2019-01-30 Nr. AB-2747-3-61-3-01863-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3221-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01863-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gegužės 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) direktoriaus 2018 m. balandžio 27 d. įsakymą „Dėl R. M. tarnybinio nusižengimo“ Nr. AP-111 (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas tvirtino, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo pažeisti procedūriniai reikalavimai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. vasario 1 d. įsakymas Nr. Dl-77 dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) sudarymo buvo priimtas praleidus nustatytus terminus. Pareiškėjas apie tarnybinį nusižengimą informuotas nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, t. y. nebuvo informuotas pasirašytinai, kad pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, taip pat jam nepateikta turima informacija apie tarnybinį nusižengimą. Komisijos 2018 m. kovo 9 d. motyvuota išvada Nr. (16-3)-D15-169 (toliau – ir Išvada) į pareigas pareiškėją priėmusiam asmeniui (Agentūros direktoriui) taip pat buvo pateikta praleidus terminą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė į išsamų ir nešališką tikėtino tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą ir vertinimą. Pareiškėjas taip pat nesutiko su išvada, jog jis padarė tarnybinį nusižengimą. Tarnybinio nusižengimo tyrime nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas būtų blogai organizavęs Agentūros darbą. Pareiškėjas nerengė 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403, kuriuo buvo atleistas I. L., o jį pasirašydamas buvo įsitikinęs, kad šio įsakymo projektas yra teisėtas, kadangi buvo visų šį įsakymą privalėjusių vizuoti asmenų derinimai (vizos). I. L. du kartus buvo siūlomos laisvos pareigos, tačiau jis abu kartus šių pareigų atsisakė. Pareiškėjas nežinojo ir neprivalėjo žinoti aplinkybių, kad I. L. atitiko reikalavimus užimti Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio, 11 kategorijos, kodas 57-7T) pareigybę, kuri buvo pasiūlyta kitai darbuotojai. Be to, pareiškėjas nežinojo, kad I. L. atleidimo dieną Agentūroje buvo laisvos pareigos, kurių specialiuosius reikalavimus I. L. atitiko, taigi, pareiškėjo veiksmuose (neveikime) nėra tyčios.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai nurodė, kad Komisija jo atžvilgiu buvo neobjektyvi.

4. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo vertinimu, įsakymo dėl Komisijos sudarymo priėmimas 2018 m. vasario 1 d., praėjus 40 dienų nuo Agentūros 2017 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (16)-A4-13229 gavimo, nelaikytinas esminiu tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimu. Pareiškėjui buvo pateikta visa turima informacija apie tarnybinį nusižengimą, jis 2018 m. vasario 26 d. rašte „Dėl 2018 m. vasario 8 d. pranešimo Nr. (16-3)D8-846“ pateikė paaiškinimą (toliau – ir Paaiškinimas) dėl Komisijos pirmininko 2018 m. vasario 8 d. pranešime Nr. (16-3)-D8-846 „Apie tarnybinį nusižengimą“ (toliau – ir Pranešimas) nurodyto kaltinimo, šis paaiškinimas buvo įvertintas. Pareiškėjas apie tarnybinį nusižengimą buvo informuotas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pranešime buvo pateiktas prašymas pareiškėjui su juo susipažinti, jį pasirašyti ir grąžinti Ministerijos Teisės ir personalo departamento Personalo skyriui. Pranešime taip pat nurodyti priedai – teismų procesiniai sprendimai. Komisijai atliekant pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą ir Agentūrai priimant Įsakymą, pagrindinės taisyklės nebuvo pažeistos. Atsakovo nuomone, Komisija tinkamai nustatė pareiškėjo kaltės formą, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jo veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, aplinkybė, jog per 5 darbo dienas nuo Agentūros 2017 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (16)-A4-13229 gavimo Ministerijoje nebuvo sudaryta Komisija, nelaikytina esminiu pažeidimu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Pranešimą gavo 2018 m. vasario 9 d., tai skunde patvirtino pats pareiškėjas. Tai, kad pareiškėjas negrąžino šio pasirašyto Pranešimo, nesudaro pagrindo teigti, kad surašant bei įteikiant Pranešimą buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Tiek Išvada, tiek Įsakymas buvo priimti nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų terminų. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Komisija pagrįstai konstatavo, kad sprendimą siūlyti ar nesiūlyti I. L. užimti kitas pareigas priėmė pareiškėjas, nes I. L. atleidimo iš pareigų metu jis ėjo Agentūros direktoriaus pareigas. Atsižvelgdamas į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad įsakymo dėl I. L. atleidimo iš pareigų jis nerengė, o tik pasirašė, todėl tame jo kaltės nėra. Pabrėžta, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į gynybą, teisė teikti paaiškinimą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendime pareiškėjo R. M. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjo Agentūros direktoriaus pareigas. Aplinkos ministro 2018 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. Dl-77 buvo sudaryta Komisija, kuriai pavesta ištirti pareiškėjo tikėtiną tarnybinį nusižengimą ir nustatyti, ar jo veiksmuose yra kaltės atleidžiant iš pareigų Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiąjį specialistą I. L., pateikti išvadas ir pasiūlymus. Pareiškėjui buvo pateiktas Pranešimas, kuriame jis informuotas apie galimybę per 5 darbo dienas pateikti paaiškinimą dėl įtariamo tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas Paaiškinimą pateikė 2018 m. vasario 26 d. rašte. Ministerijoje 2018 m. kovo 9 d. registruota Išvada, skirta aplinkos ministrui. Ministerijos 2018 m. balandžio 5 d. raštu Nr. (16-3)-D8-1955 Išvada pateikta Agentūrai. Agentūros direktorius ginčijamame 2018 m. balandžio 27 d. Įsakyme pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau jam neskyrė tarnybinės nuobaudos, pasibaigus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytiems tarnybinės nuobaudos skyrimo terminams. Pareiškėjas su Įsakymu susipažino 2018 m. gegužės 3 d.

10. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas, žinodamas apie pareigą siūlyti kitas pareigas, taip pat žinodamas, kad tuo metu tame pačiame skyriuje yra kitos laisvos pareigos, tačiau sąmoningai jų nepasiūlęs užimti I. L., 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. AP-403 atleido I. L. iš užimamų pareigų. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Agentūros direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto aplinkos ministro 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. D1-918, 7.1. papunkčio nuostatą, jog direktorius organizuoja Agentūros darbą, kad būtų įgyvendinami Agentūros tikslai ir atliekamos nustatytos funkcijos, 7.2 papunkčio nuostatą, jog šias pareigas einantis valstybės tarnautojas užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir agentūros nuostatų, 7.6 papunktį, kad direktorius Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka priima į pareigas ir iš pareigų atleidžia Agentūros valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis, 10 punkto nuostatą – užtikrina racionalų ir taupų lėšų ir turto naudojimą, veiksmingą Agentūros vidaus kontrolės sistemos sukūrimą, jos veikimą ir tobulinimą;

Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 4 punkto nuostatą, kad valstybės tarnautojai privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, 43 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o, jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – žemesnės kategorijos pareigas;

Agentūros nuostatų, patvirtintų aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. Dl-385, 17.1. papunktį, kuriame nurodyta, kad direktorius organizuoja Agentūros darbą, kad būtų įgyvendinami Agentūros tikslai ir atliekamos nustatytos funkcijos, 17.2. papunktį, kuriame nurodyta, kad direktorius užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir Agentūros nuostatų, 17.10. papunktį, kuriame nurodyta, kad direktorius užtikrina racionalų ir taupų lėšų ir turto naudojimą, veiksmingą Agentūros vidaus kontrolės sistemos sukūrimą, jos veikimą ir tobulinimą;

Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, kurioje įstaigos vadovui nurodyta pareiga užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir biudžetinės įstaigos nuostatų, 6 punkto nuostatą užtikrinti racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, veiksmingą biudžetinės įstaigos vidaus kontrolės sistemos sukūrimą, jos veikimą ir tobulinimą. Įvertinusi visas tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Komisija siūlė pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinės nuobaudos neskirti, nes yra pasibaigęs Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 6 mėnesių nuo pažeidimo padarymo dienos tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-06076-2015-0) pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, t. y. pripažino, kad I. L. atleistas iš Agentūros pagal teismo sprendimą nuo 2017 m. gruodžio 19 d. bei priteisė I. L. naudai iš Agentūros 16 166,59 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d., o kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį (dalį, kurioje nuspręsta panaikinti Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403 „Dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų“ 1 punktą) paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamoje situacijoje I. L. atžvilgiu Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija tęsti tarnybą (valstybės tarnautojo sutikimu užimti kitas pareigas) nebuvo užtikrinta, kadangi įspėjimo apie naikinamas pareigas bei atleidimą iš valstybės tarnybos laikotarpiu jam nebuvo pasiūlytos tuo metu laisvos Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos (A lygis, 11 kategorija, kodas 57-7T), kurių pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus jis atitiko. Dėl to I. L. atleidimas iš valstybės tarnybos (Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403 1 punktas) buvo pripažintas neteisėtu. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir neskundžiama.

12. Teismas pastebėjo, kad Agentūra 2017 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. (16)-A4-3229 Ministerijai pateikė informaciją, jog įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-799-484/2017 yra panaikintas Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403 1 punktas. Agentūra ir Ministerija sutiko, kad aplinkos ministro 2018 m. vasario 1 d. įsakymas dėl Komisijos sudarymo buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punkte įtvirtintą 5 darbo dienų terminą. Tačiau teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad toks pažeidimas nėra laikytinas esminiu tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimu.

13. Teismas, išanalizavęs Pranešimo turinį, konstatavo, jog jis pakankamai aiškus, išsamus ir informatyvus, nepažeidžiantis tarnybinio patikrinimo procedūrų ir pareiškėjo teisių, taip jam sudarant realias prielaidas tinkamai įgyvendinti teisę į gynybą, pateikti paaiškinimus. Pareiškėjas pateikė 2018 m. vasario 26 d. Paaiškinimą, kuriame nurodė, jog jis Pranešimą gavo 2018 m. vasario 9 d. Paaiškinimas patvirtino, kad pareiškėjas susipažino su Pranešimo turiniu ir jis jam buvo aiškus. Pranešime buvo pateiktas prašymas pareiškėjui susipažinti, pasirašyti ir grąžinti jį Ministerijos Teisės ir personalo departamento Personalo skyriui. Pareiškėjas pasirašyto Pranešimo negrąžino, tačiau tai nepaneigė fakto, kad jis tokį pranešimą gavo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad apie tarnybinį nusižengimą jis buvo informuotas netinkamai, laikyti deklaratyviais ir nepagrįstais.

14. Teismas, nustatęs, kad Išvada buvo surašyta 2018 m. kovo 9 d., ji pateikta Agentūrai 2018 m. balandžio 5 d. raštu Nr. (16-3)-D8-1955, o Įsakymas priimtas 2018 m. balandžio 27 d., priėjo išvadą, jog šiuo atveju nebuvo praleistas Taisyklių 13 punkte numatytas 21 darbo dienos terminas pateikti į pareigas priėmusiam asmeniui Išvadą apie tyrimo rezultatus.

15. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo atžvilgiu konstatuoto tarnybinio nusižengimo pagrįstumo, atkreipė dėmesį į tai, kad I. L. 2015 m. lapkričio 20 d. atsisakius siūlytų pareigų, ant šio pranešimo pareiškėjas užrašė rezoliuciją: „siūlyti kitas pareigas, jeigu atitinka keliamus reikalavimus“. 2015 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas pasirašė įsakymą dėl R. V. atleidimo iš einamų pareigų, o 2015 m. lapkričio 27 d. ant I. L. atsisakymo užimti siūlomas pareigas užrašė rezoliuciją: „parengti įsakymo projektą“. 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. AP-403 pareiškėjas atleido I. L. iš užimamų pareigų. Taigi jis žinojo apie pareigą siūlyti kitas pareigas, taip pat žinojo, kad tuo metu tame pačiame skyriuje yra kitos laisvos pareigos, tačiau sąmoningai jų nesiūlė užimti I. L.. Tai konstatuota įsiteisėjusiame teismo sprendime, Vilniaus apygardos administraciniam teismui išnagrinėjus administracinę bylą Nr. eI-799-484/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-06076-2015-0), todėl teismas šių aplinkybių plačiau nenagrinėjo. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, užimdamas aukštas pareigas, turėdamas ir privalėdamas išmanyti teisės aktų reikalavimus, laiku ir tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, vykdyti teisės aktų, reglamentuojančių Agentūros veiklą bei valstybės tarnybą, reikalavimus, turėjo suprasti, kad vadovo pareiga yra imtis visų teisėtų veiksmų ir darbą organizuoti taip, kad būtų tinkamai ir laiku vykdomos Agentūros nuostatuose įtvirtintos funkcijos bei kituose teisės aktuose nustatyti imperatyvūs reikalavimai. Todėl teismui nekilo abejonių, jog pareiškėjas turėjo užtikrinti, kad I. L. būtų pasiūlytos užimti laisvos pareigos.

16. Teismo vertinimu, Komisija tinkamai nustatė, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Įsakymas buvo priimtas išsamiai išnagrinėjus tarnybinio nusižengimo aplinkybes, atsižvelgta į valstybės tarnautojo kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis ir padarinius. Byloje nėra duomenų, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas neobjektyviai, tendencingai, turint išankstinį tikslą pareiškėją nubausti, tik formaliai nustačius jo kaltę, kad Komisija buvo šališka, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmesti. Tarnybinio pažeidimo tyrimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra buvo atlikta be tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų esminių pažeidimų, kurie būtų pagrindas Įsakymą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas buvo atmestas, atitinkamai netenkintas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 17. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde apžvelgia ginčo aplinkybes, pakartoja skunde išdėstytus argumentus. Pareiškėjas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, jas laiko nepagrįstomis ir nemotyvuotomis, mano, kad teismas neišnagrinėjo visų jo skunde ir teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių, apsiribojo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-799-484/2017, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų procesinių dokumentų atkartojimu. Pažymi, kad atskirų bylų tarpusavio prejudicinis ryšys negali būti preziumuojamas, o turi būti įvertintas ir nustatytas kiekvienu konkrečiu atveju. Be kita ko, teismas neįvertino kitų Agentūros darbuotojų pareigų ir funkcijų organizuojant personalo darbą ir rengiant dokumentus, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė pritaikyta išskirtinai už pavaldinių padarytus pažeidimus. Pareiškėjo nuomone, iš administracinės bylos Nr. eI-799-484/2017 medžiagos akivaizdu, jog nei I. L., nei pareiškėjas nežinojo, kad I. L. galėjo būti pasiūlyta atsilaisvinusi pareigybė ir kad tai galėjo lemti valstybės tarnautojo atleidimo procedūrų nesilaikymą. Pavyzdžiui, iš teismui pateiktų dokumentų kopijų matyti, kad įsakymas dėl R. V. atleidimo iš pareigų buvo parengtas 2015 m. lapkričio 19 d., o patvirtintas – 2015 m. lapkričio 20 d., nors Išvadoje teigiama, kad Agentūra apie R. V. atsisakymą užimti siūlomas pareigas sužinojo 2015 m. lapkričio 26 d. Tai įrodo, kad Agentūros darbuotojai, atsakingi už personalo valdymą, nesusitvarkė su pareigomis ir sudarė prielaidas teisės pažeidimui atsirasti.

19. Pareiškėjas pakartotinai pabrėžia, kad jo veiksmuose nėra tarnybinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos – kaltės, bet Komisija nepagrįstai ignoravo jo paaiškinimus šiuo aspektu. Komisija Išvadoje apsiribojo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarties turinio atkartojimu ir iš esmės neatliko tyrimo, o tik jį imitavo. Nei Komisija, nei teismas visiškai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jo veikla 2015 metais buvo įvertinta labai gerai, jam suteikta nuosekliai aukštesnė kvalifikacinė klasė. Per 2015 metus pareiškėjas įgyvendino būtinus struktūrinius Agentūros pertvarkymus, užtikrino ISO 9001:2008 (LST EN ISO 9001:2008) standartą atitinkančios įstaigos kokybės vadybos sistemos įdiegimą Agentūroje, užtikrino Agentūros nuostatų ir kitų vidaus taisyklių pakeitimą. Komisija pareiškėjo tarnybinės veiklos 2015 metais vertinimo rezultatų nepagrįstai nelaikė tarnybinę atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

20. Pareiškėjas akcentuoja, jog tiek Išvadoje, tiek Agentūros ir Ministerijos atsiliepimuose į skundą nurodyta, kad Komisija rėmėsi ir tyrimo metu atliktų apklausų rezultatais, tačiau jų pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra duomenys tik apie vieno asmens – Agentūros Personalo skyriaus vedėjos D. P. – atliktą apklausą. D. P. yra būtent tas asmuo, kuris ir buvo tiesiogiai atsakingas už individualaus administracinio akto – Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403 – turinį. Be to, būtent jai buvo skirtas pareiškėjo 2015 m. lapkričio 20 d. pavedimas (viza) siūlyti I. L. kitas pareigas, kurių kvalifikacijos reikalavimus jis atitinka (konkrečios siūlytinos pareigos nebuvo nurodytos). Ji 2015 m. lapkričio 19 d. rengė ir pateikė pareiškėjui pasirašyti įsakymą dėl R. V. atleidimo iš pareigų, dėl kurių nesiūlymo I. L. pareiškėjo atžvilgiu buvo konstatuotas tarnybinis pažeidimas, ji rengė 2015 m. lapkričio 23 d. pranešimą I. L. apie siūlomas pareigas, į kurį nebuvo įtraukta minėta atsilaisvinusi R. V. siūlyta pareigybė, ji parengė ir Įsakymą. Pareiškėjas tvirtina apie D. P. apklausos faktą sužinojęs tik susipažinęs su Išvada, todėl tarnybinio nusižengimo tyrimo metu jis neturėjo galimybės tikslinti informacijos, teikti paaiškinimus dėl apklausoje paminėtų faktų. Apklausos protokolas, pareiškėjo atstovui pareikalavus, buvo pateiktas tik teismo proceso metu; šis dokumentas nepasirašytas, be datos ir registracijos numerio. Pareiškėjui akivaizdu, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, nesidomėjo (sąmoningai ar dėl aplaidumo), ar toks dokumentas išvis egzistuoja kaip neatsiejama Išvados dalis. Dėl išdėstytų aplinkybių pareiškėjas abejoja, ar minėtas apklausos protokolas laikytinas svariu įrodymu, kuriuo grindžiama Išvada.

21. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas apžvelgia ginčo aplinkybes, pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, atkreipia dėmesį į įsiteisėjusiame teismo sprendime administracinėje byloje Nr. eI-799-484/2017 nustatytas aplinkybes. Pabrėžia, jog Išvadoje buvo nustatyta, kad pareiškėjas asmeniškai davė nurodymus Agentūros Personalo skyriui dėl konkrečių pareigybių siūlymo konkretiems valstybės tarnautojams. Agentūros Personalo skyriaus vedėjos apklausos protokolas buvo vertinamas ne atskirai, bet atsižvelgiant į surinktų duomenų visumą. Atsakovo nuomone, teismas Įsakymą ištyrė objektyviai, nešališkai ir visapusiškai, įvertino visus byloje pateiktus įrodymus. Jis nurodo, jog pareiškėjo teiginiai, kad, jeigu nors vienos iš Agentūros 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. AP-403 rengusių ir derinusių valstybės tarnautojų būtų tinkamai atlikęs pareigas, nebūtų sudarytos prielaidos I. L. atleidimo procedūros pažeidimams, yra grindžiami subjektyviomis prielaidomis. Kita vertus, pareiškėjo teiginiai dėl jam pavaldžių valstybės tarnautojų funkcijų ir atsakomybės pasidalijimo rengiant minėtą įsakymą, atsakovo vertinimu, nėra reikšmingi nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė savo aktyviais veiksmais.

23. Atsakovas pažymi, kad tarp nagrinėjamos administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. eI-799-484/2017 yra tiesioginis ir pakankamai aiškus prejudicinis ryšys, todėl teismas pagrįstai rėmėsi pastarojoje byloje priimtu sprendimu. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Komisija Išvadoje nurodė faktus apie pareiškėjo veiklos 2015 metais vertinimą ir juos analizavo, tai padarė ir teismas, nagrinėdamas Išvadoje pateiktus faktinius duomenis. Pagal Valstybės tarnybos 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, tarnybinės veiklos vertinimo geri ar labai geri rezultatai nėra laikytini tarnybinę atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Komisija pagrįstai nenustatė jokių pareiškėjo tarnybinę atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjui tarnybinė atsakomybė pritaikyta išskirtinai už pavaldinių padarytus pažeidimus. Atsakovas sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais, mano, kad teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo apžvelgia ginčo aplinkybes, pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais, teismo sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu. Jis nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo pripažintas padariusiu tarnybinį nusižengimą ne dėl savo paties veiksmų (neveikimo), kad tarp jo veiksmų ir Išvadoje nurodytų pasekmių nėra priežastinio ryšio, yra atmestini. Teismas pagrįstai iš naujo nenagrinėjo įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo. Pareiškėjo padaryti pažeidimai ir jų sukeltos pasekmės yra iš esmės priešingi valstybės tarnautojų pareigoms bei pažeidžia valstybės tarnautojų etikos principus, todėl Įsakyme teisėtai ir pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo pastebi, kad apeliaciniame skunde išdėstomi iš esmės tie patys argumentai kaip ir skunde, kuriuos teismas jau išnagrinėjo ir pagrįstai atmetė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos agentūros direktorius 2018 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. AP-111, kuriuo pareiškėjas pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. vasario 1 d. įsakymu D1-77 „Dėl R. M., nuo 2015-02-23 iki 2017-10-02 ėjusio Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pareigas, galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo“ sudarytos komisijos 2018 m. kovo 9 d. motyvuotą išvadą Nr. (16-3)-D15-169 „Dėl R. M., nuo 2015-02-23 iki 2017-10-02 ėjusio Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pareigas, galimo tarnybinio nusižengimo padarymo“.

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog paprastai pagrindas tarnybinei atsakomybei kilti inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) tarnybinėms nuobaudoms skirti yra tarnybinis nusižengimas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 2 straipsnio 12 dalį, tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Taisyklėse numatytą procedūrą nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-98-575/2016, 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-454-261/2017). VTĮ įtvirtintos bendrosios valstybės tarnautojų pareigos, o atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigos nustatomos specialiaisiais įstatymais, detalizuojamos pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2416/2012). Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX–856 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių nuostatos.

29. Pareiškėjas apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia argumentais, susijusiais su pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių pažeidimu, dėl to svarbu įvertinti, ar atliekant pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą buvo laikytasi pagrindinių tokią procedūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

30. Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką detalizuoja VTĮ 30 straipsnis ir Taisyklės. Pastebėtina, jog tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką reglamentuojančios normos yra dvejopos pagal jų pažeidimo pasekmes paskirtos nuobaudos teisėtumui. Vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu. Kitų tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte – administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-736/2004, 2009 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-231/2009, 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-497-492/2015).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl tarnybinių nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio ir Taisyklių nuostatas nuobaudų skyrimo procedūra yra būtina, o ji pati ir jos metu priimti baigiamieji administraciniai aktai turi griežtai atitikti teisės normų nustatytus reikalavimus. Viena iš svarbiausių tokios procedūros sudėtinių dalių yra tarnybinio nusižengimo tyrimas, kuris nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu (šiais aspektais žr., pvz., 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1227/2010, 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012, 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013).

32. Pareiškėjas teigia, jog atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo padaryti esminiai procedūriniai tarnybinio nusižengimo tyrimo pažeidimai – Taisyklių 3, 7 punktų bei kt.

33. Procedūrinių pažeidimų aspektu pažymėtina, kad Taisyklių 3 punkto reikalavimų nepaisymas, pagal formuojamą administracinių teismų praktiką, nėra esminis pažeidimas, galintis lemti paskirtos nuobaudos panaikinimą. Nėra abejonių, kad valstybės tarnautojo teisės tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros metu nėra savitikslės, nes jų paskirtis yra užtikrinti tyrimo visapusiškumą ir objektyvumą, o valstybės tarnautojas tokiomis teisėmis turi naudotis sąžiningai. Bet formalaus pobūdžio procedūros trūkumas neturi būti visais atvejais vertinamas kaip esminis asmens teisių ribojimas, kartu pagrindžiantis ir parengtos tyrimo išvados neteisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-82-492/2018). Išdėstytų nuostatų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apelianto nurodomas procedūrinis pažeidimas (Taisyklių 3 p.) nedaro esminės įtakos pareiškėjui pritaikytai tarnybinei atsakomybei, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

34. Taisyklių 7 punkte numatyta, jog už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisija) per 5 darbo dienas nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo) surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą pagal Taisyklių priedą. Šiuo pranešimu jis pasirašytinai informuoja valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, kad pradėtas šio tarnybinio nusižengimo tyrimas, ir kartu pateikia nurodytam valstybės tarnautojui turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą. <...> Iš šios normos išplaukia, jog už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisija) pasirašytinai pranešimu informuoti valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, kad pradėtas šio tarnybinio nusižengimo tyrimas, gali ir anksčiau nei per 5 darbo dienas nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo), svarbu, kad toks informavimas nebūtų atliktas vėliau nei po 5 darbo dienų.

35. Taisyklių 8 punkte išdėstyta, jog valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Taisyklių 7 punkte nurodyto pranešimo gavimo gali pateikti už įstaigos personalo tvarkymą atsakingam asmeniui arba kitam tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam valstybės tarnautojui (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisijai) rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad Taisyklių 7 ir 8 punktų nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į jų priėmimo tikslus. Jomis, be kita ko, siekiama užtikrinti, kad asmuo, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, aiškiai suvoktų, kuo jis kaltinamas, ir galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, be kita ko, pateikdamas paaiškinimus dėl nusižengimo, kurio padarymu jis yra įtariamas. Taigi pranešimas apie tarnybinį nusižengimą turi būti pakankamai aiškus ir išsamus, kad asmuo, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, galėtų tinkamai įgyvendinti pirmiau minėtas teises. Kartu šiomis nuostatomis siekiama užtikrinti įtariamo pažeidimo tyrimo išsamumą ir objektyvumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pabrėžia minėtų nuostatų imperatyvų pobūdį (žr., pvz., 2009 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-651/2009, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1364/2012, 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-602/2015). Pranešime apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti tiksliai nurodoma, kokio nusižengimo padarymu įtariamas valstybės tarnautojas (nurodomi konkretūs jo veiksmai (neveikimas)), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1386/2008, 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012). Tiriant nusižengimą, būtina visapusiškai išsiaiškinti visas nusižengimo padarymo aplinkybes. Tam skirtas ir valstybės tarnautojo paaiškinimas, kuriame nurodytas nusižengimo padarymo priežastis nusižengimą tiriantis pareigūnas privalo patikrinti ir įvertinti (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008, 2009 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-651/2009, 2009 m. spalio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1076/2009, taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimą (II dalis), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos biuletenis Nr. 25).

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, jog Taisyklių 8 punktas, jį sistemiškai vertinant Taisyklių ir Valstybės tarnybos įstatymo kontekste, aiškintinas kaip įpareigojantis už įstaigos personalo tvarkymą atsakingą asmenį arba kitą tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotą valstybės tarnautoją (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisiją) pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodyti, iki kada valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, gali pateikti rašytinį paaiškinimą dėl nurodyto tarnybinio nusižengimo (ne vėliau kaip per 5 darbo dienas) ir objektyviai sudaryti galimybę jam tokį paaiškinimą pateikti. Taisyklių 8 punkte vartojami žodžiai „gali pateikti“ aiškintini kaip suponuojantys valstybės tarnautojo teisę pateikti tokį paaiškinimą, tačiau ne už įstaigos personalo tvarkymą atsakingo asmens arba kito tarnybinį nusižengimą tirti įgalioto valstybės tarnautojo (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisijos) pasirinkimą, sprendžiant dėl tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamo valstybės tarnautojo teisės pateikti rašytinį paaiškinimą dėl nurodyto tarnybinio nusižengimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018).

38. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas realiai buvo informuotas ir žinojo apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą. Aplinkybių, kad atsakovas būtų apribojęs pareiškėjo teisę teikti paaiškinimus, nenustatyta. Pareiškėjas pasinaudojo teisės aktuose nustatyta subjektine teise teikti paaiškinimą, nors ją įgyvendino taip pat nesilaikydamas Taisyklių 8 punkte įtvirtinto 5 darbo dienų termino, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip pagrįstus vertina pirmosios instancijos teismo argumentus dėl Taisyklių nuostatų aiškinimo nutarties 34–37 punktuose nurodytų motyvų pagrindu.

39. Akcentuotina, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010; 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010; 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012). Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teismas, visų pirma, turėtų analizuoti, ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

41. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl tarnybinio nusižengimo sudėties buvimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie visų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų buvimą nėra pakankamai pagrįsta. Pažymėtina, jog tarnybinė atsakomybė gali būti taikoma asmeniui tik įrodžius visas tarnybinės atsakomybės sąlygas – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, valstybės tarnautojo kaltę, atitinkamais atvejais – pasekmes, priežastinis ryšį.

42. Teisės teorija kaltę apibrėžia kaip asmens (teisės pažeidėjo) psichinį santykį su savo veika, priešinga teisei, kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kurių gali sukelti tie veiksmai; netiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių, kuriuos būtinai sukels tie veiksmai. Neatsargumas – tai tokia kaltės forma, kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti <...> padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (Vaišvila A., Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2009, p. 448–449).

43. Sprendžiant dėl pareiškėjo elgesio – veiksmų ar neveikimo tam tikroje situacijoje, dėl jo suvokimo, kaip reikėtų veikti, dėl jo galimybių veikti, turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, nulemtas jo statuso. Pažymėtina, jog visais atvejais tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės pobūdis turi būti išnagrinėtas, nes nenustačius tarnautojo kaltės negalima ir tarnybinė atsakomybė.

44. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali įvertinti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie pareiškėjo kaltę dėl jam inkriminuoto tarnybinio nusižengimo, nes teismo išvada, kad pareiškėjas sąmoningai neužtikrino savo pavaldiniui garantijos tęsti tarnybą ir tokiu būdu tyčia jį neteisėtai atleido iš užimamų pareigų, yra nemotyvuota. Šiuo aspektu sutiktina su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino ir neįvertino skundo aplinkybių dėl pareiškėjo kaltės buvimo, nors šias aplinkybes privalėjo išsamiai ištirti ir įvertinti. Pažymėtina, kad pareiškėjas nuosekliai teigė, jog pats nerengė 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403, o jį pasirašydamas buvo įsitikinęs, kad šio įsakymo projektas yra teisėtas, kadangi buvo visų šį įsakymą privalėjusių vizuoti asmenų derinimai (vizos). Pareiškėjas tvirtino nežinojęs apie laisvos pareigybės, kurios specialiuosius reikalavimus atitiko I. L., buvimą Agentūroje, todėl jo veiksmuose (neveikime) tyčios nėra, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo taip pat nebuvo tirtos bei vertintos.

45. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016).

46. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad anksčiau išdėstyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai išspręsti svarbių aplinkybių, jų neištyrė visapusiškai ir objektyviai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str.), todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, perduodant bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo teismo procesiniu sprendimu byla nebuvo užbaigta, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą paliekamas nenagrinėtu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė