A-552-1851-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1851/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01961-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3; 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjai L. M.,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei E. B.,

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovei D. C.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ajam pensijų skyriui bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2011 m. rugpjūčio 30 d. raštą Nr. (6.5) I-5345; 2) panaikinti atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir Pensijų skyrius) 2011 m. liepos 13 d. raštą Nr. (12.6.34)3-43558 ir 2011 m. liepos 22 d. raštą Nr. (12.6.34)3-44792 dalyse dėl atsisakymo pripažinti pareiškėjos darbo laikotarpius Gyventojų informacinio – reklaminio aptarnavimo kooperatyve „Informreklama“ (toliau – ir Kooperatyvas) ir UAB „Informreklama“ į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą; 3) įpareigoti atsakovus užskaityti pareiškėjos darbo Kooperatyve laikotarpį nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1991 m. gegužės 2 d. į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą; 4) užskaityti pareiškėjos darbo UAB „Informreklama“ laikotarpį nuo 1991 m. gegužės 3 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą; 5) įpareigoti atsakovus pareiškėjos draudžiamosioms pajamoms Kooperatyve bei UAB „Informreklama“ apskaičiuoti naudoti tų laikotarpių oficialius minimalius atlyginimus.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovai nepagrįstai nepripažįsta jos darbo stažo, nurodydami, kad pareiškėja 1991 m. vasario 1 d. buvo priimta į neteisėtai veiklą tęsusį Kooperatyvą bei, kad jos darbo knygelėje trūksta potvarkio numerio. Lietuvos Respublikoje 1991-1993 metais darbo stažas valstybinio socialinio draudimo pensijai gauti buvo tvarkomas, vadovaujantis įrašais darbo knygelėse, o jos buvo tvarkomos, vadovaujantis tuo metu oficialiai dar tebegaliojusiu Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – ir TSRS) Ministrų Tarybos 1973 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 656 „Dėl darbininkų ir tarnautojų darbo knygelių“, kurio išrašas yra pareiškėjos darbo knygelėje. Kooperatyvo ir UAB „Informreklama“ archyviniai dokumentai neišliko dėl objektyvių aplinkybių, nepriklausančių nuo pareiškėjos, t. y. darbuotojos, valios. Kooperatyvas iki pat reorganizavimo į UAB „Informreklama“ (iki 1991 m. gegužės 3 d.), o vėliau ir UAB „Informreklama“ mokėjo visus nustatytus mokesčius, įskaitant ir reikalingus formuoti darbuotojų socialinio draudimo pensijoms. Todėl pareiškėja, kaip Kooperatyvo, o vėliau UAB „Informreklama“ valytoja, buvo apdrausta valstybiniu socialiniu draudimu ir šie jos darbo laikotarpiai pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2 dalies 1 punktą privalo būti įskaityti į pareiškėjos valstybinės socialinės pensijos draudimo stažą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius atsiliepime į pareiškėjos L. M. skundą (b. l. 28-30) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1-677 įpareigojo visas kooperatines ir kitas privačias įmones iki 1991 m. sausio 1 d. pertvarkyti savo veiklą pagal Lietuvos Respublikos įmonių įstatymą ir persiregistruoti. Pagal įrašą darbo knygelėje pareiškėja priimta dirbti į Kooperatyvą 1991 m. vasario 1 d., t. y. tuo metu, kai Kooperatyvas veikė neteisėtai, todėl šiuo įrašu negali būti remiamasi apskaičiuojant pareiškėjai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. UAB „Informreklama” įregistruota tik 1991 m. gegužės 3 d., o pareiškėjos darbo knygelės įrašo Nr. 2 pagrindas („Potvarkis”), kuriuo grindžiamas jos pervedimas dirbti į UAB „Informreklama”, reorganizavus Kooperatyvą, yra be numerio, jo data (1991 m. vasario 3 d.) yra keliais mėnesiais ankstesnė nei buvo įregistruota bendrovė, todėl pareiškėjos nurodyti laikotarpiai neįskaitytini į jos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Be to, pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo neleidžiama priimti į darbą asmenų, jaunesnių, kaip 16 metų amžiaus (o išimtiniais atvejais – 15 metų amžiaus). Pagal įrašą darbo knygelėje pareiškėja priimta dirbti į Kooperatyvą, kai jai suėjo 8 metai, todėl mano, kad įrašas, kuriuo 8 metų vaikas priimtas į darbą, neatitinka tikrovės.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos L. M. skundą (b. l. 45-48) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei nutraukti bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus draudžiamosioms pajamoms Kooperatyve ir UAB „Informreklama” apskaičiuoti naudoti tų laikotarpių oficialius minimalius atlyginimus.

VSDFV pakartojo atsakovo Pensijų skyriaus atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktus argumentus. Papildomai nurodė, kad prašymo ir dokumentų apie iki 1993 m. gruodžio 31 d. turėtas pajamas duomenų kaupimui pareiškėja nepateikė ir duomenys apie šio laikotarpio pajamas nėra sukaupti. Kadangi, remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 punktu, į stažą įskaitomi tik tie laikotarpiai, kuriais už tą asmenį buvo mokamos privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos, todėl pagal darbo knygelės įrašus į pareiškėjos stažą negali būti įskaitytas ir laikotarpis nuo 1991 m. gegužės 3 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 65-71) pareiškėjos L. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad pagal pareiškėjos darbo knygelėje padarytą įrašą, L. M. priimta dirbti į Kooperatyvą mokine – valytoja 1991 m. vasario 1 d., t. y, tuo metu, kai Kooperatyvas veikė neteisėtai (kadangi Kooperatyvas neįvykdė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 1-677 įpareigojimo iki 1991 m. sausio 1 d. pertvarkyti savo veiklą ir persiregistruoti, o nustatytu laiku neperregistruotų kooperatinių įmonių veikla laikoma draudžiama), todėl padarė išvadą, kad minėtu įrašu apie pareiškėjos įdarbinimą Kooperatyve negali būti remiamasi apskaičiuojant L. M. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Teismas nustatė, kad UAB „Informreklama” buvo įregistruota tik 1991 m. gegužės 3 d., o L. M. darbo knygelės įrašo Nr. 2 pagrindas, t. y. „Potvarkis”, kuriuo grindžiamas L. M. pervedimas dirbti į UAB „Informreklama”, reorganizavus Kooperatyvą, yra be numerio, šio potvarkio data nurodyta 1991 m. vasario 3 d. ir ši data yra trimis mėnesiais ankstesnė nei buvo įregistruota UAB „Informreklama”, todėl teismas padarė išvadą, kad pagal esamus byloje įrodymus pareiškėjos nurodyti darbo laikotarpiai nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1991 m. gegužės 2 d. ir nuo 1991 m. gegužės 3 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. neįskaitytini į L. M. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Teismas taip pat padarė išvadą, kad ginčo atveju buvo nesilaikyta pareiškėjos darbo knygelės pildymo tvarkos, numatytos tuo metu galiojusios (1974 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 162 patvirtintos) Darbo knygelių tvarkymo įmonėse, įstaigose ir organizacijose instrukcijos 2.19 ir 2.26 punktų reikalavimų, kadangi L. M. darbo knygelės ketvirtoje skiltyje įrašytų potvarkių numeriai nenurodyti. Atsižvelgiant į tai, kad dokumentų apie nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. turėtas pajamas, gautas iš Kooperatyvo ir UAB „Informreklama” L. M. nepateikė ir duomenys apie šio laikotarpio L. M. gautas pajamas nei Kooperatyve, nei UAB „Informreklama” nėra sukaupti, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti VSDFV ir Pensijų skyrių draudžiamosioms pajamoms Kooperatyve ir UAB „Informreklama” apskaičiuoti naudoti tų laikotarpių oficialius minimalius atlyginimus yra nepagrįstas. Taip pat bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d., pareiškėjai neva dirbant Kooperatyve ir UAB „Informreklama”, buvo mokamos privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos, todėl, vadovaujantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 punktu, į pareiškėjos stažą įskaitomas ne visas po 1991 m. birželio 1 d. buvęs laikotarpis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 1991 m. vasario 1 dienai buvo mažametė, t. y. buvo sulaukusi tik 8 metų amžiaus, todėl padarė išvadą, kad ji neatitiko ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos tarybų socialistinės respublikos (toliau – ir LTSR) Darbo įstatymų kodekso 205 straipsnio 1 dalyje nustatyto darbuotojo amžiaus (16 metų, išimtiniais atvejais, esant įstatyme numatytoms sąlygoms – 15 metų amžiaus), todėl atsakovai pagrįstai neįskaitė nurodyto laikotarpio į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad 1991 m. Lietuvos teisės aktai nedraudė fiziniams asmenims ar jų grupei (penkiems fiziniams asmenims – Kooperatyvo steigėjams) samdyti valytoją, o pastarajai dirbti, teismas pažymėjo, jog Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai) 23.8 punkte numatyta, kad darbas pas pavienius samdytojus įrodomas valstybinės archyvų sistemos ar savivaldybės archyvo pažymomis apie darbo sutarties įregistravimą arba profesinės sąjungos nario bilietu, įrodančiu profesinės sąjungos nario mokesčio mokėjimą, kai asmuo iki 1991 m. birželio 1 d. dirbo pas pavienį samdytoją, tačiau šiuo atveju pareiškėja tokių įrodymų nepateikė.

III. Pareiškėja L. M. apeliaciniu skundu (b. l. 78-82) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl darbo laikotarpių kooperatyve „Informreklama” ir UAB „Informreklama” užskaitymo būsimajai pensijai, dėl po teismo sprendimo priėmimo likviduojamos UAB „Informreklama” likvidatorės surastų ir pareiškėjos pateiktų duomenų apie faktines draudžiamąsias pajamas šiose įmonėse. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad dėl potvarkių numerių knygelėje nebuvimo, pavėluoto įmonės perregistravimo, ne tų darbo teisės normų taikymo ar kitų panašių įmonės veiklos, dokumentų pildymo ar kokius kitų galimų pažeidimų negalima įskaityti pareiškėjos darbo stažo, prašo teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą patikrinti šiame apeliaciniame skunde ir pirmosios instancijos teismo sprendime minimų teisės aktų, remiantis kuriais pareiškėjai neužskaitomas darbo stažas, atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsakovai ginčija vienintelės pareiškėjos faktinį darbą UAB „Informreklama” valytoja-mokine po 1991 gegužės 3 d., nenurodydami jokio tokio išskyrimo iš kitų tos pačios įmonės darbuotojų teisinio pagrindo.

2. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėja, 1991 m. vasario 1 d. sulaukusi 8 metų amžiaus, neatitiko ginčo laikotarpiu galiojusio Darbo įstatymų kodekso 205 straipsnio 1 dalyje nustatyto darbuotojo amžiaus, kadangi Darbo įstatymų kodekse ir kituose to meto įstatymuose jaunesnių nei 18 metų amžiaus darbuotojų darbą reglamentavo atskiros teisės normos. Darbo įstatymų kodekso (toliau – ir DĮK) 222 straipsnis numatė darbo laiko sutrumpinimą besimokantiems bendrojo lavinimo mokyklose, taip pat darbo laiko sutrumpinimą V—VIII klasių moksleiviams reglamentavo TSR Sąjungos įstatymai ir jų nustatomose ribose – LTSR įstatymai. Tokiu būdu nurodytame DĮK 222 straipsnyje kalbama apie V-VIII klasių mokinius, t.y. apie klases, kuriose mokosi dirbantys moksleiviai, o ne apie jų amžių. Pareiškėjai esant penktoje klasėje jai buvo devyneri metai, todėl pareiškėjos atžvilgiu ši teisės norma yra taikytina. Mano, kad remiantis LTSR Sveikatos apsaugos įstatymo 3 straipsniu, buvo draudžiamas tik vaikų darbas, nesusijęs su gamybiniu mokymu ir darbiniu auklėjimu. DĮK 213 straipsnis numatė vietų rezervavimą jaunimui priimti į darbą ir gamybiniam mokymui numatant, kad visoms įmonėms ir organizacijoms nustatoma, kiek jos turi rezervuoti vietų, kad būtu priimamas į darbą ir gamybiniam mokymui jaunimas, baigęs bendrojo lavinimo mokyklas, profesines technikos mokyklas ir technikos mokyklas, taip pat kiti jaunesni kaip aštuoniolikos metu asmenys.

3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčo atveju buvo nesilaikyta pareiškėjos darbo knygelės pildymo tvarkos, kadangi joje įrašytų potvarkių numeriai nėra nurodyti. Pareiškėjos nuomone, jokiame teisės akte nenurodyta, kad nurodytos tvarkos nesilaikymas darytų darbuotojo darbo sutartį negaliojančia, todėl ginčijami darbo laikotarpiai turi būti įskaityti.

4. Nesilaikius Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 1-677 įpareigojimo atsakomybė už įmonės neperregistravimą laiku pagal to meto įstatymus galėjo būti taikoma tik įmonės vadovams ir savininkams. Tuo tarpu, šiuo atveju už Kooperatyvo savalaikį neperregistravimą nubausta pareiškėja, neužskaitant ne tik darbo laiko Kooperatyve nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1991 m. gegužės 2 dienos, bet ir viso darbo laiko, dirbto UAB „Informreklama“ nuo jo teisėto įregistravimo dienos 1991 m. gegužės 3 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas Pensijų skyrius atsiliepime į pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą (b. l. 88-91) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Dėsto argumentus, nurodytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:

1. Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad DĮK 213, 218 ir 222 straipsniai reglamentavo vaikų (jaunesnių nei 16 m. amžiaus asmenų) įdarbinimą. Atkreipia dėmesį, kad DĮK 213 straipsnis numatė vietų rezervavimą jaunimui priimti į darbą ir profesiniam mokymui gamyboje, baigus bendrojo lavinimo mokyklą profesinės technikos mokyklas, o 222 straipsnis nustatė darbo laiko sutrumpinimą besimokantiems darbininkų jaunimo mokyklų – vakarinių (pamaininių) ir neakivaizdinių vidurinių bendrojo lavinimo mokyklų bei kaimo jaunimo mokyklų – vakarinių (pamaininių, sezoninių) ir neakivaizdinių vidurinių bendrojo lavinimo mokyklų IX – XI klasėse. Pareiškėja 2000 metais Vilniaus m. Sausio 13-osios vidurinėje mokykloje įgijo bendrąjį vidurinį išsilavinimą, todėl 1991 m. vasario 1 d. negalėjo mokytis IX – XI klasėje, be to, Vilniaus m. Sausio 13-osios vidurinė mokykla nebuvo įvardinta LTSR darbo įstatymų kodekse.

2. Priešingai nei nurodo pareiškėja, teismas pagrįstai konstatavo, kad darbo knygelės įrašu apie pareiškėjos įdarbinimą Kooperatyve, kuris padarytas nesilaikant darbo knygelės pildymo tvarkos, numatytos tuo metu galiojusioje instrukcijoje, negali būti remiamasi apskaičiuojant pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

3. Dėl pareiškėjos pateiktos 2011 m. gruodžio 20 d. pažymos Nr. 8/2011 apie jos draudžiamąsias pajamas, kurią pasirašė laikinai einanti likvidatorės pareigas L. Š., mano, kad reikėtų papildomos informacijos, ar laikinai einanti likvidatorės pareigas L. Š. turi teisę pasirašyti tokią pažymą.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą (b. l. 93-98) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pakartojo pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją. Papildomai nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skundu pareiškėja nebuvo nurodžiusi reikalavimo įpareigoti VSDF Vilniaus skyrių iš naujo nagrinėti prašymą dėl jos darbo laikotarpių Kooperatyve ir UAB „Informreklama“ užskaitymo būsimajai pensijai, todėl šis naujai pareikštas reikalavimas Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalies pagrindu nenagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme.

2. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas konkrečiai tarp pareiškėjos ir institucijos, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovai ginčija tik vienintelės valytojos-mokinės L. M. faktinį darbą UAB „Informreklama“ po 1991 gegužės 3 d.

3. Pareiškėja netinkamai aiškina ginčo metu galiojusias teisės normas, reglamentavusias vaikų (jaunimo) įdarbinimo amžių. Pažymi, kad Darbo įstatymų kodekso normos aiškintinos sistemiškai. DĮK 205 straipsnyje buvo įtvirtinta bendra taisyklė, nustatanti, kad neleidžiama priimti į darbą asmenų, jaunesnių kaip 16 metų amžiaus (išimtiniais atvejais – 15 metų amžiaus). Pareiškėja apeliacinį skundą nepagrįstai grindžia DĮK 213, 218 ir 222 straipsnių nuostatomis, kadangi šiuose straipsniuose nebuvo nenumatytas priėmimas į darbą vaikų nuo 8 metų amžiaus. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad pareiškėja ji ginčo laikotarpiu mokėsi vienoje iš DĮK 222 straipsnio 1 dalyje įvardytų mokyklų ir jai turėjo būti taikomos DĮK 218 straipsnio nuostatos.

4. Pareiškėjos teiginiai, jog Kooperatyvas buvo įkurtas tame pačiame bute, kitame kambaryje, todėl niekur važiuoti nereikėjo, neatitinka tikrovės, kadangi Vilniaus rajono įmonės įregistravimo pažymėjime, išduotame 1991 m. gegužės 14 d., nurodyta, kad nuo 1991 m. gegužės 3 d. įregistruotos UAB „Informreklama“ registracijos adresas – Pagiriai, Alyvų g. 6.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjos L. M. darbo stažo 1991 m. vasario 1 d. – 1993 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu įskaitymo į jos valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą ir atsakovų veiksmų , sprendžiant šį klausimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgdama į Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi ir 54 straipsniu įtvirtintą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmenys, pretenduojantys į valstybinio socialinio draudimo pensiją už laikotarpį iki 1991 m. birželio 1 d., privalo Nuostatų 23 ir 24 punktuose nurodytais dokumentais įrodyti darbo pagal sutartį ar kitais pagrindais faktą, o po 1991 m. birželio 1 d. – dar ir apdraudimą valstybiniu socialiniu draudimu, t. y. valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjimą į VSDF biudžetą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja darbo stažą grindė darbo knygelės duomenimis (b. l. 8), kurios įrašuose darbovietės potvarkiai (kurių pagrindu 1991 m. vasario 1 d. ir 1991 m. gegužės 3 d. atitinkamai į Kooperatyvą ir UAB „Informreklama“ priimta pareiškėja) nurodyti be numerių, tokiu būdu pažeidžiant tuo metu galiojusios darbo knygelės pildymo tvarkos, numatytos Darbo knygelių tvarkymo įmonėse, įstaigose ir organizacijose instrukcijos 2.19 ir 2.26 punktų reikalavimus. Be to, kaip atsiliepime teisingai pažymėjo Pensijų skyrius, darbo knygelėje nurodyto pareiškėjos pervedimo į UAB „Informreklama“ ir Kooperatyvo reorganizavimo datos nesutampa, kadangi UAB „Informreklama” įregistruota tik 1991 m. gegužės 3 d. (b. l. 12), o pareiškėjos darbo knygelės ketvirtos skilties įrašo „Potvarkis”, kuriuo grindžiamas jos pervedimas dirbti į UAB „Informreklama”, reorganizavus Kooperatyvą, nurodyta data yra 1991 m. vasario 3 d., t.y. keliais mėnesiais ankstesnė nei buvo įregistruota pati bendrovė.

Suabejojęs pareiškėjos pateiktų dokumentų tikrumu (šiuo atveju – įrašais darbo knygelėje), Pensijų skyrius, vadovaudamasis Nuostatų 63 punktu, turėjo teisę reikalauti šiuos įrašus pagrįsti kitais dokumentais, o tokių nepateikus – darbo stažo nepripažinti.

Pareiškėja atsakovams ir pirmosios instancijos teismui nepateikė pakankamai kitų dokumentų, pagrindžiančių įrašus darbo knygelėje. L. M. skunde nurodė, kad dalis dokumentų neišliko dėl ne nuo jos valios priklausančių priežasčių. Tai patvirtino ir UAB „Informreklama“ likvidatorė L. Š. (b. l. 14). Pastarosios 2011-05-09 raštas negali būti laikomas dokumentu, patikimai pagrindžiančiu įrašus pareiškėjos darbo knygelėje. Kiti pateikti dokumentai (valstybinio socialinio draudimo finansinės apyskaitos už 1991 metų trečią ir ketvirtą ketvirtį, 1992 metų ketvirtą ketvirtį; likviduojamos UAB „Informreklama“ 2011-12-20 pažyma) yra fragmentiški, juose nėra pakankamai duomenų apie socialinio draudimo įmokas, mokėtas konkrečiai už pareiškėją. Esant tokioms aplinkybėms, tiek atsakovų, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja neįrodė darbo pagal sutartį fakto, yra pagrįsta. Tokia išvada neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio darbo pagal sutartį Kooperatyve ir UAB „Informreklama“ fakto nustatymo.

Pažymėtina, kad dėl anksčiau minėtų priežasčių pareiškėja nepateikė ir pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad nuo 1991 m. birželio 1 d. ji buvo apdrausta valstybiniu socialiniu draudimu, t. y. mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas į VSDF biudžetą (pvz. tinkamai patvirtintų pažymų apie darbo užmokestį (pajamas), mokėjimo pranešimų apie valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimą į Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ar kitų dokumentų). Pareiškėjos kartu su apeliaciniu skundu pateiktoje likviduojamos UAB „Informreklama“ 2011 m. gruodžio 20 d. pažymoje apie draudžiamąsias pajamas pensijai skirti (toliau – ir Pažyma) (b. l. 83) esančių duomenų tikrumą galėtų įrodyti tik archyvo duomenys, o tuo atveju, jei pateiktų dokumentų nepakanka, pareiškėja turėjo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja Pensijų skyriui nepateikė įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad ji atitinkamai nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1991 m. gegužės 2 d. ir nuo 1991 m. gegužės 3 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. dirbo ir turėjo pajamų, nuo kurių buvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos Kooperatyve ir UAB „Informreklama“. Todėl atsakovai pagrįstai neįskaitė nurodyto laikotarpio į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir jų sprendimai yra teisėti bei pagrįsti.

Remiantis bylos rašytine medžiaga (b. l. 8, 84) nustatyta, kad pareiškėjai pradėjus dirbti Kooperatyve, pareiškėja buvo sulaukusi aštuonerių metų amžiaus. Tuo tarpu, ginčo laikotarpiu galiojusio LTSR Darbo įstatymų kodekso (Žin., 1972 m., Nr. 18-137) 205 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta bendra nuostata, kad neleidžiama priimti į darbą asmenų, jaunesnių kaip šešiolikos metų amžiaus, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog išimtinais atvejais, suderinus su įmonės, įstaigos, organizacijos profsąjungos komitetu, gali būti priimami asmenys, kuriems yra suėję penkiolika metų amžiaus. Taigi pareiškėja buvo tokio amžiaus, kai paprastai negalėjo būti darbo teisinių santykių, ir, atitinkamai, valstybinio socialinio draudimo santykių subjektu.

Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, kad tuometiniai darbo įstatymai numatė papildomas išimtis moksleivių darbui ir gamybiniam mokymui, į kurias , egzistuojant tam tikroms faktinėms aplinkybėms, galėjo patekti pareiškėja. Be to, pripažintinas pagrįstu pareiškėjos argumentas, kad vien jos amžius negali būti pagrindiniu kriterijumi, atribojančiu darbo stažo įskaitymo klausimą. Tokiu kriterijumi negali būti ir įmonės veiklos teisėtumas, nes šioje byloje sprendžiamas asmens socialinio draudimo stažo klausimas. Įmonės veiklos teisėtumo bei darbuotojų amžiaus vertinimas, esant įrodytam asmens darbo pagal sutartį faktui, būtų perteklinis ir neproporcingas, nes atimtų iš faktiškai dirbusio ir mokėjusio socialinio draudimo įmokas asmens galimybę gauti proporcingas socialinio draudimo išmokas. Dėl šių priežasčių atsakovų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, susiję su pareiškėjos amžiumi ir galimybe dirbti, pripažintini nepagrįstais. Tai nedaro pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstu, nes, kaip minėta anksčiau, pareiškėja neįrodė darbo pagal sutartį ir valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo fakto. L. M. turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, kuris galėtų nustatyti juridinį faktą dėl jos darbo Kooperatyve ir UAB „Informreklama“ 1991-1993 metais.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat kelia teisės aktų, kuriais remiantis jos darbas nebuvo įskaičiuotas į valstybinio socialinio draudimo stažą, konstitucingumo klausimą, nes jos manymu tai pažeistų proporcingumo ir nediskriminavimo , teisėtų lūkesčių principus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nenurodė pakankamai teisinių argumentų tokiai abejonei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismui tiek Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo, tiek Nuostatų atitikimas Konstitucijai šioje byloje nagrinėjamo ginčo apimtyje abejonių nekelia, todėl kreiptis į LR Konstitucinį teismą nėra pagrindo.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė