus visą informaciją atsakovui apie vykdomą Projektą, ir pateikus tiksliai darbų žiniaraščiuose nustatytas sumas atitinkančius mokėjimo dokumentus, su kuriomis atsakovas sutiko tiek pasirašydamas Rangos sutartį, tiek gavęs šiuos dokumentus, taip patvirtindamas šių išlaidų pagrįstumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (VI t., b. l. 170-177) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad sutinka su Agentūros vertinimu, kad draudimų ir garantijų pateikimas nors ir įrodo, kad patirtos tam tikros išlaidos, tačiau neįrodo, kiek realiai jų buvo patirta. Teismas sprendime nurodė, kad Agentūra 2013 m. lapkričio 14 d. raštu pagrįstai reikalavo pareiškėjo pateikti mokėjimo už draudimus ir garantijas/laidavimus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai išnagrinėjo Agentūros veiksmus iš pareiškėjo bandant gauti mokėjimo už draudimus ir garantijas/laidavimus įrodymus ir sprendime nurodė, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 16/2003 5 straipsnio 1 dalimi, ir 22 straipsnio 4 dalies d punktu, išlaidos turi būti ne tik patirtos realiai, bet ir tiesiogiai susijusios su Projektu, bei padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių realiai patirtas išlaidas ir jų tiesioginį ryšį su Projektu.

Vadovaujantis Administravimo taisyklių 14.8 papunkčiu, 2007 m. lapkričio 8 d. sutarties Nr. 2007/GPG/51 dėl užduočių ir atsakomybės paskirstymo įgyvendinant Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I paketo projektą (pakeista 2009 m. vasario 4 d. sutartimi Nr. 2009/GPG/2/SRZ-105(8.77)), 3 dalies 3.5.3 papunkčio 7 dalimi, pareigą Agentūrai pateikti išlaidas draudimams ir garantijoms pagrindžiančius dokumentus dar Projekto veiklų įgyvendinimo metu turėjo pareiškėjas. Šiuo atveju pareiškėjui nepateikus minėtų dokumentų iki Agentūros nustatyto termino, vadovaujantis Pažeidimų tyrimo taisyklių 6 punktu, projekte gali būti nustatomas pažeidimas.

Pareiškėjas informaciją apie lėšas draudimams ir garantijoms turėjo gauti iš jungtinės veiklos partnerių A. Ž. ir ko UAB ir UAB „Eigesa“ pagrindinio partnerio A. Ž. ir ko UAB. Teismas nurodė, kad pareiškėjas susidūrė su sunkumais gaunant minėtus dokumentus, Agentūrai paprašius A. Ž. ir ko UAB detalizuoti turimus dokumentus, pagrindimas taip pat nebuvo gautas. Remdamasi Reglamento Nr. 16/2003 4 straipsnio, 22 straipsnio 4 dalies d punkto nuostatomis, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, kad Agentūra, prašydama pareiškėjo ir jungtinės veiklos partnerių A.

Ž. ir ko UAB ir UAB „Eigesa“ pagrindinio partnerio A. Ž. ir ko UAB pateikti visas Projekto išlaidas pagrindžiančius dokumentus, vadovavosi Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktais bei Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo nuostatomis ir būtent pareiškėjas turėjo Agentūrai pateikti visas Projekto išlaidas pagrindžiančius dokumentus taip, kaip numatyta Reglamente Nr. 16/2003.

2. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad Projekto rangovo pelno (nuostolių) ataskaitos yra viešai prieinamos Juridinių asmenų registro svetainėje, Agentūra turėjo visus dokumentus apie rangovo išlaidas draudimams ir garantijoms, todėl turėjo (galėjo) šias išlaidas paskirstyti sąžiningai, vadovaujantis apskaitos standartais, prieštarauja Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktų, Europos Komisijos sprendimo skirti paramą bei Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo nuostatoms. Atitinkamai ir pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Agentūra pagrįstai reikalavo pareiškėjo pateikti informaciją taip, kad būtų įmanoma nustatyti, kad patirtos išlaidos draudimams ir garantijoms yra tiesiogiai susijusios su Projektu, kadangi būtent jam yra numatyta pareiga Agentūrai pateikti visas Projekto išlaidas pagrindžiančius dokumentus (Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo 3 d. 3.5.3 p. 7 d.).

Vadovaujantis Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo 3 dalies 3.1 papunkčiu, Agentūra dalį funkcijų ir atsakomybę už jų vykdymą delegavo Šiaulių rajono savivaldybės administracijai (perkančiajai organizacijai) ir pareiškėjui (galutinis pramos gavėjas). Vadovaujantis Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo 3 dalies 3.5.2 papunkčio 16 dalimi, pareiškėjas atsako už Projekto techninių sprendinių ir rezultatų įgyvendinimo kontrolę ir Projekto įgyvendinimą pagal Europos Komisijos sprendime numatytas sąlygas. Vadovaujantis Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo 3 dalies 3.5.3 papunkčio 4 dalimi, pareiškėjo vadovas ir finansininkas, paslaugų ir prekių tiekimo sutartyse ir nepriklausomas techninės priežiūros inžinierius/FIDIC inžinierius, per rangos sutartyse numatytus terminus patikrina, ar sąskaitos ir prie jos pridedamų dokumentų finansiniai skaičiavimai yra aritmetiškai teisingi, ar atitinka rangos, paslaugų ir prekių tiekimo sutarčių sąlygas (kiekis, įkainiai ir pan.), ar atitinka faktiškai atliktiems darbams ir/arba atliktam tiekimui, o taip pat atitinka tinkamumo reikalavimus pagal Reglamentą Nr. 16/2003 (jo 4 str., 22 str. 4 d. d p.).

Vadovaujantis Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo 3 dalies 3.5.3 papunkčio 7 dalimi, pareiškėjas teikia mokėjimo prašymus Agentūrai kartu su visais pagrindžiančiais dokumentais bei užpildytu ir pasirašytu teikiamų dokumentų patikros lapu. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 14.1, 14.8 ir 14.11 papunkčiais, galutiniai paramos gavėjai (šiuo atveju – pareiškėjas) įgyvendina projektus, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, EK sprendimų skirti projektui Sanglaudos fondo lėšų nuostatomis, rengia mokėjimo prašymus ir teikia juos įgyvendinančiajai institucijai kartu su dokumentais, pagrindžiančiais projekto, kuriam EK sprendimu skirta Sanglaudos fondo lėšų, įgyvendinimo išlaidas, pagal kompetenciją saugo visus dokumentus, susijusius su finansuojamų iš Sanglaudos fondo lėšų projektų įgyvendinimu ir užtikrina, kad dokumentai būtų prieinami turintiems teisę juos tikrinti asmenims ir institucijoms.

Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai nurodo, kad Agentūra, prašydama pareiškėjo ir jungtines veiklos partnerių A. Ž. ir ko UAB ir UAB „Eigesa“ pagrindinio partnerio A. Ž. ir ko UAB pateikti visas Projekto išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tinkamai vadovavosi Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktais bei Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo nuostatomis ir būtent pareiškėjas turėjo Agentūrai pateikti visas Projekto išlaidas pagrindžiančius dokumentus, o ne Agentūra turėjo rangovo išlaidas draudimams ir garantijoms paskirstyti vadovaujantis apskaitos standartais.

3. Pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai padarė išvadą, kad Agentūra negalėjo nustatyti, kokios buvo realiai patirtos su Projektu susijusios išlaidos draudimams ir garantijoms, kadangi pareiškėjas, prašydamas apmokėti minėtas išlaidas, nepateikė jas pagrindžiančių dokumentų, kaip tai nustatyta Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktuose, t. y. dokumentų, pagrindžiančių, kad išlaidos yra faktiškai patirtos ir įrodomos patvirtintais apskaitos dokumentais. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 11.16 papunkčiu, įgyvendinančioji institucija, įtarusi, kad esama pažeidimų, ir (arba) gavusi apie juos informacijos, Pažeidimų tyrimo taisyklėse nustatyta tvarka privalo atlikti pažeidimo tyrimą ir nustatyti pažeidimus (arba jų nenustatyti), o vadovaujantis Administravimo taisyklių 11.17 papunkčiu, tarpinės institucijos (šiuo atveju – Aplinkos ministerija) įgaliojimu, Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos biudžetą Lėšų grąžinimo taisyklėse nustatyta tvarka vykdo neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų susigrąžinimą.

Taigi, vadovaujantis Europos Sąjungos, nacionalinių teisės aktų ir EK sprendimo nuostatomis, už projekto įgyvendinimą pagal nustatytus reikalavimus atsakingas galutinis paramos gavėjas (šiuo atveju – pareiškėjas). Taip pat Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo 6 dalies 6.1 papunktyje nustatyta, kad pažeidus Administravimo taisyklių, EK sprendimo, kitų įstatymų ir teisės aktų reikalavimus, taip pat Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo nuostatas ir pagal Agentūros ar kitų prižiūrinčių institucijų nurodymus laiku neištaisius tokio pažeidimo, Agentūra gali sustabdyti atitinkamo Projekto komponento finansavimą ir pareiškėjas privalės grąžinti neteisėtai išmokėtas lėšas, o Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo 6 dalies 6.2 papunktyje nustatyta, kad nuostoliai, atsiradę dėl pareiškėjo netinkamo Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo įsipareigojimų vykdymo, bus išieškomi iš pareiškėjo.

Pažeidimas projekte gali būti nustatomas Pažeidimų tyrimo taisyklių 6.1, 6.2, 6.3, 6.9 papunkčiuose numatytais atvejais. Vadovaujantis Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo 4 dalies 4.2 papunkčiu, Agentūra įsipareigojo apmokėti tik tinkamas Projekto išlaidas, kurios patirtos pagal pasirašytas rangos, paslaugų ar tiekimo sutartis ir atitinka Reglamento Nr. 16/2003 reikalavimus. Vadovaujantis Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo 4 dalies 4.4 papunkčiu, jei atliekant Projekto auditą ar kitus patikrinimus paaiškės, kad iš Projekto lėšų buvo apmokėtos išlaidos, kurios nėra tinkamos apmokėjimui Sanglaudos fondo lėšomis, šios išlaidos bus išieškotos iš pareiškėjo.

Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo 3 dalies 3.5.8 papunkčio 3 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas privalėjo įvertinti audito išvadas bei rekomendacijas ir imtis būtinų priemonių, susijusių su jo veikla. Valstybės kontrolė, atlikusi Projekto baigiamąjį auditą, Projekto baigiamojo audito ataskaitoje pateikė pastebėjimą, kad, audito metu Valstybės kontrolei paprašius pateikti išlaidų patvirtinimą pagrindžiančius dokumentus, pareiškėjas jų nepateikė, todėl minėtos išlaidos laikomos netinkamomis finansuoti Projekto išlaidomis, nes jos nebuvo pagrįstos išlaidas pateisinančiais dokumentais.

Atkreiptinas dėmesys, kad projektas laikomas baigtu tada, kai Valstybės kontrolė atlieka projekto baigiamąjį auditą, Europos Komisija įvertina audito rezultatus ir projektui išmoka galutinį paramos likutį. Europos Komisija, įvertinusi Valstybės kontrolės atlikto Projekto baigiamojo audito rezultatus ir Agentūros atliktus veiksmus, 2015 m. gegužės 11 d. raštu Nr. Ares(2015)1941691-07/05/2015 informavo Finansų ministeriją apie projektui išmokamą galutinį Projekto išlaidų likutį ir pripažino netinkamomis Agentūros Projekto sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas netinkamas finansuoti Projekto išlaidas, nurodydama, kad buvo pažeistos Reglamento Nr. 16/2003 4 straipsnio nuostatos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A602-736/2013 patvirtino Agentūros teisę ir pareigą reikalauti pateikti įrodymus, kad išlaidos draudimams ir garantijoms yra realiai patirtos, nurodydamas, kad Valstybės kontrolės išvada yra oficialus įrodymas, o Agentūra turi pareigą tikrinti projekto išlaidų tinkamumą ne tik prieš išmokant projekto lėšas, bet ir viso projekto įgyvendinimo laikotarpiu, todėl ir po lėšų išmokėjimo paaiškėjus pažeidimui, Agentūra turi pareigą susigrąžinti nustatytas netinkamas finansuoti lėšas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykius.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Todėl pareiškėjo nesutikimas dėl pažeidimo aplinkybių kvalifikavimo ir dėl teismo pateikto teisės aiškinimo bei taikymo nepaneigia teismo motyvų, kurie yra pagrįsti ištirtomis faktinėmis aplinkybėmis dėl ko, nesant tai paneigiančių įrodymų, nėra pagrindo tirti nustatytas faktines aplinkybes iš naujo bei jas vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsakydamas į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui ar nebuvo į juos atsakyta.

Pagal Funkcijų, užduočių ir atsakomybės paskirstymo įgyvendinant projektą sutarties Nr. 2009/GPG/2 3 dalies 3.5.3 papunkčio 4 punktą pareiškėjui, kaip paramos gavėjui, tenka pareiga tikrinti, ar sąskaitos ir prie jų pridedamų dokumentų finansiniai skaičiavimai yra aritmetiškai teisingi, ar atitinka faktiškai atliktus darbus. Šią pareigą realizuodamas ir siekdamas ateityje išvengti galimos rizikos dėl finansavimo problemų, pareiškėjas, vadovaudamasis Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsniu, turėjo teisę nustatyti tokį ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinio fiksavimą, kad apskaitos dokumentas nekeltų abejonių ir aiškiai patvirtintų Projekto vykdymui panaudotas išlaidas.

Tokia išvada grindžiama ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1K-288 patvirtintų Europos Sąjungos sanglaudos fondo ir bendrojo finansavimo lėšų išmokėjimo rangovams (paslaugų teikėjams ar prekių tiekėjams) ir atsiskaitymo už išmokėtas ar planuojamas išmokėti lėšas taisyklių 17 punkto reikalavimais projektą lydintiems dokumentams. Įgyvendinančioji institucija, šioje byloje atsakovas, negalėdamas įvertinti patirtų išlaidų dėl informacijos trūkumo pagal minėtų Taisyklių 17 punktą, 2013 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. APVA-3458 paprašė galutinio paramos gavėjo pateikti trūkstamą informaciją.

Tačiau pareiškėjas tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismui papildomų dokumentų, patvirtinančių realiais išlaidas, nepateikė ir buvo pripažinta, kad pateikta informacija buvo nepakankama išlaidų patvirtinimui. Pareiškėjo nurodomos rangovo PVM sąskaitos-faktūros, atliktų darbų aktai ir pažymos nėra įrodymai, patvirtinantys tiesiogines, su Projektu susijusias išlaidas. Tai konstatavo atsakovas 2014 m. sausio 14 d. išvadoje ir ši išvada nėra paneigta. Vadovaujantis Sutarties dėl atsakomybės paskirstymo Nr. 2009/GPG/2 3 dalies 3.5.3 papunkčio 7 dalimi, pareiškėjui, kaip Projektą vykdančiai įstaigai, tenka pareiga teikti išlaidas pateisinančius dokumentus, o atsakovas pagal Taisyklių 5 punktą tikrina visų išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentus bei išlaidų tinkamumą finansuoti.

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą dėl pareigų paskirstymo bei faktines aplinkybes, daroma išvada, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad jis neprivalėjo teikti atsakovui išlaidų apskaičiavimo, yra nepagrįstas. Pareiškėjas privalėjo paskirstyti išlaidas taip pat ir rangovo sumokėtas sumas draudimams bei garantijoms taip, kad mokėjimų paskirtis nekeltų abejonių. Atsakovas, gavęs mokėjimo dokumentą ar kitą apskaitos dokumentą, kuriuo siekiama pagrįsti išlaidas, neprivalėjo atlikti skaičiavimų ir atskirti lėšas, kurios galimai patvirtina Projekto išlaidas, o kurios ne, todėl pripažintina, kad atsakovas atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus tinkamai ir nėra atsakingas, kad dalis išmokėtos paramos nėra tinkama finansuoti.

Pareiškėjas taip pat prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pašalinant iš motyvuojamosios dalies teiginį: „Byloje nėra ginčo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjas sumokėjo rangovui Rangos sutartyje numatytą, fiksuotą kainą, įskaitant ir numatytą kainą už draudimus (28 000 Lt) ir garantijas/laidavimus (20 000 Lt)“, kadangi šis teiginys gali užkirsti kelią pareiškėjui atgauti be pagrindo rangovui išmokėtas lėšas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šis pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas prejudicinės reikšmės, kliudančios pareiškėjui reikšti pretenzijas rangovui dėl atliktų mokėjimų neturi, nes sprendime konstatuota, kad šios bylos apimtyje toks ginčas nebuvo nagrinėtas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuršėnų vandenys“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė