2023-06-28 Nr. AB-12783-3-61-3-02023-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1946-1188/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02023-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2023 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 23S14865 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade (toliau – ir Konsulatas) 2023 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 9 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atsaukimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. R.“ buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas dėl vizos neišdavimo). Sprendimas dėl vizos neišdavimo buvo apskųstas ir skundas priimtas 2023 m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI2-4056-1064/2023, todėl akivaizdu, kad nesant įsiteisėjusiam Sprendimui dėl vizos išdavimo atsakovas neturėjo teisės taikyti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalies. Sprendimas priimtas iš esmės nesulaukus atsisakymo išduoti vizą sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl skundžiamas Sprendimas apskritai negalėjo būti priimtas, kadangi atsakovas neturėjo materialinio pagrindo Sprendimui priimti. Atsakovas visiškai nevertino Vertinimo tvarkos 8 punkte nurodytų kriterijų, nenagrinėjo Vertinimo tvarkos 8 punkte nustatytų kriterijų įtakos sprendimui priimti, nemotyvavo nustatyto draudimo atvykti termino, nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Taip pat atsakovas neįvertino, ar priimtas Sprendimas bus proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjo teisės dirbti Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Ginčijamame Sprendime nėra pateikta argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukimo į Užsieniečių registrą ir perspėjimo įvedimo į C. SIS.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad 2022 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas Konsulatui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą. Konsulatas 2023 m. sausio 19 d. priėmė Sprendimą dėl vizos neišdavimo 19 straipsnio pagrindais, jog: užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 str. 1 d. 2 p.), yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (19 str. 1 d. 10 p.), nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (19 str. 1 d. 13 p.).

Konsulatas 2023 m. sausio 27 d., remdamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, pateikė Departamentui prašymą Nr. (70.5.51.6)SK70-51 įtraukti pareiškėją į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (5 metai), tai, kad šiam užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą, priežastis, dėl kurių jam atsisakyta išduoti vizą, kad šio užsieniečio (patikrinus šio užsieniečio duomenis informacinėse sistemose) ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta (užsienietis vedęs, tačiau nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos ar vienos iš Europos Sąjungos šalių pilietė, nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, leidimo laikinai gyventi ar vizų neturėjo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, nebuvo įdarbintas ir nevykdė jokios savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje.

Vien tai, kad užsienietis ketino dirbti UAB (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad užsienietis turi ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika), todėl pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas. Atsižvelgiant į tai, į Šengeno informacinę sistemą įtraukti duomenys apie pareiškėją dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

5. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaudamasis Taisyklėse nustatyta tvarka pareiškėjo nurodytu elektroninio pašto adresu išsiuntė pranešimą dėl priimto sprendimo bei jame pateikė Taisyklėse nurodytą informaciją, t. y. tinkamai informavo pareiškėją apie Sprendimo priėmimą. Atsižvelgiant į tai, kad Departamentas 2023 m. sausio 27 d. gavo Konsulato prašymą Nr. (70.5.51.6)SK70-51 įtraukti pareiškėją į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą dėl to, kad jam buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, Departamentas turėjo Įstatymo jam suteikiamą teisę priimti ginčijamą Sprendimą ir veikė savo kompetencijos ribose. Pareiškėjas pranešimu apie ginčijamo Sprendimo priėmimą buvo informuotas, kad gali Departamentui pateikti aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo būti įvertintos priimant ginčijamą Sprendimą, tačiau Departamentui nepateikė jokios informacijos apie tai, kad yra apskundęs Konsulato sprendimą neišduoti vizos. Pareiškėjas taip pat teismui nepateikė prašymo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą, iki bus išspręsta administracinė byla dėl apskųsto Konsulato 2023 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 9.

6. Atsakovas paaiškino, kad įvertino Konsulato sprendimą bei atliko savarankišką pareiškėjo vertinimą, tinkamai įvertino visas šiam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, t. y. tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, atsisakymo išduoti vizą pagrindą – pareiškėjas nepagrindė savo kelionės į Lietuvos Respubliką buvimo tikslo ir sąlygų, taip pat kilus pagrįstoms abejonėms dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškumo, rimto pagrindo manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, nepateikta įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, Konsulato siūlymą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, tai, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (užsienietis vedęs, tačiau nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos ar vienos iš Europos Sąjungos šalių pilietė, nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, leidimo laikinai gyventi ar vizų neturėjo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, nebuvo įdarbintas ir nevykdė jokios savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje). Konsulatas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo papildomai įvertino pareiškėjo kelionių į trečiąsias valstybes įstoriją, tai, kad jis priklauso socialinei grupei, kuri regione kelia didžiausią nelegalios migracijos riziką, atsižvelgė į bendras iš Vidurio Azijos valstybių (pavyzdžiui: Tadžikistano Respublikos, Uzbekistano Respublikos, Kirgizijos Respublikos ir kt.) užsieniečių pateiktų prašymų išduoti vizas tendencijas (kad nustatoma daug atvejų, kai pateikiama nepatikima, melaginga informacija, pateikiami galimai padirbti ar suklastoti patvirtinamieji dokumentai).

7. Atsakovas nurodė, kad Konsulatas sprendime neišduoti vizos konstatavo, jog šeši (duomenys neskelbtini) piliečiai, įskaitant užsienietį, kurie Konsulatui prašymus išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą pateikė tuo pačiu metu, pateikė iš esmės identiškus dokumentų paketus (visi pateikė tos pačios mokymo įstaigos išduotą dokumentą apie trumpalaikių kursų (penki iš šešių – elektriko; vienas – suvirintojo dujomis ir elektra) baigimą, penkių iš jų dokumentas apie turimą kvalifikaciją išduotas tą pačią dieną, visi pateikė to paties ankstesnio darbdavio pažymas apie darbą (įdarbinti panašiu metu) jo bendrovėje, visi pateikė to paties banko panašaus laikotarpio banko operacijų pažymas, kuriose nurodomi pasikartojantys lėšų šaltiniai (fiziniai asmenys, dažnai tie patys šeši (duomenys neskelbtini) piliečiai vieni kitiems), panašūs lėšų likučiai, atitinkamų dokumentų vertimai atlikti tų pačių vertimo biurų, dėl daugumos iš jų kilo įtarimų, jog jie yra pažeidę trečios valstybės teisės aktus, reglamentuojančius užsienio piliečių teisinę padėtį Rusijos Federacijoje, ir visų šešių užsieniečių pateikti dokumentai yra parengti pagal vieną šabloną.

Nepaisant visų užsieniečių amžiaus, darbo stažo, pateiktose darbo knygelėse nėra kitų įrašų, išskyrus darbą ankstesnio darbdavio bendrovėje. Dėl nurodytų aplinkybių įtariama organizuota neteisėtos migracijos veikla (schema). Todėl kyla abejonių dėl užsieniečio pareiškimų ir jo paties patikimumo ir sąžiningumo bei darytina išvada, kad bandoma formaliai atitikti atvykimo į Lietuvos Respubliką sąlygas. Konsulatas priimtame sprendime taip pat nurodė ir tai, kad užsienietis, siekdamas pagrįsti, kad turi pakankamai lėšų grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, pateikė Rusijos Federacijos banko pažymą(-as).

Iš banko pažymoje(-ose) pateiktų duomenų matyti, kad sąskaita atidaryta neseniai. Visos lėšos įnešamos į sąskaitą iš neaiškių šaltinių (dažnai tie patys šeši (duomenys neskelbtini) piliečiai perveda lėšas vienas kitam) arba grynaisiais, taigi kyla abejonių dėl užsieniečio turimų pajamų stabilumo ir lėšų kilmės – neįmanoma patikrinti ir įsitikinti užsieniečio turimų piniginių lėšų kilmę. Konsulatas pažymi, kad laikotarpio, už kurį pateikiama banko pažyma–išrašas, pabaigoje sąskaitos likutis buvo 10 585,27 (apie 117,33 €), didžiausias sąskaitos dienos likutis per visą laikotarpį, už kurį pateikiama banko pažyma–išrašas, buvo 24 774,25 (apie 274,59 €), vidutinis dienos likutis per visą laikotarpį, už kurį pateikiama banko pažyma–išrašas, – 10 351,21 (apie 114,73 €) ir tik pažymos–išrašo išdavimo dieną sąskaitos likutis buvo 102 557,27 (apie 1 136,73 €).

Aprašo 76.5 papunktyje nustatyta, jog pakankamas grįžimo lėšų dydis yra viena minimalioji mėnesinė alga – 840 €. Todėl darytina išvada, kad bandoma tik formaliai atitikti atvykimo sąlygas. Be to, atsižvelgiant į Europos Sąjungos taikomas Rusijos Federacijai ribojančias priemones, atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, destabilizuojančius padėtį Ukrainoje, pareiškėjas Lietuvoje ir kitose Šengeno erdvės valstybėse negalės pasinaudoti turima banko kortele („МИР“). Todėl darytina išvada, kad užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų ir nepateikė įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) gauna reguliarių pajamų grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį.

Konsulatas nagrinėdamas prašymą ir užsieniečio dokumentus nustatė ir priimtame sprendime nurodė, kad vadovaujantis Rusijos Federacijos 2002 m. liepos 25 d. federalinio įstatymo Nr. 115-ФЗ „Dėl užsienio piliečių teisinės padėties Rusijos Federacijoje“ 5 straipsnio antros pastraipos nuostatomis, užsienio piliečio, atvykusio į Rusijos Federaciją, atveju, kai nereikalaujama gauti vizą (taikant bevizį režimą), laikino buvimo Rusijos Federacijoje laikotarpis negali viršyti 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus.

Užsienietis Rusijos Federacijos teritorijoje (iš esmės) be pertraukos buvo, pavyzdžiui: nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. rugsėjo 24 d. (151 dieną); nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. spalio 11 d. (164 dienas); nuo 2019 m. balandžio 9 d. iki 2019 m. rugsėjo 22 d. (167 dienas). Užsienietis nepateikė jokių dokumentų ar įrodymų, o nagrinėjimo metu Konsulatas nenustatė, kad jam taikomos minimo įstatymo numatytos išimtys, kurių pagrindu užsieniečio laikino buvimo Rusijos Federacijoje laikotarpis galėtų viršyti 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

Dėl to, daroma išvada, kad užsienietis pažeidė trečios valstybės (Rusijos Federacijos) teisės aktus, reglamentuojančius užsienio piliečių teisinę padėtį šioje valstybėje.

8. Atsakovas akcentavo, kad ginčijamame Sprendime taip pat įvertintas ir draudimo atvykti terminas atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją, nustatytų aplinkybių visumą bei į Kriterijų vertinimo tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus. Ginčijamame Sprendime nustatytas terminas yra proporcingas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Departamento išvada, nedaro Sprendimo nemotyvuotu ar formaliu. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Be to, pareiškėjui kylančios neigiamos pasekmės negali nusverti visuomenės ir valstybės intereso, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę atvykti į Lietuvos Respubliką tik tiems užsieniečiams, kurie pateikia tikrovę atitinkančius duomenis, nekelia nelegalios migracijos grėsmės, nepiktnaudžiauja imigracijos taisyklėmis. Ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant į aplinkybių visumą, kurios suponuoja, kad yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę, ateityje gali neteisėtais būdais siekti atvykti į Lietuvos Respubliką ar Šengeno erdvę nepagrindžiant numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuojama, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą, jo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teiktini Šengeno informacinei sistemai. Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, nelegalios migracijos grėsmę.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad Departamentas 2023 m. sausio 27 d. gavo Konsulato raštą Nr. (70.5.1.6)SK70-51 „Dėl užsieniečių įtraukimo į nacionalinį sąrašą“ (toliau – ir Raštas), kuriame nurodyta, jog Konsulatas priėmė sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą užsieniečiams, tarp kurių nurodytas ir pareiškėjas. Departamentas tuo pagrindu, jog buvo priimtas sprendimas atisakyti išduoti vizą, Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

11. Teismas apžvelgė Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 11 straipsnio 1 dalyje, 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, 133 straipsnio 1 dalyje, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 810/2009 nustatančio Bendrijos vizų kodekso (toliau – ir Vizų kodeksas) 10 straipsnio 3 dalyje, 14 straipsnyje, 21 straipsnio 1, 7 ir 8 dalyse, 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse, Vizų kodekso II priedo B dalyje, Aprašo 70.6, 731, 79 punktuose, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 9.1 papunktyje, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 15 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei Teisingumo Teismo (didžiosios kolegijos) 2013 m. gruodžio 19 d. prejudiciniame sprendime byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką pateiktus išaiškinimus dėl Vizų kodekso taikymo.

12. Teismas teismų informacinės sistemos duomenimis nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI2-4056-1064/2023 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl Konsulato Sprendimo dėl vizos išdavimo panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo. Teismo posėdis šioje byloje paskirtas 2023 m. gegužės 17 d. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas priimtas Konsulato Sprendimo dėl vizos neišdavimo pagrindu, kuris šiuo metu yra ginčijamas teisme, o sprendimas dėl šio sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo nėra priimtas. Teismas taip pat nustatė, kad Departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą tuo pagrindu, jog iš Konsulato gavo Raštą, kuriuo prašoma įtraukti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, kadangi buvo priimtas Konsulato Sprendimas dėl vizos neišdavimo. Teismas nesutiko su skundo teiginiais, jog Departamentas neturėjo pagrindo priimti ginčijamo Sprendimo, kadangi Departamentas gavęs Raštą iš Konsulato, turėjo pagrindą, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, priimti ginčijamą Sprendimą. Teismas pažymėjo, kad Konsulato Sprendimas dėl vizos neišdavimo yra galiojantis, sukeliantis teisines pasekmes, todėl šio sprendimo pagrindu priimtas ginčijamas Sprendimas. Be to, Konsulato Sprendimo dėl vizos neišdavimo apskundimas teismui nesustabdo šio sprendimo vykdymo. Teismas nenustatė, kad Departamentas atliko neteisėtus veiksmus ar neturėjo pagrindo priimti ginčijamo Sprendimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė.

13. Teismas, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 8 punktu, iš ginčijamo Sprendimo nustatė, kad Departamentas atsižvelgė į priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta išduoti vizą, t. y. dėl pateiktų dokumentų nepatikimumo, galimo jų klastojimo požymio bei dėl nelegalios migracijos grėsmės (Kriterijų vertinimo tvarkos 8.1 papunktis); į esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, kadangi Sprendime pažymėta, jog nenustatyta, kad pareiškėjas turi ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Kriterijų vertinimo tvarkos 8.2 papunktis); į tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, į tai, kad nenustatyti Kriterijų vertinimo tvarkos 8.3.2 papunkčio reikalavimai (Kriterijų vertinimo tvarkos 8.3 papunktis). Teismas nurodė, kad šie duomenys paneigia pareiškėjo skundo teiginius, jog atsakovas nevertino Kriterijų vertinimo tvarkos 8 punkte nurodytų kriterijų, kadangi jie nagrinėti ir vertinti priimant ginčijamą Sprendimą.

14. Teismas nurodė, kad draudimas atvykti 3 metų terminui nustatytas pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 9.1 papunktį, kuriame nustatyta, kad 3 metų draudimo atvykti laikotarpis nustatomas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti ar panaikinti vizą, dėl to, kad užsienietis, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą ar dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių. Kriterijų vertinimo tvarkos 9.1 papunkčio nuostatos yra imperatyvios, t. y. nustačius, jog užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriuose yra klastojimo požymių, taip pat nustačius, kad asmuo neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika, bei priėmus sprendimą atsisakyti išduoti vizą, asmeniui nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Taigi, Departamentas nustatęs visas Kriterijų vertinimo tvarkos 9.1 papunkčio aplinkybes, turėjo pagrindą nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį. Departamentas Sprendime akcentavo, kad toks draudimo atvykti laikotarpis yra proporcingas ir atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Be to, Sprendime nustatyta tai, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB (duomenys neskelbtini), tačiau tai nesudarė pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas turi ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Departamentas nenustatė, kad būtų pažeista pareiškėjo teisė dirbti Lietuvoje, kadangi jis tik ketino dirbti minėtoje įmonėje. Teismas sprendė, kad Departamentas priimdamas Sprendimą vertino Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus kriterijus, todėl pareiškėjo skundo teiginius šiuo aspektu atmetė.

15. Teismas pažymėjo, kad vien tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs buvimo Lietuvoje sąlygas, nereiškia, kad Departamentas neturėjo pagrindo priimti ginčijamo Sprendimo. Pareiškėjo ginčijamas Sprendimas priimtas ne tuo pagrindu, jog pareiškėjas praeityje nebuvo pažeidęs buvimo ar atvykimo sąlygų, tačiau pagal Konsulato priimtą Sprendimą dėl vizos neišdavimo, todėl šiuo aspektu pažeidimas nenustatytas.

16. Teismas dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjo duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini Šengeno informacinei sistemai, pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigia, kad Sprendime nėra pateikta argumentų dėl siekio užkirsti nelegalią migraciją be papildomos pareiškėjo laisvę ribojančios priemonės, tačiau Sprendime paminėta, jog vertintas ne tik Konsulato priimtas Sprendimas dėl vizos išdavimo, tačiau taip pat ir priežastys, dėl kurių jam atsisakyta išduoti vizą. Tai reiškia, kad Departamentas neapsiribojo tik Konsulato priimtu Sprendimu dėl vizos neišdavimo, tačiau taip pat įvertino aplinkybes, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, t. y. dėl pateiktų galimai suklastotų dokumentų dėl turimos kvalifikacijos ir pan., kurie susiję su darbu UAB (duomenys neskelbtini), taip pat vertinti bankų operacijų duomenys tarp pareiškėjo ir kitų (duomenys neskelbtini) piliečių, kurie vieni kitiems atlikinėjo bankines operacijas, vertinti duomenys apie pareiškėjo buvimą Rusijos Federacijoje (nustatytas viršytas 90 dienų per bet kurį 180 dienų buvimo be vizos laikotarpis) bei vertinti duomenys apie tai, kad pareiškėjas priklauso socialinei grupei, kuri kelia didžiausią nelegalios migracijos riziką ir tai, kad jo kilmės valstybėje pasitaiko atvejai, kai pateikiama melaginga informacija. Teismas vertino, kad šie duomenys patvirtina tai, kad Departamentas vertino ir Konsulato nustatytas aplinkybes, todėl egzistavo pagrindas nustatyti pareiškėjui papildomas priemones. Departamentas neapsiribojo tik Konsulato priimtu Sprendimu dėl vizos neišdavimo, tačiau taip pat vertino ir kitas Konsulato nustatytas aplinkybes, susijusias su galima pareiškėjo nelegalios migracijos grėsme.

17. Teismas priėjo prie išvados, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

18. Teismas, netenkinęs pareiškėjo skundo, atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą ir skundą tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjo teigimu, formalus Konsulato pranešimas, kuriame nėra nurodoma jokių aplinkybių, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti vizą, nėra teisėtas pagrindas taikyti poveikio priemones. Sprendimas dėl atsisakymo išduoti vizą buvo apskųstas ir skundas priimtas 2023 m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI2-4056-1064/2023, todėl akivaizdu, kad nesant įsiteisėjusiam Sprendimui dėl vizos neišdavimo atsakovas neturėjo teisės taikyti Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies. Pagal teismų praktiką, aplinkybė, jog pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, savaime nėra pagrindas priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui: toks sprendimas priimamas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Pareiškėjas pastebi, kad skundžiamu Sprendimu jam draudimai buvo taikomi atsižvelgus tik į Konsulato sprendimo išrašą, nebuvo vertinamos Konsulato sprendime nurodytos aplinkybės.

21. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas turėjo nustatyti, jog pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, nes jis pateikė tikrovės neatitinkantį ar suklastotą dokumentą ir tai buvo atsisakymo pagrindas. Nagrinėjamu atveju Departamentas pateikė Konsulato sprendimo išrašą, kuriame nurodoma, kad sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 10, 13 punktais bei Aprašo 87 punktu, todėl Departamentas netinkamai aiškindamas Įstatymą bei Kriterijų vertinimo tvarkos sąlygas priėmė neteisėtą sprendimą, kadangi Konsulatas nenustatė Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygų, kaip atsisakymo pagrindo. Konsulatui nenustačius Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindo (duomenys, kurie pateikti norint gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės), teisinio pagrindo taikyti Kriterijų vertinimo tvarkos 9.1 papunkčio nebuvo, kadangi nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs dokumentus, kurie neatitiktų tikrovės ar jie būtų suklastoti.

22. Pareiškėjas pažymi, kad Departamento sprendimui yra keliami Viešojo administravimo įstatyme nustatyti administraciniam aktui keliami reikalavimai. Konkrečiu atveju iš teismo sprendimo nėra aišku, kodėl teismas skundžiamą Departamento Sprendimą laikė motyvuotu.

23. Pareiškėjas nurodo, kad ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo analizė patvirtina, jog perspėjimas SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju įvedamas ne visais atvejais, o Departamentui priėmus sprendimą, kuriame turėtų būti pagrįstas (motyvuotas) tokios priemonės taikymas. Departamentas nenagrinėjo Vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų kriterijų įtakos sprendimui priimti, nemotyvavo nustatyto draudimo atvykti termino, nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Taip pat Departamentas neįverto, ar priimtas sprendimas bus proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjo teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Ginčijamame Sprendime nėra pateikta argumentų, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukimo į Užsieniečių registrą ir perspėjimo įvedimo į C. SIS.

24. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir išvadoms, teigdamas, jog turėjo pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, kadangi buvo gautas Raštas iš Konsulato dėl pareiškėjo įtraukimo į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Konsulato sprendimas dėl vizos išdavimo yra galiojantis, sukeliantis teisines pasekmes. Be to, Konsulato sprendimo dėl vizos išdavimo apskundimas teismui nesustabdo šio sprendimo vykdymo.

26. Atsakovas nesutinka su pareiškėju, kad skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis vien Konsulato Raštu. Tiek ginčijamo Sprendimo turinyje, tiek atsiliepime į skundą yra aiškiai nurodyta, kad ginčijamas Sprendimas priimtas atsižvelgiant į 2023 m. sausio 19 d. Konsulato sprendimą Nr. 9 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, 2023 m. sausio 27 d. Konsulato raštą/prašymą, įvertinus Konsulato sprendime nurodytas priežastis, dėl kurių jam atsisakyta išduoti vizą, įvertinus pareiškėjo socialinius, ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika bei šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Teismui taip pat buvo pateikti pareiškėjo bylos dokumentai, iš kurių matyti, kad buvo vertinamas ne tik Konsulato prašymas įtraukti pareiškėją į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

27. Atsakovas nurodo, kad nors pareiškėjas teigia, kad Konsulatas nenustatė Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygų, kaip atsisakymo išduoti vizą pagrindo, tačiau faktinės bylos aplinkybės bei Konsulato sprendimo turinys patvirtina, jog vizą pareiškėjui atsisakoma išduoti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 10 ir 13 punktų pagrindais. Atsižvelgiant į Konsulato sprendime nurodytas priežastis ir motyvus neišduoti pareiškėjui vizos, pagrįstai ginčijamame Sprendime nustatytas draudimas atvykti 3 metų terminui pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 9.1 papunktį. Departamentas tinkamai nustatė Kriterijų vertinimo tvarkos 9.1 papunkčio aplinkybes, o pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra deklaratyvūs, juo labiau, kad pareiškėjas nei skunde teismui, nei teismo posėdyje nenurodė jokių nesutikimo su šio papunkčio taikymu motyvų. Pareiškėjo cituojama praktika ginčui nėra aktuali dėl besiskiriančių bylų aplinkybių.

28. Atsakovas pažymi, kad įvertino Konsulato sprendimą bei atliko savarankišką pareiškėjo vertinimą, įvertino, kad pareiškėjas nepagrindė savo kelionės į Lietuvos Respubliką buvimo tikslo ir sąlygų, taip pat kilus pagrįstoms abejonėms dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškumo, rimto pagrindo manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, nepateikta įrodymų, kad jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade siūlymą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, tai, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Papildomai buvo įvertinta pareiškėjo kelionių į trečiąsias valstybes įstorija, tai, kad jis priklauso socialinei grupei, kuri regione kelia didžiausią nelegalios migracijos riziką, atsižvelgė į bendras iš Vidurio Azijos valstybių užsieniečių pateiktų prašymų išduoti vizas tendencijas.

29. Atsakovas apžvelgia Konsulato sprendimo turinį ir laikosi pozicijos, kad ginčijamame Sprendime nustatytas draudimo terminas yra proporcingas. Pasisakydamas dėl pareiškėjo lūkesčių dirbti ir vykti į kitas Šengeno šalis akcentuoja, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Be to, pareiškėjui kylančios neigiamos pasekmės negali nusverti visuomenės ir valstybės intereso, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę atvykti į Lietuvos Respubliką tik tiems užsieniečiams, kurie pateikia tikrovę atitinkančius duomenis, nekelia nelegalios migracijos grėsmės, nepiktnaudžiauja imigracijos taisyklėmis.

30. Atsakovas laikosi pozicijos, kad ginčijamas Sprendimas priimtas atsižvelgiant į aplinkybių visumą, kurios suponuoja, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę, ateityje gali neteisėtais būdais siekti atvykti į Lietuvos Respubliką ar Šengeno erdvę nepagrindžiant numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2023 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 23S14865, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

33. Nustatyta, kad skundžiamas Departamento sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, dėl to, kad užsieniečiui Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade 2023 m. sausio 19 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą.

34. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia, taip pat sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, kad Konsulato sprendimas ginčijamo Sprendimo priėmimo dieną buvo apskųstas teismui, Departamentas, nesant įsiteisėjusiam Konsulato sprendimui, neturėjo teisės taikyti Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina. Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo momentu pareiškėjo atžvilgiu priimtas Konsulato sprendimas dėl vizos neišdavimo galiojo, kas atitiko Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies sąlygą, taigi atsakovas turėjo teisę spręsti dėl draudimo atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką.

36. Nors pareiškėjas teigia, kad ginčijamas Departamento sprendimas buvo priimtas vadovaujantis vien tik Konsulato Departamentui pateiktu formaliu pranešimu apie priimtą sprendimą atsisakyti jam išduoti nacionalinę vizą, nebuvo vertinamos Konsulato sprendime nustatytos aplinkybės, tačiau iš skundžiamo Departamento Sprendimo matyti, kad Departamentas pakankamai išsamiai apžvelgė Konsulato nustatytas faktines aplinkybes, priimto atsisakymo išduoti vizą teisinį pagrindą (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas (užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo), 10 punktas (yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė), 13 punktas (nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį), atsižvelgė į tai, kad Konsulatas nagrinėdamas užsieniečio prašymą dėl vizos išdavimo Lietuvos Respublikoje įvertino: užsieniečio kelionių į trečiąsias valstybes įstoriją; tai, kad užsienietis priklauso socialinei grupei, kuri regione kelia didžiausią nelegalios migracijos riziką; tai, kad nagrinėjant užsieniečių iš Vidurio Azijos valstybių (pavyzdžiui: Tadžikistano Respublikos, Uzbekistano Respublikos, Kirgizijos Respublikos ir kt.) pateiktus prašymus išduoti vizą yra nustatoma daug atvejų, kai pateikiama nepatikima, melaginga informacija, pateikiami galimai padirbti ar suklastoti patvirtinamieji dokumentai, taip pat tai, kad siekiant įsitikinti užsieniečio padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, pateiktų dokumentų autentiškumu ir, kad nekyla nelegalios migracijos grėsmė, užsienietis buvo paprašytas pateikti papildomus prašymui išspręsti reikalingus dokumentus. Departamento Sprendime pažymima, kad Konsulato Sprendime nurodytus duomenis jis gavo raštu su prašymu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

37. Nustatyta, kad Departamento sprendimas priimtas ir Kriterijų vertinimo tvarkos 9.1 papunkčio pagrindu, kuriame nustatyta, kad 3 metų draudimo atvykti laikotarpis nustatomas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti ar panaikinti vizą dėl to, kad užsienietis, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą ar dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad Konsulatui nenustačius Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindo, t. y. nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės, pagrindo Departamentui taikyti Kriterijų vertinimo tvarkos 9.1 papunkčio nebuvo. Pareiškėjas teisus, teigdamas, kad Konsulato sprendime, kuriuo vadovavosi Departamentas priimdamas sprendimą, nėra tiesiogiai konstatuota aplinkybė, jog pareiškėjas prašymui dėl nacionalinės vizos išdavimo išspręsti pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą ar dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių, tačiau ši aplinkybė nedaro skundžiamo Departamento Sprendimo neteisėtu, nes kaip matyti iš Departamento Sprendimo turinio, sprendžiant dėl vizos pareiškėjui išdavimo buvo suabejota pateiktų dokumentų autentiškumu, pareiškimų ir jo paties patikimumu ir sąžiningumu, kas atitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 9.2 papunktyje nustatytą draudimo atvykti sąlygą – kilo pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

39. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad Departamentas netinkamai aiškino Įstatymą bei Kriterijų vertinimo tvarkos sąlygas, kadangi Konsulatas nenustatė Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygų kaip atsisakymo pagrindo. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, šis atsisakymo išduoti vizą pagrindas Konsulato buvo nustatytas ir nurodytas Departamento Sprendime.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirtingai nei nurodo pareiškėjas, nėra pagrindo nesutikti su Departamento nustatytu 3 metų draudimo atvykti laikotarpio proporcingumu ir adekvatumu. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 5 metų laikotarpiui. Nagrinėjamu atveju 3 metų draudimo atvykti laikotarpis pareiškėjui nustatytas Departamentui įvertinus priežastis, dėl kurių jam atsisakyta išduoti vizą, nustačius, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Be to 3 metų draudimo atvykti laikotarpis nustatytas ir Kriterijų vertinimo tvarkos 9 punkte užsieniečiams, neturintiems šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

41. Draudimą atvykti bei perspėjimo dėl draudimo atvykti perspėjimo įvedimą į Šengeno informacinę sistemą Departamentas susiejo su Konsulato nustatytais pagrindais, suabejojus pareiškėjo patikimumu bei esant pagrindui manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Departamentas pabrėžė, kad nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia, jog užsienietis ir ateityje gali neteisėtais būdais siekti gauti Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno erdvės valstybės išduodamą vizą ir siekti vykti į Šengeno erdvę nepagrindžiant numatomo buvimo tikslo ir sąlygų.

42. Teisėjų kolegija nenustatė ir pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis būtų neproporcingas ir turėtų būti dar labiau sutrumpinamas arba ši Sprendimo dalis keičiama ar naikinama.

43. Skundžiamas Departamento Sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

44. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

45. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Egidijus Šileikis