2K-474/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-474/2012 Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00328-2010-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.15.2; 2.1.7.4; 2.1.15.3.3.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R., jo gynėjos advokatės Kristinos Pugačienės bei nuteistosios uždarosios akcinės bendrovės „Aretida“ atstovo D. R. , taip pat civilinių ieškovų „Adobe System Incorporated“, „Autodesk Incorporated“, „Microsoft“ korporacijos atstovės advokatės Rūtos Andriulevičiūtės kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 192 straipsnio 2 dalį 35 MGL (4 550 Lt) dydžio bauda;

Uždaroji akcinė bendrovė „Aretida“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas Metalistų g. 5, Šiauliai, nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 192 straipsnio 2 dalį 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda.

Nuosprendžiu pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą civilinėje byloje ieškovams „Autodesk Incorporated“, „Microsoft“ korporacijai ir „Adobe Systems Incerporated“. Taip pat konfiskuoti du kompiuteriai (stacionarus „Skaneris“ ir nešiojamas „Dell PC“).

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 23 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. R., UAB „Aretida“ ir jų gynėjos advokatės Kristinos Pugačienės, taip pat civilinių ieškovų „Adobe System Incorporated“, „Autodesk Incorporated“, „Microsoft“ korporacijos atstovės advokatės Rūtos Andriulevičiūtės apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą,

n u s t a t ė :

A. R. nuteistas už tai, kad, būdamas A. R. įmonės „Aretida“ savininku, o nuo 2005 m. rugpjūčio 23 d. UAB „Aretida“ (įmonės kodas (duomenys nesklebtini), registruota Šiauliuose, Metalistų g. 5) direktoriumi, t .y. eidamas vadovaujančias pareigas ir turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti veiklą, įmonės naudai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) 15 straipsnio 2 dalies (2003 m. kovo 5 d. įstatymo redakcija) reikalavimą numatantį, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu, taip pat 73 straipsnio (2006 m. spalio 12 d., 2008 m. kovo 27 d. ir 2010 d. vasario 2 d. įstatymo redakcijos) reikalavimus, numatančius, kad autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais pažeidžiamos bet kurios šio įstatymo ir kitų įstatymų saugomos autorių teisės, gretutinės teisės ar sui generis teisės, taip pat neturėdamas atitinkamų sutarčių su autoriais ar jų teisių perėmėjais, organizavo neteisėtą kūrinių atgaminimą ir neteisėtų kūrinių kopijų laikymą komercijos tikslais, t. y. laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 18 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. tyrimo metu nenustatyti asmenys atgamino kompiuterių programų neteisėtas kopijas ir jas įdiegė į UAB „Aretida“ priklausančio stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką, taip pat į A. R. priklausančio nešiojamojo kompiuterio Dell PC sisteminį bloką, kurie buvo rasti ir paimti 2010 m. rugsėjo 1 d. UAB „Aretida“ patalpose, adresu Metalistų g. 5, Šiauliai:

kompiuteryje Nr. 1 – Skaneris (stacionarus sisteminis blokas) – 2005 m. vasario 18 d. įdiegta neteisėta kompiuterinės programos „Adobe Photoshop 7.0“ (registracijos numeris neidentifikuotas), serijos Nr. 104519012426117290145172, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 2 878,59 Lt, 2005 m. vasario 22 d. įdiegta neteisėta kompiuterinės programos „Autodesk AutoCAD 2004“ (registracijos numeris neidentifikuotas), serijos Nr. 00-00000000, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 13 786,74 Lt ir 2008 m. gegužės 23 d. įdiegta neteisėta kompiuterinės programos „CorelDRAW Graphics Suite 11“ (registracijos numeris neidentifikuotas), serijos Nr. DR11CRD-0012082-DGW, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 1 866,00 Lt;

kompiuteryje Nr. 2 – Dell PC (nešiojamas kompiuteris) – 2010 m. rugpjūčio 21 d. įdiegta neteisėta kompiuterinės programos „Microsoft Windows 7 Enterprise“, registracijos Nr. 00392-918-5000002-85299, serijos Nr. 33PXH-7Y6KF-2VJC9-XBBR8-HVTHH, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 612,00 Lt, 2010 m. rugpjūčio 22 d. įdiegta neteisėta kompiuterinės programos „Autodesk AutoCAD 2010“, registracijos Nr. 001B1, serijos Nr. 00-00000000, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 13 786,74 Lt ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. įdiegta neteisėta kompiuterinės programos „Autodesk AutoCAD 2004“ (registracijos numeris neidentifikuotas), serijos Nr. 00-00000000, kopija, kurios teisėtos kopijos mažmeninė kaina 13 786,74 Lt.

Šias neteisėtas kompiuterių programų kopijas A. R. laikė UAB „Aretida“ patalpose, adresu Metalistų g. 5, Šiauliai, iki 2010 m. rugsėjo 1 d., 14.00 val. komerciniais tikslais – suteikdamas jas naudoti UAB „Aretida“ darbuotojams, vykdantiems jiems pavestas darbo funkcijas – braižant baldų brėžinius, taip siekdamas UAB „Aretida“ ekonominės ir komercinės naudos, dėl to buvo neteisėtai komerciniais tikslais atgaminta ir laikoma kompiuterių programų kopijų, kurių bendra teisėtų kopijų mažmeninė kaina 46 716,81 Lt.

Uždaroji akcinė bendrovė „Aretida“ nuteista už tai, kad A. R., būdamas A. R. įmonės „Aretida“ savininku, o nuo 2005 m. rugpjūčio 23 d. UAB „Aretida“ direktoriumi, t .y. eidamas vadovaujančias pareigas ir turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti veiklą, veikdamas šio juridinio asmens naudai, pažeisdamas ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalies (2003 m. kovo 5 d. įstatymo redakcija) reikalavimą numatantį, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu, taip pat 73 straipsnio (2006 m. spalio 12 d., 2008 m. kovo 27 d. ir 2010 d. vasario 2 d. įstatymo redakcijos) reikalavimus, nustatančius, kad autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais pažeidžiamos bet kurios šio Įstatymo ir kitų įstatymų saugomos autorių teisės, gretutinės teisės ar sui generis teisės, taip pat neturėdamas atitinkamų sutarčių su autoriais ar jų teisių perėmėjais, juridinio asmens vardu priėmė sprendimus dėl neteisėto kūrinių atgaminimo ir neteisėto kūrinių kopijų laikymo komercijos tikslais, t. y. laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 18 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. tyrimo metu nenustatyti asmenys atgamino kompiuterių programų neteisėtas kopijas ir jas įdiegė į UAB „Aretida“ priklausančio stacionaraus kompiuterio sisteminį bloką, taip pat į A. R. priklausančio nešiojamojo kompiuterio Dell PC sisteminį bloką, kurie buvo rasti ir paimti 2010 m. rugsėjo 1 d. UAB „Aretida“ patalpose:

kompiuteryje Nr. 1 –Skaneris – 2005 m. vasario 18 d. įdiegta neteisėta kompiuterinės programos „Adobe Photoshop 7.0“ kopija, 2005 m. vasario 22 d. – neteisėta kompiuterinės programos „Autodesk AutoCAD 2004“ kopija ir 2008 m. gegužės 23 d. – neteisėta kompiuterinės programos „CorelDRAW Graphics Suite 11“ kopija;

kompiuteryje Nr. 2 – Dell PC – 2010 m. rugpjūčio 21 d. įdiegta neteisėta kompiuterinės programos „Microsoft Windows 7 Enterprise“ kopija, 2010 m. rugpjūčio 22 d. įdiegta neteisėta kompiuterinės programos „Autodesk AutoCAD 2010“ kopija ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. įdiegta neteisėta kompiuterinės programos „Autodesk AutoCAD 2004“ kopija.

Šias neteisėtas kompiuterių programų kopijas A. R. laikė UAB „Aretida“ patalpose, adresu: Metalistų g. 5, Šiauliai, iki 2010 m. rugsėjo 1 d., 14.00 val. komerciniais tikslais – suteikdamas jas naudoti UAB „Aretida“ darbuotojams vykdantiems jiems pavestas darbo funkcijas – braižant baldų brėžinius, taip siekdamas UAB „Aretida“ ekonominės ir komercinės naudos, dėl to buvo neteisėtai komerciniais tikslais atgaminta ir laikoma kompiuterių programų kopijų, kurių bendra teisėtų kopijų mažmeninė kaina 46 716,81 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. , jo gynėja advokatė K. Pugačienė bei nuteistosios UAB „Aretida“ atstovas D. R. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, dėl to Šiaulių apygardos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismo nuosprendis turi būti pagrįstas byloje surinktais neginčijamais įrodymais ir tik tais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo sprendimus grindė įrodymais, kurie nebuvo tiriami nagrinėjant bylą teisiamajame teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas UAB „Aretida“ ir A. R. nuteisė už kompiuterinių programų, kurios teisiamajame posėdyje nebuvo apžiūrėtos, įdiegimą ir laikymą komercijos tikslais ir tuo pažeidė BPK 301 straipsnio nuostatą, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo skundžiama nutartimi nepašalino. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartį taip pat grindė dokumentais, kurie nebuvo ištirti ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje: 1) spręsdamas, kad demonstracinių (bandomųjų) kompiuterinių programų versijų negalima naudoti komercinėje veikloje, apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą grindė civilinių ieškovių pateikta „Autodesk“ programinės įrangos licencine sutartimi; 2) spręsdamas, kad specialistas Raimondas Lideikis turi reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti, apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą grindė specialistui R. Lideikiui išduotu Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimu. Šie dokumentai buvo pateikti apeliacinės instancijos teismui, o įrodymų tyrimas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliekamas. Taigi, neištyrus šių įrodymų teismo posėdyje, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai negalėjo jais grįsti savo sprendimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė akivaizdžiai suinteresuoto ir nekompetentingo specialisto R. Lideikio neobjektyvia išvada ir jo paaiškinimais byloje, o apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi šio pažeidimo nepašalino. Specialistas R. Lideikis apklaustas teisme parodė, kad kompiuterinių programų kainas jam nurodė civilinių ieškovų atstovai advokatų kontora „Pranckevičius ir partneriai“, su kuria jis, teikdamas išvadą, nuolat konsultuojasi. Be to, bendrovė, kurioje šis specialistas dirba, yra sudariusi civilinę sutartį dėl atlygintinų paslaugų teikimo. Dėl to, kasatorių nuomone, specialistu paskirtas R. Lideikis neatitinka BPK 89 straipsnio 5 dalyje specialistui keliamo nešališkumo reikalavimo. Aplinkybė, kad teikdamas išvadą specialistas konsultavosi su civilinių ieškovų atstovais advokatų kontora „Pranckevičius ir partneriai“ kelia abejonių dėl specialisto kompetencijos. R. Lideikis, pirmą kartą apklausiamas teisme, parodė, kad programos serija, kurioje yra vieni nuliai, reiškia, jog programa yra nulaužta. Civiliniams ieškovams pateikus rašytinius paaiškinimus, kad tokia programos serija reiškia, jog yra įdiegta programos demonstracinė versija, antrąkart apklausiamas specialistas R. Lideikis savo parodymus pakeitė ir jau patvirtino, jog programos serijoje esantys nuliai reiškia demonstracinę įdiegtos programos versiją. Pasikonsultavęs su civilinių ieškovų atstovais advokatų kontora „Pranckevičius ir partneriai“, specialistas R. Lideikis savo išvadoje kompiuterinių programų įdiegimo failus sutapatino su kompiuterinėmis programomis. Pradėjus įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme šių kompiuterinių programų įdiegimo failų laikymas buvo pašalintas iš kaltinimo, nes, apklausus nuteistuosius bei liudytojus, paaiškėjo, kad kompiuterinių programų įdiegimo failai nėra ir negali būti laikomi kompiuterinėmis programomis. Pasak kasatorių, tai akivaizdžiai atskleidžia, kad specialistas R. Lideikis neturi reikiamos kvalifikacijos ir kompetencijos teikti išvadą byloje.

Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad R. Lideikio išvada neatitinka specialisto išvadai įstatymo keliamų reikalavimų. BPK 90 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad specialisto išvadoje turi būti nurodyta: specialisto asmens duomenys – vardas, pavardė, išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija; tirti objektai; naudoti tyrimo metodai ir techninės priemonės; specialisto nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Specialisto R. Lideikio pateiktoje išvadoje nenurodyta jo išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija – neaišku, ar jis turi specialiųjų žinių išvadai duoti; nenurodyti nei naudoti tyrimo metodai, nei tyrimui naudotos techninės priemonės. Civilinių ieškovų atstovai apeliacinės instancijos teismui pateikė specialistui R. Lideikiui išduotą Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimą, kurį apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje laikė dokumentu, patvirtinančiu specialisto pakankamą kvalifikaciją ir kompetenciją išvadai duoti. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas tokią išvadą, nepasidomėjo Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimo reikšme – viešojoje internetinėje erdvėje yra skelbiama, kad „Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimas (...) skirtas palengvinti įdarbinimo procedūras ir užtikrinti darbdavį, kad pretendentai į darbo vietą ir jau dirbantys asmenys sugeba dirbti kompiuteriu ir naudotis įprastomis programomis“, „jo savininkas turi pakankamai žinių apie informacijos technologijas ir sugeba naudotis asmeniniu kompiuteriu bei dažniausiai vartojama programine įranga“. Taigi, Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimas patvirtina, kad asmuo geba naudotis kompiuteriu bei dažniausiai naudojamomis programinėmis įrangomis vartotojo lygmenyje, tačiau jokiu būdu nepatvirtina, kad asmuo (šiuo atveju specialisto išvadą pateikęs R. Lideikis) yra informacinių technologijų specialistas, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti. Todėl, kasatorių nuomone, R. Lideikio pateikta specialisto išvada negali būti laikoma turinčia įrodomąją galią BPK prasme.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino to, jog pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir jo motyvacija yra nenuoseklūs ir prieštaringi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino. Pirmosios instancijos teismas konstatuojamojoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad nuteistasis A. R. „organizavo neteisėtą kūrinių atgaminimą ir neteisėtų kūrinių kopijų laikymą komercijos tikslais“, o šią nusikalstamą veiką vykdė tyrimo metu nenustatyti asmenys.

Nuteistajam įteiktame kaltinamajame akte šios aplinkybės nebuvo nurodytos ir teisme nebuvo įrodinėjamos. Toliau nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog „byloje (...) nebuvo nustatyta, kad A. R. savo įmonėse naudojamų kompiuterinių programų įsigijimą, licencijavimą būtų pavedęs atsakingiems įmonės darbuotojams.“ Pasak kasatorių, byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad nuteistasis A. R. būtų organizavęs neteisėtą kompiuterinių programų atgaminimą ir tai būtų padarę kokie nors kiti asmenys. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad kompiuteriuose buvo viskas suinstaliuota, pateikiami net nulaužimo kodai „krekai“, tačiau byloje, pasak kasatorių, nėra jokių duomenų, kad nors viename kompiuteryje būtų buvę kompiuterinių programų nulaužimo kodai.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad „Demo programų versijas galima atsisiųsti, tačiau įdiegti ne“. Kasatoriai pažymi, kad kompiuterinės programos atsisiuntimas ir įdiegimas yra tas pats veiksmas – dėl jo programa yra įdiegta, t. y. galima kompiuterinę programą naudoti, todėl tokia teismo išvada prieštarauja elementariai logikai. Kasatorių teigimu, pirmosios instancijos teismas prieštarauja pats sau, nurodydamas, kad kompiuteryje Nr. 2 – Dell PC – esančios programos yra nemokamos, bet pati programa nėra nemokama.

Įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendis būtų pagrįstas byloje surinktais neginčijamais įrodymais, o ne prielaidomis. Teismo išvadose dėl neteisėtos veikos ir kaltės turi būti pašalinti visi prieštaravimai, argumentuotai paneigtos visos abejonės. Teismui savo išvadų nepagrindus įrodymais, nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos teisiamojo naudai. Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kuo konkrečiai pasireiškia kompiuterių programų laikymas juridinių asmenų buvimo vietoje, ar jos buvo naudojamos juridinio asmens veikloje.

Priešingai – nustatyta, kad dalis kompiuterių programų demonstracinių versijų buvo įdiegtos ir naudotos teisėtai. Pasak kasatorių, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė grubių BPK pažeidimų: nuosprendį grindė neištirtais, neatitinkančiais sąsajumo reikalavimų duomenimis ir nepagrįstai juos laikė įrodymais baudžiamojoje byloje, taip pat netinkamai juos vertino.

Kasatorių nuomone, nagrinėjamoje byloje taip pat buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. pirmosios instancijos teismas A. R. ir UAB „Aretida“ pagal BK 192 straipsnį nuteisė nesant jų veiksmuose visų būtinųjų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo nepašalino. Pasak kasatorių, įstatymas draudžia bet kokiais būdais naudoti kūrinį be autoriaus sutikimo, tačiau kūrinio laikymas nėra jo naudojimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-506/2005) nurodė, kad apibrėždamas neteisėtą kopiją įstatymas nurodo tik į jos pagaminimo ar importavimo sąlygų pažeidimą, bet nenurodo į jos laikymo ar platinimo sąlygų pažeidimą ir BK 192 straipsnio dispozicijos prasme neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 192 straipsnio 2 dalį už literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio, tame tarpe ir kompiuterio programų, ar jo dalies neteisėtų kopijų importą, eksportą, platinimą, gabenimą ar laikymą kyla tuo atveju, kai veikos padarytos komercijos tikslais, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai siekiant gauti ekonominės ar komercinės naudos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 192 straipsnis yra blanketinė norma, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas faktines aplinkybes, susijusias su autoriaus teisių pažeidimu, turėjo vadovautis specialiu įstatymu – ATGTĮ 73 straipsniu. Šioje normoje autoriaus teisė leisti ar drausti laikyti kūrinį nėra numatyta, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kūrinių laikymą priskyrė nusikalstamai veikai. Nenustačius kompiuterinių programų naudojimo komerciniais tikslais fakto, negalima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 192 straipsnį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatinėjo tik kompiuterinių programų laikymą, tačiau nenustatė baudžiamajai atsakomybei būtinos sąlygos – kad kompiuterinės programos buvo įdiegtos neteisėtai ir naudojamos įmonės veikloje. Kasatoriai nurodo, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kokia konkrečia kompiuterine programa buvo kurtas konkretus failas, t. y. kuri kompiuterinė programa buvo naudojama įmonės veikloje, nors tai yra būtina baudžiamajai atsakomybei kilti. Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas R.

Lideikis į klausimą apie tai, kokia neteisėtai įdiegta kompiuterine programa buvo sukurtas koks nors kompiuteriuose rastas failas, atsakyti negalėjo, tokia užduotis teikiant jam specialisto išvadą nebuvo duota. Tai nebuvo nustatyta ir apžiūrint paimtą kompiuterine įrangą. 2011 m. kovo 22 d. – balandžio 4 d. apžiūros protokole nurodyta, kad kompiuterio Skaneris standžiajame diske paieška nerado nė vieno „dwg“ failo (šie failai kuriami programomis „Autodesk“, „AutoCAD“ bei nemokamomis programomis „Draftsight“, „Dublicate“); dėl „Corel“ programos naudojimo apžiūrą atlikę ikiteisminio tyrimo pareigūnai nurodė, kad „Corel“ programa neturi nemokamos „cdr“ peržiūros programos, o jie neturi peržiūrai skirtos kompiuterinės įrangos, negali peržiūrėti „cdr“ failų turinio. 2011 m. birželio 8–13 d. apžiūros protokole taip pat nurodyta, kad nešiojamame kompiuteryje Dell PC yra keturi nauji virtualūs standieji diskai I:, J:, K:, L:.

Virtualiuosiuose diskuose I: ir J: sukurtų dokumentą nėra, virtualiajame diske K: failų, kurie būtų susiję su UAB „Aretida“, darbu nėra (visi dwg failai yra bendrojo pobūdžio, nesusiję su baldų gamyba), o virtualiojo disko L: atidaryti nesuformatavus operacinė sistema neleido, tikėtina, kad šis diskas yra tuščias. Nuteistasis A. R. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad bendrovės darbuotojai dirbo (dwg failus kūrė) su nemokamomis kompiuterinėmis programomis „Draftsight“ ir „Dublicate“. Tą patį patvirtino ir liudytojas E. J..

Bylos nagrinėjimo metu dalis liudytojų parodė, kad jie dirbo su „AutoCAD“ programomis, tačiau tuo nėra paneigti nuteistojo A. R. parodymai, jog darbuotojai dirbo su demonstracinėmis šių programų versijomis. Tai, kad buvo dirbta su demonstracinėmis „AutoCAD“ versijomis patvirtino ir liudytojas T. J.. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kompiuteris Dell PC asmeninės nuosavybės teise priklauso nuteistajam A. R. ir byloje nenustatyta, kad jis būtų naudojamas UAB „Aretida“ veikloje, juo būtų kuriami kokie nors failai, atliekami kokie nors darbai.

Todėl, pasak kasatorių, demonstracinių kompiuterinių programų laikymas šiame kompiuteryje negali būti vertinamas kaip jų laikymas komerciniais tikslais. Kasatorių nuomone, teismai neteisingai išaiškino ir taikė komercinių tikslų sampratą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad komercijos tikslai yra tikslai, susiję su veikla, kuri vykdoma tiek tiesiogiai pajamoms, pelnui ar kitokiai turtinei naudai gauti, tiek ir veikla, kuri netiesiogiai susijusi su pajamų gavimu (komercine – ūkine veikla), pvz., bendrovės darbuotojai neteisėtas kompiuterių programų kopijas naudojo darbui ir taip gavo ekonominės naudos, nes šios programos padėjo operatyviau atlikti pavestus darbus, gauti didesnių pajamų (kasacinės bylos Nr. 2K-7-201/2008, 2K-265/2008, 2K-538/2009).

Šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką savo nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau, pasak kasatorių, priimdamas sprendimą, pats ja nesivadovavo. ATGTĮ 2 straipsnio 17 punkte nurodyta, kad komerciniai tikslai, tai tikslai, kuriais siekiama tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos; su jais paprastai nesiejama veikla, kurią gera valia vykdo galutiniai vartotojai. Taigi, šioje normoje aiškiai pasakyta, kad galutinis kūrinio vartotojas nėra kūrinio naudotojas komerciniais tikslais. Juolab kompiuterio programų laikymas, nenustačius jokių programų panaudojimo faktų (nenustačius nė vieno sukurto failo), negali būti priskirtas komercinių tikslų siekimui.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 192 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai šios normos dispozicijoje nurodyti veiksmai atliekami tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant ne vien savo veiksmų ar neveikimo faktinę pusę, bet ir tai, kad elgiasi neteisėtai, pažeisdamas įstatymo reikalavimus. Kasatorių teigimu, nuteistojo A. R. veiksmuose nėra šio būtinojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 192 straipsnyje, subjektyviosios pusės požymio. Apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistojo A. R. nusikalstama veika įvykdyta tyčia ir įrodyta, kasatorių nuomone, yra deklaratyvi frazė, byloje nepatvirtinta jokiais įrodymais.

Nėra paneigti A. R. parodymai, kad kompiuteryje „Dell PC“ įdiegtos kompiuterinės programos „Autodesk AutoCAD 2010“ ir „Autodesk AutoCAD 2004“ yra demonstracinės šių programų versijos. Tai, kad šios kompiuterinės programos yra demonstracinės teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir specialisto išvadą teikęs R. Lideikis, kuris taip pat nurodė, kad programų gamintojas demonstracines versijas leidžia naudoti 30 dienų. Tą patį patvirtino ir 2011 m. spalio 4 d. rašytinius paaiškinimus į bylą pateikę civilinių ieškovų atstovai – advokatų kontora „Pranckevičius ir partneriai“, nurodydami, kad diegiant bandomąją versiją kompiuteryje, kaip serijos (registracijos) numeris įvedami visi nuliai, nes serijos numerio bandomoji kompiuterių programos versija neturi; bandomoji versija gali būti naudojama tik 30 dienų.

Taigi 2010 m. rugpjūčio 22 d. įdiegta kompiuterinė programa „Autodesk AutoCAD 2010“ ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. įdiegta kompiuterinė programa „Autodesk AutoCAD 2004“ visiškai atitinka demonstracinės kompiuterinės programos požymius, todėl jos įdiegimas ir naudojimas 30 dienų yra teisėtas ir jokios – nei baudžiamosios, nei administracinės – atsakomybės neužtraukia. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kompiuterinės programos buvo ne demonstracinės versijos, nes šios versijos skirtos laikinam naudojimui – 30, 60, 90 dienų, tačiau nevertino to, kad patikrinimas buvo atliktas 2010 m. rugsėjo 1 d., t. y. nepraėjus leidžiamam 30 dienų bandomajam laikotarpiui.

Kasatorių teigimu, dėl šios priežasties iš kaltinimų visumos turėjo būti pašalinti kaltinimai dėl minėtų kompiuterinių programų naudojimo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kitas kompiuterines programas nuteistasis A. R. nekliudomai įsidiegė naudodamasis internetine „Google“ paieškos sistema ir nebuvo įspėtas, jog tokia veika yra draudžiama, o dėl savo ribotų žinių kompiuterinės programinės įrangos srityje nesuabejojo savo veiksmų teisėtumu.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį nuteistųjų apeliacinio skundo argumentą, savo nutartį grindė civilinių ieškovų pateikta Programinės įrangos licencine sutartimi, kurios 2.2.6 punktas draudžia bandomąsias (demonstracines) „Autodesk“ kompiuterių programas naudoti komerciniais tikslais. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šis įrodymas nebuvo tiriamas teisiamajame posėdyje, todėl juo negali būti grindžiamas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas. Be to, šis, apeliacinės instancijos teismo įrodymu laikytas dokumentas neatitinka įrodymams keliamų sąsajumo (liečiamumo) reikalavimų, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad diegiant kompiuterinių programų demonstracines (bandomąsias) versijas gamintojas kokia nors forma supažindina vartotoją su šios licencinės sutarties sąlygomis. Taip pat apeliacinės instancijos teismui pateikta „Autodesk“ licencinė sutartis neatitinka ir dokumentams keliamų reikalavimų, t. y. neturi būtinų dokumentams rekvizitų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.73 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos standarte LST 6.1-92 „Raštvedyba. Organizacinių tvarkomųjų dokumentų įforminimo reikalavimai. Formuliarų pavyzdžiai“ ir Raštvedybos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos archyvų generalinės direkcijos 1994 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 7. Pasak kasatorių, pateiktoje licencinėje sutartyje nesant nė vieno gamintojo rekvizito, negalima spręsti apie šio dokumento autentiškumą ir tikrumą.

Dėl nurodytų BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasaciniu skundu civilinių ieškovų „Adobe System Incorporated“, „Autodesk Incorporated“, „Microsoft“ korporacijos atstovė advokatė R. Andriulevičiūtė prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 23 d. nutarties dalį dėl civilinio ieškinio – tenkinti civilinių ieškovų ieškinį dėl autorių teisių pripažinimo ir kompensacijos priteisimo, taip pat priteisti civilinių ieškovų bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nesant BPK 115 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio negalėjo būti perduotas nagrinėti civiline tvarka, o turėjo būti išspręstas baudžiamojoje byloje, o netinkamas įrodymų vertinimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir klaidingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuotų taisyklių interpretavimas, sukliudė žemesnių instancijų teismams nešališkai ir išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109 – 117 straipsniai). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo šis baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1–2 dalys). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tik tuo atveju, kai byloje nustatoma, kad ieškinys pagrįstas: 1) fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala, 2) kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, 3) tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kasatorė pažymi, kad tiek bylą nagrinėjant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo nustatytos visos šios sąlygos, žemesnių instancijų teismai konstatavo faktą, kad civiliniams ieškovams padaryta turtinė žala, UAB „Aretida“ veika buvo pripažinta nusikalstama (BK 192 straipsnio 2 dalis), konstatuotas priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios turtinės žalos.

Kasaciniame skunde pažymima, kad išimtiniais atvejais baudžiamajame procese civilinis ieškinys gali būti neišnagrinėtas, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad nurodyta išimtimi pasinaudojama tik tada, kai civilinio ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos ir jeigu neišspręstas turtinės žalos dydis neturi įtakos kaltinamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Kasatorė nurodo, kad, nepaisant to, praktikoje gausu atvejų, kada žemesnių instancijų teismai akivaizdžiai vengia nagrinėti net ir tokius nesudėtingus civilinius ieškinius dėl autorių turtinių teisių gynimo baudžiamosiose bylose, kaip šioje byloje. Dažnai susidaro įspūdis, kad žemesnių instancijų teismai laiko, jog žalos (kompensacijos) priteisimas autorių turtinių teisių turėtojui baudžiamajame procese yra civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi būti sprendžiami tik civilinio proceso tvarka. Toks požiūris, kasatorės nuomone, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. LAT suformuluotos išimtinio atvejo taisyklės dažnai teismų tiesiog deklaruojamos ir (ar) klaidingai interpretuojamos, siekiant dirbtinai pritemti prie aptariamų išimčių ir bylą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (kaip šioje byloje). Kasatorės teigimu, nagrinėjamoje byloje žemesnių instancijų teismai, nesant teisinio pagrindo, pripažindami teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, nepagrįstai civilinio ieškinio dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka, taip pažeidžiant BPK 115 straipsnio 2 dalį ir nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teismų praktikos. Civilinis ieškinys buvo apskaičiuotas tinkamai ir tiksliai, pateikti aiškūs įrodymai, kuriais civilinis ieškinys grindžiamas, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dydį, neatidėjęs baudžiamosios bylos nagrinėjimo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors apeliacinės instancijos teismas ir pakeitė pirmosios instancijos teismo motyvaciją (pirmos instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad kompensacija nėra turtinė žala ir jos priteisimas baudžiamajame procese nėra numatytas), pripažindamas, kad civiliniai ieškovai turi teisę baudžiamojoje byloje reikšti ieškinį dėl kompensacijos priteisimo, tačiau netinkamai aiškino kompensacijos institutą. ATGTĮ 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad autorių teisių subjektai, gindami savo teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti sumokėti kompensaciją. Sutinkamai su ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punktu, vietoj dėl autorių teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostoliu) atlyginimo, galima reikalauti kompensacijos, kurios dydį iki 1000 minimalių gyvenimo lygių nustato teismas, atsižvelgdamas į civilinio atsakovo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmą priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kasatorė pažymi, kad kompensacija yra alternatyvus žalos kompensavimo būdas, taikomas autorių teisių pažeidimu padarytiems turtiniams praradimams atlyginti, t. y. kompensacija yra specialus žalos apskaičiavimo metodas, įtvirtintas ATGTĮ atsižvelgiant į autorių teisių, kaip civilinės teisės objektų, specifika. Kadangi BPK nereglamentuoja žalos sampratos, jos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis civilinės teisės, t. y. ATGTĮ bei CK nuostatomis, reglamentuojančiomis kompensacijos institutą bei civilinės atsakomybės sąlygas. Kitoks minėtų normų aiškinimas reikštų civilinių ieškovų teisės pasirinkti savo teisių gynimo būdą, t. y. teisę reikšti ieškinį civiline tvarka arba baudžiamojoje byloje, ribojimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisė į kompensacijos (kaip specialaus žalos apskaičiavimo metodo autorių teisėje) priteisimą realiai gali būti įgyvendinama, kai ieškinio reikalavimas yra aiškiai suformuluotas, jame išsamiai nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamas materialinis reikalavimas. Būtent siekdami įgyvendinti minėtus tikslus, civiliniai ieškovai, pasak kasatorės, tikslino pareikštą civilinį ieškinį, atsižvelgdami į tai, jog kaltinimą palaikęs prokuroras pirmosios instancijos teisme tikslino kaltinamąjį aktą šioje baudžiamojoje byloje. Civiliniai ieškovai tiksliai ir aiškiai nurodė materialinio reikalavimo pagrindą, reikalaujamos kompensacijos dydį (jos apskaičiavimo metodiką ir pagrindą), kitas reikšmingas aplinkybes. Kasatorė pažymi, kad apskaičiuojant kompensacijos dydį civiliniai ieškovai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota praktika (dėl teisėto pardavimo kainos), todėl vadovavosi kainomis, nurodytomis oficialių kompiuterių programų platintojų, taip pat atsižvelgė į kainas, nurodytas specialisto išvadoje ir kaltinamajame akte. Kasatorė nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog visi reikiami įrodymai dėl kainų buvo baudžiamojoje byloje, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ATGTĮ ir CK, nuostatomis, turėjo galimybę klausimą dėl civilinio ieškinio išspręsti neatidėjęs baudžiamosios bylos nagrinėjimo.

Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas negalimumą tiksliai apskaičiuoti civilinį ieškinį neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo, konstatavo duomenų neatitikimą dėl bendros neteisėtų kompiuterių programų kainų sumos (kuri nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje) ir civilinių ieškovų reikalaujamos kompensacijos dydžio. Kasatorė pažymi, kad nuteistųjų veikloje buvo naudojama (atgaminta ir laikoma) ir tokia kompiuterių programos kopija, į kurią autorių turtinės teisės civiliniams ieškovams nepriklauso, t. y. „CorelDRAW Graphic Suite“ kompiuterių programa (autorių teisių turėtojas – Corel Korporacija), kurios kaina pagal teisėto pardavimo kainą siekė 1 866,00 Lt. Tokiu atveju iš bendros neteisėtų kompiuterių programų vertės (kuri nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje) atėmus „CorelDRAW Graphic Suite“ kompiuterių programos kainą būtų gaunamas civilinių ieškovų reikalaujamos kompensacijos dydis (46 716,81 Lt (bendra neteisėtai naudojamų kompiuterių programų vertė) – 1 866,00 Lt („CorelDRAW Graphic Suite“ kompiuterių programos kaina) = 44 850,81 Lt (civilinio ieškinio suma)). Atsižvelgiant į tai, kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, tinkamai neišanalizavęs byloje surinktų įrodymų, neįsigilinęs į surinktų įrodymų turinį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, kuri įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog „atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu rinkoje nebebuvo platinamos programos, kurių nelegalios kopijos buvo rastos kaltinime nurodytuose kompiuteriuose, ir nebuvo gauta duomenų, kad jų kainos žymiai skyrėsi, kopijų bendra vertė pagristai buvo nustatoma pagal bylos tyrimo metu rinkoje platinamų analogiškų kompiuterių programų mažmenines kainas“. Vėliau, grįsdamas civilinio ieškinio perdavimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, teismas teigė, kad ieškinyje nurodomi programų pavadinimai neatitinka nuteistiesiems į kaltę inkriminuotų programų pavadinimų ir nurodomos tik panašių programų kainos“, „byloje nėra tikslių duomenų, kokia yra kaltinime nurodytų neteisėtų kompiuterinių programų kopijų mažmeninė vertė“. Kasatorės nuomone, toks apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų argumentų prieštaravimas pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalį ir akivaizdžiai parodo, kad žemesniųjų instancijų teismai vengia nagrinėti civilinius ieškinius baudžiamosiose bylose, taip apsunkindami civilinių ieškovų teisėtų interesų gynimą (gaištamas tiek teismų, tiek proceso šalių laikas; civiliniai ieškovai priversti pakartotinai teikti ieškinį civiline tvarka, nors visi įrodymai yra surinkti baudžiamojoje byloje, todėl ieškinys gali būti pilnai išspręstas baudžiamajame procese).

Kasatorė nurodo, kad civiliniu ieškiniu teismo yra prašoma priteisti kompensaciją, ne žalos atlyginimą (ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai reikalauja įrodyti negautų pajamų dydį. Kompensacijos priteisimo atveju žalos dydžio įrodinėti nereikia. Kasaciniame skunde pažymima, kad iš civilinio atsakovo reikalaujama minimalios kompensacijos, kuri buvo apskaičiuota pagal teisėto pardavimo kainą. Vadovaujantis vyraujančia teismų praktika autorių teisių gynimo bylose, atsakovo turtinė padėtis paprastai yra vertinama tais atvejais, kai autorių teisių turėtojas reikalauja, pvz. dvigubos kompensacijos, kuri buvo paskaičiuota pagal teisėto pardavimo kainą, arba tais atvejais, kai atsakovas prašo išdėstyti priteistą kompensacijos mokėjimą dalimis dėl blogos turtinės padėties. Kasatorė nurodo, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme civilinis atsakovas nepateikė jokių argumentų dėl savo turtinės padėties, t. y. atsakovas neprašė mažinti priteistinos kompensacijos dydžio, neteikė jokių įrodymų apie savo turtinę padėtį ir pan., todėl akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teismas, klaidingai interpretuodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas išimtinio atvejo taisykles, siekė nenagrinėti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje ir perduoti jo nagrinėjimą civilinio proceso tvarka.

Atsiliepimu į nuteistojo A. R., jo gynėjos advokatės K. Pugačienės bei nuteistosios UAB „Aretida“ atstovo D. R., taip pat civilinių ieškovų „Adobe System Incorporated“, „Autodesk Incorporated“, „Microsoft“ korporacijos atstovės advokatės R. Andriulevičiūtės kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė prašo šiuos skundus atmesti.

Prokurorė nurodo, kad nuteistojo A. R., jo gynėjos advokatės K. Pugačienės bei nuteistosios UAB „Aretida“ atstovo D. R. kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Analogiški argumentai buvo išdėstyti ir nuteistųjų apeliaciniame skunde, juos įvertino Šiaulių apygardos teismas 2012 m. vasario 23 d. nutartyje. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20, 301 straipsniais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, ištirtų įrodymų visetas patvirtina nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, baudžiamojo proceso įstatymo normų teismas nepažeidė, baudžiamuosius įstatymus taikė tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji A. R. ir UAB „Aretida“ įvykdė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. neteisėtas kompiuterinių programų kopijas laikė komerciniais tikslais. Byloje pakanka įrodymų, todėl nuteistųjų veikos kvalifikuotos teisingai.

Nusikaltimo, numatyto BK 192 straipsnyje, objektas yra intelektinė nuosavybė, kuri apima ir autorių teises į kūrinius, ir audiovizualinio kūrinio pirmojo įrašo gamintojų teises (gretutines teises). Pagal ATGTĮ 4 straipsnio 2 dalį, autorių teisių objektu yra laikomos ir kompiuterinės programos, o autorių teisės nesaugomi objektai apibūdinti įstatymo 5 straipsnyje. Autorius (ATGTĮ 10 straipsnis) turi išimtines teises leisti arba uždrausti atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu. Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu, išskyrus ATGTĮ numatytus atvejus.

Atsiliepime nurodoma kad nei nuteistasis A. R. , nei nuteistoji bendrovė „Aretida“ nėra autoriais kompiuterinių programų, už kurių neteisėtų kopijų laikymą komerciniais tikslais kompiuteriuose Dell PC ir Skaneris jie nuteisti, todėl tų programų kopijas nuteistieji turėjo teisę laikyti ir naudoti tik leidus kompiuterinių programų autoriams, jų teisių perėmėjams ar jų tinkamai įgaliotiems asmenims. Remiantis ATGTĮ išaiškinimu, neteisėta kopija laikoma kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto kopija, pagaminta arba importuota į Lietuvos Respubliką be teisių subjektų ar jų tinkamai įgalioto asmens leidimo (nesudarius sutarties arba pažeidžiant joje nustatytas sąlygas, išskyrus šio Įstatymo nustatytus atvejus, kai kūrinys, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektas gali būti atgaminamas be leidimo), taip pat kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto kopija, kurioje be teisių subjektų leidimo panaikinta arba pakeista informacija apie teisių valdymą (ATGTĮ 2 straipsnio 22 punktas).

Kūrinio kopijos laikymo teisėtumui patvirtinti reikalingas autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių subjekto leidimas, tuo gali būti licencija. Atsiliepime nurodoma, kad remiantis šiuo įstatymu, licencijos ar kitų dokumentų neturėjimas ir yra neteisėtos kūrinio kopijos laikymo faktą patvirtinanti aplinkybė. Be autoriaus arba kito autorių teisių subjekto leidimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui, nesiekiant tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, leidžiama atgaminti ne daugiau kaip vieną išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio egzempliorių, jeigu toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas (ATGTĮ 20 straipsnio 1 dalis).

Tyrimo metu UAB „Aretida“ pateikė informaciją tik apie tai, kad programas „Autodesk AutoCAD“, „Corel“ ir „Adobe Photoshop“ įgijo 2010 m. rugpjūčio 18 d. ir šios programos buvo įdiegtos į Dell PC kompiuterį. Bylos medžiaga įrodyta, kad kaltinime nurodytuose kompiuteriuose buvo programos, kurių legalumą patvirtinančių dokumentų bendrovė neturėjo.

Prokurorė nurodo, kad įgytų autorių kūrinių laikymas nedraudžiamas, tačiau A. R. ir bendrovė „Aretida“ nuteisti už neteisėtų kopijų laikymą komerciniais tikslais, o už šiuos veiksmus numatoma baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 192 straipsnį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos pagrįstai padaryta išvada, kad nuteistieji į kaltę inkriminuotas kompiuterines programas laikė ne asmeniniam naudojimui, o darbinei veiklai, vykdomai tiesiogiai pajamoms, pelnui, turtinei naudai gauti ir padėti bendrovės ūkinei veiklai. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad liudytojų, specialisto parodymais bei rašytine bylos medžiaga įrodyta, jog kaltinime nurodytuose kompiuteriuose buvo neteisėtai instaliuotos programos, kurios įgytos, atgamintos ir instaliuotos į kompiuterius pažeidžiant ATGTĮ ir šios programos buvo naudojamos bendrovės UAB „Aretida“ veikloje, siekiant darbo rezultatų, t. y. buvo naudojamos gamybos procese siekiant gauti naudos.

Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-265/2008 taip pat pažymėta, kad komercijos tikslais laikomi ne tik tokie tikslai, kurie susiję su veikla, vykdoma tiesiogiai pajamoms, pelnui ar kitokiai turtinei naudai gauti, bet ir tokia veikla, kuri netiesiogiai susijusi su pajamų gavimu. Taigi, vykdant komercinę–ūkinę veiklą ir neteisėtai naudojant kompiuterines programas, bendrovė tiesiogiai iš šių programų pajamų negauna, tačiau tokių programų panaudojimas yra susijęs su komercine veikla ir siekimu pelningai vystyti šią veiklą bei gauti pelną.

Pasak prokurorės, dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstu nuteistųjų skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytas neteisėtų įdiegtų kompiuterinių programų naudojimas įmonės veikloje. Tie patys argumentai išdėstyti ir kasaciniame skunde, todėl jie atmestini dėl aukščiau nurodytų motyvų. Prokurorės teigimu, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinime nurodytuose kompiuteriuose instaliuotos programos buvo įgytos ir atgamintos neteisėtai, kad šios programos buvo naudojamos UAB „Aretida“ veikloje siekiant geresnių darbo rezultatų, be to, atsižvelgiant į ATGTĮ 2 straipsnio 17 dalies nuostatas, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius komercinių tikslų išaiškinimus, pagrįstai galima tvirtinti, kad kaltinime nurodytos programos buvo laikomos komercijos tikslais.

Teismo nuosprendyje išanalizuotos visų kaltinimuose paminėtų kompiuterinių programų panaudojimo ir inkriminavimo į kaltę aplinkybės. Teisiamajame posėdyje teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių objektyviai tiesai byloje nustatyti ir nustatė, jog kaltinamo juridinio asmens darbuotojai, projektuodami baldus, braižydami baldų ir kitų detalių brėžinius naudojosi kompiuterinėmis programomis „Autodesk AutoCAD 2004“, „Adobe Photoshop 7.0“, „Corel DRAW Graphics Suite 11“, „Autodesk AutoCAD 2010“, „Microsoft Windows 7 Enterprise“.

Atsiliepime nurodoma, kad tai, jog kompiuteriuose buvo įdiegtos „Autodesk Incorporated“ kompiuterių programų „AutoCAD 2010“ ir „AutoCAD 2004“ bandomosios (demonstracinės) versijos, nepaneigia nuteistųjų kaltės. „Autodesk Incorporated“ programinės įrangos licencinės sutarties 2.2.6 punkte teigiama, kad „draudžiama naudoti Programinę įrangą konkurencinės analizės, komerciniais, profesiniais ar kitais pasipelnymo tikslais.“ Taigi, net ir tuo atveju, kai nuteistieji laiko ir naudoja savo veikloje bandomąsias (demonstracines) versijas, tokie veiksmai vis tiek būtų traktuojami kaip pažeidžiantys civilinio ieškovo „Autodesk Incorporated“ teises ir teisėtus interesu.

Prokurorės nuomone, teismas pagrįstai atmetė nuteistųjų argumentus apie bandomųjų kompiuterių programų versijų naudojimą, nes bylos tyrimo metu buvo nustatyta, kad tai prieštarauja ne tik specialisto išvadai bei jo parodymams teisme, tačiau ir byloje surinktiems duomenimis – bandomosios (demonstracinės) versijos gali būti naudojamos tik iki 30 dienų, o nusikalstamos veikos laikotarpis nustatytas nuo 2005 m. vasario 18 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d., todėl jei tokia bandomoji versija veikia ir toliau – ji yra „nulaužta“ ir nelegali.

Iš bylos duomenų matyti, kad tiriamuose kompiuteriuose buvo rasti ir „nulaužimo“ kodai. Prokurorės teigimu, šios aplinkybės leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad kompiuterių programų „AutoCAD 2010“ ir „AutoCAD 2004“ kopijos, nuteistųjų nurodomos kaip demonstracinės, nebeatitiko tokioms versijoms būtinų požymių, o tai patvirtina, jog jos buvo nelegalios.

Atsiliepime nurodoma, kad A. R. nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo UAB „Aretida“ direktoriumi, buvo šios bendrovės vadovas ir pagal užimamas pareigas turėjo teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui, jo vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti bendrovės veiklą. Šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pripažino reikšmingomis sprendžiant A. R. kaltės klausimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, A. R. savo pareigas, susijusias su kompiuterinės technikos įsigijimu ir programų įdiegimu, vykdė netinkamai, nes jis pats pripažino, kad įmonė turėjo tik kažkiek licencijų, tarėsi su darbuotojais dėl demonstracinių kompiuterinių programų naudojimo įmonės veikloje, bet būtent jis, direktorius, privalėjo tinkamai organizuoti ir kontroliuoti vadovaujamos bendrovės darbą bei imtis priemonių, kad šios įmonės kompiuteriuose būtų instaliuotos legalios programos. Pasak prokurorės, esant tokioms aplinkybėms, pagrįstai konstatuota, kad nuteistasis A. R. , vadovaudamas bendrovei, nesivadovavo norminiais aktais šios veiklos srityje ir nesilaikė įstatymais nustatytų reikalavimų.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 192 straipsnio 2 dalį kyla tuo atveju, kai importuojamos, eksportuojamos, platinamos, gabenamos ar laikomos komercijos tikslais neteisėtos autoriaus teisių ir gretutinių teisių objektų kopijos, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršija 250 MGL dydžio sumą. Atsiliepime teigiama, kad byloje buvo nustatyta, jog kaltinime išvardintų kompiuterinių programų neteisėtų kopijų bendra teisėtų kopijų mažmeninė kaina viršija 250 MGL. Nors nuteistieji skunde nurodo, kad, tiriant bylą, nepagrįstai buvo nurodytos kitų programų kainos, tačiau, pasak prokurorės, atsižvelgiant į tai, jog tyrimo metu rinkoje nebebuvo platinamos programos, kurių nelegalios kopijos buvo rastos kaltinime nurodytuose kompiuteriuose, ir nebuvo gauta duomenų, kad jų kainos žymiai skyrėsi, kopijų bendra vertė pagrįstai buvo nustatoma pagal bylos tyrimo metu rinkoje platinamų analogiškų kompiuterinių programų mažmenines kainas.

Prokurorė taip pat nesutinka su kasatorių teiginiais, kad bylą nagrinėję teismai padarė BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad kaltinamajame akte nebuvo nurodytos ir teisme nebuvo įrodinėjamos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog A. R. „organizavo neteisėtą kūrinių atgaminimą ir neteisėtų kūrinių kopijų laikymą komercijos tikslais“. Prokurorės teigimu, iš kaltinamojo akto matyti, kad jame buvo nurodyta ši aplinkybė ir ji, tiriant bylą teisme, buvo įrodinėjama kartu su visomis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis apklausiant nuteistąjį A.

R. ir UAB „Aretida“ atstovą, įmonės darbuotojus apie kaltinime išvardintuose kompiuteriuose esančių kompiuterinių programų kopijų atsiradimo aplinkybes, jų naudojimą bendrovės veikloje, taip pat tiriant byloje esančius rašytinius ir kitus įrodymus. Prokurorė nesutinka su kasaciniame skunde nurodytu argumentu, kad nuosprendį teismas grindė įrodymais, kurie nebuvo tiriami teisiamajame posėdyje, nes nebuvo apžiūrėtos ir tirtos kompiuterinės programos. Atsiliepime nurodoma, kad iš teismo protokolo matyti, jog pirmininkui paklausus proceso dalyvių nuomonės dėl daiktinių ir rašytinių įrodymų tyrimo tvarkos, proceso dalyviai prašė apsiriboti rašytinių įrodymų išvardijamu, nes jie yra susipažinę su visais byloje esančiais įrodymais ir nepageidauja, kad tai teisme būtų tiriama ir skelbiama.

Pasak prokurorės, šiuo atveju teigti, kad nuosprendis buvo priimtas pažeidžiant baudžiamojo proceso normas, nėra pagrindo, nes daiktinių įrodymų tyrimo teisiamojo posėdžio metu nepageidavo nei viena proceso šalis. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kolegija patvirtino, jog byloje esanti specialisto išvada iš esmės atitinka BPK 90 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dėl išvados gavimo buvo kreiptasi į įmonę, kurios viena iš veiklos krypčių yra pagal oficialius ikiteisminio tyrimo įstaigų užklausimus teikti informaciją susijusią su specialiomis žiniomis apie programinę įrangą.

Specialistas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingos išvados surašymą ir pateikimą buvo įspėtas įstatymo numatyta tvarka, išvadoje nurodyta specialistui pateikta užduotis, tyrimo metodai, joje duoti konkretūs atsakymai į pateiktus klausimus, iš apeliacinės instancijos teismui pateikto pažymėjimo matyti, kad R. Lideikis turi Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimą. Prokurorės nuomone, atsižvelgiant į tai, laikyti specialistą R. Lideikį nekompetentingu, o išvadą neobjektyvia, nėra jokio pagrindo.

Prokurorės nuomone, nepagrįstas ir civilinių ieškovų atstovės kasacinis skundas. Atsiliepime nurodoma, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos. Civiliniai ieškovai „Autodesk Incorporated“, „Microsoft“ korporacija, „Adobe Systems Incorporated“ keletą kartų tikslino ieškinį ir kai kurie duomenys, palyginus su kaltinamuoju aktu ar apylinkės teismo nuosprendžiu, nesutampa.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad bendra visų neteisėtų programų kopijų vertė pagal teisėtų kopijų pardavimo mažmenines kainas yra 46 716,81 Lt. Civiliniai ieškovai patikslintu ieškiniu teismo prašė iš atsakovo UAB „Aretida“ jų naudai priteisti kompensaciją, lygią 44 850,81 Lt. Analizuojant dokumentus, kuriuose nurodytos kompiuterinių programų kainos, programų teisėtų kopijų vertėms nustatyti bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu buvo taikomos ne tik specialisto išvadoje nurodytos mažmeninės kainos, bet ir bendrovių UAB „Baltic Amadeus“, UAB „AGA-CAD“, „TD Baltic“ nurodytos programų mažmeninės kainos.

Kai kurių programų pavadinimai neatitiko nuteistiesiems į kaltę inkriminuotų programų pavadinimų ir buvo nurodomos tik panašių programų kainos (vietoj „Adobe Photoshop 7.0“ nurodyta „Adobe CS4“ kaina, vietoj „Autodesk AutoCAD 2004“ nurodyta „AutoCad2011“, vietoj „AutoCAD 2010“ nurodyta „AutoCad 2011“), todėl, pasak prokurorės, darytina pagrįsta išvada, kad byloje nėra tikslių duomenų, kokia yra kaltinime nurodytų neteisėtų kompiuterinių programų kopijų mažmeninė vertė. Kolegija pažymėjo, kad negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis.

ATGĮ 83 straipsnis numato, kad kompensaciją, kurios dydis gali būti iki 1 000 minimalių gyvenimo lygių (MGL), nustato teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsiliepime nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų apie nuteistųjų turtinę ir ekonominę padėtį, o tai sukelia sunkumų nustatant civiliniams ieškovams priteistiną kompensacijos dydį. Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes ir bylos medžiagą, padarė pagrįstą išvadą, kad neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo, negavus papildomos medžiagos, teismas civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti negalėjo, todėl civiliniams ieškovams „Autodesk Incorporated“, „Microsoft“ korporacijai, „Adobe Systems Incorporated“ pirmosios instancijos teismo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą ir klausimo dėl ieškinio dydžio perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka palikta nepakeista.

Atsiliepime daroma išvada, kad teismai esminių baudžiamojo proceso kodekso įstatymų pažeidimų nepadarė, A. R. ir UAB „Aretida“ kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 192 straipsnio 2 dalyje, įrodyta ir kvalifikuota tinkamai, bausmės nuteistiesiems paskirtos atsižvelgiant į charakterizuojančią medžiagą ir atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai per griežtos. Civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtu. Vien kasatorių nesutikimas su teismų išvadomis neleidžia teigti, kad teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti ir neteisėti. Todėl, pasak prokurorės, abejoti teismų priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu nėra pagrindo.

Kasaciniai skundai netenkintini

Dėl rodymų tyrimo ir vertinimo bei nuteistųjų veikos kvalifikavimo pagal BK 192 straipsnio 2 dalį (dėl nuteistojo A. R. , jo gynėjos advokatės Kristinos Pugačienės bei nuteistosios uždarosios akcinės bendrovės „Aretida“ atstovo D. R. kasacinio skundo argumentų)

Baudžiamojo proceso įstatymas ir teismų praktika reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas. Kasacinės instancijos teismas netikrina priimto nuosprendžio pagrįstumo, o apskųstus teismų sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nuosprendis formos ir turinio prasme atitinka Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintus reikalavimus (tinkamai surašytas, grindžiamas patikimais įrodymais, motyvuotas ir kt.). Duomenys, kuriais teismas grindžia savo išvadas, turi atitikti BPK 20 straipsnio reikalavimus, t. y. turi būti gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas privalo išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis prieštaringas, motyvacija nenuosekli, išvados pagrįstos duomenimis, neatitinkančiais BPK reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė. Taip pat kasatorių teigimu, teismai netinkamai vertino įrodymus, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – nepagrįstai, nesant jų veiksmuose būtinųjų nusikalstamos veikos požymių, A. R. ir UAB „Aretida“ nuteisė pagal BK 192 straipsnio 2 dalį. Iš kasaciniame skunde nurodytų argumentų matyti, kad BPK pažeidimus ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą kasatoriai iš esmės grindžia nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o teisės taikymo klausimus sprendžia remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis.

Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje į analogiško turinio kasatorių argumentus jau motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, jo padarytas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistųjų kaltės. Apeliacinės instancijos teismas detaliai aptarė visus nuteistiesiems A. R. ir UAB „Aretida“ inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, analizavo įrodymus, patvirtinančius šių požymių buvimą nuteistųjų veiksmuose, vertino jų pakankamumą, motyvuotai pasisakė dėl iškeltų versijų bei dėl kasatorių argumentų apie pirmosios instancijos teismo padarytus BPK pažeidimus.

Klausimus dėl specialisto išvados atitikimo BPK 90 straipsnio 3 dalies reikalavimams, jos, kaip įrodymo, patikimumo, specialisto R. Lideikio kompetencijos nagrinėjo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ir savo sprendimuose išsamiai dėl to pasisakė. Kasaciniame skunde nenurodyta jokių naujų, žemesniųjų instancijų teismų nenagrinėtų, argumentų dėl galimo specialisto išvados neatitikimo baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams, o į pateiktus – atsakyta, motyvuotai paneigtos kasatorių abejones dėl specialisto R. Lideikio pateiktos išvados įrodomosios vertės. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su teismų motyvacija šiuo klausimu, dėl atmeta kasatorių argumentus, kad priimdami sprendimus teismai negalėjo kaip įrodymu remtis aptarta specialisto išvada.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai pasisakė ir dėl kasatorių argumento, jog pirmosios instancijos teismas savo nuosprendį pagrindė įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje – nebuvo apžiūrėtos ir tirtos kompiuterių programos, už kurių neteisėtą panaudojimą nuteisti A. R. ir UAB „Aretida“. Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, jog patys posėdžio dalyviai nepageidavo daiktinių ir rašytinių įrodymų (taip pat ir kompiuterių programų) tyrimo, nes jau buvo susipažinę su visa bylos medžiaga. Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos tiriant įrodymus nebuvo pažeistos Su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Be to, tas pats pasakytina ir apie kasatorių argumentus dėl „Autodesk“ programinės įrangos licencinės sutarties bei Europos kompiuterio vartotojo pažymėjimo, kurių kopijos buvo pateiktos apeliacinės instancijos teismui 2012 m. sausio 19 d. posėdyje. Teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad, posėdžio pirmininkui paklausus dėl įrodymų tyrimo reikalingumo, proceso dalyviai jo nepageidavo. Taip pat proceso dalyviai neprieštaravo šių dokumentų prijungimui prie bylos; jie tapo baudžiamosios bylos medžiagos, kurią teismas vertino ir rėmėsi darydamas išvadas, dalimi.

Atmestini kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytos faktinės aplinkybės, pateikiant savo versijas. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – teismas privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Išanalizavus skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinį bei kitą bylos medžiagą, darytina išvada, kad teismai tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, nustatė, kurie iš jų laikytini įrodymais, nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus dėl įrodymų vertinimo, t. y. argumentus, dėl kurių patikimais pripažino bei rėmėsi nuteistuosius kaltinančiais duomenimis, o jų versijas atmėtė (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tinkamai aprašė byloje nustatytas faktines aplinkybes. Vien tai, kad teismų išvados neatitiko kasatorių teiginių, nereiškia, kad buvo pažeistos BPK nuostatos. Kasatorių teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis ir byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų kaltę, prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamų sprendimų turiniui. Kasatorių nuosprendžiui išsakyta kritika paremta tik dalies byloje ištirtų duomenų analize, atskiromis ir konteksto išimtomis frazėmis ir bylos įrodymams prieštaraujančiais teiginiais. Tuo tarpu teismai savo išvadas pagrindė bylos duomenų visumos analize.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 192 straipsnio 2 dalį kyla asmeniui, kuris neteisėtai atgamino literatūros, mokslo ar meno kūrinį (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) ar gretutinių teisių objektą arba jų dalį komercijos tikslais arba platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu neteisėtų kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų, o kai jų nėra, pagal atgamintų kūrinių originalų kainas viršijo 250 MGL dydžio sumą. Remdamiesi įrodymais teismai padarė byloje nustatytas aplinkybes atitinkančią išvadą, kad A. R. ir UAB „Aretida“ veiksmuose yra visi BK 192 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Priešingi kasatorių argumentai, t. y. kad byloje nebuvo nustatytas neteisėtas kompiuterių programų naudojimas (naudotos teisėtos demonstracinės versijos), taip pat komerciniai tikslai bei nuteistųjų tyčia, buvo nagrinėjami ir motyvuotai paneigti apeliacinės instancijos teismo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad komerciniai tikslai, tai tikslai, susiję su veikla, kuri vykdoma ne tik tiesiogiai pajamoms, pelnui ar kitokiai turtinei naudai gauti, bet ir veikla, kuri netiesiogiai susijusi su pajamų gavimu (komercine–ūkine veikla), pvz., bendrovės darbuotojai neteisėtas kompiuterio programų kopijas naudojo darbui ir taip gavo ekonominės naudos, nes šios programos padėjo operatyviau atlikti pavestus darbus, gauti didesnių pajamų (kasacinės bylos Nr. 2K-7-201/2008, 2K-265/2008, 2K-538/2009, 2K-7-35/2011). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Aretida“ darbuotojai, projektuodami baldus, braižydami baldų ir kitų detalių brėžinius naudojosi kompiuterinėmis programomis „Autodesk AutoCAD 2004“, „Adobe Photoshop 7.0“, „Corel DRAW Graphics Suite 11“, „Autodesk AutoCAD 2010“, „Microsoft Windows 7 Enterprise“ (priešingi kasatorių teiginiai prieštarauja bylos duomenims). Taigi, nurodytas programas įmonės darbuotojai naudojo, siekdami darbo rezultatų, tiesiogiai susijusių su įmonės vykdoma veikla – baldų gamyba. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su teismų išvada, kad nuteistieji nurodytas kompiuterių programas laikė ne asmeniniam naudojimui, o darbinei veiklai, vykdomai tiesiogiai pajamoms, pelnui, turtinei naudai gauti, ūkinei veiklai vykdyti. Taip pat byloje nustatyta, kad nei UAB „Aretida“, nei A. R. nebuvo minėtų programų autoriais, todėl jų kopijas laikyti ir naudoti galėjo tik leidus šių programų autoriams, jų teisių perėmėjams ar tinkamai įgaliotiems asmenims. Dokumentų, patvirtinančių tokio leidimo turėjimą (licencijos), nuteistieji nepateikė, todėl teismai padarė bylos duomenimis (UAB „Aretida“ patalpų patikrinimo protokolu, specialisto išvada, apžiūros protokolais, poėmio metu rastais ir apžiūrėtais dokumentais, liudytojų – UAB „Aretida“ darbuotojų parodymais, specialisto paaiškinimais teisiamajame posėdyje, liudytojo M. J. parodymais teisme) pagrįstą išvadą, kad kaltinime nurodytos programos į kompiuterius buvo įdiegtos ir įmonės veikloje naudojamos neteisėtai, siekiant komercinių tikslų.

Teismai pagrįstai kasatorių pateiktą versiją, kad UAB „Aretida“ veikloje buvo teisėtai naudojamos bandomosios (demonstracinės) kompiuterių programų versijos, laikė nuteistųjų gynybine pozicija, kurios nepatvirtina pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai. Ši versija paremta tik atskirų bylos duomenų analize ir paneigta byloje surinktų įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su žemesniųjų instancijų teismų pateikta motyvacija sutinka ir jos nekartoja. Kasaciniame skunde nėra nurodyta naujų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti tokia išvada, o nesutikimas su ja grindžiamas tik kasatorių subjektyviu bylos duomenų vertinimu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai išanalizuoti juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės aspektai, pasisakyta dėl nuteistųjų kaltės ir paneigti argumentai dėl tyčios nebuvimo nuteistųjų veiksmuose. A. R. tyčios nebuvimą grindžia žinių kompiuterinės technikos srityje trūkumu, toks argumentas atmestinas. A. R. , būdamas UAB „Aretida“ direktoriumi, buvo atsakingas už jos veiklą, privalėjo tinkamai organizuoti ir kontroliuoti vadovaujamos bendrovės darbą. Įmonė užsiima baldų gamyba ir jos tiesioginiai veiklai reikalingos kompiuterių programos, kuriomis galima ruošti brėžinius. Taigi, įmonės vadovo pareiga yra užtikrinti, kad įmonės kompiuteriuose būtų instaliuotos legalios programos, kuriomis darbuotojai galėtų atlikti jiems pavestas funkcijas. Be to, pats A. R. nurodė, kad visais dėl kompiuterių veikimo iškylančiais klausimais konsultavosi su kompiuterinės technikos priežiūros paslaugas teikiančiu asmeniu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo A. R., jo gynėjos advokatės Kristinos Pugačienės bei nuteistosios uždarosios akcinės bendrovės „Aretida“ atstovo D. R. kasaciniame skunde nurodytų argumentų. Tirdami ir vertindami įrodymus, nustatydami faktines aplinkybes ir surašydami nuosprendį bei nutartį teismai nepažeidė Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintų reikalavimų, pagal nustatytas faktines aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl civilinio ieškinio (dėl civilinių ieškovų „Adobe System Incorporated“, „Autodesk Incorporated“, „Microsoft“ korporacijos atstovės advokatės Rūtos Andriulevičiūtės kasacinio skundo argumentų)

Kasatoriai nesutinka su teismų sprendimu perduoti klausimą dėl civilinio ieškinio nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamoje byloje civiliniai ieškovai prašo iš nuteistųjų priteisti 44850,81 Lt dydžio kompensaciją ir 6 % dydžio metines procesines palūkanas.

ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatyta, kad vietoj dėl šio įstatymo saugomų teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo šio įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikalauti kompensacijos, kurios dydį iki 1 000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) nustato teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, šioje normoje nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos kiekvieną kartą, kai byloje vietoj autorių teisių ar gretutinių teisių pažeidimu padarytų nuostolių prašoma priteisti kompensaciją (taip pat ir nagrinėjamu atveju). Kaip nurodė teismai, duomenys apie nuteistųjų turtinę padėti nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkti. Be to, teismai konstatavo, kad byloje nėra tikslių duomenų, kokia yra kaltinime nurodytų neteisėtų kompiuterinių programų kopijų mažmeninė vertė, nes kompiuterinių programų teisėtų kopijų vertėms nustatyti bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu buvo taikomos ne tik specialisto išvadoje nurodytos mažmeninės kainos, bet ir bendrovių UAB „Baltic Amadeus“, UAB „AGA-CAD“, „TD Baltic“ nurodytos programų mažmeninės kainos; kai kurių programų jau nebėra prekyboje, todėl nurodomos tik panašių programų kainos, tai apsunkina tikrosios programų vertės nustatymą.

Kolegija pažymi, kad šiuo atveju, tai jog nuteistiesiems inkriminuojant BK 192 straipsnio 2 dalį, rėmėsi specialisto išvadoje nurodytomis vertėmis, o dėl civilinio ieškinio nurodė, kad tiksliai apskaičiuoti teismas negali, nėra BPK reikalavimų pažeidimas, nuosprendžio prieštaringumas. Pažymėtina, kad veikos kvalifikavimo pagal BK 192 straipsnio 2 dalį esmę, be kitų požymių, sudaro tai, kad neteisėtai buvo panaudotos kompiuterių programų kopijos, kurių vertė viršija 250 MGL. Bylos duomenys leido teismams neabejotinai padaryti tokią išvadą. Tačiau sprendžiant padarytos turtinės žalos klausimą, svarbu tiksliai nustatyti, kokia žala nuteistųjų neteisėtais veiksmais buvo padaryta, t. y. kokia tiksli kopijų vertė, kad būtų galima atlyginti patirtus nuostolius. BPK 115 straipsnio 2 dalis leidžia teismui išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą galimybių nustatyti tikslią neteisėtai panaudotų kopijų vertę teismai neturėjo, be to nebuvo surinkta duomenų apie nuteistųjų turtinę padėtį, todėl sprendimas perduoti klausimą dėl ieškinio dydžio nagrinėti civilinio proceso tvarka, atitinka BPK 115 straipsnio 2 dalį ir teismų praktiką.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. R., jo gynėjos advokatės Kristinos Pugačienės, nuteistosios uždarosios akcinės bendrovės „Aretida“ atstovo D. R. ir civilinių ieškovų „Adobe System Incorporated“, „Autodesk Incorporated“, „Microsoft“ korporacijos atstovės advokatės Rūtos Andriulevičiūtės kasacinius skundus.

Teisėjai

Alvydas Pikelis Aldona Rakauskienė Viktoras Aidukas