2018-04-04 Nr. AB-6930-3-64-3-01310-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1586-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01310-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. B. su skundu (I t., b. l. 2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau ‒ ir Šiaulių TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atvykstant ar išvykstant pareiškėjas turėdavo nusirengti iki apatinių rūbų, o kartais ir nuogai. Jis buvo tikrinamas metalo detektoriumi, kurio pareigūnai prieš tai nedezinfekuodavo. Be to, nebuvo sudarytos galimybės skalbti ir džiovinti rūbų. Atvykus į Šiaulių TI nebuvo sudarytos galimybės išsimaudyti, o kamerose pareiškėjas turėdavo praustis su šaltu vandeniu. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelį diskomfortą, gėdą, fizinius nepatogumus, jautėsi žeminamas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (I t., b. l. 94–98) į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Priėmimo paskirstymo skyriuje pažeidimų dėl švaros ir dezinfekcijos nenustatyta.

5. Atsakovas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų įrengimo gyvenamosiose kamerose dėl pačių kalinamųjų saugumo. Pagal higienos normas laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos.

6. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo sąlygų, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neteisėtų veiksmų, nukreiptų prieš pareiškėją. Jo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu (I t., b. l. 184–188) pareiškėjo D. B. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo D. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 106 punkte numatyta, jog naujai atvykusiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas. Tardymo izoliatorių personalui draudžiama reikalauti, kad suimtieji nusikirptų plikai, jeigu nėra medicinos specialisto rašytinio patvirtinimo, kad tai reikalinga dėl sveikatos ar higienos. Šiaulių TI pateiktoje pažymoje (I t., b. l. 119) nurodyta, kad nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko devynis kartus (2013 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 14 d., 2013 m. kovo 7 d., 2013 m. balandžio 12 d., 2013 m. gegužės 15 d., 2013 m. birželio 25 d., 2013 m. rugsėjo 9 d., 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. lapkričio 11 d.). Iš pažymų dėl sanitarinio švarinimo atlikimo / atsisakymo (I t., b. l. 128–146) matyti, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 11 d. atsisakė sanitarinio švarinimo, todėl jo teiginius dėl nesudarytos galimybės 2013 m. lapkričio 11 d., atvykus į Šiaulių TI, nusiprausti po dušu teismas atmetė. Teismas atkreipė dėmesį kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl jam nesudarytos galimybės nusiprausti po dušu atvykus į Šiaulių TI 2013 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 14 d., 2013 m. kovo 7 d., 2013 m. balandžio 12 d., 2013 m. gegužės 15 d., 2013 m. birželio 25 d., 2013 m. rugsėjo 9 d., 2013 m. spalio 7 d. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad šiomis dienomis pareiškėjui buvo atliktas sanitarinis švarinimas. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sprendė, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

9. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jis neturėjo galimybės išsiplauti ir išsidžiovinti skalbinius, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI atsisakė priimti pareiškėjo viršutinius rūbus išsiskalbti, o pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymu išskalbti jo viršutinius rūbus, neteikė skundų dėl atsisakymo išskalbti jo rūbus, nenurodė jokių konkrečių duomenų, kada ir kokiomis aplinkybėmis Šiaulių TI atsisakė sudaryti galimybę pareiškėjui išsiskalbti viršutinius rūbus. Taip pat pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jam nebuvo sudarytos galimybės skalbtis apatinius rūbus. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. savo sąskaitoje turėjo 4 579,18 Lt (1 326,22 Eur) bei laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. 641,44 Eur (I t., b. l. 120–123), todėl pareiškėjo teiginius, kad jam buvo per brangu mokėti už skalbimo paslaugas, teismas atmetė. Be to, atsakovas pateikė UAB „Juvidė“ kainininką (I t., b. l. 155–165), o pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių duomenų, kodėl jis manė, kad nustatytos kainos neatitinka rinkos kainos ir kad šios kainos yra didesnės, nei kitų įmonių, šiame regione teikiančių analogiškas paslaugas, nustatytos kainos. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nusirenginėjimo atvykstant ir išvykstant, teismas pažymėjo, jog atvykus į Šiaulių TI privalėjo atlikti pareiškėjo kratą, todėl jam pagrįstai buvo nurodoma nusirengti iki apatinių rūbų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui Šiaulių TI pareigūnai būtų liepę nusirengti nuogai. Taip pat byloje nėra duomenų, kad tikrinant pareiškėją metalo detektoriumi, Šiaulių TI pareigūnai būtų išpurvinę ar kitaip sugadinę jo rūbus. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių Šiaulių TI administracijai skundų neteikė. Nors pareiškėjas rašė skundą dėl pareigūnų veiksmų atliekant kratą, tačiau šiame skunde nenurodė šių aplinkybių (jog jam nurodė nusirengti nuogai ar buvo išpurvinti pareiškėjo rūbai). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, jog nenustatyta, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, o pareiškėjo argumentus dėl jo teisių pažeidimų atliekant kratas, atmetė.

11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė aštuonis kartus nusiprausti po dušu atvykus į Šiaulių TI, tačiau pareiškėjui buvo užtikrinta teisė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, kuri atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 12. Pareiškėjas D. B. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 1–2) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas sąmoningai nesiekė pabloginti pareiškėjo padėties. Pareiškėjas teigia, kad jam atvykus į Šiaulių TI nebuvo sudaroma galimybė nusiprausti, todėl jis patyrė didžiulį diskomfortą, nepatogumus ir kitų kalinamųjų patyčias. Be to, Šiaulių TI nebuvo sudaromos galimybės skalbti ir džiovinti rūbus, nors Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos higienos normos (toliau – ir Higienos norma) 64 punktas aiškiai numato, jog laivės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius rūbus. Teismas, pareiškėjo nuomone, nepagrįstai nurodė, kad jis turėjo pinigų sąskaitoje, todėl galėjo naudotis skalbyklos paslaugomis. Skalbykloje buvo labai brangu ir ji neatsakydavo už sugadintus skalbinius. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI pareigūnai kratas atlikdavo metalo detektoriais, kuriais išpurvindavo jo rūbus.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 5–7) prašo jį atmesti.

15. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl jo apeliacinis skundas neargumentuotas. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo D. B. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau –ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

18. Nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl naudojimosi skalbykla teisėjų kolegija pažymi, jog Higienos normos 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Iš į bylą pateikto Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akto Nr. EP-58 (I t., b. l. 85–93) matyti, kad patikrinus Šiaulių TI, nustatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims sudarytos sąlygos apatinius drabužius skalbti įstaigoje veikiančioje skalbykloje (vykdoma registracija), o viršutinius drabužius skalbti ir valyti yra galimybė viešoje skalbykloje (sudaryta sutartis su skalbykla). Taigi galimybė skalbti Šiaulių TI yra suteikta. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viršutinių drabužių skalbimo paslaugų apmokestinimas nėra neteisėtas, kai vienoda tvarka galioja visiems įstaigoje laikomiems asmenims ir egzistuoja galimybė raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, jeigu suimtasis ar nuteistasis asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1541-624/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016).

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

20. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

21. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Tačiau sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmens teisių pripažinimas šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 str.).

23. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė