2016-02-24 Nr. AB-4544-3-61-3-00374-2009-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-18-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00374-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų P. K. (P. K.) ir T. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-1660-552/2015 pagal pareiškėjų P. K. (P. K.) ir T. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir O. R., atstovaujamam G. R., dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai P. K. ir T. K. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, atsakovas) Vilniaus skyriaus 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (10.46)3-93072 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo“, panaikinti Valdybos 2009 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (11.1)I-1445 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo“, įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių pareiškėjams skirti ir išmokėti po 47 133,33 Lt dydžio vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus (toliau – ir Išmoka) dalis.

Pareiškėjai nurodė, kad tiek Valdybos Vilniaus skyrius, tiek Valdyba nepagrįstai netenkino pareiškėjų reikalavimo dėl Išmokos, ginčijamuose sprendimuose motyvuodami tuo, jog Išmoka jau yra išmokėta asmeniui, kuris per Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 5 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 103.5 punkte nustatytą terminą kreipėsi su prašymu dėl išmokos išmokėjimo, o pareiškėjai tokios savo teisės per teisės aktų nustatytą terminą nerealizavo. Pareiškėjai pažymėjo, kad tiek Įstatymo, tiek Nuostatų normos aiškiai apibrėžia, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams, todėl mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu atveju teisę į išmoką įgyja visi nukentėjusiojo šeimos nariai. Pagal Įstatymą išmoka lygiomis dalimis turi būti išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimuose į pareiškėjų skundą su skunde išdėstytais reikalavimais nesutiko.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo nuostatos numato, jog asmenys, turintys teisę gauti išmoką, privalo per 3 mėnesius nuo apdraustojo mirties pateikti Valdybos Vilniaus skyriui prašymus dėl šios išmokos skyrimo. Valdybos Vilniaus skyriui 2008 m. birželio 3 d. buvo pateiktas tik žuvusiojo sūnaus O. R. prašymas, todėl, atsižvelgęs į tai, kad daugiau asmenų, pretenduojančių gauti išmoką, nesikreipė, atsakovas 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637 O. R., kaip vieninteliam pretendentui, paskyrė išmoką. Pareiškėjai dėl Išmokos į atsakovą kreipėsi tik 2008 m. gruodžio 15 d., todėl Valdybos Vilniaus skyrius pareiškėjų prašymo pagrįstai netenkino, nes išmoka jau buvo išmokėta mirusiojo sūnui, o pakartotinai skirti ir išmokėti išmoką dėl to paties draudiminio įvykio Valdybos Vilniaus skyrius neturėjo teisinio pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymą ir Nuostatus galimybė taikyti 3 metų terminą yra tik tuo atveju, kai per nustatytą 3 mėnesių terminą niekas dėl išmokos skyrimo ir išmokėjimo nesikreipė. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą su skunde išdėstytais reikalavimais nesutiko, savo poziciją pagrįsdamas argumentais, iš esmės analogiškais atsakovo Valdybos Vilniaus skyriaus nurodytiems atsiliepimuose.

Trečiojo suinteresuotojo asmens O. R. atstovė G. R. atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė skundo netenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi inter alia Įstatymo 25 straipsnio 5 dalimi, 27 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Nuostatų 102 punktu. Nurodė, kad atsakovo 2008 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 6-15-1141 R. K. 2008 m. balandžio 10 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas draudiminiu įvykiu. Mirusio apdraustojo sūnus O. R. prašymą skirti išmoką atsakovui pateikė 2008 m. birželio 3 d., jo pagrindu atsakovas 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637 O. R. paskyrė 141 400 Lt išmoką. Pareiškėjai dėl išmokos skyrimo ir išmokėjimo kreipėsi 2008 m. gruodžio 15 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo sprendimo pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu bei daugiau kaip 5 mėnesiams po sprendimo skirti išmoką O. R. priėmimo. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad praleidus Įstatyme ir Nuostatuose nustatytą terminą kreiptis dėl išmokos skyrimo ir išmokėjimo ir skyrus bei išmokėjus išmoką per šį terminą bet kuriam šeimos nariui, kitų šeimos narių teisė pretenduoti į tokią išmoką išnyksta, ir tik vieninteliu atveju šeimos nariai išsaugo tokią teisę – tuo atveju, jeigu per 3 mėnesių laikotarpį nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos. Teismas akcentavo, kad bet kokiu atveju šios teisės realizavimas yra siejamas su pirmuoju prašymą pateikusiu asmeniu iki teisinio santykio pasibaigimo. Įvykus juridiniam faktui (skyrus ir išmokėjus išmoką), t. y. pasibaigus atitinkamam teisiniam santykiui, kiti šeimos nariai, per nustatytus terminus tokių prašymų nepateikę, netenka teisės į išmoką.

III. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjų apeliacinį skundą, 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-1401 redakcija) 25 straipsnio 5 dalies tam tikra apimtimi atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės valstybės principams; taip pat ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 (2008 m. kovo 26 d. nutarimo Nr. 256 redakcija) patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 103.5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės valstybės principams bei Įstatymo 27 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimu, išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, pripažino, kad Įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 114-5114) 25 straipsnio 5 dalies antroji nuostata „Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos“ bei Nuostatų 103.5 punkto antroji nuostata „Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipia, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipiasi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Nuostatų 103.5 punktas neprieštarauja Įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 27 straipsnio 1 daliai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą panaikino ir perdavė administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas pažymėjo, kad sistemiškai įvertinus Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje ir 27 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su Įstatymo 25 straipsnio 5 dalies nuostata, darytina išvada, jog Įstatymo 27 straipsnyje įtvirtintos teisės normos pagal savo turinį yra materialinės ir nustato teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus: apibrėžia asmenų, turinčių tokią teisę, ratą, taip pat šios išmokos – tiek išmokėtinos visai mirusio apdraustojo šeimai (visiems šeimos nariams Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies prasme), tiek išmokėtinos atskiram šeimos nariui – dydį.

Savo ruožtu šios teisės įgyvendinimo sąlygos bei terminai yra įtvirtinti Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje, kuri nustato ne tik įgalioto skirti ir mokėti vienkartinę draudimo išmoką viešojo administravimo subjekto elgesio modelį, t. y. kad šią išmoką įgaliotas subjektas gali skirti ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos, tačiau ir nustato, kad asmeniui, turinčiam teisę į vienkartinę draudimo išmoką ir siekiančiam šią teisę įgyvendinti, būtina kreiptis į įgaliotą subjektą dėl šios išmokos skyrimo, taip pat kad kreipimosi terminas dėl šios išmokos yra 3 mėnesiai nuo teisės į ją atsiradimo dienos.

Taigi Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma savo teisine prigimtimi yra procedūrinė, t. y. nustatanti terminą, per kurį turi būti atlikti tam tikri veiksmai neteisminėje institucijoje. Teismas taip pat pažymėjo, kad Įstatymo 25 straipsnio 5 dalis, nustatanti, jog vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos, jokiais aspektais neturi įtakos – nei siaurina, nei plečia – teisės į vienkartinę draudimo išmoką apimčiai (vienkartinės draudimo išmokos dydžiui), kadangi ši teisės norma, kaip minėta, nustato teisės į vienkartinę draudimo išmoką, apibrėžtos Įstatymo 27 straipsnyje, įgyvendinimo sąlygas (terminą).

Be to, atsižvelgiant į Įstatyme įtvirtintą visuminį teisinį reguliavimą dėl teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, pažymėtina, jog nėra teisinių argumentų teigti, kad tuo atveju, jei teisę į vienkartinę draudimo išmoką turi daugiau nei vienas asmuo (apdraustojo šeimos narys pagal Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį), aplinkybė, ar atitinkamas asmuo, turintis teisę į minėtą išmoką, įgyvendina šią teisę ar ne, galėtų turėti įtakos kitų Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų teisės į vienkartinę draudimo išmoką (jos atitinkamą dalį) apimčiai ar juolab – šią teisę iš esmės paneigti.

Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad, be kita ko, iš Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 27 straipsnio 1 dalies matyti, kad mirus apdraustajam asmeniui, jo šeimos narys (jei yra daugiau nei vienas šeimos narys) turi teisę gauti vienkartinės draudimo išmokos dalį, lygią su visais mirusiojo šeimos nariais, o ne lygią tik su tais, kurie dėl minėtos išmokos kreipėsi per Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytą 3 mėnesių nuo teisės į išmoką atsiradimo dienos kreipimosi terminą. Dėl nurodytų teisinių argumentų teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendime netinkamai aiškino Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl asmenų teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus bei šios teisės įgyvendinimo.

IV. Pareiškėjai pateikė teismui prašymą dėl termino atnaujinimo, prašydami atnaujinti praleistą terminą prašymui, teiktinam Valdybos Vilniaus skyriui dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo ir mokėjimo, motyvuodami tuo, kad jie po sūnaus mirties kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių dėl Išmokos, tačiau jiems buvo paaiškinta, kad Išmoka priklauso paveldėtojui (nepilnamečiam mirusiojo sūnui), o ne tėvams. Pareiškėjai pabrėžė, kad sūnaus netektis paveikė jų sveikatą. Pareiškėjai nurodė, kad tik 2008 metų gruodžio mėnesį iš advokato sužinojo, jog ir mirusiojo tėvams priklauso Išmoka, todėl darė išvadą, kad terminas kreiptis į Valdybos Vilniaus skyrių dėl Išmokos pareiškėjams sumokėjimo turi būti atnaujintas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, atnaujino pareiškėjams praleistą terminą prašymui, teiktinam Valdybos Vilniaus skyriui dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo ir mokėjimo 2008 m. balandžio 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu mirus jų sūnui R. K., dirbusiam UAB „Vilniaus mūras”, panaikino Valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (10.46)3-93072 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo“, panaikino Valdybos 2009 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (11.1)I-1445 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo“, įpareigojo Valdybos Vilniaus skyrių pareiškėjams skirti ir išmokėti po 47 133,33 Lt (po 13 650 Eur) dydžio vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dalis.

Teismas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 11, 27 straipsniais ir darė išvadą, kad pagal įstatymų leidėjo įtvirtintą teisinį reguliavimą, įstatyme yra aiškiai apibrėžtas mirusiojo šeimai išmokamos vienkartinės draudimo išmokos dydis, konkretų šios išmokos dydį, į kurį turi teisę (į kurį gali pretenduoti) konkretus asmuo – mirusiojo šeimos narys pagal Įstatymą – lemia mirusiojo apdraustojo šeimos narių skaičiaus. Kitokių sąlygų, kurios galėtų daryti įtaką asmens teisės į vienkartinę draudimo išmoką (jos atitinkamą dalį) apimčiai, nei Įstatymo 27 straipsnyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nėra įtvirtinta.

Teismas vadovavosi Įstatymo 25 straipsnio 5 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 25 straipsnio 5 dalies antroji nuostata prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir darė išvadą, kad minėta nuostata nuo minėto nutarimo oficialaus paskelbimo (2013 m. gruodžio 14 d.) negali būti taikoma.

Teismas rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir darė išvadą, kad pareiškėjams turi būti suteikta teisė kreiptis į teismą, prašant atnaujinti jiems praleistą terminą prašymui, teiktinam Valdybos Vilniaus skyriui dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo ir mokėjimo 2008 m. balandžio 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu mirus jų sūnui R. K.

Teismas konstatavo, kad ginčo atveju teisę į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam R. K. mirus, turi trys jo šeimos nariai, t. y. mirusiojo sūnus (O. R.) ir mirusiojo tėvai (pareiškėjai). Teismas darė išvadą, kad kiekvienas šių asmenų turi teisę į trečdalį vienkartinės draudimo išmokos, apibrėžtos Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje (100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį), tačiau Valdybos Vilniaus skyrius 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637, atsižvelgdamas į O. R. 2008 m. birželio 3 d. prašymą dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo, nusprendė skirti O. R. visą vienkartinę draudimo išmoką (141 400 Lt).

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai į Valdybos Vilniaus skyrių dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus (2008 m. balandžio 10 d.) kreipėsi 2008 m. gruodžio 15 d., t. y. pareiškėjai praleido Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą 3 mėnesių nuo teisės į išmoką atsiradimo dienos kreipimosi terminą. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarime išdėstyti argumentai, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenys, praleidę kreipimosi dėl socialinės paramos – vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminus, neturėtų galimybės esant objektyvioms aplinkybėms prašyti juos atnaujinti, leidžia daryti išvadą, jog nors pareiškėjai praleido Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytą 3 mėnesių kreipimosi į Valdybos Vilniaus skyrių dėl vienkartinės draudimo išmokos terminą, vien ši aplinkybė, egzistuojant galimybei prašyti atnaujinti minėtą terminą, negali būti aiškinama kaip besąlygiškai užkertanti kelią pareiškėjams siekti įgyvendinti savo teisę į vienkartinę draudimo išmoką. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs praleisto termino kreiptis dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo atnaujinimo mechanizmo, nėra nustatęs įgalioto spręsti nurodytą klausimą subjekto. Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis imperatyvas užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones nagrinėjamu atveju reikalauja pripažinti, kad pareiškėjai turi teisę prašyti teismo atnaujinti praleistą terminą kreiptis į kompetentingą viešojo administravimo subjektą dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo bei išmokėjimo.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjai į Valdybos Vilniaus skyrių kreipėsi laiku, t. y. praėjus mėnesiui nuo sūnaus mirties, tačiau Valdybos Vilniaus skyriaus darbuotojų buvo suklaidinti, jog jiems vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam (jų sūnui) mirus nepriklauso. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytojo A. P. (A. P.) parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo 2009 m. birželio 17 d. metu. Teismas nurodė, kad sūnaus R. K. netektis paveikė pareiškėjų sveikatą bei emocinę būseną, kas sąlygojo, jog į Valdybos Vilniaus skyrių jie kreipėsi tik 2008 m. gruodžio 15 d. (iš karto po advokato paaiškinimų pareiškėjams apie jų teises į Išmoką) ir tai, teismo vertinimu, nėra pernelyg ilgas laikas tinkamam ir savalaikiam savo teisių gynimui. Teismas darė išvadą, kad Valdybos Vilniaus skyrius neinformavo pareiškėjų apie Valdybos Vilniaus skyriaus direktoriaus 2008 m. birželio 9 d. priimtą sprendimą Nr. 6-15-1141 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo darbe“, kuriuo R. K. 2008 m. balandžio 10 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu, ir tai taip pat sąlygojo aplinkybes, dėl kurių pareiškėjai praleido terminą kreiptis į Valdybos Vilniaus skyrių dėl Išmokos skyrimo. Vertindamas pareiškėjų prašymo atnaujinti pareiškėjams praleistą terminą argumentus, teismas darė išvadą, kad minėtas pareiškėjų prašymas yra pagrįstas, termino praleidimo priežastys yra objektyvios, o pareiškėjų teisės į objektyvų ir tinkamą šio ginčo išsprendimą turi būti apgintos.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjų prašymas dėl termino atnaujinimo yra pagrįstas, Valdybos Vilniaus skyrius bei Valdyba ginčo (Išmokos skyrimo) aplinkybes vertino neišsamiai, paviršutiniškai bei neobjektyviai, neišnaudojo visų galimybių, siekiant tinkamo vienkartinės draudimo išmokos skyrimo ir mokėjimo 2008 m. balandžio 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu mirus pareiškėjų sūnui R. K., todėl Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas bei Valdybos sprendimas yra nepagrįsti ir naikintini, įpareigojant Valdybos Vilniaus skyrių pareiškėjams skirti ir išmokėti po 47 133,33 Lt dydžio vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dalis (po vieną trečiąją dalį).

V. Trečiasis suinteresuotas asmuo O. R., atstovaujamas G. R., apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą dėl termino atnaujinimo ir skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepimu į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus prašė apeliacinius skundus tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą bei prašymą dėl termino atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu trečiojo suinteresuoto asmens O. R., atstovaujamo G. R., ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinius skundus patenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą paduoti prašymui ir pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad apeliaciniai skundai grindžiami iš esmės dviem motyvais – kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino priežastis, dėl kurių pareiškėjai praleido terminą, bei kad atsakovai tinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl negali pakartotinai išmokėti Įstatymo 27 straipsnyje numatytos išmokos dalis.

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje minimas trijų mėnesių terminas, nepriklausomai nuo įstatymo redakcijos, turėjo ir tebeturi vienodą paskirtį – iš vienos pusės, suteikti asmenims, turintiems teisę į vienkartinę draudimo išmoką, pakankamą terminą, kad jie galėtų kreiptis šiuo klausimu į kompetentingą instituciją; iš kitos pusės, nustatyti baigtinį laikotarpį, po kurio institucija gali nustatyti į vienkartinę draudimo išmoką pretenduojančių asmenų ratą bei priimti sprendimą.

Klausimo dėl kreipimosi skirti vienkartinę draudimo išmoką termino kontekste teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl teisinio reguliavimo, nustatančio 3 mėnesių kreipimosi terminą, konstitucingumo, 2013 m. gruodžio 11 d. nutarime akcentavo, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenys, praleidę kreipimosi dėl socialinės paramos – vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminus, neturėtų galimybės, esant objektyvioms aplinkybėms prašyti juos atnaujinti (taip pat šiuo aspektu žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimą dėl įstatymo leidėjo pareigos, reglamentuojant socialinę paramą, įtvirtinti tokios pašalpos skyrimo terminus ir jų atnaujinimo mechanizmą). Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad Nuostatų 102 punkte įtvirtintas 3 mėnesių kreipimosi terminas negali būti traktuojamas kaip naikinamasis ir, esant pakankamam pagrindui, gali būti atnaujintas (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1137/2014).

Pareiškėjai į atsakovą dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus kreipėsi 2008 m. gruodžio 15 d. prašymu, t. y. praleidę Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje (ir Nuostatų 102 p.) įtvirtintą 3 mėnesių nuo teisės į išmoką atsiradimo dienos kreipimosi terminą, todėl nagrinėjamu atveju turėjo ir galėjo būti sprendžiamas praleisto termino atnaujinimo klausimas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, būdami atidūs ir rūpestingi, turi neatidėliodami pasirūpinti savo teisių gynimu (įgyvendinimu) per įstatymu nustatytą terminą. Taigi greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas.

Pareiškėjai kaip svarbias priežastis, dėl kurių praleido kreipimosi padavimo terminą, nurodė tai, kad buvo suklaidinti Valdybos Vilniaus skyriaus darbuotojų, bei tai, kad po sūnaus mirties pablogėjo jų sveikata, kas neleido tinkamai rūpintis savo interesų gynyba.

Pirmosios instancijos teismas šias priežastis pripažino išskirtinėmis ir nuo pareiškėjų valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegiją, papildomai išklausiusi proceso dalyvius ir patikrinusi byloje surinktus kitus įrodymus, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

Aptardamas pareiškėjų sveikatos būklę, teismas pažymėjo, kad P. K. jokių duomenų apie savo pablogėjusią sveikatos būklę po sūnaus mirties nepateikė, to neteigė ir teismo posėdžio metu. Pareiškėjos T. K. sveikatos būklės pablogėjimas siejamas su lėtinių ligų paūmėjimu, dėl kurio ji nebuvo gydoma stacionariai, tik 2008 m. liepos 24 d. – rugpjūčio 22 d. bei 2008 m. spalio 3 d. – lapkričio 27 d. buvo laikinai nedarbinga. Valdyba teisingai pažymėjo, kad šis pareiškėjos laikinas nedarbingumas prasidėjo jau pasibaigus Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje (Nuostatų 102 p.) numatytam 3 mėnesių terminui, todėl negali būti laikomas turėjusiu įtakos termino praleidimui, nes apibūdina pareiškėjos sveikatos būklę laikotarpiu nuo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos. Be to, patys pareiškėjai pripažino, kad po sūnaus mirties susipažino ir pasirašė nelaimingo atsitikimo tyrimo dokumentus, patys buvo nuvykę į Valdybos Vilniaus skyrių, rūpinosi sūnaus kapo sutvarkymu. Visa tai rodo, kad pareiškėjų sveikatos būklė ir psichologinė būsena po sūnaus mirties nebuvo pablogėjusi tokiu mastu, kad trukdytų tinkamai ginti savo teises ir teisėtus interesus, patiems ar per atstovus kreiptis į kompetentingas institucijas.

Vertindama galimo pareiškėjų suklaidinimo faktą, teisėjų kolegija visu pirma atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo 2009 m. birželio 17 d. posėdžio protokole dėl rašymo apsirikimo neteisingai nurodyti apklausto liudytojo asmens duomenys. Kaip matyti iš pareiškėjų prašymo teismui, prie teismo posėdžio protokolo pridėto liudytojo pasižadėjimo bei proceso dalyvių paaiškinimų, minėtame teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas A. P., o ne R. M. Būtent A. P., tiek pareiškėjų, tiek trečiojo suinteresuoto asmens atstovės teigimu, rūpinosi ir R. K. laidotuvėmis, bendravimu su kitomis institucijomis, padėjo pareiškėjams nuvykti į Valdybos Vilniaus skyrių. Tokio asmens, kaip R. M., proceso dalyviai nepažįsta, neigia, kad jis buvo kviečiamas ir apklausiamas teismo posėdyje. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad teismo sprendime nurodyti duomenys neatitinka teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių, atmesti, laikyta, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai apklausė liudytoju A. P. bei jo parodymus galėjo nurodyti bei vertinti teismo sprendime.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat laikė nustatytu faktą, kad pareiškėjai, lydimi jų giminaičio A. P., 2008 m. gegužės mėnesį lankėsi Valdybos Vilniaus skyriaus pastate bei bendravo su šios institucijos darbuotoja. Tačiau, vertindamas šio fakto įtaką galimam pareiškėjų suklaidinimui, teismas atkreipė dėmesį, kad liudytojo A. P. parodymai nėra tiek išsamūs ir detalūs, kad galėtų patvirtinti, jog pareiškėjai domėjosi būtent socialinio draudimo vienkartine išmoka, mirus apdraustam asmeniui. Pareiškėjai teismo posėdyje patvirtino, jog jie pokalbio su Valdybos Vilniaus skyriaus darbuotoja metu tik nurodė sūnaus mirties, nekonkretinant jo žuvimo aplinkybių, faktą ir klausė, ar jiems priklauso kokia nors pensija ar pašalpa. Dėl šios priežasties atsakovo institucijos darbuotojos atsakymas, kad jiems papildoma, su sūnaus mirtimi susijusi socialinio draudimo pensija ar pašalpa nepriklauso, laikytinas pagrįstu, atitinkančiu teisinį reguliavimą ir neklaidinančiu pareiškėjų. Be to, iš G. R. ir pareiškėjų paaiškinimų apie žuvusiojo R. K. turto ir prievolių paveldėjimo aplinkybes matyti, kad pareiškėjai sąmoningai, žinodami apie žuvusiojo jų sūnaus turėtas turtines prievoles, nusprendė nepriimti palikimo. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo netikėti trečiojo suinteresuoto asmens atstovės paaiškinimais apie tai, kad ji po R. K. mirties bendravo su pareiškėjais, informavo juos apie gautą išmoką ir perdavė dalį pinigų žuvusiojo kapo sutvarkymui. Visuma šių aptartų aplinkybių nagrinėjamu atveju rodo, kad pareiškėjai po sūnaus mirties domėjosi jo turtinėmis teisėmis bei pareigomis, tačiau patys nebuvo pakankamai apdairūs ir rūpestingi, nors ir turėjo galimybę įstatymo nustatytu terminu papildomai išsiaiškinti situaciją ir operatyviai kreiptis į atsakovą. Jie patys pasirinko kitokį, pasyvaus elgesio variantą ir tik atvykusio į namus teisininko paraginti 2008 metų gruodžio mėnesį ėmė ginti savo interesus.

Esant tokioms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis ir ekstraordinariomis, visiškai nepriklausiusiomis nuo pareiškėjų valios, todėl negali būti pakankamu pagrindu atnaujinti praleistą kreipimosi į Valdybos Vilniaus skyrių terminą.

Teismas papildomai pažymėjo, kad teisės aktai atsakovo neįpareigoja, esant paduotam suinteresuoto asmens prašymui, prieš išmokant draudimo išmoką, nustatinėti visus likusius mirusio apdraustojo šeimos narius ar pranešinėti žinomiems šeimos nariams apie gautus prašymus išmokėti draudimo išmoką. Reikalauti iš atsakovo darbuotojų tokio elgesio, remiantis vien bendruoju gero administravimo principu, nagrinėjamu atveju būtų neproporcinga ir nepagrįsta.

Teismas, nustatęs, kad atsakovo 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637 vienkartinė draudimo išmoka išmokėta tinkamam subjektui, išmokos suma teisingai paskaičiuota, sprendimo forma bei turinys atitinka tokio pobūdžio individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, jis priimtas per įstatymo nustatytą terminą, pripažino, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas. Atitinkamai pripažinti teisėtais bei pagrįstais skundžiami Valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. (10.46)3-93072 ir Valdybos 2009 m. kovo 5 d. sprendimas Nr. (11.1)I-1445, nes atsakovas, kaip viešojo administravimo institucija, neturėjo galimybės pasirinkti kitokį elgesio modelį.

Dėl šių priežasčių teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias praleisto termino atnaujinimo klausimus, todėl teismo sprendimas panaikintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnio pagrindu ir priimtas naujas sprendimas.

Pripažinus, kad pareiškėjai terminą praleido dėl priežasčių, nelaikytinų svarbiomis ir išimtinėmis, šis terminas neatnaujintas, o nenustačius kitų skundžiamų sprendimų neteisėtumo pagrindų, pareiškėjų skundas atmestas.

VI. Pareiškėjai pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1660-552/2015, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Prašyme nurodo, jog teismas neteisingai sprendė klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo ir remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą, iš esmės reiškia tai, kad sprendžiant klausimą dėl termino atnaujinimo reikia nustatyti ir įvertinti, kurį iš kelių viešųjų interesų reikia ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą ar būtinybę pašalinti teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą. Praleisto termino atnaujinimo klausimas visais atvejais turi būti sprendžiamas atsižvelgiant tiek į subjektyviųjų, tiek į objektyviųjų kriterijų visumą. Be to, turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs tik prašančiam atnaujinti praleistą terminą asmeniui taikytini elgesio standartai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendime į aptartus kriterijus neatsižvelgė. Pareiškėjai siekė gauti jiems valstybės garantuotą socialinę paramą, t. y. siekė apginti valstybės pripažintus visuomenei svarbius, viešus interesus. Todėl reali pareiškėjų subjektinių teisių apsauga ir gynyba turėjo nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.

2. Pareiškėjai, sužinoję, kad jiems galimai priklauso atitinkama socialinio draudimo išmoka, šiuo klausimu kreipėsi į atsakovą. Juos lydėjęs giminaitis A. P. paliudijo, kad jiems buvo pasakyta, kad vienkartinė draudimo išmoka nepriklauso, o priklauso tik žuvusiojo vaikui. Pareiškėjai, nebūdami tos srities specialistai, teiravosi apie kokios nors pensijos ar pašalpos mirus darbe jų sūnui skyrimą, ir atsakovo darbuotojos, neteisingai supratusios klausimą, buvo klaidingai informuoti apie savo teisę gauti vienkartinę socialinio draudimo išmoką.

3. Sprendimas, kuriuo nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu, nebuvo siųstas pareiškėjams. Be to, visą R. K. turtą po jo mirties paveldėjo jo vaikas, pareiškėjai nesikreipė į notarą, pas kurį kreipęsi, būtų galėję sužinoti apie savo teisę gauti vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.

4. Teismas neteisingai įvertino pareiškėjų pateiktus įrodymus dėl pablogėjusios sveikatos būklės, kuri sutrukdė laiku kreiptis dėl vienkartinės draudimo išmokos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Vadovaudamsis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai P. K. ir T. K. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1660-552/2015, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Teisėjų kolegija, vykdydama nurodytus įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, visų pirma pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas 2015 m. gruodžio 10 d. Apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas proceso atnaujinimas, pareiškėjas sužinojo 2015 m. rugsėjo 10 d., kada buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1660-552/2015 (II t., b. l. 190-199). Taigi konstatuotina, kad pareiškėjai prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė nepraleidę ABTĮ nustatytų terminų, todėl prašymas nagrinėtinas iš esmės.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu yra pažymėjęs, kad nurodytu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Nagrinėjamu atveju dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu kreipėsi pareiškėjai. Įvertinusi pareiškėjų prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes iš esmės nesutinkama su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Pareiškėjai prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia panašius argumentus, kuriais jie grindė savo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo motyvus.

Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas alternatyvus teisės normų dėl termino kreiptis su prašymu dėl vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus išmokėjimo aiškinimo variantas. Pareiškėjai teigia, kad jų nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą minėtą terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti argumentai, nors ir pateikia galimą alternatyvų aiškinimo variantą, tačiau nepaneigia fakto, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendime argumentuotai pasisakė dėl kitokio minėtų normų aiškinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis ir ekstraordinariomis, visiškai nepriklausiusiomis nuo pareiškėjų valios, todėl negali būti pakankamu pagrindu atnaujinti praleistą kreipimosi į Valdybos Vilniaus skyrių terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju negalima padaryti vienareikšmės išvados, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas aiškinimo variantas yra aiškiai teisingas, o teismo pateiktas nuostatos interpretavimo variantas yra aiškiai nepagrįstas. Esant tokiai situacijai, spręstina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto aiškinimo klaidingumo įrodymai, o tiesiog pateikiamas alternatyvus teisės akto aiškinimo variantas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kai byla atnaujinama remiantis argumentais, kurie jau buvo pateikti vienos iš šalių nagrinėjant bylą, tai gali būti vertinama kaip tos šalies pastangos iš naujo ginčyti bylą tais aspektais, dėl kurių byla jau buvo pralaimėta (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Varnienė prieš Lietuvą 40-41 par.). Taigi siekiant užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, toks alternatyvus teisės akto aiškinimas negali būti pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į teisinio tikrumo, res judicata principus, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų P. K. (P. K.) ir T. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-1660-552/2015 pagal pareiškėjų P. K. (P. K.) ir T. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir O. R., atstovaujamam G. R., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir termino atnaujinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan