2013-06-20 Nr. AB-3308-3-61-3-02115-2010-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1308/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02115-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-4979-(2), solidariai priteisti iš atsakovų 364,51 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nurodė, kad VRM, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, nepagrįstai sumažino jam paskirtos valstybinės pensijos dydį. Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidė teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Teigė, kad jis negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos – negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį bei 6.249 straipsnio 1 dalį, valstybės veiksmai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus pareiškėjui neišmokėtos pensijos daliai.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime (b. l. 15-18) su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo S. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, todėl tol, kol Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjui mokama valstybinė pensija, nebuvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, atsakovas VRM neturėjo teisinio pagrindo jomis nesivadovauti. Reikalaudamas atlyginti jam padarytą turtinę žalą, pareiškėjas neįrodė visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl nebuvo pagrindo tenkinti jo skundą. Nebuvo nustatytas valstybės institucijų veiksmų neteisėtumo faktas, nes pareiškėjui paskirta pensija buvo perskaičiuota ir mokama, remiantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimuose (b. l. 21-23) į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 52-57) pareiškėjo S. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 3 873,52 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui nuo 2004 m. gegužės 1 d. nuspręsta mokėti 1 475,41 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 7). Pareiškėjas 2010 m. kovo 29 d. kreipėsi į VRM prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti jam paskirtą 1 475,41 Lt valstybinę pensiją (b. l. 27). VRM 2010 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 1D-4979-(2) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus ir nurodė, kad jam paskirta 1 475,41 Lt valstybinė pensija buvo perskaičiuota, vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8162), taip pat pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,9225.

2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmė nutarimą, kuriuo prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) buvo pripažintos Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Remdamasis Konstitucijos 72 ir 107 straipsniais, pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (administracinė byla Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04). Pažymėjo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. liepos 10 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises, tuo tarpu iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidarė 3 873,52 Lt valstybinės pensijos nepriemoka.

Teismas, vadovaudamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, nurodė, jog joje pateiktas teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 3 873,52 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš VRM, o iš Lietuvos valstybės.

Dėl reikalavimo panaikinti VRM 2010 m. birželio 21 d. raštą Nr. 1D-4979-(2), pažymėjo, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo VRM vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl konstatavo, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2010 m. birželio 21 d. rašto panaikinimo nėra, todėl jį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas S. P. apeliaciniame skunde (b. l. 63-67) prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti ir pensijos dalį, kuri buvo neišmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kadangi netinkamai pritaikė atitinkamuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus ir galiojančias materialinės teisės normas.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, padavė apeliacinį skundą (b. l. 75-76), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas. Pažymi, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Būtent šio įstatymo, o ne Konstitucinio Teismo nutarimo, pagrindu išnyko teisinis pagrindas mažinti pensiją pareiškėjui dėl to, kad ji atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, pabrėžia, jog kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali buti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 81-82, 83).

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 85-86), prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas S. P. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 87-89) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo ir atsakovų apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią tik dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo teisėtumo.

Atsakovai mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nukreipdamas jo galiojimą į praeitį.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį Teismą kreiptasi nebuvo, tačiau administracinė byla buvo sustabdyta tuo pačiu pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytas pensijos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjo teisė gauti dėl šių teisės normų taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nebuvo išmokėta 3 873,52 Lt pensijos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, kadangi pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos.

Atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo.

Turint omenyje tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tai atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjo pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas pareiškėjo pensijos dydis pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę 2010 - 2012 metais sumažėjo apie 12 procentų. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į valstybei iškilusius ekonominius sunkumus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą, susijusį su pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimu ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

Tenkinti pareiškėjo ir atsakovų apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šie skundai atmestini kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. P. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius