2020-01-21 Nr. AB-1252-3-64-3-01495-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1522-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01495-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija: 18.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 31S-27-(14.31.3.) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į jai priklausančią nekilnojamojo turto dalį, atlyginant pinigais, 2) įpareigoti atsakovą grąžinti jai 4,8400 ha žemės sklypą, perduodant lygiavertį žemės plotą iš (duomenys neskelbtini) kadastro teritorijoje esančio laisvo žemės fondo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos motina D. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,84 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimo pagrindu 2016 m. sausio 21 d. pateikė atsakovui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovas 2016 m. balandžio 21 d. raštu informavo, kad grąžinamas natūra žemės sklypas bus projektuojamas rengiamame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, tačiau 2017 m. kovo 22 d. rašte nurodė, kad pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. Š. ir D. Š. turėtą 11,00 ha dydžio žemės plotą pateikė 1991 m. lapkričio 22 d., pareiškėjai yra atkurtos nuosavybės teisės į tėvo K. Š. iki nacionalizacijos turėtą žemę, grąžinant natūra 6,56 ha (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė dokumentų, patvirtinančių D. Š. turėtos žemės plotą, todėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal pareiškėjos 1991 m. lapkričio 22 d. prašyme išreikštą valią grąžinti žemę natūra buvusių savininkų turėtos žemės vietoje.

3. NŽT 2017 m. rugpjūčio 3 d. Sprendimu nusprendė atkurti nuosavybės teises į pilietei S. P. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 4,8400 ha žemės pinigais, vertė 7 672 Eur. Atsakovas šiais savo veiksmais ignoravo Šiaulių apygardos teismo išvadas dėl įrodymų pakankamumo ir svarbumo pareiškėjos teisėms į nuosavybės teisių atkūrimą turto grąžinimo natūra būdu. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, ne tik kad turėjo įstatymines galias atkurti nuosavybės teises, pareiškėjai grąžinant turtą natūra atsakovui žinomo ploto ir žinomoje vietoje, tačiau jam buvo žinoma ir tai, kad teismų išvados turi prejudicinę galią ir yra privalomos. Priimdamas Sprendimą atsakovas pažeidė ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes aplinkybė, kad grąžintinas žemės sklypas galimai yra užimtas kitų asmenų, nenurodant tokią teisę įtvirtinančių, galimai atsakovo priimtų administracinių aktų, neatskleidžiant ir neinformuojant, kokiu pagrindu po 1991 m. lapkričio 22 d. prašyme išreikštos valios grąžinti žemę natūra buvusių savininkų turėtos žemės vietoje pateikimo, žemė buvo suteikiama kitiems asmenims bei neinicijuojant šių neteisėtų administracinių aktų panaikinimo, pasitelkiant viešojo intereso gynimo institutą, nepaneigia atsakovo įstatyminės pareigos spręsti nuosavybės grąžinimo natūra klausimą teisės aktų nustatyta tvarka.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai papildomai nurodė, kad pareiškėjos netenkina ir piniginės kompensacijos dydis.

5. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad S. P. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo K. Š. ir motinos D. Š. turėtą žemę 11,0 ha pateikė 1991 m. lapkričio 22 d., šiame prašyme nurodė, jog pageidauja susigrąžinti žemę natūra buvusių savininkų turėtos žemės vietoje, prašyme taip pat nurodė, kad dokumentų, įrodančių teisę į žemę, neturi. Prie prašymo buvo pateikti giminystės ryšį su buvusiais savininkais patvirtinantys dokumentai ir Šiaulių apskrities II nuovados taikos teisėjo 1930 m. birželio 17 d. išduoto vykdomojo rašto kopija, kuri patvirtino, kad 1930 m. K. Š. nuosavybės teise turėjo 6,56 ha žemę. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos, centralizuotai užklaususios archyvus, apie D. Š. turėtą žemę ir jos plotą iš archyvų nebuvo gavusios jokių duomenų, pati pareiškėja iki 2003 m. gruodžio 31 d., kuomet Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) buvo numatyta galimybė pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nepateikė, į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nesikreipė. Pareiškėjai 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 3050 buvo atkurtos nuosavybės teisės į K. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę (6,56 ha), grąžinant natūra 6,56 ha žemės (duomenys neskelbtini). Nesant nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų dėl pareiškėjos motinos D. Š. turėtos žemės, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros negalėjo būti vykdomos.

7. Pareiškėja 2012 m. rugsėjo mėn. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo papildomus dokumentus ir kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl termino atnaujinimo. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-737-621/2013 atnaujino S. P. praleistą įstatymų nustatytą terminą pateikti nuosavybės teisę į pareiškėjos motinos D. Š. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) ir giminystės ryšį su ja patvirtinančius dokumentus. Įsiteisėjus šiam sprendimui, pareiškėja pateikė dokumentus NŽT Šiaulių skyriui. Iš pateiktų dokumentų nebuvo galima nustatyti, koks buvo D. Š. nuosavybės teise valdytos žemės tikslus plotas, todėl pareiškėja 2014 m. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu S. P. prašymo netenkino, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. Š. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,84 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

8. Pareiškėja 2016 m. sausio 21 ir 22 d. kreipėsi į NŽT Šiaulių skyrių, prašydama atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės D. Š. turėtą žemę, prašyme išreiškė nesutikimą, jog už buvusios savininkės turėtą žemę būtų kompensuojama pinigais, prašė perduoti lygiavertį žemės sklypą. 2016 m. spalio 13 d. vykusio rengiamo (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pretendentų susirinkimo metu projekto autorė G. R. pasiūlė apie 2,84 ha ploto laisvą, galimą grąžinti natūra žemę, kurią laikė esančia buvusios savininkės D. Š. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje pagal 1926 m. spalio 8 d. žemės ištyrimo žiniaraštį. Susirinkimo metu pareiškėją atstovaujanti V. M. pasirinko siūlomą 2,84 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), tačiau prašė atkurti nuosavybės teises į visą D. Š. turėtą žemę (4,84 ha). Rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, paėmus iš skyriaus archyvo visų (duomenys neskelbtini) buvusių savininkų nuosavybės teisių atkūrimo bylas, buvo nustatyta, kad J. Š., J. ir A. Š. žemės sklypų, kurie ribojasi su D. Š. žeme, planuose, rengtuose iki 1940 metų nacionalizacijos, yra nurodytos žemės sklypų posūkio taškų koordinatės laipsniais, šias koordinates perskaičiavus į valstybinę koordinačių sistemą, buvo nustatyta tiksli žemės sklypų, kurie ribojosi su D. Š. žeme, vieta. Tokiu būdu paaiškėjo, kad Žemės reformos projekto pretendentų susirinkimo metu pareiškėjai pasiūlytas 2,84 ha laisvos valstybinės žemės plotas yra ne D. Š., o buvusio savininko J. Š. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise turėto žemės sklypo ribose, todėl NŽT sprendė, kad žemės sklypas, kuris nuosavybės teise priklausė kitam asmeniui, negali būti siūlomas grąžinimui natūra pareiškėjai, nes tai jau būtų grąžinimas ekvivalentine natūra. Pareiškėja 1991 m. lapkričio 22 d. prašyme nebuvo pareiškusi valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo, pageidavo, jog nuosavybės teisės į K. Š. ir D. Š. iki nacionalizacijos turėtą žemę būtų atkuriamos grąžinant žemę natūra. Po šio prašymo padavimo per Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą iki 2003 m. balandžio 1 d. valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nekeitė, todėl pareiškėjai nuosavybės teisės gali būti atkuriamos kompensuojant pinigais.

9. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu atnaujino terminą tik nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti prie 1991 m. lapkričio 22 d. pateikto pareiškėjos prašymo, laikė šį prašymą paduotą laiku, todėl pareiškėja negalėjo tikėtis, kad priimant sprendimą, nebus vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi.

10. NŽT specialistai pagal 1939 metų matininko S. R. 13,12 ha ploto žemės sklypo planą ir 1930 metų vykdomąjį raštą nustatė, kad bendras D. Š. turėto žemės sklypo ilgis turėjo būti ne trumpesnis kaip 652 metrai, o D. Š. turėtos žemės vieta (duomenys neskelbtini) 1997 m. parengtame ribų nustatymo plane yra plote, pažymėtame indeksu Nr. 83. Kompiuterinės programos pagalba perskaičiavus duomenis ir pažymėjus kitų savininkų turėtos žemės sklypų ribas Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio ištraukoje, NŽT specialistai nustatė, kad didžioji žemės sklypo dalis (duomenys neskelbtini), 1997 m. ribų nustatymo plane pažymėta indeksu Nr. 83 ties K. Š. pavarde, faktiškai yra buvusios savininkės D. Š. žemė, kurios įsigijimo pagrindas „pasoga iš buvusio savininko P. D. ūkio“, yra Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. gegužės 17 d. priimtais sprendimais grąžinta natūra pretendentams į buvusio savininko P. D. turėtą žemę, nedidelė dalis žemės patenka į suprojektuoto 6 metrų pločio bendro naudojimo kelio užimtą teritoriją, taip pat labai maža dalis žemės patenka į buvusio savininko J. Š. turėtos žemės vietoje suformuotą žemės sklypą bei dalis žemės patenka į 7,1800 žemės sklypą, kuris kaip lygiavertis žemės sklypas buvo perduotas D. J., todėl galimos grąžinti žemės natūra nėra. Nesant laisvos valstybinės žemės buvusios savininkės D. Š. turėtos žemės vietoje ir nesant galimybės po 2003 m. balandžio 1 d. keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, NŽT specialistai vertino, kad nuosavybės teisės pareiškėjai gali būti atkuriamos tik kompensuojant pinigais.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad NŽT nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. NŽT, prieš priimdama Sprendimą, raštu ir žodžiu tinkamai informavo pareiškėją, jai išsamiai paaiškino, kad galimos grąžinti žemės natūra nėra, taip pat kodėl jai negali būti perduotas lygiavertis žemės sklypas.

12. Atsakovas nurodė, kad NŽT gavus 2017 m. lapkričio 27 d. raštą iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Šiaulių apskrities Ipotekos teisėjo 1938 m. lapkričio 3 d. nutarimą, paaiškėjo, jog K. Š. 6,565 ha žemė su trobesiais, esanti (duomenys neskelbtini), 1938 m. spalio 18 d. buvo parduota iš viešųjų varžytinių I. B., taigi pareiškėjos tėvas nuo 1938 m. spalio 18 d. žemės nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) nebeturėjo, jis mirė 1939 m. gruodžio 6 d. nuosavybės teise žemės nebeturėdamas, todėl nacionalizacijos dieną (1940 m. birželio 22 d.) negalėjo būti laikomas asmeniu, kurio žemės nacionalizuota. Tokiu būdu 1997 metais parengtame (duomenys neskelbtini) savininkų turėtos žemės nuosavybės teisei atstatyti ribų nustatymo plane, kuriuo remiasi pareiškėja savo skunde, pagrįstai nurodyta, kad žemės sklypai, pažymėti indeksais Nr. 122 ir 123, 1940 m. nacionalizacijos metu buvo savininko I. B.. Šiaulių rajono valdybai 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 3050 atkūrus nuosavybės teises pareiškėjai į jos tėvo K. Š. žemę pagal 1930 metais sudarytą nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, buvo grąžintas natūra žemės sklypas, kurio savininkas 1940 metų nacionalizacijos metu buvo ne pareiškėjos tėvas, o kitas asmuo. Kadangi nacionalizacijos metu žemės nuosavybės teise turėjo tik D. Š., laikytina, kad pareiškėjai yra atkurta nuosavybės teisė į didesnį žemės plotą, nei jos tėvai nacionalizacijos metu turėjo.

II. 13. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

14. Teismas nurodė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 4 dalį ir 21 straipsnio 5 dalį.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja S. P. 1991 m. lapkričio 22 d. Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvų K. Š. ir D. Š. turėtą 11,00 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), prašyme išreiškė valią susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, nurodė, kad dokumentų, įrodančių teisę į žemę, neturi. Šiaulių rajono valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 3050 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo K. Š. iki nacionalizacijos turėtą žemę, grąžinant natūra 6,56 ha žemės (duomenys neskelbtini).

16. Iš NŽT 2017 m. kovo 22 d. atsakymo į pareiškėjos skundą matosi, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriuje dokumentai, patvirtinantys D. Š. turėtos žemės plotą, nebuvo gauti, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros į jos turėtą žemę nebuvo vykdomos. 2012 m. spalio 5 d. ir 2012 m. lapkričio 29 d. pareiškėja kreipėsi į NŽT Šiaulių skyrių su prašymais atkurti nuosavybės teises į motinos D. Š. iki nacionalizacijos turėtą žemę (duomenys neskelbtini), nurodė, kad prašymą ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus yra pateikusi prieš 20 metų, pateikė iš Lietuvos centrinio archyvo papildomai gautus dokumentus. NŽT 2012 m. spalio 29 d. rašte pareiškėjai nurodė, kad ji yra praleidusi įstatymo nustatytą terminą dokumentams pateikti ir kad dėl termino atnaujinimo ji turi kreiptis į teismą. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu tenkino pareiškėjos S. P. prašymą ir atnaujino jai praleistą terminą pateikti nuosavybės teisę į motinos D. Š. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) ir giminystės ryšį su ja patvirtinančius dokumentus. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-560-856/2015 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. Š. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,84 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2016 m. sausio 21 d. vėl kreipėsi į NŽT Šiaulių skyrių su prašymu vykdyti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūras, nustatant sklypo ribas kitoje teritorijoje, nes tikroji žemė valdoma kitų savininkų, nurodė, kad kompensacijos už turėtą žemės sklypą atsisako. NŽT Šiaulių skyrius 2016 m. vasario 19 d. raštu atsakė, kad per Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą iki 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėjai nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nesant galimybės grąžinti žemės natūra, nuosavybės teisės pareiškėjai bus atkuriamos kompensuojant pinigais, esant galimybei grąžinti tik dalį žemės buvusios savininkės D. Š. iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje.

17. Rengiant (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, pareiškėjai S. P. buvo suprojektuotas 2,84 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), pareiškėja su siūlomu tokio dydžio žemės plotu sutiko, tačiau prašė atkurti nuosavybės teises į visą turėtą 4,84 ha žemės plotą. NŽT Šiaulių skyrius 2017 m. kovo 30 raštu informavo pareiškėją, kad jos atstovės pasirinktas 2,84 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte nebuvo suprojektuotas kaip grąžinamas natūra, nes buvo nustatyta, jog buvusios savininkės D. Š. iki 1940 metų nacionalizacijos turėta žemė buvo kitoje vietoje nei yra 2,84 ha žemės plotas ir toks žemės sklypas negali būti grąžinamas natūra. NŽT Sprendimu nuosavybės teisės į D. Š. iki nacionalizacijos valdytą 4,84 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) S. P. atkurtos atlyginant pinigais.

18. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja iki 2003 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino, Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui dokumentų, patvirtinančių jos motinos D. Š. nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini), nebuvo pateikusi, tokie dokumentai NŽT buvo pateikti tik su 2012 m. spalio 5 d., 2012 m. lapkričio 29 d. ir 2016 m. sausio 21 d. prašymais. Byloje esantys dokumentai (Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio ištrauka, Šiaulių apskrities viršininko sprendimai, grąžinamos natūra žemės sklypų planai) patvirtina, kad faktiškai D. Š. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos valdyta žemė Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. gegužės 17 d. ir 2000 m. birželio 20 d. priimtais sprendimais yra grąžinta natūra kitiems fiziniams asmenims, taip pat ir pareiškėjai, atkuriant nuosavybės teises į jos tėvo K. Š. žemę, kurios nacionalizacijos metu jis faktiškai jau nebeturėjo, nes jo žemė 1938 m. buvo parduota iš viešųjų varžytinių. Šiaulių apskrities viršininko priimti sprendimai nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra teisėti ir pagrįsti. Tai, kad natūra grąžinamos žemės (duomenys neskelbtini)toje vietoje, kurioje iki nacionalizacijos valdė pareiškėjos motina D. Š., faktiškai nėra, pripažino ir pati pareiškėja, paduodama 2016 m. sausio 21 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriuo prašė „vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, nustatant sklypo ribas kitoje teritorijoje“, bei tikslindama savo skundą teismui. Teismas sprendė, kad atsakovas neturėjo galimybės atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jos motinos D. Š. valdytą žemę (duomenys neskelbtini), grąžinant žemę natūra buvusioje vietoje.

19. Teismas, išanalizavęs Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.), nurodė, kad pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių į motinos D. Š. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę padavė 1991 m. lapkričio 22 d., jos valia buvo susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, t. y. natūra. Valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškėja pakeitė tik paduodama 2016 m. sausio 21 d. prašymą , t. y., praleidusi įstatymo nustatytą terminą valiai pakeisti. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjai atnaujino tik terminą nuosavybės teisę į motinos D. Š. turėtą žemę ir giminystės ryšį su ja patvirtinantiems dokumentams pateikti, Atkūrimo įstatymas nenumato galimybės atnaujinti termino valiai dėl nuosavybės teisių grąžinimo būdo pakeisti, taigi pareiškėja 2016 metais valią pakeitė nepagrįstai. Nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai buvo vykdomas pagal jos 1991 m. lapkričio 22 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra buvusioje vietoje. 2016 metais pareiškėjai pateikus visus reikalingus dokumentus, atkurti nuosavybės teises į žemę natūra buvusioje vietoje nebebuvo galimybės, nes nuosavybės teisės toje vietoje jau buvo atkurtos kitiems asmenims, iš dalies ir pačiai pareiškėjai, atkuriant nuosavybės teises į jos tėvo K. Š. žemę.

20. Teismo vertinimu, nesant galimybės pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra ir ekvivalentine natūra, atsakovas pagrįstai nusprendė atkurti nuosavybės teises pinigais. 2016 m. rengiant (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą pareiškėjai buvo suprojektuotas 2,84 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), tačiau paaiškėjus, kad buvusios savininkės D. Š. iki 1940 metų nacionalizacijos turėta žemė buvo kitoje vietoje, nei suprojektuotas 2,84 ha žemės plotas, atsakovas pagrįstai nusprendė, kad ši žemė pareiškėjai negali būti grąžinta, nes tai jau būtų nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra, ko Atkūrimo įstatymas, pareiškėjai laiku nepakeitus valios dėl atlyginimo būdo, nenumato.

21. Teismas laikė pareiškėjos teiginius dėl netinkamo kompensacijos dydžio nepagrįstais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (nauja redakcija patvirtinta 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1671) patvirtino Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką (toliau – Metodika), kuri taikoma apskaičiuojant žemės, miško ir vandens telkinių, priskirtų pagal Atkūrimo įstatymą valstybės išperkamiems žemei, miškui, vandens telkiniams, vertę. Pareiškėja nenurodė, kad atsakovas, nustatydamas žemės vertę, pažeidė Metodiką ar taikė netinkamus duomenis žemės vertei apskaičiuoti.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentą, kad atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir nurodė, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje forma nustatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 3 priede. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, šios formos laikėsi, todėl teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Be to, atsakovas ne kartą savo raštais pareiškėjai išsamiai išaiškino esamą nuosavybės teisių atkūrimo į D. Š. iki nacionalizacijos valdytą 4,84 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) situaciją, atsakė į jos skundus ir prašymus, nurodė aktualų teisinį reglamentavimą, taip pat informavo, kokiu pagrindu nuosavybės teisės į žemę atkurtos kitiems asmenims, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėja nesuprato skundžiamo sprendimo turinio ir jo teisinių pagrindų.

23. Teismas padarė išvadą, kad NŽT pagrįstai priėmė 2017 m. rugpjūčio 3 d. Sprendimą, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į jai priklausančią nekilnojamojo turto dalį, atlyginant pinigais, pareiškėjos ginčijamas Sprendimas priimtas pagal atsakovo kompetenciją, pagrįstas teisės aktų normomis, jo priėmimo metu nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl naikinti ginčijamą administracinį aktą nėra teisinio pagrindo. Netenkinus reikalavimo panaikinti Sprendimą, teismas netenkino ir reikalavimo įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjai 4,84 ha žemės sklypą, perduodant jai lygiavertį žemės plotą.

III. 24. Pareiškėja S. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą ir NŽT Sprendimą bei įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjai 4,8400 ha žemės sklypą, perduodant lygiavertį žemės plotą.

25. Teismo sprendimo priėmimui galėjo turėti atsakovo nuomonė, kad pareiškėjai yra atkurta nuosavybės teisė į didesnį žemės plotą, nei jos tėvai nacionalizacijos metu turėjo. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi aplinkybe, kad pareiškėja į K. Š. žemę, kurios nacionalizacijos metu jis faktiškai nebeturėjo, nes jo žemė 1938 m. buvo parduota iš viešųjų varžytynių. Pareiškėjos teigimu, apie šias varžytynes nežinojo nei K. Š. sutuoktinė D. Š., nei kiti vietos gyventojai. Pačios varžytynės yra abejotinos, neištirtos, neaiškios.

26. Atsakovas 2016 m. rengdamas žemėtvarkos projektą jau žinojo, kur yra D. Š. žemė. Tai patvirtina 1938 m. rugpjūčio 8 d. (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, kurį valdė J. Š., planas, 1997 m. Šiaulių ART viršininko planas, 2000 m. liepos 25 d. suderintas su žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Šiaulių filialu. Atsakovas, žinodamas, kur yra D. Š. žemė, nepagrįstai ir pareiškėjai nepranešdamas, ją atidavė kitiems asmenims, o siūlymas suteikti pareiškėjai 2,84 ha ploto žemės sklypą, neprieštarauja pareiškėjos valiai, išreikštai 1991 m.

27. Atsižvelgiant į tai, kad pats atsakovas pasiūlė pareiškėjai 2,84 ha ploto žemės sklypą, teismas turėjo įvertinti, kodėl atsakovas persigalvojo.

28. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad Sprendimas buvo priimtas tuo metu, kai NŽT dar nebuvo gavusi iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. lapkričio 27 d. rašto apie varžytynėse parduotą žemę. Teismas įvertino tuos atsakovo veiksmus ir dokumentus, kurie susiję su Sprendimo priėmimu. Teismas, vertindamas Sprendimo teisėtumą, Šiaulių rajono valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjai atkurtos teisės į 6,56 jos tėvo K. Š. žemę, laikė teisėtu.

30. Nesant išlikusio pareiškėjos motinos D. Š. nuosavybės teise turėto 4,84 ha ploto sklypo plano, nebuvo žinomas tikslus sklypo ilgis ir plotis, todėl jo vieta buvo nustatyta pagal besiribojančių žemės sklypų planus, parengtus iki 1940 metų ir juose nurodytas posūkių taškų koordinates laipsniais. Buvo nustatyta, kad 2,84 ha žemės plotas patenka į J. Š. nuosavybės teise turėto žemės sklypo ribas, todėl toks plotas negali būti grąžinamas natūra. Atsižvelgiant į tai ir nesant pareikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitu būdu, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik kompensuojant pinigais.

31. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu atnaujino terminą pareiškėjai tik nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti prie 1991 m. lapkričio 22 d. pateikto pareiškėjos prašymo, todėl pareiškėja pakeisti valios dėl nuosavybės teisių būdo po 2003 m. balandžio 1 d. nebegalėjo.

32. Teismas sprendime įvertino visas pareiškėjos nurodytas aplinkybes.

33. Atsakovo vertinimu, pareiškėja neteisingai sprendžia apie datą, nuo kurios atsakovui tapo žinoma, kad pareiškėjos mama D. Š. turėjo nuosavybės teise 4,84 ploto žemės iki 1940 m. Pareiškėja dokumentus, kurie įrodo, kad pareiškėjos mama turėjo nuosavybės teise žemės, iš archyvo gavo tik 2012 m.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 31S-27-(14.31.3.), kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į jai priklausančią nekilnojamojo turto dalį, atlyginant pinigais, pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat dėl atsakovo įpareigojimo grąžinti pareiškėjai 4,8400 ha žemės sklypą, perduodant lygiavertį žemės plotą iš (duomenys neskelbtini) kadastro teritorijoje esančio laisvo žemės fondo.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, pareiškėja pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

37. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų pasisakys dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų motyvų.

39. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau- Įstatymas) bei jį lydinti LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka).

40. Vadovaujantis LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

41. Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

42. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimai (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumatė piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

43. Taigi tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo atkurti nuosavybės teises į žemę atlyginant pinigais, t. y. įgyvendinant Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas. Todėl, siekiant kilusį ginčą tinkamai išspręsti, būtina įvertinti kokią valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdo pretendentė buvo išreiškusi ir ar pretendentės pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo galimas įgyvendinti.

45. Prieš pradedant byloje surinktų įrodymų analizę, teisėjų kolegija, siekdama aiškiau apibrėžti kilusio ginčo ribas, pažymi, kad pareiškėja pretendavo atkurti nuosavybės teises į dviejų buvusių savininkų, t. y. K. Š. ir D. D. (Š.), nuosavybėje turėtą žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusio savininko K. Š. nuosavybėje turėtą žemę yra baigtas Šiaulių rajono valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimu ir nagrinėjamoje byloje ginčas dėl šio nuosavybės teisių atkūrimo proceso nevyksta. Pareiškėja kelia ginčą tik nuosavybės teisių atkūrimo proceso, susijusio su nuosavybės teisių atkūrimu į D. D. (Š.) nuosavybėje turėtą žemę.

46. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę (buvę savininkai K. Š. ir D. D. (Š.)) pareiškėja pateikė 1991 m. lapkričio 22 d. ir šiame prašyme nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises į žemę natūra (t. 1 b. l. 18, 43). Kaip nurodyta šiame prašyme, pareiškėja nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nepateikė. Iki Įstatymo numatyto termino - 2003 m. balandžio 1 d. – pabaigos pareiškėja daugiau prašymų, kuriuose būtų nurodžiusi kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą nei atkūrimą natūra, nėra pateikusi. Po Įstatymo numatyto termino - 2003 m. balandžio 1 d. – pabaigos pareiškėja yra pateikusi dar tris prašymus, iš kurių tik viename, pateiktame 2016m. sausio 21d., nurodo, jog pageidauja žemę gauti kitoje teritorijoje (t. 1 b. l. 19, 55, 61, 68), tačiau šis pareiškėjos valios pakeitimas nėra teisiškai reikšmingas ir teisinių pasekmių nesukelia, nes toks valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimas galėjo būti atliktas tik iki 2003 m. balandžio 1 d.. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu iki Įstatymo numatyto termino - 2003 m. balandžio 1 d. – pabaigos pareiškėja buvo išreiškusi valią, jog nuosavybės teisės į buvusios savininkės D. D. (Š.) turėtą žemę būtų atkuriamos natūra. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad nei Įstatymas, nei Tvarka nenumatė ir nenumato galimybės kokiu nors būdu atnaujinti terminą pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

47. Prieš pasisakant ar pareiškėjos išreikšta valia atkurti nuosavybės teises natūra į buvusios savininkės D. D. (Š.) turėtą žemę galėjo būti įgyvendinta, būtina pažymėti, kad pagal Įstatymo ir Tvarkos nuostatas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procese dalyvauja ne tik valstybės įgaliotos institucijos, tačiau ir asmenys, kurie siekia atkurti nuosavybės teises, kuriems minėti teisės aktai nustato teisę ir pareigą teikti kompetentingoms institucijos nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Nesant kompetentingoms institucijoms pateiktų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ar giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, nuosavybės teisių atkūrimo procesas nevykdomas.

48. Nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta anksčiau, pareiškėja su pirminiu 1991 metų prašymu nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nepateikė. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja tik 2012 metais atsakovui pateikė archyvinius dokumentus, jog pareiškėjos mama D. Š. turėjo nuosavybės teise 4,84 ploto žemės iki 1940 m., be to pareiškėja tik 2016 m. sausio 21 d. atsakovui pateikė Šiaulių apygardos teismo 2015m. gruodžio 31d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad D. Š., gim. 1905m., mirusi 1979 m. kovo 6 d., iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,84 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1 b. l. 11-17, 19). Taigi iš esmės tik nuo minėto teismo sprendimo pateikimo dienos buvo surinkti visi būtini nuosavybės teisėms atkurti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, kurie atsakovui leido vykdyti nuosavybės teisių į buvusios savininkės D. D. (Š.) turėtą žemę atkūrimo procedūras.

49. Byloje taip pat nustatyta, kad žemė, kuri kaip nustatyta tik po 2012 metais pateiktų archyvinių dokumentų iki nacionalizacijos priklausė buvusiai savininkei D. D. (Š.), Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. gegužės 17 d. sprendimais, Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 20 d. sprendimu, Šiaulių rajono valdybos 1995 m. kovo 23 d. sprendimu perduotos nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu kitiems asmenims – A. D., V. D., P. D., I. G., J. D., V. V., D. J. ir pačiai pareiškėjai (atkuriant nuosavybės teises į K. Š. žemę) (t. 1 b. l. 52-54, 111-123). Visi minėti sprendimai nėra panaikinti, pakeisti ar įstatymo tvarka nuginčyti, šioje administracinėje byloje jie taip pat nėra ginčijami, todėl konstatuotina, jog ginčo teritorijoje nėra laisvos žemės (buvusio savininko D. D. (Š.) turėtos žemės ribose), į kurią galėtų būti pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės natūra.

50. Apibendrinant darytina išvada, kad pareiškėjos išreikšta valia - atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko D. D. (Š.) žemę natūra - negali būti įgyvendinta, o kitokios valios nei nuosavybės teisių atkūrimas natūra pareiškėja Įstatymo nustatyta tvarka nėra išreiškusi, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta situacija, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Todėl šioje byloje ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Nr. 31S-27-(14.31.3.), kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į jai priklausančią nekilnojamojo turto dalį, atlyginant pinigais, yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo naikinti šį atsakovo sprendimą nėra, o taip pat nėra pagrindo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atkurti nuosavybės teises pareiškėjai į 4,8400 ha ploto žemės sklypą, perduodant lygiavertį žemės plotą iš (duomenys neskelbtini) kadastro teritorijoje esančio laisvo žemės fondo.

51. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė