2016-08-11 Nr. AB-15847-3-64-3-02147-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1747-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02147-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 2 d. iki 2010 m. balandžio 9 d., bei 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d.

Pareiškėjas nurodė, jog Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2009 m. liepos 2 d. iki 2010 m. balandžio 9 d. bei nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. Skunde paaiškino, kad kamerose buvo laikoma 5-10 asmenų, ir tai prilygsta kankinimui ir pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnį, žemina žmogaus orumą. Nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, vienam asmeniui teko mažiau gyvenamojo ploto, nei numatyta teisės aktuose. Be to, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, tai labai kenkė regėjimui. Dėl regos sutrikimų į Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė, nes vakarais kamerose visada yra tamsu, nėra į ką kreiptis, tuos pačius vaistus duoda nuo visų ligų. Kamerose rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, pareiškėjas rūko labai retai, tik 1-2 cigaretes per mėnesį. Atvykstant ar išvykstant iš Šiaulių TI, asmens ir daiktų apžiūra buvo vykdoma antisanitarinėmis sąlygomis, šaltoje patalpoje. Per teismo posėdį pareiškėjas papildomai nurodė, kad tualetas kamerose neatitvertas nuo gyvenamosios erdvės, buvo pakabinta tik užuolaida, kurią tekdavo įsigyti patiems kalinamiesiems, o gamtinius reikalus atlikti tekdavo stebint kitiems kameroje esantiems asmenims. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė didžiulę emocinę, psichologinę žalą, kurią vertina 9 000 Eur suma už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 2 d. iki 2010 m. balandžio 9 d. bei atitinkamai 1 800 Eur suma už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį, kai pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2010 m. balandžio 8 d., prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai kamerose kalinamų asmenų sąrašai nesudaromi, todėl pateikti tikslių kamerose kartu su pareiškėju laikomų asmenų sąrašų negalima. Pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam, o vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visada turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m plotą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“.

Atsakovas nurodė, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas jo buvimo metu, atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai nebuvo atlikti. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kiekvienam asmeniui skiriamas inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo priemonės skiriamos pagal suimtųjų ar nuteistųjų prašymus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kameros įrengtos vadovaujantis galiojančių teisės aktų reikalavimais. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti.

Dėl asmens kratos paaiškino, kad ji atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje, o pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais.

Tabako kontrolės įstatymas numato, kad rūkyti draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teisės aktai nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Šiaulių TI taikoma praktika, kai į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareiškėjas nusiskundimų dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nėra pareiškęs, be to, pats nenurodo esąs nerūkantis.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nepateikia jokių duomenų apie patirtą neturtinę žalą, nedetalizavo aplinkybių, kuriomis įrodinėja neturtinės žalos atsiradimą. Dėl nurodytų motyvų atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo M. V. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, sprendžiant, ar atsakovo neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais Civilinio kodesko (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2015 m. rugpjūčio 6 d., vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2010 m. balandžio 8 d.

Teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teismas nustatė, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti termino kreiptis į teismą ir nenurodė svarbių tokio termino praleidimo priežasčių, todėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2010 m. balandžio 8 d. neatnaujino.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 19 d. pažyma Nr. 60/09-27268, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI taip pat buvo kalinamas nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas visą šį kalinimo laikotarpį, 94 dienas, buvo laikomas nepažeidžiant 3,6 kv. m minimalios kameros ploto normos, nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje.

Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atliktas sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimas, kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių šių kamerų atitiktį higienos normų reikalavimams taip pat nepateikta. Teismas konstatavo, kad atsakovo pateikti duomenys yra abstraktaus pobūdžio, atsakovas nepaneigė objektyviais įrodymais pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Teismas atkreipė dėmesį, kad tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Higienos normų, susijusių su tinkamu kalinimo patalpos vėdinimu ir apšvietimu, pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo, paprastai šis aspektas vertinamas kitų kalinimo sąlygų kontekste.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi higienos normos 21 punkte nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-176/2013; 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-496/2013). Teismas konstatavo, kad šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant higienos normos 21 punktą, nustatantį reikalavimus sanitarinio mazgo įrengimui. Pažymėjo, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas pripažįstamas Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99).

Teismas, remdamasis pareiškėjo sveikatos istorijos duomenimis, nustatė, kad prie pareiškėjo žalingų įpročių priskiriamas rūkymas ir alkoholis, be to, atsakovo pateiktoje Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketoje, kurią 2015 m. gegužės 6 d. užpildė pats pareiškėjas ir ją pasirašė, pareiškėjas nurodė sutinkantis būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl jo laikymo su nerūkančiaisiais, padarė išvadą, kad Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo šiuo aspektu nebuvo.

Vertindamas asmens kratos patalpos sąlygas, teismas nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 nurodytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 54 punkto reikalavimo pažeidimas, t. y. laikino laikymo (atvykimo) kratos patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios. Tačiau teismas sprendė, kad nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių aptartą pažeidimą pareiškėjo laikymo Šiaulių TI (ar atvežimo į Šiaulių TI) metu.

Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas neretai konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y. pareiškėjas visas 94 dienas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas M. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu.

Pareiškėjas nurodė, kad neturėjo galimybės sužinoti apie ieškinio senaties terminą, nes atlikinėjo bausmę pataisos namuose, todėl prašė jį atnaujinti reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2010 m. balandžio 8 d. Taip pat prašė atlyginti neturtinę žalą pinigais už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 8 d.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pažymėjo, kad atsakovas veikė taip, kaip privalėjo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, todėl neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, jų negynė, todėl galima daryti išvadą, jog į teismą kreipėsi tik siekdamas sau turtinės naudos iš valstybės.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atskirais laikotarpiais nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2010 m. balandžio 8 d. ir nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 8 d., priteisimo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos (10 800 Eur) atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, motyvuojant netinkamomis įkalinimo sąlygomis (teko mažesnis nei nustatyta teisės aktais gyvenamasis plotas bei kamerų būklė ir kitos laikymo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų), buvo tenkintas iš dalies.

Pareiškėjas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dalyje jo reikalavimui (laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2010 m. balandžio 8 d.) taikė ieškinio senatį ir šioje dalyje jo skundą atmetė, nors ieškinio senaties terminas atnaujintinas, taip pat nesutinka su pažeidimo pripažinimu (satisfakcija) ir prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2010 m. balandžio 8 d. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI nurodytu laikotarpiu buvo laikomas su pertraukomis, tačiau į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 6 d., t. y. daugiau kaip po 5 metų.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo laikotarpį (nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2010 m. balandžio 8 d.) Šiaulių TI (ir vėliau) žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tačiau skundą teismui pateikė tik 2015 m. rugpjūčio 6 d. labai ženkliai praleidęs kreipimosi į teismą senaties terminą. M. V. teigia, jog nežinojo, kad senaties terminas yra sutrumpintas iki 3 metų, kas sąlygojo ir jo atitinkamą elgesį.

Atsakovo atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2010 m. balandžio 8 d. taikė ieškinio senaties terminą ir šioje dalyje skundą atmetė.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį šioje byloje ir sprendė, jog šiuo atveju taip pat nėra pagrindo senaties terminą atnaujinti. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nežinojo, jog ieškinio senaties terminas yra ribojimas trejų metų laikotarpiu, tačiau ši aplinkybė nelaikytina svarbia ieškinio senaties terminui atnaujinti. Kitaip sakant, pareiškėjas jokių objektyvių priežasčių, pateisinančių 3 metų ieškinio senaties termino praleidimą, nenurodė. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė teisingą išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Kitai reikalavimo daliai, t. y. pirmosios instancijos teismas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalintam pareiškėjui netinkamomis kalinimo sąlygomis, senaties termino netaikė ir šioje dalyje M. V. skundą tenkino iš dalies. Teismas nustatė, jog per laikotarpį, kuriam netaikomas senaties terminas, nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. rugpjūčio 5 d., Šiaulių TI buvo laikomas 94 dienas. Per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,74 kv. m iki 9,36 kv. m kameros ploto. Tai reiškia, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pareiškėjas visas 94 dienas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas kamerose Nr. 21 ir Nr. 26, kurios neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, t. y. patalpose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, neužtikrinamas natūralus apšvietimas, sanitarinis mazgas (tualetas) nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios erdvės. Pažymėtina, jog informacijos apie šiose kamerose atliktus patikrinimus ginčui byloje aktualiu laikotarpiu nėra, todėl atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jos aiškintinos pareiškėjo naudai.

Teismas pažymi, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant teisės aktais įtvirtintą tvarką (asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, daiktai dedami į nešvarias dėžes).

Dėl pareiškėjo teiginio, kad nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu su rūkančiaisiais, akcentuotina, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, jog pageidauja būti laikomas su nerūkančiais asmenimis. Priešingai, jis pats 2015 m. gegužės 6 d. anketoje nurodė, kad sutinka būti patalpintas į kamerą su rūkančiais asmenimis, todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus pateiktos informacijos (2015 m. rugpjūčio 19 d. pažyma dėl M. V. laikymo Nr. 60/09–27268) matyti, kad pareiškėjas per mažo ploto sąlygomis Šiaulių TI kalinamas nebuvo. Dėl kitų kalinimo sąlygų pažymėtina, jog galbūt pažeidžiant kai kurias kitas kalinimo sąlygas pareiškėjas buvo kalinamas neilgą laiko tarpą (apie tris mėnesius). Be to, nenustatyta, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimai. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, minėtą suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiti kalinimo sąlygų pažeidimai buvo trumpalaikiai, pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Todėl teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertinta tinkamai. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė