cefb4c14-6c19-4912-9682-49c0a05fec4e · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                     Civilinė

byla Nr. 2A-517/2010

Procesinio sprendimo kategorija 44.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 25 d.

 Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Algimantui Kolpertui, atsakovui

R. K. ir jo atstovui advokatui Stanislovui Butkevičiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-167-198/2009 pagal ieÅ¡kovo bankrutuojančios

uždarosios akcinės bendrovės „Vajalio medienos gaminiai“ ieškinį atsakovams R. K., N. K. dėl įmonei padarytos žalos

atlyginimo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

Į Panevėžio

apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams R. K. , N. K. kreipėsi ieÅ¡kovas BUAB „Vajalio medienos gaminiai“ ir

prašė priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų ieÅ¡kovui 23 978,50 Lt žalos atlyginimÄ ,

9 000 Lt administravimo išlaidų, apriboti atsakovo R. K. teisę eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

IeÅ¡kinyje nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi UAB „Vajalio medienos gaminiai“ iÅ¡kėlė bankroto bylÄ . IeÅ¡kovas ieÅ¡kinį grindė LR Ä®monių bankroto įstatymo 8 straipsnio ketvirtÄ ja dalimi ir nurodė, kad įstatymai reglamentuoja įmonės vadovo ir savininko pareigÄ , paaiÅ¡kėjus įmonės nemokumui, nedelsiant kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tuo siekiant apsaugoti kreditorių interesus, nes, paaiÅ¡kėjus įmonės nemokumui, įmonė paprastai dar turi turto ir gali atsiskaityti su kreditoriais. pasak ieÅ¡kovo, atsakovai, žinodami, kad įmonė yra nemoki, į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nesikreipė ir padarė žalÄ Ä¯monės kreditoriams.

Ä®monės vadovÄ , savininkÄ , tapus įmonei nemokiai, įstatymas įpareigoja teikti teismui ieÅ¡kinį dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Tačiau jeigu įmonės vadovas, savininkas to nepadaro, jo veiksmai yra laikytini neteisėtais, o dėl tokių veiksmų atsiradusi žala turi bÅ«ti atlyginta įstatymų nustatyta tvarka. Žalos dydžiu ieÅ¡kovas laiko įmonės kreditorių reikalavimus bendrai 23 978,50 Lt sumai, kurių bankrutuojanti įmonė negali patenkinti dėl to, kad iÅ¡kėlus bankroto bylÄ paaiÅ¡kėjo, jog įmonė neturi savo turto ir negali atsiskaityti su kreditoriais.

IeÅ¡kovo teigimu, jeigu įmonės vadovas, savininkas bÅ«tų kreipęsis į teismÄ iÅ¡ karto, kai paaiÅ¡kėjo įmonės nemokumas, realiai įmonės turto turėjo užtekti tam, kad bÅ«tų atsiskaityta su kreditoriais. Ä®monės vadovas buvo atsakovas R. K. , kuris, kaip vienintelis UAB „Vajalio medienos gaminiai“ akcininkas, 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimu nutarė perleisti 1 000 paprastųjų vardinių akcijų dukrai, atsakovei N. K. . Atsakovai 2003 m. rugsėjo 11 d. sudarė akcijų perleidimo sutartį, pagal kuriÄ po akcijų perleidimo vienintele akcininke tapo N. K. .

Atsakovė N. K. 2005 m. sausio 24 d. akcijų perleidimo sutartimi 1 000 vienetų paprastųjų vardinių akcijų perleido R. K. . Laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 11 d. iki 2005 m. sausio 24 d. vienintelė UAB „Vajalio medienos gaminiai“ akcininkė buvo atsakovė N. K. , kuri pagal ABÄ®, Ä®BÄ® turėjo pareigÄ , įmonei esant nemokiai, kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Tačiau ir ji Å¡ios pareigos nevykdė, todėl, ieÅ¡kovo nuomone, atsirado žala kreditoriams ir atsakovė N. K. turi solidariai atsakyti su

R. K. . IeÅ¡kovo teigimu, įmonė buvo nemoki nuo 2002 metų, tačiau per laikotarpį nuo 2002 metų iki pat bankroto bylos iÅ¡kėlimo atsakovai nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o įsiskolinimai, tarp jų delspinigiai ir palÅ«kanos, didėjo. Bankrutuojanti įmonė jokio turto neturi, nėra iÅ¡ ko dengti administravimo metu atsirandančių iÅ¡laidų. IeÅ¡kinio pateikimo dienÄ administravimo iÅ¡laidos sudarė 9 000 Lt. Dėl atsakovų veiksmų bankrutuojančiai įmonei padaryta žala iÅ¡ viso sudaro 32 978,50 Lt. Kadangi atsakovas R. K. nevykdė pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, nepateikė laiku įmonės dokumentų administratoriui, savo veiksmais trukdo bankroto procedÅ«ros vykdymÄ , ieÅ¡kovas prašė apriboti atsakovo teisę eiti vieÅ¡ojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas (Ä®BÄ®

10 str. 14 p.).

Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies ir priteisė iÅ¡ R. K. 23 978,50 Lt žalos atlyginimo ieÅ¡kovui BUAB „Vajalio medienos gaminiai“ ir 725 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų į valstybės pajamas. KitÄ ieÅ¡kinio dalį teismas atmetė ir priteisė iÅ¡ BUAB „Vajalio medienos gaminiai“ 400 Lt advokato pagalbos iÅ¡laidų N. K. .

Sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad UAB „Vajalio medienos gaminiai“ vadovas ir akcininkas nuo 2003 m. liepos 1 d. buvo atsakovas R. K. . Atsakovas pripažino, kad bendrovė veiklos nevykdė nuo 2003 metų. 2002 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis įmonės turtas sudarė 20 221 Lt, o skolos – 67 746 Lt. Bendrovė jau 2002 metais buvo nemoki, nes skolos žymiai virÅ¡ijo turtÄ . Ä®monės savininkas R.

K. , žinodamas įmonės faktinę padėtį, į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nesikreipė, o savo veiksmais didino įmonės įsiskolinimÄ . VSDFV Utenos skyriui atsakovas pateikė skolos – 8572,00 Lt grÄ Å¾inimo grafikÄ , įsipareigodamas minėtÄ skolÄ dalimis sumokėti per laikotarpį nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2004 m. birželio 1 d., tačiau beveik tuo pačiu metu, t.y. 2003 m. rugsėjo 11 d., akcijų perleidimo sutartimi jis perleido visas akcijas atsakovei N.

K. , kuri 2005 m. sausio 24 d. akcijų perleidimo sutartimi akcijas vėl perleido R. K. . Ä®siskolinimo VSD fondui pagal pateiktÄ grafikÄ atsakovas nemokėjo, savo veiksmais tik didino įmonės įsiskolinimÄ kreditoriams. Å iÄ aplinkybę teismas nustatė liudytojų J. K. ,

G. V. paaiÅ¡kinimų, raÅ¡ytinių įrodymų: paties atsakovo paaiÅ¡kinimų, praÅ¡ymų, VSDFV reikalavimų, sprendimų dėl iÅ¡ieÅ¡kojimo į VSDF biudžetÄ piniginių sumų ne ginčo tvarka, 2003 m. sausio 21 d. nutarimo Nr.1/03 dėl administracinės baudos R. K. paskyrimo už privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų nesumokėjimÄ , 2009 m. rugsėjo  13 d. VSDF Valdybos Utenos skyriaus raÅ¡to Nr.(9.4)-R3-5554 apie UAB „Vajalio medienos gaminiai“ įsiskolinimo didėjimÄ laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 14 d. iki 2008 m. rugsėjo 19 d. bei teismų sprendimų, kuriais iÅ¡ atsakovo BUAB „Vajalio medienos gaminiai“ naudai priteistas žalos atlyginimas, pagrindu. Teismas nurodė, kad žalos dydžiu laikomi kreditorių reikalavimai, kurie, esant įmonei nemokiai nuo 2002 metų, dėl atsakovo R. K. neveikimo – nesikreipimo į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kasmet didėjo. Teismas nustatė, kad bendra Panevėžio apygardos teismo nutartimis patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma yra 23 978,50 Lt. Tarp žalos kreditoriams ir įmonės savininko R. K. minėtų veiksmų, teismo teigimu, yra priežastinis ryÅ¡ys: jei paaiÅ¡kėjus įmonės nemokumui, atsakovas R.

K. bÅ«tų kreipęsis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonei, kreditorių reikalavimai nebÅ«tų didėję ir su jais bÅ«tų galima atsiskaityti iÅ¡ bendrovės gautų pajamų. Pagal įmonės dokumentus teismas nustatė, kad 2002 metais įmonė gavo 55 442 Lt pajamų, VSDFV Utenos skyriui turėjo sumokėti 11 016 įmokų, tačiau sumokėjo tik 1015 Lt; 2003 metais bendrovė gavo 27 889,48 Lt pajamų, VSDFV Utenos skyriui turėjo sumokėti 12 824 Lt įmokų, tačiau sumokėjo tik 816 Lt. Teismo teigimu, atsakovas elgėsi nerÅ«pestingai, nevykdė teismo nutarties per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo perduoti visus įmonės dokumentus teismo paskirtam administratoriui. Nutartis iÅ¡kelti bankroto bylÄ UAB „Vajalio medienos gaminiai“ priimta 2008 m. rugpjūčio 28 d., visus dokumentus įmonės savininkas R. K. perdavė administratoriui tik po KupiÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutarties priėmimo. Atsakovui nevykdant Ä®BÄ® 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 4 dalies 6, 7 punktuose numatytos pareigos perduoti visÄ turtÄ pagal balansÄ , sudarytÄ nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo duomenimis bei visus dokumentus, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovo veiksmai buvo ne tik nerÅ«pestingi, nelojalÅ«s, bet ir prieÅ¡ingi bendrovės, jos kreditorių interesams. Teismo teigimu, atsakovas neveikė iÅ¡imtinai įmonės interesais, nedarė tai, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas įrodė neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktÄ ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Teismo teigimu, ieÅ¡kovas neprivalo įrodinėti atsakovo kaltės, kuri yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), o Å¡ios prezumpcijos atsakovas jokiais įrodymais nepaneigė (CPK 178 str., 182 str. 4 p.).

Apeliaciniu skundu atsakovas R. K. praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kinys patenkintas, panaikinti ir bylÄ nutraukti.

 Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais motyvais:

1. Teismas bylos iÅ¡kėlimo metu savo iniciatyva turėjo tikrinti teisės kreiptis į teismÄ prielaidÄ . Byloje nėra įrodymų, kad įmonei buvo tinkamai praneÅ¡ta apie ketinimÄ kreiptis į teismÄ . Teismas nepagrįstai iÅ¡kėlė bankroto bylÄ ir neįvertino, kad įmonė neturi pakankamai turto teismo ir administravimo iÅ¡laidoms apmokėti (Ä®BÄ®

10 str. 3 d. 3 p.), nepasiÅ«lė asmeniui, pateikusiam pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonei, įmokėti į teismo depozitinę sÄ skaitÄ teismo nustatytÄ sumÄ (Ä®BÄ® 10 str. 10 d.). Bankroto byla galėjo bÅ«ti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka.

2. Pirmininkas bankroto bylos iškėlimo eigoje ir šioje byloje netinkamai atsakovui išaiškino procesines teises ir pareigas. Atsakovas be atstovo pagalbos nesugebėjo tinkamai ginti savo teisių, tad posėdžio pirmininkas privalėjo pasiūlyti atsakovui pasirūpinti, kad jam būtų atstovaujama procese (CPK 161 str. 1 d.).

3. Teismo iÅ¡vados nėra pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma. Teismas nepagrįstai nurodė, kad įmonės savininkas R. K. , žinodamas įmonės faktinę padėtį, nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas įmonės savininku ir direktoriumi tapo tik 2003 m. liepos 1 d. Atsakovas įmonę įsigijo jau su skolomis, tad teismas įsiskolinimų kaltę nepagrįstai perkelia direktoriui. Teismas, vertindamas įmonės balansus, neatsižvelgė į tai, kad vadovaujant atsakovui, 2003 m. gruodžio 31 d. įmonės skolos sumažėjo iki 22 294 Lt.

4. Teismas netinkamai įvertino ir netinkamai iÅ¡tyrė surinktus įrodymus bei dėl jų įvertinimo nepateikė teisinių argumentų. Teismas nenurodė, dėl ko įmonė tapo nemoki ir kas tai įtakojo: atsakovo neteisėta ir tyčinė Å«kinė veikla, ar verslo nesėkmė. Byloje nėra pateikta įmonės kreditorinių ir debitorinių mokėjimų analizė ir verslo sutartys laikotarpiu nuo 2002 iki  2008 m., kurios akivaizdžiai patvirtintų atsakovo padarytÄ finansinę žalÄ Ä¯monei. Teismas, vertindamas tik įmonės balansų duomenis, nepanaudojo visų įstatymuose numatytų procesinių priemonių įmonės turtinei - finansinei bÅ«klei nustatyti. Teismas privalėjo siekti visiÅ¡ko arba beveik visiÅ¡ko įsitikinimo, kad tam tikros bylos aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str., 183 str. 3 d., 235 str.).

5. Pareiga įrodyti turtinę žalÄ dėl tariamo pažeidimo tenka pareiÅ¡kėjui. BÅ«tent Å¡is privalo pateikti dokumentus, įrodančius ne tik žalos buvimo faktÄ , bet ir jos dydį ar vertę. Å ie atvejai taikomi, sudarant arba vykdant sandorį, o dėl žalos sprendžiama pagal tai, kokia ir kokiomis sÄ naudomis buvo numatyta gauti nauda ir kiek tai buvo pagrįsta. Jeigu bÅ«tų nustatyta, kad dėl sutarčių sudarymo už grynuosius pinigus įgytas bevertis turtas ar vėliau turtas tapo bevertis, tai bÅ«tų pagrindas iÅ¡vadai, kad bendrovės vadovo veiksmai yra neteisėti - pažeidžiantys jo teisinę pareigÄ veikti bendrovės naudai. CK 2.87 straipsnyje, ABÄ® 19 straipsnyje ir kituose įstatymuose nustatytų pareigų pažeidimas, kaip pagrindas turtinei atsakomybei atsirasti, konstatuojamas tada, kai dėl pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo padaryta žala (LAT 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis   civ. b. Nr. 3K-3-428/2008). Pasak apelianto, nėra priežastinio ryÅ¡io tarp tariamo pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir dabartinio ieÅ¡kovo negalimumo atsiskaityti su kreditoriais, be to, byloje nėra įrodymų, kokiais laikotarpiais susidarė įmonės skolos.

6. IeÅ¡kinys grindžiamas Ä®BÄ® 8 straipsnio ketvirtÄ ja dalimi, įsigaliojusia 2008 m. liepos 1 d. Nuostata negali bÅ«ti taikoma atsakovui už 2002-2008 m. (iki bankroto iÅ¡kėlimo momento) laikotarpį, nes įstatymas atgal negalioja.

 Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepime nurodo, kad nutartis iÅ¡kelti bankroto bylÄ yra įsiteisėjusi. Atsakovas nenurodo argumentų, įrodymų, sudarančių pagrindÄ naikinti teismo sprendimÄ . Ä® teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo turi kreiptis įmonės akcininkas, vadovas (1992 m. rugsėjo 15 d. redakcijos Ä®BÄ® 3 str. 4 d., 2001 m. kovo 20 d. redakcijos Ä®BÄ® 8 str. 1 p.). Žalos dydžiu laikomi kreditorių reikalavimai, kurių bankrutuojanti įmonė negali patenkinti dėl to, kad, iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , paaiÅ¡kėja, jog įmonė neturi savo turto ir negali atsiskaityti su kreditoriais. Nepatenkintų reikalavimų suma sudaro 23 978,50 Lt.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundÄ atsakovė N. K. praÅ¡o patenkinti apeliacinį skundÄ : skundžiamÄ

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį panaikinti ir bylÄ nutraukti. Atsiliepime teigia, kad teismas nenustatė, kodėl įmonė tapo nemoki. IeÅ¡kovas neįrodė dėl tariamo pažeidimo atsiradusios turtinės žalos, jos dydžio.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo, daro iÅ¡vadÄ , kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų bÅ«ti naikinamas apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių Å¡io sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Atsakovas R. K. apeliaciniame skunde teigia, kad ĮBĮ 8 straipsnio ketvirtosios dalies nuostata jam už laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, t.y. 2002 m.-2008 m., negali būti taikoma, nes įstatymas atgal negalioja.

CK 6.263 straipsnio

1 dalies nuostata numato, kad kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatÄ , įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamÄ sprendimÄ , privalo padengti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Taigi, CK 6.263 straipsnio 1 dalis įtvirtina vadinamÄ jÄ generalinio delikto sistemÄ , kuri reiÅ¡kia, jog neteisėtu elgesiu, sukeliančiu civilinę atsakomybę, laikytinas bet koks žalos padarymas, jei jis atitinkamomis sÄ lygomis negali bÅ«ti pateisinamas. Tuo tarpu Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalis detaliau apibrėžia asmenis, kuriems suteikiama reikalavimo teisė, asmenis, kurie atsakingi už žalÄ , ir žalos pobÅ«dį.

Iš tiesų, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 2, 3, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 131, 18, 20, 21, 22, 23, 29, 30, 31, 32, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo priedu įstatymas buvo priimtas 2008 m. gegužės 22 d. ir įsigaliojo 2008 m. liepos 1 d., o ginčijami teisiniai santykiai prasidėjo ir žala atsirado 2002 metais. ĮBĮ

8 straipsnio 4 dalis ginčijamų teisinių santykių metu galiojo tik paskutinius 2 mėnesius, kai žala augo nežymiai. Pagrindinė žalos dalis atsirado iki 2008 m. vidurio, kai galiojo bendroji norma - CK 6.263 straipsnio 1 dalis. Tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė CK 6.263 straipsnio 1 dalį. Nors pirmosios instancijos teismas, sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodydamas, kuo pasireiškė atsakovo neveikimo neteisėtumas, taip pat rėmėsi ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, kai kuriomis Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis, tačiau deliktinę atsakomybę buvusiam administracijos vadovui vis dėlto kildino iš bendrųjų normų, t.y. CK 6.246, 6.248, 6.263 straipsnių.

Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiÅ¡kino, kokiais laikotarpiais susidarė įmonės skolos, dėl kokios priežasties įmonė tapo nemoki ir kas tai įtakojo, kad nėra duomenų, patvirtinančių įmonei atsakovo padarytÄ finansinę žalÄ , kuriÄ turi įrodyti ieÅ¡kovas, kad nėra priežastinio ryÅ¡io tarp tariamo pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir dabartinio ieÅ¡kovo negalimumo atsiskaityti su kreditoriais.

Atsižvelgiant į tai, kad žalos dydžiu yra laikomi kreditoriniai reikalavimai, kurie dėl atsakovo neveikimo negali būti patenkinami iš įmonės turto, nėra būtina nustatyti, kokiais laikotarpiais susidarė įmonės skolos ir tikslų skolos dydį.

Å ioje byloje pareikÅ¡to ieÅ¡kinio pagrindas yra ne aplinkybės, susijusios su bendrovės veiklos sunkumais ir jos įsipareigojimų nevykdymu, bet aplinkybės, susijusios su konkrečiais atsakovo, kaip bendrovės administracijos vadovo, taigi ir valdymo organo, veiksmais: pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, esant Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatytai sÄ lygai, nevykdymu. BÅ«tent Å¡iuos atsakovo veiksmus pirmosios instancijos teismas pripažino neteisėtais ir sukėlusiais ieÅ¡kovo bendrovei bei jos kreditoriams žalÄ . Todėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad teismas nesiaiÅ¡kino priežasčių, kodėl įmonė tapo nemoki, reikÅ¡mės Å¡iai bylai neturi.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis nustatė, o atsakovas neginčijo aplinkybės, kad įmonė laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2008 m. turėjo įsiskolinimų, kurie didėjo. Aplinkybės, kad atsakovas įsigijo įmonę, turinčiÄ skolų, kad jis buvo pardavęs akcijas, jas vėliau vėl įsigijo, nepaneigia jo, kaip vadovo, pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonei, kuri turėjo ilgalaikių finansinių sunkumų.

Nagrinėjamu atveju atsakovo, kaip buvusio bendrovės valdymo organo - administracijos vadovo - kaltė dėl jo veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama: atsakovas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra (CK 6.248 str. 1 d.). Atsakovas Å¡ioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, tad nėra pagrindo jį atleisti jį nuo atsakomybės už neveikimu padarytÄ Å¾alÄ .

Pasak atsakovo, byloje nėra įrodymų, kad įmonei buvo tinkamai praneÅ¡ta apie ketinimÄ kreiptis į teismÄ , kad bankroto byla galėjo bÅ«ti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka.

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi iÅ¡kėlė UAB „Vajalio medienos gaminiai“ bankroto bylÄ (b.l. 5-6). Å i nutartis yra įsiteisėjusi. Atsižvelgiant į tai, kad Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas nėra susijęs su bankroto byloje priimtų nutarčių teisėtumu ir pagrįstumu, apelianto nurodyta aplinkybė dėl bankroto bylos UAB „Vajalio medienos gaminiai“ iÅ¡kėlimo pagrįstumo negali turėti reikÅ¡mės Å¡ioje byloje. Be to, pagal teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, Panevėžio apygardos teismas, 2008 m. lapkričio 28 d. nutartyje nurodęs, kad įmonė neturi turto ir nėra lėšų administravimo iÅ¡laidoms padengti, nutarė bankrutuojančiai uždarai akcinei bendrovei „Vajalio medienos gaminiai“ taikyti supaprastintÄ bankroto procesÄ ir pavesti administratoriui atlikti veiksmus, numatytus Ä®BÄ® 13-1 str. 2 d. 1 d. Apeliantui Å¡i aplinkybė turėjo bÅ«ti žinoma.

Apeliantas teigia, kad jam buvo netinkamai išaiškintos procesinės teisės ir pareigos, kad jis be atstovo pagalbos nesugebėjo tinkamai ginti savo teisių, tad posėdžio pirmininkas privalėjo pasiūlyti jam pasirūpinti, kad būtų atstovaujamas procese (CPK 161 str. 1 d.).

Tačiau atsižvelgiant į tai, kad CPK 161 straipsnis numato teismo teisę, bet ne pareigÄ pasiÅ«lyti asmeniui pasirÅ«pinti, kad jam bÅ«tų atstovaujama procese, kad asmuo bylÄ teisme gali vesti pats arba per atstovÄ (CPK 51 str. 1 d.), taip pat į tai, kad atsakovas pateikė teismui kvalifikuotai paraÅ¡ytÄ atsiliepimÄ (b.l. 66-68), kad bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas neprašė teismo atidėti teismo posėdžio dėl tos priežasties, kad jam yra reikalingas advokatas ar advokato padėjėjas, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovo procesinės teisės buvo pažeistos, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų bÅ«ti panaikintas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovo interesams atstovavo advokatas.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal atsakovo apeliacinį skundÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas ir bylÄ iÅ¡ esmės iÅ¡sprendė teisingai.

Atmetus atsakovo apeliacinį skundÄ , iÅ¡ jo priteisiamos iÅ¡laidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 96 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Priteisti iš atsakovo R. K. 5,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.

Teisėjai                                                                                  Â

Algirdas Gailiūnas

Konstantinas Gurinas

Donatas Å ernas