2022-10-12 Nr. AB-24529-3-61-3-01565-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-779-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01565-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) 2021 m. balandžio 9 d. individualų administracinį aktą (toliau – Raštas), kuriuo buvo atmestas jo prašymas nubausti kaltus asmenis už alkoholio reklamos skleidimą išorinės reklamos stenduose Vilniaus mieste; 2) įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2021 m. balandžio mėnesio pradžioje Vilniaus mieste pastebėjo alkoholinių gėrimų reklamos stendus – juose buvo reklamuojami alkoholinių gėrimų prekių ženklai „Kalnapilis“ bei „Švyturys“. Kadangi pareiškėjas yra viešoje erdvėje (šiuo atveju įvairiose Vilniaus gatvėse) esančios reklamos vartotojas – šią reklamą mato eidamas pasivaikščioti, važiuodamas automobiliu ir pan., jis yra tokios reklamos teisinio santykio dalyvis, todėl turi teisę reikalauti, kad tokia reklama atitiktų galiojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas aiškus, visiškas ir absoliutus alkoholio reklamos draudimas. Taigi, yra akivaizdu, jog reklama, kurią pareiškėjas matė ir kuri reklamuoja didžiausius bei geriausiai žinomus Lietuvoje alaus prekių ženklus (t. y. „Kalnapilis“ ir „Švyturys“ / „Švyturio ekstra“), pažeidžia tokį teisinį reguliavimą. Šį skundą pareiškėjas teikia gindamas savo asmeninį interesą.

3. Teismų praktikoje yra aiškiai konstatuota, jog draudžiamas bet koks pozityvaus alkoholio įvaizdžio formavimas. O alaus reklama Vilniaus mieste neišvengiamai formuoja pozityvesnį alaus suvokimą, siunčia žinutę, jog alus yra lengvai prieinamas, matydamas alaus reklamą pareiškėjas įsimena atitinkamus alaus prekių ženklus, todėl tokiu būdu yra akivaizdžiai reklamuojamas būtent alkoholinis alus. Būtent neigiamas alkoholio reklamos poveikis yra tas pareiškėjo interesas, kurį ir pažeidė skleidžiama alkoholio reklama ir kurį ginti atsisakė Departamentas. Net ir pripažinus, kad pareiškėjo reikalavimo patenkinimas galėtų prisidėti prie viešo intereso gynimo, tai nepaneigia fakto, jog draudžiamos alkoholio reklamos skleidimas pažeidė pareiškėjo, kaip tokios reklamos vartotojo, interesus (t. y. formavo palankesnę nuomonę apie reklamuojamus alkoholinius gėrimus, didino alkoholinių gėrimų prekių ženklų atpažįstamumą). Tiek „Kalnapilis“, tiek „Švyturys“ yra gerai žinomi alkoholinių gėrimų prekių ženklai, todėl, reklamuojant juos, akivaizdžiai reklamuojami būtent alkoholiniai gėrimai. Tai, kad gerai žinomų alkoholinių gėrimų prekių ženklai yra naudojami ženklinti nealkoholinę produkciją, šiuo atveju nepanaikina fakto, jog reklamuojama ir alkoholinė produkcija – reklamuojami gėrimai yra pernelyg panašūs į alkoholio produkciją. Įvertinus vizualinį nealkoholinių gėrimų išpildymą ir jų akivaizdų panašumą į savo alkoholinius giminaičius akivaizdu, jog reklamuojant būtent tokius nealkoholinius gėrimus siekiama ir iš tikrųjų yra reklamuojami būtent alkoholiniai gėrimai.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Pareiškėjas iš esmės skundė Departamento atsakymą, kuriame išdėstyta Departamento nuomonė dėl nurodytos reklamos atitikties teisės aktuose nustatytiems reikalavimams ir atsisakyta patraukti atsakomybėn, pareiškėjo nuomone, kaltus asmenis. Departamento Rašte pareiškėjui jokie privalomi įpareigojimai nėra nustatyti, pateiktas atsakymas jo teisių ir pareigų nekeičia.

6. Dauguma Lietuvos rinkoje parduodamų žinomų prekės ženklų alaus gamintojų gamina bei parduoda ir nealkoholinį alų ir vien tas faktas, jog nealkoholinį produktą parduoda žinomas prekių ženklas, automatiškai nesuponuoja išvados, kad galutinis produkto pardavimo tikslas yra alkoholio reklama. Akivaizdu, kad tarp „alkoholinis“ ir „nealkoholinis“ alus yra esminis skirtumas ir vartotojui aiškiai suteikiama galimybė rinktis. Nealkoholinio „Kalnapilio“ alaus reklamoje aiškiai ir nedviprasmiškai matomi skaičiai „0.0“, žemiau tekste nesumažinto dydžio šriftu nurodyta, kad reklamuojamas nealkoholinis alus, žemiau alaus makete dar kartą užrašyta „Nealkoholinis“. Lyginant alaus „Kalnapilis nealkoholinis“ ir „Kalnapilis Original Saaz“ etikečių apipavidalinimą, pastebima, kad „Kalnapilis nealkoholinis“ turi užrašą „0.0“, nesumažinto dydžio, pakankamai ryškų, aiškų, lengvai pastebimą, kad vartotojas pamatytų ir įskaitytų prekės apibūdinimą. Didžiausias priekinės nealkoholinio alaus etiketės kraštas yra baltas, o alkoholinio alaus – žalias, t. y. vidutiniam vartotojui yra sudarytos visos galimybės atskirti nealkoholinį alų nuo alkoholinio.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas D. S. 2021 m. balandžio 7 d. elektroniniu laišku „Ar jūs nematote alaus reklamos?“ kreipėsi į Departamentą, kuriame nurodė, jog Vilniaus mieste atsirado alaus reklamos stendai, bei prašė nubausti kaltininkus už alaus reklamos skleidimą; prie elektroninio laiško pridėjo nuotraukų. Departamentas 2021 m. balandžio 9 d. elektroniniu laišku pateikė pareiškėjui atsakymą (nuomonę), kuriame nurodė, kad pateiktose nuotraukose užfiksuotose reklamose pateikiami registruoti nealkoholinės produkcijos prekių ženklai „Kalnapilis NEALKOHOLINIS“ ir „ŠVYTURYS 1784 EKSTRA NEALKOHOLINIS“. Šie prekių ženklai yra aiškiai ir nedviprasmiškai suprantami kaip nealkoholinio alaus prekių ženklai, o Alkoholio kontrolės įstatymas nereglamentuoja nealkoholinės produkcijos reklamos. Departamento nuomone, Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, draudžianti Lietuvos Respublikoje alkoholio reklamą, nėra pažeista, t. y. nuotraukose užfiksuota nealkoholinių gėrimų reklama neprieštarauja Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Taip pat nurodyta, kad šis paaiškinimas parengtas atsižvelgiant į D. S. išdėstytas aplinkybes ir pateiktą vaizdinę medžiagą; jei paaiškėtų kitokių ar papildomų svarbių aplinkybių, Departamentas pasilieka teisę situaciją įvertinti kitaip.

9. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 10 dalį, 11 straipsnio 1 dalį, Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės), 35 punktą.

10. Teismas, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, taip pat į pareiškėjo 2021 m. balandžio 7 d. prašymą, jo turinį, suformuluotą prašymą, konstatavo, kad pareiškėjo kreipimasis į Departamentą turi būti vertinamas kaip atitinkantis Prašymų nagrinėjimo taisyklių 35.4 papunktį, t. y. laikomas kitu prašymu, kuriuo kreipiamasi į viešojo administravimo subjektą, kai tokiu kreipimusi pagal jo turinį ir pobūdį nebuvo siekiama apginti konkrečią besikreipusio asmens teisę ar teisėtą interesą.

11. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėdamas skundą dėl viešojo administravimo subjekto pateikto atsakymo į minėto pobūdžio kreipimąsi, vertino tik tai, ar tinkamai buvo įgyvendinta pareiškėjo teisė į objektyvų ir nešališką jo prašymo nagrinėjimą.

12. Teismas išanalizavo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 244, 10.19 papunktį, Departamento darbo reglamento, patvirtinto Departamento direktoriaus 2020 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. T1-36 (toliau – ir Darbo reglamentas), 92 punktą.

13. Teismas, vertindamas Departamento pateiktą atsakymą (skundžiamą Raštą), nurodė, kad jis iš esmės atitinka Prašymų nagrinėjimo taisyklių 35.4 papunktyje nurodytą formą, t. y. pareiškėjui yra atsakyta laisva forma. Nors atsakyta trumpai, tačiau pakankamai aiškiai. Iš šių Departamento pateiktų argumentų išplaukia logiška išvada, kad nesant Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo nėra ir pagrindo traukti atsakomybėn už alkoholio reklamą atsakingus subjektus.

14. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas per Prašymų nagrinėjimo taisyklių 25–26 punktuose nurodytus terminus. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų duomenų, Raštas buvo pasirašytas tinkamo subjekto, t. y. vadovaujantis Darbo reglamento 43 punktu.

15. Teismas nenustatė ir kitų Prašymų nagrinėjimo taisyklėse nurodytų pareiškėjo prašymo nagrinėjimo sąlygų pažeidimo. Pareiškėjas taip pat teismui nenurodė jokių konkrečių Prašymų nagrinėjimo taisyklių pažeidimo Departamentui nagrinėjant jo prašymą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į atsakymo gavimą buvo įgyvendinta tinkamai; kitaip tariant, pareiškėjo teisė į objektyvų ir nešališką prašymo nagrinėjimą Prašymų nagrinėjimo taisyklėse nustatyta apimtimi nebuvo pažeista. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutiko su nagrinėjimo rezultatu, t. y. gauto atsakymo turiniu, nesudaro pagrindo konstatuoti jo teisės į prašymo objektyvų ir nešališką nagrinėjimą teisės aktų nustatyta apimtimi pažeidimą.

16. Teismas pažymėjo, kad joks teisės aktas automatiškai neįpareigoja Departamento, gavus trečiojo asmens (fizinio ar juridinio asmens) (nagrinėjamu atveju pareiškėjo D. S.) skundą ar prašymą dėl kaltininko nubaudimo už galimą alkoholio reklamos skleidimą, atlikti išsamų patikrinimą ir spręsti dėl atitinkamos sankcijos (atsakomybės) taikymo. Departamentas turi teisę pats nuspręsti, kada ir kokį tyrimą atlikti bei kokias sankcijas taikyti ir apskritai ar jas taikyti; Departamento kompetencija apibrėžta teisės aktais.

17. Teismas nesutiko, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos Reklamos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies nuostatos. Departamentas nėra Reklamos įstatymo reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą atliekanti institucija. Tad nėra ir jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo prašymas turėjo būti vertinamas pagal šiame įstatyme įtvirtintą procedūrą. Juo labiau, kad pareiškėjas teikdamas prašymą Departamentui net nesirėmė minėto įstatymo nuostatomis, jis tik prašė nubausti kaltininkus už alaus reklamos skleidimą. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo interesai kaip nors buvo pažeisti ir kad jis siekė ginti savo pažeistus interesus.

18. Teismo nuomone, Departamento priimtas skundžiamas raštas, kuris yra atsakymas į pareiškėjo pateiktą prašymą, negali turėti ir neturi jokios įtakos pareiškėjo teisėms bei pareigoms ir nesukelia jam jokių teisinių pasekmių, todėl per se (pats savaime) nelaikytinas administracinių teismų nagrinėjimo dalyku. Iš pareiškėjo 2021 m. balandžio 7 d. prašymo akivaizdu, kad juo nebuvo siekiama apginti konkrečią besikreipusio asmens, t. y. pareiškėjo, teisę ar teisėtą interesą. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus mieste atsirado alaus reklamų stendai, bei prašė nubausti kaltininkus už alaus reklamos skleidimą. Teismas atmetė pareiškėjo patikslinto skundo argumentus, kad buvo pažeista jo teisė viešojoje erdvėje nesusidurti su alkoholinių gėrimų reklama, ir prašė Departamentą šią jo teisę apginti. Pareiškėjas šios teisės galimo pažeidimo net nebuvo nurodęs Departamentui savo 2021 m. balandžio 7 d. prašyme bei jos neprašė apginti; taigi, skunde iš esmės pateikia klaidinančią informaciją. Antra, pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo teisių pažeidimo yra hipotetiniai ir akivaizdžiai nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas Departamentui nubausti kaltininkus už galimą alaus reklamos skleidimą pats savaime niekaip nėra susijęs su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis. Tad ir Departamento Raštas, kuriame iš esmės nurodyta, kad nėra pagrindo taikyti tretiesiems asmenims atsakomybę, nes nepadaryti Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimai, niekaip realiai nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms.

III. 19. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjo teigimu, skundžiamame rašte yra nurodyta apskundimo tvarka, todėl pareiškėjas turėjo teisę tokį atsakymą apskųsti teismui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo pagrindu atmetė pareiškėjo skundą, kadangi ginčo dėl pareiškėjo teisės skųsti atsakovo atsakymą nebuvo.

21. Pareiškėjas akcentuoja, kad pareiškėjo nurodyta reklama yra alkoholio reklama. Be to, jei alkoholio reklama pažeidžia visos visuomenės interesus, ji pažeidžia ir pareiškėjo, kaip individo, interesus, kuriuos jis ir bando ginti. Pareiškėjas susidūrė su alkoholio reklama ir buvo tokios reklamos vartotojas. Visuotinai yra pripažįstamas neigiamas alkoholio reklamos poveikis vartotojams.

22. Sprendime pirmosios instancijos teismas, iš esmės suformulavo taisyklę, jog vartotojai neturi teisės skųstis Departamentui dėl alkoholio reklamos draudimo pažeidimo. Toks aiškinimas iš esmės pamina teisinės ir demokratinės valstybės principus, nes yra apribojama vartotojo teisė gintis nuo žalingos informacijos skleidimo. Reklamos įstatymas, kaip lex generali reguliuoja subjektų, kurie turi teisę teikti skundus dėl reklamos pažeidimų sąrašą. Pareiškėjas yra reklamos vartotojas, todėl į tokį sąrašą jis patenka. Taigi Departamentas turėjo pareigą pareiškėjo skundą nagrinėti ir ginti jo pažeistą teisę būti apsaugotam nuo alkoholio reklamos.

23. Departamentas kaip valstybės institucija neturi teisės savarankiškai spręsti, kokią alkoholio kontrolės politiką nustatyti ir kokius su alkoholiu susijusius draudimus realiai taikyti. Joks teisės aktas nenustato Departamento teisės ignoruoti Alkoholio kontrolės įstatymo 29 str. įtvirtinto absoliutaus alkoholio reklamos draudimo pažeidimo ir de facto leisti skleisti alkoholio reklamą (t. y. šiuo atveju Departamentui nesiimant veiksmų, nors ir žinant apie pažeidimą, Departamentas de facto leidžia skleisti alkoholio reklamą).

24. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas pažymi, kad prekės ženklų, tekstinės ir vizualinės informacijos vertinimas galimos alkoholio reklamos kontekste nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Departamentas, atsakydamas pareiškėjui, vertino tik pareiškėjo pateiktą informaciją.

26. Departamento vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kuo pasireiškė tariamas jo, kaip vartotojo, teisių pažeidimas ir kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė. Vartotojų teisių gynimas nepriskirtinas Departamento kompetencijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų.

27. Pagal Nuostatų 10.16. papunktį Departamentas kontroliuoja (vykdo priežiūrą), kaip juridiniai ir fiziniai asmenys laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, susijusių su alkoholio ir tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių reklamos draudimu ir ribojimu. Įgalioti Departamento pareigūnai, tik atlikę tyrimą ir surinkę pakankamai duomenų, gali konstatuoti Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą ir taikyti ūkio subjektui ekonomines sankcijas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. balandžio 9 d. rašto pagrįstumo ir teisėtumo.

29. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pažymėjęs, kad atsakovas pagrįstai nurodė, jog nesant Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo nėra ir pagrindo traukti atsakomybėn už alkoholio reklamą atsakingus subjektus, taip pat pažymėjęs, kad skundžiamas atsakovo raštas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl per se (pats savaime) nelaikytinas administracinių teismų nagrinėjimo dalyku.

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjas gina savo kaip vartotojo teises, be kita ko, rašte buvo nurodyta apskundimo tvarka, todėl pareiškėjas turėjo teisę apskųsti teismui Departamento atsakymą.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) atsižvelgti į administracinio teismo kompetencijos ribas. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.).

32. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia Departamento 2021 m. balandžio 9 d. Raštą, kuriame Departamentas įvertino pareiškėjo pateiktą informaciją apie skleidžiamą reklamą Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies prasme. Departamentas paaiškino, kad nuotraukose užfiksuota nealkoholinių gėrimų reklama neprieštarauja Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad Departamento raštas, kuriuo atsisakyta pradėti tyrimą dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies pažeidimo pagal vartotojo skundą, nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes rašto priėmimas nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ir (ar) pareigoms (pvz., jos nebuvo panaikintos, pakeistos, nustatytos ir pan.). Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnyje įtvirtintu alkoholio reklamos draudimu yra įtvirtinta pareiga neskleisti tokios reklamos, bet šiuo draudimu jokios teisės reklamos vartotojams, kokiu save laiko pareiškėjas, nėra įtvirtinamos. Todėl net Departamento Rašto panaikinimas teisine prasme pareiškėjui įtakos nepadarytų, t. y. nelemtų jo turimų teisių ir (ar) pareigų pasikeitimo, panaikinimo ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-351-261/2021).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Rašto turinį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad skundžiamas Raštas, kuris yra atsakymas į pareiškėjo pateiktą prašymą, neturi jokios įtakos pareiškėjo teisėms bei pareigoms ir nesukelia jam jokių teisinių pasekmių, todėl nelaikytinas administracinių teismų nagrinėjimo dalyku. Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų teisinį pagrindą kreiptis į teismą siekdamas apginti ne savo teises (pvz., siekdamas ginti viešąjį interesą). Todėl pareiškėjo argumentai, kad pažeidžiamos vartotojo teisės, šiuo atveju yra nereikšmingi. Kaip minėta, paties pareiškėjo teisėms ginčijamas Raštas nedaro jokios įtakos.

36. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis, nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialiojo teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialiosioms teisėms ar pareigomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-473-442/2021; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-800-756/2021). Todėl išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet negali būti pagrindas nutraukti administracinę bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1328-520/2015; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-800-756/2021; 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2826-789/2021; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-128-624/2022).

37. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad skundžiamas aktas nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas apeliacinį skundą atmesti, todėl teisėjų kolegija kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų plačiau nenagrinėja.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, konstatuoja, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė