2013-08-19 Nr. AB-4213-3-61-3-01073-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-188/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01073-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka, rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovams Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I. t., b. l. 1–3), prašydamas: 1) panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. SS-4274; 2) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. S-102; 3) įpareigoti NDNT priimti naują sprendimą pagal pareiškėjo 2008 m. gruodžio 11 d. prašyme keliamus ginčo klausimus; 4) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NDNT, 165 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad Ginčų komisija 2012 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. S-102 atmetė pareiškėjo skundą dėl NDNT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. SS-4274. Ginčų komisijos ir NDNT sprendimai yra neteisėti, prieštaraujantys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. gruodžio 9 d. nutarčiai, priimtai administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-2662-629/2011. NDNT ir Ginčų komisija pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d.

įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto „Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo“ (toliau – ir Kriterijų aprašas) 3.1 ir 4 punktus, nustatančius, kad bazinis darbingumas vertinamas atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę bei į visas jo darbingumą įtakojančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus. Kiekviena liga turi būti diagnozuojama atskirai ir kiekvienai ligai nustatomi didžiausi ligos ar traumos padarinius atitinkantys bazinio darbingumo procentai (Kriterijų aprašo 5 punktas). Ligos nebuvo atskirai įvertintos ir atskiri koeficientai ligoms I50.0., I67.8 ir E66 nebuvo nustatyti, tokiu būdu buvo pažeista Kriterijų apraše nustatyta vertinimo tvarka ir tai turėjo įtakos pareiškėjo darbingumo lygio nustatymui.

NDNT neužtikrino teisingo teismų nutarčių ir sprendimų įvykdymo. Iš naujo nagrinėdama pareiškėjo 2008 m. gruodžio 11 d. prašymą NDNT ir Ginčų komisija viršijo savo įgaliojimus, neužtikrino objektyvaus iškeltų ginčo klausimų nagrinėjimo, ėmėsi joms nebūdingų veiksmų – neargumentuotai ir savavališkai pakeitė pareiškėjo neginčijamas Šiaulių II teritorinio skyriaus ekspertų nustatytas išvadas, tokiu būdu pažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) reikalavimus.

Ginčų komisija neatsakė į visus pareiškėjo skunde keltus klausimus, neargumentavo ir ignoravo pateiktus papildomus tyrimus ir gydytojų išvadas (radiologo, traumatologo ir kt.), kurių pati anksčiau reikalavo. Pareiškėjui neaišku, kodėl kiekvienu atskiru vertinimu skirtingai nustatomi funkciniai, profesiniai ir kiti kriterijai, turintys įtaką jo darbingumui bei įsidarbinimo galimybėms. NDNT ir Ginčų komisija nepateikia kiekvienai ligai pagrindinių principų, kuriais vadovaujantis nustatomas nedarbingumo lygio vertinimas pagal Kriterijų aprašą, kas turi įtakos procentinėms riboms ir kaip jos nustatomos kiekvienai ligai.

NDNT ir Ginčų komisija pareiškėjo atžvilgiu yra nelojalios, tyrimų duomenis vertina neobjektyviai, priima skirtingus sprendimus pagal tuos pačius duomenis, tokiu būdu darydamos jam žalą, t. y. sumažindamos 50 procentų neįgalumo pašalpą, todėl galutinai dėl ginčijamų pozicijų turi pasakyti nepriklausomi ekspertai. Jau daugelį metų (nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki dabar) iš valstybės institucijų, kurioms atstovauja NDNT, pareiškėjas sistemingai patiria neturtinę žalą. Nors LVAT administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010 pripažino NDNT veiksmus neteisėtais ir nemotyvuotais, NDNT neįvykdė teismo nurodytų reikalavimų, todėl teko pakartotinai kreiptis į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-2662-629/2011 nagrinėjant tą patį neįgalumo atvejį laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 19 d., NDNT veiksmus pripažino neteisėtais, tačiau ir toliau NDNT dirbantys valdininkai nevykdo teismų nurodymų. NDNT atsakymai į pareiškėjo skundus nuolat vėluoja. Seimo kontrolierius, tirdamas NDNT ir Ginčų komisijos veiksmus, 2009 m. gruodžio 16 d. pažymoje Nr. 4D-2009/2-503 jau buvo pripažinęs, kad tokie NDNT ir Ginčų komisijos veiksmai nesiderina su gero viešo administravimo principais ir yra laikytini biurokratizmu.

Tačiau ir po Seimo kontrolieriaus išvadų, valstybės tarnautojai pareiškėjo atžvilgiu toliau vykdo netinkamo viešojo administravimo veiksmus. Jie neatsako tiesiogiai ir konkrečiai į jo 2008 m. gruodžio 11 d. pareiškime pateiktus ginčo klausimus, o bando iškreipti medicinines išvadas tų ligų, dėl kurių jis nekėlė klausimo nustatant darbingumą, nes priešingu atveju būtų reikalinga sumažinti jo 45 procentų nustatytą darbingumą ir atstatyti 50 procentų sumažintą neįgalumo išmoką. NDNT, nepaisydama jos darbą reglamentuojančių teisės aktų, priima neobjektyvius, nemotyvuotus sprendimus, nevykdo teismo sprendimų, sukelia pareiškėjui slogią psichologinę atmosferą ir įtampą, iššaukia dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, visa tai turi įtakos jo savijautos blogėjimui, darbingumui ir ligų paūmėjimui.

Visos šios aplinkybės, atsiradusios dėl netoleruotinų NDNT veiksmų, didina psichologinę įtampą, tai sukelia lėtinių ligų paūmėjimą, kurios pasireiškia skausmais kojų, klubų ir rankų sąnariuose. Patiriami išgyvenimai sukelia nemigą, košmariškus sapnus, todėl šeimos gydytojas, siekdamas sumažinti atsiradusius sveikatos būklės emocinius sutrikimus ir atsiradusią įtampą, skiria pareiškėjui raminančius ar migdančius vaistus (Stilnox, Hypnogen, Eunoctin ir kt.). Dėl gilinimosi į nemotyvuotus valdininkų veiksmus, sumažėjo bendravimo galimybės su vaikais, giminėmis ir draugais.

Dėl to negali niekur išvykti, turi laukti vėluojančių atsakymų į jo skundą ir laiku parašyti atsiliepimus ar prašymus bei sekti, kad nebūtų praleistas terminas. Tai apriboja pareiškėjo laisvalaikio ir atostogų galimybes. NDNT neteisėtai ir neargumentuotai pakeitė teisingai įvertintas Šiaulių II teritorinio skyriaus neginčijamas kitų ligų nedarbingumo reikšmes (ligos I11.0 vertinimas pakito nuo 60 iki 70 procentų, tuo pasikeitė ligos koeficientų reikšmės iš 0,8 į 0,9 , o ligai I50.0 vertinimas pakito nuo 70 iki 100 procentų ir ligos koeficientų reikšmė nuo 0,9 iki 1,0).

Šie neteisėti pakitimai įgalino NDNT ir Ginčų komisiją nekeisti, t. y. nesumažinti pareiškėjui nustatyto 45 procentų darbingumo. Bazinis darbingumas pagal Šiaulių II teritorinio skyriaus 2008 m. lapkričio 17 d. darbingumo vertinimo akto Nr. DNL-4889 21 punktą buvo nustatytas 36 procentai, tuo tarpu neteisėtai pakeitus neginčijamų ligų vertinimą bazinis darbingumas vertinamas jau 45 procentais. Be to, NDNT kaltę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.248 straipsnio 1 ir 2 dalis įrodo tyčinis ar neatsargus LVAT 2010 m. gruodžio 9 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2662-629/2011 vykdymo ignoravimas, ne ginčo klausimų nemotyvuotas nagrinėjimas, nenoras kviesti nešališkus ekspertus, sistemingas atsakymų į skundus vėlavimas bei kiti, anksčiau išvardinti veiksmai ir teisės aktų nesilaikymo atvejai.

Tokie NDNT veiksmai sukėlė pareiškėjui materialinius nuostolius (žalą). NDNT ir Ginčų komisijos veiksmai pagal CK 6.246 straipsnį turėtų būti laikomi neteisėtais. Pareiškėjas valstybės institucijų neteisėtu veikimu ar neveikimu padarytą neturtinę žalą vertina 165 000 Lt.

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba atsiliepime (I. t., b. l. 37) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė administracinę bylą nutraukti.

Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2662-629/2011 atsakovą buvo įpareigojęs iš naujo įvertinti pareiškėjo H. R. darbingumo lygį laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d. ir priimti naują sprendimą. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, atsižvelgęs į paminėtame teismo sprendime nustatytas aplinkybes, pakartotinai vertino H. R. darbingumo lygį ir 2011 m. gruodžio 27 d. priėmė motyvuotą sprendimą Nr. SS-4274. Pareiškėjas pakartotinai kreipiasi į teismą su tapačiu reikalavimu, kuris jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2662-629/2011, ir kuris buvo priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pareiškėjas, abejodamas (nesutikdamas) su tokiu teismo sprendimo įvykdymo teisėtumu (pagrįstumu) pakartotinai prašo revizuoti jau įsigaliojusį ir atsakovo įvykdytą teismo sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą NDNT įvykdė pilnai ir tinkamai. Dėl šios priežasties byla turėtų būti nutraukta. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimą, nurodo, kad, vykdant teismo sprendimą ir pakartotinai vertinant jo darbingumo lygį, atsakovas netinkamai taikė darbingumo lygio vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir tai yra pagrindas pakartotinai kreiptis į teismą, tačiau šis argumentas yra šalutinis ir antraeilis, nes pagrindinis motyvas yra tai, kad pareiškėjui nebuvo nustatytas toks darbingumo lygis, kokio jis tikėjosi ar pageidautų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo H. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, jog 2008 m. lapkričio 17 d. NDNT Šiaulių II teritorinio skyriaus Darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DNL-4889, H. R. buvo nustatytas 45 procentų darbingumo lygis, galiojantis nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas 2008 m. lapkričio 11 d. prašymu kreipėsi dėl pakartotinio darbingumo lygio vertinimo procedūros į NDNT. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, atlikęs H. R. pakartotinę darbingumo lygio vertinimo procedūrą, 2008 m. gruodžio 19 d. priėmė sprendimą Nr. SS-300, kuriuo Šiaulių II teritorinio skyriaus Darbingumo lygio vertinimo akto Nr. DNL-4889 pagrindu priimtą sprendimą paliko galioti. Pareiškėjui H. R. ginčijant minėtą NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimą, LVAT 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Al46-1337/2010 šį sprendimą ir Ginčų komisijos 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. S-52, kuriuo H. R. skundas nebuvo tenkintas, panaikino, įpareigojo NDNT atlikti pakartotinį H. R. darbingumo lygio vertinimą laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d. ir priimti naują sprendimą. Vykdydamas šią nutartį, NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, pakartotinai įvertinęs H. R. darbingumo lygį, 2011 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SS-346, NDNT Šiaulių II teritorinio skyriaus 2008 m. lapkričio 17 d. Darbingumo lygio vertinimo akto Nr. DNL-4889 pagrindu priimtą sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjui užginčijus NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SS-346, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2662-629/2011 jį ir Ginčų komisijos 2011 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. S-223, kuriuo H. R. skundas nebuvo tenkintas, panaikino, įpareigojo NDNT iš naujo įvertinti H. R. nustatyto darbingumo lygio pagrįstumą laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. SS-4274 H. R. laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d. nustatė 45 proc. darbingumo lygį.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas) nuostatomis, Kriterijų aprašu bei Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašu, vertino, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Nurodė, kad bazinis darbingumas vertinamas kaip numato Kriterijų aprašo 4 punktas, atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę bei į visas jo darbingumą įtakojančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus, t. y. Kriterijų aprašas nenumato, kad vertinimo metu, kaip teigia pareiškėjas, kiekviena jo liga turi būti diagnozuojama ir vertinama atskirai ir kad kiekvienai ligai nustatomi didžiausi ligos ar traumos padarinius atitinkantys darbingumo procentai – nustatant bazinį darbingumą turi būti atsižvelgiama į sveikatos būklę ir įvertintos visos ligos, turinčios įtakos darbingumui.

Visos H. R. darbingumą įtakojančios ligos, kurios 2008 m. lapkričio 17 d. pareiškėjui buvo diagnozuotos jį gydžiusių gydytojų ir nurodytos viešosios įstaigos Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro (toliau – ir VšĮ Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centras) siuntime, vykdant pakartotinį darbingumo lygio vertinimą, buvo įvertintos tiek NDNT priimtame sprendime, tiek Ginčų komisijos sprendime; nurodyti išsamūs motyvai dėl šių ligų nustatomo bazinio darbingumo procentais pagal Kriterijų aprašo 1 priedo konkrečias nuostatas, apibūdinančias ligas. Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas nenumato, kad NDNT, atlikdama pakartotinį darbingumo vertinimą, būtų saistoma savo teritorinio skyriaus priimtų sprendimų ar asmeniui pensiją ar išmoką mokančios institucijos nesutikimo su NDNT teritorinio skyriaus priimtu sprendimu, t. y. atliekamas ne NDNT teritorinio skyriaus sprendimo vertinimas pagal pateiktą nesutikimą su juo, o pakartotinis asmens darbingumo lygio vertinimas, kurio metu vėlgi pildomas darbingumo lygio vertinimo aktas, nurodomi konkrečių vertinimų motyvai ir t. t.

Bazinis darbingumas vertinamas atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę ir ne į bet kokias, bet tik į asmens darbingumą įtakojančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus. Atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. lapkričio 17 d. VšĮ Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro siuntime nėra nurodyta, kad pareiškėjui yra diagnozuota liga, pagal TLK-10 žymima kodu E66, be to, į tai, kad Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 1 priedo, kuriame nurodomi bazinio darbingumo procentai, redakcijos, galiojusios nuo 2006 m. gegužės 13 d. iki 2012 m. sausio 31 d., IX skyriaus, kuriame nurodomos endokrininės, mitybos ir medžiagų apykaitos ligos, 57, 58 ir 59 punktuose nurodytos ligos, kurios pareiškėjui, pagal pateiktus medicininius dokumentus, nebuvo diagnozuotos, galima teigti, kad vertinat pareiškėjo darbingumo lygį laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d., tokios jo ligos, nustatinėjant jo bazinį darbingumą, atskirai vertinti nebuvo pagrindo, į tokią diagnozę buvo atsižvelgta, kaip ir nurodoma ginčijamame Ginčų komisijos sprendime, ją vertinant kaip rizikos faktorių sergant pirmine arterine hipertenzija.

Teismas nusprendė, jog nenustačius vienos iš būtinų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti – jo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo vertintas kaip nepagrįstas. Be to, pažymėta, jog reikalavimas dėl neturtinės žalos, padarytos iki 2011 m. gruodžio 27 d. NDNT veiksmais, atliekant H. R. pakartotinį darbingumo vertinimą, buvo išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-2662-629/2011.

III. Pareiškėjas H. R. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (IV. t., b. l. 20–22) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti NDNT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. SS-4274; 2) panaikinti Ginčų komisijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. S-102; 3) įpareigoti NDNT priimti naują sprendimą pagal pareiškėjo 2008 m. gruodžio 11 d. prašyme iškeltus klausimus; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NDNT, pareiškėjo naudai 345 000 Lt neturtinę žalą bei patirtas bylinėjimo išlaidas.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neatsakė į visus pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nesigilino į medicininių tyrimų išvadas. Teismo priimtas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas ir nepagrįstas pagal įrodymų vertinimo taisykles (pažeista ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis ir 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumentų, susijusių su Ginčų komisijos sprendimu, nevertino, kodėl Ginčų komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, nesilaikė Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo 21, 29, 32 punktuose įtvirtintų reikalavimų. Teismas nemotyvavo, kodėl atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl nepriklausomų ekspertų. Teismas nevertino ir to, ar NDNT tinkamai nagrinėjo pareiškėjo skundą, įgyvendino jai pavestus uždavinius ir funkcijas, neviršijo savo įgaliojimų. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su skundų nagrinėjimo tvarkos pažeidimu. Pareiškėjui liko neaišku, kokiais principais bei argumentais vadovaudamasi, NDNT nustatė procentinį nedarbingumo lygį, kodėl nuolat keitė pareiškėjui nustatyto nedarbingumo lygio ribas. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2012 m. spalio 22 d. sprendimą, neanalizavo NDNT nuostatų ir nepagrįstai nevertino to, ar NDNT, įgyvendindama jai pavestus uždavinius, tinkamai atliko savo pareigas, nustatytas minėtų nuostatų 10 punkte.

Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į apeliacinį skundą (IV. t., b. l. 33–35) prašo administracinę bylą nutraukti arba pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pirmą kartą tapataus turinio skundą Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo ir atmetė 2009 m. spalio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1970-426/2009. LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010 apelianto skundą tenkino iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: panaikino skundžiamus administracinius aktus, atsakovą įpareigojo pareiškėjo darbingumo lygį vertinti iš naujo ir priimti naują sprendimą. NDNT atliko pakartotinį H. R. darbingumo lygio vertinimą ir 2011 m. sausio 26 d. priėmė naują sprendimą Nr. SS-346. Ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą išankstine ne teismine tvarka, 2011 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. S-223, H. R. skundą atmetė. Pareiškėjas, motyvuodamas tuo, kad atsakovas netinkamai įvykdė LVAT nutartį, pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris nepasisakė dėl atsakovo prašymo nutraukti bylą, bet tik formaliai nustatęs naujas aplinkybes, kurias reikia papildomai tirti, ginčo nagrinėjimą iš esmės atnaujino administracinėje byloje Nr. I-2662-629/2011 ir 2011m. lapkričio 24 d. priėmė sprendimą H. R. skundą tenkinti iš dalies, t. y. panaikino atsakovo 2011 m. sausio 26 d. priimtą sprendimą Nr. SS-346 (sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo vertintas pakartotinai vykdant LVAT nutartį) ir įpareigojo pareiškėjo darbingumo lygį vertinti dar kartą. LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1902/2012 pirmos instancijos teismo sprendimą pakeitė iš dalies ir papildomai priteisė atlyginti neturtinę žalą. Atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą, 2011 m. gruodžio 27 d. priėmė sprendimą Nr. SS-4274, o Ginčų komisija, esant pareiškėjo skundui, 2012 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą Nr. S-102, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė. H. R. 2012 m. balandžio 11 d. vėl kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl pastarųjų administracinių aktų panaikinimo. Besitęsiant tokiam neapibrėžtumui, atsakovas dėl tų pačių motyvų dar kartą teismą prašo bylą nutraukti. Taigi, pareiškėjas kreipėsi į teismą pakartotinai dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl byla turi būti nutraukta.

Atsakovas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pateiktas skundas yra tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, tačiau ne tuo pačiu pagrindu, nes pareiškėjas skundžia vis kitą atsakovo sprendimą, kuriuos priimti įpareigoja teismo sprendimai. Nors pareiškėjas skundžia skirtingus atsakovo sprendimus, tačiau iš esmės jo skundų dalykas ir pagrindas yra tapatūs. Šią aplinkybę patvirtina vienas iš pareiškėjo skundo reikalavimų: priimti naują sprendimą pagal jo 2008 m. gruodžio 11 d. prašyme keliamus ginčo klausimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NDNT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. SS-4274, priimto atlikus pakartotinį pareiškėjo H. R. darbingumo lygio nustatymą už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d., taip pat dėl Ginčų komisijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. S-102, kuriuo komisija paliko nepakeistą NDNT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. SS-4274, teisėtumo bei pagrįstumo. Be to, pareiškėjas H. R. yra pareiškęs reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2008 m. lapkričio 17 d. NDNT Šiaulių II teritorinio skyriaus Darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DNL-4889, H. R. buvo nustatytas 45 procentų darbingumo lygis, galiojantis nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas 2008 m. gruodžio 11 d. prašymu (III t., b. l. 140–142) kreipėsi į NDNT dėl pakartotinio darbingumo lygio vertinimo. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, atlikęs H. R. pakartotinę darbingumo lygio vertinimo procedūrą, 2008 m. gruodžio 19 d. priėmė sprendimą Nr. SS-300, kuriuo, nors ir nustatė pažeidimus vertinant darbingumo lygį teritoriniame skyriuje, tačiau atsižvelgęs į tai, kad tie pažeidimai nebuvo esminiai, Šiaulių II teritorinio skyriaus Darbingumo lygio vertinimo akto Nr. DNL-4889 pagrindu priimtą sprendimą (dėl nustatyto 45 proc. darbingumo lygio) paliko galioti. H. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2009 m. spalio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1970-426/2009 (III t., b. l. 99–102) pareiškėjo skundą, kuriuo H. R., be kita ko, prašė panaikinti NDNT 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. SS-300 ir Ginčų komisijos 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. S-52, atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, motyvuodamas tuo, kad kai kurie ginčijamų NDNT ir Ginčų komisijos sprendimų teiginiai nėra pakankamai motyvuoti, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Al46-1337/2010 NDNT 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. SS-300 ir Ginčų komisijos 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. S-52 panaikino bei įpareigojo NDNT atlikti pakartotinį H. R. darbingumo lygio (laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d.) vertinimą ir priimti naują sprendimą.

Vykdydamas šią nutartį, NDNT Sprendimų kontrolės skyrius pakartotinai įvertino H. R. darbingumo lygį ir 2011 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SS-346, NDNT Šiaulių II teritorinio skyriaus 2008 m. lapkričio 17 d. Darbingumo lygio vertinimo akto Nr. DNL-4889 pagrindu priimtą sprendimą dėl 45 procentų darbingumo lygio nustatymo, paliko nepakeistą. Pareiškėjas, ginčydamas NDNT 2011 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SS-346 bei Ginčų komisijos 2011 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. S-223 (kuriuo NDNT 2011 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. SS-346 paliktas nepakeistas), kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2662-629/2011 abu minėtus sprendimus panaikino ir įpareigojo NDNT iš naujo įvertinti H. R. nustatyto darbingumo lygio pagrįstumą laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d.

Atsižvelgęs į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą, NDNT Sprendimų kontrolės skyrius H. R. nedarbingumo lygį vertino pakartotinai ir nagrinėjamoje administracinėje byloje skundžiamu 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. SS-4274 (I t., b. l. 4–7) pareiškėjui H. R. laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d. nustatė 45 proc. darbingumo lygį. Pareiškėjas su šiuo sprendimu taip pat nesutiko ir kreipėsi į Ginčų komisiją, kuri 2012 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. S-102 (I t., b. l. 10–17) H. R. skundą atmetė ir NDNT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. SS-4274 paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu skundžiamu 2012 m. spalio 22 d. sprendimu (IV t., b. l. 9–16) pareiškėjo H. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, laikydamasi ir šios įstatymo nuostatos reikalavimų.

Atsakovas atsiliepime į skundą (I t., b. l. 37) ir atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 33–35) prašė nagrinėjamą administracinę bylą nutraukti, nes, NDNT manymu, pareiškėjas į teismą kreipėsi su tapačiu reikalavimu, kuris jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2662-629/2011, ir kuris buvo priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Administracinių teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (žr., pvz., LVAT 2008 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Šalies tapatumas nustatomas išsiaiškinus, ar tas pats asmuo nepareiškė pakartotinio skundo tam pačiam atsakovui. Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012). Skundo pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (faktinis pagrindas), todėl naujas skundas galimas, tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą atsižvelgdama į minėtus atsakovo teiginius, sprendžia, jog atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti sprendimai ir nutartys, priimti teismams nagrinėjant ginčą tarp tų pačių šalių (NDNT bei H. R.) ir dėl to paties dalyko (nedarbingumo lygio nustatymo laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d.), tačiau skirtingu pagrindu. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1970-426/2009 bei LVAT 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010 sprendė dėl NDNT 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. SS-300 ir Ginčų komisijos 2009 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. S-52 teisėtumo ir pagrįstumo, o 2011 m. lapkričio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2662-629/2011 Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendė ginčą dėl NDNT 2011 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. SS-346 ir Ginčų komisijos 2011 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. S-223. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas H. R. ginčija NDNT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. SS-4274, kuris priimtas atlikus pakartotinį jo darbingumo lygio nustatymą už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d., taip pat Ginčų komisijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. S-102, kuriuo NDNT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. SS-4274 paliktas nepakeistas. Kadangi nagrinėjamoje byloje ginčijami NDNT bei Ginčų komisijos sprendimai buvo priimti pakartotinai įvertinus pareiškėjo nedarbingumo lygį, NDNT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendime Nr. SS-4274 ir Ginčų komisijos 2012 m. kovo 13 d. sprendime Nr. S-102 nurodomos naujos aplinkybės, kurių teismai minėtuose sprendimuose bei nutartyse nenagrinėjo. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą prašymą nagrinėjamą administracinę bylą nutraukti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas arba jas pažeidė, t. y. netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo, neatsakė į visus pagrindinius pareiškėjo pareikštus argumentus, nepasitelkė ekspertų, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies, 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus.

Atsižvelgdama į šiuos pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia patikrina bylą tuo aspektu, ar nėra aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą taikyti ABTĮ 142 straipsnį, kurio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose išvardyti sprendimo negaliojimo pagrindai, kurie apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir pareikštus reikalavimus, nagrinėjamu atveju yra aktualus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas, numatantis teismo sprendimo negaliojimo pagrindą – sprendimas yra be motyvų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis 1 dalis nustato, kad teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis). Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Įstatymas nustato, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai). Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia bylos proceso šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvaus jų teisės į teisminę gynybą realizavimo, tinkamo jų ginčo išsprendimo, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. Nemotyvuotas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas atitinkamas ABTĮ nuostatas, ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P444-196/2008; Nr. P756-151/2009; Nr. P525-194/2009 ir kt.). Būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime, t. y. apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan., apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A4-2174/2006; Nr. A756-1480/2008; Nr. A442-1482/2010 ir kt.).

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo turinį bei pareiškėjo pateikto skundo dalyką ir pagrindą aptartų nuostatų kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimas yra motyvuotas, atitinka teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimus.

Darbingumo lygio nustatymą reglamentuoja specialieji teisės aktai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. kovo 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-22/2013) pažymėjo, jog specialių mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas, todėl tokią bylą nagrinėjantis teismas iš esmės neprivalo pasisakyti dėl to, ar medicininių kriterijų vertinimą NDNT atliko pagal realią pareiškėjo sveikatos būklę. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, todėl kilus ginčui dėl akto, kuriuo asmeniui nustatytas darbingumo lygis, teismo funkcija yra nustatyti, ar asmens darbingumo lygis buvo įvertintas laikantis teisės aktų reikalavimų, ar sprendimas priimtas kompetentingo subjekto, ar nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių, vertinant darbingumo lygį, ištyrimą bei sprendimų dėl darbingumo lygio nustatymo priėmimą.

Darbingumo lygio nustatymo tvarkos bendrosios nuostatos ir procedūra nustatyta Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo IV skirsnyje (18, 20, 23 straipsniai) ir šias įstatymo nuostatas įgyvendinančiuose poįstatyminiuose norminiuose teisės aktuose. Minėto įstatymo 20 straipsnio 8 dalis įtvirtina, kad darbingumo lygio nustatymo kriterijus ir tvarką nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija. Realizuojant diskreciją įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais detalizuoti ir konkretinti įstatyminį teisinį reguliavimą šioje srityje, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 (byloje aktuali 2007 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. A1-241/V-745 redakcija) buvo patvirtintas Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašas bei Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas (toliau – ir DL nustatymo aprašas). Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatas įgyvendina ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171 patvirtintos Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Ginčų nagrinėjimo aprašas).

Kriterijų aprašas apibrėžia kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomas darbingumo lygis asmenims iki 18 metų, kurie yra arba buvo draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, ir asmenims nuo 18 m. iki senatvės pensijos amžiaus, bei jų taikymą. Kriterijų aprašo 3 punkte nustatyta, kad asmens darbingumo lygis nustatomas vertinant šiuos kriterijus: medicininius kriterijus, t. y. asmens bazinį darbingumą (pagal Kriterijų aprašo 1 priedą); funkcinius kriterijus (pagal Kriterijų aprašo 2 priedą); profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybės (pagal Kriterijų aprašo 2 priedą).

Kriterijų aprašo 4 punktas medicininius kriterijus apibrėžia kaip bazinį darbingumą, vertinamą atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę bei visas jo darbingumą įtakojančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus. Kriterijų aprašo 5 ir 6 punktai reglamentuoja bazinio darbingumo procentų nustatymą, jei asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų. Kriterijų 6 punkte nustatyta, kad jei dėl kelių ligų ar traumų atsiradę funkciniai sutrikimai stiprina vienas kitą, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo procentai dauginami iš atitinkamo koeficiento. Funkciniai kriterijai vertinami, atsižvelgiant į asmens funkcijų sutrikimus, kiek valandų asmuo gali dirbti per dieną ar dienų per savaitę (11 punktas). Profesiniams ir kitiems kriterijams, turintiems įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, priskiriama: išsilavinimas (12.1.1-12.1.3 punktai), profesinė kvalifikacija (12.2.1-12.2.3 punktai), darbo patirtis ir darbiniai įgūdžiai, kuriuos asmuo gali panaudoti darbo vietoje (12.3.1.-12.3.2 punktai), amžius (12.4.1.-12.4.3. punktai). Kriterijų aprašo 13, 14, 15 punktuose nustatyta, kad kriterijai, nurodyti atitinkamuose šio aprašo punktuose, vertinami kaip vidutinio palankumo, nepalankios arba palankios darbui aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, kokio palankumo darbui aplinkybių yra dauguma, bazinio darbingumo procentas dauginamas iš atitinkamo koeficiento (17-19 punktai) ir nustatomas darbingumo lygis procentais.

Minėtais teisės aktais numatytą darbingumo lygio vertinimą pagal Kriterijų aprašo 3 punkte numatytus kriterijus atlieka NDNT teritoriniai skyriai, surašydami darbingumo lygio vertinimo aktą ir sprendimą dėl darbingumo lygio nustatymo (DL nustatymo aprašo 16, 17 punktai). Jei asmuo sutinka su atliktu vertinimu, kitas darbingumo lygio vertinimas atliekamas suėjus DL nustatymo aprašo 31 punkte nustatytam terminui. Jei asmuo nesutinka su NDNT teritorinio skyriaus priimtu sprendimu, jis per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali kreiptis raštu NDNT direktorių dėl pakartotinio darbingumo lygio vertinimo (DL nustatymo aprašo 38 punktas), o jei nesutinka su NDNT sprendimu dėl pakartotinio vertinimo, per 30 kalendorinių dienų po darbingumo lygio NDNT peržiūrėjimo dienos turi teisę kreiptis į Ginčų komisiją (DL nustatymo aprašo 41 punktas), o šios komisijos priimtą sprendimą apskųsti teismui (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 4 dalis, DL nustatymo aprašo 42 punktas).

Pagal pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, NDNT, nagrinėdama asmens prašymą dėl pakartotinio darbingumo lygio vertinimo, pateiktą nesutinkant su NDNT teritorinio skyriaus vertinimu, pakartotinį vertinimą atlieka pagal Kriterijų aprašą ir vertinimo rezultatus įformina darbingumo lygio vertinimo aktu ir sprendimu (DL nustatymo aprašo 37, 16, 17 punktai). Ginčų komisija yra ginčus dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjanti ir sprendžianti institucija (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, DL nustatymo aprašo 41 punktas), t. y. išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (ABTĮ 25 straipsnis). Išnagrinėjusi ginčą pagal Ginčų komisijos nuostatuose nustatytą procedūrą, Ginčų komisija turi priimti vieną iš minėtų nuostatų 31 punkte išvardytų sprendimų.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau minėtais norminiais teisės aktais nustatytas NDNT bei Ginčų komisijos funkcijas, turėjo nustatyti, ar pareiškėjo darbingumo lygio pakartotinis vertinimas ir ginčo dėl pakartotinio vertinimo sprendimas buvo atlikti ir NDNT 2011 m. gruodžio 27 d. bei Ginčų komisijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimai priimti laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymuose ir skunduose nurodytas aplinkybes, ar skundžiami sprendimai priimti pagal kompetenciją, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tokį vertinimą atliko. Iš ginčijamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis nagrinėjamoje byloje aktualių teisės aktų nuostatomis, atsakė į pagrindinius pareiškėjo H. R. skunde keltus argumentus, t. y. pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ir argumentuotai atsakė į pareiškėjo teiginius dėl Kriterijų aprašo 3.1, 4, 5 ir 6 punktų pažeidimo, taip pat dėl ginčijamų NDNT ir Ginčų komisijos sprendimų nepakankamo motyvavimo. Su pirmosios instancijos teismo argumentais, pateiktais atsakant į minėtus pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka, todėl iš naujo jų nekartoja. Nustatant pareiškėjo darbingumo lygį tiek NDNT darbingumo lygio vertinimo akte ir sprendime, tiek ir Ginčų komisijos sprendime buvo motyvuotai išspręsta dėl bazinio darbingumo proceso nustatymo pagal visas nagrinėjamam ginčui aktualias diagnozes, taip pat ir dėl funkcinių, profesinių ir kitų kriterijų, turinčių įtakos pareiškėjo darbingumui. Ginčų komisija, be kita ko, nurodė konkrečius argumentus, dėl kokių priežasčių atskirai nebuvo vertinama diagnozė E66 (TLK-10 kodas).

Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime padarytos išvados yra motyvuotos pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtais įrodymais ir pagrįstos ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų konkrečiomis normomis, dėl skundžiamų sprendimų pateikti ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatytus reikalavimus atitinkantys argumentai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių reikšmingų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Taigi apeliacinio skundo argumentai, susiję su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo nepakankamu motyvavimu ir nepagrįstumu, visų bylai reikšmingų aplinkybių nenustatymu ir apelianto nurodomų teisės aktų nuostatų nenagrinėjimu bei nesigilinimu į medicininių tyrimų išvadas, atmetami. Dėl minėtų priežasčių teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tariamu Kriterijų aprašo 6 punkto, nustatančio, kad jei asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų, nustatomi mažiausi ligos ar traumos padarinius atitinkantys bazinio darbingumo procentai, pritaikant Kriterijų aprašo 6 punkto nuostatas, pažeidimu. Be to, nors 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Kriterijų aprašo 6.1-6.3 punktai (2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija) prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia iš jo kylančiam proporcingumo reikalavimui, tačiau ir šiuo aspektu naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo, nes NDNT ir Ginčų komisija, priimdamos nagrinėjamoje administracinėje byloje skundžiamus 2011 m. gruodžio 27 d. bei 2012 m. kovo 13 d. sprendimus, vadovavosi 2007 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. A1-241/V-745 redakcija.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2012 m. spalio 22 d. sprendimą, neanalizavo NDNT nuostatų ir nepagrįstai nevertino to, ar NDNT, įgyvendindama jai pavestus uždavinius, tinkamai atliko savo pareigas, nustatytas minėtų nuostatų 10 punkte. Teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. A1-242 patvirtintais Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatais (toliau – ir Nuostatai) NDNT suteiktas aktyvus vaidmuo renkant, tiriant ir vertinant įrodymus, reikalingus jai priskirtoms funkcijoms vykdyti. Ginčui aktualiu metu galiojusioje Nuostatų 10 punkto redakcijoje buvo nustatyta, jog NDNT turi teisę gauti iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų informaciją bei duomenis, susijusius su asmens neįgalumo lygio, darbingumo lygio vertinimu, bendru pirminiu specialiųjų poreikių nustatymu. Esant nepakankamai medicininei informacijai, raštu pareikalauti iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos medicininės informacijos patikslinimo ar papildymo (10.1 punktas); pasitelkti nepriklausomus ekspertus ir kitus specialistus, turinčius atitinkamą pasirengimą ir galinčius pateikti išvadas neįgalumo lygio, darbingumo lygio, profesinės reabilitacijos poreikio vertinimo bei bendro pirminio specialiųjų poreikių nustatymo klausimais (10.3 punktas) ir kt.

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, jog NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2011 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. R-15140 kreipėsi ir 2011 m. lapkričio 14 d. iš VšĮ „Šiaulių centro poliklinika“ gavo H. R. ambulatorinės kortelės nuorašą už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2009 m. Pažymėtina, kad skundžiamame 2012 m. spalio 22 d. sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo ir vertino NDNT bei Ginčų komisijos sprendimus, kuriuos atsakovas bei Ginčų komisija priėmė atsižvelgdami į 2011 m. lapkričio 14 d. iš VšĮ „Šiaulių centro poliklinika“ gautus duomenis bei į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendime Nr. I-2662-629/2011 nurodytus ankstesnių NDNT bei Ginčų komisijos sprendimų, priimtų pareiškėjo H. R. atžvilgiu, trūkumus. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi pagrindo abejoti tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog pareiškėjo ginčijami NDNT 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. SS-4274 bei Ginčų komisijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. S-102 yra motyvuoti bei teisėti, atsižvelgė bei įvertino šias aplinkybes. Kaip jau minėta, įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą. Be to, pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, kurį išnagrinėjus priimtas skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimas, pareiškėjas šio savo teiginio neakcentavo (vardindamas teisės aktų nuostatas, kurias, jo manymu, atsakovas pažeidė, pareiškėjas tenurodė, jog „Buvo pažeisti <...> Tarnybos nuostatų 10.3 ir <...> punktai“).

Pagrįstais nelaikytini ir apelianto teiginiai, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl to, kad teismas nemotyvavo atsisakymo tenkinti H. R. pareikšto prašymo paskirti nepriklausomus ekspertus. Kaip matyti iš skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, šio savo prašymo H. R. neargumentavo, nepagrindė jokiais įrodymais, todėl pagrindo tenkinti šį prašymą, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo. Tokių įrodymų bei konkrečių motyvų H. R. nepateikė ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad pagal Nuostatų 10.3 punktą pasitelkti nepriklausomus ekspertus ir kitus specialistus, turinčius atitinkamą pasirengimą ir galinčius pateikti išvadas neįgalumo lygio, darbingumo lygio bei kitiems klausimams spręsti yra NDNT teisė, o ne pareiga.

Į pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktą argumentą, jog nėra aišku, kodėl NDNT nuolat keitė pareiškėjui nustatyto darbingumo lygio ribas, teisėjų kolegijos vertinimu, išsamiai bei motyvuotai atsakė Ginčų komisija, priimdama skundžiamą 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. S-102. Be to, dėl šio pareiškėjo teiginio pasisakė ir pirmosios instancijos teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendime, todėl šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas H. R. skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NDNT, priteisti 165 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, tačiau apeliaciniame skunde jau iškėlė reikalavimą dėl 345 000 Lt dydžio neturtinės žalos priteisimo. Kadangi ABTĮ 130 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 straipsnis), todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tyrė tik tai, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas ginčijamu 2012 m. spalio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl 165 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą sieja su NDNT ir Ginčų komisijos funkcijų, numatytų Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, netinkamu vykdymu. Skunde jis nurodė, kad nuo 2008 m., kai buvo nukreiptas į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, nuolat susiduria su neobjektyviais ir paviršutiniškais atsakovo veiksmais, pasireiškiančiais savivaliavimu, nekvalifikuotomis išvadomis bei priimamų sprendimu nemotyvavimu. Dėl atsakovo sprendimų nestabilumo, t. y. dėl to, kad NDNT sprendimai naikinami teismine tvarka ir atsakovas įpareigojamas pašalinti savo veiklos trūkumus (klaidas) pakartotinių procedūrų metu, pareiškėjo teigimu, jis jaučia nerimą ir neužtikrintumą, o neteisingi ligų vertinimai jam sukelia slogią nuotaiką bei fizinį sveikatos pablogėjimą. Tikrinamos bylos duomenys rodo, kad aptariamu pagrindu 2008-2009 m. laikotarpis jau buvo vertintas LVAT, kuris 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010 konstatavo, jog NDNT ir Ginčų komisija nepriėmė sprendimų dėl pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo per teisės aktuose apibrėžtą terminą, ir šio pažeidimo pripažinimas yra adekvati satisfakcija už pareiškėjo patirtus nepatogumus. LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1902/2012, vertindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, šį pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė iš dalies ir papildomai priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NDNT, 500 Lt neturtinei žalai, patirtai nuo 2011 m. pradžios iki teismo nutarties priėmimo dienos, atlyginti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl 165 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad NDNT, 2011 m. gruodžio 27 d. atlikdama H. R. pakartotinį darbingumo vertinimą, būtų atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. nėra vienos iš būtinųjų valstybinės civilinės atsakomybės sąlygų. Taigi žalos atlyginimas negalimas ir nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl 165 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste išsamiai ištyrė ir teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą, ABTĮ 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį, sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius