2019-12-30 Nr. AB-50-3-61-3-00302-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1691-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00302-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ryanair DAC (toliau – ir pareiškėjas, Ryanair, vežėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, atsakovas) Pajėgų valdymo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. gruodžio 29 d. nutarimą Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr. IN/8271/88/LT/17 (toliau – ir Nutarimas); 2) jei prašymas panaikinti Nutarimą nebūtų tenkintas, sumažinti paskirtą baudą iki minimalios Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatytos baudos; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarimu pareiškėjui už Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus skirta Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta 4 200 Eur bauda. Nutarime konstatuota, kad patikrinus Keleivių duomenų įrašų sistemą buvo nustatyta, kad pareiškėjas nustatyta tvarka nepateikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius.

3. Pareiškėjas skundą grindė iš esmės šiais argumentais:

4. Įstatymo nuostatos, be kita ko, suderintos su Europos Sąjungos (toliau – ir ES) Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (toliau – ir API direktyva). Pareiškėjo nuomone, API direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai, jos nuostatos, kurių pagrindu priimtas Nutarimas, yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios. API direktyvoje vežėjui kyla pareiga nustatytais terminais ir tvarka perduoti tik joje nurodytos apimties informaciją, tačiau Lietuvos teisės aktais iš vežėjo reikalaujama ir tos informacijos, kuri šioje direktyvoje nėra nurodyta.

Įstatymo 191 straipsnyje numatyti keleivių duomenys, apimantys keleivių duomenis, yra išsami informacija apie kiekvieną keleivį, kiekvieno keleivio bilietą ir apmokėjimą, apibrėžti Įstatymo I priede. Šių duomenų teikimo tvarką nustato Policijos generalinio komisaro 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-1091 patvirtintas Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų ir informacijos apie oro vežėjus teikimo informacijos apie keleivius padaliniui tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Tokios apimties duomenų apie keleivius pateikimas yra perteklinis, todėl nacionalinis reguliavimas prieštarauja API direktyvai.

Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupė nuomonėje Nr. 9/2006 (toliau – ir Nuomonė) rekomendavo valstybėms narėms, įgyvendinant API direktyvą laikytis tikslo ribojimo principo, apsiriboti tik šios direktyvos 2 straipsnyje išvardintais duomenimis, tačiau Lietuvoje šia Nuomone (gairėmis) nebuvo vadovautasi. Nuomonėje pažymima, kad valstybės narės, reikalaudamos gauti visą keleivio duomenų įraše (angl. k. passenger name records) (toliau – ir PNR) arba oro vežėjų išvykimo kontroliniuose sąrašuose, apie keleivį esančią informaciją, pažeistų 1995 m. spalio 24 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva Nr. 95/46/EB), nes abiejų tipų dokumentuose pateikiama daug daugiau duomenų, nei nurodyta gairėse bei kituose atitinkamuose tarptautiniuose standartuose, be to PNR duomenys nebūtini vykdant pasienio kontrolę. Reikalavimas teikti daugiau duomenų nei numatyta API direktyvoje, t. y. reikalavimas, remiantis ja pateikti PNR duomenis, prieštarauja tiek API direktyvai, tiek Direktyvai 95/46/EB, tiek Nuomonei, todėl Nutarimas yra naikintinas.

5. Pareiškėjas nurodė, kad API direktyvos 6 straipsnio nuostatos nurodo perduotų asmens duomenų saugojimo trukmę, t. y. keleiviams įvažiavus į šalį šios institucijos panaikina duomenis per 24 valandas po perdavimo, nebent duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti. Įstatyme nurodyta, kad perduoti Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi ir saugomi 5 metus, dalis iš duomenų po 6 mėnesių nuo įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami. Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė, nei numatyta API direktyvoje, tai sudaro pagrindą naikinti Nutarimą, kaip prieštaraujantį šios direktyvos reikalavimams dėl informacijos saugojimo terminų.

6. Pareiškėjas teigė, kad 2017 m. lapkričio 21 d. pranešimas dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-11034 (toliau – ir Pranešimas dėl bylos nagrinėjimo) ir 2017 m. lapkričio 21 d. protokolas Nr. 5-IL-5979 (toliau – ir Protokolas) jam nusiųsti nesilaikant Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos, todėl Nutarime nepagrįstai teigiama, kad toks pranešimas vežėjui buvo nusiųstas Įstatymo nustatytu būdu ir terminais. Ryanair yra didžiulė, daugiau nei 14 000 darbuotojų turinti įmonė, ji turi filialus ir atstovybes ne tik Airijoje, bet ir kitose šalyse. Policijos departamentui buvo žinomas už skrydžių informaciją atsakingo skyriaus adresas, kuriuo pareiškėjo atstovė prašė siųsti visus su PNR duomenų teikimu susijusius dokumentus, tačiau protokolai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija vis tiek buvo išsiųsta į oficialią Ryanair buveinę, taip užkertant kelią skubiai sureaguoti į Policijos departamento pranešimus ir pateikti tinkamus paaiškinimus byloje, taip pat pasirūpinti atstovais.

7. Pareiškėjo nuomone, Nutarimu skiriant baudą nepagrįstai neatsižvelgta į vežėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad pareiškėjo atstovai bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui. Tokie pareiškėjo veiksmai laikytini pagalba atliekant tyrimą, todėl skirtina mažesnė, nei vidutinė Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatyta bauda.

8. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde pabrėžė, jog skundas apsiriboja vien API direktyva, kurios tikslai yra nustatyti šioje direktyvoje ir juos užtikrinti siekdama Valdyba priėmė nutarimą skirti baudą vežėjui. Įstatymas įgyvendina ne vieną direktyvą, o keturias ES direktyvas, jos visos yra susijusios, persidengiančios ir skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Šiuo atveju turėjo būti taikomos ne vienos direktyvos, perkeltos į Įstatymą, nuostatos, todėl pareiškėjo siekis siaurinti ginčą iki vienos direktyvos reguliavimo yra netinkamas, neatskleidžia visų pareigų, kylančių Ryanair kaip vežėjui įgyvendinant Įstatymą, į kurį yra perkeltos ir, kur įmanoma, subendrintos įgyvendinamų direktyvų nuostatos. Galiojančios direktyvos privalo būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į pagrindinius teisės principus, be kita ko, ir į principą, kad vėlesnė taisyklė keičia ankstesnę taisyklę (lex posteriori derogat legi priori). Policijos departamentas nesutiko, kad Lietuvos Respublikos reguliavimas prieštarauja API direktyvos reguliavimui dėl to, kad vėlesnė direktyva – 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (toliau – ir PNR direktyva), kurios I priede yra detalizuojama, kokius duomenis turi teikti vežėjai, apėmė ir ankstesnės API direktyvos reikalaujamus pateikti duomenis.

10. API direktyva ir PNR direktyva nustato pareigą vežėjams teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis, ir vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Skirtumas tas, kad PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų, t. y. API direktyvoje numatytas duomenų kategorijas ir papildomai kitas duomenų kategorijas. Todėl įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomas skirtingas keleivių duomenų tvarkymo režimas, duomenų saugojimo terminas ir kiti klausimai yra realizuojami techninėmis priemonėmis Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais, suteikiant atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis. Taigi pareiškėjo siekis nuginčyti nacionalinį reguliavimą remiantis API direktyva ir neatsižvelgiant į vėlesnes ES direktyvas, nevertinant Įstatymo bei kitų poįstatyminių teisės aktų nuostatų sistemiškai, yra nepagrįstas ir atmestinas.

11. Atsakovas teigė, kad pagal aktualią Įstatymo redakciją (galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) reikalaujama pateikti santykinai mažos apimties duomenis, kurie didžiąją dalimi turėjo būti teikiami ir pagal API direktyvą. Pareiškėjas nepateikė apskritai jokių reikalaujamų duomenų – t. y. nepateikė reikalaujamų duomenų nei pagal API direktyvą, nei pagal PNR direktyvą, nei pagal Įstatymą. Taigi Ryanair nevykdė savo pareigos jokia apimtimi. API direktyva suteikia valstybėms narėms diskreciją nusprendžiant dėl duomenų saugojimo terminų.

12. Atsakovas paaiškino, kad ėmėsi papildomų veiksmų, 2017 m. lapkričio 22 d. išsiųsdamas Protokolo ir Pranešimo dėl bylos nagrinėjimo skenuotas kopijas su informacija apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūlymą susipažinti su bylos medžiaga ir raštu pateikti paaiškinimus elektroniniu paštu pareiškėjo atsakingam asmeniui, „Ryanair“ klientų aptarnavimo centrui ir kitiems „Ryanair“ atstovams. Policijos departamentas, įvertinęs pašto keliavimo trukmę, išsiuntė minėtus dokumentus anksčiau nei Įstatymo 24 straipsnyje nustatytas terminas. Siekdamas efektyvesnio proceso, atsakovas pareiškėjui iš karto pateikė dokumento vertimą į anglų kalbą, t. y. elgėsi apdairiai, atsakingai ir rūpestingai. Pranešimo įteikimas pareiškėjo darbuotojui yra pripažįstamas tinkamu pranešimo įteikimu, bylos šalis pati yra atsakinga už efektyvų informacijos judėjimą įmonės viduje. Pareiškėjo skunde nurodomas kitas adresas, kuriuo pareiškėjas norėtų gauti korespondenciją dėl keleivių duomenų teikimo iki Pranešimo dėl bylos nagrinėjimo apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką išsiuntimo vežėjui buveinės adresu dienos nebuvo pateiktas nei Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta rašytine forma, nei kitokiu būdu. Kitas korespondencijos pristatymo adresas buvo pateiktas raštu vežėjo atstovo 2017 m. gruodžio 20 d.

13. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo leidėjas įtvirtino nuostatą, nustatančią, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe galėtų būti aktyvūs vežėjo veiksmai ir aktyvi pagalba atliekant pažeidimo tyrimą. Jokių aktyvių pareiškėjo veiksmų, kuriais būtų siekiama suteikti pagalbos atliekamam pažeidimo tyrimui nustatyta nebuvo. Priešingai, galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas trukdė tyrimui ir procesui, nes tyčia klaidino Valdybą ir vilkino procesą, teigdamas, kad nei vienu iš įprastų, nuolat naudojamų komunikacijos tarp Policijos departamento ir pareiškėjo atstovų, būdų – elektroniniu paštu ir oficialiais raštais paštu negavo Valdybos oficialių įspėjimų dėl atsakomybės taikymo ir procesinių dokumentų. Atstovo pasitelkimas bylos nagrinėjimui nėra laikytinas pagalba tyrimui, kadangi atstovas nesiėmė jokių veiksmų ir nesuteikė jokios papildomos informacijos, kas galėtų padėti tyrimui. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas siūlė į pareiškėjo argumentus dėl baudos dydžio sumažinimo neatsižvelgti.

14. Atsakovas pažymėjo, kad API direktyva galioja visoje ES jau daugiau negu dešimtmetį. Ryanair vykdo daugybę skrydžių iš ne ES valstybių į ES teritoriją, todėl neabejotinai teikė ir iki šiol teikia tokius duomenis kitų ES ir ne ES valstybių įgaliotoms institucijoms. Įstatymas, numatantis pareigą vežėjams, vykdantiems skrydžius į Lietuvos Respubliką teikti keleivių duomenis tokia apimtimi, kuria reikalavo API direktyva, įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Priėmus naują Įstatymo redakciją (įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.), kuria perkeliamos ne tik minėtos API direktyvos bet ir papildomai PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko. Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjai privalėjo teikti šiuos duomenis, t. y. keleivių duomenys nuo Įstatymo įsigaliojimo momento privalėjo būti teikiami elektroninių ryšių priemonėmis. Kadangi vežėjams būtinas tam tikras laikas pasirengti ir pritaikyti sistemas, jog galėtų teikti keleivių duomenis elektroninių ryšių priemonėmis, Policijos departamentas komunikavo ir informavo visus vežėjus, įskaitant ir Ryanair, apie Lietuvos Respublikos teisinio reguliavimo pasikeitimus iki šių pakeitimų įsigaliojimo. Techniniais ir pasirinktų informacinių sistemų suderinamumo klausimais Policijos departamentas su pareiškėjo atstovais rengė vaizdo konferencijas.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo Ryanair DAC skundą atmetė.

16. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. nutarimo transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr. IN/8271/88/LT/17, kuriuo pareiškėjui paskirta 4 200 Eur bauda, pagrįstumo ir teisėtumo.

17. Teismas nustatė, kad:

17.1. Valdyba 2017 m. lapkričio 21 d. surašė Protokolą pareiškėjui už tai, kad Ryanair DAC 2017 m. lapkričio 19 d. 23 val. 35 min. (tvarkaraštyje numatytas atvykimas 22 val. 40 min.) į Kauno oro uostą, Lietuvos Respublika, atskraidino 165 keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto, Izraelio valstybė, tačiau nepateikė Įstatyme nustatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

17.2. Policijos departamentas, išnagrinėjęs Įstatymo pažeidimo bylą Nr. IN/8271/88/LT/17 Nutarimu vežėjui Ryanair skyrė Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą 4 200 Eur baudą už tai, kad vežėjas nustatyta tvarka nepateikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatytą bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, tuo pažeisdamas Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo Nutarimą naikinti tuo pagrindu, kad API direktyva netinkamai perkelta į Įstatymą. API direktyvos nuostatos yra aiškios ir tikslios, todėl negalima reikalauti platesnės informacijos, taip pat API direktyvoje įsakmiai riboti informacijos saugojimo terminai, tačiau Įstatyme nustatyti platesnis sąrašas teiktinų duomenų ir žymiai ilgesnis informacijos saugojimo terminas. Pareiškėjo teigimu, procesiniai dokumentai, neatsižvelgiant į prašymus teikti kitais adresais, buvo teikiami tik oficialiuoju Ryanair registracijos adresu. Be to Ryanair nebuvo informuotas ir nežinojo apie privalomą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių narių duomenis pagal API direktyvą ir dėl to jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pritaikyti duomenų bazes ir atlikti kitus veiksmus, kad galėtų tinkamai ir laiku pasirengti teikti keleivių duomenis.

19. Teismas pažymėjo, kad byloje taikytinoje Įstatymo redakcijoje nurodoma, kad minėtas įstatymas įgyvendina be kitų ir API direktyvą dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis ir PNR direktyvą dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn. 2016 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-2483 projektą, kuriuo Įstatymas išdėstytas nauja redakcija, parengė ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikė Seimo narių grupė. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymu Įstatymo nuostatos buvo suderintos su ES teisės aktais, reglamentuojančiais vežėjų pareigą teikti keleivių duomenis. Teismas konstatavo, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad priimant Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma Lietuvos Respublikos pareiga perkelti be kitų ir API direktyvos ir PNR direktyvos nuostatas į nacionaline teisę. Teismas pabrėžė, kad nei viena iš Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių saugaus eismo užtikrinimą ir kitus su transporto veikla susijusius santykius nėra pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl šis teisės aktas yra galiojantis ir teisėtas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę API direktyvos ir PNR direktyvos nuostatas.

20. Teismas akcentavo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju Įstatyme nustatytos pareigos nevykdė, nepateikė keleivių skrydžio duomenų. Pareiškėjas kaip aplinkybę sutrukdžiusią šiuos duomenis pateikti įvardija netinkamą procesinių dokumentų įteikimą. Pasisakydamas dėl šio pareiškėjo argumento, teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog Valdyba 2017 m. lapkričio 22 d. pareiškėjo buveinės adresu registruotu paštu Pranešimą dėl bylos nagrinėjimo. Valdyba 2017 m. lapkričio 23 d. elektroniniu paštu pareiškėjo atsakingam asmeniui, Ryanair klientų aptarnavimo centrui ir kitiems Ryanair atstovams elektroninio pašto adresais išsiuntė Protokolo ir Pranešimo dėl bylos nagrinėjimo skenuotas kopijas su informacija apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūlymą susipažinti su bylos medžiaga ir raštu pateikti paaiškinimus. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, konstatavo, kad jie patvirtina, jog atsakovo registruotas laiškas su Panešimu dėl bylos nagrinėjimo vežėjui buvo išsiųstas tinkamai, Įstatyme nustatytu būdu. Teismas papildomai pažymėjo, kad atsakovas, tinkamai išsiuntęs korespondenciją, ėmėsi ir papildomų veiksmų t. y. pareiškėjo atsakingam asmeniui ir kitiems Ryanair atstovams elektroninio pašto adresais išsiuntė Protokolo ir Pranešimo dėl bylos nagrinėjimo skenuotas kopijas su informacija apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūlymą susipažinti su bylos medžiaga ir raštu pateikti paaiškinimus, be to, atsakovas, siekdamas efektyvesnio proceso, iš karto pateikė dokumento vertimą į anglų kalbą.

21. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Pranešimas ir Protokolas turėjo būti siunčiami adresu, kurį Policijos departamento atstovui ne kartą buvo nurodžiusi Ryanair atstovė, o ne oficialiu Ryanair buveinės adresu, teismas pažymėjo, kad byloje pateiktas 2017 m. gruodžio 20 d. vežėjo atstovo elektroninis laiškas Valdybai patvirtina, kad apie kitą korespondencijos pristatymo adresą atsakovui buvo žinoma tik nuo minėto elektroninio laiško gavimo. Byloje duomenų, kad vežėjas apie kitą adresą, kuriuo norėtų gauti informaciją, iki Pranešimo dėl bylos nagrinėjimo išsiuntimo atsakovui nei Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta rašytine forma, nei kitokiu būdu nebuvo pateikęs.

22. Vertindamas pareiškėjo argumentą, kad jis nebuvo informuotas ir nežinojo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių narių duomenis pagal API direktyvą ir dėl to jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pritaikyti duomenų bazes ir atlikti kitus veiksmus, jog galėtų tinkamai ir laiku pasirengti teikti keleivių duomenis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomas aplinkybes paneigia byloje pateikti įrodymai, kurie patvirtina, jog Policijos departamentas, žinodamas, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas pasirengti ir pritaikyti sistemas, kad galėtų teikti keleivių duomenis elektroninių ryšių priemonėmis, visais įmanomais būdais komunikavo ir informavo visus vežėjus, įskaitant ir pareiškėją, apie Lietuvos teisinio reguliavimo pasikeitimus ir pasikeitimų ypatumus. Policijos departamentas 2016 m. spalio 14 d. raštu Nr. 5-S-8090 informavo visus vežėjus, įskaitant ir pareiškėją, apie teisinio reguliavimo pasikeitimus ir pakvietė į pasitarimą, skirtą pasikeitimams aptarti.

23. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas gavo oficialų įspėjimą ir turėjo galimybę su juo susipažinti, tačiau elgėsi nerūpestingai, nesiėmė konkrečių veiksmų, kad pasiruoštų teikti duomenis teisės aktų nustatytu būdu ir tvarka, vilkino sutarimą dėl konkrečių terminų ir konkrečių informacinių sistemų suderinimo darbų pradžios. Bylos medžiaga patvirtinta, kad pareiškėjas buvo informuotas ir žinojo apie privalomumą teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis pagal APT direktyvą. Pareiškėjui apie pasikeitusį Lietuvoje teisinį reglamentavimą ir iš to kylančias pareigas tapo žinoma 2016 m. lapkričio 3 d., o tai paneigia pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pritaikyti duomenų bazes ir atlikti kitus veiksmus, kad galėtų tinkamai ir laiku pasirengti teikti keleivių duomenis.

24. Teismas nusprendė, kad Valdyba tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes bei pagrįstai konstatavo, jog Ryanair pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį. Nutarimu skirta ekonominė sankcija yra adekvati bei proporcinga, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo šį Nutarimą panaikinti, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

25. Teismas, vertindamas teismo posėdyje pateiktą pareiškėjo prašymą kreiptis į ES Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nagrinėjant bylą bei taikant ES teisės normas, iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje ES teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos, atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį nėra tiesiogiai taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios vežėjų pareigą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus. Teismui nagrinėjamoje byloje nekilo pagrįstų abejonių dėl ES teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo ES teisei, byloje keliami klausimai yra aiškūs, dėl jų nekyla jokių abejonių, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo netenkintinas.

26. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau pareiškėjo skundą atmetus kaip nepagrįstą, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo atlyginti pareiškėjo patirtas teismo išlaidas.

III. 27. Pareiškėjas Ryanair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti, jei nebūtų tenkintas pirmasis prašymas, sumažinti byloje paskirtą baudą vežėjui Ryanair DAC iki minimalios Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme numatytos baudos, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

28. Pareiškėjas nurodo, kad API ir PNR direktyvos yra priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, taip pat reikalavimo pagal vieną iš jų kol kas vežėjui pateikti keleivių duomenis nekyla. Į šias aplinkybes, taip pat į visiškai skirtingą direktyvų reguliavimą ir skirtingus jų tikslus, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, neįvertino ir priėmė naikintiną sprendimą. Vežėjui kilo pagrįstų abejonių dėl duomenų teikimo ir jų saugumo, kadangi Įstatymo 191 straipsnyje numatyti keleivių duomenys yra apibrėžti šio Įstatymo 1 priede. Pagal Įstatymo reguliavimą vežėjas privalėjo pateikti šiuos duomenis ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau, nei pradedamas skrydis. Toks reikalavimas pateikti duomenis yra perteklinis, prieštaraujantis API direktyvai, kadangi joje dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis. Informacijos rinkimas apie keleivius turi būti aiškiai apibrėžtas, neperteklinis ir užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, kaip tai numatyta Direktyvoje Nr. 95/46/EB (6 str.). Įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir jos saugojimo terminai yra aiškiai prieštaraujantys API direktyvos tikslams, direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai. Reikalavimas teikti platesnius, nei numatyta API direktyvoje duomenis, t. y. reikalavimas pateikti PNR duomenis remiantis API direktyva, prieštarauja API direktyvai, Direktyvai Nr. 95/46/EB, todėl teismo sprendimas naikintinas.

29. Pareiškėjas nurodo, kad API direktyvoje nustatytą informaciją vežėjas Ryanair teikia ir kitose ES valstybėse narėse, tačiau informacijos jose teikiama tiek, kiek nurodoma direktyvoje. PNR informaciją vežėjai privalės teikti įgaliotai institucijai Lietuvoje – Policijos departamentui, nuo 2018 m. gegužės 25 d., taigi kol kas reikalavimas vežėjams teikti daugiau informacijos apie keleivius, nei numatyta API direktyvoje neegzistuoja, todėl didesnio kiekio, nei nurodyta API direktyvoje reikalavimas pateikti vežėjams yra perteklinis, peržengiantis API direktyvos ribas. To pirmosios instancijos teismas neįvertino ir todėl priėmė naikintiną sprendimą. Jei valstybės narės teisės aktai prieštarauja ES teisės aktams (Įstatymas aiškiai prieštarauja API direktyvai), yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

30. Pareiškėjas tvirtina, kad aišku, kodėl jis neteikė keleivių duomenų, kol jų kiekis ir teikimo būdas nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai suderintas su Policijos departamentu. Pareiškėjas visose ES šalyse teikia API keleivių duomenis ir yra pritaikęs savo informacines sistemas centriniam tokių duomenų teikimui, tačiau akivaizdžiai perteklinis reikalavimas Lietuvos Respublikoje užkirto kelią ir pačiam vežėjui laiku ir tinkamai pateikti duomenis.

31. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato „vieno langelio principą“, jį aiškinant kaip ES teisės aktais suteikiamą teisę įgaliotoms ES valstybių institucijoms rinkti didesnį kiekį duomenų, nei numatyta API ar PNR direktyvose, ir vėliau tuos duomenis naudoti tikslams, nebūtinai nustatytiems direktyvose, kurių įgyvendinimą šios institucijos privalo užtikrinti. Šis principas reiškia ne galimybę rinkti daugiau duomenų, bet techninių priemonių, naudojamų rinkti skirtingus duomenis, t. y., pvz., vienos duomenų bazės naudojimas skirtingiems duomenims rinkti ir apdoroti, bet ne direktyvų įgyvendinimo tikslais rinkti daugiau informacijos, nei numatyta direktyvose ir naudoti šiuos duomenis ne būtinai direktyvose, kurios įgyvendinamos Įstatyme, nustatytiems tikslams, pvz., API duomenis naudoti siekiant kovoti su terorizmu ir sunkiais nusikaltimais.

32. Pareiškėjas nurodo, kad Nuomonėje pažymėta, jog, kaip nustatyta API direktyvoje, duomenys, kuriuos gauna pasienio kontrolės institucijos, gali būti saugomi ilgiau nei 24 val. tik tuo atveju, jei jų reikia tokių institucijų nustatytoms funkcijoms vykdyti. Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Šio Įstatymo 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra naudojami konkrečiais teroristinių ar labai sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslais. Taigi Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė nei numatyta API direktyvoje, o tai prieštarauja API direktyvos tikslams ir esmei. Nei savo atsiliepime, nei bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme atsakovas nenurodė, kokiems būtent tikslams Lietuvos Respublikoje informacija yra saugoma ilgesnį laiką, nei nustatyta API direktyvoje.

33. Pareiškėjas teigia, kad vykstant dialogui tarp vežėjo ir Policijos departamento jis buvo suklaidintas, kadangi pagrįstai (informacija teiktina per www.pnr.lt svetainę, taip pat visa vežėjui siųsta informacija buvo įvardinta kaip PNR duomenys) manė, jog visa institucijos siunčiama informacija yra susijusi su PNR direktyvos įgyvendinimu ir atsiradus prievolei teikti informaciją pagal API direktyvą neturėjo pakankamai laiko ir resursų pritaikyti savo sistemų teikti institucijai keleivių duomenų pagal API direktyvą. Vykstant deryboms ir Ryanair planuojant įgyvendinti Įstatymo reikalavimus, t. y. teikti keleivių duomenis pagal PNR direktyvą nuo 2018 m. gegužės mėnesio, įvyko nesusipratimas, kadangi Policijos departamentas aiškiai ir nedviprasmiškai, neapjungdamas kitų Įstatymu įgyvendinamų ES teisės aktų, nepaaiškino vežėjui apie artėjančią pareigą teikti keleivių duomenis pagal API direktyvą. Į bylą pateikti įrodymai įrodo, kad vežėjas su institucija derinosi dėl PNR, ne API direktyva reikalaujamų perduoti duomenų pateikimo. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad procesiniai dokumentai Ryanair buvo įteikti tinkamai. Paskirta 4 200 Eur bauda yra per didelė, prieštaraujanti teisingumo ir proporcingumo principams. Pareiškėjas bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, prieš skirdamas baudas, Policijos departamentas privalėjo suteikti visą informaciją vežėjui apie renkamus duomenis, suteikti laiko pritaikyti technines priemones duomenims pateikti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas prašymas panaikinti Nutarimą, naikintinas.

34. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

35. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo siekis nuginčyti pareigą teikti keleivių duomenis, kaip kylančią ne iš nacionalinio reguliavimo – Įstatymo ir kitų poįstatyminių teisės aktų, o tiesiogiai iš API direktyvos, yra nepagrįstas, atmestinas ir yra esminis vertinant kitus skundo argumentus.

36. Atsakovas nurodo, kad, vertinant Įstatymo reikalavimus bendrame abiejų direktyvų kontekste, apimtis nėra perteklinė, o duomenų saugojimo ir pateikimo įgaliotam padaliniui terminai ir duomenų tvarkymas niekaip neprieštarauja galiojantiems teisės aktams. Nuomonė yra neaktuali, todėl, kad buvo priimta dar 2006 metais, t. y. tuo metu, kai galiojo tik API direktyva, ir niekaip neatspindi teisinio reguliavimo pokyčių, įvykusių per pastaruosius 10–11 metų, ypač susijusių su šios srities teisinio reguliavimo pakeitimais, padarytais 2016 m. priimta PNR direktyva. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apskritai nėra pasisakęs dėl keleivių duomenų rinkimo „vieno langelio principu“, todėl yra neaišku ką pareiškėjas ginčija. Duomenys yra tvarkomi ir saugomi pagal nacionalinės teisės aktus, kurie visiškai atspindi API direktyvoje nustatytus tikslus ir tvarką, kuri ir suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei to būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. Šie duomenys, juos tvarkantiems subjektams yra pasiekiami 24 val., t. y. tokį terminą, kurį būtent ir apibrėžia API direktyva. Toks duomenų tvarkymo modelis, kai API ir PNR duomenys tvarkomi toje pačioje sistemoje techniškai užtikrinant skirtingą duomenų tvarkymo režimą, Europos Komisijos yra pripažintas gerąja praktika. 2016 m. lapkričio 3 d. Pareiškėjui jau buvo žinoma apie pasikeitusį Lietuvoje teisinį reglamentavimą ir iš to kylančias pareigas, tai paneigia pareiškėjo prielaidą, kad dėl to jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pritaikyti duomenų bazes ir atlikti kitus veiksmus, jog galėtų tinkamai ir laiku pasirengti teikti keleivių duomenis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas aplinkybes, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu pareiškėjui ir priėjo teisingos išvados, kad procesiniai dokumentai Ryanair buvo įteikti tinkamai. Paskirta bauda nėra per didelė, yra adekvati padarytam pažeidimui. Kadangi pareiškėjas apie prievolę teikti informaciją sužinojo vėliausiai 2016 m. lapkričio mėnesį, o pažeidimas padarytas 2017 m. spalio 31 d., manytina, jog buvo pakankamai ilgas laiko tarpas pritaikyti duomenų bazes informacijai perduoti. Pareiškėjas tik 2018 m. kovo 5 d. pateikė oficialų pranešimą apie pasirenkamus duomenų teikimo būdus ir formatus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. gruodžio 29 d. nutarimo Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr. IN/8271/88/LT/17, kuriuo vežėjui Ryanair skirta bauda už tai, kad jis nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Nutarimą, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti Nutarimą, nes API ir PNR direktyvų nuostatos yra Įstatymu tinkamai perkeltos į nacionalinę teisę, o pareiškėjas 2017 m. lapkričio 19 d. 23 val. 35 min. (tvarkaraštyje numatytas atvykimas 22 val. 40 min.) į Kauno oro uostą, Lietuvos Respubliką, atskraidino 165 keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto (Izraelis) ir nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog pareiškėjui paskirta per didelė bauda bei bauda paskirta be išankstinio pranešimo, nesuteikiant pareiškėjui laiko pritaikyti technines priemones duomenims surinkti.

39. Primintina, kad Įstatymo 191 straipsnio 1 dalis nustato, jog vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu oro keliais, ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis, privalo šio straipsnio 2 dalyje nurodytam įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius. Šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (Įstatymo 191 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 191 straipsnio 6 dalį, šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Šio Įstatymo 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra naudojami konkrečiais teroristinių ar labai sunkių ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslais. Oro vežėjo pateikti šio Įstatymo 1 priede nenumatyti ypatingi ir kiti asmens duomenys informacinėje sistemoje nedelsiant ištrinami.

40. Pagal Įstatymo 1 priedo 1 punktą bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis sudaro šie keleivių duomenys (kiekvieno keleivio): keleivio duomenų įrašo (PNR) unikalus kodas; vardas (vardai), pavardė (pavardės), gimimo data, lytis; pilietybė; vizos ar kito dokumento, pagrindžiančio galimybę būti šalyje, duomenys (tipas, numeris, išdavimo data, išdavimo įstaiga, galiojimo pabaigos data); kelionės dokumento duomenys (tipas, numeris, išdavusi valstybė, galiojimo pabaigos data); kontaktinio adreso duomenys (valstybė, gyvenamoji vietovė, gatvė, namo numeris, buto numeris, pašto kodas); kontaktiniai duomenys (elektroninio pašto adresas, telefono numeris); keleivio registravimo laikas, įlipimo į lėktuvą būsena (neatvyko, atvyko). Pagal Įstatymo 1 priedo 2 punktą, bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis sudaro šie bilietų duomenys (kiekvieno bilieto): bilieto numeris; bilieto rezervavimo arba patvirtinimo data, bilieto klasė; skrydį vykdantis faktinis oro vežėjas (pavadinimas, kodas); skrydžio duomenys (numeris, išvykimo data, atvykimo data, informacija, iš kur arba į kur vykdomas skrydis (galutinis tikslas), iš kur arba į kur vykdomas skrydis (tarpinis tikslas), atvykimo ir išvykimo neatitikimas); registruoto bagažo duomenys (numeris, vienetai, svoris, specialusis bagažas, papildomas bagažas); sėdimoji vieta (bilieto pirkimo arba rezervavimo metu ir skrydžio metu); bilieto rezervavimą atlikusios kelionių agentūros, kelionių agento ar kito bilietą pardavusio ūkio subjekto unikalus atpažinimo kodas. Mokėjimo duomenys: mokėjimo tipas (grynaisiais, mokėjimo kortele, banko pavedimu); suma (eurais); mokėtojo duomenys (vardas, pavardė, gyvenamosios vietos duomenys, pavadinimas, buveinės adresas, elektroninio pašto adresas, telefono numeris); mokėjimo kortelės duomenys (tipas, numeris, galiojimo pabaigos data, savininko vardas, pavardė, pavadinimas) (Įstatymo 1 priedo 3 p.).

41. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad Įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir duomenų saugojimo terminai prieštarauja API direktyvos tikslams; ši direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai, o PNR informaciją pareiškėjas privalo teikti įgaliotai institucijai tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., todėl pažeidimo metu pareiškėjas neturėjo teikti daugiau informacijos, nei nurodyta API direktyvoje. Pareiškėjo teigimu, reikalavimas pateikti PNR duomenis remiantis API direktyva, prieštarauja Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės priimtai nuomonei Nr. 9/2016 dėl API direktyvos dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo (patvirtinta 2006 m. rugsėjo 28 d.) (toliau – ir Darbo grupės nuomonė). Pareiškėjas teigia, kad „vieno langelio principas“ reiškia ne galimybę rinkti daugiau duomenų nei numatyta direktyvose, bet techninių priemonių naudojimą renkant skirtingus duomenis. Dėl duomenų saugojimo trukmės, pareiškėjas nurodo, kad Įstatymu yra nustatyta ženkliai ilgesnė (6 mėnesių ir 5 metų) nei numatyta direktyvose (24 valandos) trukmė. Pareiškėjas tvirtina, kad nebuvo tinkamai informuotas ir jam nebuvo žinoma apie pareigą teikti keleivių iš trečiųjų šalių duomenis, be to, procesiniai dokumentai jam buvo pateikti netinkamai. Pareiškėjo teigimu, atsakovo paskirtos baudos dydis yra per didelis, paskirtas neįvertinus, jog pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu ir tam pasitelkė atstovus, bei bauda buvo paskirta be išankstinio pranešimo, nesuteikiant pareiškėjui laiko pritaikyti technines priemones duomenims surinkti.

42. Išnagrinėjus ir įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų API ir PNR direktyvų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę ir jų taikymo, PNR informacijos atsakovui teikimo termino, Darbo grupės nuomonės taikymo, duomenų saugojimo trukmės, tinkamo informacijos pareiškėjui pateikimo ir galimybės pasiruošti teikti duomenis, taip pat dėl baudos paskyrimo teisėtumo, daroma išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą, nustatė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, kurioje buvo nagrinėjamas analogiškas tiek faktinėmis, tiek teisinėmis aplinkybėmis ginčas, buvo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais argumentai, kuriais teigiama, kad Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitose administracinėse bylose (žr., pvz., 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2382-575/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2213-756/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2460-520/2019) kuriose buvo nagrinėjamas analogiškas ginčas, pripažino, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai už tokį pat pažeidimą buvo paskirta bauda.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus, ESTT praktiką, susidariusią faktinę situaciją, kai vežėjas nepateikia bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius iš ne ES šalių į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, konstatavo, kad pareiškėjo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis atsirado ne nuo 2018 m. gegužės 25 d., nes tai yra galutinis terminas, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi, o įsiteisėjus atitinkamoms Įstatymo nuostatoms.

Įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas, nors pagal PNR direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis, tačiau įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka, be to, API direktyva buvo padaryta išlyga institucijų pareigai panaikinti duomenis per 24 valandas, jei jie reikalingi vėlesnėms už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus.

Darbo grupė turi ne privalomąjį, o patariamąjį statusą, o jos nuomonė priimta 2006 m. rugsėjo 28 d., t. y. dar iki atsirandant naujam ES teisiniam instrumentui (PNR direktyvai), todėl jos pateiktas vertinimas API direktyvos atžvilgiu yra izoliuotas ir neatspindintis pasikeitusios faktinės bei teisinės situacijos. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai inter alia (be kita ko) reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar plėtodamas veiklos kryptis (šiuo atveju – pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne ES šalių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti.

45. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo skundą dėl Nutarimo panaikinimo atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2019 m. lapkričio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019.

46. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

47. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina teismo precedentų doktrinos svarbą ir pritaria, kad dinamiškas interpretavimas laikytina priemone, kuri suteikia teismui reikalingą lankstumą, siekiant apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Protokoluose įtvirtintų teisių įgyvendinimą (žr. 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje UAB „Orlen Lietuva“ prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45849/13). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento (žr. 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

48. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios ar proceso teisės normas, ar netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes.

49. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas buvo netinkamai informuotas apie administracinę procedūrą, nes vykstant dialogui tarp pareiškėjo ir Policijos departamento, pareiškėjas buvo suklaidintas, kadangi manė, jog visa institucijos siunčiama informacija yra susijusi su PNR direktyvos įgyvendinimu ir atsiradus prievolei teikti informaciją pagal API direktyvą neturėjo pakankamai laiko ir resursų pritaikyti savo sistemų teikti institucijai keleivių duomenų pagal API direktyvą, nustatė, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, inter alia (be kita ko) pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu. Pabrėžtina, jog informacija buvo pateikta ir A. M. P., kuri nurodė esanti pareiškėjo atstovė, atsakinga už ryšius su institucijomis PNR ir API direktyvų pagrindu teikiamos informacijos klausimais, todėl teigti, jog pareiškėjas buvo suklaidintas ar nesuprato jam siunčiamos informacijos turinio, nebuvo jokio pagrindo. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl yra nepagrįstas ir šis pareiškėjo argumentas.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo klaidingai aiškina „vieno langelio principo“, nes šis principas reiškia ne galimybę rinkti daugiau duomenų nei numatyta direktyvose, bet techninių priemonių naudojimą renkant skirtingus duomenis. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl „vieno langelio principo“, todėl šis pareiškėjo argumentas nėra vertinamas.

51. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu policijos įstaiga nustato, kad šio Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytas vežėjas nepateikė arba pateikė ne visus ar neteisingus šio Įstatymo 1 priede nurodytus duomenis arba juos pateikė vėliau negu nustatyta šio Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje, tokiam vežėjui skiriama nuo trijų tūkstančių šimto aštuoniasdešimt šešių iki penkių tūkstančių dviejų šimtų keturiolikos eurų bauda už kiekvieną skrydį, kuriuo buvo vežami keleiviai. Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas pagal sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas šio Įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nurodytame nutarime. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma: 1) vežėjo pagalba Valstybės sienos apsaugos tarnybai ar policijos įstaigai atliekant šio Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą; 2) tai, kad šio Įstatymo reikalavimų pažeidimas padarytas dėl psichinės ar fizinės prievartos.

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam paskirta per didelė bauda. Pareiškėjo teigimu, tarp jo ir atsakovo vyko susitikimai, vaizdo konferencijos, buvo kontaktuojama elektroniniu paštu, jam nebuvo suteikta pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybes, kitose valstybėse duomenys buvo teikiami naudojant „Type B“ informacinę sistemą, 2017 m. gruodžio 13 d. pokalbio metu sutarta dėl kito nei IATA Type B duomenų teikimo būdo – IBM MQ protokolo, o tai vertintina kaip pareiškėjo siekis bendradarbiauti su institucija ir tai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu, ir nenustatė, jog yra pareiškėjo nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pareiškėjas kitose administracinėse bylose, nurodytose šios nutarties 43 punkte, teikdamas apeliacinį skundą ir nurodydamas, kad jam paskirta per didelė bauda už tokį pat pažeidimą, nurodė analogiškas aplinkybes, dėl kurių jam paskirta bauda turėtų būti sumažinta, tačiau šios aplinkybės minėtose bylose nebuvo pripažintos pagrindu sumažinti pareiškėjui baudą. Teisėjų kolegija šioje byloje remiasi nurodytose bylose pateiktais išaiškinimais dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su jam paskirtos baudos mažinimu, ir pažymi, kad 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019 nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl baudos dydžio.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti sumažinta paskirta bauda, pažymi, kad šioje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima suabejoti paskirtos baudos dydžiu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui nėra paskirta maksimali bauda, o paskirtas galimos sankcijos vidurkis, nenustatytos Įstatyme nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, jog bylai nagrinėti buvo pasitelkti atstovai, pati savaime negali būti vertinama kaip pagalba tyrimui.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, padarytos išvados dėl ginčo esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką.

55. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

56. Pareiškėjas prašo jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, paliekamas nepakeistu, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai (ABTĮ 44 str. 1 d.), todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė