2016-05-26 Nr. AB-11506-3-62-3-00150-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-718-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00150-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. D. (O. D.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. D. (O. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas O. D. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2013 m. kovo 24 d. iki šiol yra kalinamas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kreipimosi į teismą metu jis vis dar laikomas Marijampolės PN 4 lokalinio sektoriaus, 9 būrio, gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas apie 45 kv. m, patalpoje gyvena apie 19 nuteistųjų, įrengta 16 dviaukščių lovų. Anksčiau buvo laikomas 2 lokalinio sektoriaus, 4 būrio, gyvenamojoje patalpoje Nr. 7, kurios plotas apie 35-40 kv.m, įrengta 13 dviaukščių lovų, patalpoje gyveno 21-22 nuteistieji. Lokaliniame sektoriuje Nr. 4, kuriame yra laikomas šiuo metu, gyvena apie 250-300 nuteistųjų, kiemelio plotas yra apie 100-150 kv. m. Būryje Nr. 9, kuriame šiuo metu yra laikomas, yra apie 48-52 nuteistųjų, tačiau beveik visi gyvenamosiose patalpose rūko. Būriui skirti 3 tualetai ir 3 prausimosi kranai. Tualetai neatskirti sienelėmis, nėra durų, ventiliacijos. Tualetinio popieriaus suteikiama per mėnesį tik vienas ruloniukas. Šiltu vandeniu duše galima naudotis vieną kartą per savaitę nuo 14 val. iki 17 val. Duše nėra pertvarų, nurodytu laiku juo gali naudotis 250-300 nuteistųjų. Gyvenamojoje patalpoje kaupiasi drėgmė, yra tarakonų, čiužiniuose parazitų. Čiužinio pasikeisti neleidžiama, be to, draudžiama su savimi turėti šiltus pledus. Maisto energetinė vertė tik 1 300 – 1 500 kcal., tačiau to pareiškėjui neužtenka. Artimiesiems neleidžiama perduoti maisto iš laisvės. Įstaiga nuteistiesiems nesuteikia užimtumo, nėra socialinių programų, papildomų užsiėmimų. Pareigūnai turi sadistinį polinkį, nenešioja identifikacinių kortelių. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, nuolat jaučia baimę ir apatiją.

Atsakovas atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2013 m. kovo 19 d. Laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 21 d. buvo paskirtas gyventi į 4 būro 41 brigados 7 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 51,66 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų. Laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki šiol yra paskirtas gyventi į 9 būro 91 brigados 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 57,12 kv. m, patalpoje įrengta 18 miegamųjų vietų. 9 būrio sanitarinio mazgo patalpos yra suremontuotos, jose įrengti 3 klozetai su pertvaromis. 9 būrio gyvenamoji patalpa Nr. 2 taip pat suremontuota, pakeisti langai.

Prausykloje įrengtas dušas, yra skalbimo mašina, 4 šalto vandens čiaupai. 4 būrio sanitarinis mazgas suremontuotas 2014 metais, jose įrengtas dušas, 6 šalto vandens čiaupai, yra skalbimo mašina, 3 pisuarai, 3 klozetai su pertvaromis. Nuteistiesiems kartą per savaitę sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriant nuo 45 min. iki 2 val. 30 min. laiko. Dušinėje įrengta 15 vandens maišytuvų. 9 būrio pasivaikščiojimo kiemelio plotas 470 kv. m, 4 būrio – apie 350 kv. m. Nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, socialinės reabilitacijos programas, kurių metu, be kita ko, sprendžiamos nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos.

Norintys gali įsidarbinti valstybinėje įmonėje „Mūsų amatai“, lankyti socialinės reabilitacijos programą. Pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Teisės aktai nenumato galimybės būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. 2014 m. gruodžio 3 d.

Marijampolės PN lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai ir pažeidimų nenustatė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta norma, vienam nuteistajam išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus. Dėl papildomo rulonėlio išdavimo pareiškėjas į administraciją nesikreipė. Maitinimas organizuojamas pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, atlikti tyrimai parodė, kad Marijampolės PN valgykloje pagaminti patiekalai atitiko nustatytus reikalavimus, Marijampolės PN administracija nėra užfiksavusi sadistinių pareigūnų veiksmų, pareigūnai identifikacines korteles nešioja.

Pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atlieka bendrabučio tipo patalpose, po kurias gali laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro. Patalpų atitikimas higienos normoms periodiškai tikrinamas valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Pataisos namų duomenimis, pareiškėjas į institucijas dėl higienos ir sanitarinių sąlygų nesikreipė. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas.

Pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN direktorių dėl perkėlimo į kitas patalpas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Dėl pablogėjusios psichinės sveikatos ryšium su laikymo sąlygų pažeidimais į Sveikatos priežiūros tarnybą ar būrio viršininką nesikreipė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo O. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pasisakydamas dėl ploto vienam asmeniui, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1. ir 111.2. punktais. Nurodė, jog bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2013 m. kovo 19 d.. Marijampolės PN direktoriaus 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 7/07-114 jis buvo paskirtas į 4 nuteistųjų būrio, 41 brigados, 7 gyvenamąją patalpą, kur gyveno iki 2014 m. rugsėjo 21 d. Nuo 2014 m. rugsėjo 22 d.

Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 7/07-332 O. D. buvo perkeltas į 9 nuteistųjų būrio, 91 brigados, 2 gyvenamąją patalpą. Pažymėta, kad gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Kadangi objektyvių duomenų apie pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikrame kambaryje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkretaus kambario, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN 4 būrio 41 brigados 7 miegamosios patalpos plotas 51,66 kv. m, patalpoje įrengta 16 miegamųjų vietų. Padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (51,66/16), vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 3,23 kv. m.

Pataisos namų 9 būrio 91 brigados 2 miegamosios patalpos plotas 57,12 kv. m, jame įrengta 18 miegamųjų vietų. Padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (57,12/18), vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas – 3,17 kv. m. Teismas nurodė, kad pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą tvirtina, kad Marijampolės PN 4 būrio 7 patalpoje įrengtos 22 miegamos vietos, tačiau į bylą nepateikė jokių savo argumentus patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko A.

K. 2015 m. vasario 23 d. pažymą, kuri patvirtina, kad minėtoje gyvenamojoje patalpoje įrengta 16 miegamųjų vietų. Teismas nematė pagrindo abejoti Marijampolės PN pažyma, todėl vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl didesnio 4 būrio 7 patalpos miegamųjų vietų skaičiaus yra deklaratyvūs ir atmestini. Nurodyta, jog atsakovas į bylą taip pat pateikė pažymas apie vidutinį sąrašinį nuteistųjų skaičių 4 ir 9 būriuose. 2015 m. sausio 23 d. pažymoje Nr. 14/07-1154 nurodyta, kad 4 būryje vidutinis sąrašinis nuteistųjų skaičius 2013 metų I-IV ketvirčiais buvo atitinkamai 57, 62, 57, 57, 2014 metų I-IV ketvirčiais – 60, 62, 66, 62.

Kadangi 4 būryje gyvenamųjų patalpų plotas 295,66 kv. m, todėl vienam neteistajam nurodytu laikotarpiu teko ne mažiau kaip 4,47 kv. m gyvenamojo ploto (295,66/66). 2014 m. gruodžio 18 d. pažymoje Nr. 14/07-4329 matyti, kad 9 būryje vidutinis sąrašinis nuteistųjų skaičius 2013 metų I-IV ketvirčiais buvo atitinkamai 35, 35, 36, 41, 2014 m. I-IV ketvirčiais – 42, 39, 43, 41. Pataisos įstaigos 9 būrio gyvenamųjų patalpų plotas 224,12 kv. m, todėl vienam neteistajam nurodytu laikotarpiu teko ne mažiau kaip 5,21 kv m. gyvenamojo ploto (224,12/43).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjui kalint Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pažeista jo subjektinė teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad beveik visi asmenys gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose rūko, rūkantiems asmenims patalpų su tinkama ventiliacija nėra, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 ir 14 punktais, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir priėjo išvadą, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Kartu teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Marijampolės PN visų būrių kiemeliuose yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Pareiškėjas nėra kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Į bylą atsakovo pateiktas 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, kad Marijampolės PN gyvenamuosiuose būriuose ir kitose patalpose rūkančiųjų nepastebėta, patalpose iškabinti draudžiantys rūkyti ženklai, kiemeliuose įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“. Teismas pabrėžė, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmesti kaip neįrodyti.

Teismas nurodė, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte. Iš pateikto Pataisos įstaigos dušinės darbo grafiko, patvirtinto Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 4/07-56, matyti, kad 9 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu šeštadieniais nuo 14.00 val. iki 17.00 val., 4 būrio nuteistiesiems – nuo 9.30 val. iki 12.00 val. Į bylą atsakovo pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad nuteistiesiems yra sudaryta galimybė prausti kūną po šiltu dušu kartą per savaitę. Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje, todėl pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje taip pat atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad neturtinę žalą jis sieja ir su netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN sanitarinėse patalpose, nes patalpose nėra ventiliacijos, tualete įrengtos 3 skylės grindyse be pertvarų ir durų, 4 kranai ir vienas dušas, teikiantis šaltą vandenį, tualetinio popieriaus gauna tik 1 ruloniuką per mėnesį, kurio kokybė labai prasta, teismas nurodė, jog bylos duomenimis nustatyta, kad 9 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti 3 tualetai, 1 pisuaras, tarp tualetų yra pertvaros, prausykloje 1 dušas, 4 vandens čiaupai.

Bylos duomenimis 4 būrio sanitarinėje patalpoje yra įrengti 3 klozetai, 3 pisuarai, tarp klozetų yra pertvaros, prausykloje 6 vandens čiaupai ir dušas. Teismui pateikti duomenys, t. y. patalpų schemos, patvirtina, kad tualetai yra įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų. Į bylą atsakovo pateiktos sanitarinių patalpų nuotraukos paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad tualetai neatskirti pertvaromis. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, savo argumentus grindė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktu Nr. PT-342, kuriame nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengti sanitariniai mazgai su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema.

Teismas nematė pagrindo abejoti atsakovo nurodytomis aplinkybėmis dėl vėdinimo sistemos įrengimo sanitarinėse patalpose, taigi pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmesti. Kartu nurodyta, kad Praustuvių, klozetų ir pisuarų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių būryje, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, pagal kurią numatyta, kad 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas - dvylikai asmenų, 1 pisuaras – 12 asmenų.

Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Teismo vertinimu, vien tik abstraktūs teiginiai apie sanitarinių patalpų būklę negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas pažymėjo, kad iš nuteistųjų nebuvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, kad reikia laukti eilėje ir pan.

Be to, lokaliniame sektoriuje yra dar 3 sanitariniai higienos mazgai, todėl sanitariniai reikalavimai užtikrinami. Teismas akcentavo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja šių patalpų plotų bei konstrukcinių ypatumų. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, teismas nurodė, kad teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Atsakovas atsiliepime patvirtino, jog nustatytų priemonių išdavimo tvarkos laikomasi nuolat, pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė.

Be to, esant didesniam poreikiui ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nepakankamo aprūpinimo higienos priemonėmis (tualetiniu popieriumi) atmestos ir nelaikytos pagrindu neturtinei žalai atsirasti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina taip pat ir iš dėl netinkamos ventiliacijos ir susikaupusios drėgmės gyvenamosiose patalpose. Pasisakydamas šiuo aspektu teismas rėmėsi Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu, nurodė, kad pareiškėjas savo teiginiams patvirtinti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie ventiliacijos nebuvimą ir oro drėgnumą, nepateikė. Atsakovo į bylą pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-65 ir 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktas Nr. PT-342 patvirtina, kad Marijampolės PN laikomiems asmenims yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (atitinka HN 76:2010 6 p.), gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (atitinka HN 76:2010 24 p.). Minėti įrodymai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose, taigi pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Dėl tarakonų, graužikų, kitų parazitų buvimo, teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas su UAB „Dezinfa“ yra sudaręs dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią Marijampolės PN patalpose atliekamos dezinsekcijos ir deratizacijos procedūros. Byloje nėra pateikta duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara. Pareiškėjo teiginius apie tarakonų buvimą paneigia Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 30 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-297, kuriame nurodyta, kad patikrinimo metu tarakonų nepastebėta, problema sprendžiama naudojant specialias tarakonų gaudykles. Teismas pareiškėjo teiginius dėl parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose vertino kaip deklaratyvius, todėl atmetė.

Atmesti ir pareiškėjo argumentai dėl draudimo su savimi turėti pledus, kadangi pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 173.16 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigyta ar perduota patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Teisės aktuose nenumatyta, kad minkštasis inventorius nuteistiesiems turi būti išduotas naujas. Atsakovas patvirtino, kad čiužiniai ir kitas minkštasis inventorius, skirtas nuteistųjų miegui, nurašomas pasibaigus jo naudojimo terminui. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu.

Dėl argumentų dėl netinkamo maitinimo, teismas nurodė, kad BVK 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintais valgiaraščiais. Maitinimo organizavimo taisyklių 16 punkte numatyta, kad kalinimo įstaiga bent kartą per pusmetį atlieka maisto laboratorinius tyrimus. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina Marijampolės PN tiekiamo maisto kokybę, patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta. Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. lapkričio 25 d. patikrinimo akte Nr. 41VMĮP-151 nurodyta, kad atlikus patikrinimą pagal skundą dėl maisto kaloringumo ir jo paruošimo, neatitikčių nebuvo nustatyta. 2014 m. sausio 15 d. patikrinimo akte Nr. PT-4 taip pat konstatuota, kad kontrolės metu dienos davinio energetinė vertė atitiko nustatytus reikalavimus. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nuteistiesiems nėra draudžiama gauti maisto produktų iš laisvėje esančių asmenų. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamos maisto kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, teismas priėjo išvadą, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Pareiškėjo argumentus, kad Marijampolės PN nuteistiesiems nesuteikiamas joks užimtumas, nėra socialinių programų ar kitų užsiėmimų, teismas atmetė, nurodydamas, kad pareiškėjo argumentus šioje dalyje paneigia atsakovo į bylą pateiktas platus socialinės reabilitacijos programų grafikas, pagal kurį nuteistieji gali lankyti eilę įvairių užsiėmimų. Taip pat atsakovas į bylą pateikė sportinių užsiėmimų, vykstančių sporto aikštyne, grafiką, pagal kurį 4 ir 9 būriai sportuoja šeštadieniais ir sekmadieniais. Į bylą nebuvo pateikta duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad pareiškėjui neleidžiama naudotis nurodytais užsiėmimais.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Atsakovas atsiliepime patvirtino, kad visi pareigūnai dėvi identifikacines korteles, ši pareiga nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 52 punkte.

Atsižvelgdamas į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas pažymėjo, kad pagal nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Teismui pateiktų pažymų duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie jo išvardintus išgyvenimus, sukrėtimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, kurių tiesiogine priežastimi būtų bausmės atlikimo sąlygos.

Bylos duomenimis pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Vertinta, jog aukščiau išdėstytos teisiškai reikšmingos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad Marijampolės PN veikė teisėtai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o neesant neteisėtų veiksmų negali atsirasti ir atsakomybė. Dėl to pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III. Pareiškėjas O. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą; administracinę bylą nagrinėti iš esmės, patenkinti pareiškėjo skundą teiktą pirmajai instancijai.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teikdamas skundą pareiškėjas rėmėsi tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų.

2) Teismas neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, rėmėsi tik atsakovo pateikta melaginga informacija.

3) Teismas turėjo taikyti europietiškus standartus, o ne Lietuvos teisės aktus dėl kalinimo sąlygų.

4) Nesutinka su visais argumentais, kuriais teismas atmetė jo skundą, teigia, kad atmetimas nemotyvuotas, skundas išnagrinėtas nepilnai, apsiribota vietos trūkumu. Teigia, kad jo buvimo laikotarpiu 4 būtyje tualetų nebuvo, 9 būryje jų nėra iki šiol. Daugiau tualetinio popieriaus paprašyti neįmanoma. Informacija apie užimtumą melas, nes apie jų dalį pareiškėjas nėra girdėjęs, o kitos taikomos tik asmenims, ruošiamiems lygtiniam paleidimui. Prašo išreikalauti trijų pareigūnų charakteristikas, kiek dėl jų pateikta nusiskundimų. Pareiškėjas 4 metus guli ant to paties čiužinio, o paprašius jį pakeisti buvo išvytas ir apšauktas, kad ieško privilegijų. 4 būrio 7 sekcijoje vienu metu gyveno 20 asmenų, skaičius buvo mažinamas tik po grupinių skundų. Tai įrodo, kad teismas neteisingai vertino ir surinko informaciją apie pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN laikotarpį.

5) Teismas nepaaiškino kodėl nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos dydžio.

Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad teismui pateikė visą informaciją ir su byla susijusius įrodymus. Teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus, priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nėra naujų duomenų, įrodančių teismo sprendimo netikslumą, neteisingumą. Pabrėžia, jog pareiškėjo pateiktų nuotraukų tikrumas kelia abejonių, nes nuteistiesiems draudžiama turėti fotoaparatus, vaizdo ir kino kameras, fotomedžiagas, garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus, kitas elektroninio ryšio priemones.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas O. D. teigia patyręs dėl to, jog Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, priėjęs prie išvados, kad Marijampolės pataisos namai veikė teisėtai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali atsirasti ir atsakomybė.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad sprendimas nemotyvuotas, teismas jo skundą išnagrinėjo nepilnai.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, mano, jog jis motyvuotas, išsamus, teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ir priimti naują sprendimą tenkinant pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-492/2016).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, remiantis kuriais jos buvo prieitos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama visų pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, plačiau pasisakys dėl apeliaciniame skunde pareiškėjo pateiktų argumentų.

Pirmiausia pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pateikdamas skundą teismui rėmėsi tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų, o Lietuvos teisė prieštarauja EŽTT praktikai.

Pastarasis argumentas nagrinėjamu atveju neaktualus, nes pirmosios instancijos teismas vertino visą pareiškėjo nurodytą jo buvimo Marijampolės PN laikotarpį, senaties terminas nebuvo taikomas.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pareiškėjas prašė skaičiuoti europietišką 4 kv. m ploto vienam asmeniui atskaičius baldus standartą ir neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu nustatytas jo minimas standartas. Tuo tarpu EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi, atitinkamais nacionalinės teisės aktais, konkrečiai – 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 pakeistų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 111.1. – 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose; 111.2. – 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Remdamasis Marijampolės PN pateiktais duomenimis pirmosios instancijos teismas nustatė, kuriais laikotarpiais, kuriuose būriuose ir kuriuose miegamuosiuose buvo apgyvendintas pareiškėjas, apskaičiavo pareiškėjui kalinimo metu tekusį plotą (miegamųjų gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus), kuris, buvo didesnis nei 3,1 kv. m, atitinkamai prieita prie išvados, kad pareiškėjui kalint Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pažeista jo subjektinė teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, skaičiuojant kamerose vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą, neįskaičiuoti baldais ar kitais reikmenimis užstatyto plotą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekdavusį plotą, pagrįstai neatsižvelgė į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Tačiau šiuo atveju, minėta pareiškėjui tekusio ploto trūkumas byloje nenustatytas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį. Atitinkamai Marijampolės pataisos įstaiga nėra izoliatorius–kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, kuri kompensuoja pakankamai ritotą erdvę gyvenamosiose patalpose.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, kad teismas nepilnai išnagrinėjo pareiškėjo skundą apsiribodamas tik vietos trūkumu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis pasisakė ir dėl kitų pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų – rūkymo pataisos namuose, galimybės naudotis dušu, sanitarinių patalpų, išduodamo tualetinio popieriaus kiekio, netinkamos ventiliacijos ir susikaupusios drėgmės gyvenamosiose patalpose, tarakonų, graužikų, kitų parazitų buvimo, draudimo su savimi turėti pledus, minkštojo inventoriaus, netinkamo maitinimo – nekaloringo maisto, netinkamo maisto pateikimo, draudimo artimiesiems perduoti maistą, dėl užimtumo, socialinių programų, kitų užsiėmimų, netinkamo pareigūnų elgesio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, ir jų atskirai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjo buvimo 4 būryje laikotarpiu tualetų nebuvo, o 9 būryje tualetų nėra iki šiol, tačiau bylos medžiaga (tiek nuotraukos, tiek patalpų schemos) patvirtina, jog tualetai yra įrengti. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo teiginys, kad pareiškėjo buvimo 4 būryje laikotarpiu (2013 m. kovo 27 d. – 2014 m. rugsėjo 21 d.) jame nebuvo tualetų neįtikimas, nepagrįstas jokiais įrodymais ar išsamesniais argumentais, todėl atmestinas.

Dėl tualetinio popieriaus, pareiškėjui apeliaciniame skunde teigiant, kad niekur nėra įmanoma prašyti, kad būtų suteiktas antras ar trečias rulonėlis, pastebėtina, jog, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintoje Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje numatyta, kad vyrams 1 mėnesiui išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pareiškėjas neneigia, kad šį reikalavimą Marijampolės PN vykdė, todėl jo argumentai dėl didesnio tualetinio popieriaus kiekio išdavimo negali būti pripažinti pagrįstais. Šiuo atveju papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Marijampolės PN pareigų vykdymas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-315-602/2016; 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl užimtumo, nurodydamas, kad pateikta informacija melas, apie kai kurių programų egzistavimą Marijampolės PN nėra girdėta, o likusioji dalis suteikiama tik asmenims, kurie ruošiami lygtiniam paleidimui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjo argumentus dėl užimtumo suteikimo paneigia atsakovo į bylą pateiktas Socialinės reabilitacijos programų vykdymo grafikas (b. l. 26), iš kurio matyti, kad nuteistieji gali lankyti įvairius užsiėmimus, kurie, kaip galima spręsti pagal programų pavadinimus, nėra susiję ir skirti tik asmenims ruošiamiems lygtiniam paleidimui (kūrybinio ugdymo programos „Muzikos būrelis“ užsiėmimai, dvasinio ugdymo programos, priklausomybių prevencijos programa, psichologinė programa „Dailės terapija“, kompiuterinio raštingumo pradmenų programa, „Caritas“ projektas, Gyvenimo meno draugijos užsiėmimai ir kt.). Teismas nemato pagrindo abejoti šių programų vykdymu, ar tuo, kad pareiškėjas leidžiama dalyvauti šiuose užsiėmimuose, kad pareiškėjas gali gauti informacijos apie juos. Taip pat byloje yra Marijampolės PN direktoriaus įsakymu patvirtintas Sportinių užsiėmimų vykstančių sporto aikštyne grafikas (b. l. 24-25) iš kurio matyti, kad 4 ir 9 būriai sportuoja šeštadieniais ir sekmadieniais po beveik dvi valandas kiekvieną iš šių dienų, pažymima, kad nuteistieji norint sužaisti rungtynes kitu nei grafike jiems nustatytu laiku iš anksto kreipiasi į būrio viršininką, t. y., yra galimybės sportuoti ir papildomai. Beje, atsakovas atsiliepime nurodė, kad nuteistieji nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves, norintys ir turintys atitinkamas (dažnai gan elementarias) kvalifikacijas gali įsidarbinti ir kasdien dirbti valstybės įmonėje „Mūsų amatai“.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad reikia atkreipti dėmesį į trijų pareigūnų elgesį, tikslinga išsireikalauti jų charakteristikos duomenis, kiek dėl jų gauta skundų, tačiau nenurodant konkrečių pažeidimų, dėl kurių pareiškėjas, kaip jis teigia patyrė žalą, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nėra tikslinga.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis 4 metus guli ant to paties čiužinio ir paprašius jį pakeisti buvo apšaukta ir išvytas, pažymėtina, jog pagal jau minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintą Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos Namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normą, čiužinio naudojimo laikas yra 4 metai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas į Marijampolės PN atlikti laisvės atėmimo bausmės atvyko 2013 m. kovo mėnesį, tad akivaizdu, jog net tuo atveju, jei per visą buvimo Marijampolės pataisos namuose laiką jam buvo išduotas vienas čiužinys, jo naudojimo laikas nei skundo padavimo teismui dieną (2015 m. vasario 3 d.), nei apeliacinio skundo padavimo dieną (2015 m. gegužės 11 d.) nebuvo pasibaigęs, tad Marijampolės PN neturėjo pareigos jam išduoti naują čiužinį, atitinkamai pareiškėjo teisės šiuo aspektu taip pat nebuvo pažeistos.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad 4 būrio 7 sekcijoje vienu metu nuolat gyveno 20 asmenų ir asmenų skaičius mažintas tik po grupinių skundų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, pirma, pareiškėjo pateikti duomenys prieštaringi – jis nurodo, kad minėto būrio minėtoje sekcijoje vienu metu nuolat gyveno 20 žmonių, tačiau išvardija 22 pavardes. Antra, nėra aišku apie kurį tiksliai laikotarpį kalbama. Trečia, pats pareiškėjas nurodo, kad asmenų skaičius po skundų buvo sumažintas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, remdamasis į bylą pateiktais įrodymais (b. l. 17, 43) nustatė, kad Marijampolės PN 4 būrio 41 brigados 7 miegamoje patalpoje įrengta 16 miegamųjų vietų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais įrodymais, todėl aptariamas apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 8 lapus fotonuotraukų, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalis numato, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjo pateiktos nuotraukos nėra informatyvios, nes, viena vertus, nėra žinomos jų padarymo aplinkybės (į Bausmių vykdymo kodekso nustatytą sąrašą daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą patenka fotoaparatai, vaizdo ir kino kameros, fotomedžiagos, chemikalai, spausdinimo, dauginimo ir kopijavimo aparatai, garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės), kita vertus, nėra nurodoma nei kada, nei kokios patalpos jose yra užfiksuotos, todėl teisėjų kolegija šių įrodymų netiria ir plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismas nepaaiškino kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pastebėtina, jog valstybės pareiga atlyginti žalą dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kyla tik nustačius tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų. Nagrinėjamu atveju, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti žalą atlygintiną pinigais, nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodoma EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Be to, apeliaciniame skunde nurodomas EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją priimtas byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, konkrečius neteisėtus veiksmus ir asmens patirtus išgyvenimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo O. D. (O. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė