2021-05-12 Nr. AB-10284-3-61-3-00628-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-316-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00628-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. D. (O. D.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. D. (O. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. D. (O. D.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizacijos, jo teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2018 m. vasario mėn. iki skundo pateikimo dienos Lukiškių TI-K kalėjo kameroje Nr. 92, kurioje nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Naudojantis sanitariniu mazgu, o Lukiškių TI-K darbuotojams atidarius duris ar pareiškėją stebint per akutę, pareiškėjas nuolat jausdavo diskomfortą, gėdos jausmą, pažeminimą, stresą. Iš tualeto kameroje sklido nemalonūs kvapai. Taip pat pareiškėjo privatumas buvo pažeistas jam naudojantis dušu, kadangi pareigūnai jį stebėdavo per duryse įrengtą stebėjimo langelį. Dušuose nėra įrengtų prižiūrėtojų iškvietimo sistemų, kuriomis naudojantis dušu būtų galimybė išsikviesti prižiūrėtoją, kuomet jau esi nusiprausęs ir apsirengęs. Pareiškėjas, jam prausiantis duše, buvo stebimas prižiūrėtojų, o tai žemino pareiškėjo orumą, kėlė diskomfortą ir pan.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog kad akučių kamerų duryse įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Taisyklės) nuostatos. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 550 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas šioje byloje neturtinę žalą kildina iš jo laikymo sąlygų nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 11 d. Visą ginčo laikotarpį pareiškėjas kalėjo kamerose, kuriose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atitverti sienele ir užuolaida. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista laikotarpiu, kai jis kameroje kalėjo ne vienas (326 paras). Teismo vertinimu, pareiškėjui kalint kameroje vienam, jis turėjo galimybę, naudojantis sanitariniu mazgu, užtraukti užuolaidą taip, kad jis nebūtų matomas pareigūnų, jį stebinčių per akutę, ar atidariusių kameros duris.

7. Teismas taip pat sprendė, kad vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu galimai 54 kartus naudojosi dušu, kai jam nebuvo užtikrintas privatumas.

III. 8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Pareiškėjas pakartoja jo skunde nurodytas aplinkybes, taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėją sąmoningai ir tyčia laikė netinkamomis kalinimo sąlygomis, nes buvo ir kamerų, kuriose sanitariniai mazgai buvo tinkamai atskirti nuo likusio kameros ploto. Tai reiškia, kad pareiškėją buvo siekiama išskirti iš kitų nuteistųjų. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, mano, kad jis nėra adekvatus, sąžiningas ir teisingas. Pažeidimai truko ilgiau nei metus. Sprendime nenurodyta, kaip teismas vertino aplinkybę, kad dušuose nebuvo įrengta prižiūrėtojų iškvietimo mygtukų. Ši aplinkybė taip pat turėtų būti pripažįstama pareiškėjo teisių pažeidimu.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

11. Atsakovas cituoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygas ir neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas bei su tuo susijusią teismų praktiką. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo išgyvenimų, pasekmių, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio. Atsakovas nurodo, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Apelianto nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš jo laikymo Lukiškių TI-K nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 11 d. sąlygų, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu ir dušu, priteisė pareiškėjui 550 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas ir atsakovas pateikė apeliacinius skundus.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi pozicijos, kad nacionaliniuose teisės aktuose nesant nustatytai pareigai įrengti pertvaras duše, jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo, t. y. tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl ko toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; kt.).

18. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad dušo patalpose įrengtos pertvaros (b. l. 22–23). Pareiškėjas taip pat nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neneigia pertvarų dušuose buvimo, o neturtinę žalą kildino būtent iš to, kad jį, besinaudojantį dušu, galėjo matyti pareigūnai. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius, todėl tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios Nutarties 17 punkte minėtą naujausią LVAT praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pertvarų įrengimas užtikrino pakankamą privatumą naudojantis dušu. Pareiškėjas jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą, byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, nedetalizavo, kada konkrečiai pareigūnai pažeidė jo privatumą naudojantis dušu, nenurodė ir jokių netinkamo pareigūnų elgesio pavyzdžių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju konstatavus, kad dušuose buvo įrengtos pertvaros, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad dušų patalpose nėra įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, dėl to pareiškėjas negalėjo pakviesti pareigūnų tada, kai baigdavo praustis, minėto vertinimo nekeičia.

19. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį ir trukmę (326 paras nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu), į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatytų pažeidimų buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių ar kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pakenkti pareiškėjui ar išskirti jį iš kitų asmenų, bei į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti yra 900 Eur.

20. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, atmetant pareiškėjo argumentus dėl privatumo duše neužtikrinimo, už nustatytą privatumo naudojantis tualetu pažeidimą priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. D. (O. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui O. D. (O. D.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius