2K-270/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–270/2012

Teisminio proceso Nr. 1-95-1-00195-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija

2.1.7.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 30 d. nuosprendžiu G. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2011 m. kovo 30 d. Iš G. L. priteista nukentėjusiajam A. G. 2508,81 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi nuteistojo G. L. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

G. L. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tyčia nužudė žmogų šiomis aplinkybėmis: 2010 m. liepos 11 d., apie 20.00 val., namo, esančio Širvintų r., (duomenys neskelbtini), kieme dėl asmeninių priežasčių kilusio konflikto metu tyčia rankomis sudavė A. G. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, taip padarydamas odos nubrozdinimus kaktoje, kraujosruvas veide, muštines žaizdas lūpose, kraujosruvą dešiniojo momenkaulio projekcijoje, o nukentėjusiajam nuo šių smūgių nugriuvus ant žemės, kojomis spyrė ne mažiau kaip du kartus į pilvo sritį, iš kurių vieną kartą su kojos pėda iš viršaus smogė ant nugaros gulinčiam A. G., taip padarydamas odos nubrozdinimus pilve, kraujosruvas plonžarnės pasaite, plonžarnės pasaito įplyšimus, kurie komplikavosi pilvaplėvės uždegimu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimu, ir dėl to nukentėjusysis 2010 m. liepos 13 d., apie 12.00 val., mirė.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. L. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir peržiūrėti bylą iš naujo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalimi, BPK 58 straipsnio nuostatomis, kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Šį teiginį jis argumentuoja tuo, kad nuosprendyje teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, be to, nepastebėjo akivaizdžių prieštaravimų, paneigė eksperto išvadą, neišanalizavo nukentėjusiojo veiksmų. Nutylėti buvo liudytojos J. M., mačiusios konflikto pradžią, parodymai. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas paneigė teismo medicinos eksperto nustatytą kraujosruvą ant jo akies voko, kurią konflikto metu padarė nukentėjusysis.

G. L. teigia, kad jis prašė apeliacinės instancijos teismo iškviesti ir apklausti liudytoją I. C., kuri teisme nuslėpė parodymus, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas. Byloje nebuvo ištirta, ką nukentėjusysis veikė dar dvi paras po jų konflikto. Be to, apeliacinės instancijos teismas iš esmės padarė išvadą, kad jis meluoja 2011 m. liepos 11 d. rytą kartu su nukentėjusiuoju buvęs prie J. M. namo. Tačiau šias aplinkybes patvirtino liudytojas A. C.

Taip pat skunde nurodoma, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu kasatoriaus gynėjas uždavė klausimą, kaip įvykio dieną jis buvo apsirengęs, tačiau teismo posėdžio protokole užfiksuota, jog gynėjas neva klausė liudytojos J. M., kaip tą dieną apsirengęs buvo nukentėjusysis A. G. Be to, nei teismų sprendimuose, nei teismo posėdžio protokoluose nėra nurodyti liudytojos J. M. parodymai, kad į namo vidų įėjęs nukentėjusysis sudavė jam į veidą, o ji išsigandusi įbėgo į kambarį ir daugiau nieko nematė. Atsižvelgdamas į tai, kasatorius pageidauja, kad būtų perklausyti teismo posėdžių garso įrašai.

Kasatorius pažymi, kad jis nuteistas už tyčinį nužudymą, tačiau, jo nuomone, iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad jis nenorėjo nužudyti žmogaus, tik norėjo apginti save ir J. M.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. G. prašo nuteistojo G. L. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir kruopščiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisingai jas įvertino. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir savo išvadas pagrindė bylos medžiaga. Be to, nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad klausimas, ar tinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis, kasacinė nutartis Nr. 2K-118/2010). Apibendrindamas nukentėjusysis teigia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo G. L. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime prokuroras nurodo, kad, pripažįstant G. L. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, BPK reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo ir įvertino bylos įrodymus ir savo išvadas tinkamai motyvavo. G. L. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį bei paskyrė tinkamą bausmę.

Išanalizavęs faktinius duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad duomenų, jog A. G. pirmasis pradėjo naudoti smurtą prieš G. L., byloje nėra, priešingai, yra įrodymų, kad kasatorius pirmas pradėjo mušti nukentėjusįjį. Liudytoja J. M. parodė, kad nematė, kaip A. G. mušėsi su G. L. Taigi specialisto išvada Nr. G 171/10 (14), kurioje konstatuotas kasatoriui jo skunde minimas sužalojimas, nėra besąlygiškas A. G. smurtavimo prieš kasatorių įrodymas. Nuodugniai įvertinęs visus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė nepalankią kasatoriui išvadą, kad nėra duomenų, jog A.

G. pavojingai realiai ir akivaizdžiai kėsinosi į nuteistojo ar kito asmens sveikatą ir gyvybę. Taip pat byloje nėra duomenų, jog teismas nuslėpė liudytojos J. M. parodymus apie konflikto pradžią. Teismas lygino J. M. parodymus su kitais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas atmetė G. L. prašymą iškviesti į teismo posėdį ir apklausti liudytoją I. C., nes šis buvo nedetalizuotas ir neargumentuotas. Teismų sprendimuose konstatuota, kad būtent nuo G. L. padarytų sužalojimų įvyko A. G. mirtis: tarp padarytų sužalojimų ir mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Nors A. G. mirė praėjus dviem paroms po sužalojimų padarymo, tai negali būti laikoma pagrindu nepripažinti G. L. kaltu dėl A. G. nužudymo. Be to, teismas nustatė, kad G. L. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad jis suvokė savo elgesio pavojingumą, numatė galimus padarinius ir, nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti. Kasatorius suvokė, kad elgiasi pavojingai, nes prieš nukentėjusįjį intensyviai smurtavo, padarė ne mažiau kaip septynis sužalojimus suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą ir pilvą.

Visa tai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas G. L. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismas nuosprendyje tinkamai bei išsamiai motyvavo, kodėl kaltininko veika negali būti kvalifikuojama kaip neatsargus nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai su tuo sutiko. Taip pat prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde ginčijamos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, nesutinkama su įrodymų vertinimu, tačiau, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, todėl tokie kasacinio skundo argumentai turi būti palikti nenagrinėti.

Nuteistojo G. L. kasacinis skundas netenkintinas.

Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Kasaciniame skunde, nurodant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir BPK 58 straipsnio nuostatas, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, tačiau teismo šališkumas motyvuojamas netinkamu atskirų įrodymais pripažintų bylos duomenų išnagrinėjimu, fiksavimu bei jų vertinimu, o konkrečios BPK 58 straipsnyje numatytus teismo nušalinimo pagrindus atitinkančios aplinkybės nenurodomos.

Kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nepastabėjo akivaizdžių prieštaravimų, neišanalizavo nukentėjusiojo veiksmų, neištyrė, ką jis veikė po konflikto dar dvi paras, nutylėjo liudytojos J. M. parodymus, paneigė eksperto išvadą, yra deklaratyvūs, nekonkretūs, susiję su byloje nustatytų faktinių aplinkybių neigimu, išreiškia kasatoriaus nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kurio pagrindu jis buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, be to, prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniui ir nepagrindžia esminio BPK 20 straipsnio pažeidimo padarymo. Išanalizavus kasacinio skundo argumentus ir palyginus juos su baudžiamosios bylos medžiaga, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad teismai nesilaikė bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės pagal savo vidinį įsitikinimą išsamiai ir nešališkai, vadovaujantis įstatymu, išnagrinėti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Kasaciniame skunde taip pat nurodomi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų teisiamojo posėdžio protokolų trūkumai. Tačiau pažymėtina, kad pagal BPK 261 straipsnio 6 dalį nagrinėjimo teisme dalyviai gali susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo. Tokios pat taisyklės taikomos ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolui (BPK 320 straipsnio 6 dalis). Bylos medžiaga patvirtina, kad šia teise kasatorius nepasinaudojo. Dabartinėje proceso stadijoje kasaciniame skunde nurodytų teismo posėdžio protokolo pastabų pagrįstumas negali būti patikrintas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, nurodytos pastabos, susijusios su tuo, kaip kasatorius (o ne nukentėjusysis) buvo apsirengęs įvykio dieną, jokios esminės reikšmės apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi. Skundo teiginiai, kad nei teismo posėdžių protokoluose, nei teismų sprendimuose nenurodyti liudytojos J. M. parodymai, kad į namo vidų įėjęs nukentėjusysis sudavė kasatoriui į veidą, susiję su faktinių aplinkybių fiksavimu ir jų nustatymu, todėl, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir, išsiaiškinęs, ar jie turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui bei objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotas nutartis, todėl BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kaltinamojo (nuteistojo) teisė pateikti prašymus nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek pateikti konkretūs prašymai gali turėti įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui. Proceso dalyvių prašymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, išsprendimas reglamentuojamas BPK 324 straipsnio 2 dalyje. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistojo G. L. prašymas į teismo posėdį iškviesti liudytoją I. C., išklausius proceso dalyvių nuomonės dėl jo, buvo apsvarstytas ir motyvuotai atmestas, nurodant, kad ši liudytoja labai išsamiai buvo apklausta pirmosios instancijos teisme. Taigi BPK 324 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų taisyklių apeliacinio bylos nagrinėjimo metu buvo laikytasi.

Kasaciniame skunde G. L. nurodo savo gynybinę versiją, kurios laikėsi viso bylos proceso metu, kad nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo A. G., o tik siekė apginti save ir liudytoją J. M. Ši versija buvo patikrinta pirmosios instancijos teismo pateikiant motyvuotas išvadas. Dėl to dar kartą pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad iš nukentėjusiojo pusės nebuvo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi kaip esminių sąlygų būtinosios ginties situacijai konstatuoti. Taigi šiuo klausimu reikšmingi bylos įrodymai teismų buvo išanalizuoti, įvertinti ir BK 28 straipsnio taikymo galimybė motyvuotai atmesta.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad teismai nepadarė skunde nurodytų proceso normų pažeidimų, todėl tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. L. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Viktoras Aidukas

Vytautas Greičius