P-525-22-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P525-22/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00366-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. S. skundu (b. l. 2−13) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. sausio 16 d. atsakymus Nr. TP-2-(2.2)-12-N-2033-187, Nr. TP-2-(2.2)-12-N-2034-188, Nr. TP-2-(2.2)-12-N-2035-189;

2) įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti teisinę pagalbą pareiškėjui D. S. bylose: a) dėl žalos priteisimo iš pareiškėjo – 2009 m. birželio 16 d. Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-386-324/2009 ir 2010 m. lapkričio 2 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-278/2010; b) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu – Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-853-605/2010 ir 2009 m. gruodžio 3 d. Kauno m. apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1170-568/2009 dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; c) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir turtinės žalos pareiškėjo naudai priteisimo – 2010 m. balandžio 13 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2339-577/2009; Nr. 2-107-577/2010 ir 2010 m. gruodžio 8 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1375-115/2010.

Šią teismo sprendimo dalį pareiškėjas prašė atsakovą įpareigoti įvykdyti skubiai.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodydamas, jog 2012 m. sausio 19 d. paprastu paštu gavo skundžiamuosius sprendimus, kuriais jam pakartotinai atsisakyta suteikti nemokamą arba didžia dalimi padengtą (apmokėtą) valstybės teisinę pagalbą. Nurodė, kad per pastaruosius kelis mėnesius staiga pablogėjo jo sveikatos būklė: atsinaujino prieš trejus metus operuotų kojų traumos ir nugaros traumos, ko pasėkoje jam buvo ir šiuo metu yra paskirtas gydymas ir įvairios procedūros. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasario pradžios jam yra paskirta intensyvi reabilitacija, kuri tebesitęsia iki šiol. Nors anksčiau buvo planuota, kad reabilitacija užtruks iki balandžio pradžios, tačiau dėl ligų sudėtingumo ji užtruks ženkliai ilgiau. Be to, dėl kojų ir nugaros ligų komplikacijų pastaruosius du mėnesius jis sunkiai vaikšto, kamuoja dideli skausmai, nuolat reikalinga trečiųjų asmenų pagalba. Teigė, jog serga stipria ir sunkia alergijos forma, kuri jau yra prasidėjusi ir itin sustiprėja gegužės – liepos mėnesiais, kai žydi augalai: ašaroja ir niežti akys, dusina, nuo geriamų medikamentų būna mieguistas. Pabrėžė, kad šiuo metu jam yra taikoma speciali antialerginė gydymo metodika. Pažymėjo, kad geriamų vaistų vartojimo metu blogai jaučiasi, nuolat pykina, yra pakilusi temperatūra ir t. t. Dėl ilgalaikės ligos ir prastos sveikatos būklės laiku – per 30 dienų – nespėjo pateikti skundo Kauno apygardos administraciniam teismui, todėl teismą prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi (b. l. 52−54) neatnaujino skundo padavimo termino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsniu, įvertinęs skundo turinį ir prie jo pridėtus dokumentus nustatė, kad ginčijamus sprendimus pareiškėjas gavo 2012 m. sausio 19 d., ką savo prašyme patvirtino pats pareiškėjas bei prie skundo pateiktas vokas. Pažymėjo, jog skundą Kauno apygardos administraciniam teismui pareiškėjas turėjo ir galėjo paduoti iki 2012 m. vasario 20 d. (2012 m. vasario 19 d. sekmadienis, ABTĮ 66 str. 4 d.). Tačiau skundą pateikė tik 2012 m. balandžio 13 d.

Pareiškėjas pripažįsta, kad terminą praleido ir prašo jį atnaujinti, termino praleidimo priežastimi nurodydamas pablogėjusią sveikatos būklę. Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. AS6-219/2006; Nr. A502-307/2008; Nr. A575-229/2009; Nr. A63‑719/2009; Nr. A556-1540/2009 ir kt.) ir iš prie skundo pateiktų dokumentų nustatė, kad pareiškėjas jau nuo 2011 m. dėl kojų ir nugaros ligų komplikacijų nuolat gydosi, paskirta reabilitacija bei įvairios procedūros, ką patvirtina prie skundo pateikti 2011 m. balandžio 18 d., 2011 m. gruodžio 19 d., 2011 m. gruodžio 29 d., 2012 m. vasario 28 d., 2012 m. balandžio 6 d. išrašai iš medicininių dokumentų, priėmimo pas gydytojus talonai, 2011 m. gruodžio 23 d., 2012 m. sausio 12 d., 2012 m. sausio 27 d. siuntimai konsultacijai, 2012 m. kovo 22 d.

Kauno teritorinės ligonių kasos pažyma Nr. 1201-2891. Tačiau teismas padarė išvadą, kad pateikti dokumentai nepatvirtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. vasario 20 d. ir vėliau buvo gydomas stacionariai. Pabrėžė, kad iš paminėtų dokumentų matyti, jog pareiškėjui buvo skirta ambulatorinė reabilitacija. Be to, jo sveikatos būklė (kaip pareiškėjas prašyme nurodo, kad ir šiuo metu vyksta intensyvi reabilitacija) leido jam rengti ir teikti šį skundą bei prašymą, todėl padarė išvadą, kad liga neribojo pareiškėjo fizinių galių tokiu laipsniu, kad jis negalėtų pasirūpinti savo teisių gynimu arba tinkamu atstovavimu, todėl pablogėjusi pareiškėjo sveikata negali būti laikoma svarbia priežastimi terminui atnaujinti.

Įvertinęs byloje esančių aplinkybių visetą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys nėra objektyvios ir pagrįstos, todėl terminas skundui paduoti neatnaujintinas ir skundą dėl minėtų atsakymų (sprendimų) atsisakytina priimti. Teismas taip pat pažymėjo, jog kiti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl įpareigojimo atsakovui suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą civilinėse bylose yra neatsiejamai susiję su ginčijamais atsakymais (sprendimais), todėl atsisakė priimti kitą skundo dalį ir dėl minėtų įpareigojimų atlikti veiksmus – suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 56−59), kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui paduoti, praleistą dėl svarbių priežasčių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartimi (b. l. 101−102) pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė.

Teismas rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. AS146-104/2010, AS556-395/2010; AS143-467/2011; AS858-753/2011) ir pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamus sprendimus pareiškėjas gavo 2012 m. sausio 19 d. To neginčija ir pats pareiškėjas, todėl skundą pirmosios instancijos teismui jis turėjo ir galėjo paduoti iki 2012 m. vasario 20 d. (ABTĮ 66 str. 4 d.). Tačiau į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi tik 2012 m. balandžio 13 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, ką jis pats pripažįsta. Teismas pažymėjo, kad ABTĮ įtvirtina aiškius skundo padavimo teismui terminus, tokių terminų atnaujinimą iš esmės siedamas su išskirtinėmis, objektyviomis, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. AS403-219/2006, Nr. AS4-151/2007, Nr. A556-680/2008, Nr. AS146-305/2010) ir darė išvadą, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, kad neleido jam pačiam arba pasitelkiant kitus asmenis kreiptis į teismą nustatyta tvarka. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo sveikatos būklė neribojo pareiškėjo fizinių galių tokiu laipsniu, kad jis negalėtų pasirūpinti savo teisių gynimu arba tinkamu atstovavimu, ką jis įrodė laiku pateikdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui, nors kaip jis nurodo atskirajame skunde, intensyvi reabilitacija vyksta iki šiol. Todėl nagrinėjamu atveju pablogėjusi pareiškėjo sveikata negali būti laikoma svarbia priežastimi terminui atnaujinti.

IV. Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-888-505/2012 (b. l. 71−82), kuriuo prašo:

1) atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu;

2) išnagrinėjus bylą pakartotinai, priimti naują sprendimą byloje: panaikinti 2012 m. balandžio 23 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartį, kuria nebuvo atnaujintas skundo padavimo terminas ir atsisakyta priimti pareiškėjo 2012 m. balandžio 13 d. skundą ir panaikinti 2012 m. birželio 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-385/2012;

3) išnagrinėjus bylą pakartotinai, priimti naują sprendimą administracinėje byloje – atnaujinti terminą 2012 m. balandžio 13 d. skundui paduoti, praleistą dėl svarbių priežasčių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių.

Taip pat pateiktas prašymas prijungti prie prašymo dėl proceso atnaujinimo rašytinius įrodymus.

Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas šiais argumentais:

1) nagrinėdami klausimą dėl termino atnaujinimo tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė aiškias teisės normos taikymo klaidas, tik formaliai vertino pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tuo užkirsdami pareiškėjui teisę į tinkamą ir teisingą teismo procesą bei skundo išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką;

2) remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis ir daro išvadą, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad sunki liga, gydymasis ligoninėje, asmens neraštingumas ar kitos panašios savo išskirtine svarba ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės gali būti pripažįstamos svarbiomis priežastimis praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas į pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą pasižiūrėjo formaliai ir paviršutiniškai. Pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo nutartyje pateiktus argumentus, kad jis nebuvo toks ligotas, kad spėtų laiku teismui pateikti skundą vertina kritiškai, teigia, kad teismas, pateikdamas išvadą apie pareiškėjo sveikatos būklę ir galimybę teisme ginti savo interesus, viršija jam suteiktas teises. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas formaliai įvertino prašymo atnaujinti terminą aplinkybes ir įrodymus, bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos;

3) atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta ir pateikti medicinos įstaigų išduoti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę. Kartu pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui jau išnagrinėjus pareiškėjo atskirąjį skundą ir priėmus nutartį, pareiškėjui pavyko iš Valstybinių ligonių kasų duomenų bazės gauti detalius ir išsamius duomenis apie jo sveikatos būklę nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. balandžio 13 d., kurie yra papildoma informacija, sprendžiant klausimą dėl tuometinės pareiškėjo sveikatos būklės ir patvirtina, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjas sunkiai sirgo ir turėjo itin rimtų sveikatos problemų;

4) pažymi jog byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų piktnaudžiavęs procesinėmis teisėmis. Pabrėžia, kad pareiškėjas jau išnaudojo visas instancinės kontrolės šioje administracinėje byloje galimybes, todėl galimybė apginti pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus beliko tik naudojantis proceso atnaujinimo institutu;

5) pastebi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, draudžiamas pernelyg formalaus procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą, aiškinimas. Tokie apribojimai negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą apribojimai pateisinami tik tada, kai atitinka teisėtą tikslą ir egzistuoja pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo;

6) nurodo, kad nagrinėdamas bylas susijusias su viešo intereso gynimu (tokių bylų kategorijai priskiriamos ir bylos dėl teisinės pagalbos suteikimo/nesuteikimo), turi būti pakankamai aktyvus ir neapsiribodamas šalių nurodytomis aplinkybėmis reikalauti, kad šalys pateiktų papildomus įrodymus, kurių pagrindu būtų galima išsiaiškinti, ar nėra pažeidžiamas viešasis interesas, ir kurie kartu leistų teisingai pritaikyti įstatymą. Tačiau šiuo atveju teismai papildomų įrodymų apie pareiškėjo sveikatos būklę pateikti neprašė;

7) pažymi, kad teismams nepagrįstai atsisakius atnaujini skundo padavimo terminą, bus užvilkintas ir pats skundo nagrinėjimas, ir, esant reikalui, apeliacinis procesas, kas daro neigiamą įtaką ne tik bylos šalių padėčiai, bet ir gali turėti neigiamos įtakos pareiškėjo interesams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėžė šios proceso stadijos išimtinumą, pažymėdamas, jog atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Pažymėtina, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis 12 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011). Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–177/2010, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–134/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimu, tačiau, įvertinus prašymo turinį, darytina išvada, jog pareiškėjas taip pat bando įrodyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą. Siekiant nuoseklumo, teisėjų kolegija pasisakys dėl kiekvieno jų atskirai.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Taigi, šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinių teisės normų pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. (žr. pvz. 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, būtų padarytas materialinės teisės normų pažeidimas. Iš pateikto prašymo matyti, kad pareiškėjas kvestionuoja proceso teisės normų, numatančių praleisto termino atnaujinimą dėl svarbių priežasčių taikymą ir konkrečių priežasčių pripažinimą svarbiomis, leidžiančiomis praleistą terminą atnaujinti. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, pirma, ABTĮ nenumato, jog procesas gali būti atnaujinamas dėl netinkamo proceso normos taikymo, antra, pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad teisės normos taikymo pažeidimas buvo padarytas, pateikta tik kitokia, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, aplinkybių, lėmusių termino praleidimą, interpretacija, kuri nesudaro pagrindo konstatuoti esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Kartu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012), todėl proceso atnaujinimo klausimą sprendžiantis teismas, neturėdamas prašymą pateikusio asmens pateiktų akivaizdžių įrodymų, kad materialinė teisės norma aiškinta ir taikyta netinkamai, neturi teisinio pagrindo iš naujo tirti ir vertinti įrodymus, kuriuos jau ištyrė ir pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, jau ištirtus įrodymus ir aplinkybes pervertinti ir vertinti kitaip. Todėl šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad esminis materialinės teisės normos pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą teismo nutartį, nebuvo padarytas, taigi procesas šiuo pagrindu negali būti atnaujintas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Plėtodamas teismų praktiką dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad proceso šaliai siekiant proceso atnaujinimo šiuo pagrindu, būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–10/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad nuo vienodos administracinių teismų praktikos nukrypta tuo aspektu, jog teismas nepagrįstai nepripažino, kad pareiškėjo sveikatos būklė laikytina svarbia termino praleidimo priežastimi ir yra pagrindas termino atnaujinimui. Atsakant į šį argumentą pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytose nutartyse (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N3-85/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/1999 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 15.2 punktas) vertintos situacijos skyrėsi nuo esančių šioje byloje, todėl jomis remtis šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje byloje Nr. 3K-3-428/1999 nurodė, kad „Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas sirgo sunkia liga ar buvo gydomas ligoninėje. Ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad jis gydėsi ambulatoriškai, o tai šiuo atveju negali būti pripažinta pakankama kliūtimi, sutrukdžiusia jam pareikšti ieškinį, kurį buvo galima pareikšti per atstovą arba siunčiant ieškininį pareiškimą teismui paštu“. Toks teismo konstatavimas negali būti vertinamas, kaip pripažinimas, jog visais atvejais, kai ieškovas ar pareiškėjas gydėsi ligoninėje ar sirgo terminas pripažįstamas praleistu dėl svarbių priežasčių ir turi būti atnaujinamas.

Priešingai, teismas pripažino, kad ambulatoriškai asmuo gydomas, nėra nepajėgus pateikti skundą laiku siunčiant jį paštu ar per atstovą. Pareiškėjo nurodyto Senato nutarimo 15.2 punkte nurodyta, jog „svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Tokios aplinkybės gali būti fizinio asmens sunki liga, neraštingumas, padariusio žalą asmens neradimas ir panašiai“. Taigi akivaizdu, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas pripažįsta, kad sunki asmens liga gali būti pripažįstama svarbia priežastimi termino atnaujinimui, tačiau tai kiekvienu atveju yra vertinamojo pobūdžio klausimas, kurį, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, sprendžia teismas. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. N3-85/2005, nors ir buvo sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino atnaujinimo, pareiškėjas nesirėmė tokiomis aplinkybėmis kaip liga, sveikatos būklė ar panašiomis, todėl teismas dėl tokių aplinkybių vertinimo išvis nepasisakė.

Atitinkamai pastaroji nutartis nagrinėjamu atveju nėra aktuali. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje esančius duomenis ir nusprendę, kad terminas praleistas ne dėl svarbių priežasčių, kurios gali būti termino atnaujinimo pagrindas, nenukrypo nuo administracinių teismų formuojamos praktikos, todėl procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu negali būti atnaujintas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas jei naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Nors pareiškėjas savo prašymo atnaujinti procesą konkrečiai šiuo pagrindu negrindžia, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pateikė Valstybinių ligonių kasų elektroninės duomenų bazės išrašą apie nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. balandžio 13 d. jam suteiktas paslaugas (b. l. 84−87), darytina išvada, kad pareiškėjas siekia prie bylos prijungti papildomus duomenis, turinčius pagrįsti, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas sirgo ir turėjo itin rimtų sveikatos problemų, kurių byloje anksčiau nebuvo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai prašoma atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių įrodymų, tačiau tokiu atveju nauji įrodymai turi atitikti apskritai įrodymams administraciniame procese keliamus reikalavimus bei visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–215/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–220/2010). Faktas, kad su atitinkamomis aplinkybėmis susijusius dokumentus pareiškėjas gavo jau išnagrinėjus bylą, automatiškai nedaro šių aplinkybių naujai paaiškėjusiomis, t. y. tokiomis, apie kurias pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti. Dokumentų gavimo ir žinojimo apie juose nurodytas aplinkybes momentai gali nesutapti, t. y. žmogus gali žinoti tam tikras aplinkybes, bet neturėti dokumento, kuriame jos konkrečiai įvardijamos (2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6–115/2007).

Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad jokių kliūčių pareiškėjo prašomą prie bylos prijungti išrašą iš Valstybinių ligonių kasų duomenų bazės padaryti ir teismui pateikti anksčiau nebuvo, tai priklausė tik nuo pareiškėjo aktyvumo renkant ir pateikiant įrodymus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie įrodymai negali būti vertinami sprendžiant proceso atnaujinimo pagrįstumo klausimą. Kartu konstatuotina, kad proceso atnaujinimas šioje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu nėra galimas.

Pastebėtina, jog pareiškėjas, grįsdamas teisę į teisingą bylos nagrinėjimą teisme ir šios teisės ribojimo remiantis vien formaliais kriterijais negalimumą, prašyme gana plačiai remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Teisėjų kolegija pripažįsta šios teisės į teisminę gynybą reikšmingumą ir nepagrįsto jos ribojimo negalimumą, tačiau pažymi, kad ši teisė nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2012 m. rugsėjo mėn. 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-606/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į teisminę gynybą apribota dėl nuo jo paties priklausiusių priežasčių – šios teisės neįgyvendinimo laiku, kai toks delsimas nėra objektyviai pateisinamas svarbiomis priežastimis leidžiančiomis praleistą terminą atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pareiškėjo teisės į teisminę gynybą nepagrįstai neapribojo.

Pareiškėjas teigia, kad šioje byloje teismas turėjo būti aktyvus renkant įrodymus ir iškilus neaiškumams paprašyti pareiškėjo pateikti papildomų įrodymų dėl jo ligos. Pažymėtina, kad skirtingai nei teigia pareiškėjas, ši byla nėra susijusi su viešo intereso gynimu. Pastebėtina, kad viešąjį interesą ginti turintys subjektai nurodyti ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas nėra vienas šių subjektų, todėl konstatuoti viešojo intereso buvimo šiuo atveju negalima. Skundo padavimo terminą praleidęs pareiškėjas pats turėjo būti aktyvus proceso dalyvis ir teismui pateikti visus, jo nuomone, svarbius jo sveikatos būklę aptvirtinančius įrodymus. Būtent išnagrinėję juos visus teismai ir vertino, ar šios aplinkybės sudaro pagrindą termino atnaujinimui. Be to, net ir bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, procesas gali būti atnaujintas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytiems pagrindams, kurių šiuo atveju nėra.

Kiti pareiškėjo prašyme pateikti argumentai nėra susiję su pagrindų proceso atnaujinimui egzistavimu ir nėra aktualūs proceso atnaujinimo pagrįstumo aspektu, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo D. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė