ceecbbff-2bb2-4298-981f-241593a5cdfe · Klaipėdos apygardos teismas

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-557/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06988-2021-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 2.10.3; 2.4.6.1; 2.4.7 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. kovo 17 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Kristinos Kakurinės, Savinijaus Katausko ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Danutei KlimaÅ¡auskaitei, dalyvaujant prokurorui Valdui Grabauskui, gynėjai advokatei AuÅ¡rinei Zaburienei, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, V.

P. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mų 2021 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria V. P., padariusiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje numatytÄ baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ esant nepakaltinamai, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Bylos esmė 1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog įrodyta, kad V. P. 2021-03-06 apie 20.40 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia smogė kumščiais ne mažiau kaip 4 kartus motinai V. I. į įvairias kÅ«no vietas, padarydama V. I. deÅ¡inio žasto virÅ¡utinės dalies odos įdrėskimÄ , smakro kairės pusės, nugaros deÅ¡inės pusės ir deÅ¡inio žasto apatinės dalies sumuÅ¡imÄ , tai sukėlė V. I. nežymų sveikatos sutrikdymÄ .

II. Apeliacinio skundo argumentai 2. Apeliaciniu skundu V. P. praÅ¡o: pakeisti skundžiamÄ Klaipėdos apylinkės teismo 2021-12-15 nutartį ir vietoj jai taikyto priverstinio stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – VÅ¡Ä® RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje – skirti jai ambulatorinį stebėjimÄ pirminės psichikos sveikatos priežiÅ«ros sÄ lygomis pagal jos gyvenamÄ jÄ vietÄ ; atlikti įrodymų tyrimÄ ir apklausti jÄ gydančius gydytojus S. G. ir D.

E., dirbančius Klaipėdos psichikos sveikatos centre, siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti, dėl kokių priežasčių yra vis koreguojamas jos, V. P., gydymas, ar Å¡alia medikamentų yra skiriamas (gali bÅ«ti skiriamas) dar koks nors papildomas gydymas ir ar yra galimybė skirti ambulatorinį gydymÄ , tai pat nukentėjusiÄ jÄ V. I., siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti dabartinę jos, V. P., bÅ«senÄ . 2.1. Nurodo, jog Klaipėdos apylinkės teismas 2021-12-15 nutartimi pripažino jÄ padarius baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir taikė jai priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimÄ bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje.

Parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, teismas rėmėsi: 1) 2021-09-07–2021-09-29 Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-183/2021 iÅ¡vada (toliau – ekspertizės aktas), kurioje nurodyta, kad V. P. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo ir Å¡iuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine Å¡izofrenija (rezistentiÅ¡ka gydymo forma), dėl kurio veikos padarymo metu negalėjo ir Å¡iuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti ir jai rekomenduojama taikyti priverčiamÄ jÄ medicininio poveikio priemonę – stacionarinį gydymÄ bendro tipo stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje;

2) ekspertės L. Š. parodymais, kad ambulatorinis gydymas efekto neduoda, vaistų vartojimas neužtikrina to, kad V. P. turėtų kritikos, V. P. nemano, kad jai reikia medikamentų ir kad ji serga psichikos liga;

3) V. P. mamos V. I. paaiÅ¡kinimais, kad V. P. vaistų negeria, o kai jų negeria, tampa agresyvi. 2.2. Apeliantės nuomone, teismas, priimdamas skundžiamÄ nutartį, netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 5 dalies 3 punktas), todėl skundžiama nutartis turi bÅ«ti pakeista dėl toliau nurodomų motyvų. 2.3. BK 98 straipsnyje, reglamentuojančiame priverčiamųjų medicinos priemonių taikymÄ , nurodyta, kad sprendžiant klausimÄ , kokiÄ medicinos priemonės rūšį taikyti, atsižvelgiama į psichikos sutrikimo sunkumÄ , padarytos pavojingos veikos pobÅ«dį ir pavojų, kurį asmuo gali kelti sau ir aplinkiniams. 2.4.

Priverčiamoji medicinos priemonė yra valstybės prievartos priemonė, kuri taikoma asmenims, padariusiems pavojingas veikas, esant jiems nepakaltinamiems, ir dėl to Å¡ios veikos nelaikomos nusikalstamomis. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas yra iÅ¡gydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustÄ pavojingÄ veikÄ , jį prižiÅ«rint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį užraustÄ veikÄ padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų.

Å ių priemonių taikymas (paskyrimas) priklauso iÅ¡imtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas: (i) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , atitinkančiÄ BK specialiojoje dalyje numatytÄ veikÄ ; (ii) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; (iii) veikÄ padaręs asmuo pagal veikos pobÅ«dį ir savo psichinę bÅ«senÄ yra pavojingas visuomenei (BK 98 straipsnis). 2.5.

Å iame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) gausioje praktikoje ne kartÄ yra pažymėjęs, kad asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymÄ galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar vieÅ¡ajam interesui apsaugoti (O. G. prieÅ¡ LatvijÄ , Nr. 66095/09, § 81, 2014-09-23; L. prieÅ¡ RumunijÄ , Nr. 31973/03, § 125, 201-11-13). 2.6. Å iuo atveju, kaip jau minėta, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės rÅ«Å¡ies parinkimo klausimÄ , teismas iÅ¡ esmės rėmėsi ekspertizės akto iÅ¡vada ir ekspertės L.

Å . posėdžio metu duotais paaiÅ¡kinimais, tačiau nevertino situacijos realiu laiku, neiÅ¡tyrė visų aplinkybių, kurios leistų teisingai ir pagrįstai nuspręsti dėl bÅ«tinumo jai, V. P., skirti bÅ«tent stacionarinį gydymÄ . 2.7. Pirma, teismas nusprendė, kad, pagal ekspertizės akto iÅ¡vadÄ , jai, V. P., rekomenduojama skirti medicinos priemonės rūšį – stacionarinį gydymÄ bendro tipo stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje.

Skundžiamoje nutartyje teismas taip pat rėmėsi ekspertės parodymais, kad ambulatorinis gydymas efekto neduoda ir nėra jokios kritikos, vaistų vartojimas neužtikrina to, kad kaltinamoji turėtų kritikos. Teismas vadovavosi byloje esančia ekspertizės išvada, kuri buvo pateikta ikiteisminio tyrimo metu, ir ekspertės, kuri tik patvirtino ekspertizės išvadas, paaiškinimais, tačiau ekspertizės aktas šiuo metu gali neatitikti tikrosios padėties. 2.8. Ekspertė paaiškino, kad vaistų vartojimas neužtikrina to, kad V.

P. turėtų kritikos, tačiau stacionarinis gydymas taip pat bus paremtas medikamentiniu gydymu, o aplinkybė, kad ambulatorinis gydymas neduoda efekto, negali bÅ«ti priežastimi skirti stacionarinį gydymÄ . Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad ekspertizės akte yra nurodyta, jog po paskutinio gydymo stacionare (2020-09-15–2020-10-15) V. P. reguliariai atvyksta pas psichiatrÄ , vis koreguojamas gydymas. Nuo 2021 m. balandžio mėn. bÅ«sena apraÅ¡oma kaip stabili, tęsiamas gydymas. Paskutinis apsilankymas pas psichiatrÄ 2021-05-12:

„Kreipėsi dėl gydymo pratęsimo. BÅ«klė stabili, skundų neiÅ¡sako.“ Faktas, kad nusikalstama veika buvo padaryta ambulatorinio gydymo metu, gali reikÅ¡ti tai, kad yra parinktas netinkamas gydymas. Apeliantės nuomone, akivaizdu, kad, bylos nagrinėjimo metu neapklausus jÄ gydančio gydytojo (tuo metu buvo gydytoja S. G., Å¡iuo metu – D. E.), nebuvo galimybės iÅ¡siaiÅ¡kinti, dėl kokių priežasčių yra vis koreguojamas gydymas, ar Å¡alia medikamentų yra skiriamas (gali bÅ«ti skiriamas) dar koks nors papildomas gydymas (pvz., psichoterapinis gydymas), tad, neiÅ¡siaiÅ¡kinęs Å¡ių klausimų, teismas neturėjo galimybės iÅ¡samiai ir objektyviai iÅ¡nagrinėti klausimo, kokia medicinos priemonės rÅ«Å¡is bÅ«tų pati tinkamiausia jai Å¡iuo atveju. 2.9.

Antra, vienas iÅ¡ pagrindinių kriterijų, į kurį turi atsižvelgti teismas, parinkdamas priverstinio medicininio gydymo rūšį, yra veikÄ padariusio asmens pavojingumas visuomenei. Å iuo atveju ekspertizės akte nėra nurodyta, kad V. P. yra pavojinga visuomenei. Bylos nagrinėjimo metu toks klausimas ekspertei taip pat nebuvo užduotas. Tad, apeliantės nuomone, pagrįstai galima teigti, kad ji nėra pavojinga visuomenei, todėl skirti jai stacionarinį gydymÄ nėra bÅ«tina. 2.10. Apeliantė pažymi ir tai, kad po 2021-03-06 įvykusio konflikto daugiau jokių pažeidimų, nusižengimų ar nusikaltimų ji nėra padariusi.

Å iuo metu ji dirba DNSB „(duomenys neskelbtini)“ valytoja, tai tik dar kartÄ patvirtina, jog ji grėsmės visuomenei ar sau nekelia. 2.11. Trečia, aplinkybę, kad, apeliantės vertinimu, jai visiÅ¡kai užtenka ambulatorinio gydymo, patvirtino ir pati nukentėjusioji V. I., kuri parodė, jog dukra V. P., gyvendama kartu su ja, vartojo vaistus ir jos elgesys buvo nekeliantis pavojaus. Kad, apeliantės teigimu, ji nekelia pavojaus, kai vartoja vaistus, patvirtina ir tas faktas, kad nusikalstamÄ veikÄ ji padarė pirmÄ kartÄ , nors Å¡ia liga serga jau daugiau kaip 10 metų, Å¡iuo metu ji gyvena su savo mama V.

I., kuri jÄ prižiÅ«ri ir kontroliuoja vaistų vartojimÄ . Bylos nagrinėjimo metu V. I. parodė, kad nenorėtų, jog dukra (V. P.) bÅ«tų iÅ¡vežta. 2.12. V. P. nurodo, kad Å¡iuo metu ji gydosi ambulatoriÅ¡kai, nuolat vartoja vaistus, jai pritaikytas gydymas duoda teigiamus rezultatus. Ji jaučiasi gerai, dirba valytoja, suvokia, kad jai reikia gydytis, ir tai daro savo noru. Tad, pasak V. P., ji suvokia savo veiksmų esmę ir juos valdo. 2.13. Ketvirta, svarbu yra įvertinti ir įstatymo uždraustÄ veikÄ , kuriÄ asmuo padarė.

Å iuo atveju yra nustatyta, kad ji, V. P., padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytÄ Ä¯statymo uždraustÄ veikÄ . Å iame BK straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika pagal savo pavojingumÄ Ä¯statymo leidėjo yra įvertinta kaip nesunkus nusikaltimas. 2.14. Nurodytų aplinkybių pagrindu, apeliantės nuomone, pagrįstai galima teigti, kad pagal dabartinę bÅ«senÄ jai nereikia stacionarinio priverstinio gydymo. Å iuo atveju stacionarinis gydymas bÅ«tų perteklinė jai taikoma priemonė, nes priverčiamųjų medicinos priemonių tikslų galima pasiekti taikant jai ambulatorinį stebėjimÄ pirminės psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje. 2.15.

Pažymėtina ir tai, kad, remiantis BK 98 straipsnio 6 dalies nuostatomis, teismas pagal sveikatos priežiÅ«ros įstaigos iÅ¡vadÄ ne rečiau kaip kas Å¡eÅ¡is mėnesius privalo spręsti klausimÄ dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rÅ«Å¡ies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, tai užtikrina konkrečiu laiku konkrečios priverčiamosios medicinos priemonės rÅ«Å¡ies taikymÄ asmeniui, priklausomai nuo jo sveikatos bÅ«klės.

3. Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį, BPK 403 straipsnio 2 dalį, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gali paskirti priverčiamÄ sias medicinos priemones:

1) ambulatorinį stebėjimÄ pirminės psichikos sveikatos priežiÅ«ros sÄ lygomis;

2) stacionarinį stebėjimÄ bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigose;

3) stacionarinį stebėjimÄ sustiprinto stebėjimo sÄ lygomis specializuotose sveikatos priežiÅ«ros įstaigose;

4) stacionarinį stebėjimÄ griežto stebėjimo sÄ lygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigose.

6. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, įvertinus tai, kad tai ne bausmė, o priverstinio gydymo priemonė, turi bÅ«ti tokia, kuri ne tik užtikrintų baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugÄ , bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Teisinis procesas dėl nesavanoriÅ¡ko asmens hospitalizavimo psichiatrijos įstaigoje turi atitikti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, kurie užtikrina veiksmingas procesines garantijas nuo savivalės. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktÄ , laisvė gali bÅ«ti atimta tik įvykdžius tris minimalias sÄ lygas: pirma, psichikos liga turi bÅ«ti aiÅ¡ki, tai yra tikslų psichikos sutrikimÄ turi nustatyti kompetentinga institucija pagal objektyviÄ medicininę ekspertizę; antra, psichikos sutrikimas turi bÅ«ti tokio pobÅ«džio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimÄ ; trečia, priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas iÅ¡lieka (žr.

Liuiza prieÅ¡ LietuvÄ , peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.; D. R. prieÅ¡ LietuvÄ , peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). EŽTT jurisprudencijoje taip pat formuojami procesiniai reikalavimai teismo sprendimui dėl priverstinio gydymo: skiriant priverstinį gydymÄ , turi bÅ«ti vertinama esama sveikatos bÅ«klė, turi bÅ«ti motyvuojama, kodėl nebÅ«tina skirti naujos ekspertizės galimai pasikeitusiai psichikos bÅ«klei įvertinti (jei pateikiamas toks praÅ¡ymas ir nurodomi nauji duomenys); teismas turėtų motyvuoti bÅ«tinybę skirti priverstinį gydymÄ ; teismas turėtų motyvuoti, kodėl neskiriamos Å¡velnesnės priemonės nei stacionarus priverstinis gydymas (D.R. prieÅ¡ LietuvÄ , peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.).

Lietuvos teismų praktikoje pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamÄ sias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , yra Å¡ie:

1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas;

2) padarytos pavojingos veikos pobūdis;

3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-87-697/2021).

7. Pirmas kriterijus parenkant priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobÅ«dis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl Å¡iuo atveju ypatingÄ reikÅ¡mę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų iÅ¡vados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Remiantis BPK 400 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimÄ , teisiamajame posėdyje turi bÅ«ti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ , iÅ¡klausyta eksperto iÅ¡vada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminę reikÅ¡mę sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.

Taigi, teismai, spręsdami priverčiamosios medicinos priemonės rÅ«Å¡ies parinkimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimÄ , be kitų byloje esančių duomenų, privalo iÅ¡tirti ir įvertinti eksperto ar atitinkamos sveikatos priežiÅ«ros įstaigos atstovo pateiktÄ informacijÄ ir nuomonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-788/2020). Tokia praktika atitinka ir EŽTT jurisprudencijÄ , kurioje pabrėžiama, kad, norint izoliuoti asmenį nuo visuomenės, psichikos sutrikimas turi bÅ«ti tokios rÅ«Å¡ies ar laipsnio, kuris lemia priverstinio izoliavimo bÅ«tinybę ir kurį konstatuoti gali tik objektyvi medicininė ekspertizė (Winterwerp prieÅ¡ Nyderlandus, peticijos Nr. 6301/73, 1977 m. gruodžio 15 d.).

Pažymėtina, kad, pagal EŽTT praktikÄ , psichiÅ¡kai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali bÅ«ti bÅ«tinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiÅ«ros siekiant jį iÅ¡gydyti arba pagerinti jo bÅ«klę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės bei priežiÅ«ros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems (Liuiza prieÅ¡ LietuvÄ , peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.). Kita vertus, svarbu pažymėti, kad sveikatos priežiÅ«ros specialistams suteiktos plačios galios turi bÅ«ti atsvertos procedÅ«romis, kuriomis siekiama užkirsti keliÄ savavaliÅ¡kam priverstiniam hospitalizavimui (žr.

D.R. prieÅ¡ LietuvÄ , peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.).

8. Tačiau tai nereiÅ¡kia, kad Å¡is, t. y. psichikos sutrikimo pobÅ«džio, kriterijus yra vienintelis. Kaip minėta pirmiau, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rÅ«Å¡ies parinkimo klausimÄ , teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobÅ«dį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021).

9. Sprendžiant dėl pavojaus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, bÅ«tina įvertinti ir tai, kad stacionarus priverstinis gydymas sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje pagal savo pobÅ«dį yra viena griežčiausių priemonių. EŽTT nurodo, kad psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamÄ grupę, todėl jų teisių apribojimas turi bÅ«ti labai tikslus ir gali bÅ«ti pateisinamas tik dėl „labai svarių priežasčių“ (žr. Alajos Kiss prieÅ¡ VengrijÄ , Nr. 38832/06, § 42, 2010 m. gegužės 20 d;

Zagidulina prieÅ¡ RusijÄ , peticijos Nr. 11737/06, § 53, 2013 m. gegužės 2 d.; D. R. prieÅ¡ LietuvÄ , peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Asmens laisvės atėmimas yra tokia griežta priemonė, kad ji gali bÅ«ti pateisinama tik tuo atveju, jei, įvertinus kitas Å¡velnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka asmens arba vieÅ¡ajam interesui apsaugoti, todėl atitinkamÄ asmenį reikia sulaikyti (žr. O. G. prieÅ¡ LatvijÄ , peticijos Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; Lazariu prieÅ¡ RumunijÄ , peticijos Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.;

D. R. prieÅ¡ LietuvÄ , peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Todėl, sprendžiant dėl stacionaraus gydymo, svarbu ir tai, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos bÅ«klė kelia realiÄ grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87-697/2021, 2K-121-976/2021).

10. Siekiant nustatyti Å¡ias svarbias aplinkybes, pagal BPK 395 straipsnio nuostatas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, be kita ko, turi bÅ«ti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobÅ«džio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ padariusio asmens elgesys tiek prieÅ¡ veikos padarymÄ , tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020).

11. Iš byloje esančio 2021-09-07–2021-09-29 Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-183/2021 išvados matyti, kad V. P. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija (rezistentiška gydymui forma), dėl kurio veikos padarymo metu ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. V. P. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu buvo lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijios (rezistentiškos gydymui formos) būsenoje.

Su V. P. Å¡iuo metu negalima atlikti procesinių tyrimo veiksmų. V. P. rekomenduojama taikyti priverčiamÄ jÄ medicininio poveikio priemonę – stacionarinį gydymÄ bendro tipo stebėjimo sÄ lygomis, specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje (t. 1, b. l. 157–161). 12. 2021-12-01 pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, nagrinėjant bylÄ dėl priverčiamųjų medicininio pobÅ«džio priemonių taikymo V. P., apklausta teismo psichiatrė ekspertė L.

Å . patvirtino ekspertizės akte suformuluotas iÅ¡vadas ir paaiÅ¡kino, kad V. P. taikomas ambulatorinis gydymas efekto neduoda, t. y. vaistų vartojimas neužtikrina to, kad ji turėtų kritikos savo bÅ«senai. V. P. bÅ«sena yra tokia, kad ji ambulatorinio gydymo galėtų ir nesilaikyti (t. y. nenuryti tabletės), o tai bÅ«tų užtikrinama stacionarinio gydymo metu. Tikėtina, kad ilgalaikio gydymo perspektyvoje bÅ«tų galima kažkiek sukontroliuoti jos agresyvų, impulsyvų elgesį ir psichomotorinį sujaudinimÄ .

V. P. apie 6 mėnesius iki nusikalstamos veikos įvykdymo gydėsi ambulatoriÅ¡kai ir bÅ«tent ambulatorinio gydymo fone įvykdyta veika, todėl akivaizdu, kad gydymas yra neefektyvus. Ekspertizės akte suraÅ¡yti faktai liudija, kad V. P. ambulatorinio gydymo nesilaiko, kad iÅ¡ stacionarinio gydymo paleidus, ji į ambulatorijÄ neatvyksta. Netgi vartodama medikamentus, kai atvyksta į ambulatorijÄ ir jai paskiriami leidžiami vaistai, ji vis tiek elgiasi neadekvačiai. V. P. nemano, kad ji serga psichikos liga ir jai reikia medikamentų, taigi jos apsilankymas medicinos įstaigoje, tikėtina, bÅ«tų formalus.

V. P. konstatuotas psichikos sutrikimas – paranoidinė Å¡izofrenija – yra lėtinė liga su paÅ«mėjimais (bÅ«tent nuo 2020 m. gruodžio mėn., 2021 m. sausio mėn.), tai ji ir pati pasakojo, jos bÅ«sena pradėjo blogėti ir pasireiÅ¡kė visi minėti simptomai, t. y. pablogėjo suvokimas, mÄ stymas, emocinė bÅ«sena, tai, tikėtina, lėmė veikos padarymÄ . Jai buvo nuolat taikomas stacionarinis gydymas, po jo, kai rekomenduota tęsti gydymÄ ambulatoriÅ¡kai, ji Å¡ito režimo nesilaiko.

Paūmėjimui įtakos galėjo turėti ir subjektyvūs reikšmingi stresiniai veiksniai, situacijos, santykių pradžios, narkotinės medžiagos, bet to galėjo ir nebūti.

13. Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu apklausta nukentėjusioji V. I. paaiÅ¡kino, kad jos dukra V. P. vaistų negeria (dėl to ji turi nuolat kovoti su dukra, pvz., įdėdavo vaistų į arbatÄ , kai dukra nematydavo, nes savanoriÅ¡kai vaistų ji negerdavo), o kai jų negeria, agresyvėja. Dukrai yra iÅ¡raÅ¡yti ir leidžiami vaistai, tačiau ji jų nesileidžia, tik retkarčiais nueidavo į poliklinikÄ , dėl to jÄ reikia nuolatos kontroliuoti. Dukra turi draugÄ ir tas draugas įtikinėja jÄ vaistų negerti, dėl to ji ilgÄ laikÄ vaistų negėrė, grįždavo be nuotaikos. Po kovo mėnesio įvykio agresyvių priepuolių yra mažiau, bet jų vis tiek yra.

14. Å ių duomenų kontekste pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. P. veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė bÅ«dama nepakaltinama, ir paskyrė jai BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytÄ priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimÄ bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – VšĮ RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje. Priverčiamosios medicinos priemonės rūšį V. P. pirmosios instancijos teismas parinko atsižvelgdamas į byloje pateiktas ekspertų rekomendacijas, teisiamajame posėdyje apklaustos teismo psichiatrės ekspertės paaiÅ¡kinimus, kad V.

P. reikalingos priverčiamos medicininio poveikio priemonės, t. y. priverstinis stacionarinis gydymas ir stebėjimas bendrojo tipo stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje gydymo įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje, ir įvertinęs asmens psichikos sutrikimus, padarytos veikos pobÅ«dį ir pavojingumÄ , psichikos sveikatos sutrikimo trukmę, asmens elgesį ir pavojingumÄ . Nepritarti Å¡ioms pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadoms apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

15. V. P. padarė tyčinę smurtinę baudžiamojo įstatymo uždraustÄ veikÄ prieÅ¡ savo motinÄ . IÅ¡ ekspertizės akto matyti, kad nors psichinės sveikatos sutrikimai V. P. stebimi ir ji gydoma nuo 2008 m. (tais metais pirmÄ kartÄ konsultuota psichiatrų; 2009 m. fiksuotas kognityvinių funkcijų nusilpimas (nustatyta diagnozė – kognityvinis sutrikimas), o tų pačių metų pabaigoje pirmÄ kartÄ gydyta psichiatrinio profilio stacionare dėl Å«mios psichozės; nuo 2010 m. nustatyta paranoidinės Å¡izofrenijos diagnozė), tačiau gydymas tiriamajai neduoda stabilių, ilgalaikių remisijų (dėl ligos paÅ«mėjimų iki 2020 m.

V. P. gydyta psichiatrijos stacionare 8 kartus; iki 2020 m. pas psichiatrÄ ambulatoriÅ¡kai reguliariai nesilankė, labiau bÅ«sena ėmė kisti nuo 2020 m. vasario mėn., kai nutraukė ambulatorinį gydymÄ (visus 2020 m. po stacionarinių gydymų (tais metais psichiatrinio profilio stacionare gydyta 5 kartus) rekomendacijų dėl gydymo tęstinumo nesilaikė, reguliariai pas psichiatrÄ nesilankė, bÅ«sena apraÅ¡oma kaip negerėjanti net prolonguotų neuroleptikų gydymo fone ir įgavusi defektinę eigÄ ).

Nors po paskutinio gydymo stacionare (2020 m. rugsėjo–spalio mėn.) ambulatoriÅ¡kai pas psichiatrÄ V. P. atvykdavo, tačiau skiriamo gydymo fone 2021 m. kovo mėn. įvykdyta nuskalstama veika (dėl kliedesių įtakos). PrastÄ bÅ«senÄ patvirtina ir pačios V. P. pasakojimas, kad nuo 2021 m. pradžios artimieji yra pasikeitę (neigiamo dvynio kliedesys), o kaimynai bando tyčia jai pakenkti (santykio kliedesys). Kritikos nebuvimas inkriminuojamai veikai, susirgimui, gydymuisi. Taigi, kaip matyti iÅ¡ ligos istorijos duomenų, ekspertės ir nukentėjusiosios paaiÅ¡kinimų bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, dėl nereguliaraus vaistų vartojimo ambulatorinis gydymas nebuvo efektyvus, V.

P. diagnozuoti psichinės sveikatos sutrikimai progresavo, o dėl iÅ¡liekančios aktyvios psichopatologijos, galinčios veikti jos elgesį, ir atsižvelgiant į tai, kad jos bÅ«klė negerėjo ir reguliariai lankantis pas psichiatrÄ ambulatoriÅ¡kai (po paskutinio gydymo 2020 m. rugsėjo–spalio mėn. stacionare), bei tai, kad inkriminuojama veika padaryta ambulatorinio gydymo fone ir nekritiÅ¡ko V. P. požiÅ«rio į savo ligÄ ir jos gydymÄ , ambulatorinis gydymas Å¡iuo metu apskritai nėra prasmingas.

16. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, neva pirmosios instancijos teismas neįvertino V. P. sveikatos bÅ«klės „realiu laiku“. Kaip minėta, teisiamajame posėdyje apie dabartinę apeliantės sveikatos bÅ«klę buvo apklausta ekspertė, detaliai paaiÅ¡kinusi, kodėl Å¡iuo momentu apeliantei yra bÅ«tinas ir reikalingas stacionarus gydymas, apie dukters sveikatÄ ir elgesį paskutiniu metu buvo apklausta ir jos mama nukentėjusioji V. I.. Teisėjų kolegijos nuomone, Å¡ie duomenys kartu su teismo psichiatrijos ekspertizės iÅ¡vada yra pakankami apeliantės dabartinei sveikatos bÅ«klei įvertinti, todėl papildoma nukentėjusiosios apklausa nagrinėjamu atveju nėra prasminga, lygiai kaip ir nėra prasminga V.

P. ambulatoriÅ¡kai gydžiusių/gydančių gydytojų apklausa nustačius, kad dabartiniu metu ambulatorinis gydymas nėra pakankamas ir apeliantei bent kuriam laikui yra reikalingas stacionarus gydymas. Beje, iÅ¡ nukentėjusiosios V. I. parodymų matyti, kad nors kÅ«no sužalojimus dukra jai padarė suduodama smÅ«gius kumščiais, tačiau iÅ¡ pradžių ji puolė motinÄ , laikydama rankoje grÄ Å¾tÄ , ir tik V. I. pavykus iÅ¡muÅ¡ti grÄ Å¾tÄ iÅ¡ dukters rankų, nukentėjusiajai pavyko iÅ¡vengti rimtesnių sužalojimų.

17. Aptartų duomenų visumos kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad V. P. ligos pobÅ«dis, jos padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pavojingumas, jos pačios socialinis pavojingumas yra tokio pobÅ«džio, kad jai turėtų bÅ«ti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – VÅ¡Ä® RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje.

18. V. P. apeliacinio skundo teiginiai, jog ji suvokia savo veiksmų esmę ir juos valdo bei mano, kad pagal dabartinę bÅ«senÄ jai nereikia stacionarinio priverstinio gydymo, prieÅ¡tarauja anksčiau minėtai ekspertizės akto iÅ¡vadai, jog V. P. dėl jai diagnozuoto psichikos sutrikimu – paranoidinės Å¡izofrenijos – negali (negalėjo ir veikos padarymo metu) suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, dėl to jai rekomenduojama taikyti priverčiamÄ jÄ medicininio poveikio priemonę – stacionarinį gydymÄ bendro tipo stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje.

IÅ¡ V. P. apeliacinio skundo turinio taip pat aiÅ¡kiai matyti, kad per metų laikotarpį, praėjusį nuo baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo, jos požiÅ«ris į jai diagnozuotus psichinės sveikatos sutrikimus ir jų gydymÄ , taip pat į padarytÄ smurtinę veikÄ prieÅ¡ savo motinÄ nėra kritiÅ¡kas, ir nors ji savo ligos ir bÅ«tinybės gydytis neneigia, tačiau, kaip matyti iÅ¡ anksčiau aptartų duomenų, savanoriÅ¡kai vaistų ji negėrė, pas medikus reguliariai nesilankė, tai prieÅ¡tarauja V.

P. apeliacinio skundo teiginiams, jog ji nuolat vartoja vaistus ir tai daro savo noru. Kita vertus V. P. bÅ«klė, kaip minėta, negerėjo jai net ir reguliariai lankantis pas psichiatrÄ (veika buvo padaryta bÅ«tent ambulatorinio gydymo fone). Atsižvelgiant į tai, kad ji nėra kritiÅ¡ka savo ligai, gydymuisi, kartu ir padarytai veikai, stebint akivaizdžiai blogėjančiÄ jos lėtinės psichikos ligos dinamikÄ , kuriai įtakoti, pasak ekspertų, ambulatorinis gydymas Å¡iuo metu nebėra pakankamas, kolegija nemato pagrindo Å¡velninti V.

P. paskirtÄ priverčiamÄ jÄ medicinos priemonę.

19. Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos bÅ«klė ir iÅ¡nyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiÅ«ros įstaigos iÅ¡vadÄ (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartÄ per Å¡eÅ¡is mėnesius privalo spręsti klausimÄ dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rÅ«Å¡ies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal BPK 405 straipsnį minėtus klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietÄ .

20. Atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamÄ jį įstatymÄ dėl priverčiamosios medicinos priemonės V. P. paskyrimo ir rÅ«Å¡ies parinkimo taikė tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, panaikinti ar pakeisti skundžiamÄ nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a : asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, V. P. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai Kristina Kakurinė Savinijus Katauskas Linas Pauliukėnas