2016-01-04 Nr. AB-533-3-61-3-02978-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2848-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02978-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2, 7), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. jis buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) Chirurgijos skyriuje, šešiavietėje pilnai užpildytoje palatoje Nr. 3. Pareiškėjo teigimu, Ligoninės kamera-palata, kurioje jis buvo laikomas neatitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimų, užtikrinančių minimalų gyvenamąjį plotą asmeniui. Pareiškėjas buvo priverstas gulėti arba sėdėti ant gultų, nes pajudėti kameroje nebuvo vietos, tarp nuteistųjų vyko trintis, kilo konfliktų. Be to, atkreipė teismo dėmesį į tai, kad buvo laikomas vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Besigydantys ligoniai rūko visur, nepaisydami iškabintų įspėjamųjų, draudžiamųjų ženklų. Pareiškėjo teigimu, Ligoninė nesiima priemonių, kad rūkantys asmenys būtų nubausti, nekontroliuoja savo teritorijoje nustatytų draudimų vykdymo ir leidžia įsigyti Ligoninės parduotuvėje tabako gaminių. Nurodė ir tai, kad visas Ligoninės pastatas yra nesaugus, avarinės būklės, patalpose nėra priešgaisrinių gesintuvų, avarinių išėjimų, langai grotuoti, o naktimis yra uždaromi metalinėmis grotomis. Dėl tokių nežmoniškų, antisanitarinių laikymo sąlygų pareiškėjas nurodė, kad negalėjo fiziškai pailsėti, išsimiegoti, tai trikdė ir žalojo jo psichiką, dėl užteršto dūmais oro jam grauždavo akis, dėl ko komplikavosi akių uždegimas. Teigė, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Akcentavo, kad Ligoninės administracija nedaro išvadų ir kartoja pažeidimus. Dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų patirtą žalą pareiškėjas vertino 5000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į skundą (b. l. 11–13) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. Chirurgijos skyriaus palatoje-kameroje Nr. 3, kurios plotas yra 28,49 kv. m. Paaiškino, jog statistikos, kiek konkrečioje palatoje kartu su pareiškėju atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pažymėjo, kad yra priimtas 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. V-124, kuriame numatytas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas vienam asmeniui.

Manė, jog pareiškėjui, būnant Ligoninėje, pilnai buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas (28,49 kv. m. / 6 = 4,74 kv. m.). Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas dienos metu, t. y. nuo 6.00 val. ryto iki 22.00 val. vakaro, laisvo nuo medicininių procedūrų laiku, galėjo būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Nurodė, jog Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Atkreipė dėmesį, jog Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą–Higienos pasą, kuris įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.

Dėl rūkymo Ligoninės patalpose, rėmėsi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostata, uždraudžiančia rūkyti švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nurodė, jog tokia informacija yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti.

Ligoninės teigimu, ji pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl manė, kad Ligoninės deliktinei atsakomybei kilti nėra visų būtinų sąlygų. Ligoninės nuomone, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą, taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti suma.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu (b. l. 118–123) nusprendė pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjo R. K. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 70 Eur neturtinės žalos už gydymą (kalinimą) netinkamomis sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. neužtikrinant jam minimalaus 5,1 k. m gyvenamojo kameros ploto, kitoje dalyje skundą atmesti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. Chirurgijos skyriaus palatoje-kameroje Nr. 3, kurioje yra šešios lovos ir plotas 28,49 kv. m. R. K. šiuo laikotarpiu net keletą kartų kreipėsi į Ligoninės administraciją su skundais, prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų, rūkymo neuždraudimo, sveikatos paslaugų nesuteikimo ir kt. Prašymai, skundai buvo išnagrinėti ir pareiškėjui pateikti atsakymai. Iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašų matyti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu Ligoninėje buvo gydomas dėl (duomenys neskelbtini). Grįžęs iš Ligoninės pareiškėjas taip pat ne kartą skundėsi gydytojams dėl (duomenys neskelbtini).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.250 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgė į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) bei Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildino dėl jam neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto Ligoninės kamerose-palatose, todėl taikytini tie teisės aktai, kurie numato Ligoninės, o ne tardymo izoliatoriaus ar areštinės kamerų plotų normas. Nagrinėjamu atveju taikytinos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), jų 111.4 punktas. Atmestas kaip nepagrįstas atsakovo argumentas, jog šiuo atveju turėtų būti taikytinas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktas. Pažymėta, jog administracinėje byloje ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. Chirurgijos skyriuje. Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameroje-palatoje Nr. 3 kartu su juo buvo gydomi šeši asmenys, t. y. visa palata buvo užimta.

Ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu buvo gydoma palatoje Nr.

3. Tačiau Ligoninė atsiliepime nurodė, jog kamera-palata Nr. 3 yra 28,49 kv. m ploto ir joje yra 6 lovos. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninėje buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovės atstovei, t.y.

Ligoninei. Kaip minėta, Ligoninė nei pateikė informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju palatoje Nr. 3, nei sutinka, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Ligoninės teigimu, R. K. buvo pilnai užtikrintas 3,6 kv. m. minimalus gyvenamasis plotas jo gydymo laikotarpiu. Šis atsakovo atstovo argumentas atmestas kaip nepagrįstas. Byloje nesant įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skundo teiginį, kad jis buvo kalinamas pilnai užpildytoje šešiavietėje Ligoninės palatoje Nr. 3 (28,49 kv. m. ploto), konstatuotas Ligoninės veiksmų neteisėtumas, neužtikrinant pareiškėjui Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatytą 5,1 kv. m minimalią gyvenamojo ploto normą.

Be to, LVAT yra išaiškinęs, kad minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida (LVAT 2014 m. spalio 22 d. administracinė byla Nr. A858-649/2014).

Pareiškėjas žalą kildino ir iš jo laikymo vienoje patalpoje su rūkančiais asmenimis. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 ir 14 punktais. Kaip nurodė atsakovas, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN76:2010 ir Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatomis, pas juos, kaip ir visose sveikatos priežiūros įstaigose, rūkyti yra draudžiama. Informacija apie tai yra iškabinta visose Ligoninės palatose, koridoriuose, bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai, įspėjantys apie draudimą rūkyti.

Byloje yra pateikiamos nuotraukos, patvirtinančios apie įspėjamųjų ženklų buvimą Ligoninės patalpose, t. y. tiek įstaigos patalpose bei kieme yra iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti (bylos Nr. I-4123-643/2015 priedas). Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad Ligoninė tinkamai informavo, jog Ligoninės patalpose rūkyti draudžiama. Byloje nebuvo pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūko.

Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę, ar kad jam per tokį trumpą buvimo Ligoninėje laikotarpį dėl to būtų kilusi tam tikra žala sveikatai, nepagrindė įrodymais. Pažymėjo, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Taigi asmuo, teigiantis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad dėl laikymo su rūkančiais jam prasidėjo akių uždegimas, tačiau jokių šį faktą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Taigi šiuo atveju pareiškėjas neįrodė Ligoninės neteisėtų veiksmų, todėl žala dėl minėto pareiškėjo nurodomo pažeidimo nepriteista, nenustačius vienos iš privalomų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Be to, teismo vertinimu, net jei kartu su pareiškėju laikomi asmenys ir būtų neteisėtai rūkę Ligoninės palatoje, per tokį laikotarpį, t. y. 14 dienų, kurį pareiškėjas praleido Ligoninėje, nebūtų pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme.

Dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, kad Ligoninės patalpose nėra priešgaisrinių gesintuvų, avarinio išėjimo, teismas pažymėjo, kad byloje esanti Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdybos 2014 m. birželio 27 d. pažyma patvirtino, jog atlikus patikrinimą Ligoninės patalpose, aktų, nustatančių eksploatuojamų objektų priešgaisrinės saugos reikalavimus pažeidimų nenustatyta. Be to, byloje esančios Ligoninės patalpų schemos, kompaktinis diskas su nuotraukomis (bylos Nr. I-4123-643/2015 priedas) parodė, jog Ligoninėje gesintuvai, gaisriniai čiaupai yra kiekviename aukšte, atsarginis evakuacijos kelias taip pat. Todėl minėti pareiškėjo skundo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Nors ir nustačius byloje tam tikrus Ligoninės neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, t. y. nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas 14 parų buvo gydomas (kalinamas), neužtikrinant jam minimalaus 5,1 kv. m gyvenamojo palatos-kameros ploto, todėl sutikta su pareiškėjo skundo argumentais, kad dėl per didelio kamerose kalinčių asmenų skaičiaus, galėjo kilti konfliktai tarp kalinčių asmenų, pareiškėjui galėjo būti sukelti fiziniai nepatogumai, buvo mažai vietos pajudėti ar pasimankštinti. Tai patvirtino ir pareiškėjo nusiskundimai gydytojui dėl nugaros skausmo, bendro negalavimo. Todėl, vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgiant į pareiškėjo sulaikymo trukmę, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo sveikatos būklę, daryta išvada, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – minimalaus 5,1 kv. m kameros ploto neužtikrinimo pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (14 parų), sukeltus fizinius nepatogumus, prastą pareiškėjo sveikatą bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 300 Eur; vidutinis darbo užmokestis apie 696 Eur), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 70 Eur (tai atitinka 241,70 Lt) suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėjo, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, ar sveikatos susirgimai nepagydomi, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 131–135) prašo patenkinti pareiškėjo skundą pilna apimtimi.

Pareiškėjas teigia, kad teismui nagrinėjant bylą, nebuvo tikrintos kitos aplinkybės: kad Ligoninėje nėra stalų, kėdžių, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos atitinkamos gydymo (kalinimo) sąlygos ne tik į 5,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, bet ir į saugią aplinką, nes asmenys rūkė palatoje. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovas šiurkščiai pažeidinėja pareiškėjo teises, nes pažeidimai yra nevienkartiniai, o atsakovas nesiėmė jokių priemonių, kad pareiškėjo teisės nebebūtų pažeidžiamos. Teismas neįvertino, jog pareiškėjo teisės, jam besigydant Ligoninėje, buvo daug kartų pažeistos. Teismas nesilaikė visų konstitucinių principų (teisingumo, teisėtumo, lygybės ir kt.). Mano, jog pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai neturtinę žalą įvertino 1 449 Eur (5 000 Lt).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir apeliaciniame skunde tvirtina, kad pareiškėjui turėjo būti priteista jo prašoma 1 449 Eur (5 000 Lt) suma.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu gyvenamosios patalpos plotu, atsižvelgtina į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. birželio 30 d.), nustatytą reglamentavimą. Taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. Chirurgijos skyriaus 3 palatoje. Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju Ligoninės palatoje buvusių asmenų skaičių byloje nėra, jų nagrinėjamu atveju nepateikė Laisvės atėmimo vietų ligoninė (tokie duomenys nėra fiksuojami). Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 3 palatos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotas buvo 28,49 kv. m, joje buvo 6 lovos (b. l. 11–13). Pagal šiuos duomenis, vienam asmeniui palatoje teko 4,75 kv. m, t. y. mažiau, nei nustatyta minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju Ligoninės palatose laikytų asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pareiškėjo paaiškinimais, kad jis buvo laikomas pilnai užpildytoje šešiavietėje palatoje, ir konstatavo, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 30 d., t. y. viso 14 parų, Ligoninėje pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, pažymėtina, jog HN:76:2010 6, 14 punktuose numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose (1 p.), taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 p.).

Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi Ligoninės administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Ligoninės palatose ir kieme (matomose vietose) yra iškabinti draudimo rūkyti ženklai ir įspėjamieji užrašai. Taigi, apie draudimą rūkyti Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose tinkamai buvo informuoti tiek pats pareiškėjas, tiek kiti toje pačioje palatoje laikyti asmenys. Vis dėlto, pažymėtina, jog Ligoninė turi pareigą ne tik drausti rūkymą bendro naudojimo patalpose, bet ir užtikrinti šio draudimo laikymąsi. Nagrinėjamu atveju byloje yra pateiktas pareiškėjo 2015 m. gegužės 26 d., t. y. būnant Ligoninėje, surašytą skundą Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui, kuriame teigia, kad asmenys nepaiso iškabintų draudimų ir rūko palatose (b. l. 59–60).

Šis skundas buvo nusiųstas nagrinėti pagal kompetenciją Ligoninei (b. l. 57), kuri priėmė 2014 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 7-887 (b. l. 55–56). Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, darytina išvada, jog Ligoninei buvo žinomi pareiškėjo nusiskundimai dėl rūkymo palatose, tačiau nėra duomenų, jog ji imtųsi tam tikrų priemonių, užtikrinančių, kad tai nebūtų daroma. Todėl yra pagrindas pripažinti, jog šiuo atveju Ligoninė pareiškėjui neužtikrino saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, kadangi neužtikrino draudimo rūkyti gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, laikymosi.

Tačiau šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl rūkymo palatoje jam būtų kilusi žala, todėl nėra pagrindo teigti, kad per tokį trumpą laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas Ligoninėje, t. y. 14 dienų, jis būtų patyręs dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme.

Pareiškėjo teiginius dėl priešgaisrinės saugos trūkumų Ligoninės patalpose paneigė byloje esantis Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2014 m. birželio 27 d. raštas Nr. 3-7-2567 (2.6.-5) (b. l. 23) bei Ligoninės patalpų nuotraukos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos pareiškėjo teiginius kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad palatoje trūko baldų, pažymėtina, jog Ligoninės 2014 m. gegužės 29 d. raštas nr. 7-831 (b. l. 41) bei pateiktos palatos Nr. 3 nuotraukos patvirtina, kad Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas; spintelės atlieka stalo funkcijas. Pareiškėjas nedetalizavo, kokias konkrečiai pasekmes jam sukėlė tam tikrų baldų nebuvimas ar senų baldų buvimas. Todėl ir šiuo aspektu nebuvo pagrindo pripažinti teisės aktų pažeidimo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Laisvės atėmimo vietų ligoninėje yra priteisiamas vidutiniškai 7,48 Eur atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr., pvz., 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1826-624/2015; 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 1 449 Eur, ir mano, kad dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 110 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 110 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 110 Eur (vieną šimtą dešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan