2020-01-08 Nr. AB-559-3-61-3-02346-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1512-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02346-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. J. (N. Y.) ir D. J. (D. Y.), atstovaujamos N. J., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos N. J. (N. Y.) ir D. J. (D. Y.) (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-11)50U-1155;1156) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikinti pareiškėjoms išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Skunde pareiškėjos nurodė, kad leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje N. J. ir jos nepilnametei dukrai D. J. buvo išduoti po to, kai 2016 m. balandžio 22 d. N. J. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu D. K.. Skundžiamame Sprendime Departamentas konstatavo, jog D. K. pareiškėjoms išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikotarpiu faktiškai gyveno ir dirbo Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje (toliau – ir JK), kur yra jo pagrindinis interesų centras, šis išvykimas nelaikytinas trumpalaikiu ar epizodiniu, todėl N. J. neatitinka leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju išdavimo sąlygų, be to, gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjų teigimu, tokia Departamento išvada yra nepagrįsta, kadangi D. K. į užsienį išvyko laikinai uždarbiauti, t. y. pagerinti šeimos finansinę padėtį bei grąžinti skolas, jis reguliariai grįždavo, palaikė šeimyninius santykius su N. J. ir savo vaikais iš kitos santuokos. Nei savo būsto, nei nuolatinės gyvenamosios vietos D. K. JK neturi, jo šeima gyvena Lietuvoje. Įsikurti JK D. K. ir N. J. neketino, nes Lietuvą laikė savo interesų centru. Be to, Departamento pareigūnai D. K. ir neklausė, kurią valstybę jis laiko savo interesų centru. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) informacinėje sistemoje nefiksuojami duomenys apie atvykimą į Lietuvą autobusu ar lengvuoju automobiliu. D. K. į Lietuvą atvyksta dažniau nei nurodo atsakovas, jis nuolat remia šeimą finansiškai. Įrodymų, kad N. J. piktnaudžiauja migracijos procedūromis, Departamentas nepateikė. N. J. nuo 2018 m. sausio 12 d. užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nuo 2018 m. lapkričio iki 2019 m. balandžio lankė pardavėjos specialybės kursus.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Departamentas nurodė, kad aplinkybė, jog D. K. gyvena užsienio valstybėje, o N. J. – Lietuvoje, negali būti laikoma šeimos susijungimu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio prasme, todėl pareiškėja neatitinka leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju sąlygų. Pareiškėja siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jos nelegalios migracijos grėsmė. D. K. išvykimas į JK nelaikytinas trumpalaikiu ar epizodiniu, kadangi jis yra emigravęs nuo 2017 m. rugpjūčio iki šiol, o tai reiškia, jog leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (nuo 2017 m. rugsėjo 8 d. iki šiol) pareiškėja neatitinka leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju išdavimo sąlygų ir tai yra pagrindas panaikinti šį leidimą. Šeimos susijungimas galėtų įvykti JK, todėl užsienietė, siekdama gyventi kartu su sutuoktiniu, turėtų kreiptis dėl šeimos susijungimo į kompetentingas JK migracijos institucijas. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu duomenų apie užsienietės prašymą įdarbinti Užimtumo tarnybos sistemoje nerasta.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – panaikino Departamento Sprendimą ir pareiškėjų atstovui advokatui Egidijui Labuckui priteisė 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad: N. J. 2017 m. birželio 29 d., Migracijos grupei pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, t. y. atvykstant gyventi į Lietuvos Respubliką, nes Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis D. K., taip pat pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu jos nepilnametei dukrai D. J.; Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius 2017 m. rugpjūčio 8 d. priėmė sprendimą pakeisti N. J. leidimą laikinai gyventi ir išduoti jai naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus; Migracijos grupė 2017 m. rugsėjo 8 d. išdavė N. J. ir D. J. leidimus laikinai gyventi Nr. LT7417633 ir Nr. LT7417634, galiojančius iki 2019 m. rugsėjo 8 d.; Departamentas 2018 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. (15/5-2)11U-476(00508; 00509) panaikino pareiškėjoms išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2743-815/2018 Departamento 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-476(00508; 00509) panaikino; Departamentas 2019 m. birželio 20 d. Sprendimu panaikino N. J. ir jos dukrai D. J. išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Teismas taip pat nustatė, kad N. J. 2019 m. birželio 5 d. Migracijos grupei pateiktame paaiškinime „Dėl gyvenimo Lietuvos Respublikoje, turimų lėšų ir išvykų“ patvirtino aplinkybę, kad jos sutuoktinis Lietuvos Respublikoje faktiškai negyvena, nurodė, jog: D. K. dirba Anglijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, prieš tai – (duomenys neskelbtini) mieste, skirtingose įmonės, darbą susiranda per įdarbinimo agentūrą, dirba kepykloje; į Lietuvos Respubliką atvyksta skirtingais laikotarpiais, kada tiksliai 2017 metais buvo atvykęs, pareiškėja neprisiminė, 2018 metais Lietuvos Respublikoje buvo birželio–rugpjūčio mėnesiais, gruodžio mėnesį (maždaug 2 savaites), 2019 m. kovo 6–22 d.; su sutuoktiniu pareiškėja bendrauja telefonu, paskutinį kartą telefonu kalbėjosi birželio 1 d.; sutuoktinis darbo tikslais didesnę laiko dalį būna užsienyje, todėl švenčių kartu švęsti nėra galimybės; 2018 m. per Kalėdas buvo susirinkę su vaikais prie vaišių stalo; D. K. būnant Lietuvos Respublikoje dažniausiai kartu su vaikais vyksta į iškylas gamtoje arba pas draugus. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis pareiškėjos leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu D. K. buvo Lietuvos Respublikoje nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d., nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2018 m. kovo 13 d., nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. gegužės 11 d., nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2018 m. birželio 29 d., nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 11 d., nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. kovo 22 d. Byloje taip pat pateikti duomenys apie D. K. deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje – jis nuo 2013 m. lapkričio 5 d. deklaravo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini).

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad N. J. nuo 2017 m. vasario 25 d. Lietuvos Respublikoje nedirba, nuo 2018 m. sausio 12 d. yra registruota Užimtumo tarnyboje kaip bedarbė. Valstybinio socialinio draudimo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus pateiktais duomenimis, jai nuo 2018 m. sausio 20 d. iki 2018 m. spalio 19 d. buvo mokama nedarbo išmoka. Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Visagino skyriaus duomenimis, N. J. nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. balandžio 29 d. buvo mokama mokymosi stipendija. 2019 m. balandžio 29 d. N. J. Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centre įgijo pardavėjo kvalifikaciją.

9. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad teisė apsigyventi bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje, siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus yra viena iš Europos Sąjungos piliečių teisių, nustatytų Europos Bendrijos steigimo sutartyje. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.16 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 2.17 straipsnio 1 dalies nuostatomis dėl gyvenamosios vietos nustatymo.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog N. J. ir D. K. santuoka būtų nutrūkusi, nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėja piktnaudžiavo (piktnaudžiauja) santuoka. D. K. savo gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje. Santuokos metu N. J. 2016 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo butą (duomenys neskelbtini). Nors D. K. nuo 2017 metų dirba užsienyje, iš VSAT duomenų matyti, kad Lietuvoje jis lankosi dažnai. Taip pat byloje pateikti duomenys apie tai, kad D. K. turi Lietuvoje gyvenančių vaikų iš ankstesnės santuokos.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad D. K. asmeniniai, socialiniai interesai yra Lietuvoje. Teismo posėdyje apklausti D. K. nebuvo galimybės, kadangi jis 2019 m. rugpjūčio 26 d. išvyko iš Lietuvos į JK, (duomenys neskelbtini) miestą, o apie jo galimą grįžimo į Lietuvą laiką N. J. nebuvo žinoma, nes tai priklauso nuo to, ar darbdavys suteiks jam galimybę išvykti. Teismas sprendė, kad vien tik aplinkybė, jog pareiškėjos sutuoktinis vyksta į užsienio valstybę dirbti, nėra pagrindas daryti išvadą, kad Lietuvoje jis negyvena.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad užsienio valstybėje D. K. būtų įsigijęs būstą ar kitą nekilnojamąjį turtą, užmezgęs kitus asmeninius, socialinius ryšius ar pakeitęs pilietybę. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad kitaip vertinant bylos aplinkybes, susidarytų situacija, kai Lietuvos Respublikos piliečiui, sudarius santuoką su trečiosios šalies piliečiu, būtų suvaržyta teisė laisvai pasirinkti darbą Europos Sąjungos valstybėse narėse. Be to, tuo atveju, kai užsienietis siekia pakeisti leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą (šeimos susijungimo atvejis), laikinas sutuoktinio išvykimas iš Lietuvos Respublikos nebūtinai turi būti vertinamas kaip paneigiantis minėtą sutuoktinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygą.

Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Departamentas ginčijamu Sprendimu nepagrįstai panaikino pareiškėjos ir jos nepilnametės dukros leidimus laikinai gyventi remdamasis vien ta aplinkybe, kad pareiškėjos sutuoktinis dirba užsienio valstybėje ir nuolat Lietuvos Respublikoje negyvena.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš byloje pateikto banko mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjų atstovas Egidijus Labuckas jų vardu sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį, kitų įrodymų apie patirtas teismo išlaidas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pareiškėjos nepateikė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 11 d. nutartimi pareiškėjų atstovui advokatui Egidijui Labuckui grąžino 0,50 Eur žyminio mokesčio permoką, todėl teismas už pareiškėjas žyminį mokestį sumokėjusiam jų atstovui iš atsakovo priteisė 22,50 Eur žyminio mokesčio sumą.

III. 11. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

12. Apeliaciniame skunde Departamentas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą išdėstytą poziciją, papildomai pažymi, kad N. J. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent šeimos susijungimo pagrindu, t. y. ji nurodė, kad atvyksta į Lietuvos Respubliką gyventi kartu su sutuoktiniu Lietuvos Respublikos piliečiu D. K. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas imperatyviai reglamentuoja, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.

Būtent aplinkybės dėl pareiškėjos sutuoktinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje yra esminės vertinant ginčijamo Sprendimo pagrįstumą, kadangi ginčijamame Sprendime buvo motyvuojama, kad pareiškėjos sutuoktinis D. K. yra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau jis faktiškai negyvena Lietuvos Respublikoje, nes yra emigravęs. Nuo 2017 m. birželio 29 d. iki 2019 m. birželio 20 d., t. y. užsienietės pastarojo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu, D. K. Lietuvoje praleido tik 82 dienas, taigi per dvejus metus pareiškėjos sutuoktinis net 90 proc. savo laiko praleido užsienyje, pareiškėja šių duomenų nepaneigė.

Departamentas atkreipė dėmesį, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūra yra atliekama ne civilinės, o migracijos teisės kontekste, todėl turi būti vadovaujamasi būtent specialiosiomis teisės normomis, t. y. Įstatymo nuostatomis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata yra imperatyvi, jos reikalavimai suformuluoti konkrečiai, todėl pirmosios instancijos teismas ją interpretavo nepagrįstai plačiai. Be to, vertindamas pareiškėjos sutuoktinio gyvenamąją vietą teismas rėmėsi išskirtinai CK 2.16 straipsnio ir 2.17 straipsnio nuostatomis, nors CK 2.12 straipsnis nustato, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje, kurioje jis nuolat ar daugiausiai gyvena, laikydamas tą valstybę savo socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta.

D. K. pastaruosius dvejus metus net 90 procentų savo gyvenimo laiko praleido ne Lietuvoje, taigi jo ekonominių interesų buvimo vieta yra ne Lietuvoje, o užsienyje. Aplinkybė, kad pareiškėjos sutuoktinis savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvoje, o ne užsienyje, nėra pagrindas manyti, kad D. K. nuolat gyvena Lietuvoje. Išvykdamas ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, jis privalėjo deklaruoti savo išvykimą, tačiau nesilaikė Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme nustatyto reikalavimo. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat pabrėžia, jog nuo to, kaip Lietuvos Respublikos pilietis naudojasi savo teise į laisvą asmenų judėjimą, priklauso trečiosios šalies piliečio atitiktis Lietuvos Respublikos migracijos reikalavimams.

Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos tikslas – sudaryti sąlygas šeimai kartu gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau pagal nustatytas aplinkybes pareiškėja kartu su sutuoktiniu Lietuvoje negyvena. Gavusi leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyvena piktnaudžiaudama migracijos procedūromis, nes su sutuoktiniu Lietuvoje būna vos apie 1 mėnesį, o sutuoktinio, grįžtančio atostogauti į Lietuvą, galėtų laukti Ukrainoje ir tik tam laikotarpiui atvykti į Lietuvą.

Šeimos susijungimas taip pat galėtų įvykti JK. Europos Sąjungos teisės aktai taip pat paneigia pirmosios instancijos teismo Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimą, kadangi pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos parlamento ir tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva), 7 straipsnio 2 dalį teisė gyventi suteikiama tiems šeimos nariams, kurie lydi ar vyksta kartu su Europos Sąjungos piliečiu į priimančią šalį, o ne atskirai nuo Europos Sąjungos piliečio.

13. Pareiškėjos N. J. ir D. J. atsiliepime į Departamento apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjos atsiliepime nurodo, jog Departamentas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjos sutuoktinio gyvenamoji vieta turi būti nustatoma remiantis specialiosiomis teisės normomis, kadangi nei Įstatymo nei kitose viešosios teisės normose nėra nustatyti specialūs kriterijai, pagal kuriuos turėtų būti sprendžiamas šis klausimas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog D. K. interesų centras yra Lietuvoje, pagrįstai vadovavosi CK nuostatomis bei byloje nustatytomis aplinkybėmis. Departamentas klaidingai interpretuoja ankstesnius N. J. paaiškinimus apie jos sutuoktinio gyvenimą ir darbą JK, N. J. niekada netvirtino, kad jos sutuoktinis į JK išvyko gyventi nuolat (emigravo). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad D. K. interesų centras yra JK.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ginčas šioje byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo panaikinti N. J. ir jos dukrai D. J. išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino, nustatęs, jog N. J. ir D. K. santuoka nėra nutrūkusi, byloje nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėja piktnaudžiavo (piktnaudžiauja) santuoka, D. K. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvoje, nors nuo 2017 metų dirba užsienyje, D. K. dažnai lankosi Lietuvoje, kurioje gyvena jo vaikai iš ankstesnės santuokos, todėl D. K. asmeniniai ir socialiniai interesai yra Lietuvoje. Teismas taip pat akcentavo, kad laikinas sutuoktinio išvykimas iš Lietuvos Respublikos nebūtinai turi būti vertinamas kaip paneigiantis sutuoktinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygą.

17. Atsakovas Departamentas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad D. K. išvykimas į Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę nėra laikinas ar epizodinis, nes jis dirbti į JK išvyko dar 2017 metais ir ten praleidžia didžiąją savo laiko dalį, todėl būtent ten faktiškai yra jo gyvenamoji vieta ir teisę į šeimos susijungimą N. J. turėtų įgyvendinti JK.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

19. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

21. Kaip minėta, Departamentas skundžiamą Sprendimą panaikinti pareiškėjoms išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje grindžia aplinkybe, kad N. J. sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis D. K. negyvena Lietuvoje ir kad sutuoktinių gyvenamųjų vietų buvimas skirtingose valstybėse negali būti laikomas šeimos susijungimu Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme.

22. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai užsienietis siekia pakeisti leidimą laikinai gyventi, išduotą šeimos susijungimo atveju, laikinas jo sutuoktinio išvykimas iš Lietuvos Respublikos nebūtinai turi būti vertinamas kaip paneigiantis tokio sutuoktinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygą (žr., pvz., 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1712/2012).

23. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, toks Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto normos aiškinimas nėra per platus ir neprieštarauja Europos Sąjungos teisiniam reguliavimui. Visų pirma pažymėtina, jog Direktyva, kurios nuostatomis apeliaciniame skunde remiasi Departamentas, yra taikoma Europos Sąjungos piliečiams, kurie naudojasi judėjimo laisve Europos Sąjungos viduje (t. y. išvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiais jie nėra), ir jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų (Direktyvos 3 str. 1 d.), o ne situacijoms, kai asmens susijungimas su šeimos nariais – trečiųjų šalių piliečiais – įgyvendinamas Europos Sąjungos valstybėje, kurios pilietybę toks asmuo turi, reguliuoti (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 25 d. sprendimo Metock ir kt., C-127/08, 73 punktą; 2011 m. liepos 15 d. sprendimo Dereci ir kt., C‑256/11, 56 punktą; 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo Iida, C-40/11, 51 punktą ir 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo O. ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, 41 punktą). Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog bendrąja prasme santuokinis ryšys negali būti laikomas išnykusiu, kol jo nenutraukė kompetentinga institucija, o taip nėra sutuoktinių atveju, kai jie paprasčiausia gyvena atskirai, net jei vėliau jie ir ketina išsiskirti, todėl sutuoktinis, kad įgytų išvestinę teisę gyventi šalyje, neturi būtinai nuolat gyventi su Europos Sąjungos piliečiu (žr., pvz., 1985 m. vasario 13 d. sprendimo Diatta, 267/83, EU:C:1985:67, 20 ir 22 punktus bei jau minėto sprendimo Iida, C‑40/11, EU:C:2012:691, 58 punktą).

24. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad: N. J. ir D. K. santuoka nėra fiktyvi ar nutraukta, todėl yra galiojanti; nors D. K. dirba JK, jis nuolat grįžta į Lietuvą, kur gyvena jo sutuoktinė N. J. bei vaikai iš prieš tai buvusios santuokos; D. K. gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvoje; N. J. prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu D. K. dirbti į JK nebuvo išvykęs (Departamento teigimu, jis išvyko 2017 m. rugpjūtį, tikslios datos atsakovas nenurodo). Įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad sutuoktiniai veda bendrą ūkį (pareiškėjos namuose yra D. K. daiktų (II t., b. l. 111)) ir kad D. K. šeimai padeda finansiškai. Pažymėtina, jog aplinkybės, kad D. K. laikinai išvykęs dirbti į JK, sutuoktiniai neslėpė, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja N. J. Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir (ar) siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis.

25. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų išaiškinimus šiuo klausimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog Departamentas neįrodė, kad šiuo konkrečiu atveju D. K. išvykimas paneigė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą reikalavimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad aplinkybė, jog sutuoktiniai visą laiką fiziškai negyvena kartu, savaime negali būti laikoma santuokos (santuokinių ryšių) nutrūkimu (žr. šios nutarties 23 pastraipą). Be to, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime akcentavo pirmosios instancijos teismas, vertinimas, kad šeimos susijungimo teisės įgyvendinimas turi būti siejamas tik su nuolatiniu fiziniu šeimos buvimu (gyvenimu) kartu, pažeistų Europos Sąjungos piliečio teisę laisvai judėti ir pasirinkti darbą kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, nes tokiu reguliavimu asmuo būtų atgrasomas nuo išvykimo iš valstybės, kurios piliečiu yra ir kurioje įgyvendino teisę į šeimos susijungimą. Todėl Departamento Sprendimas, kuriuo šeimos susijungimo pagrindu pareiškėjoms išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikinti vien dėl to, kad N. J. sutuoktinis yra išvykęs dirbti į JK, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei nepažeidė proceso teisės normų. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

27. Apeliaciniame skunde pareiškėjos prašo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, patirtas išlaidas grindžia N. J. su advokatu Egidijumi Labucku 2019 m. lapkričio 15 d. sudaryta Teisinių paslaugų sutartimi Nr. 23, kurioje nurodyta, kad sutarta atstovavimo paslaugų suma – 170 Eur už atsiliepimo parengimą (t. III, b. l. 53), taip pat 2019 m. lapkričio 17 d. Pinigų priėmimo kvitu LAT Nr. 1004944, kuriame nurodyta, kad N. J. už dokumento surašymą pagal sutartį Nr. 23 advokatui Egidijui Labuckui grynaisiais pinigais sumokėjo 170 Eur (t. III, b. l. 54).

28. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

29. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų nuostatas, už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas maksimalus koeficientas yra 1,3 (8.11 p.). Nagrinėjamu atveju atsiliepimas į Departamento apeliacinį skundą advokato parengtas ketvirtąjį 2019 metų ketvirtį, todėl šiuo atveju aktualus 2019 metų antrojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 1 289 Eur. Taigi maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 675,70 Eur (1,3 × 1 289 Eur). Pareiškėjos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą prašo priteisti 170 Eur, t. y. ženkliai mažesnę sumą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjų prašoma priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra adekvati ir proporcinga, todėl priteistina.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai N. J. (N. Y.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 170 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė