2024-04-17 Nr. AB-6234-3-61-3-09110-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1396-492/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09110-2023-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 57.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. Z. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 23S150441 atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas) bei atsakovą įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje jam išdavimo. S. Z. taip pat prašė jam iš atsakovo priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

2. Savo poziciją pareiškėjas grindė šiais argumentais:

2.1. S. Z. atsakovui 2023 m. kovo 23 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), remiantis tuo, kad jis į Lietuvą atvyksta su sutuoktine, turinčia teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas 2023 m. kovo 28 d. pateikė prašymą išduoti jam nacionalinę („laukimo“) vizą. Sprendimą atsisakyti jam išduoti nacionalinę vizą S. Z. elektroniniu paštu gavo 2023 m. rugsėjo 15 d. Migracijos departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi (asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui), 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 23S152396 pareiškėjui uždraudė nuo 2023 m. rugsėjo 13 d. iki 2026 m. kovo 12 d. atvykti į Lietuvos Respubliką. S. Z. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą dėl atsakovo 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini) bei sprendimo dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą Nr. 23S147503, administracinei byla buvo suteiktas numeris eI2-11834-596/2023. S. Z. apie Sprendimą tapo žinoma tik Migracijos departamentui minėtoje byloje pateikus atsiliepimą ir dokumentus.

2.2. Pareiškėjas nesutinka su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento bei atsakovo išvadomis apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, S. Z. atžvilgiu priimti sprendimai yra nepagrįsti, jie buvo neteisėti, priimti neįvertinus individualių su pareiškėju susijusių aplinkybių bei jo situacijos, S. Z. ryšių su Lietuva, pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms suteikus visiškai priešingą reikšmę bei prasmę, todėl jie turėtų būti panaikinti. Kadangi abu minėti sprendimai buvo priimti vadovaujantis ta pačia aplinkybe, jog S. Z. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis ekonomiškumo ir operatyvumo principais, abu šie sprendimai analogiškais motyvais buvo skundžiami viename skunde.

2.3. Pareiškėjas niekada nedirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje – Sprendime yra pateikti neteisingi duomenys apie jo darbovietę (tarnybą), iškreipiant S. Z. klausimyne nurodytus duomenis. Pildydamas atsakovo pateiktą klausimyną, pareiškėjas pažymėjo, kad jis dirba Rostovo srities valstybinėje įstaigoje „Rostovo apskrities paieškos-gelbėjimo tarnyba vidaus vandenyse ir Rusijos Federacijos teritorinėje jūroje“. Ši kompanija buvo įsteigta 2005 m., net iš jos pavadinimo matosi, kad tai nėra Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerija, tai visiškai atskiras juridinis vienetas. Sprendime yra klaidingai nurodyta S. Z. darbo vieta – jis niekada netarnavo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, su kuria siejama jo keliama grėsmė valstybės saugumui, pareiškėjas klausimyne nurodė kitą organizaciją, kuri atsakovo klaidingai buvo priskirta Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijai, Migracijos departamentui neįsigilinus, kokia tai organizacija. Valstybės saugumo departamentas savo išvadoje taip pat neteisingai nurodė S. Z. darbo vietą, nors pats pareiškėjas klausimyne nežymėjo, kad dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Minėtoje įstaigoje pareiškėjas net nedirbo, ne tarnavo, o savanoriavo, – būdamas gelbėtoju, jis siekė padėti žmonėms. Rusijoje yra įvairių savanorių – gelbėtojų, kurie nėra susiję su Nepaprastųjų situacijų ministerija (dirba savanorystės arba komerciniais pagrindais). Kadangi nėra numatyta galimybė neatlygintinai bendradarbiauti savanorystės pagrindu, S. Z. už atliekamas funkcijas gaudavo apie 150–200 Eur, nors siekė tai daryti visiškai nemokamai. Pareiškėjas, vedamas kilnių tikslų, siekdamas padėti žmonėms ir mažinti nelaimių skaičių, savanoriavo minėtoje įstaigoje, jo pagrindinė veikla, iš kurios gaudavo pajamų, buvo S. Z. verslas – jis tuo metu dirbo kelionių vadovu (gidu). Atsakovas ne tik neteisingai nurodė įstaigą, kurioje pareiškėjas savanoriavo, tačiau ir nesigilino į jo bendradarbiavimo principus bei pagrindą, nevertino, kokias funkcijas S. Z. vykdė, bei jų nevertino per pavojingumo valstybės saugumui prizmę.

2.4. Nesutiktina su Sprendime nurodytais teiginiais, kad vienintelė faktinė objektyviai egzistuojanti aplinkybė – pareiškėjo darbas (savanorystė) minėtoje įstaigoje – savaime suponuoja jo lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai bei vykdomai politikai, nenustačius kitų šį pavojingumą pagrindžiančių aplinkybių. S. Z. teikiama pagalba buvo kilni altruistinė veikla, kuri galiausiai virto aplinkybe, kurią atsakovas bei Valstybės saugumo departamentas vertino kaip suteikiančią pagrindą spręsti apie pareiškėjo pavojingumą, nors jis vykdė funkcijas, kurios niekaip nebuvo susijusios su valstybės vykdoma politika bei valdžia, nepažinojo jokių valdžios atstovų, politikų ir panašiai. Vien tik S. Z. savanorystės minėtoje įstaigoje faktas, jo biografinė aplinkybė savaime nesuteikia pagrindo daryti išvadą apie pareiškėjo lojalumą agresyviai valstybės politikai, valdžiai, nenustačius jokių šį lojalumą patvirtinančių duomenų (turimus ryšius su asmenimis, atliekamus / atliktus veiksmus, viešai išreikštą palaikymą režimui ir kt.).

2.5. Remiantis aktualia naujausia tokio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, privalu atsižvelgti į pareigų pobūdį, darbo trukmę, darbo pabaigos pagrindą, nuo darbo pabaigos praėjusį laiką, ryšių su valdžios institucijomis turėjimą, aplinkybę, kaip asmuo vertina Ukrainos atžvilgiu vykdomą agresiją. Darant išvadą apie pareiškėjo lojalumą režimui bei vykdomai politikai, vien jo veiklos atitinkame subjekte faktas nėra pakankamas šiai išvadai pagrįsti. Ne asmuo turi paneigti savo lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai.

2.6. Su S. Z. nebuvo atliktas joks individualus pokalbis, siekiant išsiaiškinti jo asmenines pažiūras, dėl pareiškėjo pritarimo / nepritarimo režimui, jo asmeninės pozicijos dėl Rusijos Federacijos politikos ir taip buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, taip pat gero viešojo administravimo principas.

2.7. Pareiškėjas nėra lojalus Rusijos Federacijos valdžiai bei vykdomai politikai, kaip nurodoma Sprendime, kadangi jis dar iki karo pradžios nepalaikė Rusijos Federacijos valdžios ir vykdomos politikos, S. Z. yra opozicinių pažiūrų, dalyvavo opoziciniame mitinge (už A. N.). Pareiškėjas viešai nereiškė savo nepritarimo oficialiai valdžiai, tačiau jį jautė ir nepritarė Rusijos Federacijos vykdomai politikai. Tai vienareikšmiškai paneigia S. Z. lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai bei vykdomai politikai ir patvirtina jo opozicines pažiūras.

2.8. Pareiškėjo sutuoktinė – Y. Z. – yra lietuvių kilmės asmuo, tai yra nurodyta ir Sprendime, kuriai 2022 m. kovo 8 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Pilietybės reikalų komisija informavo, kad Y. Z. prisiekti galės, kai atsisakys Rusijos Federacijos pilietybės, todėl ji kreipėsi dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo. 2023 m. rugpjūčio 14 d. pažyma patvirtina, kad pareiškimas dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo yra užregistruotas. Pilietybės atsisakymo procesas turėtų būti baigtas iki 2024 m. sausio mėnesio. Pareiškėjo sutuoktinės siekis įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, atsisakius Rusijos Federacijos pilietybės, yra akivaizdus. Pilietybės suteikimo bei atsisakymo procesas prasidėjo 2021 m. pavasarį, t. y. po to, kai agresorė Rusijos Federacija užpuolė Ukrainą. Po šios precedento neturinčios agresijos pradžios tiek Y. Z., tiek S. Z. suprato, kad jų vertybės visiškai nesutampa su Rusijos Federacijos valdžios požiūriu, vykdoma agresyvia politika, todėl Y. Z. pradėjo Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo jai procesą, siekdama save pilietiniais ryšiais susieti tik su Lietuva ir nutraukti tokius ryšius su agresore Rusija. Pareiškėjas neabejotinai palaiko žmonos poziciją ir norą, palaikė jos sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, kadangi jo paties požiūris visiškai sutampa – S. Z. nepalaiko karo bei agresyvių Rusijos Federacijos veiksmų. Jis siekia gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (tokį leidimą turi jo sutuoktinė) ir persikelti gyventi į Lietuvą, nutraukiant bet kokius ryšius su Rusijos valstybe. Būtent šį tikslą pareiškėjas ir nurodė prašyme išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje – atvykimą gyventi į Lietuvą su asmeniui, kuris turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

2.9. Byloje nėra jokių duomenų, suteikiančių pagrindą išvadai apie S. Z. lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai, o kaip tik priešingai, – pateikti duomenys patvirtina jo nepritarimą Rusijos Federacijos valdžiai. Logikos trūksta ir teiginiui, kad dėl jaučiamo lojalumo valdžiai pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos bei saugumo tarnybų užduotims vykdyti. Šiame teiginyje yra padaryta akivaizdi loginė klaida, kadangi pareiškėjo atžvilgiu atliekami neteisėti ateities veiksmai vertinami jo paties nenaudai, nustačius, kad šių neteisėtų veiksmų, nukreiptų į S. Z., iniciatyva kiltų ne iš pareiškėjo, o iš kitų asmenų. S. Z., persekiojamas Rusijos Federacijos režimo, turėtų būti laikomas ne režimo rėmėju, o auka, todėl teiginys apie jo lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai yra nelogiškas ir neprotingas, kadangi režimo persekiojimo auka negali būti lojali smurtautojui / persekiotojui.

2.10. Pildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną, pareiškėjas išreiškė aiškią poziciją dėl vykdomos karinės agresijos Ukrainos atžvilgiu, vienareikšmiškai pažymėdamas, kad jai nepritaria bei jos nepalaiko. Sprendime nėra nurodyta, kokie duomenys bei įrodymai paneigia S. Z. aiškiai išreikštą nepritarimo Rusijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu poziciją. Be to, atsakovas neatliko individualizuoto vertinimo, netyrė, ar pareiškėjas dalyvavo priimant kokius nors strateginius sprendimus, ar buvo aktyvus politiškai ir panašiai. Jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina teiginių, jog S. Z. buvimas galbūt kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas palaikytų Rusijos Federacijos režimą, pasisakytų už karinius veiksmus Ukrainoje ir panašiai, o kaip tik buvo nustatyti priešingi duomenys, pagrindžiantys jo nepritarimą vykdomai agresijai, tai aiškiai pažymint klausimyne. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, šalindamas šiuos prieštaravimus, privalėjo pareiškėjui bent suteikti galimybę duoti papildomus paaiškinimus dėl jo pozicijos, tačiau ne priimti Sprendimą, kuriame be to lieka ir nepaaiškinta, kodėl S. Z. atsakymai į klausimyno klausimus Nr. 10 ir Nr. 11 laikomi nereikšmingais, yra tik formaliai nurodyta, kad atsakymai nepaneigia jo pavojingumo.

2.11. Pareiškėjo sutuoktinė turi deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, ji kartu su S. Z. bendrauja su Lietuvoje gyvenančiais savo giminaičiais. Pareiškėjo bei sutuoktinės netolimi ateities planai yra kraustytis į Lietuvą, čia įsigyti nekilnojamojo turto, o iki tol gyventi pas Y. Z. giminaičius, pas kuriuos jie ir buvo apsistoję Lietuvoje. Aplinkybė, kad šiuo metu S. Z. su sutuoktine laikinai yra išvykę iš Lietuvos, nepaneigia pareiškėjo ryšio su Lietuva, kadangi jų išvykimas yra labiau priverstinis ir laikinas, S. Z. neturint teisėto pagrindo būti Lietuvoje. Sprendime visiškai nepagrįstai nurodoma apie pareiškėjo ryšių su Lietuva nebuvimą, kadangi jo sutuoktinė Y. Z. jau beveik yra Lietuvos Respublikos pilietė (jai beliko tik formalumas – atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės), o kiti motyvai Sprendimo dėl pareiškėjo „tikrųjų“ ketinimų yra nelogiški, neprotingi ir nepagrįsti, todėl turėtų būti atmesti.

2.12. Yra akivaizdu, kad nebuvo nustatytas valstybės saugumui keliamos grėsmės realumas ir pagrįstumas, teiginiai dėl S. Z. keliamos grėsmės valstybės saugumui, vadovaujantis vien jo darbo (tarnybos) faktu subjekte, kuris atsakovo buvo nurodytas neteisingai (vertinant būtent darbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje pavojingumą), neįvertinus jo ryšių su Lietuva, yra deklaratyvūs, o grėsmė – formali. Vien aplinkybė, kad atsakovas vertino pareiškėjo pavojingumą, jam tarnaujant neteisingai įvardijamame subjekte, sudaro Sprendimo panaikinimo pagrindą bei Migracijos departamentą įpareigoja iš naujo vertinti asmens pavojingumą jam savanoriaujant Rostovo srities valstybinėje įstaigoje „Rostovo apskrities paieškos-gelbėjimo tarnyba vidaus vandenyse ir Rusijos Federacijos teritorinėje jūroje“. Nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas S. Z. grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o vien faktas, kad pareiškėjas dirbo netgi neteisingai nurodytame subjekte, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nebuvo pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti S. Z. keliamos grėsmės egzistavimą valstybei.

2.13. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Sprendime bei Valstybės saugumo departamento pateiktoje išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Yra akivaizdu, kad ne tik nebuvo nustatyta S. Z. realiai egzistuojanti grėsmė valstybės saugumui, bet ir atsakovas, perkeldamas Valstybės saugumo departamento išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę, vadovaudamasis vien jo tarnybos santykiais (įvardindamas netinkamai subjektą, kuriame S. Z. niekada nedirbo), neatliko individualaus vertinimo, kurio reikalaujama, išvadą padarė vadovaudamasis ne aplinkybių visuma, o vieninteliu izoliuotu ir iš konteksto išimtu faktu, į Sprendimą perkėlė Valstybės saugumo departamento išvadą, neįvertinęs Sprendimų proporcingumo principo, o tai sudaro pagrindą Sprendimą panaikinti. Sprendimas iš esmės yra grindžiamas bendro pobūdžio informacija. Jis turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

3. Rašytiniuose paaiškinimuose S. Z. papildomai nurodė, kad pateikė dokumentus, jog jis dirbo būtent Rostovo srities valstybės iždo įstaigoje „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“, kuri nėra susijusi su Sprendime minima Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerija. Pildydamas klausimyną, pareiškėjas padarė klaidą, netiksliai nurodęs darbo laikotarpį minėtoje institucijoje, tačiau jo darbo šioje institucijos terminas yra 2015 m. gegužės 15 d.–2018 m. gegužės 25 d., darbo trukmė yra treji metai. S. Z. darbo funkcijos buvo ne tik žmonių gelbėjimas Azovo paplūdimyje, jis taip pat vykdė svarbias funkcijas potvynių metu. Taigi, pareiškėjo veikla buvo nukreipta į žmonių, turto gelbėjimą, avarinių situacijų likvidavimą. S. Z. su savo partnere, o vėliau ir sutuoktine Y. Z. jau nuo 2018 m. vis mažiau laiko praleisdavo Rusijos Federacijoje, kadangi savo gyvenimo neketino sieti su šia valstybe, daug laiko praleisdavo / gyvendavo kitose valstybėse, tai patvirtina pridedami lėktuvų bilietai. S. Z. taip pat teisėtai gyveno Kirgizijoje, ten turėjo deklaruotą gyvenamąją vietą. Ilgainiui pareiškėjas su sutuoktine planavo persikelti gyventi į Lietuvą, čia perkelti savo verslą, kurį organizavo ir kuriam vadovavo nuotoliniu būdu (jis turi turizmo agentūrą). S. Z. niekada netarnavo kariuomenėje. Jis dalyvavo Rusijos Federacijoje vykusiame mitinge prieš A. N. sulaikymą, už tai jam 2021 m. sausio 23 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Vykusio mitingo dieną, t. y. 2021 m. sausio 23 d., 13.00 val. prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje vyko piketas už žmogaus teises ir demokratiją Rusijoje. Pareiškėjas savo socialiniuose tinkluose aktyviai viešino savo opozicines pažiūras.

4. Teismo posėdyje pareiškėjas S. Z. ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus bei prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas akcentavo, kad dirbo ne Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, o savivaldybės gelbėtojų tarnyboje, tačiau Valstybės saugumo departamentas neįsigilino į Rusijos Federacijos institucijų sistemą. S. Z. nurodė, kad gelbėtoju jis dirbo du kartus per savaitę, laisvu nuo verslo metu. Teigė, kad nebuvo tinkamai atliktas jo politinių pažiūrų vertinimas. Savo pažiūras dėl nepritarimo V. P. rėžimui pareiškėjas nuosekliai reiškė dalyvaudamas mitinguose ir socialiniuose tinkluose skelbiamose publikacijose. S. Z. pažymėjo, kad pastaruosius penkerius metus jis nepalaiko jokių ryšių su Rusijos federacija ir šioje šalyje per nurodytą laikotarpio buvo mažiau nei 300 dienų bei nori visiškai nutraukti ryšius su Rusijos Federacija. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje akcentavo, kad S. Z. sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kuri atsisakė Rusijos Federacijos pilietybės, 2023 m. gruodžio mėnesio pabaigoje ji gavo Lietuvos Respublikos pilietės pasą ir šiuo metu gyvena Lietuvoje, atskirai nuo savo sutuoktinio. Pareiškėjo atstovė taip pat atkreipė dėmesį, kad S. Z. atžvilgiu buvo priimti trys sprendimai remiantis tuo pačiu pagrindu ir du iš jų buvo ginčijami kitoje byloje bei pirmosios instancijos teismo 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu buvo panaikinti.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Migracijos departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

6.1. Pareiškėjas S. Z. 2023 m. kovo 28 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, remiantis tuo, kad jis atvyksta su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo. Pildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, pareiškėjas nurodė, kad 2011–2016 m. dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento išvadą, kurioje nurodyta, jog S. Z. kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento nuomone, pareiškėjas, 2011–2016 m. dirbdamas Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą bei lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos.

6.2. Atsakovas, įvertinęs Valstybės saugumo departamento išvadą ir kitus duomenis, priėmė Sprendimą atsisakyti S. Z. išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 23S152396 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių ir 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 23SD20537 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, pastarieji du sprendimai nėra skundžiami šioje byloje.

6.3. Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. S. Z. minėta kompanija priklauso vyriausybinei organizacijai ir yra išlaikoma valstybės lėšomis, todėl vertinama, kad pareiškėjas dirbo kompanijoje, kuri yra apmokama iš Rusijos Federacijos vyriausybės iždo. Sprendimas buvo priimtas remiantis Valstybės saugumo departamento pateikta išvada, kad S. Z. kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota. Pareiškėjas skunde teigia, kad jis savanoriavo ir siekė padėti žmonėms, tačiau tokie S. Z. teiginiai turi būti vertinami kritiškai, kadangi už atliekamas funkcijas jis gavo atlyginimą, įvertinus šią aplinkybę, negalima teigti, kad tai buvo savanoriavimas. Išvada yra pagrįsta darbu Rusijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėjo susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jo veikla). Aplinkybė, kad S. Z. nurodomos savanorio pareigos buvo gelbėtojas, savaime nepaneigia išvados dėl jo lojalumo Rusijos institucijoms.

6.4. Nesutiktina, kad Valstybės saugumo departamento išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui pagrįstumo. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš Sprendimo turinio matosi, kad nors pagrindinis Sprendimo pagrindas ir yra trečiojo suinteresuoto asmens išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matosi, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino S. Z. socialinius, šeiminius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog atsakovas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

6.5. Sprendimas buvo priimtas remiantis Valstybės saugumo departamento pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymas Migracijos departamentui nenustato pareigos apklausti užsienietį, prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.

6.6. Priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas jokių taisyklių nepažeidė; atsakovas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. S. Z. Valstybės saugumo departamento buvo pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija klausimyno klausimų Nr. 10 ir Nr. 11 atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo darbo santykiais. Vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas nustatė, kad S. Z. nebuvo išduota nacionalinės viza ir leidimas laikinai gyventi. Į Lietuvą pareiškėjas atvyko su Šengeno viza, jis niekada nėra dirbęs Lietuvoje.

6.7. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo išduota nacionalinė viza ir leidimas laikinai gyventi. Į Lietuvą jis atvyko su Šengeno viza ir niekada nėra dirbęs Lietuvoje. S. Z. turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. 2023 m. liepos 14 d. buvo priimtas sprendimas pareiškėjo sutuoktinei Y. Z. išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis tuo, kad ji yra lietuvių kilmės asmuo. S. Z. sutuoktinė Y. Z. neprisiekė, kadangi dar nėra atsisakiusi Rusijos Federacijos pilietybės, todėl ši aplinkybė niekaip nepagrindžia S. Z. socialinių ryšių su Lietuvos Respublika.

6.8. Valstybinės sienų apsaugo tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš viso kirto du kartus, jo sutuoktinė Y. Z. – aštuonis kartus. Atsižvelgiant į tai, kad sutuoktiniai į Lietuvos Respubliką pirmą kartą atvyko tik 2023 m., o S. Z. sutuoktinė nuo pirmo atvykimo dar keturis kartus buvo išvykusi iš Lietuvos, bei kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė anksčiau neturėjo leidimų gyventi Lietuvoje, pirmą kartą dėl leidimo gyventi kreipėsi tik 2023 m. kovo mėnesį, t. y. jau prasidėjus karui Ukrainoje, galima daryti išvadą, kad jų ryšiai su Lietuvos Respublika silpni, o ryšiai su Rusijos Federacija išlieka stiprūs. Įvertinus tai, kad S. Z. pirmą kartą į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2023 m., yra pagrindas teigti, kad jis nėra nutraukęs ryšių su Rusija, todėl Migracijos departamentui priėmus sprendimą šiam užsieniečiui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas kartu su sutuoktine, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, gali likti gyventi Rusijos Federacijoje.

6.9. S. Z. asmenimis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus ir nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

7. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, vadovaujantis institucijos atsiliepime nurodytais motyvais. Pažymėjo, kad S. Z. sutuoktinės teisinė padėtis nei Valstybės saugumo departamento, nei Migracijos departamento padarytų išvadų nepaneigia. Atsakovo atstovė akcentavo, kad pareiškėjos atstovės minėta byla yra nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, todėl nesant galutinio įsiteisėjusio teismo sprendimo, negalima teigti, jog S. Z. nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašė pareiškėjo S. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Valstybės saugumo departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

9.1. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. 18-9003 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento nuomone, S. Z. 2011–2016 m. dirbdamas Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos.

9.2. Gelbėjimo įstaigos Rusijos Federacijoje yra pavaldžios Nepaprastųjų situacijų ministerijai, todėl įstaigos pavadinimas nekeičia trečiojo suinteresuoto asmens išvadoje pateikto vertinimo, kad ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, taip pat sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo minimas savanoriavimas už atlygį minėtoje įstaigoje tik patvirtina jo lojalumą Rusijos Federacijai.

9.3. Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Trečiasis suinteresuotas asmuo nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

9.4. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Valstybės saugumo departamento kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės bei karinės infrastruktūros objektus vykdyti.

9.5. Valstybės saugumo departamentas, atsižvelgęs į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus bei grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį vertinimą, numato, kad S. Z. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistema. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas Rusijos Federacijos gelbėjimo įstaigoje nebedirba, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.

9.6. S. Z. išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu (atsakymai į klausimyno klausimus Nr. 10 bei Nr. 11) nesudaro pagrindo paneigti Valstybės saugumo departamento vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui.

9.7. Pareiškėjas nėra turėjęs ir neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos. S. Z. sutuoktinei leidimas gyventi Lietuvoje buvo išduotas tik 2023 m. liepos 14 d., taigi nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinės ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai.

9.8. Priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (atsakovas) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos S. Z. teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas Valstybės saugumo departamento buvo pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeninis interesas negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II. 10. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo S. Z. skundą atmetė.

11. Išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pateikto prašymo nagrinėjimu bei Sprendimo priėmimu, ir pacitavęs Įstatymo 2 straipsnio 15 dalies nuostatą, teismas pažymėjo, kad leidimą nuolat gyventi užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas.

12. Aptaręs Įstatymo 4 straipsnio 3, 4 ir 6 dalių (teismas neteisingai nurodė Įstatymo 4 str. dalis) nuostatas, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

13. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas akcentavo, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) bei kitas reikšmingas aplinkybes.

Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent remiantis tuo ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali bei akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė, priimant atitinkamą sprendimą, turi egzistuoti. Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos.

Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi, grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė.

Galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas. Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, kadangi užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

14. Teismas pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, todėl jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi, grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia.

15. Teismas sprendė, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – pateikta išvada dėl S. Z. grėsmės valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, gavęs leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas pažymėjo, kad trečiojo suinteresuoto asmens pateiktoje išvadoje yra aiškiai nurodyta, jog S. Z. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, šis vertinimas grindžiamas aplinkybe, kad pareiškėjas 2011–2016 m. dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, todėl dirbdamas Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos bei saugumo tarnybos, jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento nuomone, S. Z. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023 pažymėjo, jog išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, ji turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, Valstybės saugumo departamento išvados neturėtų tiesiog perkelti į sprendimus, o būdamas viešojo administravimo subjektu, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, turi atlikti savo vertinimą bei padaryti savarankišką išvadą. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Įstatymas bei kiti su juo susiję teisės aktai, taip pat tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuoti reikalavimai.

17. Teismas nurodė, kad Sprendimo turinys patvirtina, jog pagrindinis jo priėmimo pagrindas yra Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo 2011–2016 m. darbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, tačiau atsakovas atliko individualų S. Z. situacijos vertinimą, t. y. vertino jo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjui nebuvo išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi. Į Lietuvą S. Z. atvyko su Šengeno viza, jis niekada nėra dirbęs Lietuvoje. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. 2023 m. liepos 14 d. S. Z. sutuoktinei Y. Z. buvo nuspręsta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis tuo, kad ji yra lietuvių kilmės asmuo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nepagrįsti yra pareiškėjo skundo teiginiai, jog jo keliama grėsmė yra formali, kadangi Migracijos departamentas S. Z. keliamą grėsmę sieja su jo buvusiu darbu Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Nustatyti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika niekaip nepaneigia byloje nustatytos pagrindinės aplinkybės dėl S. Z. darbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje bei iš to galinčių kilti grėsmių, jog pareiškėjas gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti. Be to, nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui patvirtina ir jis pats, skunde, nurodydamas, jog vykdavo į Rusijos Federaciją, o šiuo metu ten yra kartu su sutuoktine. Teismas padarė išvadą, kad Valstybės saugumo departamento išvados turinys ir kita byloje esanti medžiaga suponuoja išvadą, jog minėtoje išvadoje S. Z. vertinimas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo tinkamai pagrįstas.

18. Teismas akcentavo, kad skunde pareiškėjas nurodė, jog už savanorystę gaudavo apie 150–200 Eur atlygį. Teismo nuomone, toks darbas, už kurį mokamas atlygis, neturi būti laikomas savanoryste. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad S. Z. dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje bei už tai gaudavo pajamas. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.

19. Dėl S. Z. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių, kad pildydamas klausimyną, jis nurodė netikslų laikotarpį, kadangi dirbo nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. gegužės 25 d., taip pat pateikė tai patvirtinančius duomenis (pažymą), teismas pažymėjo, jog tai nėra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo gyvenimas nekelia grėsmės valstybės saugumui. Tai, ar S. Z. Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje dirbo 5, ar 3 metus, niekaip nekeičia aplinkybės, jog jis pakankamai ilgą laiką dirbo minėtoje institucijoje, o tai ir sudarė pagrindą Sprendimui priimti. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog dėl patikslinto dirbto darbo minėtoje institucijoje laikotarpio pareiškėjo grėsmė galėtų nekilti ar jos laipsnis sumažėti.

20. Teismas akcentavo, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai Migracijos departamentui nenustato pareigos atlikti papildomai individualų pokalbį su pareiškėju. Atsakovo surinkti duomenys pagrindžia S. Z. keliamą grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas neturėjo pareigos atlikti papildomą vertinimą ir atlikti individualų pokalbį.

21. Teismas pastebėjo, kad aplinkybės, jog pareiškėjo sutuoktinė yra lietuvių kilmės, turi Lietuvos Respublikos pilietybę, yra atsisakiusi Rusijos Federacijos pilietybės ir turi deklaruotą gyvenamą vietą Lietuvoje, nereiškia, jog S. Z. nekelia grėsmės valstybės saugumui. Vien tai, kad pareiškėjo sutuoktinė turi ryšių su Lietuvos Respublika, nesudaro pagrindo suteikti leidimą nuolat gyventi. Teismo nuomone, S. Z. šeiminiai ryšiai neturėtų būti vertinami ir laikomi aukščiau, nei valstybės nacionalinis saugumas.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo užpildyto klausimyno turinys patvirtina, jog S. Z. klausime Nr. 10 („Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“) pažymėjo, jog nepritaria, o klausime Nr. 11 („Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“) jis pažymėjo, jog Ukrainai, tačiau sprendė, kad S. Z. atsakymai į klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija klausimyno klausimų Nr. 10 ir Nr. 11 atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo darbo santykiais. Teismas akcentavo, kad Valstybės saugumo departamento surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie dirba ar anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.

23. Teismas nurodė, kad pareiškėjo nepritarimas Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams nėra pagrindas pripažinti, jog S. Z. nekelia grėsmės valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Rusijos Federacija, jis pats skunde pripažino, jog vyksta į Rusijos Federaciją ir dabar ten gyvena, todėl šios aplinkybės tik patvirtina stiprius S. Z. ryšius su Rusijos Federacija.

24. Teismas pažymėjo, kad priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, atsakovas nustatė, jog S. Z. dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, už tai gaudavo atlygį ir tai nebuvo savanorystė. Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, papildomas vertinimas, ar pareiškėjas dalyvavo priimant strateginius sprendimus ir panašiai, šiuo atveju nėra tikslingas, jis yra perteklinis. Teismas nurodė, kad S. Z. pateikti duomenys dėl vykusių protestų, dėl jam surašyto administracinių nusižengimų protokolo ir duomenų socialiniuose tinkluose nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui; tokie duomenys nepaneigia S. Z. dirbo darbo ir iš to galinčių kilti grėsmių.

25. Teismas akcentavo, kad priimant sprendimą, buvo remiamasi informacija, susijusia su pareiškėjo keliama grėsme valstybės nacionaliniam saugumui, bei duomenimis apie jo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis Valstybės saugumo departamento išvada, tačiau galutinį sprendimą, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, priima būtent atsakovas. Teismas pažymėjo, kad Sprendime buvo atliktas individualus pareiškėjo vertinimas, buvo atsižvelgta į aplinkybę, jog S. Z. dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, savanoriavo, gaudavo darbo užmokestį. Teismas pažymėjo, kad nurodytų aplinkybių kontekste atlikęs visų aplinkybių vertinimą, Migracijos departamentas, nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, o jo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas nesutiko, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis vienintele aplinkybe, t. y. S. Z. darbu Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, kadangi atsakovas atliko individualų pareiškėjo vertinimą. Teismo nuomone, Migracijos departamentas Sprendime visiškai pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Atsižvelgus į tai, Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Šiuo atveju pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvoje neturi būti vertinamas aukščiau, nei nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą.

26. Teismas akcentavo, kad priimdamas Sprendimą, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi (nurodyta 2 dalis laikytina rašymo apsirikimu), turi teisę remtis išvadomis dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi priimti vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsniu, kuriame, be kita ko, yra nustatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis.

27. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su atsakovo pareiga tinkamai motyvuoti priimamus sprendimus, teismas sprendė, kad Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime buvo individualizuota konkreti S. Z. situacija. Teismas nesutiko, kad atsakovas Sprendimą priėmė neatlikęs individualaus vertinimo, ir proporcingumo principo pažeidimo nenustatė. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo bei objektyvumo principų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai buvo išdėstyti aiškiai ir yra pakankami.

28. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas pateikė duomenis, jog jis nuo 2018 m. daug keliavo, Kirgizijoje turėjo deklaruotą gyvenamą vietą, tačiau šios aplinkybės niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados dėl S. Z. keliamos grėsmės. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas nemažai keliavo ar gyvenamą vietą buvo deklaravęs kitoje šalyje, nereiškia, kad jo ryšiai su Rusijos Federacija yra ar buvo nutrūkę. Be to, pats S. Z. pripažino, kad Lietuvoje dirba nuotoliniu būdu, o tai sudaro pagrindą vertinti, jog jam nėra būtina nuolat gyventi Lietuvoje. Vien tai, kad pareiškėjas dalį laiko dirbo kitoje šalyje ar laikinai joje gyveno, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jo jokie ryšiai su Rusijos Federacija nesieja.

29. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reguliuojančius teisės aktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką analogiškose bylose, teismas padarė išvadą, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo administraciniam sprendimui nustatytus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, jame yra nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios buvo tinkamai įvertintos; teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, o argumentų išdėstymas yra tinkamas, pakankamas ir paremtas surinktais duomenimis.

30. Nustatęs, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti ar keisti Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio S. Z. skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje jam išdavimo, o S. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

31. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas klausimo dėl teismo išlaidų jam atlyginimo nesprendė.

32. Teismas pažymėjo, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai, sprendžiant šią administracinę bylą, ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas jų nenagrinėjo.

III. 33. Pareiškėjas S. Z. apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti: Sprendimą panaikinti bei atsakovą įpareigoti iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo. S. Z. taip pat prašo jam atlyginti visas patirtas teismo išlaidas.

34. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai neatskleidė bylos esmės bei neįsigilino nei į jo skunde bei teismo posėdyje nurodytus argumentus, nei į pridedamus įrodymus; teismas taip pat neatsižvelgė į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, o atsakovas nepateikė argumentų, įrodančių, kad Valstybės saugumo departamentas nurodė tinkamą subjektą, kuriame S. Z. vykdė gelbėtojo veiklą. Savo poziciją pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

34.1. Nors Valstybės saugumo departamentas nurodė subjektą, su darbu kuriame siejama pareiškėjo valstybės saugumui keliama grėsmė, tačiau S. Z. minėtame subjekte niekada nedirbo – jis klausimyne nenurodė, kad dirbo nepaprastųjų situacijų ministerijoje, taip pat pateikė savo darbovietės dokumentus, iš kurių matosi, kad tai yra visiškai atskiras subjektas, nepriklausantis nuo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijos ministerijos ir jam nepavaldus. Jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje – atsakovo pateiktame klausimyne S. Z. nurodė, jog jis nuo 2011 m. balandžio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio (vėliau patikslino, kad nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. gegužės 25 d.) dirbo Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje gelbėtoju savanoriu. Valstybės saugumo departamentas, įvertinęs šiuos duomenis, pats neteisingai minėtą įstaigą priskyrė Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijai, o atsiliepime nurodė, jog gelbėjimo įstaigos Rusijos Federacijoje yra pavaldžios Nepaprastųjų situacijų ministerijai, tačiau šios išvados jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė. Vien šio subjekto neteisingas nustatymas pats savaime sudaro Sprendimo panaikinimo pagrindą – apie tai pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-859-624/2024).

34.2. Migracijos departamentas atsiliepime konstatavo, kad minėta pareiškėjo darbovietė priklauso vyriausybinei organizacijai ir yra išlaikoma valstybės lėšomis, tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovas šias išvadas padarė savarankiškai atlikęs tyrimą, t. y. išanalizavęs S. Z. nurodomos darbovietės duomenis, struktūrą, pavaldumą konkrečiai ministerijai ir panašiai. Iš esmės byloje nėra įrodyta aplinkybė, kad pareiškėjas, dirbdamas Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje, dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje bei kad jo darbas / pareigos kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. S. Z. niekada nedirbo nei Nepaprastųjų situacijų ministerijoje, nei jokioje valstybės institucijoje, nei įstaigoje, pavaldžioje Nepaprastųjų situacijų ministerijai. Nei Valstybės saugumo departamentas, nei Migracijos departamentas teismui objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad Rostovo srities valstybės iždo įstaiga „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“ yra valstybinė įstaiga ir / ar kad yra pavaldi Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijai nepateikė.

34.3. Teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad Rostovo srities valstybės iždo įstaigos „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“ įstatuose (3.3 p.) yra nurodyta, jog minėta įstaiga yra pavaldi Rostovo srities ekstremalių situacijų prevencijos ir likvidavimo departamentui, jos steigėja ir turto savininkė yra Rostovo sritis. Tai yra Rostovo savivaldos (ne valstybės) institucija, kuri priima teisės aktus savivaldos klausimais. Ši informacija yra laisvai prieinama viešojoje erdvėje, todėl atsakovui net nereikėtų daryti užklausų į jokius registrus. Nei įstaiga, kurioje dirbo S. Z., nei ją kontroliuojantis departamentas nėra pavaldūs Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijai, jis nepriskiriamas valstybės / valdžios įstaigai, su kuria tariamai turimi ryšiai ir koreliuoja pareiškėjui inkriminuojamą pavojų, jo keliamą Lietuvos valstybei. Tai yra savivaldos įstaigos, išlaikomos ne iš valstybės, o iš savivaldybės biudžeto.

34.4. Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijos Rostovo sritis (kodas (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini)) yra visiškai kita struktūra, kitu adresu, turinti kitą kodą bei vadovą, kurioje S. Z. niekada nedirbo, su ja neturi jokių sąsajų ar ryšių. Informacija apie šį departamentą yra prieinama viešojoje erdvėje, kur yra ir šios ministerijos struktūra. Nors atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo ir bandė pateisinti savo klaidą, nurodant netinkamą subjektą, su kuriuo sieja pareiškėjo keliamą pavojų, teigdamas, kad, jo žiniomis, Rostovo srities valstybės iždo įstaiga „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“ yra pavaldi Nepaprastųjų situacijų ministerijai, tačiau tai tėra niekuo neatvirtintos prielaidos, jis savo teiginių objektyviais duomenimis nepagrindė. Teismui buvo akcentuota naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kur taip pat buvo klaidingai nurodytas darbo subjektas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-859-624/2024), kurioje teisėjų kolegija atsakovo sprendimus panaikino kaip neteisėtus bei nepagrįstus, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevertino, argumentų dėl jos nepateikė ir sprendimą skelbė jau kitą dieną.

34.5. S. Z. Regionų administraciniam teismui buvo pateikęs kitą skundą dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimo atsisakyti išduoti nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini) bei dėl 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 23S152396 uždrausti atvykti į Lietuvą, kurie taip pat buvo grindžiami aplinkybe, kad pareiškėjas yra valstybės saugumui grėsmę keliantis asmuo, kadangi dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Regionų administracinis teismas 2023 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-11834-596/2023, kuriame S. Z. skundą tenkino ir pažymėjo, kad netinkamai nurodytas subjektas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamus Migracijos departamento priimtus sprendimus.

34.6. Byloje taip pat yra svarbūs šie faktai:

34.6.1. Pareiškėjas nedirbo valdžios, valstybinėje įstaigoje ir / ar pavaldžioje Nepaprastųjų situacijų ministerijai, išlaikomoje iš valstybės biudžeto. Jis pateikė Rostovo srities valstybės iždo įstaigos „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“ įstatus, duomenis iš Rusijos Federacijos pensijų fondo ir informaciją iš viešosios erdvės apie tarnybos nepavaldumą Nepaprastųjų situacijų ministerijai. Tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo vertino tik S. Z. atsakymą į klausimyno klausimą Nr. 2, tačiau jokių papildomų įrodymų nepateikė.

34.6.2. Pareiškėjas nėra lojalus Rusijos Federacijos valdžiai, tai jis patvirtino pateikdamas įrodymus iš savo socialinių tinklų apie valdžios bei karo kritiką, apie jo nubaudimą už dalyvavimą opoziciniame mitinge dar 2021 m., kad Rusijoje būna tik kelias dienas per metus, gyvena Kirgizijoje bei atsakydamas į klausimyno klausimus Nr. 10 ir Nr. 11. Migracijos departamentas ir Valstybės saugumo departamentas jokių duomenų nepateikė.

34.6.3. S. Z. turi stiprius ryšius su Lietuva, jo sutuoktinė Y. Z. yra Lietuvos Respublikos pilietė, atsisakiusi Rusijos Federacijos pilietybės.

34.6.4. Pareiškėjo ryšiai su Rusijos Federacija yra silpni, jis per 5 metus Rusijoje buvo ne visus metus, kitą laiką keliavo ir gyveno Kirgizijoje.

34.7. Migracijos departamentas, priimdamas galutinį administracinį sprendimą, sukeliantį užsieniečiui teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis, įvertinti visas nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgti į šių aplinkybių visumą bei laikytis proporcingumo principo, be kita ko, gero administravimo principo. Nevertindamas, kad buvo nurodytas netinkamas subjektas, teismas taip pat nepagrįstai neįvertino tiek S. Z. darbo specifikos bei trukmės, tiek darbo funkcijų, tiek ir jo opozicinių pažiūrų, nepritarimo karui, jo ryšių su Lietuva bei nepagrįstai nekonstatavo, kad nebuvo įrodytas pareiškėjo darbo valstybės institucijoje faktas.

34.8. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad teismų praktikoje, kai iš užsieniečio atsakymų į klausimyno klausimus vertinama jo grėsmė valstybės saugumui, akcentuojama, jog kai sprendžiamas klausimas dėl teisės gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (leidimo laikinai ar nuolat gyventi) yra reikalingas išsamus individualus kompleksinis pareiškėją charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimas, Migracijos departamentas turi atlikti kompleksinį kitų pareiškėją charakterizuojančių savybių (šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, gyvenimo trukmė Lietuvoje, socialiniai ryšiai ir kt.) vertinimą.

34.9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimus). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

35. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo S. Z. apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

36. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, savo poziciją atsakovas grindžia šiais argumentais:

36.1. Pareiškėjo teiginiai, kad jis niekada nedirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, turėtų būti vertinami kritiškai. S. Z. skunde nurodė, kad už savanorystę gaudavo apie 150–200 Eur atlygį, o toks darbas, už kurį mokamas atlygis, nėra laikomas savanoryste, todėl buvo pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, bei už tai gaudavo pajamas.

36.2. S. Z. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jo sutuoktinė yra lietuvių kilmės, turi Lietuvos Respublikos pilietybę, yra atsisakiusi Rusijos Federacijos pilietybės, turi deklaruotą gyvenamą vietą Lietuvoje, nereiškia, jog pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui. Vien tai, kad S. Z. sutuoktinė turi ryšių su Lietuvos Respublika, nesudaro pagrindo jam suteikti leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjo šeiminiai ryšiai neturėtų būti vertinami ir laikomi aukščiau, nei valstybės nacionalinis saugumas. Vien tik S. Z. ryšiai su Lietuvos Respublika ir tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepaneigia byloje nustatytos pagrindinės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui.

36.3. S. Z. politinės pažiūros ir įsitikinimai turėtų būti vertinami tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų pateikęs prašymą suteikti prieglobstį.

36.4. Priešingai nei teigia S. Z., Migracijos departamentas atliko individualų jo vertinimą. Sprendime buvo remtasi Valstybės saugumo departamento išvada, tačiau papildomai buvo vertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei nustatyta, kad S. Z. nebuvo išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius, nebuvo nustatyta, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nebuvo. Priimant Sprendimą, buvo remiamasi informacija, susijusia su Rusijos ir Baltarusijos vykdomomis agresyviomis politikomis bei duomenimis apie pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis Valstybės saugumo departamento išvada, tačiau galutinį sprendimą, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, priima būtent atsakovas. Migracijos departamentas, nurodytų aplinkybių kontekste atlikęs visų aplinkybių vertinimą, nustatė, jog S. Z. gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, o jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

36.5. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, vadovavosi ne vien Valstybės saugumo departamento išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje.

36.6. Nesutiktina su S. Z. skundo argumentu, kad Sprendime nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Visų pirma, pagal jau suformuotą teismų praktiką, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad S. Z. buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Antra, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Trečia, buvo įvertinti ir S. Z. šeiminiai (nėra duomenų apie Lietuvos Respublikoje gyvenančius šeimos narius), socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika.

36.7. Įvertinus duomenų visumą (pareiškėjas anksčiau neturėjo leidimų gyventi Lietuvoje, pirmą kartą dėl leidimo gyvent kreipėsi tik 2023 m. kovo 28 d., t. y. jau prasidėjus karui Ukrainoje), Sprendimas yra proporcingas.

36.8. Sprendimas išduoti nuolatinį leidimą gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika atitinkamam užsieniečiui leidžia gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, šį užsienietį itin priartinantį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi, užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos, nei jam išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykt į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui, kadangi turėdamas leidimo nuolat gyventi, jis savo teisėmis yra priartinamas prie Lietuvos Respublikos piliečio su iš to išplaukiančiomis teisėmis. Ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, o leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo tokių galimybių neturi. Užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir taip daryti įtaką valstybės politikai. Ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai yra suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas. Tokių užsieniečių turima pozicija, kuri yra susijusi su agresyvia Rusijos Federacijos politika ir jų lojalumu, turėtų būti vertinama kaip galima grėsmė valstybės saugumui. Būtent tokie asmenys gali būti išnaudoti priešiškų valstybių žvalgybos ir taip galbūt pakenkti Lietuvos Respublikos saugumui.

36.9. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus bei pakankamas.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos saugumo departamentas prašo pareiškėjo S. Z. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

38. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas pagrįstai sprendė, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, jis buvo priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas tinkamai įvertino S. Z. keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos Federacijos piliečio teisėms bei interesams. Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia šiais argumentais:

38.1. Teismo sprendimas buvo priimtas tinkamai laikantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

38.2. Teismo sprendimas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą (taip pat ir pačią naujausią) praktiką analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra pagrindo vadovautis, kadangi ji: 1) buvo suformuota bylose, kuriose susiklostė skirtingos aplinkybės, nei nagrinėjamoje byloje; 2) prieštarauja vyraujančiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

38.3. Valstybės saugumo departamentas, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį vertinimą, numato, kad S. Z. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos valstybinėmis įstaigomis.

38.4. Valstybės saugumo departamento išvada dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuria yra pagrįstas Sprendimas, yra grindžiama tuo, kad S. Z. (Rusijos Federacijos pilietis) dirbo vienoje iš Rusijos Federacijos valdžios institucijų – Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Iš Valstybės saugumo departamento išvados turinio bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matosi, kad užsieniečių gyvenimo Lietuvoje keliama grėsmė valstybės saugumui nėra ir neturi būti siejama su darbu konkrečioje Rusijos Federacijos valdžios institucijoje – šiuo atveju Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje.

38.5. Viena iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodomų aplinkybių, į kurią būtina atsižvelgti – užsieniečio veikla / darbas užsieniečio kilmės valstybės valdžios institucijose. Nustatyta, kad S. Z., pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, jog nuo 2011 m. iki 2016 m. dirbo Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje gelbėtoju. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas darbovietės pavadinimą patikslino, nurodydamas Rostovo srities valstybinė įstaiga „Rostovo apskrities paieškos-gelbėjimo tarnyba vidaus vandenyse ir Rusijos Federacijos teritorinėje jūroje“. Apeliaciniame skunde S. Z. dar kitaip nurodo savo darbovietės pavadinimą – Rostovo srities valstybės iždo „Rostovo apskrities paieškos-gelbėjimo tarnyba vidaus vandenyse ir Rusijos Federacijos teritorinėje jūroje“. Nepaisant to, kad pareiškėjas, tikslingai kiekvieną kartą keisdamas darbovietės pavadinimą, bando suklaidinti teismą, tai nepakeičia fakto, jog jis dirbo Rusijos Federacijos valstybinėje įstaigoje, t. y. Rusijos Federacijos valdžios institucijoje, kurioje dirbantys asmenys privalo būti lojalūs Rusijos Federacijai, keliančiai egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybei. Lojalumo Rusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų.

38.6. S. Z. siekis kaskart vis kitaip pakeisti darbovietės pavadinimą, neatskleidžiant (nuslepiant) valstybinės įstaigos statusą, tik dar kartą patvirtina teismo padarytas išvadas, jog pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos valdžios institucijose.

38.7. Formalus funkcinis Rusijos Federacijos valdžios institucijų tarpusavio pavaldumas, esant byloje nustatytam esminiam faktui, jog pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos valstybinėje (išlaikomoje iš Rusijos Federacijos biudžeto) įstaigoje, neturėtų būti laikomas reikšminga aplinkybe. Vis dėlto Valstybės saugumo departamento, kaip valstybės nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos, duomenimis, gelbėjimo įstaigos Rusijos Federacijoje yra pavaldžios Nepaprastųjų situacijų ministerijai, todėl trečiojo suinteresuoto asmens išvada ir formaliąja prasme negali būti laikoma nepagrįsta. Funkcine ir vykdomų uždavinių prasme tiek Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijos įstaigos (įvairios gelbėjimo tarnybos ir pan.), tiek ir Rostovo srities valstybinė įstaiga „Rostovo apskrities paieškos-gelbėjimo tarnyba vidaus vandenyse ir Rusijos Federacijos teritorinėje jūroje“ yra tapačios institucijos, t. y. joms yra pavesta vykdyti įvairius gelbėjimo darbus, gesinti gaisrus ir panašiai.

38.8. Pareigos gauti įrodymus iš Rusijos Federacijos perkėlimas Valstybės saugumo departamentui reiškia reikalavimą įvykdyti iš esmės neįmanomą užduotį. Rašytinių įrodymų prašymas iš Lietuvos valstybei priešiškos ir egzistencinę grėsmę keliančios Rusijos Federacijos laikytinas ne tik neįmanomu veiksmu praktine rezultatų prasme, bet jis papildomai suteiktų galimybę šias aplinkybes panaudoti Rusijos režimo propagandos skleidimo tikslais. Pareigos gauti įrodymus iš Rusijos Federacijos perkėlimas trečiajam suinteresuotam asmeniui laikytinas nepagrįstu dar ir dėl to, kad nagrinėjamame ginče dalyvauja Rusijos Federacijos pilietis, kuriam ir turėtų tekti neigiamos bylai reikšmingų įrodymų nepateikimo pasekmės.

38.9. Aplinkybę, kad S. Z. tendencingai teikia prieštaringus duomenis ir įrodymus, patvirtina dar ir tai, kad pildydamas Migracijos departamento klausimyną, jis nurodė, jog Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje gelbėtoju dirbo nuo 2011 m. iki 2016 m., tačiau iš paties pareiškėjo į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (darbo istorijos išrašo, darbovietės pažymos) matosi, kad šioje Rusijos Federacijos valstybinėje įstaigoje jis dirbo visiškai kitu laikotarpiu – nuo 2015 m. iki 2018 m. Toks S. Z. teikiamų duomenų ir įrodymų prieštaringumas bylą nagrinėjančiam teismui leidžia daryti išvadą dėl pačių pareiškėjui nepalankiausių faktų egzistavimo (contra spoliatorem prezumcija) (pvz., egzistuoja reali tikimybė, kad nuo 2011 m. iki 2015 m. jis dirbo kitoje (arba reorganizuotoje ar pan.) Rusijos Federacijos valstybinėje įstaigoje, tačiau siekdamas išvengti neigiamų pasekmių teismo procese, tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė, vietoj to pakeisdamas savo poziciją dėl darbo laikotarpio).

38.10. Išnagrinėjęs S. Z. skundą, teismas teisėtai ir pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismų praktikoje asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui.

38.11. S. Z. gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

38.12. Susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste S. Z. ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant jį verbuoti ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas. Pareiškėjas dėl savo ankstesnio darbo bei ryšių su Rusijos valdžios institucijomis ir pareigūnais tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir taip kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

38.13. S. Z. nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad Rusijos valdžios institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

38.14. Rusijos keliamų grėsmių Lietuvai ir šios valstybės karinės agresijos veiksmų Ukrainoje kontekste asmens lojalumas Lietuvai priešiškai Rusijos valstybei savaime suponuoja nelojalumą Lietuvai, kuris siejamas su Lietuvos valstybės pagrįstu nepasitikėjimu tuo asmeniu ir reiškia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, todėl gyventi Lietuvoje gali būti leidžiama tik tokiam asmeniui, kurio veikla, ryšiai ir kita negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam gyvenant Lietuvoje, kils grėsmė, o tuo labiau bus padaryta žalos Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui.

38.15. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

38.16. Nurodytos aplinkybės teismui leido padaryti išvadą dėl S. Z. pažeidžiamumo ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi. S. Z. nepagrįstai kvestionuoja Teismo sprendimą grėsmės valstybės saugumui aspektu.

38.17. Byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Tai, kad S. Z. pateikė tam tikrų fragmentiškų duomenų apie Rusijos režimo nepalaikymą, viena vertus, nepatvirtina jo neabejotino ir akivaizdaus priešiškumo Rusijos režimo politikai, veikimo prieš režimą (aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydamas jam pateiktą privalomą atsakovo pateiktą klausimyną, nesudaro pagrindo Sprendimą pripažinti neteisėtu), kita vertus, nereiškia, kad S. Z. įgijo teisėtą lūkestį, jog jam bus suteikta teisė gyventi Lietuvoje. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas darbą Rusijos valdžios institucijoje paliko ne dėl vertybinių / moralinių įsitikinimų.

38.18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai plėtoja praktiką analogiškose bylose, kai užsienietis 2006–2009 m. dirbo priešgaisrinėje-avarinėje gelbėjimo stotyje ir ėjo paprastas ugniagesio gelbėtojo pareigas, gelbėdavo žmones iš pavojingų situacijų, užsienietis 2006–2012 m. dirbo telefonistu priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, jo pareigos buvo pranešimų apie gaisrus priėmimas, užsienietis 2008–2010 m. dirbo priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vairuotoju. Visais šiais atvejais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino egzistuojant pakankamą pagrindą konstatuoti užsieniečių gyvenimo Lietuvoje keliamą grėsmę valstybės saugumui.

38.19. Surinkti duomenys ir šiai bylai aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika leidžia teigti, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą, kadangi Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog S. Z. kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 23S150441, kuriuo pareiškėjui S. Z. buvo atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei pagrįstumo ir atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje jam išdavimo.

40. Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad S. Z. Migracijos departamentui pateikė 2023 m. kovo 23 d. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, kurį motyvavo tuo, jog atvyksta su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo. Pildydamas Migracijos departamento parengtą klausimyną, pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad nuo 2011 m. balandžio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio dirbo gelbėtoju Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatyme, t. y., ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, su paklausimu kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. išvadoje Nr. 18-9003 nurodė, kad S. Z. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento nuomone, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Įvertinęs Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją ir kitus duomenis, atsakovas, be kita ko, priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamą sprendimą, t. y. atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmens gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui.

41. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o Sprendime buvo individualizuota konkreti S. Z. situacija, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas akcentavo, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – pateikta išvada dėl S. Z. grėsmės valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, gavęs leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teismas nurodė, kad Sprendimo turinys patvirtina, jog pagrindinis jo priėmimo pagrindas yra Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija dėl S. Z. 2011–2016 m. darbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, tačiau atsakovas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. vertino jo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad S. Z. nebuvo išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi. Teismas padarė išvadą, kad Valstybės saugumo departamento išvados turinys ir kita byloje esanti medžiaga suponuoja išvadą, jog minėtoje išvadoje pareiškėjo vertinimas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo tinkamai pagrįstas.

Nustatęs, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti ar keisti Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio S. Z. skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje jam išdavimo. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas visiškai neatskleidė bylos esmės bei neįsigilino nei į jo skunde bei teismo posėdyje nurodytus argumentus, nei į pridedamus įrodymus; teismas taip pat neatsižvelgė į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, o atsakovas nepateikė argumentų, įrodančių, kad Valstybės saugumo departamentas nurodė tinkamą subjektą, kuriame S. Z. vykdė gelbėtojo veiklą.

S. Z. pažymi, kad jis niekada nedirbo nei Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, nei jokioje valstybės institucijoje, nei įstaigoje, pavaldžioje Nepaprastųjų situacijų ministerijai; nei įstaiga, kurioje dirbo S. Z., nei ją kontroliuojantis departamentas nėra pavaldūs Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijai, jis nepriskiriamas valstybės / valdžios įstaigai, su kuria tariamai turimi ryšiai ir koreliuoja pareiškėjui inkriminuojamą pavojų, jo keliamą Lietuvos valstybei.

42. Sprendimo turinys patvirtina, kad jis iš esmės yra grindžiamas Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir aplinkybėmis, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime, be kita ko, yra nurodyta, kad S. Z. atsakymai į kitus klausimyno klausimus nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri buvo nustatyta remiantis jo buvusiais darbo santykiais, o aplinkybė, kad pareiškėjas 2011–2016 m. dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, tik sustiprina rizikas dėl grėsmės valstybės saugumui, atsižvelgiant į ilgą darbo laikotarpį. Atsakovas sprendė, kad įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją ir trečiojo suinteresuoto asmens atliktą vertinimą, darytina išvada, jog yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad S. Z. asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

43. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.).

44. Apeliacinio skundo ribose faktų ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Valstybės saugumo departamentas, teikdamas išvadą, ir Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui kontekste tinkamai įvertino reikšmingus įrodymus.

45. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-408-968/2024). Taigi, darydamas išvadą, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje bei kad jo darbas / pareigos kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, atsakovas šią išvadą privalėjo tinkamai pagrįsti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu remiantis byloje esančiais įrodymais susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl vienokio ar kitokio įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, pakanka. Teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar tarp įrodymų nėra prieštaravimų ir panašiai. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, tačiau ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Atsižvelgusi į nurodytas nuostatas ir įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

46. Tikrindama pirmosios instancijos teismo ir viešojo administravimo subjekto sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes bei konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

47. Įvertinusi Sprendimo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad šio sprendimo atsakovas tinkamai nemotyvavo, priimant Sprendimą, nebuvo atliktas išsamus kad S. Z. grėsmės saugumui tyrimas, o buvo remtasi iš esmės išvadomis, kurios nėra pagrįstos konkrečiais įrodymais. Pažymėtina, kad išsamesni Sprendimo priėmimo motyvai bei paaiškinimai yra nurodyti tik institucijų teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismo posėdyje, tačiau jie negali būti laikomi sudėtine Sprendimo dalimi. Akcentuotina, kad administracinio akto priėmimo motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, todėl ginčijamo akto priėmimo motyvų nurodymas atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ar teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir įtakos tinkamai nemotyvuoto Sprendimo teisėtumui nedaro.

48. Kaip jau minėta, pildydamas atsakovo patvirtintą klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. balandžio mėnesio iki 2016 m. vasario mėnesio (vėliau patikslino, kad nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. gegužės 25 d.) dirbo gelbėtoju Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje. Skunde teismui S. Z. nurodė, kad jis dirbo Rostovo srities valstybinėje įstaigoje „Rostovo apskrities paieškos-gelbėjimo tarnyba vidaus vandenyse ir Rusijos Federacijos teritorinėje jūroje“, o apeliaciniame skunde nurodo, kad dirbo Rostovo srities valstybės iždo „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“. Nors pareiškėjas nurodė skirtingus institucijos, kurioje dirbo, pavadinimus, tačiau ši aplinkybė negali būti laikoma siekiu klaidinti teismą, kaip teigia Valstybės saugumo departamentas, kadangi negalima daryti išvados, jog S. Z. skirtingose dokumentuose nurodė dirbęs visiškai skirtingose institucijose.

49. Rostovo srities ekstremalių situacijų prevencijos ir likvidavimo departamento Rostovo srities iždo įstaigos „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnybos Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“ 2023 m. spalio 2 d. pažymoje Nr. 59 yra nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. dirbo Rostovo srities valstybės iždo įstaigoje „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“ Azovo-Centrinio paieškos ir gelbėjimo padalinio gelbėtoju.

Rostovo srities ekstremalių situacijų prevencijos ir likvidavimo departamento pažymėjimas 302-16-ДДС patvirtina, kad S. Z. nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. baigė mokymus Rostovo srities valstybės iždo įstaigoje „Rostovo srities civilinės gynybos ir ekstremalių situacijų mokymo ir metodinis centras“ ir sėkmingai išlaikė nustatytus egzaminus. Žiniose apie darbinę veiklą, suteikiamose iš Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo informacinių išteklių yra nurodyta, kad nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. pareiškėjas dirbo Rostovo srities valstybės iždo įstaigoje „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnybos Rusijos Federacijos vandenyse ir teritorinėje jūroje“.

Taigi, nors esminis aspektas, dėl kurio S. Z. gyvenimas Lietuvoje tiek Migracijos departamento, tiek Valstybės saugumo departamento buvo pripažintas keliančiu grėsmę, yra jo darbas Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, tačiau jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas tokioje ministerijoje dirbo. Atsakydamas į klausimyno klausimą Nr. 2, S. Z. pažymėjo, kad dirbo gelbėtoju Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje, o vėliau patikslino institucijos pavadinimą, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo, įvertinęs šiuos duomenis, minėtą įstaigą priskyrė Rusijos Federacijos ministerijai, nors tokios savo išvados jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas pažymėjo, kad S. Z. minėta kompanija priklauso vyriausybinei organizacijai ir yra išlaikoma valstybės lėšomis, todėl vertinama, kad pareiškėjas dirbo institucijoje, kuri yra apmokama iš Rusijos Federacijos vyriausybės iždo, tačiau byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas tokią išvadą padarė savarankiškai atlikęs tyrimą, t. y. išanalizavęs pareiškėjo nurodytos darbovietės duomenis, struktūrą, pavaldumą konkrečiai ministerijai ir panašiai. Jokiame administracinėje byloje pateiktame dokumente nėra duomenų, kad S. Z. būtų dirbęs Rusijos Federacijos neparastųjų situacijų ministerijoje / jai pavaldžioje institucijoje ar įstaigoje, tokių duomenų pareiškėjas nenurodė ir Migracijos departamentui pateiktame klausimyne.

Be to, byloje esančiais rašytiniais įrodymais nebuvo paneigtas pareiškėjo argumentas, kad jis dirbo ne iš valstybės biudžeto išlaikomoje institucijoje, o savivaldybės (srities) gelbėtojų tarnyboje.

50. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek Valstybės saugumo departamento, tiek Migracijos departamento išvada, jog S. Z. nurodytu laikotarpiu dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, yra grindžiam tik spėjimu, kadangi byloje nėra duomenų, jog trečiasis suinteresuotas asmuo ar atsakovas būtų tikrinę tokias aplinkybes bent jau viešai prieinamuose šaltiniuose. Nors pareiškėjas pateikė dokumentus, susijusius su darbovietės, kurioje jis dirbo, struktūra ir nepriklausymu Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijai, tačiau teismo šie dokumentai nebuvo įvertinti. Iš esmės byloje nėra įrodyta aplinkybė, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje bei kad jo darbas / pareigos kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

51. Kaip jau minėta, Migracijos departamento ir Valstybės saugumo departamento atsiliepime pateiktų papildomų paaiškinimų dėl pareiškėjo darbo nėra nei trečiojo suinteresuoto asmens pateiktoje 2023 m. rugpjūčio 23 d. išvadoje Nr. 18-9003, nei ginčijamame Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. 23S150441, tačiau motyvai turėjo būti nurodyti Sprendime. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti Sprendimo faktinio pagrindimo ir motyvų pateikimo trūkumai yra esminiai, todėl Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

52. Be to, nei iš Valstybės saugumo departamento išvados, nei iš Sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų S. Z. charakterizuojančių savybių vertinimas: nebuvo tiksliai nustatytas ir įvertintas pareiškėjo atlikto darbo pobūdis bei pareigos, byloje nėra jokių duomenų apie S. Z. darbą Rusijos Federacijos valdžios institucijose, jokiais pagrįstais duomenimis nebuvo nustatyta pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar juose tarnaujančiais asmenimis, nebuvo pakankamai atsižvelgta į pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo. S. Z. pirmosios instancijos teismui pateikė išrašus iš savo socialinių tinklų paskyrų, kurie patvirtina, jog pareiškėjas palaiko Rusijoje veikiančią opoziciją, tačiau šie įrodymai teismo nebuvo tinkamai įvertinti ar pateikti motyvai, kodėl jie neturėtų būti vertinami.

53. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, papildomų pareiškėjos atstovės pateiktų 2023 m. balandžio 13 d. paaiškinimų, jog įvertinus tai, kad S. Z. sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė (atsisakė Rusijos Federacijos pilietybės), pareiškėjo valstybės saugumui keliama grėsmė turėtų būti vertinama, atsižvelgiant tik į jo atitinkamą elgesį, vertinimas šioje administracinėje byloje nėra tikslingas.

54. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, individualiai nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, nebuvo pašalinti byloje esantys prieštaravimai dėl S. Z. darbovietės, jos struktūros bei pobūdžio, jo eitų pareigų, ryšių su Rusijos Federacijos valdžios institucijomis, buvo remiamasi išvadomis, kurios nėra pagrįstos jokiais konkrečiais įrodymais. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl jis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino minėtą Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir nepagrįstai jį paliko nepakeistą bei netenkino išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo. Įvertinus nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad skundžiamas Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 21 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo S. Z. skundas tenkinamas: Sprendimas panaikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo jam nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo.

55. Pareiškėjas taip pat prašo jam atlyginti patirtas teismo išlaidas.

56. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teismo išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 5 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

57. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose.

58. Pareiškėjas S. Z. pateikė pateiktas teismo išlaidas (400 Eur už skundo ir 200 Eur už apeliacinio skundo parengimą) pagrindžiančius dokumentus. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo už procesinių dokumentų parengimą prašoma priteisti suma yra pagrįsta įrodymais ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių 8.2 bei 8.10 punktuose nustatytų dydžių, ir įvertinus S. Z. pateiktų procesinių dokumentų apimtį bei turinį, spręstina, kad ši suma yra proporcinga pareiškėjo atstovo suteiktoms teisinėms paslaugoms, todėl šios išlaidos jam turi būti atlyginamos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymą tenkina ir jam iš atsakovo Migracijos departamento priteisia 600 Eur pagrįstų bei proporcingų skundo ir apeliacinio skundo parengimo išlaidų.

59. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad paduodamas skundą pirmosios instancijos teismui, S. Z. sumokėjo 22,5 Eur žyminį mokestį, o paduodamas apeliacinį skundą – 11,25 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento iš viso priteisiama 633,75 Eur pagrįstų bei proporcingų teismo išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo S. Z. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo S. Z. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 23S150441 S. Z. neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo S. Z. prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje jam išdavimo.

Pareiškėjui S. Z. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti 633,75 Eur (šešis šimtus trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) teismo išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė