2018-02-07 Nr. AB-2650-3-61-3-02819-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-33-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02819-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsniu, nuteistieji turi teisę į susirašinėjimą, tačiau pareiškėjas nuo 2010 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. kovo 1 d., būdamas Lukiškių TI-K, negalėjo susirašinėti su draugais ir pažįstamais, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas teigė, kad laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais jis galėtų susirašinėti, todėl iš jo buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius ryšius. Pareiškėjas tvirtino, kad sąlygų susirašinėti su įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis nesudarymas sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo teisės, laisvė ir orumas buvo nuolat pažeidinėjami iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija ir pareigūnai savo veikloje vadovaujasi įstatymu. Pagal nuo 2010 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. kovo 1 d. galiojusią BVK 99 straipsnio 2 dalies redakciją kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktinai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas buvo draudžiamas. Ši teisės norma neteko galios 2015 m. rugsėjo 1 d. BVK pakeitimo įstatymu, todėl pareiškėjo nurodytu laikotarpiu Lukiškių TI-K neturėjo pagrindo jos netaikyti. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktaus pobūdžio, patirtos žalos pareiškėjas nepagrindė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį teismas atmetė.

6. Teismas rėmėsi BVK 99 straipsnio 2 dalimi (iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusi redakcija), atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015 suformuotą teismų praktiką ir sutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog Lukiškių TI-K, iki Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo ribodamas pareiškėjo teisę susirašinėti su kitais laisvės atėmimo bausmę atliekančiais asmenimis, pažeidė jo interesus, sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

7. Įvertinęs pareiškėjo patirtos neturtinės žalos mastą, tai, kad pareiškėjo teisė į susirašinėjimą buvo ribojama pakankamai ilgą laiką (nuo 2010 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. kovo 1 d.), teismas darė išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjo patirtą žalą atlyginti pinigais.

8. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas susirašinėjimo teisės ribojimas iš esmės buvo pripažintas Konstitucinio Teismo prieštaraujančiu Konstitucijai, taip pat toks ribojimas bei jo neindividualizuotas taikymas nėra suderinamas ir su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis bei neatitiktų Europos žmogaus teisių teismo formuojamos praktikos, teismas atsižvelgė į pareiškėjo patirtos žalos mastą, Lietuvos valstybės ekonomines sąlygas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką ir, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, sprendė, jog pareiškėjui padaryta neturtinė žala gali būti kompensuota priteisiant 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų arba neveikimo. Kadangi BVK numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, BVK nuostatų taikymo atveju negalima remtis Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike.

10. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo teigimu, teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra adekvatus, jo teisė į susirašinėjimą buvo ribojama ilgą laiką, pažeidimas buvo nepertraukiamas, jam buvo atimta galimybė palaikyti socialinius santykius, dėl prarastų ryšių jaučia dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, yra vienišas ir niekam nereikalingas, patiria išgyvenimų, vienatvės jausmą, kankinasi, dažnai lankosi pas psichiatrą ir psichologą. Pareiškėjas prašo išreikalauti jo asmens sveikatos istoriją psichiniams sutrikimams konstatuoti.

11. Pareiškėjas V. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas nuo 2015 m. kovo 1 d. pradėjo leisti siųsti laiškus kitiems įkalinimo įstaigose laikomiems asmenims.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. K. už kalinimą Lukiškių TI-K nuo 2010 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. kovo 1 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. draudžiant susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, buvusiais įkalinimo įstaigose.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, konstatavęs, kad Lukiškių TI-K, ribodamas pareiškėjo teisę susirašinėti su kitais laisvės atėmimo bausmę atliekančiais asmenimis, pažeidė jo interesus, sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

15. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas padavė apeliacinius skundus, kuriais nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą už jo teisės susirašinėti pažeidimą. Atsakovas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų veiksmų nebuvo, nes, drausdamas pareiškėjui susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinčiais asmenimis, Lukiškių TI-K vadovavosi tuo metu galiojusia tai draudžiančia Bausmių vykdymo kodekso nuostata.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

17. Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti grindžia tuo, jog kalint Lukiškių TI-K nuo 2010 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. kovo 1 d. jam buvo draudžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais.

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT8-N4/2015 pripažino Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad, atsižvelgiant į tai, jog Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą (pvz., 2015 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017). Teismas, spręsdamas administracinį ginčą ir priimdamas sprendimą, Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies netaiko ir ja nesivadovauja, nepaisant to, kad ginčo laikotarpiu minėta nuostata nebuvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad draudimas susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinus konkrečias faktines aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jų ribojimo) buvo taikyta Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis.

20. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais. Pareiškėjas nepaaiškino su kuriais asmenimis jis pageidavo susirašinėti ir jam nebuvo leista. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama susirašinėti, nurodomos situacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nepaaiškino, kada ir kam siuntė ar norėjo siųsti laiškus į kitas įkalinimo įstaigas, taip pat nenurodė, kad minėti laiškai jam grįžo neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis, neidentifikavo su kuriais asmenimis nutrūko jo socialiniai ryšiai dėl draudimo susirašinėti. Taigi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises. Atitinkamai byloje nėra duomenų apie neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, t. y. nepagrįsto ir neindividualizuoto (t. y. tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais) draudimo pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją dėl to, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais.

21. Pažymėtina, kad tik esant nurodytoms pakankamai detalizuotoms faktinėms aplinkybėms, būtų galima spręsti, ar atsakovą atstovaujanti institucija konkrečiu atveju ribojo pareiškėjo susirašinėjimo teisę, o jei ribojo, ar toks ribojimas buvo neindividualizuotas ir nepagrįstas. Teismas negali konstatuoti teisių, kurių pareiškėjas niekaip nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, pažeidimo. Nagrinėjamu atveju nenustatęs būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo skundą atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, tenkino iš dalies. Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, nėra pagrindo. Pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių galimu pažeidimu, atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atmestinas ir pareiškėjo prašymas išreikalauti jo asmens sveikatos istoriją psichiniams sutrikimams konstatuoti, kaip neturintis reikšmės nagrinėjamai bylai.

22. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, atsakovo apeliacinį skundą tenkina, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmeta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dalia Višinskienė Skirgailė Žalimienė