ce8d43b2-5be2-4c11-a20b-7cdf4b3f98ee · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-1341-629/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05750-2013-6)Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21 (S)                                                                                                                                                         VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, raÅ¡ytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo R. G. skundÄ atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, n u s t a t ė : R. G. (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti pareiÅ¡kėjui iÅ¡ atsakovo neteisėtai neapskaičiuotÄ darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. bei bylinėjimosi iÅ¡laidas.PareiÅ¡kėjas nurodė, jog ginčo laikotarpiu dirbo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) prižiÅ«rėtoju.

Tuo metu darbo užmokestis (pareiginės algos koeficientas, priedas už kvalifikacinę kategorijÄ , priedas už rangÄ ) jam buvo mažinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieÅ¡taraujančiomis teisės aktų nuostatomis. PareiÅ¡kėjo nuomone, jo teisė į teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ buvo pažeista, todėl Å¡i pažeista teisė turi bÅ«ti apginta, o patirti nuostoliai atlyginti. Vilniaus pataisos namai atsiliepime (b. l. 10–11) prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytÄ 3 m. ieÅ¡kinio senatį ir atidėti teismo sprendimo dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiÅ¡kėjui vykdymÄ , atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus pataisos namai neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

Taip pat atkreipė dėmesį, jog pagal DK 301 str. darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.PareiÅ¡kėjas ir atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datÄ , vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai (b. l. 44, 46).Skundas atmetamas. Byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo. Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad DK nuostata, ribojanti darbuotojo teisę gauti jam priklausantį, bet neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, prieÅ¡tarauja Konstitucijai, todėl Vilniaus PN nurodomas DK 301 str. netaikytinas.Vilniaus PN pareiÅ¡kėjo reikalavimui priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio nepriemokÄ praÅ¡o taikyti ir DK 27 str. 2 d. nustatytÄ trejų metų senaties terminÄ .Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieÅ¡kinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. IeÅ¡kinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį (CK 1.124 str.). IeÅ¡kinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo Å¡alis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ .PareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti darbo užmokesčio skirtumÄ už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., o į teismÄ su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 24 d. (b. l. 1).Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi bÅ«ti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiÅ¡kėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dienÄ galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam iÅ¡mokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Vilniaus PN praÅ¡ymÄ taikyti ieÅ¡kinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatÄ , kad bendras ieÅ¡kinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiÅ¡kėjas pateikė skundÄ praleidęs ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimui, kildinamam iÅ¡ laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2010 m. rugpjūčio mėn. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, pareiÅ¡kėjo reikalavimas Å¡ioje dalyje atmetamas.Nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu dirbo Vilniaus PN vyresniuoju prižiÅ«rėtoju (C lygis, 2 kategorija), jam suteiktas antras rangas ir trečia kvalifikacinė kategorija.PareiÅ¡kėjo darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – ir Statutas) bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTÄ®).

Pagal VTÄ® 23–25 str. nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant Å¡io įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytÄ pareiginės algos koeficientÄ . Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis, be kita ko, yra ir priedai už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä , kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategorijÄ , laipsnį arba tarnybinį rangÄ .Kadangi VTÄ® pakeitimais buvo sumažinti tik 11 ir aukÅ¡tesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, o pareiÅ¡kėjo pareigybės kategorija tik 3, taigi pareiginės algos koeficientas pareiÅ¡kėjui nebuvo mažinamas.

Pažymėtina, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Statuto 42 str. 6 d. pakeitimams buvo sumažintas Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigÅ«nų priedų už kvalifikacinę kategorijÄ dydis, taigi pareiÅ¡kėjas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki tol.Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieÅ¡tarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iÅ¡ Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , t. y. tvarkÄ , kuria valstybė per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiÅ¡kiÄ pareigÄ â€“ paÅ¡alinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktÄ (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė Å¡ios pareigos įvykdymo bÅ«dÄ â€“ įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi bÅ«ti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės kraÅ¡to apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Ä®gyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ (kompensavimo sÄ lygas, mastÄ ir bÅ«dÄ , laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektÄ ir pateikti pagal jame nustatytÄ kompensavimo mechanizmÄ apskaičiuotÄ kompensacijoms reikalingÄ lėšų sumÄ .

Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Ä®gyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmÄ nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieÅ¡tarauja Konstitucijai.Apibendrinant nurodytÄ Konstitucinio Teismo jurisprudencijÄ dėl asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog:

1) įstatymų leidėjas turi pareigÄ nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ ;

2) kompensavimo mechanizmas turi bÅ«ti nustatytas per protingÄ laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui);

3) asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais;

4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieÅ¡tarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektÄ , kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė GrÄ Å¾inimo įstatymÄ , įsigaliojusį (su tam tikra iÅ¡imtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebÅ«tų buvę patirta, jeigu bÅ«tų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu.

Taigi Å¡iuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas GrÄ Å¾inimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , konstatuoja, kad Vilniaus PN GrÄ Å¾inimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sÄ lygomis kompensuoti pareiÅ¡kėjo patirtus praradimus.

PareiÅ¡kėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiÅ¡kėjui nesuformulavus pagrįstų argumentų, kad GrÄ Å¾inimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ priteisti jam neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio nepriemokÄ , susidariusiÄ dėl kvalifikacinės kategorijos mažinimo, teismo sprendimu. Tuo tarpu dėl priedo už rangÄ teismas pažymi, kad 2008 m. lapkričio 6 d. priimta Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo nuostata, numatanti didesnius priedo už rangÄ koeficientus.

Tačiau Å¡i nuostata faktiÅ¡kai pagal galiojantį teisinį reguliavimÄ statutiniams valstybės tarnautojams nebuvo taikoma iki 2014 m. sausio 1 d., nes Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymÄ Nr. XI-123, kurio 1 str. nustatė, jog pakeitimai, susiję su didesniu priedo už rangÄ koeficientu, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. 2009 m. gruodžio 8 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-535, pagal kurio 5 str. 2 d. didesni koeficientai įsigalioja 2011 m. sausio 1 d.

Pagal nustatytÄ teisinį reguliavimÄ ginčo laikotarpiu pareigÅ«nams turėjo bÅ«ti mokami priedai už turimus rangus (anksčiau – pareiginius laipsnius), savo dydžiu prilygę iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusiems, tačiau Å¡is teisinis reguliavimas faktiÅ¡kai nebuvo taikytas.Ginčo laikotarpiu teisės aktų nuostatos nenumatė priedų už rangÄ koeficientų mažinimo ir toks mažinimas nebuvo taikytas. PareiÅ¡kėjas iÅ¡ esmės ginÄÄ kelia tuo aspektu, kad jam nebuvo taikytas planuotas priedų už rangÄ koeficientų didinimas, kurio įsigaliojimas nuolat buvo atidedamas.

PareiÅ¡kėjas nepagrįstai teigia, kad priedų už rangus mažinimas yra analogiÅ¡kas pareiginės algos koeficientų bei priedų už kvalifikacinę kategorijÄ sumažinimui, todėl laikytinas prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai ir priedų už kvalifikacines kategorijas (klases) dydžiai buvo realiai sumažinti, o teisės normos, reglamentavusios koeficientų už atitinkamus rangus padidinimÄ , įstatymui leidėjui kelis kartus atidėjus jų įsigaliojimÄ , įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d.LVAT analogiÅ¡koje byloje įvertinęs, jog ginčo teisiniu reguliavimu buvo siekiama teisėto tikslo užtikrinti valstybės finansinį stabilumÄ , pareiÅ¡kėjams tenkančiÄ sunkumų naÅ¡tÄ , tai, kad pareiÅ¡kėjų interesai buvo ribojami tiek laiko, tiek masto požiÅ«riu ir dėl to jiems nekilo pernelyg didelė sunkumų naÅ¡ta, sprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiÅ¡kėjų nurodytas teisinis reguliavimas kelia pagrįstų abejonių dėl pareiÅ¡kėjų teisėtų lÅ«kesčių pažeidimo (LVAT administracinėje byloje Nr. A-1688-822/2015).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiÅ¡kėjų nurodytÄ aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis. Teisės aktai, reglamentuojantys koeficientų už tarnybinius rangus padidinimÄ , įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. ir prieÅ¡ jiems įsigaliojant nebuvo taikomi, todėl faktiÅ¡kai pareiÅ¡kėjo darbo užmokestis nebuvo mažinamas.Teismas pažymi, kad jam nekilo abejonių pareiÅ¡kėjo ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 str. 3 d. tiek, kiek joje nustatyti pareiginės algos priedų už turimus rangus apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai, galioję 2010 m. sausio 1 d.

– 2013 m. gruodžio 31 d., teisėtumo.Teismas, įvertinęs nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ , LVAT ginčui aktualiÄ praktikÄ , nenustatė, kad pareiÅ¡kėjas kokiu nors bÅ«du buvo diskriminuojamas ar jam mokėtas neproporcingas darbo užmokestis, todėl remiantis iÅ¡dėstytais argumentais pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ priteisti jam neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio nepriemokÄ , susidariusiÄ dėl priedo už rangÄ mažinimo, atmestinas kaip nepagrįstas.Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, pareiÅ¡kėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Netenkinus skundo, nėra pagrindo pareiÅ¡kėjui atlyginti ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str., n u s p r e n d ž i a : PareiÅ¡kėjo R. G. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėja                                                                                    Milda Vainienė