2017-10-31 Nr. AB-19983-3-63-3-01948-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2881-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01948-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4–9), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), priteisti 112 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Skundu taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d. buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, kamerose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas (kamerose buvo tik po vieną langą ir vieną lemputę), bloga ventiliacija, kamerose buvo pelėsis, prasta kamerų grindų ir sienų paviršiaus būklė. Be to, kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kadangi jis nebuvo atitvertas nuo bendrų patalpų, jame nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, vanduo nenusileisdavo, jame nebuvo tualetinio popieriaus. Teigė, jog kamerose nebuvo karšto vandens, jose esančios kriauklės surūdijusios, be to, buvo graužikų ir buitinių parazitų, o rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais asmenimis. Nurodė, jog Klaipėdos AVPK areštinės pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Pažymėjo, jog Klaipėdos AVPK administracija pareiškėjui neleido turėti trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų, nepriimdavo pareiškėjo skundų, jų neregistravo, blogu oru neleisdavo pasivaikščioti lauke, o dušu leisdavo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, kuris, be kita ko, buvo antisanitarinės būklės. Teigė, jog Klaipėdos AVPK pareigūnai pareiškėją buvo sumušę, o į ligoninę nugabeno tik po trijų dienų. Areštinės pareigūnai pareiškėjui išduodavo susidėvėjusį ir purviną minkštąjį inventorių, tikrindavo ir skaitydavo pareiškėjo ir jo advokato susirašinėjimus. Taip pat teigė, jog gaudavo netinkamos energetinės vertės maisto davinį. Manė, kad pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsniai. Nurodė, jog negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Be to, Klaipėdos AVPK pareigūnai grasino, kad jei jis kreipsis į teismą, tuomet prieš jį bus naudojamas smurtas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 19–20) su pareiškėjo skundu nesutiko.

4. Atsiliepimu prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d. atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog pagal teisės aktų nuostatas dokumentų apie pareiškėjo laikymą Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d. atsakovas neprivalėjo išsaugoti, todėl jie yra sunaikinti.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d., atlyginimo priteisimo.

7. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis, 1.126 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK nagrinėjamoje byloje prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Remdamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas surašytas ir išsiųstas 2016 m. rugsėjo 15 d., o teisme gautas 2016 m. rugsėjo 19 d., ir tai yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą visam ginčo laikotarpiui, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą (2006 – 2012 metai), nes ieškinio senaties netaikymas apimtų tik laikotarpį po 2013 m. rugsėjo 15 d., už kurį pareiškėjas šioje byloje neprašo priteisti neturtinės žalos.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas anksčiau būtų teikęs žodžiu ar raštu kokius nors skundus kompetentingoms įstaigoms dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų ar kad dėl objektyvių priežasčių (pvz., liga, kreipimasis dėl antrinės teisinės pagalbos ir kt.) būtų negalėjęs tokių skundų teikti ar kreiptis į teismą. Pareiškėjas skunde nenurodė, jog anksčiau būtų rašęs kokius nors skundus dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų. Šiuo atveju teigti, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu nežinojo apie galimus savo teisių pažeidimus, nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas skunde nurodo, jog Klaipėdos AVPK buvo laikomas ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, apšvietimas buvo nepakankamas, buvo drėgna, šalta ir kt., vadinasi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė.

Nors pareiškėjas skunde ir nurodė, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, kad Klaipėdos AVPK pareigūnai grasino pareiškėjui dėl skundų teikimo teismui, tačiau tokie pareiškėjo argumentai teismo vertinti kritiškai. Teismas vertino, kad tai yra subjektyvios, nuo pareiškėjo valios priklausančios priežastys. Pareiškėjas manydamas, kad yra pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, teisės aktų nustatyta tvarka galėjo kreiptis teisinės konsultacijos.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu būtų teikęs areštinės administracijai ar kitoms institucijoms prašymus dėl galimybės pasinaudoti advokato teisinėmis paslaugomis (dėl advokato paskyrimo) ginant teises į tinkamas kalinimo sąlygas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Klaipėdos AVPK pareigūnai būtų grasinę pareiškėjui ar kitaip trukdę kreiptis į teismą. Be to, pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas tam tikrais periodais, todėl net jeigu pareiškėjas ir būtų negalėjęs teismui išsiųsti skundo iš Klaipėdos AVPK areštinės, tuomet šia savo teise galėjo pasinaudoti, kai joje nebuvo laikomas.

Duomenų, jog pareiškėjas anksčiau siekė kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių į tinkamas kalinimo sąlygas, nėra. Pareiškėjas elgėsi abejingai ir nerūpestingai, nesiekė kuo greičiau ir efektyviau pasirūpinti savo teisių gynimu (įgyvendinimu) per įstatymu nustatytą terminą. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas sprendė, jog nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų galima pareiškėjui atnaujinti ieškinio senaties terminą.

9. Pabrėžė ir tai, jog Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininkas 2016 m. rugsėjo 29 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-18142 „Dėl A. A. skundo“ nurodė, kad informacijos apie A. A. laikymą areštinėje laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d. pateikti negali, nes vadovaujantis atitinkamu teisinu reglamentavimu, dokumentai yra sunaikinti ir pateikti dokumentų sunaikinimo aktai. Vadinasi, net ir atnaujinus ieškinio senaties terminą, įrodymų, kuriais būtų galima nustatyti, ar aptariamu laikotarpiu kalint Klaipėdos AVPK areštinėje buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nėra išlikę, todėl teismas negalėtų nustatyti objektyvios tiesos byloje.

10. Remdamasis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovo atstovo prašymą taikyti ieškinio senatį teismas tenkino. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, nes ieškinio senaties termino praleidimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjo skundo atmetimui.

11. Atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis).

III. 12. Pareiškėjas A. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 49–51), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Atsakovas be pagrindo vadovavosi bendra dokumentų saugojimo terminų rodykle ir nepateikė teismui jokių dokumentų, patvirtinančių, jog Klaipėdos AVPK pareiškėjui buvo užtikrintos kokybiškos gyvenimo sąlygos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

13.2. Atsakovas, siekdamas išvengti atsakomybės, prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjui būnant Klaipėdos AVPK su pertraukomis 6 metus, visą tą laiką valstybė neužtikrino, kad sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2016 m. ir iškart kreipėsi į teismą. Nurodo, jog skundo teismui nepadavė, nes neturi teisinio išsilavinimo ir nežinojo, kaip skundą surašyti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjas galėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas, nes jam nebuvo suteikta informacija, kokiu adresu kreiptis. Pažymi, kad Europos teisėje nėra numatyto ieškinio senaties termino dėl žmogaus kankinimo.

13.3. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog praleistas skundo padavimo terminas, priėmė sprendimą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nesupranta, kodėl skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas neįvertinus byloje surinktų įrodymų ir kitų aplinkybių.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 55) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Skundas atmestas dėl to, kad visam ginčo laikotarpiui nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d. pritaikyta ieškinio senatis.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog šiuo atveju teismas neturėjo taikyti ieškinio senaties.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

20. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

22. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

23. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 15 d. (b. l. 17), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2006 m. birželio 21 d. iki 2012 m. sausio 1 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 20).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

26. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pareiškėjo argumentas, jog apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2016 m., vertintinas kritiškai, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, kad jo laikymo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios.

27. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

29. Dėl pareiškėjo teiginio, esą EŽTT sprendimai, kuriuose yra išaiškinti kalinimo sąlygų standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose nustatytų reikalavimų nesilaikymu. Pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Todėl tai, kad, pasak pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, negalėjo objektyviai sukliudyti pareiškėjui kreiptis į teismą dėl kalinimo sąlygų neatitikimo nacionalinės teisės aktų reikalavimams. Be to, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu, su kuriuo, išverstu į lietuvių kalbą, jis susipažino.

30. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

32. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ir pareiškėjo skundą atmetė.

Kaip minėta, pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus, yra konstatuota ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Pareiškėjo skundas buvo atmestas nevertinant byloje surinktų įrodymų ir kitų aplinkybių, nes to pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, daryti ir neturėjo.

33. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.) pagrįstai pritaikė ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmetė, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan