cec4f12f-9a35-4e50-a6ea-b2412cc4b4d6 · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-832-798/2020 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01005-2019-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.4.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. gruodžio 22 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G.

D. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Dimstis“ ieÅ¡kinį atsakovei G. D. dėl Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimo panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, Valstybinis patentų biuras. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. Ginčas byloje kilo dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo, kaip atlikto padavus paraiÅ¡kÄ turint nesÄ Å¾iningų ketinimų.

2. IeÅ¡kovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dimstis“ prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus (toliau – ir Apeliacinis skyrius, VPB) 2019 m. vasario 12 d. sprendimÄ Nr. 2Ap-1974 (toliau – ir Sprendimas), pripažįstant prekių ženklo registracijÄ Nr. 75511 negaliojančia bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

3. IeÅ¡kovė nurodė, kad pateikė Apeliaciniam skyriui 2017 m. balandžio 5 d. protestÄ dėl prekių ženklo registracijos Nr. PNZ-562 (toliau – ir Protestas), praÅ¡ydama pripažinti negaliojančia G. D. priklausančiÄ prekių ženklo (toliau – ir Prekių ženklas) registracijÄ Nr. 75511. Apeliacinis skyrius 2019 m. vasario 12 d. priėmė sprendimÄ Nr. 2Ap-1974, kuriuo ProtestÄ atmetė ir Prekių ženklo registracijÄ Nr. 75511 paliko galioti. IeÅ¡kovė įregistruota 1993 m. gruodžio 14 d., jos pagrindinė ekonominė veikla buvo laikraščio leidyba, beveik 23 metus ieÅ¡kovė Å akių rajone leido laikraÅ¡tį pavadinimu „valsčius“ (toliau – LaikraÅ¡tis).

Ieškovė laikraštį išpopuliarino Šakių rajone, laikraštis buvo leidžiamas 5 000 vnt. tiražu. Atsakovė ir jos sutuoktinis, turėdami ieškovės akcijų savavališkai nusprendė Laikraščio nebeleisti. Atsakovė savo vardu 2016 m. rugsėjo 26 d. įsteigė UAB „Laikraštis „Valsčius“, kuri 2016 m. rugsėjo 30 d. išleido laikraštį „LAIKRAŠTIS valsčius“. Anot ieškovės, „LAIKRAŠTIS valsčius“ siejamas su ieškovės laikraščio leidimo tęstinumu.

Atsakovai panaudojo ieÅ¡kovės iÅ¡populiarintÄ prekių ženklÄ â€žvalsčius“. IeÅ¡kovės laikraščio ir UAB „LaikraÅ¡tis „Valsčius“ leidžiamo laikraščio pavadinimuose žodis „valsčius“ spalvos, Å¡rifto, Å¡ešėlių, dydžio atžvilgiu yra analogiÅ¡kas ieÅ¡kovo naudotam prekių ženklui, t. y. analogiÅ¡kos tuščiavidurės juodai apvedžiotos mažosios raidės „v“ „a“ „l“ „s“ „č“ „i“ „u“ „s“, du tuščiaviduriai taÅ¡keliai prieÅ¡ žodį ir po jo.

Laikraščių vizualinis vaizdas ir tekstų Å¡riftas, reklamų iÅ¡dėstymas, spalvų parinkimas, bendras laikraščio stilius yra analogiÅ¡ki. IeÅ¡kovė Protestu registracijÄ ginčijo pagal Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – Prekių ženklų įstatymas) 7 straipsnio 3 dalį, kad asmuo padavė paraiÅ¡kÄ Ä¯registruoti ženklÄ , turėdamas nesÄ Å¾iningų ketinimų. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 3 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino, nusprendė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2019 m. vasario 12 d. sprendimÄ Nr. 2Ap-1974 ir pripažinti prekių ženklo registracijÄ Nr. 75511 negaliojančia, priteisti iÅ¡ G.

D. bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais: 4.1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia argumentais, kurie nebuvo pateikti Apeliaciniam skyriui 2017 m. balandžio 5 d. proteste. Apeliaciniam skyriui buvo pateikti ne tik analogiški argumentai, kaip ir teismui, bet ir tie patys įrodymai. Teismas nustatė, kad ieškovė nekeičia prašomų prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų ir nurodomus pagrindus grindžia iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis. 4.2.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nesÄ Å¾iningus pareiÅ¡kėjo ketinimus turi pareigÄ Ä¯rodyti Å¡iomis aplinkybėmis besiremiantis asmuo, Å¡iuo atveju, ieÅ¡kovė. NesÄ Å¾iningi ketinimai turi bÅ«ti nustatomi paraiÅ¡kos padavimo momentu. IeÅ¡kovė nepateikė įrodymų apie atsakovės ketinimus apriboti ar trukdyti ieÅ¡kovės veiklai paraiÅ¡kos padavimo metu, o taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieÅ¡kovės ketinimus toliau tęsti leidybos veiklÄ . 4.3. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra ginčijama, kad atsakovė žinojo apie tai, jog ieÅ¡kovė naudoja Prekių ženklÄ laikraščio leidybai.

Atsakovė dirbo ieÅ¡kovės bendrovėje ir, kaip ieÅ¡kovės Laikraščio redaktorė, leido laikraÅ¡tį, vadinamÄ â€žvalsčius“. Neginčijama ir tai, kad LaikraÅ¡tį tokiu pavadinimu ieÅ¡kovė leido nuo įsteigimo dienos 1993 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d., t. y. 23 metus. Taigi atsakovė 23 metus vadovavo ieÅ¡kovės UAB „Dimstis“ leisto Laikraščio leidybai. Pagal atsakovės pateiktÄ 1992 m. vasario 25 d. Masinės informacijos priemonės Steigimo liudijimÄ Nr. 1339 matyti, kad laikraÅ¡tis, pavadinimu „valsčius“ buvo įsteigtas 2 steigėjų, tarp jų ir atsakovės, o laikraščio leidėjas buvo UAB „Versa“.

Ä® bylÄ pateikti laikraščio pavadinimų logotipai patvirtina, kad UAB „Versa“ leido laikraÅ¡tį, pavadinimu „valsčius“. Laikraščio „valsčius“ 1993 m. spalio 22 d. Nr. 80, leisto UAB „Versa“, logotipas yra labai panaÅ¡us į laikraščio „valsčius“ 1993 m. gruodžio 21 d. Nr. 97-98, leisto UAB „Dimstis“, logotipÄ . 4.4. Pirmosios instancijos teismas, palyginęs aukščiau nurodytus logotipus sprendė, kad ženklai yra itin panaÅ¡Å«s. Visuose ženkluose paraÅ¡ytas tas pat žodis, žodis raÅ¡omas mažosiomis raidėmis, tuo pačiu Å¡riftu, iÅ¡skirtas dviem taÅ¡kais.

Naudojamas itin panaÅ¡us laikraščio pavadinimo iÅ¡dėstymas lape, pavadinimo dydis, jo raÅ¡ymo vieta. IÅ¡skirtinis pavadinimo elementas yra raidžių Å¡ešėlio sudarymas. Visi Å¡ie požymiai stebimi visuose trijuose objektuose. Atsakovė teigė, kad žymens „valsčius“ skiriamasis požymis bet kurių prekių ar paslaugų, o ypač laikraščio leidybai, yra silpnas, žodis žymi administracinį vienetÄ . Su tokia pozicija teismas nesutiko, nes žodis „valsčius“ žymi istorinį administracinio vieneto pavadinimÄ , kuris Å¡iuo metu nevartojamas, dėl ko žodis yra įgijęs kitÄ reikÅ¡mę, suteikia aliuzijÄ Ä¯ Lietuvos istorinį periodÄ , rodo ryšį su žeme, istorinį tęstinumÄ .

Ženklo „valsčius“ iÅ¡skyrimas yra sÄ lygotas ilgalaikio laikraščio leidimo, jo platinimo, tiražo, iÅ¡populiarinimo, o ne jo grafinės iÅ¡raiÅ¡kos. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kadangi ženklai iÅ¡ esmės nesiskiria, naudojami tai pačiai prekei žymėti, tai jų supainiojimo tikimybė yra aukÅ¡ta, vadinasi pirmoji sÄ lyga yra įrodyta. 4.5. Atsakovės veiksmai, kuriais ieÅ¡kovės leisto Laikraščio leidyba perkelta į kitÄ juridinį asmenį ir tuo perimta ieÅ¡kovės vykdyta veikla, patvirtina, kad atsakovė siekė trukdyti ieÅ¡kovei tęsti ženklo naudojimÄ .

Atsakovė neginčijo ieÅ¡kovės nurodytų aplinkybių, susidariusių 2016 m. rugsėjo 16 d., kai buvo iÅ¡leistas paskutinis ieÅ¡kovės Laikraščio numeris. 2016 m. rugsėjo 16 d. Laikraščio numeryje publikuotas skelbimas, kad 2016 m. rugsėjo 16 d. nutraukiama Laikraščio leidyba ir visas kolektyvas atsisveikina su skaitytojais. Po 4 dienų, 2016 m. rugsėjo 20 d. atsakovė kreipėsi dėl Prekių ženklo registravimo, po 10 dienų, 2016 m. rugsėjo 26 d. įsteigė UAB „LaikraÅ¡tis „Valsčius“ ir pradėjo leisti laikraÅ¡tį, naudojant tokį patį ženklÄ . 4.6.

PrieÅ¡ pat leidybos nutraukimÄ , 2016 m. rugsėjo 14 d. sudaryti susitarimai dėl darbo sutarčių nutraukimo Å¡alių susitarimu tarp ieÅ¡kovės UAB „Dimstis“, atstovaujamos direktoriaus atsakovės sutuoktinio A. D., ir darbuotojų. Darbuotojams iÅ¡mokėtos didelės iÅ¡eitinės iÅ¡mokos, kurios neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimu solidariai priteistos iÅ¡ G. D. ir A. D. kaip žalos atlyginimas. Taip pat atsakovė aktyviais veiksmais siekė ieÅ¡kovės veiklos pabaigos, kadangi 2016 m. spalio 12 d.

G. D. ir A. D. pateikė siÅ«lymÄ papildyti ieÅ¡kovės UAB „Dimstis“ 2016 m. spalio 28 d. neeilinio akcininkų susirinkimo darbotvarkę klausimais dėl bendrovės likvidavimo ir likvidatoriaus skyrimo. 4.7. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019 buvo patenkintas ieÅ¡kovės UAB „Dimstis“ reikalavimas atlyginti žalÄ už nesÄ Å¾iningos konkurencijos veiksmus. Sprendime nurodyta, kad G.

D. ir A. D. pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ , t. y. turėdami tikslÄ konkuruoti, siekdami naudos sau, naudodamiesi įmonėje faktiÅ¡kai susiklosčiusia situacija, kuomet atsakovė G. D. ėjo redaktorės pareigas, o jos sutuoktinis buvo įmonės vadovu, pasinaudojo ieÅ¡kovės komercine informacija, dėl ko ieÅ¡kovei kilo reali žala. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtoje byloje nustatytomis aplinkybėmis sprendė, kad antroji sÄ lyga taip pat yra nustatyta.

Atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų perimti ieÅ¡kovės leisto Laikraščio pavadinimÄ bei kitas veiklos priemones ir panaikinti laikraščio leidimo galimybes. IÅ¡ karto po to, kai atsakovės sprendimu buvo nutraukta ieÅ¡kovės Laikraščio leidyba, atsakovė padavė paraiÅ¡kÄ , įsteigė bendrovę ir kartu su buvusiais ieÅ¡kovės redakcijos nariais pradėjo leisti to paties pavadinimo laikraÅ¡tį. 4.8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieÅ¡kovė nėra įregistravusi prekės ženklo, naudoto bendrovės leistam Laikraščiui pažymėti.

IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama pripažinti ieÅ¡kovės UAB ,,Dimstis“ naudotÄ prekės ženklÄ ,,valsčius“ plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019 Å¡is reikalavimas buvo atmestas, kadangi LaikraÅ¡tis žinomas tik Å akių rajone, o prekių ženklas plačiai žinomu gali bÅ«ti pripažintas, kai jis žinomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas nurodė, kad LaikraÅ¡tį vartotojai pirmiausiai sieja ne su jį leidžiančia įmone, bet su laikraščio redakcija.

IeÅ¡kovė nepaneigė, kad Prekių ženklo logotipo autorius yra A. D.. 4.9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieÅ¡kovė Å¡iuo metu neturi prekių ženklų teisės ginamų teisių į atsakovės registruotÄ Å¾enklÄ . Visgi, teisės aktai nereikalauja, kad ženklÄ naudojantis asmuo turėtų prekių ženklo savininko teises. Ilgalaikis ženklo naudojimas, nors ir nesant registruotoms teisėms į ženklÄ , patvirtina, jog asmuo ženklÄ naudoja ir siekia naudoti prekės ženklinimui.

Atsakovė rėmėsi tuo, kad prekių ženklo logotipas nepriklausė ieÅ¡kovei, o buvo sukurtas jos sutuoktinio A. D.. Atsakovė įrodinėjo, kad Prekių ženklo autorius yra jos sutuoktinis A. D. ir teikė 2016 m. rugsėjo 20 d. sudarytÄ sutikimÄ , kuriuo A. D., kaip autorius, leido G. D. jo sukurtus logotipus naudoti registruojant prekių ženklÄ Valstybiniame patentų biure. Tačiau teismas pripažino, kad laikraščio pavadinimo logotipas negali bÅ«ti laikomas autorių teisių saugomu objektu ir nevertino atsakovės nurodytų A.

D. autorių teisių. 4.10. Teismas taip pat nurodė, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad naudojamas ženklas galėtų priklausyti redakcijos darbuotojams. Ženklas buvo naudojamas prekei žymėti, tokiu atveju įprasta laikyti, kad ženklas priklauso asmeniui, kurio vardu gaminama prekė. Nėra žinoma atvejų, kad pripažinto plačiai žinomu Å¡alyje ar jos teritorijoje ženklo savininko teisės bÅ«tų dalinamos fabriko kolektyvui ar valdybai. Nors laikraščio redakcija leidžia intelektualinės nuosavybės teisės ginamÄ turinį, tačiau vien to nepakanka tam, kad bÅ«tų galima tapti ženklo savininku.

Atsakovė neįrodė, kad jai, ar jos sutuoktiniui, priklauso Prekių ženklo teisės. Nebuvo pateikti įrodymai nei dėl ženklo perėmimo iÅ¡ UAB „Versa“, nei A. D. autoriaus teisių. Tuo bÅ«du teismas sprendė, kad trečioji sÄ lyga yra įrodyta. 4.11. Skundžiamu sprendimu Valstybinis patentų biuras ProtestÄ atmetė ir tuo pagrindu, kad ieÅ¡kovė neįrodė, jog dėjo pastangas toliau tęsti leidybinę veiklÄ . Su tokia iÅ¡vada teismas nesutiko. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovės veiksmai, kai ji naujo laikraščio leidybai pasinaudojo ieÅ¡kovės leisto laikraščio pavadinimu, perviliojo darbuotojus, panaudojo ieÅ¡kovės sukauptÄ verslo informacijÄ , paaiÅ¡kina tai, kad ieÅ¡kovė trejus metus nesuformavo naujo kolektyvo ir nepradėjo leisti laikraščio nauju pavadinimu, o pradėjo teisminius procesus. 4.12.

Pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad aukščiau nurodomų argumentų pagrindu Valstybinio patentų biuro Apeliacijų skyriaus sprendimas turėtų bÅ«ti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieÅ¡kinį tenkinti bei pripažinti negaliojančia Prekės ženklo registracijÄ . III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai 5. Atsakovė G. D. pateikė apeliacinį skundÄ , kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimÄ civilinėje byloje Nr. e2-481-580/2020 ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: 5.1. Apeliantės teigimu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Apeliacinio skyriaus sprendimo apskundimas pirmosios instancijos teismui gali bÅ«ti prilyginamas apeliaciniam procesui ir jam pagal analogijÄ taikytina Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta taisyklė. Atsižvelgiant į tai, apeliantė akcentuoja, kad pagal analogijÄ taikant kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus apie ribotÄ apeliacijÄ Å¡ioje civilinėje byloje yra akivaizdu, kad ieÅ¡kovės ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstyti teisiniai ir faktiniai pagrindai iÅ¡eina už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, kadangi ieÅ¡kovo ieÅ¡kinyje buvo nurodytos visiÅ¡kai naujos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos protesto medžiagoje bei pateikti nauji įrodymai, nebuvo teikti kartu su protestu.

Pavyzdžiui, ieÅ¡kovės ieÅ¡kinyje yra nurodytos tokios aplinkybės, kad neva apeliantė su sutuoktiniu A. D. perviliojo ieÅ¡kovės darbuotojus, atliko tokius veiksmus ir surinko tokiÄ ieÅ¡kovės ekonominės veiklos informacijÄ , komercines paslaptis, kurias panaudojus, buvo neva siekiama gauti pelno, realiai pasisavinant iÅ¡ ieÅ¡kovės akcininkų, taip pat neva prieÅ¡ pat leidybos nutraukimÄ buvo sudaryti susitarimai dėl darbo sutarčių nutraukimo ir didelių iÅ¡eitinių iÅ¡mokų mokėjimo.

Pažymi, kad bylos nagrinėjimo dalykas yra susijęs su 2019 m. vasario 12 d. Apeliacinio skyriaus sprendimo Nr. 2Ap-1974 pagrįstumu. Atitinkamai aukščiau nurodytų naujų, netirtų aplinkybių, argumentų nurodymas ir įrodymų pateikimas ieÅ¡kinyje, prieÅ¡ingai nei teigia Vilniaus apygardos teismas, nereiÅ¡kia iÅ¡samesnio faktų argumentavimo, o pažeidžia nuostatÄ dėl negalimumo apeliacinį skundÄ grįsti naujomis aplinkybėmis. Taip pat pažymėjo, kad didžioji dalis ginčijamo teismo sprendimo buvo grindžiami bÅ«tent naujai nurodytais ieÅ¡kovės argumentais, nenagrinėtais proteste bei Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019 nustatytomis aplinkybėmis, kurios apskritai neturėjo bÅ«ti analizuojamos. 5.2.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantės darbo redakcijoje faktas patvirtina, jog teikdama paraiÅ¡kÄ ji žinojo, kad ieÅ¡kovė naudoja iÅ¡ esmės identiÅ¡kÄ prekės ženklÄ . Apeliantės teigimu, nepaisant to, kad apeliantė, bÅ«dama akcininkė, žinojo apie tai, jog ieÅ¡kovės veikloje yra naudojamas žymuo „valsčius“, savaime nepatvirtina apeliantės tariamai nesÄ Å¾iningų veiksmų Prekių ženklų įstatymo l7 straipsnio 3 dalies prasme. Nagrinėjamoje situacijoje bÅ«tina iÅ¡siaiÅ¡kinti kam priklauso subjektinė teisė į prekių ženklÄ .

Pirmosios instancijos teismas Å¡iÄ aplinkybę įvertino netinkamai, todėl priėmė nepagrįstÄ sprendimÄ . 5.3. Kaip ir nurodyta ginčijamame sprendime, ieÅ¡kovė neturi ir niekada neturėjo subjektinės teisės į žymenį „valsčius“. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tikrasis Å¡io pavadinimo autorius ir autorių neturtinių ir turtinių teisių turėtojas yra apeliantės sutuoktinis A. D.. IeÅ¡kovė nepateikė jokios informacijos bei įrodymų, kad ji yra minėto žymens autorė, kad žymuo „valsčius“ yra sukurtas jos iniciatyva, užsakymu ir lėšomis.

Pažymėjo ir tai, kad ne ieÅ¡kovė pirmoji pradėjo leisti laikraÅ¡tį pavadinimu „valsčius“, o UAB „Versa“, kurios viena steigėjų ir buvo apeliantė. Ir bÅ«tent UAB „Versa“ 1992 m. vasario 25 d. buvo suteiktas Masinės informacijos priemonės steigimo liudijimas Nr. 1339, kuriame nurodyta, kad remiantis Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymu įregistruotas laikraÅ¡tis „valsčius“. 5.4. Pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , neva atsakovė ėmėsi veiksmų perimti ieÅ¡kovės leisto laikraščio pavadinimÄ bei kitas veiklos priemones, panaikinti ieÅ¡kovės galimybes leisti laikraÅ¡tį, kadangi iÅ¡ karto po to, kai buvo nutrauktas ieÅ¡kovės laikraščio leidimas, atsakovė įregistravo savo įmonę ir kartu su buvusiais ieÅ¡kovės redaktoriais ėmėsi leisti to paties pavadinimo laikraÅ¡tį.

Su šia teismo išvada apeliantė nesutinka. 5.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai teigia, kad apeliantė neginčija darbuotojų persiviliojimo fakto. Šios aplinkybės buvo nagrinėjamos Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019 ir niekaip nėra susijusios su nagrinėjama byla. Pažymėjo, kad visi įvykiai ieškovės bendrovėje įvyko dėl to, kad daugelis ieškovės akcininkų dalį įgaliojimų 2016 metais perdavė N. N.. Dėl ieškovės ir vadovų veiklos šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas.

Apeliantė nėra atlikusi jokių nesÄ Å¾iningų veiksmų ir yra įsitikinusi, kad Apeliacinis skyrius 2019 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 2Ap-1974 padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė neįrodė nesÄ Å¾iningų apeliantės ketinimų. Apeliacinis skyrius, įvertinęs visus ieÅ¡kovės protesto argumentus ir įrodymus, padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ apie protesto nepagrįstumÄ . 5.6. Apeliantės prekių ženklo paraiÅ¡kos pateikimas, siekiant prekių ženklÄ užregistruoti, dar nereiÅ¡kia, kad paraiÅ¡ka buvo paduota turint nesÄ Å¾iningų ketinimų ieÅ¡kovės atžvilgiu.

IeÅ¡kovė nepateikė jokių įrodymų dėl apeliantės siekio kaip nors apriboti ar trukdyti ieÅ¡kovės veiklai ginčijamo prekės ženklo paraiÅ¡kos padavimo metu. Taip pat ieÅ¡kovė nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad ji ketino toliau tęsti laikraščio leidybos veiklÄ . Pirmosios instancijos teismas pernelyg iÅ¡plėtė nagrinėjamo skundo ribas vertindamas su prekių ženklu nesusijusius teisinius ir faktinius argumentus, o tų faktinių aplinkybių ir argumentų, kurie yra svarbÅ«s Å¡ioje byloje – neanalizavo.

Be to, teismų formuojamoje praktikoje nurodoma, kad pagrindas pripažinti prekių ženklo registracijÄ negaliojančia dėl nesÄ Å¾iningų veiksmų yra iÅ¡imtinio pobÅ«džio priemonė, siekiant apginti kito asmens teisę į atitinkamÄ prekių ženklÄ arba naudojamÄ Å¾ymenį. 5.7. Vilniaus apygardos teismas ginčijamo sprendimo 36 punkte taip pat nurodė, kad ginčijamas logotipas yra paprastu bÅ«du, greičiausiai naudojant įprastas kompiuterines programas sukurtas nesudėtingas ženklas.

Tokiu bÅ«du pagamintas logotipas neturi pakankamo originalumo ir kÅ«rybiÅ¡kumo lygio, kad galėtų bÅ«ti saugomas autorių teisės. Atitinkamai teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad laikraščio pavadinimo logotipas negali bÅ«ti laikomas autorių teisių saugomu objektu. Su Å¡iomis iÅ¡vadomis apeliantė nesutinka, kadangi padaręs tokiÄ iÅ¡vadÄ teismas paneigė prekių ženklų teisės pagrindus. IeÅ¡kovės leidžiamo laikraščio „valsčius“ žymuo niekada nebuvo įregistruotas, taip pat atmestas ieÅ¡kovės praÅ¡ymas pripažinti prekių ženklÄ plačiai žinomu.

Taigi, akivaizdu, kad ieÅ¡kovė į žymenį „valsčius“ niekada neįgijo jokios teisinės apsaugos ir iÅ¡imtinių teisių. Todėl teismo iÅ¡vada, kad ilgalaikis ženklo naudojimas, nors ir nesant registruotoms teisėms į jį, patvirtina, kad asmuo ženklÄ naudoja ir siekia naudoti prekės ženklinimui, yra nepagrįsta ir neteisėta, prieÅ¡taraujanti prekių ženklų teisės normoms. Taip pat apeliantė nesutinka, kad jos sutuoktinio sukurtas logotipas yra neoriginalus kÅ«rinys.

Akivaizdu, kad A. D. sukurtas logotipas yra originalus kÅ«rybinės veiklos rezultatas, nes turi specifinius savo požymius ir iÅ¡raiÅ¡kÄ , todėl privalo bÅ«ti saugomas autorių teisių. Teismas net neanalizavo ar sukurtas logotipas atitinka bÅ«tinuosius kÅ«riniui taikomus požymius, apsiribojęs tik teiginiu, kad sukurtas nesudėtingas ženklas. Kita vertus, ginčijamame sprendime teismas pripažino, kad žymuo „valsčius“ yra pats savaime iÅ¡skirtinis, jį sugalvojo naudoti atsakovė. Tai dar labiau paneigia bet kokias ieÅ¡kovės autoriaus teises į laikraščio pavadinimÄ .

Atsakovė, siekdama įregistruoti prekių ženklÄ , gavo savo sutuoktinio sutikimÄ , todėl jos veiksmai negali bÅ«ti laikomi nesÄ Å¾iningais. BÅ«tent dėl Å¡ių argumentų teismas visiÅ¡kai nepagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovė, naudodama prekių ženklÄ , pagrįstai tikisi kitų asmenų sÄ Å¾iningo elgesio. Kaip minėta prekės ženklas teisinę apsaugÄ Ä¯gyja dviem bÅ«dais – registracijos bÅ«du ir pripažįstant jį plačiai žinomu. 5.8. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad apeliantės teiginys, jog ieÅ¡kovė neįrodė, kad ketina ir toliau leisti laikraÅ¡tį yra nepagrįstas.

PrieÅ¡ingai, tai ieÅ¡kovė nepateikė įrodymų, kad apeliantė, naudodama laikraščio pavadinimÄ â€žvalsčius“ riboja arba apribojo ieÅ¡kovės veiklos vykdymÄ . IeÅ¡kovė nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. neiÅ¡leido nei vieno laikraščio egzemplioriaus ir realiai jokios veiklos nevykdo. Todėl Å¡i aplinkybė patvirtina intereso laikraščius leisti nebuvimÄ . Paties prekių ženklo „valsčius“ registracija buvo atlikta 2017 m. kovo 10 d., t. y. praėjus beveik pusei metų po to, kai ieÅ¡kovė nutraukė veiklÄ .

IeÅ¡kovės prarastÄ interesÄ laikraščiui rodo ir tai, kad ji nepratęsė domeno „valscius.lt“ galiojimo ir nepateikė per tiek metų paraiÅ¡kos prekių ženklo „valsčius“ registravimui.

6. IeÅ¡kovė UAB „Dimstis“ pateikė atsiliepimÄ Ä¯ atsakovės G. D. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-481-580/2020, kuriame prašė pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliantės skundÄ atmesti. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais: 6.1. Atsakovė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamÄ sprendimÄ , negalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019, nes Å¡is sprendimas nėra įsiteisėjęs. Tačiau tokia apeliantės pozicija yra klaidinga, nes Å¡iuo atveju teismas Vilniaus apygardos teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019, pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais rėmėsi ne kaip precedentu, o kaip įrodymais byloje. 6.2.

Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieÅ¡kiniui turi bÅ«ti taikoma CPK 306 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta taisyklė, atsakovė bando įrodyti, kad ieÅ¡kinyje ieÅ¡kovė iÅ¡dėstė faktinius ir teisinius pagrindus, kurie nebuvo nurodyti Apeliacinio skyriaus nagrinėto protesto medžiagoje, bei pateikti nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti nagrinėjant protestÄ . Atsikirsdama į Å¡iuos argumentus, ieÅ¡kovė nurodo, kad Apeliacinis skyrius sprendime nurodė, kad Valstybinis patentų biuras savo vykdomų funkcijų ribose nėra kompetentingas vertinti ieÅ¡kovės nurodytas aplinkybes dėl atsakovės nesÄ Å¾iningumo. 6.3.

IeÅ¡kovės manymu, atsakovė taip pat neteisi teigdama, kad ieÅ¡kiniui turi bÅ«ti taikomi visi CPK numatyti apeliacinio skundo reikalavimai. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieÅ¡kovė pirmosios instancijos teismui negalėjo pateikti jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie įrodytų jos reikalavimo pagrįstumÄ , tačiau tokia atsakovės iÅ¡vada paneigia pagrindinius civilinio proceso principus. 6.4. Atsakovė klaidingai formuoja pozicijÄ , kad ieÅ¡kovės subjektinė teisė į žymenį „valsčius“ bÅ«tų įrodyta tik tokiu atveju, jeigu ieÅ¡kovė į bylÄ bÅ«tų pateikusi informacijÄ , kad ieÅ¡kovė yra žymens autorė, ar kad žymuo sukurtas ieÅ¡kovės iniciatyva, ar kad intelektinės nuosavybės teisės į Å¡io žymens dizainÄ buvo perduotos ieÅ¡kovei įstatymo nustatyta tvarka.

Tokia atsakovės pozicija paneigia teisės aktuose ir įstatymuose formuojamÄ subjektinės teisės į žymenį sampratÄ ir intelektinę nuosavybę reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. 6.5. Prekės ženklo registracija gali bÅ«ti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiÅ¡kėja, kad pareiÅ¡kėjas padavė paraiÅ¡kÄ Ä¯registruoti ženklÄ , turėdamas nesÄ Å¾iningų ketinimų. Paprastai prekių ženklÄ kuria fiziniai asmenys, kurie dirba tam tikrose organizacijose, įmonėse ar kituose subjektuose, tačiau prekių ženklo Å¡altiniu nėra laikomas konkretus fizinis asmuo, nes prekių ženklo populiarinimui ir naudojimui lėšas, kitų fizinių asmenų darbo jėgÄ skiria organizacija, įmonė ar kiti subjektai.

Kitoks prekių ženklų subjektinės teisės aiÅ¡kinimas ne tik užkirstų keliÄ Ä¯monėms, organizacijoms ir kitiems subjektams įgyvendinti jiems priklausančias subjektines teises į prekių ženklus, bet ir paneigtų prekių ženklų naudojimÄ , registracijÄ ir apsaugÄ reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. 6.6. IeÅ¡kovės nuomone, visuma į bylÄ pateiktų aplinkybių patvirtina, kad ieÅ¡kovė yra žymens „valsčius“ Å¡altinis. IeÅ¡kovė buvo įregistruota 1993 m. gruodžio 14 d.

Beveik 23 metus ieÅ¡kovė Å akių rajone leido laikraÅ¡tį pavadinimu „valsčius“. IeÅ¡kovė savo leidžiamÄ laikraÅ¡tį iÅ¡populiarino Å akių rajone, laikraÅ¡tis buvo leidžiamas 5 000 vnt. tiražu. Laikraščio „valsčius“ populiarumas tarp skaitytojų lėmė tai, kad atsirado ir nemažai užsakovų, norinčių patalpinti laikraÅ¡tyje „valsčius“ reklamas ar skelbimus. IeÅ¡kovė pagrindines pajamas gaudavo bÅ«tent iÅ¡ reklamų, skelbimų užsakymų laikraÅ¡tyje bei paties laikraščio pardavimų.

Atsižvelgiant į tai, ieÅ¡kovė turi subjektinę teisę žymens „valsčius“, kuris naudojamas Prekių ženkle, atžvilgiu ir turi teisę ginčyti Prekių ženklo registracijos galiojimÄ . 6.7. Atsakovė taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad žymens „valsčius“ kÅ«rėjas yra atsakovės sutuoktinis A. D., tačiau jis intelektinių nuosavybės teisių į šį žymens dizainÄ neperdavė / nesuteikė Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTÄ®) nustatyta tvarka.

Visgi, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad „valsčius“ neatitinka ATGTÄ® nustatytų autorių teisių objektų apibrėžimo, nes žymuo neturi pakankamo originalumo ir kÅ«rybiÅ¡kumo lygio, kad galėtų bÅ«ti saugomas autorių teisių. Tačiau hipotetiÅ¡kai nagrinėjant susiformavusiÄ situacijÄ , net jei ir bÅ«tų pripažinta, kad žymuo „valsčius“ yra saugomas autorių teisių, tokio fakto nustatymas neužkirstų galimybės ieÅ¡kovei ginti savo subjektinę teisę į prekių ženklÄ â€žvalsčius“, remiantis Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi.

Atsakovė pateikia tik savo deklaratyviÄ nuomonę, kad Prekių ženklÄ sudarantis logotipas „valsčius“ priklauso jos sutuoktiniui A. D., tačiau jokių įrodymų, kurie tai pagrįstų ir kurie bÅ«tų laikomi patikimais pagal formuojamÄ teismų praktikÄ , nepateikia. 6.8. Aplinkybę, kad logotipas „valsčius“ priklauso atsakovės sutuoktiniui A. D., bandoma įrodyti pateikiant į bylÄ : (i) „valsčius“ logotipų nuotraukas, kuriose yra prieraÅ¡as, kad logotipo autorius yra A.

D.; (ii) sutikimÄ naudoti kÅ«rinį – logotipÄ â€ž.valsčius“ prekių ženkle. Nuotraukos, kuriose yra matomi laikraščio „valsčius“ logotipai ir prieraÅ¡as, kad A. D. yra logotipų autorius, neatskleidžia jokių faktinių aplinkybių. Tiek sutikimas naudoti kÅ«rinį – logotipÄ â€žvalsčius“ prekių ženkle, tiek logotipų eskizų nuotraukos yra sukurtos A. D. ir atsakovės, o atsakovė ir jos sutuoktinis A. D. yra asmenys, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, t. y. ieÅ¡kinio atmetimu.

Todėl remiantis teismų praktika, Å¡ių asmenų teikiami vienaÅ¡aliÅ¡kai sukurti įrodymai negali bÅ«ti vertinami, kaip patikimi ir atspindintys realiai susiklosčiusiÄ faktinę situacijÄ ar patvirtinantys, kad žymenį „valsčius“ sukÅ«rė atsakovės sutuoktinis A. D.. 6.9. A. D. yra ieÅ¡kovės steigėjas ir akcininkas nuo 1999 m. balandžio 14 d., taip pat buvęs ieÅ¡kovės direktorius, taigi galima daryti iÅ¡vadÄ , kad A. D. tikrai buvo žinoma, jog ieÅ¡kovė naudoja, kaip atsakovė teigia, jo autorinį kÅ«rinį – žymenį „valsčius“.

Tai, kad A. D. žinojo, jog ieÅ¡kovė naudoja savo veikloje jo neva sukurtÄ autorinį kÅ«rinį ir jokiais bÅ«dais 23 metų laikotarpiu nedraudė ieÅ¡kovei jo naudoti, leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad A. D. davė sutikimÄ ieÅ¡kovei naudoti žymenį „valsčius“ savo veikloje, o tai pagrindžia, kad net, jei A. D. ir bÅ«tų pripažintas žymens „valsčius“ autoriumi, neegzistuotų teisinis pagrindas, kuriuo remiantis bÅ«tų galima konstatuoti, jog ieÅ¡kovė neteisėtai naudojo šį žymenį savo veikloje. 6.10.

Apeliantė taip pat teigia, kad nėra atlikusi jokių nesÄ Å¾iningų veiksmų. Visgi, ieÅ¡kovė nei teismui, nei Apeliaciniam skyriui neteigė pozicijos, kad apeliantės veiksmų neteisėtumas kyla vien iÅ¡ to, kad ji kreipėsi dėl prekės ženklo įregistravimo. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimas yra vienas iÅ¡ pagrindų praÅ¡yti pripažinti prekės ženklo registracijÄ negaliojančia. Tokie apeliantės veiksmai yra konstatuoti Vilniaus apygardos teismo sprendime, kuriuo, anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas remtis negalėjo.

Å iame teismo sprendime yra konstatuotos aplinkybės, kad atsakovė ir jos sutuoktinis atliko Konkurencijos įstatymui prieÅ¡taraujančius veiksmus, o tai patvirtina, kad apeliantė atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovė, registruodama Prekių ženklÄ , siekė pervilioti ieÅ¡kovės darbuotojus dirbti atsakovės naujai įsteigtoje įmonėje, kuri užsiima identiÅ¡ka veikla ieÅ¡kovės vykdytai veiklai, taip užkertant ieÅ¡kovei galimybę konkuruoti su atsakovės naujai įsteigta įmone. Taip pat atsakovė, pasinaudodama savo tarnybine padėtimi, perėmė ir tiesioginėje UAB „LaikraÅ¡tis „Valsčius“ veikloje leidžiant laikraÅ¡tį panaudojo ieÅ¡kovės komercinę paslaptį sudarančiÄ informacijÄ , kryptingai siekdama, kad atsakovės įkurta įmonė UAB „LaikraÅ¡tis „Valsčius“ gautų kuo didesnį pelnÄ , o ieÅ¡kovė bÅ«tų iÅ¡stumta iÅ¡ rinkos. 6.11.

Tai, kad ieÅ¡kovė neleidžia laikraščio pavadinimu „valsčius“ yra aplinkybė, kuriÄ nulėmė atsakovės, jos sutuoktinio A. D. ir UAB „LaikraÅ¡tis „Valsčius“ nesÄ Å¾iningos konkurencijos veiksmai. IeÅ¡kovei nebuvo įmanoma taip greitai sugrįžti į rinkÄ , kaip atsakovei, persiviliojusiai ieÅ¡kovei dirbusius ir patirtį laikraščio „valsčius“ leidyboje turinčius darbuotojus ir pradėjusiai tariamai naujo laikraščio „LAIKRAÅ TIS valsčius“ leidybÄ .

Tokių patyrusių darbuotojų ieÅ¡kojimas ir pasamdymas užima tikrai daugiau laiko nei dvi savaites. Taip pat dėl didelių iÅ¡eitinių kompensacijų iÅ¡mokėjimo, kurias patvirtino atsakovės sutuoktinis, ieÅ¡kovė nebuvo palankioje finansinėje padėtyje. Vėliau pradėtas leisti ieÅ¡kovės laikraÅ¡tis tiesiog bÅ«tų buvęs nuostolingas, nes skaitytojai ir užsakovai jau buvo pasirinkę kitÄ laikraÅ¡tį analogiÅ¡ku pavadinimu, t. y. atsakovės leidžiamÄ laikraÅ¡tį „LAIKRAÅ TIS „valsčius“. 6.12.

Galiausiai atsakovės apeliaciniame skunde pateiktos aplinkybės dėl domeno vardo „valsčius.lt“ yra klaidingos, faktais nepagrįstos informacijos pateikimas. 2016 m. spalio 28 d. ieÅ¡kovės neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu A. D. buvo atleistas iÅ¡ vadovo pareigų ir įpareigotas perduoti naujajam ieÅ¡kovės vadovui M. Å . visus ieÅ¡kovės dokumentus, visÄ kilnojamÄ jį ir nekilnojamÄ jį turtÄ , finansinį turtÄ , pinigines lėšas, visus kitus bendrovės dokumentus, duomenis ir / ar informacijÄ , sudarius tarpinių finansinių ataskaitų rinkinį iki 2016 m. lapkričio 4 d., suraÅ¡ant tai pačiai dienai perdavimo – priėmimo aktÄ .

Atkreiptinas dėmesys, jog A. D. neįvykdė akcininkų įpareigojimo (už kurį pats balsavo, kaip akcininkas) ir neperdavė naujam ieÅ¡kovės vadovui jokių inventorizuotų dokumentų, duomenų, informacijos ir turto, nesurašė perdavimo-priėmimo akto, nereagavo į 13 naujojo vadovo praÅ¡ymų tinkamai parengti dokumentus ir turtÄ perdavimui, o tiesiog netvarkingai paliko viskÄ ieÅ¡kovės buveinės vietoje, be jokių paaiÅ¡kinimų. Informacija, kur reikėtų kreiptis dėl domeno „valscius.lt“ naudojimo pratęsimo buvo žinoma tik ieÅ¡kovės vadovui, t. y.

A. D.. Tačiau nors jis ir turėjo pareigÄ suteikti apie tai informacijÄ naujajam ieÅ¡kovės vadovui M. Å ., jis to nepadarė. Tai ir yra pagrindinė priežastis kodėl domeno „valscius.lt“ naudojimas atiteko UAB „SEO tinklas“, o ieÅ¡kovė naudojimosi Å¡iuo domenu nepratęsė. Aukščiau nurodyta informacija patvirtina, kad domeno vardo „valscius.lt“ naudojimas nebuvo pratęstas ne dėl ieÅ¡kovės kaltės, bet dėl ieÅ¡kovės buvusio direktoriaus, t. y. A. D. pareigų neatlikimo.

7. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Valstybinis patentų biuras pateikė atsiliepimÄ Ä¯ atsakovės G. D. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-481-580/2020, kuriame prašė atsakovės apeliacinį skundÄ patenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais: 7.1. Vienas iÅ¡ ieÅ¡kinio reikalavimų buvo VPB Apeliacinio skyriaus 2019 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. 2Ap-1974 panaikinimas, pripažįstant prekių ženklo „LaikraÅ¡tis „Valsčius“ registracijÄ Nr. 75511 negaliojančia.

Kadangi teismas Apeliacinio skyriaus sprendimo apskundimÄ prilygino apeliaciniam procesui ir taikė atitinkamas CPK normas (306 straipsnio 2 dalies taisyklė), tai naikindamas minėtÄ sprendimÄ privalėjo taikyti ir kitas CPK nuostatas, bÅ«tent CPK 329, 330 straipsnius ir nurodyti, kokios procesinės ar materialinės teisės normos buvo pažeistos ar netinkamai pritaikytos priimant Apeliacinio skyriaus 2019 m. vasario 12 d. sprendimÄ . Vilniaus apygardos teismo sprendime nebuvo įvardinta, kad minėtas Apeliacinio skyriaus sprendimas bÅ«tų pripažintas nepagrįstu ar neteisėtu.

Tokiu bÅ«du buvo pažeistos procesinės teisės normos, įtvirtintos CPK 329, 330 straipsniuose. 7.2. Apeliacinio skyriaus sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas privalo bÅ«ti vertinamas tik pagal tuos įrodymus, kurie buvo pateikti Apeliaciniam skyriui konkrečiame proteste, priimant skundžiamÄ sprendimÄ Nr. 2Ap-1974. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-481-580/2020 rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos kitoje civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019. Pastarojoje byloje VPB nebuvo įtrauktas dalyvaujančiu asmeniu.

Skundžiamas Apeliacinio skyriaus sprendimas Nr. 2Ap-1974 buvo priimtas anksčiau ir bÅ«tent pagal Apeliaciniam skyriui pateiktus įrodymus, tuo tarpu apskundus Apeliacinio skyriaus sprendimÄ Vilniaus apygardos teismui, pastarasis pritaikė vėliau ir kitoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes. Taigi nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas, naikindamas Apeliacinio skyriaus sprendimÄ Nr. 2Ap-1974 ne tik rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos jau po Apeliacinio skyriaus sprendimo priėmimo, bet ir kurios buvo nustatytos neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu, tuo pažeisdamas CPK 18 straipsnį. 7.3.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , neteisingai interpretavo bei taikė teismų praktikÄ bylose dėl nesÄ Å¾iningų ketinimų buvimo. VPB nuomone, teismas netinkamai įvertino kam bÅ«tent priklauso subjektinės teisės plačiÄ ja prasme į žymenį „LaikraÅ¡tis „Valsčius“. Nors teismo buvo pasisakyta, kad laikraščio pavadinimu „valsčius“ steigėja yra G. D., kuri buvo ilgametė redakcijos darbuotoja; prekių ženklo logotipas buvo sukurtas A.

D., redakcijos darbuotojo; taip pat pripažino, kad laikraÅ¡tį vartotojai sieja ne su leidžiančia įmone, o su redakcija, teismas padarė visai prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ dėl teisės į ženklÄ , prieÅ¡taraujančiÄ Å¡ioms nurodytoms faktinėms aplinkybėms. PareiÅ¡kėjas (Å¡ioje byloje atsakovė) laikytina sÄ Å¾ininga, kol neįrodyta prieÅ¡ingai ir bÅ«tent ieÅ¡kovei tenka pareiga įrodyti nesÄ Å¾iningų ketinimų buvimo faktÄ . 7.4. ParaiÅ¡kos pateikimas, neketinant to prekių ženklo naudoti paraiÅ¡koje nurodytoms prekėms ir paslaugoms, yra nesÄ Å¾iningas veiksmas.

Å iuo konkrečiu atveju apeliantė pateikė paraiÅ¡kÄ Å¾enklui „LaikraÅ¡tis „valsčius“ įregistruoti ir praÅ¡omas įregistruoti ženklas buvo naudojamas pagal prekių ženklui priskirtas funkcijas, taigi apeliantės veiksmai negalėtų bÅ«ti traktuotini kaip nesÄ Å¾iningi. Tuo tarpu analogiÅ¡kų ieÅ¡kovės ketinimų – paduoti paraiÅ¡kÄ Å¾enklui įregistruoti, ketinant ženklÄ naudoti pagal jo esmines funkcijas, pasirengti vykdyti ar vykdyti leidybinę veiklÄ ir pan., tokių įrodymų VPB nebuvo pateikta, kaip nebuvo pateikta ir teismui.

Taip pat VPB nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad bÅ«tent atsakovė kokiais nors veiksmais trukdytų ieÅ¡kovei vykdyti leidybinę veiklÄ . 7.5. VPB nuomone, teismas visiÅ¡kai neatsižvelgė ir į kitus faktorius, kurie gali bÅ«ti reikÅ¡mingi konstatuojant nesÄ Å¾iningų ketinimų buvimÄ arba nebuvimÄ , t. y. žymens sukÅ«rimo aplinkybes (bÅ«tent A. D. autorystė, kuri nebuvo ieÅ¡kovo paneigta), žymens naudojimo, nebuvo įvertinta situacija, kuri susiklostė tarp Å¡alių ir bÅ«tent davė postÅ«mį ginčijamo ženklo įregistravimui apeliantės vardu.

Teismas nesigilino į Å¡ias aplinkybes nurodydamas, kad „motyvas dėl galimo Laikraščio parsidavimo negali bÅ«ti analizuojamas, nes nėra jokių faktinių duomenų“, taip pat teismas neanalizavo konflikto su N. N. aplinkybių. VPB manymu, teismas priėmė nepagristÄ ir neteisingÄ sprendimÄ , taip pat nebuvo tinkamai atsižvelgta į europinę bei nacionalinę teismų praktikÄ bylose dėl nesÄ Å¾iningų ketinimų konstatavimo. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Dėl bylos nagrinėjimo ribų 8.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys dėl prekės ženklo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Dėl raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų ir naujų įrodymų priėmimo 10. Atsakovė G. D. apeliacinės instancijos teismui pateikė raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus ir praÅ¡ymÄ pridėti prie bylos Å¡iuos naujus raÅ¡ytinius įrodymus – Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutarties kopijÄ ; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimo kopijÄ ; ginčijamos ženklo registracijos Nr. 75511 logotipo autoriaus A. D. sutikimo kopijÄ .

11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

12. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar praÅ¡omi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant Å¡alių ginÄÄ ; ar Å¡alis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

13. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovės pateiktų raÅ¡ytinių paaiÅ¡kinimų turiniu sprendžia, kad jie yra pertekliniai. Savo turiniu raÅ¡ytiniai paaiÅ¡kinimai iÅ¡ esmės vertintini, kaip apeliacinio skundo papildymas, tačiau Å¡ioje proceso stadijoje draudžiama pildyti jau nurodytus argumentus. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėdamas bylÄ teismas gali naudoti duomenis iÅ¡ teismų informacinės sistemos, taip pat iÅ¡ kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl atsakovės pateiktos Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesinių sprendimų kopijos taip pat yra perteklinės. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nagrinėjamos civilinės bylos medžiaga nustatė, kad ginčijamos ženklo registracijos Nr. 75511 logotipo autoriaus A. D. sutikimo kopija jau yra byloje, todėl pakartotinai jos neprideda prie bylos.

14. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės pateiktus raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus ir kartu su jais pateiktus priedus. Bylai reikÅ¡mingos faktinės aplinkybės 15. UAB „Versa“ 1992 m. balandžio 1 d. pradėjo leisti laikraÅ¡tį pavadinimu „valsčius“. Jo redaktore buvo atsakovė. 1992 m. vasario 25 d. UAB „Versa“ gavo Vidaus reikalų ministerijos Spaudos kontrolės valdybos Masinės informacijos priemonės steigimo liudijimÄ Nr. 1339, kuriuo buvo įregistruotas laikraÅ¡tis pavadinimu „vaslčius“ su neperiodiniais priedais, kurio leidėjas buvo UAB „Versa“.

16. IeÅ¡kovė UAB „Dimstis“ įregistruota 1993 m. gruodžio 14 d., kurios pagrindinė ekonominė veikla buvo laikraščio leidyba. Beveik 23 metus ieÅ¡kovė Å akių rajone leido laikraÅ¡tį pavadinimu „valsčius“, kuris buvo leidžiamas 5 000 vnt. tiražu. 17. 2016 m. rugsėjo 16 d. laikraščio „valsčius“ redaktorė atsakovė ir tuo metu ieÅ¡kovės direktoriaus pareigas ėjęs atsakovės sutuoktinis A. D., kurie taip pat buvo ieÅ¡kovės akcininkais, turėję 44 proc. jos akcijų, iÅ¡leido paskutinįjį laikraščio „valsčius“ numerį, kurio (paskutiniame) puslapyje buvo nurodyta, kad 2016 m. rugsėjo 16 d. su skaitytojais atsisveikina visas „valsčius“ kolektyvas ir laikraščio leidyba sÄ moningai nutraukiama. 18. 2016 m. rugsėjo 20 d. A. D. davė sutikimÄ atsakovei naudoti kÅ«rinį logotipÄ â€ž.valsčius.“ prekių ženkle.

19. Žodinis vaizdinis prekių ženklas „LAIKRAŠTIS valsčius“ registruotas atsakovės G. D. vardu 16 klasės prekėms, registracijos Nr. 75511, paraiškos padavimo data 2016 m. rugsėjo 20 d., paskelbimo data 2017 m. kovo 10 d. 20. 2016 m. rugsėjo 30 d. išleistas pirmasis laikraščio „LAIKRAŠTIS valsčius“ numeris, kurį leido UAB „LAIKRAŠTIS valsčius“. UAB „LAIKRAŠTIS valsčius“ įsteigta 2016 m. rugsėjo 26 d., jos vienintelė akcininkė ir vadovė atsakovė G. D.

21. VPB Apeliacinio skyriaus 2019 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 2Ap-1974 iÅ¡nagrinėtas ieÅ¡kovės UAB „Dimstis“ protestas dėl atsakovei G. D. priklausančios prekių ženklo „LAIKRAÅ TIS valsčius“ registracijos Nr. 75511 pripažinimo negaliojančia. Protestas svarstytas pagal Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ ir 7 straipsnio 3 dalį (Prekių ženklų įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.). Protestas pagal Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ atmestas, nustačius, kad nėra teismo sprendimo, kuriuo prekės ženklas pripažintas plačiai žinomu ir nurodžius, kad suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, pagrindžiančių pareiÅ¡kėjos ketinimus apriboti ar trukdyti suinteresuoto asmens veiklai paraiÅ¡kos padavimo metu, o taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių ketinimus toliau tęsti leidybos veiklÄ .

22. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovės prekės ženklo „LAIKRAÅ TIS valsčius“ registracijÄ Nr. 75511 negaliojančia Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies pagrindu (Å¡ioje byloje kilusiam ginčui spręsti yra aktuali Prekių ženklų įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.). Minėtoje teisės normoje įtvirtinta, kad ženklo registracija gali bÅ«ti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiÅ¡kėja, kad pareiÅ¡kėjas padavė paraiÅ¡kÄ Ä¯registruoti ženklÄ turėdamas nesÄ Å¾iningų ketinimų. Dėl CPK 306 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo pirmosios instancijos teisme 23. Apeliacinio skundo argumentai iÅ¡dėstomi glausta forma ir turi atitikti apeliacinio skundo dalykÄ ir pagrindÄ . Apeliacinis skundas negali bÅ«ti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

24. Apeliantės teigimu, Apeliacinio skyriaus sprendimo apskundimas pirmosios instancijos teismui gali bÅ«ti prilyginamas apeliaciniam procesui ir jam pagal analogija taikytina CPK 306 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta taisyklė. Å ios bylos nagrinėjimo dalykas yra susijęs su 2019 m. vasario 12 d. Apeliacinio skyriaus sprendimo Nr. 2Ap-1974 pagrįstumu. Atitinkamai ieÅ¡kovės nurodytų naujų, netirtų aplinkybių, argumentų pateikimas ieÅ¡kinyje ir įrodymų pridėjimas, prieÅ¡ingai nei teigė Vilniaus apygardos teismas, nereiÅ¡kia iÅ¡samesnio faktų argumentavimo, o pažeidžia nuostatÄ dėl negalimumo apeliacinį skundÄ grįsti naujomis aplinkybėmis.

25. Prekių ženklių įstatymo 58 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad Apeliacinio skyriaus priimtas sprendimas per tris mėnesius nuo jo priėmimo dienos gali bÅ«ti apskųstas Vilniaus apygardos teismui. Nagrinėjamu atveju, apeliantė galėjo bÅ«ti suklaidinta teisės normos formuluotės dėl Apeliacinio skyriaus priimto sprendimo apskundimo Vilniaus apygardos teismui, todėl teisėjų kolegija su apeliantės argumentais dėl CPK 306 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos taisyklės taikymo bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nesutinka. Nagrinėjant Å¡alių ginÄÄ pirmosios instancijos teisme taikytinos proceso įstatymo normos reglamentuojančios proceso taisykles pirmosios instancijos teisme.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymuose yra numatyti atvejai kuomet ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka yra privaloma (pavyzdžiui, ginčų nagrinėjimas darbo ginčų komisijoje, mokestiniai ir kiti ginčai, numatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, nagrinėtini ikiteismine tvarka, bylose, kylančiose iÅ¡ Å¡eimos teisinių santykių, privaloma mediacija ir kt.). Tokiais atvejais, kai įstatymai nustato privalomÄ ginčo iÅ¡nagrinėjimÄ ne teismo tvarka, skundai pirmiausia paduodami institucijoms, nagrinėjančioms ginčus ne teismo tvarka.

Jei Å¡ių institucijų atsakymas netenkina, skundas paduodamas teismui. Ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka suteikia asmenims galimybę apginti savo pažeistas teises nesikreipiant į teismÄ , tokiu bÅ«du iÅ¡vengiant teisminio bylinėjimosi trÅ«kumų. IÅ¡ankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos paprastai ginčus iÅ¡sprendžia veiksmingai, ekonomiÅ¡kai ir operatyviai. Ä®statyme nurodytais atvejais iÅ¡ankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka yra privaloma. Tai reiÅ¡kia, kad teisminės gynybos bus galima kreiptis tik po to, kai ginčas bus iÅ¡nagrinėtas ikiteismine tvarka.

Kitais atvejais asmuo gali pasirinkti, ar pirmiausia kreiptis į iÅ¡ankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijÄ , ar tiesiogiai į teismÄ .

27. Taigi protesto pateikimas VPB Apeliaciniam skyriui yra ikiteisminė prekių ženklo registracijos patikrinimo tvarka. Prekių ženklų įstatyme yra numatyta, kad ginčus dėl prekės ženklo teisinės registracijos (jos pripažinimo negaliojančia ir panaikinimo) nagrinėja VPB Apeliacinis skyrius, kurio sprendimai yra skundžiami Vilniaus apygardos teismui. Tačiau tai jokiu bÅ«du nereiÅ¡kia, kad bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turi bÅ«ti taikomos procedÅ«ros ir teisės normos, reglamentuojančios bylos nagrinėjimÄ apeliacinės instancijos teisme.

IeÅ¡kovė pareikÅ¡dama ieÅ¡kinį nurodė iÅ¡samesnę prekių ženklo registracijos ginčijimo pagrindų argumentacijÄ , pateikė papildomus paaiÅ¡kinimus, kurie pagrindžia prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančiÄ pagrindus, kurie buvo nurodyti proteste, tik patvirtina, kad ieÅ¡kovė aktyviai įgyvendino savo procesinę teisę įrodyti prekių ženklo registracijos negaliojimo pagrindus, o tokiÄ teisę ieÅ¡kovei suteikia CPK įtvirtinti principai. Taigi ieÅ¡kiniais, kuriais siekiama panaikinti dėl prekių ženklo protesto priimtÄ sprendimÄ , vadovaujantis civilinio proceso principais – rungimosi, dispozityvumo, Å¡alių lygiateisiÅ¡kumo yra ginčijami proteste numatyti pagrindai.

28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentai, jog ieÅ¡kovė, teikdama ieÅ¡kinį pirmosios instancijos teismui, negalėjo remtis naujais argumentais, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, VPB pateikto Protesto ir ieÅ¡kinio argumentai iÅ¡ esmės nesiskiria, tačiau yra pateiktas iÅ¡samesnis faktų argumentavimas, siekiant įrodyti ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytas aplinkybes. Dėl subjektyviosios pusės ir teisės į prekės ženklÄ 29.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nustatė, kad subjektinės teisės į prekės ženklÄ priklauso ieÅ¡kovei. Lyginant ginčijamÄ Prekių ženklÄ su UAB „Versa“ leisto laikraščio bei UAB „Dimstis“ leisto laikraščio logotipais, matyti, kad ženklai yra itin panaÅ¡Å«s, todėl jų supainiojimo tikimybė yra labai didelė. Visuose ženkluose paraÅ¡ytas tas pat žodis, žodis raÅ¡omas mažosiomis raidėmis, tuo pačiu Å¡riftu, iÅ¡skirtas dviem taÅ¡kais.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė, būdama ieškovės darbuotoja ir laikraščio redaktore, turėjo žinoti ir žinojo, kad ieškovės veikloje yra naudojamas žymuo „valsčius“.

30. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu Å¡ioje dalyje, nurodė, kad teismas, padarydamas galutinę iÅ¡vadÄ dėl subjektyviosios pusės, priėmė iÅ¡ esmės prieÅ¡taringÄ sprendimÄ . Su Å¡iais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka, kadangi teismo sprendime nurodyti motyvai iÅ¡ esmės prieÅ¡tarauja teismo padarytoms galutinėms iÅ¡vadoms. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose niekuomet ir neginčijo, kad ji žinojo apie tai, jog ieÅ¡kovės veikloje yra naudojamas žymuo „valsčius“, tačiau nagrinėjamoje situacijoje yra svarbu nustatyti, ar Å¡is apeliantės veiksmas gali bÅ«ti laikomas nesÄ Å¾iningais veiksmais Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies prasme. Apeliantės teigimu, pagal kasacinio teismo praktikÄ vien tik žinojimas apie ankstesnį prekių ženklÄ yra nepakankamas nesÄ Å¾iningumui konstatuoti. Su Å¡iuo apeliantės argumentu teisėjų kolegija taip pat sutinka.

31. Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl to, kad ginčijamas prekės ženklas, UAB „Versa“ leisto laikraščio bei UAB „Dimstis“ leisto laikraščio logotipai yra itin panaÅ¡Å«s, visuose žymenyse naudojamas tas pats žodis, kuris yra iÅ¡skirtas dviem taÅ¡kais, raÅ¡omas tuo pačiu Å¡riftu, mažosiomis raidėmis. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad visų nurodytų prekės ženklų supainiojimo tikimybė yra didelė. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, padarydamas Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai neatsižvelgė į tai, kad ieÅ¡kovė nebuvo pirmoji įmonė, kuri naudojo ženklÄ â€žvalsčius“ laikraščio pavadinimui.

32. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Ä®vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi.

Teismas turi įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai ir kartu įrodymų visetÄ . Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimÄ ar nebuvimÄ , kai tokiai iÅ¡vadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Ä®rodymų pakankamumas byloje reiÅ¡kia, kad jie tarpusavyje neprieÅ¡tarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

33. Nagrinėjamoje byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad pirmoji laikraÅ¡tį pavadinimu „valsčius“ pradėjo leisti UAB „Versa“, kuriÄ Ä¯steigė atsakovė. Tiek pati įmonė, tiek ir jos leidžiamas laikraÅ¡tis, buvo įkurtas ir pradėtas leisti gerokai anksčiau nei buvo įkurta ieÅ¡kovė. Taigi, nagrinėjamu atveju yra pagrindo teigti, kad pati ieÅ¡kovė ženklÄ â€žvalsčius“ laikraščio leidime pradėjo naudoti atsakovės dėka. Apeliantė nuo pat pirmojo laikraščio „valsčius“ egzemplioriaus iÅ¡leidimo buvo jo redaktore.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmajame Å akių rajono laikraščio „valsčius“, kurį pradėjo leisti ieÅ¡kovė ir kuris buvo iÅ¡leistas 1993 m. gruodžio 21 d., numeryje 8 puslapyje buvo nurodoma informacija apie įmonę leidžiančiÄ laikraÅ¡tį, redaktorius ir kita bendra informacija. Be kita ko jame yra nurodoma, kad laikraÅ¡tis yra įkurtas 1992 m. balandžio 1 d., t. y. dar iki ieÅ¡kovės įsteigimo (1993 m. gruodžio 14 d.). Taigi, nagrinėjamu atveju yra pagrindo teigti, kad laikraščio leidimo veikla buvo tęstinė, nors ir pasikeitė jį leidžianti įmonė.

Atitinkamai buvo tobulinamas ir laikraščio pavadinimo logotipas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, visi trys laikraščių pavadinimo logotipai labai panašūs, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad jis buvo sukurtas ir tobulinamas atsakovės ir jos sutuoktinio. ATGTĮ 2 straipsnis nustato, jog kūrinys – tai originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. kovo 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2000 yra suformavęs taisyklę, kad autoriaus teisės į kūrinį yra preziumuojamos kūrinį sukūrusiam autoriui, t. y. norint nuginčyti autorystę, būtina įrodyti, jog autoriumi pasivadinęs asmuo nėra sukurto kūrinio autorius.

Tokiu bÅ«du byloje vertintina, kad ieÅ¡kovė neįrodė, jog bÅ«tent ji yra ginčijamo prekės ženklo autorė ir žymuo buvo sukurtas ieÅ¡kovės iniciatyva bei intelektinės nuosavybės teisės į Å¡io žymens dizainÄ buvo perduotos ieÅ¡kovei įstatymo nustatyta tvarka.

34. Pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad prekės ženklas negali priklausyti įmonės darbuotojams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad laikraščio leidime naudojamas prekės ženklas negali priklausyti redakcijos darbuotojams, kadangi redakcijos kolektyvas nuolatos keičiasi ir nors laikraščio redakcija leidžia intelektinės nuosavybės teisės ginamÄ turinį, tačiau vien to nepakanka, kad bÅ«tų galima tapti ženklo savininku.

Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į ATGTÄ® 9 straipsnį, kuris numato, kad kÅ«rinio, sukurto atliekant tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, autorius yra fizinis asmuo ar fizinių asmenų grupė, sukÅ«rę kÅ«rinį. Turtinės autorių teisės į kÅ«rinį, kurį sukÅ«rė darbuotojas atlikdamas tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, iÅ¡skyrus kompiuterių programas, 5 metams pereina darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Pažymėtina, kad nurodyta teisinio reguliavimo nuostata turi bÅ«ti aiÅ¡kinama atsižvelgiant į tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius bei teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).

Antra, bÅ«tent nurodytoje situacijoje laikraÅ¡tį redagavo atsakovė, dirbusi nuo jos įkÅ«rimo momento, kuri ir siekia prekės ženklo teisinės registracijos, todėl nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbus aspektas, kad kiti redakcijos darbuotojai galėjo keistis. Trečia, vien tik pati materiali ginčo objekto (logotipo) iÅ¡raiÅ¡ka, neturint į jÄ ATGTÄ® 15 straipsnyje įtvirtintų turtinių teisių, ieÅ¡kovei, kaip verslo subjektui, besiverčiančiam laikraščio leidyba, yra beprasmiÅ¡ka, kitaip tariant, nėra prasmės ir ekonomiÅ¡kai nelogiÅ¡ka yra turėti konkretų objektÄ â€“ laikraščio pavadinimo logotipÄ , neturint į jį turtinių teisių.

Pabrėžtina ir tai, kad ATGTÄ® 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja teisinius santykius tarp darbuotojo (autoriaus) ir darbdavio (turtinių teisių perėmėjo), bet ne tarp darbuotojo (autoriaus) ir kÅ«rinio užsakovo. Todėl Å¡iuo atveju svarbu, kad kÅ«rinio autorius A. D. buvo ir ieÅ¡kovės akcininkas, ir direktorius, taigi jis, kaip vienas iÅ¡ valdymo organų, atstovavo Å¡iam juridiniam asmeniui, formavo jo valiÄ ir galėjo tinkamai įgyvendinti nurodytos teisės normos nuostatas.

35. Apibendrindama tai kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog subjektinės teisės į ginčijamÄ prekės ženklÄ priklausė ieÅ¡kovei, ir sprendžia, jog ieÅ¡kovė neturėjo subjektinės teisės į ginčijamÄ prekės ženklÄ bei nepaneigė byloje prezumpcijos, kad prekės ženklo autorystė priklauso atsakovės sutuoktiniui A. D.. Todėl nagrinėjamoje dalyje yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimÄ panaikinti. Dėl atsakovės nesÄ Å¾iningų veiksmų 36. Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ženklo registracija gali bÅ«ti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiÅ¡kėja, kad pareiÅ¡kėjas padavė paraiÅ¡kÄ Ä¯registruoti ženklÄ turėdamas nesÄ Å¾iningų ketinimų.

37. NesÄ Å¾iningumas nėra preziumuojamas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vertindamas nesÄ Å¾iningumÄ , teismas turi atsižvelgti į visus nagrinėjamai bylai bÅ«dingus svarbius veiksnius, esančius žymens įregistravimo kaip prekių ženklo paraiÅ¡kos pateikimo momentu, be kita ko, į:

1) tai, kad pareiÅ¡kėjas žino ar turi žinoti, jog trečiasis asmuo bent vienoje valstybėje narėje naudoja tapatų ar su praÅ¡omu įregistruoti žymeniu galimÄ supainioti panašų žymenį tapačioms ar panaÅ¡ioms prekėms;

2) pareiÅ¡kėjo ketinimÄ užkirsti keliÄ Å¡iam trečiajam asmeniui toliau naudoti šį žymenį;

3) teisinės apsaugos, kuri naudojama trečiojo asmens žymeniui ir praÅ¡omam įregistruoti žymeniui, laipsnį (Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 11 d. prejudicinis sprendimas byloje Chocoladefabriken Lindt and Sprüngli AG prieÅ¡ F. H. GmbH., C-529/07). Norint įrodyti prekių ženklo registracijos paraiÅ¡kÄ pateikusio asmens nesÄ Å¾iningumÄ , reikia atsižvelgti į visus svarbius bylos veiksnius, esančius registracijos paraiÅ¡kos pateikimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-969/2019).

38. Norint įrodyti prekių ženklo registracijos paraiÅ¡kÄ pateikusio asmens nesÄ Å¾iningumÄ , reikia atsižvelgti į visus svarbius bylos veiksnius, esančius registracijos paraiÅ¡kos pateikimo momentu. Aplinkybės, kad Å¡iÄ paraiÅ¡kÄ pateikęs asmuo žino arba turi žinoti, jog paraiÅ¡kos pateikimo momentu trečiasis asmuo naudoja prekių ženklÄ , kurį galima supainioti su praÅ¡omu įregistruoti prekių ženklu, savaime nepakanka paraiÅ¡kÄ pateikusio asmens nesÄ Å¾iningumui, kaip jis suprantamas pagal minėtÄ nuostatÄ , įrodyti (Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 2013 m. birželio 27 d. prejudicinis sprendimas byloje Malaysia Dairy Industries Pte. Ltd prieÅ¡ Ankenaevnet for Patenter og Varemaerker, C-320/12).

39. Pažymėtina, kad pagrindas pripažinti prekių ženklo registracijÄ negaliojančia dėl nesÄ Å¾iningų ketinimų yra iÅ¡imtinio pobÅ«džio (lot. ultima ratio) priemonė, siekiant apginti kito asmens teises į atitinkamÄ prekių ženklÄ ar naudojamÄ Å¾ymenį. Å is prekių ženklų teisėje įtvirtintas kitų asmenų teisių į prekių ženklus ar žymenis apsaugos instrumentas nėra skirtas visiems tiems atvejams tarsi „padengti“ ir „apimti“, kai dėl vienų ar kitų priežasčių ginčijamojo prekių ženklo negaliojimui netaikytini kiti Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti ženklo registracijos negaliojimo pagrindai.

PrieÅ¡inga situacija reikÅ¡tų tai, kad įstatyme nustatytas prekių ženklų registracijos negaliojimo pagrindų sÄ raÅ¡as iÅ¡ baigtinio faktiÅ¡kai taptų nebaigtinis, ir asmenys, registruodami prekių ženklus, negalėtų prognozuoti teisinių savo veiksmų pasekmių, t. y. kokiu pagrindu ir dėl kokių aplinkybių jo ženklo registracija galėtų bÅ«ti ginčijama kitų asmenų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-611/2016 30 punktÄ ir Å¡iame punkte nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ).

40. Minėta, kad, siekiant įvertinti nesÄ Å¾iningumo buvimÄ , reikia atsižvelgti į pareiÅ¡kėjo ketinimÄ paraiÅ¡kos pateikimo momentu. Tai, inter alia (be kita ko), susiję su aplinkybe, kad ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia, skirtingai nuo ženklo registracijos panaikinimo, reiÅ¡kia negaliojimÄ ab initio (nuo pat pradžių). PareiÅ¡kėjo ketinimas konkrečiu momentu yra subjektyvus elementas, kurį reikia nustatyti remiantis objektyviomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis. Kaip yra pažymėjęs Europos SÄ jungos Teisingumo Teismas, vertinant nesÄ Å¾iningus ketinimus, svarbu užtikrinti tinkamÄ subjektyvaus ir objektyvaus elementų simbiozę (žr., pavyzdžiui, anksčiau minėtÄ Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimÄ byloje Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2009; 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-611/2016 32 punktÄ ).

41. Nagrinėjamoje byloje, ieÅ¡kovė, siekdama įrodyti, kad atsakovė, paraiÅ¡kos pateikimo momentu turėjo nesÄ Å¾iningų ketinimų, iÅ¡ esmės remiasi vien tik Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-254-881/2019 nustatytais atsakovės ir jos sutuoktinio padarytais Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KÄ®) pažeidimais. Tiek Vilniaus apygardos teismo sprendime, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-320-407/2020 yra nurodyta, kad beveik visi ieÅ¡kovės įmonėje dirbę asmenys po keleto mėnesių pradėjo dirbti UAB „LaikraÅ¡tis „Valsčius“.

Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad atsakovai G. D. ir A. D., pasinaudodami ilgamečiu bendradarbiavimu įgytu pasitikėjimu, autoritetu ir gandais apie grėsmę laisvam žodžiui (tai patvirtina laikraščio „Valsčius“ numeryje iÅ¡spausdintas atsakovės G. D. straipsnis pavadinimu „Užvaldytas laisvas žodis reiÅ¡kia demokratijos mirtį“), sugebėjo visus ieÅ¡kovės laikraščio „Valsčius“ leidyboje dirbusius asmenis prikalbėti nutraukti darbo sutartis (neva Å¡alių susitarimu) su ieÅ¡kove ir dalį ieÅ¡kovės darbuotojų pervilioti dirbti į laikraščio „LAIKRAÅ TIS valsčius“ leidybÄ .

Teismas sprendė, kad Å¡i faktiÅ¡kai susiklosčiusi situacija gali bÅ«ti vertinama kaip KÄ® 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimas, todėl ieÅ¡kovė turi teisę į atsakovų veiksmais padarytos žalos atlyginimÄ . Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovai (G. D. ir A. D.) savavaliÅ¡kai, be ieÅ¡kovės akcininkų sutikimo, nutraukė ieÅ¡kovės pagrindinės ekonominės veiklos, t. y. laikraščio leidybos vykdymÄ ir, įsteigę naujÄ Ä¯monę, faktiÅ¡kai vykdė analogiÅ¡kÄ veiklÄ , tiesiogiai konkuruodami su ieÅ¡kove, suponuoja iÅ¡vadÄ , jog atsakovai G.

D. ir A. D. be ieÅ¡kovės sutikimo atskleidė jos komercinę paslaptį sudarančiÄ minėtÄ informacijÄ atsakovei UAB „LaikraÅ¡tis „Valsčius“, kuri panaudojo Å¡iÄ informacijÄ savo veikloje. IeÅ¡kovės komercinės paslapties neteisėtÄ panaudojimÄ patvirtina ir teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovės UAB „LaikraÅ¡tis „Valsčius“ iÅ¡leisto laikraščio „LAIKRAÅ TIS valsčius“ pirmÄ jį numerį visi buvę ieÅ¡kovės prenumeratoriai gavo nemokamai.

42. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ne vien tik minėtoje byloje nurodytus KÄ® pažeidimus, tačiau padarytų pažeidimÄ sÄ sajÄ su ginčo prekės ženklo registracija. Pirmiausia pažymėtina, kad Å¡ioje nutartyje yra nustatyta, jog atsakovė siekė įregistruoti prekės ženklÄ , kurį sukÅ«rė jos sutuoktinis ir davė jai sutikimÄ tÄ Å¾enklÄ naudoti. Todėl jau vien Å¡is faktas reiÅ¡kia, kad prekės teisinė registracija niekaip negalėjo pažeisti ieÅ¡kovės interesų.

Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, ieÅ¡kovei padaryta žala G. D. ir A. D. KÄ® pažeidimais dėl darbuotojų persiviliojimo ir komercinės paslapties atskleidimo yra atlyginta, ieÅ¡kovei yra priteistas žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog G. D. ir A. D. padaryti KÄ® pažeidimai yra laikytini nesÄ Å¾iningais veiksmais Å¡ios bylos kontekste, turėjusiais lemiamÄ Ä¯takÄ sprendžiant klausimÄ dėl prekės ženklo teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia.

43. Pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime taip pat nurodė, kad tam, jog logotipas būtų autorių teisių objektu, jis turi atitikti nustatytus įstatymo reikalavimus. Ginčijamas logotipas yra paprastu būdu, greičiausiai naudojant įprastas kompiuterines programas sukurtas nesudėtingas ženklas. Tokiu būdu pagamintas logotipas neturi pakankamo originalumo ir kūrybiškumo lygio, kad galėtų būti saugomas autorių teisės. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

44. ATGTÄ® 4 straipsnio 1 dalis apibrėžia, jog autorių teisių objektai yra originalÅ«s literatÅ«ros, mokslo ir meno kÅ«riniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma iÅ¡reikÅ¡tas kÅ«rybinės veiklos rezultatas. Pažymėtina, kad autorių teisėje pabrėžiama kÅ«rybinės veiklos reikÅ¡mė ir bÅ«tent savarankiÅ¡ka kÅ«rybinė veikla yra veiksnys, lemiantis galimybę taikyti autorių teisių apsaugÄ , o iÅ¡vestiniams kÅ«riniams, kaip ir visiems kitiems, taikomas originalumo reikalavimas, t. y. jie turi bÅ«ti savarankiÅ¡ko kÅ«rybinio darbo rezultatas (BirÅ¡tonas R., KlimkevičiÅ«tė D., Matulevičienė N., Mickienė L., Usonienė J.

Intelektinės nuosavybės teisė. Vadovėlis. Valstybės įmonė Registrų centras. Vilnius, 2010. P. 101, 107). „Bendriausiu požiÅ«riu originalumas pasireiÅ¡kia kÅ«rinio iÅ¡reiÅ¡kimu kÅ«rybiÅ¡ka ir individualia iÅ¡raiÅ¡kos forma <...>. Autorių teisės požiÅ«riu svarbu, kad kÅ«rinio iÅ¡raiÅ¡kos forma pasireikÅ¡tų individualumu, atskleidžiančiu kažkÄ bÅ«dinga konkretaus autoriaus asmenybei“ (Mizaras V. Autorių teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 168–169).

45. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad A. D. sukurtas logotipas gali bÅ«ti pripažintas originaliu kÅ«rybinės veiklos rezultatu. Ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas pats nustatė, kad vien žymens pavadinimas „valsčius“ žymintis istorinį administracinio vieneto pavadinimÄ , kuris Å¡iuo metu yra nevartojamas, dėl ko žodis yra įgijęs kitÄ reikÅ¡mę ir suteikiantis aliuzijÄ Ä¯ Lietuvos istorinį periodÄ , rodo ryšį su žeme, istorinį tęstinumÄ , yra originalus.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad logotipas buvo sukurtas dar 1992 metais, kai buvo iÅ¡leistas pirmasis laikraščio „valsčius“ egzempliorius, todėl labiau tikėtina, kad jis buvo sukurtas ne kompiuterinių technologijų pagalba, o kombinuojant fotografijos ir grafikos technikÄ . Tikėtina, kad vėliau jis galėjo bÅ«ti patobulintas kompiuterinės technikos pagalba. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad A. D. sukurtam laikraščio pavadinimo logotipui nagrinėjamu atveju negali bÅ«ti taikoma ATGTÄ® apsauga.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi iÅ¡laidų pirmosios instancijos teisme 46. Dėl aukščiau iÅ¡dėstytų argumentų, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2019 m. vasario 12 d. sprendimÄ Nr. 2Ap-1974 ir pripažinti prekių ženklo registracijÄ Nr. 75511 negaliojančia.

47. Kadangi Å¡iuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino prekės ženklo registracijÄ negaliojančia ir panaikino VPB Apeliacinio skyriaus sprendimÄ , atsakovės G. D. apeliacinis skundas tenkintinas – skundžiamas Vilniaus apygardos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieÅ¡kinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

48. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas, o ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys atmestas, yra pagrindas perskirstyti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovė UAB „Dimstis“ bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 2 087,25 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų. Kadangi ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys atmestas, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

49. Atsakovė G. D. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 2 244,55 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, pateikė jas patvirtinančius įrodymus. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad Å¡alies iÅ¡laidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumÄ ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sÄ naudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Atsakovės iÅ¡laidos nevirÅ¡ija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismui ieÅ¡kinį atmetus, atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovės priteistinos jos patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme 50. Atsakovė G. D. patyrė 1 514,90 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pateikė bylinėjimosi iÅ¡laidas patvirtinančius įrodymus.

Pagal Rekomendacijų 8.10 punktÄ , maksimalus priteisiamas užmokestis už advokato teikiamÄ pagalbÄ rengiant apeliacinį skundÄ nagrinėjamu atveju sudaro 3 294 Eur sumÄ . Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad apeliantės skundas yra patenkintas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas, bei į tai, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos nevirÅ¡ija Rekomendacijų 8.10 punkte nurodomo dydžio, sprendžia, kad atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovės priteistina 1 514,90 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir iÅ¡ viso priteistina 3759,45 Eur (2 244,55 Eur +1 514,90 Eur).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, n u s p r e n d ž i a : Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį atmesti. Priteisti iÅ¡ uždarosios akcinės bendrovės „Dimstis“ (juridinio asmens kodas 174340958) 3 759,45 Eur (tris tÅ«kstančius septynis Å¡imtus penkiasdeÅ¡imt devynis eurus 45 euro centus) bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, atsakovės G.

D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai. Teisėjai Romualda Janovičienė Antanas Rudzinskas Egidija Tamošiūnienė