2016-11-30 Nr. AB-22527-3-61-3-01616-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1003-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01616-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas K. B. su 2016 m. rugpjūčio 21 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75 „Dėl K. B. restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo panaikinimo“ bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2016 m. kovo 8 d. (nurodyta data 2016 m. kovo 9 d. laikytina rašymo apsirikimu) įsakymą Nr. V4-12 „Dėl išbraukimo iš asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo“.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdyti prašomų panaikinti įsakymų galiojimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi pareiškėjo K. B. skundą atsisakė priimti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2016 m. spalio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį pakeitė – panaikino nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. V4-12 panaikinimo, ir šio reikalavimo priėmimo klausimą perdavė teismui nagrinėti iš naujo. Kita nutarties dalis buvo palikta nepakeista.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. nutartimi pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Tarnybos 2016 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. V4-12 panaikinimo priėmė, o jo

prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Teismas nustatė, kad prašomu panaikinti Tarnybos 2016 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. V4-12 atsakovas pareiškėją išbraukė iš asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą K. B. grindė būtinumu tęsti besibaigiančias jo vykdomas įmonių restruktūrizavimo procedūras, tačiau prie skundo nėra pateikia jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tačiau pareiškėjas tokių aplinkybių neįrodė. Teismas padarė išvadą, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl tokį jo prašymą atmetė.

III. Pareiškėjas K. B. atskirajame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį, panaikinant jos dalį, kurioje buvo nutarta pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V-75 „Dėl K. B. restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo panaikinimo“ bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. V4-12, galiojimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nustatančios, kad teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis nustato, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Taigi, svarbu nustatyti, ar nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, bylos nagrinėjimo metu, išnagrinėjus administracinę bylą, galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad realus iki skundžiamo administracinio akto (veiksmo) priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas (veiksmas), kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Pareiškėjas pažymi, kad Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktorius 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. V-75 panaikino K. B. restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą, o Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. V4-12 buvo nuspręsta pareiškėją išbraukti iš asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo. K. B. nurodo, kad jis per savo individualią įmonę vykdo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „MB projektai“ restruktūrizavimo procedūras, o ginčijamu įsakymu jam buvo panaikinta galimybė asmeniškai tęsti šias procedūras, pareiškėjas buvo priverstas samdyti papildomus darbuotojus, t. y. J. K., kuriai dėl ginčijamo įsakymo buvo pavesta K. B. individualios įmonės vardu vykdyti UAB „MB projektai“ restruktūrizavimo procedūras, pradėtas 2011 m. lapkričio 29 d. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės laikytinos pakankamai svarbia priežastimi, leidžiančia šioje administracinėje byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra siejama su neigiamomis pasekmėmis tiek pareiškėjo, tiek kitų asmenų atžvilgiu bei yra tiesiogiai susijusi su galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymu. Pabrėžia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu siekiama išvengti padarinių, kurie gali atsirasti pradėjus vykdyti prašomą panaikinti įsakymą, jei teismas pripažintų jį neteisėtu ir nepagrįstu.

Atsakovas atsiliepime į K. B. atskirąjį skundą nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra beprasmis.

Pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktorius 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V-75, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimas; šio įsakymo teisėtumas bei pagrįstumas yra patvirtintas įsiteisėjusiais teismo sprendimais, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą. Be to, Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje yra vienareikšmiškai nustatyta, kad Tarnyba išbraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodytus asmenis iš asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo, kai panaikinamas fizinio asmens restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimas, taigi Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. V4-12 yra pagrįstas imperatyviomis Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatomis. Atsakovo turimais duomenimis, UAB „MB projektai“ restruktūrizavimo administratoriaus įgaliotu asmeniu yra paskirta J. K., o pareiškėjas įgaliotu asmeniu niekada negalės būti paskirtas, kadangi įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo panaikintas jo restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojančio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutarties dalis, kuria buvo atmestas K. B. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę dėl būtinybės tęsti besibaigiančias jo vykdomas įmonių restruktūrizavimo procedūras. Be to, K. B. neįrodė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. V4-12 buvo nuspręsta K. B. išbraukti iš asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo. Pareiškėjas teigia, kad šiuo sprendimu jam buvo panaikinta galimybė asmeniškai tęsti UAB „MB projektai“ restruktūrizavimo procedūras, pradėtas 2011 m. lapkričio 29 d., todėl jis turi samdyti papildomus darbuotojus. Tvirtina, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra siejama su neigiamomis pasekmėmis tiek pareiškėjo, tiek kitų asmenų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į K. B. motyvus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, įvertinusi administracinėje byloje nagrinėti priimtus reikalavimus ir byloje esančius duomenis, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog nepritaikius K. B. prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, per se nėra pagrindas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Kartu su atskiruoju skundu K. B. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jo individuali įmonė vykdo UAB „MB projektai“ restruktūrizavimo projektus ir įgaliotu asmeniu yra paskirta J. K., tai reiškia, kad įmonės restruktūrizavimo procesas tęsiasi ir žalos šios įmonės interesams nėra.

Teisingumo principas reikalauja, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmenų teisės nebūtų ribojamos labiau negu reikia, taip pat turi būti atsižvelgta į atsakovo interesus bei viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju sustabdžius Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. V4-12 „Dėl išbraukimo iš asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo“ galiojimą, būtų pažeisti atsakovo bei visuomenės interesai, kadangi pareiškėjas, nors įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo panaikintas jam išduotas restruktūrizacijos administratoriaus pažymėjimo galiojimas, ir toliau, kaip kad nurodo atskirajame skunde, vykdytų įmonės restruktūrizavimo procedūras. Tokia situacija neatitiktų viešojo intereso, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą. Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad jis nepagrindė, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala jam ar restruktūrizuojamai įmonei. Pareiškėjo argumentai dėl būsimo teismo sprendimo vykdymo atskirai neaptarinėtini, nes iš esmės tos pačios aplinkybės yra įvertintos nagrinėjant jo argumentus dėl galimos žalos atsiradimo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino K. B. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutarties dalį, kurioje K. B. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo atmestas, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė