cec5199a-486c-4db5-a5df-71ef7bbd4b9a · Lietuvos apeliacinis teismas

 Civilinė byla Nr. 2A-928/2014 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00186-2013-6 Procesinio sprendimo kategorijos: (S)  78.1.; 21.4.1.1. LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. liepos 4 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Nijolės PiÅ¡kinaitės, Alvydo PoÅ¡kaus ir Egidijos TamoÅ¡iÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3290-392/2013 pagal ieÅ¡kovės A. J. ieÅ¡kinį atsakovui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys I. J. ir M. M., n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama:

1. nuo sudarymo momento pripažinti negaliojančiais 1.1. 2007 m. birželio 19 d. valiutos pirkimo–pardavimo sandorį, kurio pagrindu pardavus 263 498,98 Lt buvo nupirkta 76155,77 EUR.; 1.2. 2007 m. birželio 19 d. Fondo vienetų pirkimo/pardavimo pavedimo sandorį (investuota suma 45 008,06 EUR); 1.3. 2007 m. birželio 19 d. Fondo vienetų pirkimo/pardavimo pavedimo sandorį (investuota suma 30 015,50 EUR);

2. taikyti restitucijÄ ir priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovei 263 498,98 Lt, o atsakovo naudai iÅ¡ ieÅ¡kovės priteisti pagal 2007 m. birželio 19 d. Fondo vienetų pirkimo/pardavimo pavedimo sutartis ieÅ¡kovės įgytus fondo vienetus;

3. priteisti iÅ¡ atsakovo bylinėjimosi iÅ¡laidas.IeÅ¡kovė nurodo, kad jai esant nepilnametei, mirė jos tėvas ir ji paveldėjo dalį jo turto. Kadangi turtÄ , kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis, ieÅ¡kovės motina kreipėsi į teismÄ siekdama gauti teismo leidimÄ parduoti ieÅ¡kovės paveldėtÄ turtÄ , o iÅ¡ ieÅ¡kovei priklausančio turto pardavimo gautas pinigines lėšas ateityje panaudoti ieÅ¡kovę aprÅ«pinant nuosavu gyvenamuoju bÅ«stu.

Teismas tokį leidimÄ iÅ¡davė su sÄ lyga, kad ieÅ¡kovės piniginės lėšos ateityje bus panaudotos bÅ«sto įsigijimui. Pardavus ieÅ¡kovei priklausantį turtÄ ieÅ¡kovė į savo asmeninę sÄ skaitÄ banke gavo 315 000 Lt. Kadangi piniginės lėšos buvo laikomos AB „Swedbank“ sÄ skaitoje, ieÅ¡kovės motina nuvyko į bankÄ sudaryti indėlio sutartį ieÅ¡kovės sÄ skaitoje esančioms lėšoms, kad bankas už Å¡ias lėšas mokėtų ieÅ¡kovei palÅ«kanas, tačiau banke ji buvo įkalbėta sudaryti investicines sutartis.

IeÅ¡kovės piniginės lėšos buvo investuotos į investicinius fondus. Siekiant sudaryti investicinių fondų pirkimo sutartis, investuojamos lėšos buvo konvertuotos iÅ¡ litų į užsienio valiutÄ â€“ eurus. Konvertavus valiutÄ ieÅ¡kovės vardu buvo atidaryta vertybinių popierių sÄ skaita ir sudaryti du sandoriai dėl Hansa fondo ir Hansa rytų Europos nekilnojamojo turto akcijų fondo vienetų įsigijimo. Be to ieÅ¡kovės piniginės lėšos buvo sumažintos ir dėl valiutos konvertacijos komerciniu banko kursu.

Minėti investicinių fondų vienetų įsigijimo sandoriai prieÅ¡tarauja imperatyviai teisės normai, o bÅ«tent LR CK 3.188 straipsniui, nes jiems sudaryti nebuvo gautas teismo leidimas, todėl jie turi bÅ«ti pripažinti negaliojančiais.Atsakovas su ieÅ¡kiniu nesutiko ir nurodė, kad CK 3.188 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas nukreiptas ne į kitÄ sandorio Å¡alį, bet į nepilnamečio vaiko tėvus ir bÅ«tent jiems tenka pareiga iki CK 3.188 straipsnio 1 dalyje nustatytų sandorių sudarymo gauti teismo leidimÄ tokiam sandoriui sudaryti.

Be to, ieÅ¡kovės sÄ skaitoje buvo atlikta ir kitų mokėjimo operacijų, nesusijusių su teismo nutartyje nurodyta piniginių lėšų panaudojimo paskirtimi.IeÅ¡kovės nurodyta CK 1.80 straipsnio 1 dalis yra banketinė teisės norma, todėl ieÅ¡kovė privalėjo nurodyti ir įrodyti, kokiÄ imperatyviÄ materialinės teisės normÄ pažeidė ginčo investicinių fondų vienetų įsigijimo sandoriai. IeÅ¡kovės ginčijami investicinių fondų vienetų įsigijimo sandoriai nėra ir negali bÅ«ti niekiniai, jie laikytini tik nuginčijamais.

CK 3.188 straipsnis nėra imperatyvi teisės norma, todėl net ir jÄ pažeidus sandoris negali bÅ«ti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Be to, ieÅ¡kovė nenurodė jokios teisės normos, kuriÄ pažeistų 2007 m. birželio 19 d. valiutos pirkimo – pardavimo sandoris.CK 6.146 straipsnis nustato, kad teismas gali pakeisti restitucijos bÅ«dÄ arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iÅ¡ Å¡alių padėtis nepagrįstai ir nesÄ Å¾iningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Å ioje konkrečioje situacijoje akivaizdu, kad ieÅ¡kovės interesus galėjo pažeisti tik jos motina I. J., kuri ieÅ¡kovės turtÄ tvarkė uzufrukto teisėmis ir kuri turėjo vykdyti visus su tuo susijusius įstatymo reikalavimus, įskaitant ir teismo leidimo gavimÄ , todėl restitucijos taikymas (galimų ieÅ¡kovės nuostolių atlyginimas) neįtraukiant I. J. į restitucijos taikymo procesÄ bÅ«tų neteisingas ir nesÄ Å¾iningas.Tretysis asmuo I. J. pilnai palaikė ieÅ¡kovės pozicijÄ ir paaiÅ¡kino, kad ginčijamus sandorius ji sudarė tik primygtinai įkalbėta atsakovo atstovų.Tretysis asmuo M.

M. prašė ieÅ¡kinio netenkinti, tačiau kategoriÅ¡kai nesutiko su banko pozicija, jog jis bent dalimi yra kaltas dėl to, kad sandoris buvo sudarytas. Patvirtino, jog dirbo pas atsakovÄ , tačiau ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių nepamena. Mano, jog jam negali kilti jokios pasekmės, jei ieÅ¡kinys bÅ«tų patenkintas. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 31 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino ir nuo sudarymo momento pripažino negaliojančiu: 2007 m. birželio 19 d. tarp AB „Swedbank“, sudarytÄ valiutos pirkimo–pardavimo sandorį; 2007 m. birželio 19 d.

Fondo vienetų pirkimo/pardavimo pavedimo sutartį (investuota suma 45 008,06 EUR); 2007 m. birželio 19 d. Fondo vienetų pirkimo/pardavimo pavedimo sutartį (investuota suma 30 015,50 EUR). Taikė restitucijÄ : priteisė iÅ¡ atsakovo AB „Swedbank“ 263 498,98 Lt A. J.; AB „Swedbank“ iÅ¡ A. J. priteisė pagal 2007 m. birželio 19 d. Fondo vienetų pirkimo/pardavimo pavedimo sutartis įgytus fondų vienetus.Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamiems sandoriams sudaryti turėjo bÅ«ti gautas iÅ¡ankstinis teismo leidimas, tačiau toks leidimas nebuvo gautas, o atsakovas, bÅ«damas kredito įstaiga, kuriai keliami padidinti profesionalumo ir rÅ«pestingumo standartai, tokio leidimo privalėjo reikalauti.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčijami sandoriai sudaryti nesant bÅ«tino tokiam sandoriui sudaryti elemento – teismo leidimo, sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento ir taikyta restitucija. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovas AB „Swedbank“ apeliaciniu skundu praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimÄ panaikinti ir ieÅ¡kinį atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1.

Pirmosios instancijos teismas sprendė dviÅ¡alio sandorio galiojimo klausimÄ , todėl į bylos nagrinėjimÄ atsakovais turėjo bÅ«ti įtrauktas ne tik AB „Swedbank“, bet ir ieÅ¡kovės motina, atstovavusi jÄ ginčijamų sandorių sudarymo metu.2. CK 3.188 straipsnis neįtvirtina imperatyvo, kuris sudaro pagrindÄ ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu.3. Ä® ginčo nagrinėjimÄ neįtraukus ieÅ¡kovės motinos, teismo pasirinktas restitucijos taikymo bÅ«das laikytinas nesÄ Å¾iningu ir neteisingu.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė praÅ¡o palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimÄ nepakeistÄ , priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovės patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.IeÅ¡kovės teigimu, atsakovo argumentai susiję su ieÅ¡kovės motinos neįtraukimu į bylos nagrinėjimÄ yra nepagrįsti, kadangi tarp ieÅ¡kovės ir jos motinos ginčo sandorių sudarymo metu buvo susikÅ«rę atstovavimo santykiai, o visos teisės ir pareigos pagal sandorius buvo sukurtos iÅ¡imtinai ieÅ¡kovei, todėl jos motina neprivalėjo bÅ«ti įtraukta į bylos nagrinėjimÄ .

Apelianto argumentai dėl CK 3.118 straipsniu nustatytų pareigų nepatekimo į imperatyvių reikalavimų apimtį taip pat atmestini kaip nepagrįsti. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Å ioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Vertinant ieÅ¡kovės ginčijamų sandorių galiojimÄ CK 1.80 straipsnio pagrindu, byloje kilo ginčas, ar CK 3.188 straipsnis patenka į CK 1.80 straipsnio taikymo sritį, jei taip, kam keliami reikalavimai užtikrinti imperatyvių teisės normų laikymÄ si.

Be materialinės teisės taikymo klausimų apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, dėl kurių pažeidimo buvo neteisingai iÅ¡spręsta byla, t. y. teismas netinkamai nustatė dalyvaujančių byloje asmenų ratÄ â€“ nepakeitė ieÅ¡kovės motinos procesinės padėties iÅ¡ trečiojo asmens į atsakovo. Teisėjų kolegija remiantis bylos medžiaga, Å¡alių paaiÅ¡kinimais ir kasacinio teismo praktika, pasisako dėl apelianto nurodytų argumentų.Kaip nustatyta, ieÅ¡kovė sandorius ginčijo CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ teisės normÄ sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieÅ¡taravimu imperatyvioms teisės normoms, t. y. su vienareikÅ¡miÅ¡kai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ . Imperatyvi įstatymo nuostata reiÅ¡kia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009).

Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis. Privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas. Todėl sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija.

Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Pripažįstant sandorius negaliojančiais pagal komentuojamÄ straipsnį, bÅ«tina nurodyti ir konkrečiÄ imperatyviÄ normÄ , kuriai sandoris prieÅ¡tarauja.Å iuo atveju ieÅ¡kovė reikalavimÄ pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais, grindė CK 3.188 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų, įpareigojančių prieÅ¡ sudarant sandorį dėl nepilnamečio vaiko lėšų investavimo, jeigu suma virÅ¡ija deÅ¡imties minimalių mėnesių algų dydį, gauti teismo leidimÄ , pažeidimu.

Apeliantas su tokia ieÅ¡kovės pozicija nesutinka ir teigia, jog nurodoma teisės norma nėra imperatyvi, kadangi pažeidus Å¡iuos reikalavimus teismas tik gali, bet neprivalo, sandorius pripažinti negaliojančiais. Teisės norma, atsakovo manymu, skirta reguliuoti tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, tėvams valdant vaikų turtÄ , ir nenustato įpareigojimų prieÅ¡ingai sandorių Å¡aliai.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartÄ pasisakyta, kad, nustatant, ar teisės norma yra įsakmi, vienodai svarbÅ«s tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas, taikant bendruosius teisės normų aiÅ¡kinimo principus.

ImperatyviÄ sias teisės normas pagal doktrininį suvokimÄ apie jas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimÄ ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiÅ¡kai, tai reiÅ¡kia, kad jų iÅ¡raiÅ¡kos forma – kategoriÅ¡ki paliepimai, veiksmų apraÅ¡ymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sÄ lygos ir bÅ«dai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriÅ¡ka ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės iÅ¡raiÅ¡kos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo bÅ«ti“ ir pan., aiÅ¡kiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobÅ«dį.

Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011).Byloje vertinamo CK 3.188 straipsnio 1 dalis nustato, jog „be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės“ sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose vardijamų sandorių, susijusių su nepilnamečio vaiko turtu.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartÄ teisės normų aiÅ¡kinimÄ ir cituojamos teisės normos struktÅ«rÄ akivaizdu, jog ja įtvirtinti imperatyvaus pobÅ«džio draudimai. Å ios normos imperatyvumas grindžiamas tuo, jog sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, visada bÅ«tina įvertinti sprendimÄ ar bet kokį kitÄ veiksmÄ vaiko interesų atžvilgiu bei užtikrinti, kad jie nebÅ«tų pažeidžiami. Vaiko interesų virÅ¡enybės principo įgyvendinimas yra vieÅ¡ojo intereso apsaugos sudedamoji dalis.

Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reikalaujantis sprendžiant Å¡eimos klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis, įtvirtintas ne tik nacionaliniuose teisės aktuose (CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str.1 p.), bet ir tarptautiniu mastu (1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d.). Vaiko interesų virÅ¡enybė turi bÅ«ti užtikrinama inter alia ir turtiniuose santykiuose, kuriuose jų teisių įgyvendinimÄ užtikrina tėvai (CK 3.163 str. 1 d.).

Å eimos įstatymai ir jų taikymas turi apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų Å¡eimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos (CK 3.3 str. 2 d.). Vaiko interesų virÅ¡enybės principo turinys atskleidžiamas kitose CK normose, tarp jų CK 3.188 straipsnio 1 dalies 6 punkte, įpareigojančiame gauti teismo leidimÄ investuoti nepilnamečio vaiko pinigines lėšas, jeigu jų suma virÅ¡ija deÅ¡imties minimalių mėnesinių algų dydį. Atsižvelgiant į CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo turinį ir tikslus, kurie įgyvendinami ir CK 3.188 straipsnio reikalavimais, darytina iÅ¡vada, kad teismo leidimas yra privaloma (imperatyvi) sÄ lyga investavimo sandoriams sudaryti.

Å ios sÄ lygos nesilaikius taikomos pasekmės numatytos CK 3.188 straipsnio 4 dalyje: „pažeidus Å¡io straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytas normas, sandoris gali bÅ«ti pripažintas negaliojančiu pagal vaiko, vieno iÅ¡ jo tėvų ar jų įpėdinių ieÅ¡kinį“. Remiantis Å¡ioje normoje įtvirtintu reglamentavimu, apeliantas ir grindžia savo argumentus, kuriais siekiama įtikinti, jog CK 3.188 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų pažeidimas nėra imperatyvus jo (trečiojo asmens, sudariusio sandorius dėl nepilnamečio vaiko turto) atžvilgiu, kadangi nustato kategoriÅ¡kus draudimus tik nepilnamečio tėvams, be to, teismo leidimo sandoriui nebuvimas savaime nelemia sandorio pripažinimÄ niekiniu.

Å ios apelianto iÅ¡vados, teisėjų kolegijos manymu, padarytos neįvertinus aukščiau aptarto prioritetinio vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo bei aptariama teisės norma siekiamo sukurti teisinio rezultato. Kaip jau nustatyta, sprendžiant visus Å¡eimos klausimus, susijusius su vaikais, pirmiausia atsižvelgiama į vaiko interesus ir jais vadovaujamasi (CK 3.3 str. 1 d.), todėl ir teisės norma, nustatanti sandorių, susijusių su vaiko turtu, sudarymo tvarkÄ , turi bÅ«ti aiÅ¡kinama vaiko interesų kontekste, nustatant tikrÄ jÄ taikomos normos prasmę, atsižvelgiama į aiÅ¡kinamos normos tikslus ir uždavinius (CK 1.9 str. 3 d.).

CK 3.188 straipsnio 1 dalyje nustatytas teismo leidimas yra papildoma nepilnamečių vaikų turtinių interesų apsauga. Vadinasi, remiantis Å¡iuo straipsniu vertinant sandorio galiojimÄ , visais atvejais turi bÅ«ti paisoma vaiko turtinių interesų bei atsižvelgiama į faktinę situacijÄ , kurioje susiklostė ginčijama situacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei sandoris, sudarytas be teismo leidimo ir prieÅ¡tarauja vaiko turtiniams interesams, jis CK 3.188 straipsnio 4 dalies tvarka ir CK 1.80 straipsnio pagrindu pripažįstamas niekiniu ir negalioja.

Å iuo atveju ieÅ¡kovės ginčijamais sandoriais buvo konvertuotos ir investuotos jos lėšos, gautos pardavus po tėvo mirties likusį turtÄ (b. l. 10-17). BylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ieÅ¡kovė, tiek jÄ ginčijamų sandorių sudarymo metu atstovavusi motina teigė, jog lėšos apskaitytos ieÅ¡kovės vardu atidarytoje banko sÄ skaitoje turėjo bÅ«ti naudojamos nepilnametės aprÅ«pinimui nuosavu gyvenamuoju bÅ«stu (b. l. 18-19; 142, 144). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti Å¡iais Å¡alių paaiÅ¡kinimais, kadangi ir siekiant gauti teismo leidimÄ parduoti ieÅ¡kovės paveldėtÄ turtÄ , buvo pažymėta, jog jis parduodamas su tikslu gauti lėšas, kurios vėliau bus panaudotos nuosavo bÅ«sto įsigijimui (b. l. 78).

Sudarant bet kokius paskesnius sandorius su ieÅ¡kovės vardu atidarytoje banko sÄ skaitoje esančiomis lėšomis, jos turėjo bÅ«ti naudojamos taip, jog nebÅ«tų prieÅ¡taravimo aukščiau nustatytam lėšų panaudojimo tikslui, t. y. ieÅ¡kovė ir tuo metu jÄ atstovavusi motina buvo suinteresuota tik tokia banko teikiama finansine paslauga, kuri garantuotų saugų ir patikimÄ lėšų saugojimÄ banke, nepažeistų vaiko turtinių interesų. Trečiojo asmens teigimu, nepilnamečio vaiko vardu ji ketino sudaryti terminuoto indėlio sutartį, kuriai sudaryti teismo leidimas nebuvo bÅ«tinas (CK 3.188 str. 1 d.), tačiau atsakovo atstovų įkalbėta 2007 m. birželio 19 d. ieÅ¡kovės vardu atidarytoje sÄ skaitoje esančias lėšas investavo į vertybinius popierius, sudarant su banku Fondo vienetų pirkimo/pardavimo pavedimo sutartis (b. l. 21-26).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šių sutarčių sudarymas prieštaravo ieškovės tikslui išsaugoti lėšas iki bus apsispręsta dėl nekilnojamojo turto įsigijimo, kadangi investicijos į vertybinius popierius ne visada pasiteisina ir yra rizikinga finansinė priemonė, įvertinus ir tai, jog jos nėra draudžiamos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Be to, šiai rizikingai finansinei investicijai, remiantis jau aptartu CK 3.188 straipsnio 1 dalies 6 punktu buvo reikalingas teismo leidimas, kuris kaip nustatyta, nebuvo gautas.

Tokiu atveju sudarius sandorius, kurie nesuderinami su vaiko turtiniais interesais ir neturint privalomo teismo leidimo jų sudarymui, ginčijamos sutartys, kaip prieÅ¡taraujančios prioritetiniams vaiko interesams ir imperatyvioms CK 3.188 straipsnio nuostatoms pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu. Apeliantas taip pat buvo nurodęs, jog CK 3.188 straipsnio imperatyvÅ«s reikalavimai nustatyti tik nepilnamečių tėvams (gauti teismo leidimÄ prieÅ¡ sudarant sandorius dėl vaikų turto) ir neįpareigoja trečiųjų asmenų.

Teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga yra bendras tiek paties vaiko, tiek jo tėvų, tiek visos valstybės siekis, todėl vaiko nuosavybės teisių srityje didesni rūpestingumo ir pareigingumo reikalavimai keliami ne tik jo tėvams, bet ir kitoms valstybės institucijoms bei pareigūnams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2014).

Atsakovas yra bankas, t. y. verslo subjektas, užsiimantis veikla, tiesiogiai susijusia su finansinių paslaugų teikimu, todėl jam, kaip savo srities profesionalui, kuriam suprantami atskirų rÅ«Å¡ių sandorių sudarymo ypatumai, jų rizikingumas, keliami didesni atidumo ir rÅ«pestingumo reikalavimai. Suprasdamas sudaromų sandorių rizikÄ , ypatumus bei įvertindamas asmenų, su kuriais sudaromi sandoriai, statusÄ , jis ne tik turi užtikrinti savo verslo plėtrÄ , pelno gavimÄ iÅ¡ vykdomos veiklos, bet ir bÅ«ti socialiai atsakingu, t. y. imtis visų atsargumo priemonių, kurios užtikrintų teisinių santykių su klientais iÅ¡saugojimÄ , pasirÅ«pintų, jog sandoriai nepažeistų kitos sandorio Å¡alies (kuri Å¡iuo atveju buvo nepilnametis vaikas) interesus ir garantuotų, jog jiems sudaryti yra visos sÄ lygos.

Reikalavimas gauti teismo leidimÄ investuoti nepilnamečio vaiko lėšas įtvirtintas įstatyme. Å is iÅ¡vieÅ¡inimas įpareigoja ne tik tėvus, sudarančius sandorius dėl vaikų turto, bet ir trečiuosius asmenis (prieÅ¡ingas sandorių Å¡alis) laikytis įstatymo reikalavimų. Be to, atsakovo įmonėje nuo 2005 m. liepos 11 d. galiojanti Fizinių asmenų banko sÄ skaitų valdymo tvarka nustatė, jog lėšų, kurių sumÄ virÅ¡ija deÅ¡imt minimalių mėnesinių algų dydį, esančių nepilnamečio vaiko vardu atidarytoje sÄ skaitoje, disponavimui bÅ«tinas teismo leidimas (b. l. 169).

Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, žinodamas įstatyminį ginčijamos situacijos reglamentavimÄ , suprasdamos jos imperatyvų pobÅ«dį (tai patvirtina cituotas vidaus aktas) atsakovas privalėjo užtikrinti įstatymo reikalavimų laikymÄ si ir pareikalauti, jog prieÅ¡ sudarant ginčijamus sandorius bÅ«tų gautas teismo leidimas vaiko lėšų investavimui. Atsakovui neužtikrinus Å¡ių reikalavimų laikymosi, jis turi prisiimti iÅ¡ to kylančias pasekmes. Nustačius, jog ginčijami sandoriai prieÅ¡taravo ieÅ¡kovės turtiniams interesams, jų sudarymui nebuvo gautas teismo leidimas, ir tokia situacija prieÅ¡taravo imperatyvioms CK 3.188 straipsnio nuostatoms, kurios taikomos tiek tėvams, sudarantiems sandorius dėl nepilnamečių vaikų turto, tiek ir tretiesiems asmenims, dalyvaujantiems tokiuose sandoriuose, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, jog Å¡iuo atveju ginčijamus sandorius yra pagrindas pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytus pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas.Teisėjų kolegija mano, jog Å¡iuo sandorių negaliojimo pagrindu pripažintinos negaliojančiomis ne tik 2007 m. birželio 19 d.

Fondo vienetų pirkimo/pardavimo pavedimo sutartys, bet ir jiems įgyvendinti sudaryta 2007 m. liepos 19 d. valiutos pirkimo – pardavimo sutartis. Å is sandoris, ginčijamų sutarčių kontekste, akivaizdu jog buvo sudarytas ne kaip savarankiÅ¡kas susitarimas, bet tik kaip organizacinė, paskesniems įgyvendinti, sutartis. Tiesioginio tikslo sudaryti savarankiÅ¡kÄ valiutos keitimo sandorį neįrodyta, ieÅ¡kovė ir jÄ atstovavusi motina tai neigia ir nurodo, jog valiutos keitimo sandoris buvo sudarytas tik siekiant sudaryti Fondo vienetų pirkimo /pardavimo sutartis.

Å ias aplinkybes pagrindžia ir tai, jog ieÅ¡kovės vardu atidarytoje banko sÄ skaitoje lėšos buvo laikomos Lietuvos nacionaline valiuta (b. l.

18) ir tik prieÅ¡ sudarant Fondo vienetų pirkimo/pardavimo sutartis, ieÅ¡kovės vardu atidarytoje sÄ skaitoje esančios lėšos buvo konvertuotos į eurus (b. l. 20), kas, įvertinus valiutos pirkimo mokestį, sÄ lygojo papildomų, nebÅ«tinų iÅ¡laidų atsiradimÄ ir prieÅ¡taravo nepilnamečio vaiko turtiniams interesams.Byloje be materialinės teisės klausimų, apeliantas kelia ir procesinių teisės normų pažeidimo klausimus. Teigiama, jog įvertinus subjektų, kuriems taikomi imperatyvÅ«s CK 3.188 straipsnio reikalavimai, ratÄ , teismas į bylos nagrinėjimÄ atsakove, o ne trečiuoju asmeniu, turėjo įtraukti ieÅ¡kovės motinÄ , atstovavusiÄ nepilnametę dukrÄ , ginčijamų sandorių sudarymo metu.

Teisėjų kolegija nemano, jog ieÅ¡kovės nustatyta jos motinos procesinė padėtis sÄ lygojo neteisėto teismo sprendimo priėmimÄ ar atsakovo teisių pažeidimÄ . CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiÅ¡kia, kad tik asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistÄ teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo bÅ«dÄ pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieÅ¡kinio pagrindÄ ir dalykÄ , nustato teisminio nagrinėjimo objektÄ ir ribas. Dispozityvumo principas, be nurodytų ieÅ¡kinio ribų, taip pat apibrėžia ir asmenų, kuriems pareiÅ¡kiami reikalavimai byloje, ratÄ .

Å i teisė suteikiama iÅ¡imtinai tik ieÅ¡kovui ir teismas savo iniciatyva keisti asmenų, kuriems reiÅ¡kiami reikalavimai rato, neturi teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nesant bylos Å¡alies iniciatyvos ar jai nesutikus pakeisti atsakovo, jo pakeitimas nėra teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011). Pažymėtina, kad teismas turi teisę savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrÄ jį atsakovÄ tik darbo bylose (CPK 414 str. 2 d.), todėl nagrinėjamoje byloje teismas neprivalėjo kelti klausimo dėl trečiojo asmens procesinės padėties pakeitimo.

Apeliantas klausimÄ dėl ieÅ¡kovės motinos įtraukimo į bylos nagrinėjimÄ atsakovo procesiniu statusu siejo ir su tuo, kad ji buvo ginčijamo sandorio Å¡alis, kuriai taip pat gali kilti neigiamos sandorio pripažinimo niekiniu teisinės pasekmės taikant restitucijÄ . Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl visiÅ¡ko civilinio veiksnumo neturėjimo vaiko nuosavybės teisės įgyvendinimas turi tam tikrÄ specifiÅ¡kumÄ , t. y. jis, bÅ«damas nuosavybės teisinių santykių subjektas, turi su turtu susijusias teises bei pareigas, kurias dažniausiai įgyvendina per savo atstovus pagal įstatymÄ ar jų sutikimu (CK 2.7, 2.8 str.), tačiau nepriklausomai nuo to, jog ieÅ¡kovę ginčijamų sandorių sudarymo metu atstovavo motina, nepilnametis vaikas yra nuosavybės teisinių santykių subjektas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 str. 1 d.).

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog teisiniai santykiai nagrinėjamoje byloje sieja tik ieÅ¡kovę ir atsakovÄ ir tik Å¡iems asmenims įstatymų nustatytų reikalavimų nesilaikant sudarytos sutartys sukelia teisines pasekmes. IeÅ¡kovę ir trečiÄ jį asmenį siejo įstatyminio atstovavimo santykiai, kurių pagrindu materialios teisės ir pareigos buvo sukurtos ieÅ¡kovei (CK 2.133 str.). Restitucija – tai prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo bÅ«das. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad Å¡alys, gavusios turtÄ vykdydamos nuginčytÄ sandorį, privalo jį grÄ Å¾inti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).

Taigi, pagal bendrÄ jį principÄ , Å¡alys turi viena kitai grÄ Å¾inti viskÄ , kÄ yra gavusios iÅ¡ prieÅ¡ingos Å¡alies, vykdydamos negaliojančiu pripažintÄ sandorį. Kadangi nagrinėjamu atveju trečiajam asmeniui sandoriai jokios turtinės naudos ir turtinių teisių nesukÅ«rė, restitucijos nagrinėjamoje byloje taikymas jos teisių ir pareigų neįtakoja, teismas apelianto argumentus dėl trečiojo asmens patraukimo atsakovu ir Å¡iuo pagrindu atmeta kaip teisiÅ¡kai nepagrįstus.Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi bylos aplinkybes pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir aiÅ¡kino teisės normas, nustatančias ir reglamentuojančias nepilnamečių vaikų turtines teises, jų užtikrinimÄ , taip pat nepažeidė procesinių teisės normų, nustatančių byloje dalyvaujančių asmenų ratÄ ir jo pakeitimo galimybes bei pripažinęs ginčijamus sandorius negaliojančiais, teisingai pritaikė restitucijÄ , todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .

Apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovei priteistinos jos bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos - 1 900 Lt, kurios yra pagrįstos įrodymais (b. l. 222-223) ir atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintus Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalius dydžius. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ atsakovo AB „Swedbank“, įmonės kodas 112029651, ieÅ¡kovės A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1 900 Lt (vienÄ tÅ«kstantį devynis Å¡imtus litų) atstovavimo iÅ¡laidoms atlyginti. Teisėjai                                                                  Nijolė PiÅ¡kinaitė                                                                                Alvydas PoÅ¡kus                Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė