2016-06-14 Nr. BB-2565-1-73-1-00749-2013-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-252-677/2016

Teismo proceso Nr. 1-73-1-00749-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija

(S)

1.1.5.1.1;

1.2.4.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 4 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš A. S. nukentėjusiojo A. K. naudai priteista 5594,22 Eur turtinės ir 5000 Eur neturtinės žalos bei 155,04 Eur proceso išlaidų.

A. S. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir E. S. , tačiau dėl jo kasacinių skundu negauta.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 7 d. nutartis, kuria nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 3 d., apie 10.00 val., UAB „M“, (duomenys neskelbtini), teritorijoje, atimdamas iš A. K. rankose laikomą kirvio kotą, neatsargiai sunkiai sužalojo jo sveikatą, nes dėl dešiniojo peties sąnario išnirimo susidariusios kontraktūros A. K. neteko 50 procentų bendrojo darbingumo.

Kasaciniu skundu A. S. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti, nukentėjusiojo A. K. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmesti, o nepanaikinus skundžiamų sprendimų ir bylos A. S. nenutraukus, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus. Byloje esantys ir teismų ištirti duomenys patvirtina tai, kad A. S. 2013 m. rugpjūčio 3 d. atėjus į UAB „M“ grąžinti nekokybiškos prekės, kurią jis buvo pirkęs iš greta nukentėjusiojo A. K. tuo metu prekiavusio Z. S. , į jų pokalbį savo iniciatyva įsikišo nukentėjusysis A. K. A. S. pasakius, kad pastarasis nesikištų ne į savo reikalus, nukentėjusysis A. K., paėmė kirvio kotą, jį iškėlė virš galvos ir ėmė juo mojuoti gąsdindamas A. S. . Taigi A. K. ankščiau nurodytais veiksmais aiškiai kėlė pavojų A. S. sveikatai ar net gyvybei. Tolesni A. S. veiksmai, kai jam artinantis prie A. K., pastarasis ėmė bėgti, o A. S. jį vijosi ir pavijęs atėmė A. K. iš rankų kirvio kotą, kuriuo jam ir buvo grasinama, ir taip nuginklavo grasintoją, atimdamas iš jo ginklą, – buvo nukreipti išimtinai realiai gresiančiam pavojui pašalinti. Atėmęs iš A. K. kirvio kotą, jį įmetė į mikroautobusą ir daugiau jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko. Tai reiškia, kad nuteistasis A. S. jėgą naudojo tik tiek, kiek to reikėjo neutralizuoti agresyviai nusiteikusį A. K. Darytina išvada, kad A. K. elgesys buvo pavojingas, akivaizdus ir realus, o nuteistojo A. S. gynyba atitiko gynybos požymius – žala buvo padaryta tik besikėsinančiajam ir tik tiek, kad atremtų pavojingą nukentėjusiojo kėsinimąsi, neperžengiant būtinosios ginties ribų. Taigi, nuteistasis veikė esant būtinosios ginties situacijai, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 137 straipsnio 1 dalį A. S. negalima, nes egzistuoja BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta jo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Kasatorius taip pat teigia, kad BK 137 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji ir nusikalstamos veikos padariniai šiuo atveju yra būtinasis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis. Baudžiamoji atsakomybė, numatyta BK už nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai, diferencijuojama pagal nusikalstama veika sukeltus atitinkamo sunkumo padarinius. Pagal įstatymą sunkiu sveikatos sutrikdymu laikomi atvejai, kai nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas (BK 135 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. Nr. V-298/158/A1-86 įsakymą „Dėl Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) nesunkus sveikatos sutrikdymas nuo sunkaus skiriasi atsiradusių padarinių sunkumu ir tuo, kokią dalį darbingumo nukentėjusysis prarado. Kai yra nesunkus sveikatos sutrikdymas, tai prarandama nuo 5 iki 30 procentų darbingumo, o kai yra sunkus sveikatos sutrikdymas, prarandama 30 ir daugiau procentų bendro darbingumo (Taisyklių 6.11.punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu yra tai, kad pagal Taisyklių 13.1 punktą kūno sužalojimo ar susargdinimo bei sveikatos sutrikdymo masto įvertinimui neturi įtakos ankstesnių ligų paūmėjimas. Kaip matyti iš byloje esančios 2013 m. spalio 18 d. specialisto išvados Nr. G 193/13 (13), nukentėjusiajam A. K. padarytas dešiniojo peties išnirimas, o tai nukentėjusiajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau byloje yra ir kita 2014 m. birželio 26 d. papildoma specialisto išvada Nr. G 502/14 (04), kurioje jau nurodyta, kad A. K. padarytas dešiniojo peties sąnario išnirimas su žastikaulio galvutės sąnario paviršiaus įspaustiniu lūžiu ir sąnarinės lūpos plyšimu bei susidarusia II–IIIo peties sąnario kontraktūra ir kad tai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą ir 50 procentų nedarbingumą. Taigi byloje yra dvi savo esme, t. y. nukentėjusiajam nustatytu sveikatos sutrikdymo mastu, viena kitai prieštaraujančios specialistų išvados, turinčios esminės įtakos teisingam nuteistajam A. S. inkriminuojamų veiksmų kvalifikavimui. Teismai, atmesdami nuteistojo A. S. ir jo gynėjo prieštaravimus dėl vėlesnės specialisto išvados išsamumo, jos patikimumo, nurodė, kad specialistų išvadas pateikė kompetentingi specialistai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis A. K. buvo patyręs sužalojimą 2008 m., kai jį partrenkė automobilis ir jam buvo nustatyta diagnozė – dešiniojo peties sąnario sumušimas. Taigi būtina išsiaiškinti, ar 2014 m. birželio 26 d. papildoma specialisto išvada Nr. G 502/14 (04) A. K. nustatytam sveikatos sutrikdymo mastui neturi įtakos ankstesnis – 2008 m. patirtas – būtent to paties dešiniojo peties sąnario sužalojimas ir ar tai nėra jo 2008 m. patirto sužalojimo paūmėjimas.

Be to, specialistas 2014 m. birželio 26 d. papildomoje išvadoje Nr. G 502/14(04) nenurodė kokio masto peties sąnario kontraktūra – neryški, ryški, labai ryški (Taisyklių priedo X lentelės dalies „Peties sąnarys“ 5.61-5.63) nustatyta A. K. , nors tai turi esminės įtakos nukentėjusiojo prarasto darbingumo dydžiui, o kartu ir nuteistojo A. S. veikos teisiniam įvertinimui. Esant tokioms pirmiau nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik ignoravo savo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes ir imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybes, bet atsisakydamas tenkinti nuteistojo ir jo gynėjo prašymą skirti teismo medicinos ekspertizę pažeidė ir rungimosi principą (BPK 7 straipsnis).

Atsiliepimu į nuteistojo A. S. kasacinį skundą nukentėjusysis A. K. prašo jį atmesti.

Nukentėjusysis nesutinka su kasacinio skundo argumentais ir teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai paliktini galioti. Naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl, pasak nukentėjusiojo, jis turėtų būti atmestas.

Atsiliepimu į nuteistojo A. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodyta, kad kasatoriaus teiginiai apie tai, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, neatitinka bylos aplinkybių. Pasak prokuroro, nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad nors A. K. ir veikė provokuojančiai, tačiau realios grėsmės nei A. S. sveikatai ar gyvybei, nei aplinkiniams nekėlė, juo labiau kad nuo artyn einančio kasatoriaus bandė pasitraukti ir pabėgti. Skunde pažymima, kad konfliktas iš nukentėjusiojo pusės buvo baigtas ir tęsėsi tik A. S. iniciatyva, todėl taikyti BK 28 straipsnio nuostatų nėra jokio pagrindo

Taip pat atsiliepime pažymima, kad nepagrįsti kasatoriaus teiginiai apie galbūt šališką specialisto išvadą ir dėl to nepagrįstai nustatytą A. K. sveikatos sutrikdymo mastą. Kasacinio skundo argumentą, kad nukentėjusysis A. K. daugiau nei 30 procentų darbingumo galėjo netekti ne dėl incidento Mažeikių turguje, o dėl kitų priežasčių, prokuroras atmeta kaip deklaratyvų, prieštaraujantį byloje nustatytoms aplinkybėms. Prokuroras teigia, kad teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog A. S. neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusįjį A. Kuzmą, o sunkų sveikatos sutrikdymą padarė provokuojamas (siekdamas atimti iš jo kirvio kotą), t. y. dėl neatsargumo. Atsižvelgiant į tai, prokuroras teigia, kad A. S. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, o jam paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta.

Nuteistojo A. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 28 straipsnio taikymo

Kasatorius savo prašymą panaikinti dėl jo priimtų teismų sprendimų dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukti ar nurodytą alternatyvų prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka iš esmės argumentuoja tuo, kad teismai esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymus vertino vienpusiškai, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio, 137 straipsnio 1 dalies – taikymas grindžiamas argumentais, kuriais iš esmės yra ginčijamas įrodymų vertinimas, teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, kad teismai padarė esminių BPK (369 straipsnio 3 dalis) pažeidimų, dėl kurių priimtus sprendimus reikėtų naikinti ir bylą nutraukti, ar panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – neturi pagrindo.

Priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai įrodymus tyrė ir vertino nepažeisdami BPK nuostatų, bylos procesas vyko laikantis rungimosi principo, nuteistasis A. S. kartu su gynėju aktyviai dalyvavo procese, naudojosi savo teisėmis. Teismai, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą: palygino tarpusavyje nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialistų išvadas, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo A. S. kaltumui nustatyti. Teismų sprendimuose motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, šališkai, o teismo sprendimai nepagrįsti įrodymais ar neteisėti.

Kasaciniame skunde nuteistasis iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus dėl BK 28, 137 straipsnių taikymo bei nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo, kurie buvo nurodyti ir jo gynėjo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, atlikęs įrodymų tyrimą bei dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. S. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje padarytos teismo išvados yra teisingos ir pagrįstos, padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia šio teismo išvada.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs visus įrodymus ir juos įvertinęs, konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės (konflikto aplinkybės ir tolimesnė jo eiga) rodo, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, teismų sprendimus, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus argumentus dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo, konstatuoja, kad jie yra išsamūs ir teisingi, padaryta teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju jokio realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi į nuteistojo gyvybę ar sveikatą nebuvo, yra pagrįsta teisingai nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, netgi ir sužalojimo padarymas vien tik nukentėjusiajam, nukentėjusiojo bėgimas iš įvykio vietos rodo, kad užpultas buvo ne nuteistasis, o nukentėjusysis. Pagal byloje nustatytas aplinkybes konstatuoti, kad netinkamai aiškintos ir taikytos BK 28 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės rodo, jog nusikaltimą A. S. padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo – jis pagal savo asmenines savybes ir gyvenimišką patirtį galėjo numatyti ir numatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Taigi A. S. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su nukentėjusiojo A. K. sveikatos sutrikdymu

Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent A. S. veika buvo nukentėjusiojo A. K. sužalojimo priežastis, t. y. kad tarp padarytos veikos ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra priežastinis ryšys.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mažeikių poskyrio 2013 m. spalio 18 d. specialisto išvadoje Nr. G 193/13(13) nurodyta, kad A. K. nustatytas dešiniojo peties išnirimas, sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu, galimai sukant ranką. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus 2014 m. birželio 26 d. specialisto išvadoje Nr. G 502/14(04) konstatuota, kad A. K. padaryti šie sužalojimai: dešiniojo peties sąnario išnirimas su žastikaulio galvutės sąnarinio paviršiaus įspraustiniu lūžiu ir sąnarinės lūpos plyšimu bei susidariusia II–III° paties sąnario kontraktūra.

Nukentėjusiajam A. K. dėl po dešiniojo peties sąnario išnirimo susidariusios kontraktūros padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes jis neteko 50 procentų bendrojo darbingumo. Dešiniojo peties sąnario išnirimas galėjo atsirasti sukant A. K. dešinę ranką už nugaros. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas ne tik išsamiai patikrino apeliacinio skundo argumentus, neapsiribodamas pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, bet ir pats atliko įrodymų tyrimą, iškvietė ir apklausė specialistą H. Daujotą. Iš posėdžio protokolo turinio matyti, kad gynyba ir kiti proceso dalyviai uždavė specialistui klausimų ir aiškinosi jiems svarbias aplinkybes.

Specialistas H. Daujotas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam buvo nustatytas žastikaulio galvutės lūžis, tikėtina, kad sužalojimas padarytas ranką sukant už nugaros. Atsakydamas į pateiktus klausimus taip pat paaiškino, kad, esant išnirimui, sutrinka judesiai, jie visi skausmingi, vykstant sąnario išnirimui, įvyksta ir lūžis. Specialistas savo išvadoje Nr. G 502/14(04) nurodė ir tai, kad 2008 m. lapkričio 17 d. Šiaulių ligoninės priėmimo skyriuje A. K. buvo diagnozuotas dešiniojo peties sąnario sumušimas, tačiau šio sužalojimo nesusiejo su naujai padarytu, juo labiau kad tarp įvykių praėjo net keleri metai.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad specialistas išvadą Nr. G 502/14(04) pateikė įvertinęs visus jam pateiktus A. K. medicininius dokumentus, tarp jų ir kasaciniame skunde minimą 2013 m. spalio 18 d. specialisto išvadą Nr. G 193/13(13), taip pat pareikalautus pateikti papildomus duomenis – Respublikinės Šiaulių ligoninės Konsultacijų poliklinikos išrašus iš medicininių dokumentų. Bylos proceso metu teisme buvo laikomasi rungtyniškumo principo reikalavimų, užtikrinta kaltinamojo teisė į efektyvią gynybą. Tai, kad teismas neatliko visų nuteistojo gynėjo prašomų veiksmų (neskyrė medicininės ekspertizės), o juos argumentuotai atmetė, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, suvaržiusiu nuteistojo teisę į gynybą, nes tai atitinka teismo diskreciją procese ir neprieštarauja baudžiamojo proceso nuostatoms.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, kasatoriaus argumentai, kad nukentėjusysis A. K. daugiau nei 30 procentų darbingumo galėjo netekti ne dėl incidento Mažeikių turguje, o dėl kitų priežasčių, ar tai dėl neva šališkos specialisto išvados ir dėl to nepagrįstai nustatyto nukentėjusiojo A. K. sveikatos sutrikdymo masto laikytini deklaratyviais, prieštaraujančiais byloje nustatytoms aplinkybėms.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nenustatyta BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų atsižvelgiant į kasacinio skundo ribas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. S. kasacinį skundą.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Artūras Pažarskis

Viktoras Aidukas