2022-03-23 Nr. AB-6726-3-62-3-02976-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1631-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02976-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. M. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja B. M. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33190 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6K-1599 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėja teigė, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko paviršutiniškai, nevertino asmeninių jos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Atsakovas nusprendė, kad prieglobsčio prašytoja jai tariamai kylančios grėsmės nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, tačiau pareiškėja yra paprasta jauna moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, neturinti gyvenimiškos patirties ir išsilavinimo, visą laiką buvusi priklausoma nuo kitų šeimos narių, todėl teisinių kategorijų išmanymas ir Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėja, atvykusi ir pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai paaiškino savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas (kyla grėsmė jos saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą, ji pati negali savimi pasirūpinti dėl socialinių įgūdžių stokos, o artimųjų ar šeimos narių nebeturi, jos kilmės šalyje valstybė jokios realios pagalbos (duomenys neskelbtini) neteikia, grąžinus ją į kilmės šalį, gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos).

4. Pareiškėja nurodė, jog jeigu teismas konstatuotų, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita Sprendimo dalis, dėl papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėja nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog, pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Atsakovas taip pat uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais, aukščiau aptartais sprendimais ir atitinkamai juos panaikinus, taip pat turi būti naikinamas, kaip praradęs teisinį pagrindą.

5. Pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas teigė, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė grėsme (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos manymu, ši grėsmė kyla dėl to, kad (duomenys neskelbtini).

8. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjos paaiškinimas nebuvo rišlus, detalus, išsamus, taip pat nenustatytas persekiojimas. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta persekiojimui ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjai nebuvo suteikta ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Kilmės valstybėje nevyksta kariniai konfliktai.

9. Atsakovas paaiškino, kad iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją, jai buvo užduodami klausimai apie jos faktinę patirtį, o Migracijos departamentas pateiktus duomenis vertino ir kvalifikavo. Prieš priimant Sprendimą, pareiškėja buvo apklausta laikantis nustatytų procedūrų – jai paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė laisvo paaiškinimo metu nurodyti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai. Pareiškėja nepateikė jokių jos prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, jos paaiškinimas apie įvykius, paskatinusius ją išvykti iš kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) yra abstraktus, nedetalus, pateikta informacija yra labai ribota. Pareiškėja vengė atsakinėti į patikslinančius klausimus, atsakydavo vos keliais žodžiais. Pareiškėja negalėjo įvardinti tariamo persekiotojo – (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę, vykdant persekiojimą.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė apie savo sunkią padėtį (duomenys neskelbtini), jos teigimu, ji iš šalies išvyko dėl sunkios ekonominės padėties, kad galėtų padėti savo šeimai. Finansinių galimybių nebuvimas kilmės šalyje savaime nesuponuoja tarptautinės apsaugos suteikimo dėl asmens individualių savybių. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta persekiojimui ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

11. Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra didžiausias kilmės valstybės miestas ir kartu kilmės šalies sostinė, vienas didžiausių ir labiausiai apgyvendintas (duomenys neskelbtini) miestas. Ginkluoti konfliktai nevyksta visoje kilmės valstybės teritorijoje, nebuvo rasta duomenų, pagrindžiančių faktą, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei. (duomenys neskelbtini) provincijoje nebuvo užregistruota nė viena auka. Atsakovas vertino, kad Sprendime pagrįstai nenustatyta individualių aplinkybių, padidinančių riziką, todėl pareiškėjai nebuvo pagrindo suteikti papildomą apsaugą, nes ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

12. Atsakovas teigė, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino taikymo teisėtumą.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjos B. M. B.skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalis dėl Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

14. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

14.1. (duomenys neskelbtini).

14.2. (duomenys neskelbtini).

14.3. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, kreipėsi su skundu į Komisiją. Komisija sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Nesutikdama su atsakovo sprendimais, pareiškėja kreipėsi į teismą.

15. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, Konvencijos 1 straipsnio A dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punktu, nustatė, kad pareiškėja teisėtai paliko savo kilmės šalį, oro uoste nebuvo nesulaikyta, todėl priėjo prie išvados, jog pareiškėja nebuvo ieškoma policijos, t. y. nebuvo persekiojama valstybinio subjekto. Teismas vertino, kad Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, Sprendime detaliai analizuoti ir įvertinti pareiškėjos nurodyti argumentai. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos baimė grindžiama išimtinai jos pačios subjektyviu situacijos suvokimu. Pareiškėjos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Iš pareiškėjos teismo posėdžio metu nurodytų argumentų teismas sprendė, kad jos išvykimas iš kilmės šalies ir iš (duomenys neskelbtini), kur gyveno nuo 2019 m., buvo nulemtas ekonominių priežasčių.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėja papildomos apsaugos suteikimą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir dėl prašymo suteikti pabėgėlio statusą, kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai gresiančių veiksmų pobūdis ir pasekmės neatitinka persekiojimo, nežmoniško elgesio veiksmų, taip pat byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai kyla beatodairiška grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ar grėstų kitos neigiamos pasekmės. Teismas sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

18. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl neužtikrintos teisės būti išklausytai Komisijos posėdžio metu.

19. Teismas sprendė, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra pagrįsta, tačiau draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo yra nemotyvuotas ir neproporcingas padarytam teisės pažeidimui. Teismas pareiškėjai nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą, atitinkamai pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, sumažinęs draudimo atvykti ir apsigyventi laikotarpį nuo 3 iki 2 metų nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.

20. Netenkinęs pagrindinio skundo reikalavimo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomos apsaugos panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III. 21. Pareiškėja B. M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 9 d. sprendimą, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir Komisijos sprendimą, įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

22. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįsigilino į reikšmingas faktines aplinkybes, formaliai vertino situaciją, nesilaikė tarptautinių teisės aktų nuostatų dėl prieglobsčio prašytojų, todėl priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.

23. Pareiškėja akcentuoja, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko skubos tvarka, turėdamas tokiu būdu savaime pademonstruotą išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių ir visiškai paviršutiniškai, nevertino asmeninių pareiškėjos savybių neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

24. Pareiškėja pakartoja skundo argumentus, susijusius su teisinių kategorijų neišmanymu, nuoširdžiu aplinkybių, kurios, jos nuomone, buvo reikšmingos, paaiškinimu ir teigia, kad pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Pareiškėja negali pati identifikuoti, kokie faktai yra reikšmingi jos prieglobsčio byloje ir kokie įrodymai yra vertinami kaip reikšmingi.

25. Pareiškėja vadovaujasi Tvarkos aprašo nuostatomis ir teigia, kad atsakovas turėjo surinkti informaciją apie pareiškėjai kylančios grėsmės realumą. Siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjos baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik galiojančius teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėja susidurs kilmės valstybėje. Situacija kilmės valstybėje yra itin bloga ir tai patvirtina viešai prieinama Jungtinių Tautų Humanitarinės pagalbos biuro ataskaita, parengta 2021 m. lapkričio 7 d.

26. Pareiškėjas teigia, kad jos kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas remiantis teisės aktų reikalavimais: ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, vertinant prieglobsčio suteikimo klausimą tvarkos aprašo normų kontekste, turi būti analizuojamas ne tik ir ne tiek pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir 1951 m. Konvencija) bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (toliau – ir 1984 m. Konvencija), nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžinta į kilmės šalį prieglobsčio prašytoja nepatirs netinkamo elgesio.

27. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad, vertindamas baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, atsakovas neatsižvelgė, jog nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Būtent jaunos moterys, kaip visuomenės grupė, kilmės valstybėje politinės suirutės metu susidūrė su persekiojimu, smurtu, diskriminacija, dėl ko pareiškėjai gali kilti pagrįsta baimė susidurti su tokiais veiksmais, grįžus į kilmės šalį. Kilmės šalis nesuteikia jokios realios apsaugos savo piliečiams. Pareiškėja abejotinomis laiko atsakovo išvadas dėl pareiškėjai nesuteiktos papildomos apsaugos.

28. Pareiškėja teigia, kad atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė jai atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti. Šie sprendimai yra išvestiniai iš Sprendimo nesuteikti prieglobsčio, tad panaikinus Sprendimo dalį, kuria pareiškėjai nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir pastarieji atsakovo sprendimai. Pareiškėjai sankcijos nustatytos pagal Įstatymo numatytas maksimalias ribas, tačiau byloje visiškai nėra faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tokią būtinybę. Todėl pareiškėjai nustatytas 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Tuo pačiu aspektu būtina įvertinti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį.

29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo, teikto į pareiškėjos skundą teismui, argumentus ir papildomai nurodo, kad nors pareiškėja ir teigia, jog Migracijos departamentas pažeidė teisės aktuose jam nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms įvertinti. Atsakovas akcentuoja, kad Migracijos departamentas išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvus bei pateikė jų teisinį įvertinimą, atsižvelgęs į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją.

31. Atsakovas vadovaujasi Įstatymo 71 straipsniu, Tvarkos aprašo 22 punktu ir nurodo, kad pareiškėjai tenka pareiga įrodyti jai kylančias grėsmes ir jų realumą, iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją. Atsakovas teigia, jog pareiškėjai buvo užduodami klausimai apie faktinę patirtį, priežastis, nulėmusias išvykimą iš kilmės valstybės, o Migracijos departamentas ir teismas teisės aktų nustatyta tvarka pateiktus duomenis įvertino ir kvalifikavo bei pagrįstai priėmė ginčijamus sprendimus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu pareiškėja buvo atstovaujama kvalifikuoto advokato, kuris turėjo teisę užduoti pareiškėjai papildomus klausimus tuo tikslu, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvai ir pareiškėjai kylančios grėsmės būtų kuo aiškiau atskleistos.

32. Atsakovas pažymi, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjos prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjai būtinybės. Kilmės valstybės informacija savaime nėra vienintelis kriterijus, apsprendžiantis tarptautinės apsaugos poreikį, nes prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimo objektas – individuali prašytojo situacija ir jo konkrečios aplinkybės.

33. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais dėl 1951 m. Konvencijos bei 1984 m. Konvencijos ratifikavimo, nes Migracijos departamento tyrimo metu yra vertinama ne kilmės valstybės informacija, o pareiškėjos individuali situacija joje. Vien tai, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 ir kt.). Pareiškėjos atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas, siekiant nustatyti, ar jai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėjos atveju nenustatyta jokių pagrindų, kad pareiškėja negalėtų saugiai grįžti ir įsikurti kilmės valstybėje, kad, grįžus į kilmės šalį, jai nebus sudarytos sąlygos dirbti pagal jos gebėjimus ar ji bus diskriminuojama, nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalies kontekstas lemtų pareiškėjos diskriminavimą visuomenėje, kurioje ji praleido visą gyvenimą, ir su kurios papročiais ir normomis yra gerai susipažinusi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 34. Pareiškėja B. M. B. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

35. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodinis procesas reikalingas tikslu užtikrinti pareiškėjos teisę būti tiesiogiai išklausytai teisme. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tokia teisė pareiškėjai buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo 2022 m. sausio 31 d. posėdyje. Be to, pareiškėjos pozicija dėl ginčo esmės yra išdėstyta procesiniuose dokumentuose. Nesant išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis iš ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytos taisyklės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

V. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjai B. M. B. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo atlikti veiksmus.

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjos prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė.

38. Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia netinkamu faktinių aplinkybių vertinimu, kuris nulėmė neteisėto bei nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

39. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

40. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėja apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

41. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

42. Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

43. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

44. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, yra papildomos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados.

46. Byloje nustatyta, jog pareiškėjos prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas (duomenys neskelbtini).

47. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad prieglobsčio prašytojos paaiškinimas apie įvykius, paskatinusius ją išvykti iš kilmės šalies yra abstraktus, nedetalus, pateikta informacija labai ribota. Pareiškėja negalėjo įvardinti tariamo persekiotojo – (duomenys neskelbtini). Pareiškėja (duomenys neskelbtini) metus laiko gyveno kilmės šalyje, tačiau nenurodė, kad jai buvo grasinama, ar buvo vykdomi kiti „persekiojimo“ veiksmai. Atsakovas Sprendime nurodė, kad pareiškėjos istorija nepaaiškina tariamo persekiotojo motyvų ir tikslų. Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjai kyla reali persekiojimo rizika. Atsakovas Sprendime priėjo prie išvados, kad pareiškėjos baimė nėra visiškai pagrįsta, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteikiamas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjos paaiškinimus, teiktus apklausų metu, Migracijos departamento Sprendimo turinį, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėja baimę grįžti į kilmės valstybę grindžia tik savo subjektyviu situacijos vertinimu, individualios asmeninės grėsmės nenustatyta. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigdama, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai iš esmės atliko skubos tvarka, turėdamas tokiu būdu savaime pademonstruotą išankstinę nuomonę dėl pareiškėjos prieglobsčio prašymo priežasčių, ir visiškai paviršutiniškai, nenurodė ir nedetalizavo, į kokias asmenines pareiškėjos savybes atsakovas neatsižvelgė, kokių įrodymų visapusiško ištyrimo neužtikrino.

49. Atmestini pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas reikalavo teisiškai kvalifikuoti prieglobsčio prašymo aplinkybes. Byloje esanti pareiškėjos apklausos transkripcija patvirtina, kad jai buvo užduodami klausimai apie jos faktinę patirtį, o Migracijos departamentas pateiktus duomenis vertino ir kvalifikavo. Prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais (Įstatymo 71 str. 4 d. 4 p.). Prieš priimant Sprendimą pareiškėja buvo apklausta laikantis nustatytų procedūrų – jai paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė laisvai paaiškinti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas atliko kruopštų ir objektyvų tyrimą ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju apskirtai nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėja turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojama tuo atveju, jeigu grįžtų į kilmės valstybę.

50. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjos situaciją (duomenys neskelbtini) ir situaciją kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), pagrįstai nuspręsta, jog pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tokios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvados nepaneigia pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog kilmės šalyje situacija itin bloga, kilmės šalis nesuteikia jokios realios apsaugos savo piliečiams, nes pareiškėja nenurodė, kokios apsaugos ir nuo ko jai konkrečiai reikia. Abstraktus apeliacinio skundo teiginys, jog būtent jaunos moterys, kaip visuomenės grupė, kilmės valstybėje politinės suirutės metu, susidūrė su persekiojimu, smurtu, diskriminacija, savaime nereiškia, jog pareiškėjai gali kilti pagrįsta grėsmė susidurti su tokiais veiksmais, grįžus į kilmės šalį. Pažymėtina, jog pareiškėja tokiais argumentais savo prieglobsčio prašymo negrindė, apeliaciniame skunde jų neindividualizavo.

51. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su 1951 m. Konvencijos ir 1984 m. Konvencijos ratifikavimu, pažymėtina, jog Migracijos departamento atliekamo tyrimo metu yra vertinama individuali pareiškėjos situacija jos kilmės valstybėje. Vien tai, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju buvo atliktas perspektyvinis pareiškėjos situacijos vertinimas, siekiant nustatyti, ar jai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Taip pat kaip abstraktūs atmestini pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, jog atsakovas turėjo ištirti ne tik galiojančius teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes jie visiškai nesusiję su pareiškėjos individualia situacija, nėra aišku, kaip ši informacija būtų reikšminga tinkamai įvertinti pareiškėjos galimo persekiojimo baimę.

52. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos abstraktūs teiginiai dėl kilmės valstybėje jai tariamai gresiančio pavojaus, nesant kitų grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pripažinti galimai galinčią kilti grėsmę. Prašymo dėl prieglobsčio pateikimo ir nagrinėjimo Migracijos departamente metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja nenurodė duomenų, patvirtinančių, kad kilmės valstybėje ji buvo persekiojama, kad bus persekiojama ją grąžinus į kilmės šalį, patirs sąlygas, atitinkančias 1951 m. Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintą kankinimo draudimą. Pareiškėjos apklausa patvirtina, jog iš kilmės šalies ji išvyko dėl sunkios ekonominės padėties.

53. Visiškai nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog jai sankcijos (uždrausti atvykti, įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti) nustatytos pagal Įstatyme įtvirtintas maksimalias ribas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

54. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos B. M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė