2015-12-02 Nr. AB-23370-3-61-3-05107-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1390-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05107-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų komunalinis ūkis“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Elektrėnų komunalinis ūkis“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) skundu (paduotu elektroninių ryšių priemonėmis) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. O3-511 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų komunalinis ūkis“ neplaninio veiklos patikrinimo“ (toliau – ir Nutarimas) dalį dėl apskaičiuoto pareiškėjo nepagrįstai patirtų sąnaudų Vievio ir Elektrėnų rajonuose dydžio bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Nutarimo galiojimą bei uždrausti bet kokius kitus atsakovo veiksmus ar sprendimus, kuriai ginčijamas nepagrįstų sąnaudų dydis būtų įtrauktas perskaičiuojant pareiškėjo kainas šilumos vartotojams iki šios bylos išsprendimo ir įsiteisėjusio sprendimo byloje priėmimo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pareiškėjas pažymėjo, jog Nutarimo galiojimas kelia realią grėsmę pareiškėjo veiklos tęstinumui: pateikė savo pelno (nuostolių) ataskaitą, bylojančią apie ir taip prastą pareiškėjo finansinę padėtį; Nutarimo galiojimas ir jo įgyvendinimas sukeltų tiesioginę grėsmę pareiškėjo mokumui ir jo veiklos (šilumos tiekimo Vievio ir Elektrėnų rajonų gyventojams) tęstinumui, nes pareiškėjas 2013 m. patyrė 2 593 167 Lt (751 033,07 Eur) nuostolių, 2014 m. pareiškėjo pelnas siekė vos 62 706 Lt (18 160,91 Eur), o perskaičiuojant šilumos kainas vartotojams įtraukiant Komisijos nustatyto dydžio nepagrįstas sąnaudas, pareiškėjas netektų didelės dalies pajamų ir pradėtų veikti nuostolingai. Teigė, kad pareiškėjo veiklos apsunkinimas ir dėl Nutarimo gręsiantis nemokumas, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateikiamomis teisės aiškinimo taisyklėmis, yra pagrindas taikyti administracinio akto galiojimo sustabdymą, tokiu būdu išsaugant ūkio subjekto veiklos tęstinumą ir teismo priimto sprendimo realaus įgyvendinimo galimybę. Manė, kad įvertinus Nutarimo sukeliamas itin didelio mąsto neigiamas pasekmes pareiškėjui (galinčias lemti jo nemokumą ar bent jau didelius nuostolius), galimus atsakovo neteisėtus veiksmus, darytina išvada, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų proporcinga priemonė užtikrinant galimo teismo sprendimo įvykdymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 29 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą bei tenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – sustabdė Komisijos Nutarimo galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Teismas nustatė, jog Nutarimo 1 punktu Komisija pritarė 2015 m. rugpjūčio 28 d. UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ neplaninio veiklos patikrinimo aktui Nr. 2S-2 ir jame pateiktoms išvadoms, o 2 punktu nustatė šiame patikrinimo akte apskaičiuotas papildomai gautas pajamas (108 350,4 Eur) įvertinti UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo metu. Vertino pareiškėjo argumentus dėl reikalavimo priemonių taikymo, tarp jų ir tai, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų išsaugotas pareiškėjo veikos tęstinumas ir galimybė realiai įgyvendinti teismo sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kurioje be kita ko išaiškinta, jog kaip administracinio akto vykdymo sukeliama didelė žala galėtų būti vertinamas atvejis, kai dėl administracinio akto įvykdymo gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, dėl ko įmonė nebegalėtų toliau vykdyti savo vykdomos veiklos, negalėtų pakeisti vykdytos veiklos, turėtų atleisti daug darbuotojų, negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), įmonei grėstų bankrotas arba atsirastų kitokios sunkios pasekmės, kurios savo ruožtu, galėtų pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui (pvz. 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-675/2011).

Įvertinęs pareiškėjo pateiktą Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro Pelno (nuostolių) ataskaitą už 2014 m., kuria pareiškėjas grindžia sunkią Bendrovės finansinę padėtį ir dėl kurios, pareiškėjo teigimu, nesustabdžius ginčijamo Nutarimo galiojimo ir įgyvendinus jame nustatytus įpareigojimus, kiltų grėsmė veiklos tęstinumui ir teismo priimto sprendimo realiam įgyvendinimui, teismas sutiko su pareiškėjo prašyme nurodytais argumentais, kad perskaičiuojant šilumos kainas vartotojams įtraukiant Komisijos nustatyto dydžio nepagrįstas sąnaudas, pareiškėjas netektų didelės dalies pajamų ir veiktų nuostolingai bei iškiltų grėsmė jo veiklos tęstinumui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Nutarimo nesustabdymas skundo patenkinimo atveju žymiai apsunkintų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimą, o tai pažeistų proporcingumo principą bei proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl teismas tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą.

Kitą pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atlikti bet kokius kitus Komisijos veiksmus ar sprendimus, kuriais ginčijamas nepagrįstų sąnaudų dydis būtų įtrauktas perskaičiuojant UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ kainas šilumos vartotojams – teismas vertino kaip perteklinę, sustabdžius Nutarimo galiojimą, todėl jos netenkino. Taip pat pažymėjo, kad šios prašymo dalies pareiškėjas nepagrindė.

III. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pareiškėjo skunde nurodyto prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria buvo patenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir teigia, kad teismas netinkamai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas, nukrypo nuo vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, pažeidė proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principus. Atsižvelgiant į tai, ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis turėtų būti panaikinta kaip nepagrįsta.

Įvertinus ABTĮ 71 straipsnį įstatymų leidėjo ketinimų (tikslų) aspektu ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, darytina išvada, kad, sprendžiant nutarimo ar jo dalies galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ 92 straipsnis numato, jog skundžiamo akto panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Taigi svarbu nustatyti ar nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo bylos nagrinėjimo metu, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo.

Nutarimu, kaip administraciniu aktu, pareiškėjas nėra įpareigojamas atlikti jokių veiksmų – tai reiškia, kad Nutarimas pareiškėjui nesukėlė jokių pasekmių. Nutarimo priėmimas jokiu būdu nepakeitė pareiškėjo finansinės padėties. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra visiškai neadekvatus pareiškėjo teisių užtikrinimo būdas, kuris pažeidžia proporcingumo ir viešojo intereso principo įgyvendinimą.

Remdamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią konstatuojamojo pobūdžio teisės aktai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių pareiškėjams, apskritai nėra skundžiami teismui, atsakovas nurodo, jog pareiškėjo skundas netgi neturėjo būti priimtas nagrinėti. Šį savo argumentą Komisija grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-826-261/2015, kurioje teismas be kita ko pažymėjo, jog „<patikrinimo aktu> konstatuotas faktas pats savaime pareiškėjui materialinių pasekmių nesukelia, kadangi iš aprašytos situacijos akivaizdu, kad Komisija ar kita kompetentinga institucija turėtų imtis kokių nors papildomų veiksmų (priimti konkrečius sprendimus), siekdama pašalinti šį pažeidimą ir (ar) taikydama atitinkamas poveikio priemones atsakingiems asmenims <…> todėl pareiškėjo skundžiami neplaninio patikrinimo aktas ir Nutarimas kol kas laikytini tarpinio pobūdžio dokumentais, negalinčiais būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku”.

Pažymi, jog pagal galiojančią teismų praktiką argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra. Atsižvelgęs į tai, atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Nutarimą, kuris pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių ir yra tik tarpinis veiksmas, apskritai negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu. Mano, kad įvertintus tai yra akivaizdu, jog taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra jokio teisinio pagrindo, nes tokiu būdu nėra užtikrinamas galimas teismo sprendimo įgyvendinimas, kadangi net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Pažymi, kad Nutarimu Komisija nenustatė Bendrovei šilumos kainų dedamųjų ir jokiu būdų į reguliuojamas kainas neįtraukė pareiškėjo nurodomų sąnaudų, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir Nutarimo pobūdį, kuris šiuo atveju yra konstatuojamasis. Atsižvelgiant į tai, Nutarimo galiojimo stabdymas neužtikrina galimo teismo sprendimo įgyvendinimo, o Komisijai priėmus nutarimą dėl šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo, pareiškėjas įgytų teisę ginčyti ne tik šį galutinį nutarimą, bet ir visą jo priėmimo procedūrą ir jos eigoje priimtus sprendimus, atliktus veiksmus, įskaitant Nutarimą, atlikto vertinimo rezultatus, įrodinėjant, kad galutinio nutarimo priėmimo procedūra buvo neteisėta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija nurodo, jog pareiškėjo argumentas, kad Nutarimo galiojimas ir jo įgyvendinimas sukelia tiesioginę grėsmę pareiškėjo mokumui ir veiklos tęstinumui yra visiškai klaidingas, kadangi Nutarimu pareiškėjas nebuvo įpareigotas atlikti jokių veiksmų, todėl jo mokumui Nutarimo galiojimas neturi jokios įtakos.

Pareiškėjas yra šilumos tiekėjas, turintis šilumos tiekimo licenciją, kuriam per nustatytas šilumos kainų dedamąsias yra padengiamos visos būtinosios šilumos tiekimo sąnaudos. Pareiškėjui į šilumos kainą vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi gali būti įtraukiamos tiekėjo būtinos (valstybės normuojamos) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudos. Įvertinus tai, kad pareiškėjo, kaip šilumos tiekėjo veikla yra detaliai reglamentuota teisės aktuose, pareiškėjas privalo laikytis nustatytų reikalavimų ir į šilumos kainą traukti tik tas sąnaudas, kurios yra nustatytos šilumos kainodarą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Taigi pareiškėjo esamos finansinės problemos gali būti lemtos neefektyvių Bendrovės valdymo ir finansinių sprendinių ar kitų veiksnių, kurie nėra susiję su Komisijos funkcijų vykdymu, atliekant šilumos tiekėjų reguliuojamos veiklos priežiūrą.

Pažymi, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra realiai gresiantis teismo sprendimo įvykdymo negalimumas ar ženklus jo įvykdymo pasunkėjimas, jeigu tokia priemonė nebus pritaikyta. Reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais, kurių pareiškėjas negali pateikti, kadangi kaip ir minėta, Nutarimas apskritai nesukėlė jam jokių teisinių pasekmių, įskaitant ir pasekmes pareiškėjo finansinei padėčiai. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma kaip neatitinkanti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų (ABTĮ 71 str. 2 d. 3 p.). Pažymi, jog teismas, pritaikęs reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažeidė ABTĮ 71 straipsnyje numatytą šio instituto paskirtį.

Pareiškėjo prašymu pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė iš esmės gina tik privačius pareiškėjo interesus, o viešasis interesas šiuo atveju yra ignoruojamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pareiškėjo finansiniai sunkumui negali nusverti viešojo intereso. Komisijos teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje yra svarbus viešojo intereso aspektas, kuris turi būti užtikrintas kiekvienoje byloje, atsižvelgiant į interesų pusiausvyros principą. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas, labiau nei jų taikymas, užtikrintų viešąjį interesą, t. y. įgyvendintų Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą šio įstatymo tikslą – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 71 str. 4 d.).

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skundžiamas nutarimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes ir gali lemti pareiškėjo veiklos tęstinumo nutrūkimą (sukelti neigiamų finansinių pasekmių) bei užkirsti kelią realiai įgyvendinti teismo sprendimą.

Bendra norma dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose yra įtvirtinta ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, tokiu būdu įgyvendinant Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijos Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ nuostatą, suteikiančią teisę užtikrinti asmenims, jei tai būtina, laikinąją teisminę apsaugą administraciniuose ginčuose.

Taigi, ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.) iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-70/2007).

Taigi tiek ABTĮ, tiek administracinių teismų praktika reikalavimo užtikrinimo priemonių (šiuo atveju ginčijamo akto galiojimo laikino sustabdymo) taikymą pirmiausia sieja būtent su būsimo galutinio teismo sprendimo įvykdymo galimybe, t. y. apsunkinimu arba negalimumu.

Pažymėtina, jog šiuo atveju pagrindinis pareiškėjo skundo reikalavimas yra panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. O3-511 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų komunalinis ūkis“ neplaninio veiklos patikrinimo“ dalį dėl apskaičiuoto pareiškėjo nepagrįstai patirtų sąnaudų Vievio ir Elektrėnų rajonuose dydžio, kuria nutarta neplaninio pareiškėjo veiklos patikrinimo akte apskaičiuotas pareiškėjo papildomai (nepagrįstai) gautas pajamas įvertinti Bendrovės šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo metu.

Prašydamas laikinai sustabdyti minėtos skundžiamo atsakovo Nutarimo dalies galiojimą, pareiškėjas nurodo, kad jos įgyvendinimas reikš pareiškėjo pajamų sumažinimą, kuris, esant ir taip prastai finansinei pareiškėjo padėčiai, apsunkintų tolesnę jo veiklą, turimų įsipareigojimų vykdymą, galėtų lemti Bendrovės veiklos tęstinumo nutrūkimą. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas, pareiškėjo įsitikinimu, sukeltų didelio masto žalą jam pačiam ir su jo veikla susijusiam viešajam interesui. Atkreipia dėmesį, kad sugrąžinti pareiškėją į pradinę padėtį tuo atveju, jeigu skundžiamas Nutarimas būtų pripažintas neteisėtu, nutraukus Bendrovės veiklą, galėtų būti neįmanoma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl poreikio taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sutinka su Komisijos nuomone, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra tik galimos reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmės, kurios laikytinos prielaidomis ir negali būti prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindu. Aplinkybė, kad pareiškėjo ir taip prasta finansinė padėtis gali tapti dar prastesne, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat negali būti laikoma savaime pagrindžiančia reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą. Atkreiptinas dėmesys, jog ir administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009).

Pažymėtina, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010; 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011).

Šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad skundžiamo atsakovo Nutarimo galiojimas (jo atitinkamų punktų įgyvendinimas) turėtų itin neigiamą finansinę įtaką pareiškėjo veiklai, t. y. žymiai sumažėtų pareiškėjo pajamos, pablogėtų ir taip prasta jo finansinė padėtis. Šiai aplinkybei pagrįsti pateikė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro Pelno (nuostolių) ataskaitą. Įvertinusi šią ataskaitą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog perskaičiuojant šilumos kainas vartotojams įtraukiant Komisijos nustatyto dydžio nepagrįstas sąnaudas, pareiškėjas galėtų netekti didelės dalies pajamų ir veikti nuostolingai bei galėtų iškilių grėsmė jo veiklos tęstinumui. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ginčijamu Nutarimu šilumos kainos vartotojams nėra perskaičiuojamos, t. y. pats skundžiamas Nutarimas pareiškėjui jo nurodomų pasekmių sukelti negali, jos gali atsirasti tik kitų procedūrų ir kitų sprendimų pagrindu. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skunde išdėstytais argumentais pareiškėjas pagrįstai teigia, jog Nutarimo galiojimo sustabdymas galėtų užtikrinti galimybę įvykdyti teismo sprendimą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamą Nutarimą (jo dalį), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Negalima teigti, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, ginčo teisme nagrinėjimo metu visuomenė ir valstybė patirs pareiškėjo nurodytą žalą. Tuo tarpu pačios Bendrovės galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pasvėrus tiek viešąjį interesą, tiek pareiškėjo privatų interesą, laikytina, jog šiuo atveju nesustabdžius skundžiamo Komisijos Nutarimo dalies galiojimo, didesnė žala būtų padaryta pareiškėjo interesams nei viešajam vartotojų interesui, t. y. reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė administracinio sprendimo sustabdymo taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl nepagrįstai patenkino pareiškėjo reikalavimą sustabdyti skundžiamo Nutarimo dalies vykdymą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, keistina, pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetant, o atsakovo atskirasis skundas tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos komisijos atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, panaikinti ir pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų komunalinis ūkis“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė