2016-12-20 Nr. ATPB-1252-4-47-3-00244-2016-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-92-677/2016

Teisminio proceso Nr. 4-47-3-00244-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2; 2.7.4.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Viktoro Aiduko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos A. M. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarimo ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1. Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu A. M. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nubausta 42 Eur bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, pritaikius ATPK 301 straipsnį, – 434 Eur bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta nuobauda A. M. paskirta 434 Eur bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas šešiems mėnesiams.

A. M. nubausta už tai, kad 2016 m. vasario 25 d., apie 20.32 val., Telšiuose, (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. 6, vairuodama automobilį „Mitsubishi Carisma“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pradėdama važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, nesilaikė saugaus atstumo, dėl to trenkėsi į priekyje stovėjusį automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino, neužpildžiusi eismo įvykio deklaracijos ir apie įvykį nepranešusi policijai, iš įvykio vietos pasišalino. Šiais veiksmais A. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 101, 222 punktų reikalavimus.

2. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarimas pakeistas: panaikintas ATPK 301 straipsnio taikymas ir A. M. už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirta 868 Eur bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį paskirtos nuobaudos subendrintos ir galutinė nuobauda paskirta 868 Eur bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams. Kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patrauktos A. M. prašymas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

4. Administracinėn atsakomybėn patraukta A. M. prašo atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį ir pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarimą, nutraukiant administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį ir palikti galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarimą.

4.1. Prašyme nurodoma, kad abiejų instancijų teismai padarė esminį ATPK 257 straipsnio pažeidimą, kuris lėmė nepagrįstą pareiškėjos patraukimą administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, t. y. savo išvadas dėl pareiškėjos tyčinės kaltės formos padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą teismai grindė tik dalimi administracinėje byloje surinktų įrodymų, įrodymus vertino šališkai, nevertino jų visumos, byloje iškilusius prieštaravimus ir abejones dėl pareiškėjos kaltės vertino ne administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, o kaltinimo naudai, vadovavosi prielaidomis ir spėjimais. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nutarimą ir panaikindamas jo dalį dėl ATPK 301 straipsnio taikymo, netinkamai aiškino ir taikė šią teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose, o tai lėmė neteisingos, per griežtos ir neproporcingos administracinės nuobaudos pareiškėjai paskyrimą.

4.2. Pasak pareiškėjos, teismai savo išvadas dėl pareiškėjos sąmoningo pasitraukimo iš eismo įvykio vietos padarė neįvertinę jos nurodytų aplinkybių, kad iš eismo įvykio vietos ji išvažiavo ne siekdama išvengti atsakomybės, o dėl nepakankamo atidumo, vairavimo įgūdžių stokos sąžiningai nesuvokdama sukėlusi eismo įvykį, nepajutusi jokio automobilių susidūrimo kontakto. Tai, kad įvykio metu buvo itin prastos meteorologinės sąlygos (snigo, šalo), patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai, iš jų – ir policijos pareigūnai L.

L. ir E. S. Liudytojas V. N. taip pat parodė, kad priekinis pareiškėjos vairuoto automobilio stiklas ties vairuotojo vieta buvo padengtas sniegu, pro jį tikrai nebuvo įmanoma įžiūrėti, tačiau į šiuos liudytojo parodymus teismai nekreipė dėmesio. Tai, kad automobilių kontaktas buvo nežymus, patvirtina ne tik pareiškėjos automobilio apgadinimai (įvykio vietoje liko plastikinės vienos pusės priekinės priešrūkinio žibinto apdailos grotelės), bet ir apgadinto automobilio „Audi A6“ savininkas T. J., kurio nurodytas aplinkybes abiejų instancijų teismai vertino išimtinai kaltinimo naudai.

Pareiškėja įvykio vietoje, eidama gatve jos automobilio paliktomis vėžėmis, ieškojo, jos manymu, atsilaisvinusio ir nukritusio valytuvo, ką, tikėtina, liudytojai V. N. ir D. N., jų subjektyviu vertinimu, suprato kaip pareiškėjos grįžimą į eismo įvykio vietą prie apgadinto automobilio. Tai, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl valytuvo gedimo nėra išgalvotos, teismo posėdžio metu patvirtino eismo įvykį tyręs pareigūnas P. Z. Taip pat pareiškėja neneigia, kad iš gretima stovinčio daugiabučio girdėjo vyriškio balsą, tačiau į jo paaiškinimus nekreipė dėmesio, pamaniusi, jog iš jos, kaip blogai vairuojančios moters, yra tik tyčiojamasi.

Visas jų dialogas buvo paremtas, pareiškėjos nuomone, nepagrįstu galimai net neblaivaus asmens kabinėjimusi. Šias aplinkybes teisme patvirtino liudytojas V. N., teigdamas, kad į jo paaiškinimus pareiškėja nekreipė dėmesio, elgėsi neadekvačiai, o tai, priešingai teismų išvadoms, tik įrodo, kad ji nesuvokė sukėlusi eismo įvykį ir, būdama susijaudinusi dėl automobilio gedimo, ieškojo galimai atsilaisvinusio ir nukritusio valytuvo. Pareiškėja pažymi, kad pasišalinti iš eismo įvykio vietos neturėjo jokio motyvo ir tikslo, kurių abiejų instancijų teismai taip pat neatskleidė.

Eismo įvykio metu ji turėjo teisę vairuoti transporto priemones, automobilis buvo su galiojančia technine apžiūra, draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Suvokdama, kad sukėlė eismo įvykį ir iš jo sąmoningai pasišalino, pareiškėja neginčijamai būtų mėginusi slėpti padaryto pažeidimo požymius – remontuoti savo automobilį, neigti buvusi eismo įvykio vietoje tuo laiku ir pan., tačiau taip nesielgė.

4.3. Pareiškėjos nuomone, skiriant jai administracinę nuobaudą teismai turėjo pagrindą taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas. Praeityje ji laikėsi visuomenėje priimtino elgesio normų, šiurkščių KET pažeidimų nebuvo padariusi, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, eismo įvykio aplinkybių ji neslėpė, tyrimo neklaidino, pripažino buvusi įvykio vietoje, parodė savo automobilį, pirmosios instancijos teismo posėdyje išklausiusi liudytojų parodymų ir tikėdama jų nurodytomis aplinkybėmis, prisipažino dėl neapdairumo ir vairavimo įgūdžių stokos atsitrenkusi ir apgadinusi nukentėjusiojo T. J. automobilį, dėl kitam asmeniui sukeltų nepatogumų, turto sugadinimo nuoširdžiai gailėjosi, eismo įvykio metu buvo padaryta tik nežymi turtinė žala, žmonės nenukentėjo, be to, pareiškėja serga sunkia nepagydoma onkologine liga, jai nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, šeimoje dirba tik ji viena (pareiškėjos sutuoktinis bedarbis) ir išlaiko aukštojoje mokykloje besimokantį sūnų, pajamos nėra didelės. Teisė vairuoti transporto priemonę pareiškėjai yra būtina ne tik šeimos poreikiams, darbo funkcijoms vykdyti, bet ir nuolatiniam sveikatos priežiūros įstaigų lankymui. Priešingai nei pripažino apeliacinės instancijos teismas, visuomeninis susiekimas pareiškėjos gyvenamosios vietos dydžio mieteliuose jau senokai eliminuotas. Yra sudaryta tik galimybė visuomeniniu transportu itin ribotu laiku pasiekti nutolusius nuo rajono centro miestelius ar gyvenvietes, o pats visuomeninis susiekimas miesto ribose neegzistuoja. Taigi, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, pareiškėja daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nutarimą, padarė esminį ATPK 301 straipsnio pažeidimą ir paskyrė jai nesuderinamą su teisingumo ir proporcingumo principais administracinę nuobaudą.

5. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus vyresnysis specialistas, atliekantis viršininko funkcijas, Ramūnas Stasiulis atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašo administracinėn atsakomybėn patrauktos A. M. prašymą atmesti.

5.1. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė jokių esminių materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, o visi pareiškėjos prašyme nurodyti argumentai yra tik prielaidos ir bandymas išvengti administracinės atsakomybės.

6. Administracinėn atsakomybėn patrauktos A. M. prašymas atmestinas.

Dėl ATPK 257 straipsnio taikymo

7. Pareiškėja teigia, kad teismai, darydami išvadas dėl tyčine kaltės forma jai padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, iš esmės pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias ATPK 257 straipsnio nuostatas, t. y. rėmėsi tik dalimi įrodymų, nevertino jų visumos arba vertino juos šališkai, rėmėsi prielaidomis, o abejones traktavo kaltinimo naudai.

7.1. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, byloje priimtus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme, patikrina teisės taikymo aspektu ir yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių (ATPK 30221 straipsnio 13 dalis). Tai reiškia, kad, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2 AT-3-2012, 2AT-15-2012, 2AT-2-2013, 2AT-38-303/2016). Proceso atnaujinimas administracinio teisės pažeidimo byloje yra ekstraordinarinė įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo priemonė, kuri nesuteikia galimybės siekti dar vieno (kitokio) byloje nustatytų aplinkybių vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-25/2013, 2AT-38-303/2016). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš prašymo atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą turinio matyti, kad, nors jame yra išdėstyti argumentai, kuriais ginčijamas šioje byloje surinktų įrodymų vertinimas, įvardytas ATPK 257 straipsnio nuostatų pažeidimas, tačiau teiginiai, kuriais grindžiamas šis bylos atnaujinimo pagrindas, iš esmės reiškia tik subjektyvų pareiškėjos atskirų bylos duomenų interpretavimą, nepritarimą teismo atliktam įrodymui vertinimui ir byloje nustatytoms aplinkybėms, taigi neatitinka teisinio argumentavimo reikalavimų pagal ATPK 30221 straipsnio 2 dalį.

7.2. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvados, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 257 straipsnis ir kt.), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes, būtų padarę klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Priešingai nei nurodoma prašyme atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, išvadas apie faktines bylos aplinkybes, iš jų – ir susijusias su sąmoningu (tyčiniu) pareiškėjos pasitraukimu iš eismo įvykio vietos, padarė ne pagal atskirus įrodymus, o remdamiesi byloje surinktų įrodymų visetu, įvertinus tiek A.

M. kaltinančius, tiek ją teisinančius įrodymus, nė vieniems iš jų nesuteikiant pirmenybės. A. M. kaltė padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą įrodyta faktinių duomenų visuma: nukentėjusiojo T. J., liudytojų V. N., D. N., L. L., E. S., P. Z. rašytiniais paaiškinimais ir teismo posėdžio metu duotais jų parodymais, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, eismo įvykio vietos schema, nuotraukomis, kita rašytine bylos medžiaga. Teismo nutarime taip pat nurodyti išsamūs motyvai, paaiškinantys, kodėl A.

M. pateikta versija dėl įvykio aplinkybių (neva ji nesupratusi, kad atsitrenkė ir apgadino kitą automobilį) vertintina kritiškai. Visi šie byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai įvertinti įsitikinus kiekvieno iš jų patikimumu, t. y. palyginus juos tarpusavyje, įvertinus jų nuoseklumą, pašalinus iškilusius prieštaravimus, ir nurodant, kodėl vieni iš jų atmetami, o kitais remiamasi darant išvadas dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. M. tyčia pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo ji susijusi, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, patvirtina byloje nustatytos faktinės administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybės, būtent tai, kad A.

M. vairuotas automobilis priekiu trenkėsi į šalikėlėje stovėjusį nukentėjusiojo T. J. automobilį; abiejų automobilių apgadinimai nebuvo nežymūs (apgadintas nukentėjusiojo T. J. automobilio „Audi A6“ priekinis bamperis, variklio dangtis, nubraižytas A. M. automobilio priekinis bamperis, sulankstytas priekinio valstybinio numerio ženklo rėmelis, nuplėštos priekinės priešrūkinio žibinto apdailos grotelės); tai, kad automobilių kontaktas buvo pakankamai stiprus, jog jį galėtų pajusti vairuotojas, patvirtina ne tik automobilių apgadinimų pobūdis, bet ir įvykį stebėjusios liudytojos D.

N. parodymai, kad nuo smūgio nukentėjusiojo automobilis net pajudėjo iš vietos; be to, nustatyta, kad A. M. po eismo įvykio apžiūrėjo kitą automobilį, bendravo su netoliese buvusiu liudytoju V. N., mačiusi įvykį, ir, nepaisant to, kad jo buvo perspėta nepasišalinti iš įvykio vietos, kad yra iškviesta policija, ji tai ignoravo, siūlė susitarti ir iš eismo įvykio vietos pasitraukė. Iš ATPK 130 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad šioje straipsnio dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę nepriklausomai nuo veikos padarymo tikslų ir motyvų, todėl pareiškėjos argumentas, jog nenustatytas jos veikos padarymo tikslas ir motyvas, nepaneigia teismo išvados dėl A.

M. kaltės formos. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos teiginiai apie teismų padarytą esminį ATPK 257 straipsnio pažeidimą laikytini nepagrįstais.

Dėl ATPK 301 straipsnio 1 dalies taikymo

8. Pareiškėja teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas ATPK 301 straipsnio taikymą, netinkamai aiškino ir taikė šią normą, todėl už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskyrė jai aiškiai per griežtą, neproporcingą ir neteisingą administracinę nuobaudą.

8.1. Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti, siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). ATPK 30 straipsnyje nustatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašą nustato šio kodekso 31 ir 32 straipsniai.

8.2. ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinė nuobauda, taikant ATPK 301 straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytas nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose konstatuota, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-37-2013, 2AT-53-2014, 2AT-57-139/2015, 2AT-21-648/2016). Paprastai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ATPK 301 straipsnio pagrindu nuobauda švelninama tais atvejais, kai pasišalinama iš eismo įvykio vietos, padarius menkavertę žalą, administracinėn atsakomybėn patraukti asmenys nevengia atsakomybės, pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, atlygina padarytą žalą, byloje yra kitų jų asmenybes pozityviai apibūdinančių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-41-2014, 2AT-20-942/2016).

8.3. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukia baudą vairuotojams nuo 868 iki 1158 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, pritaikius ATPK 301 straipsnį, A. M. paskyrė 434 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu šešiems mėnesiams, t. y. mažesnę administracinę nuobaudą nei šio straipsnio dalies sankcijoje numatyta minimali.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad šiuo atveju nuobaudos tikslai bus pasiekti už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą A. M. paskiriant minimalią sankcijoje numatytą nuobaudą – 868 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl A. M. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį skirtinos nuobaudos, nevienodai vertino tas pačias nuobaudai individualizuoti reikšmingas administracinį teisės pažeidimą ir jį padariusį asmenį apibūdinančias aplinkybes, be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tokias aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas nenurodė, rėmėsi tinkamais teismų praktikos pavyzdžiais bei motyvai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą apie išskirtinę šioje byloje susidariusią situaciją, rodančią, jog minėto straipsnio sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas A.

M. prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad A. M. neprisipažino padariusi ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir nuoširdžiai nesigailėjo, vengė atsakomybės, be to, liudytojo, mačiusio įvykį, perspėta apie iškviestą policiją ir šiam raginant nepasišalinti iš įvykio vietos, A. M. tai ignoravo ir tyčia iš eismo įvykio vietos pasitraukė, taigi elgėsi pakankamai įžūliai.

Be to, pažeidėją pavyko išsiaiškinti tik dėl to, kad įvykio vietoje buvo rastas daiktinis įrodymas. Kitas abiejų teismų nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens sveikatos būkle, šeimine, socialine ir turtine padėtimi ir kt., būtent tai, kad A. M. nustatytas 40 proc. darbingumo lygis dėl ligos (tai pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal ATPK 31 straipsnio 1 dalies 10 punktą), pažeidėjos darbo užmokestis minimalus, sutuoktinis nedirba, yra registruotas darbo biržoje, sūnus studijuoja universitete, taip pat tai, kad A.

M. praeityje analogiškų teisės pažeidimų nebuvo padariusi, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai įvertino kaip savaime neturinčias lemti iškirtinai švelnios nuobaudos parinkimą, be to, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas atkreipė, dėmesį į tai, jog A. M. darbas nesusijęs su poreikiu vairuoti transporto priemones (dirba buhaltere), jos darbovietė yra jos gyvenamojoje vietoje, byloje taip pat nėra duomenų, kad darbo vietos ar gydymo įstaigos ji negalėtų pasiekti kitu būdu (visuomeniniu transporto ir pan.). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta visumos duomenų, apibūdinančių padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį ir pažeidėjos asmenybę, kurios leistų pareiškėjai taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Visos pirmiau aptartos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo buvo įvertintos paskiriant A. M. minimalią ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą nuobaudą, kuri leidžia pasiekti ATPK 20 straipsnyje įtvirtintus administracinės nuobaudos tikslus, nėra aiškiai per griežta ir neproporcinga. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo analogiškose administracinių teisės pažeidimų bylose.

9. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

f

Atmesti administracinėn atsakomybėn patrauktos A. M. prašymą atnaujinti bylą.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Vytautas Piesliakas

Viktoras Aidukas