2023-03-15 Nr. AB-6008-3-62-3-00522-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla

Nr. eA-1471-556/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00522-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2;

9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,

susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno

Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso

tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M.

M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno

rūmų 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

pareiškėjo K. M. M. skundą atsakovui Migracijos

departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl

sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas K. M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į

teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos

vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022

m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 22S61828 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti

Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio

Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad

yra (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas Sprendimu prašymo

netenkino, t. y. nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir

papildomos apsaugos, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos

Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos

Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi

pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo

dienos.

3. Pareiškėjas teigė, kad nurodė

(duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimą patvirtina ir jo pateikti išsamūs

įrodymai. Atsakovui tenka pareiga surinkti naujausius, aktualiausius duomenis

apie padėtį pareiškėjo kilmės šalyje, tačiau atsakovas šios pareigos neįvykdė. Sprendimai

uždrausti pareiškėjui atvykti ir jį išsiųsti yra išvestiniai iš sprendimo

nesuteikti prieglobsčio, todėl panaikinus sprendimo dalį, kuria pareiškėjui

nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir šie atsakovo sprendimai. Savo elgesiu

pareiškėjas niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti,

visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo

su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar

taisyklių pažeidimų, o jo pateiktas pasakojimas atitiko kilmės valstybės

informaciją, buvo nuoseklus, detalus, informatyvus. Pareiškėjas visą laiką buvo

geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis

savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti

prieglobsčio. Draudimas pareiškėjui atvykti yra maksimalus ir visiškai

neproporcingas jo lūkesčiui gauti prieglobstį, jam neproporcingai užkertamas

kelias Šengeno erdvėje prašyti prieglobsčio ateityje, jei pasikeistų saugumo ar

individuali padėtis kilmės valstybėje.

4. Atsakovas Migracijos

departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad nusprendė

nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis

neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“

(toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų

Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A

dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo pasakojimas dėl

jam kilmės valstybėje kylančios grėsmės nebuvo patvirtintas objektyviais

įrodymais ar kilmės valstybės informacija. Tyrimo metu nustatytos faktinės

aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės,

religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių

įsitikinimų) pareiškėjui grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl

buvo konstatuota, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies

reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Kadangi be aplinkybių,

kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo,

pareiškėjas nenurodė jam tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos

pačios aplinkybės buvo įvertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų

kontekste. Tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių,

kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies

1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka

papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1

dalies 1–2 punktuose. Įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją,

Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje ginkluoti

konfliktai nevyksta ir konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos

apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3

punkte.

6. Atsakovas paaiškino, kad

pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo grindžiamas (duomenys

neskelbtini). Migracijos departamentas teigė, kad atliko išsamų tyrimą, kurio

metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl

Konvencijoje nurodytų priežasčių, taip pat įvertino, ar egzistuoja reali

grėsmė, jog pareiškėjas patirs neteisėtus veiksmus, nurodytus Įstatymo 87

straipsnio 1 dalyje, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių

šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą

neteisėtu ar nepagrįstu. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties

neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka

išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios

tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių

ryšių su Lietuvos Respublika. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos

Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram

terminui, o nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133

straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II.

7. Regionų apygardos administracinio

teismo Kauno rūmai 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš

dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip:

,,Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo

išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; pakeitė Sprendimo rezoliucinės

dalies 4 punktą ir išdėstė taip: ,,Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo

atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos

Respublikos dienos“; likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

9. Teismas nurodė, kad Migracijos

departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė nesuteikti

pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, išsiųsti pareiškėją iš

Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti

pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkis metus nuo išsiuntimo iš

Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo

pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos

Respublikos dienos. Migracijos departamentas sprendime konstatavo, kad

pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1

straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo

pasakojimas dėl jam kilmės valstybėje kylančios grėsmės, nepatvirtintas

objektyviais įrodymais ar kilmės valstybės informacija. Tyrimo metu nustatytos

faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės,

religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių

įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl

pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi be

aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo,

pareiškėjas nenurodė jam tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos

pačios aplinkybės buvo įvertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų

kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų

prielaidą, kad pareiškėjui kilmės šalyje grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1

dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl Migracijos departamentas

sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka minėtų papildomos apsaugos

suteikimo kriterijų. Pareiškėjo kilmės valstybėje ginkluoti konfliktai nevyksta,

todėl atsakovas sprendė, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos

suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Teismas pažymėjo, kad remiantis Migracijos

departamento surinkta kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini).

11. Teismas aptarė ginčui aktualias Konvencijos,

Įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d.

įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir

panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.)

(toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas bei teismų praktiką.

12. Teismas vertino, kad Migracijos departamento

byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus,

pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos išsamios apklausos,

detaliai išanalizuoti ir įvertinti visi pareiškėjo nurodyti argumentai, atsakovas

siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo

pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Teismas sutiko su atsakovo

argumentais, kad pareiškėjo pasakojimas dėl jam kilmės valstybėje kylančios

grėsmės kilmės šalyje nėra patvirtintas objektyviais įrodymais ar kilmės

valstybės informacija.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas

suteikti prieglobstį buvo grindžiamas (duomenys neskelbtini).

14. Teismas sprendė, kad pareiškėjo papasakotos (duomenys

neskelbtini).

15. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad (duomenys

neskelbtini).

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė (duomenys

neskelbtini). Teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė

prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės,

priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų)

pareiškėjui grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas, taigi pareiškėjas

neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai

nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

17. Teismas pažymėjo, jog be aplinkybių, kurios

buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas

nenurodė jam tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, todėl tos pačios

aplinkybės buvo įvertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste.

Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjui grėstų

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl atsakovas

pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka šių papildomos apsaugos

suteikimo kriterijų. Pareiškėjo kilmės valstybėje ginkluoti konfliktai

nevyksta, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka

papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1

dalies 3 punkte.

18. Teismas aptarė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos

Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių

trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse

(toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas ir nurodė, kad iš skundžiamo Sprendimo

matyti, jog minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta

įvertinus tai, jog pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai dėl

aukščiau aptartų argumentų buvo atmestas, įvertinus pareiškėjo atvykimo

aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias

aplinkybes (į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos

priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos

Respublika). Todėl atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog

pareiškėjas slėpsis ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl

Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė jį išsiųsti būtent į šią šalį.

19. Teismas, įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 2

dalies, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo

užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis

apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos

Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos

departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos

departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija)

(toliau – ir Tvarka), nuostatas, nesutiko su Migracijos departamento išvada,

jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į

Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Sprendime

nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią

nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos

Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta

duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo

Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar

Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų, nenustatyta

aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę

valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų

įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Pareiškėjo atžvilgiu

nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5

metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismo vertinimu,

toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas pažymėjo,

kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti

pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš

Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pareiškėjo

situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė:

pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo

išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

20. Teismas, aptaręs Užsieniečių, kuriems

draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir

tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20

nutarimu Nr. 436 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.)

(toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos

reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės

sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais,

padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu

(ES) 2018/1861, (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas, nurodė, kad

atsižvelgus į tai, jog pareiškėjui taikomas draudimas atvykti jam ir

apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis

Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei

Šengeno informacinei sistemai.

21. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Sprendimo

dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki

dvejų metų, sprendė, jog yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria

nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl

draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo jo išsiuntimo iš

Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į dviejų metų. Kitą skundo

dalį teismas atmetė, kadangi nenustatė pagrindų panaikinti Sprendimą.

Atitinkamai teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą

iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

III. 22. Pareiškėjas K. M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų

apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. rugsėjo 22 d.

sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

23. Pareiškėjas teigia, kad kartu su prašymu

suteikti prieglobstį pateikė daugybę įrodymų, kurie, jo vertinimu, pagrindė jo

prašymą suteikti prieglobstį – (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos

teismas minėtų įrodymų netyrė, jų nevertino, atkartojo Migracijos departamento

Sprendime nurodytus argumentus.

24. Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos

teismui pripažinus, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra susijusios su Įstatymo

86 straipsnio 1 dalyje nurodytomis konvencinėmis priežastimis, jos laikytinos

susijusiomis su papildomos apsaugos suteikimo pagrindais (Įstatymo 87 str.

1 d.), kurie taip pat nebuvo tinkamai įvertinti nei Migracijos departamento,

nei pirmosios instancijos teismo.

25. Pareiškėjas pažymi, kad prašymą suteikti

prieglobstį (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas nevertino nurodytų

aplinkybių papildomos apsaugos suteikimo kontekste, nesurinko informacijos apie

kilmės šalį – (duomenys neskelbtini), nors tokią pareigą

turi, Sprendime neanalizavo, ar atsižvelgus į pareiškėjo gyvenamąją vietą ir į

bendrą kilmės valstybės situaciją yra saugu pareiškėją gražinti į kilmės

valstybę. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nenagrinėjo padėties (duomenys neskelbtini), taip iš esmės nepasisakydamas dėl

vienos iš esminių bylos aplinkybių, kurios nustatymas yra itin svarbus,

vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą. Atsakovas nepakankamai

išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių,

leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų

aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei kad jis

neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1

dalyje. Todėl tiek atsakovo Sprendimas, tiek pirmosios instancijos teismo

sprendimas naikintini kaip neteisėti, kadangi juos priimant buvo pažeistos

pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių

įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų

teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).

26. Pareiškėjo vertinimu, visi Sprendimo

rezoliucinės dalies 2–4 punktuose nurodyti sprendimai (išsiųsti pareiškėją į

kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į

Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie tai) yra laikytini išvestiniais iš

sprendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo. Apeliacinės instancijos teismui

nusprendus tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir nusprendus panaikinti teismo

sprendimą bei Sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, atitinkamai turi būti

panaikinamas tiek teismo sprendimas likusiose dalyse, tiek išvestinėmis

laikytinos Sprendimo dalys.

27. Pareiškėjo nuomone, kadangi Migracijos

departamento padaryti pažeidimai (priimtos neteisingos išvados, netinkamas

kvalifikavimas ir kt.) nebuvo tinkamai kvalifikuoti pirmosios instancijos

teismo, teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimą, Sprendimas

naikintinas visa apimtimi, o Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo

visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą bei priimti

sprendimą iš naujo.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime

į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Migracijos departamentas laikosi pozicijos,

išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad pareiškėjas

neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnio reikalavimų ir jam nesuteiktinas

prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, teismo

sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo

pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai

išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su

bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

30. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento

Sprendimo, kuriuo pareiškėjui – (duomenys neskelbtini) piliečiui – nesuteiktas pabėgėlio statusas ir

papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į

kilmės valstybę, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo

išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl

draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos

Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei susijusio reikalavimo

įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo

pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą

tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų

pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė

nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka

Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė

išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, tačiau parinko

nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios

kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir

apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos

departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, o likusią pareiškėjo

skundo dalį atmetė.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su

pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, jog jam

prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, nes jis pateikė

pakankamai būtinybę suteikti prieglobstį pagrindžiančių įrodymų, Migracijos

departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame

nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie jo kilmės

valstybę ir neatliko pareiškėjo individualios situacijos vertinimo.

33. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl

kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str.

1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų

ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą

apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo

pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

34. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos

nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir

papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos

teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui

pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo

nuostatomis.

35. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su

konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas

dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai,

priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti

politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė

turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2

punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje

nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių

turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio

teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti

individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017;

2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose

įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga,

viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai,

o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas.

Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė,

todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir

objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš

tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr.

eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose

nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne

bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas

turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. eA-1987-756/2015).

37. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo

(toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar

prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad

įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį,

kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3

straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta

remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią

situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš

Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d.

sprendime byloje H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94)

pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo

atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

38. Dėl prieglobsčio prašytojo prašymo vertinimo

apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje

konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba

nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83

straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra

tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo

statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir

bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant

prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar

prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr.,

pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

39. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo

ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo

išvadomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų

argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas

aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl

nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako

tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

40. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti

prieglobstį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą

suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą

bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir

visapusišką pareiškėjo padėties kilmės valstybėje tyrimą, įformintą Sprendime.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog

pareiškėjo paaiškinimas nepagrindžia, kad būtų galima prieiti tikėtiną išvadą,

jog, kaip teigia pareiškėjas, grįžus į kilmės valstybę, jo gyvybei grėstų

pavojus. Pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės

valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei

grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Pažymėtina,

kad tiek Migracijos departamentas, tiek teismas įvertino pareiškėjo argumentus,

pateiktus dokumentus, jo vertinimu, įrodančius išvykimo iš kilmės valstybės

priežastis ir jam kylantį pavojų, analizavo individualią pareiškėjo situaciją. Pažymėtina,

kad byloje nustatyta, jog (duomenys neskelbtini). Taigi nėra pagrindo išvadai,

kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei

grįžtų į kilmės valstybę.

42. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais

pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui

papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, jog pareiškėjas galėtų turėti

visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus

žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti

baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti

visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės

kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo

kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Iš byloje

esančių duomenų matyti, kad Migracijos departamentas, rinkdamas informaciją

apie kilmės valstybę, nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nevyksta joks tarptautinis ar vidaus

konfliktas. Taip pat buvo atsižvelgta į pareiškėjo individualią situaciją, kad

ji nepasižymi jokiais riziką didinančiais asmeniniais elementais, dėl kurių jam

grėstų rimtos žalos rizika, jei jis grįžtų į (duomenys

neskelbtini). Atsižvelgus į tai, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas

neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87

straipsnio 1 dalies 3 punkte.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys

duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami

išnagrinėti sprendžiant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Nors

pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Migracijos departamento surinkti

duomenys buvo nepakankami, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios

kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą

informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę. Taigi teisėjų kolegija atmeta

apeliacinio skundo argumentus, kad nesurinkta kilmės valstybės informacija, nes

bylos medžiaga įrodo priešingai. Kaip minėta, ne Migracijos departamentas, o

pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl teisėjų

kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą,

rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio

prašymui išnagrinėti. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis

Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai,

visapusiškai, objektyviai ir padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir

papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

44. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos

teismas sutrumpino iki 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką

laikotarpį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių

aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos

Respubliką laikotarpis būtų neproporcingas ir turėtų būti dar labiau

sutrumpinamas arba ši Sprendimo dalis keičiama ar naikinama.

45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija

sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas,

tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą

vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio

pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos

praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios

instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis

skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo

144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. M. M. apeliacinį

skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. rugsėjo

22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis

Alechnavičius

Ramūnas

Gadliauskas

Arūnas

Sutkevičius