2016-06-17 Nr. AB-12848-3-61-3-03823-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-740-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03823-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 5; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–9), prašydamas panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba, atsakovas) 2014 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. D2-9580-(1.20.), 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. D2-9707-(1.20.), 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. D2-9708-(1.20.) ir 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. D2-9704-(1.20.) (toliau – ir Sprendimas Nr. 9580, Sprendimas Nr. 9707, Sprendimas Nr. 9708, Sprendimas Nr. 9704) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 2 d. skundą (reg. Nr. T3-228), 2014 m. liepos 3 d. skundą (reg. Nr. T3-229), 2014 m. liepos 4 d. skundą (reg. Nr. D1-3720) ir 2014 m. liepos 5 d. skundą (reg. Nr. D1-3719) (toliau – ir 2014 m. liepos 2 d. skundas, 2014 m. liepos 3 d. skundas, 2014 m. liepos 4 d. skundas, 2014 m. liepos 5 d. skundas).

Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Akreditavimo tarnybą su 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. liepos 5 d. skundais dėl Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Psichiatrijos tarnyba) atliktų veiksmų ir priimtų sprendimų teisėtumo, tačiau atsakovas ginčijamais sprendimais atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundus kaip nepriskirtinus jo kompetencijai. Pareiškėjo nuomone, atsisakydama nagrinėti jo skundus, Akreditavimo tarnyba pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-364 patvirtinto Licencijuojamų asmens sveikatos paslaugų sąrašo 86 punkto, Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtinto Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo (toliau – ir Skundų nagrinėjimo tvarkos aprašas, Aprašas) 2, 6, 8 ir 20.5 punktų, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 patvirtintų Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų (toliau – ir Akreditavimo tarnybos nuostatai) 3, 9, 10.38, 10.40 punktų, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 7 straipsnio 2 punkto, 3, 4, 5, 7, 9, 13, 23, 24 ir 26 straipsnių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija)3, 13 ir 14 straipsnių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5, 6, 7, 18, 20, 21, 25, 29 straipsnių, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3, 8, 12–16, 19, 20 ir 23 straipsnių, Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą nuostatas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neturėjo teisės vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 177 straipsnio nuostatomis, nes baudžiamoji byla Nr. 1-519-738/2014 yra baigta ir jokie veiksmai joje neatliekami. Ginčijami Akreditavimo tarnybos sprendimai pažeidžia pareiškėjo teises, riboja galimybes jas ginti kituose teisminiuose procesuose ar ikiteisminiame tyrime, apriboja galimybę kreiptis dėl žalos atlyginimo ir kt.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 76–80) atsakovas paaiškino, kad atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundus pagrįstai, nes juose keliami reikalavimai nepriskirtini Akreditavimo tarnybos kompetencijai, nustatytai Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnyje ir Akreditavimo tarnybos nuostatuose. Pagal nurodytų teisės aktų reikalavimus, Akreditavimo tarnyba atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės ir ekonominio efektyvumo priežiūrą bei kontrolę, taip pat nagrinėja pacientų skundus dėl nekokybiškai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Įvertinusi pareiškėjo pateiktus skundus, Akreditavimo tarnyba konstatavo, kad jų nagrinėjimas nepriskirtas jos kompetencijai, nes pareiškėjo keliami reikalavimai susiję su galbūt neteisėta Psichiatrijos tarnybos veikla ir su teismo paskirtų ekspertizių organizavimu, parengtų specialisto išvadų nepagrįstumu ir neteisėtumu, galbūt neteisėtais baudžiamojo proceso veiksmais, teismo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtais veiksmais ir kt. Teismui pateiktas skundas, kaip ir Akreditavimo tarnybai pateikti pareiškėjo skundai, grindžiamas išimtinai subjektyvaus pobūdžio pareiškėjo pamąstymais ir bendro pobūdžio teiginiais. Pareiškėjo ginčijamuose sprendimuose aiškiai nurodytos Akreditavimo tarnybos kompetencijos ribos, išsamiai ir motyvuotai paaiškinta, kuo remiantis atsisakoma nagrinėti pareiškėjo skundus, t. y. nurodytas teisinis ir faktinis šių sprendimų priėmimo pagrindas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu (II t., b. l. 60–64) pareiškėjo V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl Akreditavimo tarnybos sprendimų, kuriais atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundus kaip nepriskirtinus Akreditavimo tarnybos kompetencijai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymas nustato tris kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas: prašymą, skundą ir pranešimą. Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (VAĮ 2 str. 14 d.); skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 str. 15 d.); pranešimas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 str. 16 d.). Viešojo administravimo institucijoms pateiktų skundų nagrinėjimo procedūrą reglamentuoja VAĮ III skirsnis. VAĮ 23 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui (VAĮ 23 str. 4 d.). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiame Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtintame Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos apraše nustatyta, kad, kai Akreditavimo tarnyba neturi įgaliojimų nagrinėti skundo, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo Tarnyboje gavimo dienos išsiunčia skundą viešojo administravimo subjektui ar kitam asmeniui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui (Aprašo 16 p.). Akreditavimo tarnyba nenagrinėja skundo ar nutraukia jo nagrinėjimą, jeigu ji neturi įgaliojimų nagrinėti skundo pagal įgaliojimus, nustatytus Akreditavimo tarnybos nuostatuose (Aprašo 20.5 p.).

Atsižvelgdamas į nurodytas teisės aktų nuostatas ir pareiškėjo skundo teismui reikalavimus teismas vertino, ar Akreditavimo tarnyboje gautų pareiškėjo 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. liepos 5 d. skundų nagrinėjimas priskirtinas Akreditavimo tarnybos kompetencijai.

Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Akreditavimo tarnyba vykdo asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę. Pagal Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktą, Akreditavimo tarnyba atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo priežiūrą. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 patvirtintų Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 9 punktą, pagrindiniai Akreditavimo tarnybos veiklos tikslai yra teisės aktų nustatyta tvarka: vertinti asmenų atitiktį asmens sveikatos priežiūros licencijuojamai veiklai keliamiems reikalavimams (9.1 p.); vertinti asmenų atitiktį visuomenės sveikatos priežiūros licencijuojamai veiklai keliamiems reikalavimams (9.2 p.); vykdyti įgaliotosios institucijos funkcijas medicinos prietaisų atitikties vertinimo srityje (9.3 p.); organizuoti ir vykdyti sveikatos priežiūros technologijų vertinimą (9.4 p.); vertinti naudojamų medicinos prietaisų efektyvumą ir našumą (9.5 p.); vykdyti sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę (9.6 p.); vykdyti pacientų saugos kontrolę (9.7 p.).

Nuostatų 10 punkte inter alia yra įtvirtintos tokios Tarnybos funkcijos: pagal kompetenciją kontroliuoti, kaip laikomasi teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, reikalavimų (10.38 p.); vykdyti pacientų teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę (10.40 p.); pagal savo kompetenciją nagrinėti juridinių ir fizinių asmenų prašymus, pranešimus, skundus (10.47 p.). Skundų nagrinėjimo tvarkos apraše nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė – Tarnybos atliekamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimas, įskaitant pacientų teisių priežiūrą, kurio metu nustatoma juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūros veikla, teiktų ar nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktis teisės aktų reikalavimams, paciento teisių pažeidimo ar nepažeidimo faktas.

Skundas – asmens kreipimasis į Tarnybą, neatsižvelgiant į jo pavadinimą (antraštę), kuriame nurodoma, kad yra pažeistos teisės aktuose nustatytos paciento teisės ar teisėti interesai.

Išanalizavęs nurodytą teisinį reguliavimą, teismas priėjo prie išvadų, kad Akreditavimo tarnybos kompetencijai priskirta vykdyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę ir priežiūrą. Vykdydama šias funkcijas, Akreditavimo tarnyba inter alia nagrinėja pacientų skundus dėl teiktų ar nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitikties teisės aktų reikalavimams, galbūt pažeistų paciento teisių ar teisėtų interesų. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad sprendžiant kilusi ginčą būtina įvertinti pareiškėjo Akreditavimo tarnybai pateiktuose 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. liepos 5 d. skunduose keliamus reikalavimus ir nustatyti, ar šie skundai susiję su netinkamai suteiktomis ar nesuteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2014 m. liepos 2 d. skundu, kuris Akreditavimo tarnyboje gautas 2014 m. liepos 10 d. (reg. Nr. T3-228), kreipėsi į atsakovą, prašydamas pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu Psichiatrijos tarnybos 2014 m. birželio 2 d. raštą Nr. 1S-208, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2014 m. gegužės 6 d. prašymą ir pateikti jam Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties, kuria buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, eksperto S. S. 2014 m. sausio 31 d. specialisto išvados bei kitų su ekspertizės atlikimu susijusių dokumentų nuorašus (I t., b. l. 83–89). Akreditavimo tarnyba 2014 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. D2-9580-(1.20.), vadovaudamasi Skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo 20.5 punktu, pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą, motyvuodama tuo, kad Akreditavimo tarnyba neturi teisių ir įgaliojimų vertinti ikiteisminio tyrimo proceso veiksmų, įpareigoti sveikatos priežiūros paslaugas teikiantį subjektą pateikti ikiteisminio tyrimo medžiagą (I t., b. l. 81).

Pareiškėjas su 2014 m. liepos 3 d. skundu (gautas 2014 m. liepos 10 d., reg. Nr. T3-229) kreipėsi į Akreditavimo tarnybą, prašydamas: pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu Psichiatrijos tarnybos 2014 m. birželio 9 d. raštą Nr. 1S-219, kuriuo pažeidžiant jo teises buvo išnagrinėtas 2014 m. gegužės 12 d. prašymas; vykdyti pareiškėjui atliktos pakartotinės teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo, atlikimo ir ekspertizės rezultatų įforminimo kokybės kontrolę; nustatyti, kurie 2014 m. gegužės 12 d. prašymo reikalavimai priskirti Psichiatrijos tarnybos kompetencijai; nustatyti, koks yra 2014 m. gegužės 12 d. prašymo registracijos numeris Psichiatrijos tarnyboje; dalyvauti rengiant teisės aktus, susijusius su Psichiatrijos tarnybos veiklos licencijavimu, imtis priemonių sumažinti teisėsaugos pareigūnų įtaką Psichiatrijos tarnybai; nustatyti S. L., V. F. ir E. P. baudžiamąją atsakomybę; nustatyti baudžiamąją atsakomybę Kauno apylinkės prokuratūros prokurorei Aistei Česaitienei; nustatyti baudžiamąją atsakomybę Kauno apylinkės teismo teisėjai Birutei Drozdienei (I t., b. l. 103–119). Akreditavimo tarnyba 2014 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. D2-9708-(1.20.), vadovaudamasi Skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo 20.5 punktu, pareiškėjo skundo nenagrinėjo, motyvuodama tuo, kad Akreditavimo tarnybos kompetencijai nepriskirta tirti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) nustatytų nusikalstamų veikų, atlikti Baudžiamojo proceso kodekse nustatytų veiksmų, jai nesuteikti įgaliojimai vertinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų, teisėjo proceso veiksmų, teismo ekspertizės skyrimo, organizavimo ir atlikimo tvarkos, išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, nustatyti, kurie reikalavimai priskirtini Psichiatrijos tarnybos kompetencijai (I t., b. l. 100).

Pareiškėjas su 2014 m. liepos 4 d. skundu (gautas 2014 m. liepos 10 d., reg. Nr. D1-3720) kreipėsi į Akreditavimo tarnybą, prašydamas: įvertinti Psichiatrijos tarnybos 2014 m. birželio 9 d. rašto Nr. 1S-218 atitiktį teisės aktų, reglamentuojančių teismo psichiatrijos ekspertizių atlikimo ir organizavimo tvarką, reikalavimams; nustatyti, kad eksperto S. S. 2014 m. sausio 31 d. išvada Nr. 93TPK-143 yra nepagrįsta ir ją panaikinti; pateikti pareiškėjui duomenis apie ekspertui pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, jos pateikimo laiką ir būdą, pateikusius subjektus ir kt.; nustatyti, kas ir kada pas ekspertą S. S. užsakė ekspertizę; nustatyti, kada buvo pradėta ir baigta rašyti S. S. 2014 m. sausio 31 d. išvada Nr. 93TPK-143; nustatyti, ar ekspertas buvo susipažinęs su baudžiamosios bylos Nr. 1-519-738/2014 ir ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-783-13 medžiaga; nustatyti, kokiam laikotarpiui galioja S. S. 2014 m. sausio 31 d. išvada Nr. 93TPK-143; nustatyti, kokie teisės aktai nustato S. S. 2014 m. sausio 31 d. išvados Nr. 93TPK-143 apskundimo tvarką; nustatyti, kad Panevėžio apylinkės teismas ir Psichiatrijos tarnyba atsisako pareiškėjui pateikti S. S. 2014 m. sausio 31 d. išvados Nr. 93TPK-143 nuorašą (I t., b. l. 166–174). Akreditavimo tarnyba 2014 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. D2-9707-(1.20.), vadovaudamasi Skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo 20.5 punktu, pareiškėjo skundo nenagrinėjo, motyvuodama tuo, kad Akreditavimo tarnyba nekompetentinga vertinti ikiteisminio tyrimo proceso veiksmus, teismo ekspertizės skyrimo, organizavimo ir atlikimo tvarką (I t., b. l. 165).

Pareiškėjas su 2014 m. liepos 5 d. skundu (gautas 2014 m. liepos 10 d., reg. Nr. D1-3719) kreipėsi į Akreditavimo tarnybą, prašydamas: nustatyti, kad Psichiatrijos tarnyba tinkamai neatsakė į pareiškėjo 2014 m. gegužės 13 d. skundą Nr. 3S-21; nustatyti, kurie pareiškėjo 2014 m. gegužės 13 d. skundo reikalavimai priskirtini Psichiatrijos tarnybos kompetencijai; ištirti 2014 m. vasario 17 d. – 2014 m. vasario 27 d. pareiškėjui atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės metu įvykdytus pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimus; atlikti pareiškėjo sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę dėl S. S. 2014 m. sausio 31 d. išvados Nr. 93TPK-143; įvertinti S. S. 2014 m. sausio 31 d. išvados Nr. 93TPK-143 atitiktį licencijuojamai Psichiatrijos tarnybos veiklai keliamiems reikalavimams; kontroliuoti, kaip Psichiatrijos tarnyba ir S. S. laikosi sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų; pranešti, ar S. S. 2014 m. sausio 31 d. išvada Nr. 93TPK-143 pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus; nustatyti, kad Psichiatrijos tarnyba nepagrįstai ir neteisėtai atliko pareiškėjo psichiatrines ekspertizes; įvertinti 2014 m. vasario 17 d. – 2014 m. vasario 27 d. atliktos ekspertizės atitiktį teisės aktų, reglamentuojančių teismo psichiatrijos ekspertizių atlikimo ir organizavimo tvarką, reikalavimams; pranešti pareiškėjui, kas ir kokiu pagrindu gali iš Psichiatrijos tarnybos reikalauti duomenų apie pareiškėjo atžvilgiu atliekamus veiksmus; kreiptis į generalinį prokurorą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl rusų kolonistų S. L. ir V. F. galbūt paviešintų ikiteisminio tyrimo duomenų; nustatyti S. L., V. F. ir E. P. baudžiamąją atsakomybę; nustatyti baudžiamąją atsakomybę Kauno apylinkės prokuratūros prokurorei Aistei Česaitienei; nustatyti baudžiamąją atsakomybę Kauno apylinkės teismo teisėjai Birutei Drozdienei (I t., b. l. 180–192). Akreditavimo tarnyba 2014 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. D2-9704-(1.20.), vadovaudamasi Skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo 20.5 punktu, pareiškėjo skundo nenagrinėjo, motyvuodama tuo, kad Akreditavimo tarnyba nekompetentinga vertinti ikiteisminio tyrimo proceso veiksmus, teismo ekspertizės skyrimo, organizavimo ir atlikimo tvarką, netiria Baudžiamajame kodekse nustatytų veikų, nevertina eksperto priimtų išvadų teisėtumo, nevykdo asmens duomenų saugos kontrolės (I t., b. l. 178).

Įvertinęs nurodytų pareiškėjo skundų turinį ir juose reikštų reikalavimų pobūdį bei teisės aktuose nustatytą Akreditavimo tarnybos kompetenciją, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundus. Teismas pažymėjo, kad nė vienas pareiškėjo skundas nėra susijęs su Psichiatrijos tarnybos, kaip sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios medicinos įstaigos, pareiškėjui netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Pareiškėjo skunduose keliami reikalavimai susiję su pareiškėjo atžvilgiu atliktų baudžiamojo proceso veiksmų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo veiksmų bei priimtų procesinių sprendimų teisėtumu bei pagrįstumu, Psichiatrijos tarnyboje pareiškėjui atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarka, eksperto surašytos išvados teisėtumu ir pagrįstumu, taip pat su Psichiatrijos tarnybos sprendimų, priimtų nagrinėjant pareiškėjo skundus, teisėtumu ir pagrįstumu.

Teismas pažymėjo ir tai, kad į Psichiatrijos tarnybą pareiškėjas kreipėsi dėl tapačių klausimų kaip ir į Akreditavimo tarnybą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-8905-473/2014 pagal pareiškėjo V. J. skundą įvertino Psichiatrijos tarnybos 2014 m. birželio 2 d. rašto Nr. 1S-208, 2014 m. birželio 9 d. rašto Nr. 1S-219 ir 2014 m. birželio 9 d. rašto Nr. 1S-218, kuriuos pirmiau nurodytais 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. liepos 5 d. skundais pareiškėjas ginčijo Akreditavimo tarnybai, teisėtumą. Įsiteisėjusia 2014 m. spalio 16 d. nutartimi teismas konstatavo, kad V. J. kelti reikalavimai, susiję su 2014 m. sausio 31 d. specialisto išvados Nr. 93TPK-143 panaikinimu, 2014 m. vasario 17 d. – 2014 m. vasario 27 d. atliktos pakartotinės stacionarios teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės baudžiamojoje byloje Nr. 1-519-378/2014 akto pateikimu, informacijos apie ekspertizę atlikusių Psichiatrijos tarnybos ekspertų pareigas, vardus bei pavardes pateikimu, ikiteisminio tyrimo medžiagos pateikimu bei ekspertizės atlikimo bei organizavimo tvarka, taip pat reikalavimai įvertinti teisėjų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinius veiksmus yra kilę iš baudžiamosios bylos ir yra susiję su baudžiamojoje byloje atliktų veiksmų, taip pat bendrosios kompetencijos teismo baudžiamojoje byloje priimtų procesinių sprendimų vertinimu. Nagrinėjamo ginčo atveju teismas taip pat pažymėjo, kad Akreditavimo tarnyba nėra ikiteisminė ginčus nagrinėjanti institucija, todėl jos kompetencijai nepriskirta vertinti, ar Psichiatrijos tarnyba tinkamai išnagrinėjo skundus, nesusijusius su teiktomis ar nesuteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis.

Teismas konstatavo, kad Akreditavimo tarnyba neturėjo pareigos nagrinėti pareiškėjo skundus, nes jie nepriskirti Akreditavimo tarnybos kompetencijai. Teismas sutiko su ginčijamuose sprendimuose nurodytu argumentu, kad atliktos ekspertizės ir surašytos išvados teisėtumo vertinimas yra baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo, o ne Akreditavimo tarnybos, prerogatyva. Taip pat teismas vertino, kad ginčijami sprendimai yra tinkamai motyvuoti ir teisiškai pagrįsti, todėl jų naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjo skundai negalėjo būti persiųsti nagrinėti pagal kompetenciją, nes teismas nėra viešojo administravimo subjektas, todėl Akreditavimo tarnyba neturėjo teisinio pagrindo vadovautis VAĮ 23 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir nurodytu teisiniu reguliavimu, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 69–73) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir vertino Akreditavimo tarnybos veiksmus nagrinėjant jo 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. liepos 5 d. skundus bei jų priskirtinumą atsakovo kompetencijai. Teismas turėjo įvertinti ne tik tai, ar pareiškėjo skundų turinys ir jų reikalavimai susiję su netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis siaurąja prasme, bet ir plačiąja prasme – įtraukiant pareiškėjo teisių priežiūrą. Teismas nepagrįstai atmetė skundo dalį dėl Akreditavimo tarnybai pateikto 2014 m. liepos 2 d. skundo, kadangi Psichiatrijos tarnyba 2014 m. birželio 2 d. raštu Nr. 1S-208 atsisakė teikti informaciją apie apeliantą ir leisti jam susipažinti su savo medicininiais dokumentais, taip pažeidė Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) 2, 3, 4, 6, 7, 16 straipsnių nuostatas.

Teismas informacijos teikimą nepagrįstai vertino kaip ikiteisminio tyrimo proceso veiksmus, taip pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1, 2 dalių ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Apelianto teigimu, teismas iškreipė jo 2014 m. liepos 3 d. skundo Akreditavimo tarnybai turinį, kad atrodytų, jog skundo reikalavimai susiję su procesiniais ikiteisminio tyrimo veiksmais, nors pareiškėjas neprašė atsakovo tirti Baudžiamajame kodekse nustatytų veikų. Minėtu būdu teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio, 87 straipsnio 3, 4 dalių, Teismų įstatymo 4, 5, 6, 33, 34, 52, 59 straipsnių nuostatas.

Psichiatrijos tarnyba teikia sveikatos priežiūros paslaugas. Eksperto E. S. 2014 m. sausio 21 d. specialisto išvada yra Psichiatrijos tarnybos dokumentas apie pareiškėją ir jam teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas. Jei atsakovas buvo nekompetentingas nagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 4 d. skundą, vadovaudamasis VAĮ 23 straipsnio 4 dalimi, skundą turėjo persiųsti pagal kompetenciją, tačiau to nepadarė. Teismas vadovavosi ne tuo įstatymu, neteisingai taikė Skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo 20.5 punktą. Apeliantas mano, kad jo 2014 m. liepos 5 d. skundo nagrinėjimas taip pat patenka į Akreditavimo tarnybos kompetenciją.

Teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo neteisėto atsisakymo teikti informaciją, nenustatė ir teisės aktais nepagrindė, kuri valstybės institucija atlieka Psichiatrijos tarnybos pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, jei jos neatlieka Akreditavimo tarnyba. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai neatskyrė Psichiatrijos tarnybos teiktų sveikatos priežiūros paslaugų ir ikiteisminio tyrimo proceso veiksmų. Apeliantas akcentuoja, kad visi jo skundai susiję su pažeistomis jo teisėmis, netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis.

Pažeistos teisės yra nekokybiškai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų dalis. Apelianto nuomone, Akreditavimo tarnybos kompetencijai priskirta vertinti, ar Psichiatrijos tarnyba tinkamai išnagrinėjo skundus, susijusius su pareiškėjo teisių pažeidimais. Apsaugą nuo šių pažeidimų pareiškėjui užtikrina Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 15, 31, 33 straipsniai, tačiau Psichikos tarnyba atėmė ar apribojo šias įstatymo suteiktas pareiškėjo teises, įskaitant informacijos apie save gavimą.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 77–82) atsakovas pakartoja argumentus, kuriais rėmėsi atsiliepime į skundą, paduotame pirmosios instancijos teismui. Atsakovas nuomone pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, o pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas apelianto subjektyvias pamąstymais ir prielaidomis. Atsakovo teigimu, Akreditavimo tarnyba pagal kompetenciją įvertino apelianto 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. liepos 4 d. ir 2014 m. liepos 5 d. skunduose nurodytas faktines aplinkybes ir informavo apeliantą, kad Akreditavimo tarnyba pagal kompetenciją neturi įgaliojimų tirti jo skunduose nurodytų aplinkybių. Visuose apelianto skunduose keliamos pretenzijos išimtinai susijusios ne su asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybe, o su teismo psichiatrijos ekspertizių skyrimu, ekspertų kvietimu į teismo posėdžius, jų pareiga atsakyti teisme į klausimus, proceso dalyvių teise susipažinti su bylos medžiaga ir kt., taigi, apelianto skunduose yra keliami teisiniai klausimai dėl ekspertizių organizavimo ir atlikimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo ekspertizių ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų prašymu duotų specialistų išvadų teisingumą gali įvertinti teismas, o byloje dalyvaujantis asmuo teismo proceso metu galėtų ginčyti tokias išvadas, nurodydamas procedūrinius esminius pažeidimus. Akreditavimo tarnyba šiais klausimais kompetencijos ir įgaliojimų neturi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas V. J. apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsakymus (2014 m. liepos 29 d. Nr. D2-9580-(1.20.), 2014 m. liepos 31 d. Nr. D2-9707-(1.20.), 2014 m. liepos 31 d. Nr. D2-9708-(1.20.) ir 2014 m. liepos 31 d. Nr. D2-9704-(1.20.)), kuriais Akreditavimo tarnyba atsakė į pareiškėjo skundus (2014 m. liepos 2 d. skundą, reg. Nr. T3-228; 2014 m. liepos 3 d. skundą, reg. Nr. T3-229; 2014 m. liepos 4 d. skundą, reg. Nr. D1-3720; 2014 m. liepos 5 d. skundą, reg. Nr. D1-3719), pateiktus nesutinkant su Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmais nagrinėjant pareiškėjo prašymus ir skundus ir į juos pateiktus atsakymus, išdėstytus atitinkamuose raštuose (2014 m. birželio 2 d. rašte Nr. 1S-208 atsakant į 2014 m. gegužės 6 d. prašymą; 2014 m. birželio 9 d. rašte Nr. 1S-219 atsakant į 2014 m. gegužės 12 d. prašymą; 2014 m. birželio 9 d. rašte Nr. 1S-218 atsakant į 2014 m. gegužės 12 d. skundą; 2014 m. birželio 10 d. rašte Nr. 1S-220 atsakant į 2014 m. gegužės 13 d. skundą).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. liepos 4 d. 2014 m. liepos 5 d. skundų Akreditavimo tarnybai, į kuriuos atsakovas atsakė pareiškėjo šioje byloje skundžiamais sprendimais Nr. 9580, Nr. 9707, Nr. 9708, Nr. 9704, turinį, kitus į bylą pateiktus susijusius įrodymus bylai aktualaus teisinio reguliavimo kontekste priėjo prie išvadų, kad Akreditavimo tarnyba pagal jai suteiktą kompetenciją negalėjo spręsti pareiškėjo iškeltų klausimų, nes jie iš esmės susiję su ikiteisminio tyrimo procesu.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjo skundą atmetė visiškai, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė įstatymus, neteisingai vertino pareiškėjo skundų Akreditavimo tarnybai turinį, netinkamai nustatė Akreditavimo tarnybos kompetenciją, pažeidė procesinės teisės normas (ABTĮ 86 straipsnį, 87 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus).

ABTĮ 136 straipsnio nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į ABTĮ 136 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas.

Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas, be kita ko, grindžiamas argumentais, esą pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, teisėjų kolegija pirmiausia patikrino, ar nėra pagrindo panaikinti teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnyje numatytais pagrindais.

Pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjas apeliacinio skundo ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktais negrindžia, aplinkybių, kurios galėtų būti kvalifikuojamos pagal minėtas procesines normas, byloje nenustatyta, taikyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies nuostatas nėra pagrindo. Todėl turi būti sprendžiama, ar nėra pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena bylos proceso šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė visus pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl bylos proceso šalių pateiktų į bylą įrodymų, kuriais pagrindė teismo išvados, sprendimą pagrindė konkrečiomis teisės aktų normomis. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus turinio reikalavimus (ABTĮ 86 str., 87 str. 4 d.). Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas įsigilino į pareiškėjo 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. liepos 4 d., 2014 m. liepos 5 d. skundų Akreditavimo tarnybai esmę, jų turinį, priešingai nė teigia apeliantas, vertino tinkamai. Pažymėtina, kad nagrinėjamai bylai aktualiuose pareiškėjo skunduose Akreditavimo tarnybai yra rašoma apie ikiteisminius tyrimus ir nurodytas baudžiamąsias bylas, minima įvairiais aspektais Psichiatrijos tarnybos eksperto 2014 m. sausio 31 d. išvada Nr. 93TPK-143, nurodoma, kad Kauno apylinkės teismo teisėjo 2014 m. vasario 27 d. nutartimi pareiškėjui buvo paskirta pakartotinė stacionarinė psichiatrinė ekspertizė, kurią 2014 m. vasario mėnesį atlikto Psichiatrijos tarnyba, skundžiamasi, kad Psichiatrijos tarnyba (nurodomi 2014 m. birželio 2–10 d. laikotarpio atsakymai Nr. 1S-208; Nr. 1S-218, Nr. 1S-219, Nr. 1S-220) nesuteikė pareiškėjui jo prašomos informacijos ir neatliko jo prašomų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos įrodymų visumą, tarp jų į pareiškėjo susirašinėjimą su Psichiatrijos tarnyba dėl specialisto išvados bei ekspertizės, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjo skunduose Akreditavimo tarnybai keliami klausimai iš esmės yra susiję su atitinkamų procesų veiksmais, kuriuos reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekso normos, t. y. nepatenka į Akreditavimo tarnybos kompetencijos ribas, todėl pareiškėjo skundžiami Akreditavimo tarnybos Nr. 9580, Nr. 9707, Nr. 9708, Nr. 9704 sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

EŽTT jurisprudencijoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime vertindamas įrodymų visumą išsamiai pasisakė dėl visų šioje byloje pareiškėjo skundžiamų Akreditavimo tarnybos sprendimų (Nr. 9580, Nr. 9707, Nr. 9708, Nr. 9704), sutikdama su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis, teisėjų kolegija šiais aspektais iš naujo nepasisako, o tik papildomai akcentuoja kai kuriuos aspektus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste primintina, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo laikytis teisėtumo, įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų ir veikti tik įstatymų leidėjo jam suteiktos kompetencijos ribose.

Pagal Sveikatos sistemos įstatymo III skyrių, kuris skirtas nustatyti sveikatinimo veiklos specialiųjų valdymo ir kontrolės subjektus ir apibrėžti jų kompetenciją, į šių subjektų sistemą, be kita ko, įeina Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (75 straipsnis) ir Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (74 straipsnis). Sveikatos sistemos įstatymo 74 straipsnio 2 dalimi Akreditavimo tarnybai, be kita ko, suteikta kompetencija atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės kontrolė (SSĮ 75 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Sveikatos sistemos 74 straipsnio 2 dalyje apibrėžiant Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos kompetenciją nustatyta, kad ji atlieka teismo medicinos, teismo psichiatrijos ekspertizes teismams (1 p.), vykdo kitas įstatymų ir šios tarnybos nuostatų nustatytas funkcijas. Taigi Akreditavimo tarnybos ir Psichiatrijos tarnybos kompetencija aiškiai paskirstyta Sveikatos sistemos įstatymu. Be to, teismo ekspertizės įstaigų ir teismo ekspertų veiklą reguliuoja specialusis įstatymas - Lietuvos Respublikos teismo ekspertizių įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatant teismo ekspertų ir teismo ekspertizės įstaigų veiklos teisinius pagrindus nustatyta, kad jie savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, šiuo ir kitais įstatymais, teismo ekspertizių nuostatais ir kitais teisės aktais. Teismo ekspertizių įstatymo 20 straipsnyje nustatant teismo ekspertizės įstaigų funkcijas nustatyta, kad šios įstaigos atlieka teismo ekspertizes teismams (1 p.), atlieka teismo ekspertizes pagal teismo ar teisėjo nutartis, kitus ekspertinius tyrimus – pagal prokurorų ar ikiteisminio tyrimų įstaigų pareigūnų užduotis (2 p.), atlieka tyrimus kitų juridinių ar fizinių asmenų prašymu (5 p.). Aptariamo įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad eksperto atliekamų tyrimų eigą, sąlygas ir rezultatus fiksuojantys dokumentai saugomi teismo ekspertizės įstaigoje. Prireikus teismo ekspertizę skyrusi institucija gali jų pareikalauti.

Minėta, kad pagal Teismo ekspertizių įstatymo 2 straipsnį, vienas iš teismų ekspertų ir ekspertizės įstaigų teisinės veiklos pagrindų – Baudžiamojo proceso kodeksas. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad ekspertizės skyrimas baudžiamojoje byloje yra procesinis veiksmas. Ekspertizių baudžiamojoje byloje skyrimo tvarką, ekspertų teises ir pareigas, kitus susijusius klausimus reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekso normos (BPK 208–211 straipsniai). Baudžiamojo proceso dalyvių supažindinimo su ekspertizės aktu tvarką nustato BPK 211 straipsnis. Minėta, kad pagal Teismo ekspertizių įstatymo 24 straipsnio 7 dalį, eksperto atliekamų tyrimų eigą, sąlygas ir rezultatus fiksuojančių dokumentų gali pareikalauti tik teismo ekspertizę skyrusi institucija. Šiame kontekste dėl apelianto minimo Teisės gauti informaciją įstatymo atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio įstatymo 3 straipsnio 1–9 punktuose nustatyti atvejai, kuriais šis įstatymas netaikomas, tarp jų – informacijai, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai (Įstatymo 3 dalies 7 punktas).

Pagal BPK 141 straipsnį, įtariamojo atidavimas į sveikatos priežiūros (ekspertizės) įstaigą teismo medicinos ar teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti yra ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi skiriama procesinės prievartos priemonė. Procesinės prievartos priemonės gali būti apskųstos BPK nustatyta tvarka (BPK 178 straipsnis). Taigi procesinių prievartos priemonių procesinė kontrolė negali būti tapatinama su asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės kontrole, kurią atlikti kompetencija suteikta Akreditavimo tarnybai (SSĮ 75 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė, kad Akreditavimo tarnyba pagal jai suteiktą kompetenciją neturėjo teisės revizuoti pareiškėjo skunduose nurodytų Psichiatrijos tarnybos atsakymų (Nr. 1S-208; Nr. 1S-218, Nr. 1S-219, Nr. 1S-220) į pareiškėjo skundus ir šios Tarnybos veiksmų, susijusių su procesiniais veiksmais atitinkamose baudžiamosiose bylose, todėl Akreditavimo tarnybos Nr. 9580, Nr. 9707, Nr. 9708, Nr. 9704 sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

Kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo nagrinėti skundus pagal įgaliojimus (Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 1 d.). Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. To paties straipsnio 6 dalis nustato, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos.

Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtintas Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašas parengtas, be kita ko, įgyvendinant Sveikatos sistemos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo 20 punkte nurodyti atvejai, kuriais skundas nenagrinėjamas ar skundo nagrinėjamas nutraukimas, tarp jų atvejis, jeigu Tarnyba neturi įgaliojimų nagrinėti skundo pagal įgaliojimus, nustatytus Tarnybos nuostatuose (Skundų nagrinėjimo tvarkos 20.5 punktas). Akreditavimo tarnyba, priimdama pareiškėjo skundžiamus sprendimus Nr. 9580, Nr. 9707, Nr. 9708, Nr. 9704, visais atvejais vadovavosi Skundų nagrinėjimo tvarkos 20.5 punktu ir jį taikė pagrįstai ir neįsėtai, nes nei pagal Sveikatos sistemos įstatymą ir jį įgyvendinančius Akreditavimo tarnybos nuostatus, nei pagal kitus įstatymus ši institucija neturėjo kompetencijos atlikti Psichiatrijos tarnybos veiksmų ir sprendimų, išdėstytų šios institucijos raštuose Nr. 1S-208; Nr. 1S-218, Nr. 1S-219, Nr. 1S-220 kontrolę. Akreditavimo tarnyba dėl šiam ginčui aktualių pareiškėjo 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 3 d., 2014 m. liepos 4 d. 2014 m. liepos 5 d. skundų neturėjo pagrindo taikyti Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalį ir persiųsti šiuos skundus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taikant šią įstatymo normą asmens skundą gavęs viešojo administravimo subjektas, neturintis įgaliojimų nagrinėti tokį skundą, jį persiunčia kitam (įgaliojimus turinčiam) viešojo administravimo subjektui. Baudžiamojo proceso kodekso reglamentuota procesinė veikla baudžiamojoje byloje negali būti tapatinama su viešuoju administravimu, o skundų, kurie susiję su atitinkamais procesiniais veiksmais baudžiamojoje byloje nagrinėjimo tvarka, negali būti tapatinama su asmenų skundų nagrinėjimu taikant Viešojo administravimo įstatymą ir kitus su jo įgyvendinimu susijusius teisės aktus.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, netenkindamas pareiškėjo skundo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dainius Raižys