2022-04-13 Nr. AB-8826-3-62-3-03555-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1952-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03555-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. A., S. A. Q. ir D. D. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. A., S. A. Q. ir D. D. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai D. A., Sozi A. Q., D. D. A. (D. D. A. interesus atstovauja jo įstatyminiai atstovai – D. A. ir S. A. Q.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21M36093 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K-2391 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai skunde nurodė tokius argumentus:

2.1. Pareiškėjai yra kurdai, musulmonai, gyvenantys (duomenys neskelbtini) mieste. Problemos kilmės šalyje kilo dėl pareiškėjų D. A. ir S. A. Q. noro susituokti, kadangi jų šeimos tokiai santuokai nepritarė. Pareiškėjos tėvai ir broliai grasino jos vyrui mirtimi. Pareiškėjas D. A. teigia, kad g šie rasinimai yra realūs, todėl bijo dėl savo gyvybės. Pareiškėja nurodė, kad nuo įpykusių šeimos narių slėpėsi pas vyro giminaičius, kurie patarė išvykti iš (duomenys neskelbtini).

2.2. Atsakovas 2021 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 21M36093 nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (išskyrus D. D. A.). Pareiškėjai, nesutikdami su atsakovo sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjų skundą 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 6K- 2391 atmetė, nustačiusi, kad ginčijamame sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, o ginčytas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

2.3. Atsakovas turėjo pareigą organizuoti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas. Nagrinėjamu atveju Komisija 2021 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. 6K-2391 nenurodė nei vieno argumento, kodėl nusprendė nesuteikti pareiškėjui teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

2.4. Pareiškėjai nesutinka su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo pareiškėjams suteikti pabėgėlio statuso pagal UTPĮ 86 straipsnio 1 dalį ir papildomos apsaugos pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjai nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – jų šeimų nepritarimą santuokai – dėl ko patyrė grasinimų būti nužudytiems. Pareiškėjų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra sunku gyventi, būna grasinimų ir nužudymų šeimų papročių motyvais, visada gali kilti grėsmė pareiškėjų sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės.

2.5. Atsakovas taip pat nepagrįstai nesutiko pareiškėjams skirti papildomos apsaugos. Egzistuoja reali grėsmė pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, todėl jiems turi būti suteikta papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

2.6. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog atsakovo sprendimai teisėti, pareiškėjai neturėjo teisės kirsti sienos, jie neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjų veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjų pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, buvo konstatuota, kad pareiškėjų nurodytos priežastys, privertusios juos išvykti iš (duomenys neskelbtini), nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, o bendra saugumo padėtis pareiškėjų kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės asmenims dėl jų asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėjai santuokoje gyvena trejus metus, augina mažametį vaiką, jie gyveno pareiškėjo giminaičių namuose, kur niekas jiems negrasino. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jiems kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

3.2. Atsižvelgus į tai, jog nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjų pasakojimas nepagrindžia jų baimės patirti persekiojimą, konstatuota, kad pareiškėjų deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra neįvykdyta, pareiškėjai neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

3.3. Be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė kitų jiems tariamai kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

3.4. Nagrinėjant pareiškėjų prieglobsčio prašymą, buvo įvertinta būtent pareiškėjų individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nenustatyta individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios leistų pagrįstai spręsti, kad pareiškėjai ateityje susidurs su netinkamu elgesiu. Pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB), gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jie taip pat nėra pažeidžiami asmenys.

3.5. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Nors pareiškėjai iš savo kilmės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

3.6. Pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sienos, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija UTPĮ 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjams maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: pakeitė Departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21M36093 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmenims D. A. ir S. A. Q. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė to paties sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo asmenims D. A. ir S. A. Q. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 6K-2391 dalį; likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1. 2021 m. spalio 26 d. buvo atlikta pareiškėjų apklausa, kurios metu pareiškėjai prisistatė esantys (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurdai, musulmonai, gyvenantys (duomenys neskelbtini) mieste, jokiai politinei partijai nepriklauso. Pareiškėjai teigė, kad asmens dokumentų neturi, nes jie buvo paimti Baltarusijos Respublikoje. Į kitas užsienio valstybes dėl prieglobsčio nesikreipė, kitų šalių vizų neturėjo, savo kilmės valstybėje dėl tautybės problemų nebuvo. Pareiškėjai pasakojo, kad problemos kilo dėl jų noro susituokti, kadangi jų šeimos tokiai santuokai nepritarė. Pareiškėjai nepakluso savo šeimų valiai ir slapta susituokė. Toks poelgis supykdė sutuoktinių šeimas, prasidėjo grasinimai iš abiejų šeimų pusių. Žmonos tėvai ir broliai grasino vyrui mirtimi. Vyras teigia tikintis, kad išreikšti grasinimai yra realūs ir bijo dėl savo gyvybės. Žmona paminėjo, kad jos tėvai ir broliai pagrasino susidoroti ne tik su jos sutuoktiniu, bet ir su ja. Pareiškėjai teigia, kad galimybės persikelti gyventi į kitą (duomenys neskelbtini) vietą nesvarstė, darydami prielaidą, kad giminaičiai juos visur suras ir susidoros. Žmona pasakojo, kad kurį laiką nuo įpykusių šeimos narių slėpėsi pas vyro giminaičius, kurie patarė išvykti iš (duomenys neskelbtini).

5.2. Atsakovas, įvertinęs faktines aplinkybes, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjams nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat sprendimu nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti D. A. ir S. A. Q. 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo D. A. ir S. A. Q. atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

5.3. Pareiškėjai, nesutikdami su sprendimu, jį skundė ikiteismine tvarka. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad Departamento sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, nėra teisinių ar faktinių pagrindų jį naikinti, todėl nusprendė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Teismas byloje vadovavosi Konvencijos 12 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkto nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

7. Teismas, įvertinęs minėtą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatavo, kad atsakovas, remdamasis nustatytais faktais ir pareiškėjų byloje surinkta informacija, turėjo įvertinti duomenų visumą ir pareiškėjų teiginių, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumą, remdamasis Tvarkos aprašo 99 punkte nustatytais kriterijais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų prieglobsčio prašymo motyvas yra aplinkybė, jog jie yra susituokę prieš jų šeimų valią. Pareiškėjų santuoka supykdė sutuoktinių šeimas, iš abiejų pusių prasidėjo grasinimai.

8. Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius dokumentus, konstatavo, kad Departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atliktos pareiškėjų apklausos, sprendime detaliai analizuoti ir įvertinti jų nurodyti argumentai. Atsakovas atsižvelgė į pareiškėjų asmenybes, jų kilmės valstybę. Apklausose buvo siekiama detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojų pateiktų prašymų suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad asmenys santuokoje gyvena trejus metus, augina mažametį vaiką, pareiškėjai gyveno pareiškėjo giminaičių namuose, kur niekas jiems negrasino. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jiems kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

9. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 22 punktu, konstatavo, kad pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais duomenimis, nes individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, teismui tokių įrodymų nepateikta. Teismas sutiko, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

10. Teismo vertinimu, Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjų paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti Departamento pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjų subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Departamento padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjų atžvilgiu bus imtasi realių persekiojimų veiksmų, o jų baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jų subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis. Atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjų baimė nėra visiškai pagrįsta, kilmės valstybėje pareiškėjams negresia kankinimai ar mirtis, todėl jie neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų skundo teiginiai yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, o vien pareiškėjų nesutikimas su priimtais sprendimais nesudaro pagrindo pripažinti sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

12. Teismas, pasisakydamas dėl Sprendimo dalies išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), įvertino Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio nuostatas, byloje nustatytas aplinkybes ir sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjams prieglobstį, vengdami grąžinimo pareiškėjai gali pasislėpti, todėl atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos.

13. Teismas, vertindamas atsakovo sprendimą pareiškėjams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo, įvertino Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka), 5 punkto, 44 punkto, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir konstatavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.

14. Teismas padarė išvadą, kad penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui ir neatitrinka Tvarkos kriterijų, kadangi pareiškėjai nors ir kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjų situaciją, būtų proporcinga D. A. ir S. A. Q. uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas pažymėjo kad byloje nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir / ar pat Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjų gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui, todėl pareiškėjų situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir pareiškėjams D. A. ir S. A. Q. nustatomas dvejų metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjai buvo išsiųsti ir jų pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

15. Teismas, vadovaudamasis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436, 12, 15 punktų, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), 24 ir 25 straipsnių nuostatomis, atsižvelgdamas į tai, kad Sprendime nustatytas laikotarpis dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką mažintinas iki dviejų metų, padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

16. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis UTPĮ nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jų prašymų dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, tačiau nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą, todėl konstatavo, kad teismo sprendimu aptarti laikotarpiai mažinami iki dvejų metų, o likusi pareiškėjų skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad Komisija nepagrįstai jų skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, bei pažymėjo, kad pagal teisės aktų nuostatas Komisijai nebuvo privaloma pareiškėjų skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o pareiškėjai savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

III. 18. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 9 d. sprendimą.ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti visa apimtimi.

19. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo tokius argumentus:

19.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos suteikimo pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

19.2. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, ir nurodo, kad atsakovas nepagrįstai ir iš esmės be argumentų pareiškėjų pasakojimą laikė nepatikimu įrodymu. Pareiškėjų šeima susidūrė su garbės nusikaltimo grėsme, kuri kilo dėl pareiškėjų genties kruvino konflikto su kita gentimi dėl nužudymo.

19.3. JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) 2019 m. gegužės mėn. ataskaitoje „Tarptautinės apsaugos klausimai, susijęs su asmenims, išvykusiems iš (duomenys neskelbtini)“, pateikiama informacija, kad pagal pranešimus, smurtas prieš šeimos narius, kurie padarė šeimai gėdą, išlieka plačiai paplitęs, nes norima apsaugoti šeimos ar genties garbę. Smurtas vykdomas nepriklausomai nuo religinių ir etniniai skirtumų, nes šis smurtas yra ilgalaikis genčių kultūros elementas, susijęs su stipriais patriarchaliniais pamatais. (duomenys neskelbtini) nusikaltimus dėl garbės vykdę asmenys dažnai lieka nenubausti, nes visuomenėje yra palaikomi, taip pat ir teisėsaugos pareigūnų, nes manoma, kad šie nusikaltimai yra tinkamas atsakas į tariamus garbės pažeidimus. Nepaisant (duomenys neskelbtini) valdžios pastangų ir taikomų priemonių, nusikaltimai dėl garbės tebėra plačiai paplitę ir dažnai lieka nenubausti. Be to, nužudymai dėl garbės dažnai nuslepiami ir pateikiami kaip savižudybė ar nelaimingi atsitikimai. Nurodyta informacija apie pareiškėjų kilmės valstybę patvirtina, kad asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimus, gresia susidorojimas.

19.4. Vertinant tam tikrai socialinei grupei priklausančio asmens baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Šiuo atveju pareiškėjai priklauso asmenims, įvykdžiusiems garbės prasižengimą, o pagal kilmės valstybės informaciją, garbės nusižengimus įvykdę asmenys ne kartą buvo nužudyti, persekiojami, iki šiol (duomenys neskelbtini) nėra sukurta efektyvi tokių asmenų apsaugos sistema, todėl pareiškėjų išsakyta grėsmė yra reali.

19.5. Dėl pareiškėjų priklausymo asmenų, įvykdžiusių garbės nusižengimą, socialinei grupei, kurios atžvilgiu buvo ir yra (duomenys neskelbtini) naudojama prievarta, atsakovas turėjo suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Šeimai kyla didesnė rizika realiai patirti laisvei, gyvybei ir sveikatai kylančias grėsmes kilmės šalyje, todėl pareiškėjų šeima priskirtina padidintos rizikos grupei dėl šeimoje esančios moters ir nepilnamečio vaiko.

19.6. Kritiškai vertintina atsakovo sprendimo dalis nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos. Kadangi pareiškėjams kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jiems turėjo būti suteikta papildoma apsauga, jie atitinka minėtas įstatymo nuostatas.

19.7. Atsakovas rėmėsi 2021 m. EPPB ataskaita ir nurodė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Iš esmės EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio. Bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą. Be to, apibendrintoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., taigi, vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją.

19.8. Pareiškėjams prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

19.9. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, todėl panaikinus Atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti Pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

20. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo skundą atmesti, bei pateikia tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Atsakovas pažymi, jog nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjų pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, buvo konstatuota, kad pareiškėjų nurodytos priežastys, privertusios juos išvykti iš (duomenys neskelbtini), nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, o bendra saugumo padėtis pareiškėjų kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės asmenims dėl jų asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Nustatyta, kad asmenys santuokoje gyvena trejus metus, augina mažametį vaiką, pareiškėjai gyveno pareiškėjo giminaičių namuose, kur niekas jiems negrasino. Akivaizdu, kad asmenys (duomenys neskelbtini) turi giminaičių, kurie yra linkę jiems padėti. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjų deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta.

3.2. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjams kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjams kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjai skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias ginčijamame bei skundžiamame sprendimuose daromas išvadas.

3.3. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėjams ateityje dėl kokių nors priežasčių nekils grėsmė kilmės valstybėje), kas būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.

3.4. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjams kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė, kad pareiškėjai patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjų skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjų nesutikimas su Migracijos departamento priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

3.5. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad Departamentas neįvertino, jog pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje egzistuoja beatodairiškas smurtas, o pareiškėjams jiems kylanti grėsmė kilmės valstybėje turėjo būti vertinama pagal „slankiojančią skalę“, pareiškėjai priklauso padidintos rizikos asmenų grupėms, ir nurodo, kad nagrinėjant pareiškėjų prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjų individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nenustatyta individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios leistų pagrįstai spręsti, kad pareiškėjai ateityje susidurs su netinkamu elgesiu. Pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA), gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jie taip pat nėra pažeidžiami asmenys, t. y., vien tai, kad dalis pareiškėjų yra nepilnametis vaikas ir moteris, nereiškia, kad jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, nes pareiškėjai gyvena šeimoje, nei vienas iš pareiškėjų nėra nelydimas nepilnametis ar vieniša moteris. Vadovaujantis ESPA pateikiamais naujausiais duomenimis, nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjams nebuvo pagrindo suteikti papildomą apsaugą ir pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjai nepateikė.

3.6. Atsakovo teigimu, pareiškėjai pagrįstai buvo išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir nustatytas draudimas pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas Šengeno erdvės valstybes. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21M36093, kuriuo atmestas pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti juos į kilmės valstybę, bei šį sprendimą peržiūrėjusios Komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 6K-2391 teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjams (išskyrus nepilnametį asmenį) atvykti, todėl minėtą terminą bei terminą įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams (išskyrus nepilnametį asmenį) atvykti ir apsigyventi, skaičiuojamą nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpino iki dvejų metų.

23. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjų teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neatliko tinkamo individualaus tyrimo, nevertino asmeninių pareiškėjų savybių, todėl nepagrįstai teigė, kad pareiškėjų prašymas yra nekonkretus, abstraktus, ir jiems kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

25. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti.

26. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

27. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, siekiant užtikrinti objektyvų pareiškėjų paaiškinimų vertinimą, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.

28. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

30. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

31. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

32. Iš EPPB 2021 m. sausio mėnesio gairių „Country Guidance Iraq 2021“ matyti, kad persekioti asmenis gali ne tik valstybės institucijos, bet ir nevalstybiniai subjektai (pvz., tam tikros gentys ar net šeima), tačiau kiekvienu atveju turi būti žvelgiama į persekiojimo pobūdį ir realumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1339-815/2022).

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė aplinkybėmis, kad jiems (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė dėl asmeninių priežasčių, t. y, dėl to, kad jie susituokė prieš šeimų valią, pareiškėjos tėvai ir broliai grasino nužudyti pareiškėją D. A..

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjai persekiojimo kilmės valstybėje nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, o pareiškėjų persekiotojai (pareiškėjos tėvai ir broliai) nėra valstybinis subjektas. Iš apelianto netenkinančio Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas, įvertinęs pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį ir atlikęs apklausą, įvertinęs situaciją kilmės valstybėje pareiškėjų prašyme nurodytais aspektais, konstatavo, jog pareiškėjai duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jiems papildomos apsaugos nuo tariamo persekiojimo, nepateikė. Taigi, pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog asmens, siekiančio įgyti pabėgėlio statusą nurodomas persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, kaip tai yra įtvirtinta Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje, o šiuo atveju pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį išskirtinai hipotetinio pobūdžio.

35. Pareiškėjai nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei pirmosios instancijos teismui skunde nenurodė aiškiai nei vienos Konvencijoje nustatytos priežasties, dėl ko jiems turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas, jų pasakojimas apie individualų persekiojimą dėl jų šeimoms nepriimtinos santuokos yra bendro pobūdžio, abstraktus, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjų istorija nėra pagrįsta kitais (be jų pasakojimo) įrodymais, pareiškėjai nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir jam šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjams suteiktinas pabėgėlio statusas vien dėl to, kad jie galbūt kilmės valstybėje patirs nepageidaujamas pasekmes iš privačių asmenų dėl savo poelgių, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nepagrįsti ir atmetami.

36. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas, vertindamas pareiškėjų teiginius apie kilmės valstybėje taikomus „garbės nužudymus“, įvertino kilmės valstybės, bei pareiškėjų gyvenamosios vietos (Kurdistano) informaciją, kad garbės nužudymo atvejais siekiama išvengti grubaus konflikto, todėl vyrai žudomi labai retai, dažniausiai tada, kai kritikuoja religiją arba yra homoseksualūs, paprastai vyrai nežūsta dėl garbės, o jeigu taip atsitinka, dėl to sutaria abi šeimos ar gentys. Be to, vyrai gali kreiptis į policiją dėl tokios grėsmės. Šalyje yra sukurta didelė apsaugos sistema šalyje, padedanti išspręsti konfliktines situacijas dėl kilusių genčių ar giminų nesantaikų.

37. Vertinant pareiškėjų apibūdintą baimę, kad egzistuoja reali grėsmė, jog pareiškėjai kilmės valstybėje bus nužudyti, jie patirs smurtą, sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai nepagrindė jiems galbūt kilusios individualios grėsmės realumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjų visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, ir šių įrodymų teisinį įvertinimą, taip pat surinko pakankamai informacijos apie kilmės valstybę dėl „garbės nužudymų“ paplitimo. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjų pasakojimui, kuriuo jie grindžia prieglobsčio prašymą, trūksta konkretumo, kad būtų galima daryti tikėtiną išvadą, jog, kaip teigia pareiškėjai, grįžus į kilmės valstybę jų gyvybei grėstų pavojus.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. nustatyta, kad jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis surinkta informacija, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi, Sprendimu pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, pareiškėjams nesuteikta papildoma apsauga.

39. Pažymėtina, jog pareiškėjai, teigdami, jog atsakovas nevertino naujausios ir aktualiausios informacijos apie padėtį kilmės šalyje, nepateikė jokios informacijos, paneigiančios atsakovo padarytas išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjų nurodytas aplinkybes Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo. Pareiškėjų atveju buvo išsamiai įvertinta aktuali EPPB skelbiama informacija apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Migracijos departamento sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

40. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjų skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

41. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas ir Komisijos sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais pagrindais. Dėl to pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. D. A., D. A. ir S. A. Q. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė