2017-10-18 Nr. AB-18775-3-61-3-04985-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-757-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04985-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. P. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–10) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 1 824 Eur neturtinės žalos atlyginimą; Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) – 76 Eur neturtinės žalos atlyginimą; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ne mažiau kaip 1 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d., t. y. 25 dienas, buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiomis, nežmoniškomis laikymo sąlygomis.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. buvo kalinamas Kauno TI, o laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d. – Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Teigė, kad buvo pažeisti minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimai. Į kameros plotą buvo įskaityti joje esantys baldai. Be to, buvo laikomas ir antisanitarinėmis sąlygomis, t. y. nebuvo sanitarinių švaryklų; einant į dušą, neišduodavo muilo; nebuvo skalbyklų, todėl rūbus skalbdavo rankomis ir džiovindavo kamerose, todėl buvo drėgna ir veisėsi pelėsis. Be to, Lukiškių TI-K veisėsi tarakonai. Dėl papildomai įrengtų grotų nebuvo galimybių vėdinti kamerų. Kamerose buvo tamsu. Pažeista teisė būti gryname ore. Pažymėjo, kad Kauno TI ir Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai neatitverti nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies ir neturi atskiros oro šalinimo sistemos. Išduodama patalynė buvo prastos kokybės, čiužinys ir antklodė be užvalkalų, dažnai ir be pagalvės užvalkalo bei paklodžių, todėl tokia patalynė buvo nehigieniška. Patalynės minkštasis inventorius sausu cheminiu valymu nebuvo valomas, o dezinfekuojant nebuvo pašalinamas įsigėręs purvas ir prakaitas. Pareiškėjo teigimu, dėl skunde nurodytų kankinančių ir žmogaus orumą žeminančių sąlygų, kai Kauno TI pareiškėjas buvo laikomas 24 dienas, jis patyrė 1 824 Eur dydžio neturtinę žalą, o Lukiškių TI-K praleistą vieną dieną įvertino 76 Eur suma. Vieną dieną įvertino 2 MGL dydžiu. Nurodė, kad Kalėjimų departamento solidarioji atsakomybė kyla dėl to, jog jis neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintų Kalėjimų departamento nuostatų 7.2 punktą, t. y. organizuoti naujų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų statybą, jau veikiančių tokių įstaigų rekonstravimą, bei 7.28 punktą, įpareigojantį organizuoti ir kontroliuoti Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybų veiklą, higienos reikalavimų vykdymą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 56–61) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko nuo 4,01 kv. m iki 5,35 kv. m, t. y. nebuvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas. Pažymėjo, kad apšvietimo pažeidimų nebuvo nustatyta. Prausimosi duše tvarka nebuvo pažeista. Pareiškėjui, atvykus į Kauno TI, buvo atliktas sanitarinis švarinimas. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos reikalavimus, sanitariniuose mazguose įrengtos džiovyklos. Pareiškėjui buvo išduota švari, tinkamos būklės patalynė. Jokių pretenzijų pareiškėjas dėl patalynės nereiškė. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas į sveikatos priežiūros tarnybos specialistus nesikreipė, kaip ir savo iniciatyva į Kauno TI psichologus. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, patvirtinančių, kad laikymo sąlygos Kauno TI turėjo neigiamą įtaką jo sveikatai.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą (b. l. 21–29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 6 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą, kurios plotas 7,31 kv. m, kameroje buvo laikomi du asmenys. Nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 7 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus. Lukiškių TI-K teigimu, nebuvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI‑K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Lukiškių TI-K dėl kamerų remonto paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms sudėti. Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 21 punkto reikalavimų. Kamerose įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu, kurį dažnai gadina Lukiškių TI-K laikomis asmenys. Kad minėtų grotų negadintų, įdedamos vidinės metalinės grotos. Toks įrengimas neprieštarauja teisės aktams bei nepažeidžia laikomų asmenų teisių. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Asmenys vedami į dušą nepažeidžiant nustatytos tvarkos. Nurodė, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Teigė, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laikė nepagrįstu bei vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio nepagrindė.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 15–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Nurodė, kad pareiškėjas dėl, jo teigimu, netinkamų laikymo sąlygų su skundais į Kalėjimų departamentą nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K ir Kauno TI būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi siekdamas turtinės naudos iš valstybės. Pareiškėjas nepagrindė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, jos dydžio ir kaip ji konkrečiai pasireiškė. Kalėjimų departamento vertinimu, pareiškėjas nepatyrė skunde nurodytos neturtinės žalos ir nėra pagrindo jo skundą tenkinti. Pažymėjo, kad įgyvendinus Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programą, bus išspręstos nuteistųjų kalinimo problemos.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. sprendimu (b. l. 107–112) atmetė pareiškėjo T. P. skundą kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Kauno TI bei Kalėjimų departamento veiksmų, neatliekant Nuostatuose įtvirtintų pareigų, pagrįstumo.

11. Teismas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Kauno TI nustatė, kad T. P. 2014 m. spalio 22 d. atvyko į Kauno TI ir buvo laikomas iki 2014 m. lapkričio 6 d. kameroje Nr. 230, kurios plotas 16,04 kv. m. Šioje kameroje buvo laikomi 3–4 asmenys, t. y. vienam asmeniui teko nuo 5,35 kv. m iki 4,01 kv. m kameros ploto. Tokie patys duomenys užfiksuoti ir kameros kortelėje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Taigi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. (15 parų) buvo laikomas nepažeidžiant nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Kauno TI nuo 2014 m. spalio 13 d., tačiau jokių duomenų šiems teiginiams pagrįsti nepateikė. Pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių Kauno TI pateiktus duomenis. Teismas nenustatė pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo į kameros plotą neįskaityti joje esančių baldų.

Teismas, remdamasis tuo, kas buvo išdėstyta prieš tai, atmetė pareiškėjo teiginius dėl per mažo kameros ploto, kaip nepagrįstus. Dėl pareiškėjo teiginių apie tai, kad Kauno TI dienos metu kamerose yra išjungiamas apšvietimas, todėl jose yra tamsu, teismas pažymėjo, jog Kauno TI, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo“ ir Kauno TI direktoriaus 2009 m. vasario 12 d.

įsakymu Nr. 1-13 „Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus lėšų taupymo plano patvirtinimo“, suimtųjų ir nuteistųjų kamerose šviesiu paros laiku nuo 9.00 val. iki 15.00 val. išjungia dirbtinio apšvietimo lempas. Taigi Kauno TI vykdė teisės aktų reikalavimus dienos metu išjungdamas šviesą. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokį teisės aktą Kauno TI pažeidė. Pareiškėjas skunde neginčijo, kad tamsiu paros metu elektros apšvietimas yra įjungiamas. Be to, kamerose yra įrengti langai, užtikrinantys natūralią dienos šviesą. Teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punktu, kuriame nustatyta, kad natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 9 d. ir 2014 m. spalio 27 d. patikrinimo aktuose Kauno TI nėra nurodyta jokių natūralus apšvietimo ir dirbtinės apšvietos reikalavimų pažeidimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymais dienos metu įjungti dirbtinį apšveitimą. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl apšvietimo pažeidimų kaip nepagrįstus. Dėl pareiškėjo teiginių apie jo pažeistą teisę naudotis dušu, teismas pažymėjo, jog teisės aktai įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas).

Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo suteikta teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl Kauno TI nepažeidė pareiškėjo teisės praustis duše. Tai, kad, pareiškėjo manymu, turėjo būti daugiau laiko skiriama praustis duše, yra jo subjektyvus vertinimas. Pareiškėjas nenurodė, kokį teisės aktą Kauno TI pažeidė. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Kauno TI teiginiais, kad Kauno TI yra 3 dušų patalpos po tris vietas ir viena – keturių vietų ir pareiškėjui buvo suteikta teisė naudotis dušu. Dėl pareiškėjo teiginių apie tai, kad Kauno TI nėra sanitarinės švaryklos ir jam nebuvo atliktas sanitarinis švarinimas, teismas pažymėjo, jog Kauno TI direktoriaus 2007 m. birželio 29 d.

įsakymu Nr. 1-67 patvirtintame Atvykusio į įstaigą suimtojo ar nuteistojo sanitarinio svarinimo tvarkos apraše nustatyta, kad atvykusiam į Kauno TI atliekamas sanitarinis švarinimas, išduodamas muilas ir rankšluostis ir tik po to asmenys paskirstomi į kameras. Atvykusių į Kauno tardymo izoliatorių suimtųjų, nuteistųjų sanitarinio švarinimo apskaitos žurnale užfiksuota, kad 2015 m. spalio 22 d. pareiškėjui buvo atliktas sanitarinis švarinimas. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Kauno TI teiginiais, kad pareiškėjui buvo atliktas sanitarinis švarinimas, nepažeidžiant nustatytos tvarkos.

Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad jis dėl šių skunde nurodytų pažeidimų kreipėsi į administraciją su skundais. Taigi teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl neįrengtų sanitarinio švarinimo patalpų ir neatlikto sanitarinio švarinimo kaip nepagrįstus. Dėl pareiškėjo teiginių, kad sanitarinis mazgas netinkamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jaučiasi smarvė, teismas nurodė, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Teismo nuomone, yra akivaizdu, kad reikalavimas sanitarinius mazgus įrengti atskirose patalpose yra susijęs su tardymo izoliatoriaus rekonstrukcija, todėl šis reikalavimas įrengti sanitarinius mazgus atskirose patalpose, veikiant Kauno TI, netaikytinas. Kauno TI teismui pateikė nuotraukas, iš kurių matyti, kad Kauno TI sanitariniai mazgai atitinka minėtus reikalavimus, jie yra atskirti apie 2,1 m aukščio atitvarais, juose įrengta mechaninė ventiliacija. Iš to teismas padarė išvadą, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas užtikrina higienos normų laikymąsi.

Kauno visuomenės sveikatos centras tokių pažeidimų nenustatė. Pareiškėjo teiginius dėl fekalijų kvapo teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes klozetai yra su dangčiais. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir fekalijų kvapo kreipėsi į administraciją su pretenzijomis. Atskiros oro šalinimo sistemos įrengimas irgi reikalautų kapitalinio remonto, todėl eksploatuojant Kauno TI šis reikalavimas netaikytinas. Atsižvelgdamas į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo kaip nepagrįstus.

Taip pat teismas pažymėjo, kad patalpų vėdinimas per langus atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Teismas pareiškėjo teiginius, kad nebuvo galimybės patalpų vėdinti per langus, atmetė kaip nepagrįstus, nes pateiktose nuotraukose akivaizdžiai matyti, jog yra reali galimybė atidaryti langus, o grotų įrengimas netrukdo patalpų vėdinimui. Pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo sudaryta galimybių išsiskalbti rūbų, teismas įvertino kaip abstrakčius, neindividualizuotus ir nepagrįstus, nes iš Kauno TI pateiktų nuotraukų matyti, jog sanitariniuose mazguose yra įrengtos džiovyklos, be to, ir Kauno visuomenės sveikatos centras pažeidimų nenustatė.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam išduota patalynė yra prastos kokybės, neišduodami užvalkalai, minkštasis inventorius sausu valymu nevalomas, kalinami asmenys neaprūpinami higienos priemonėmis, teismas nustatė, jog Kauno TI pateiktoje kameros kortelėje nurodyta, kad pareiškėjui 2014 m. spalio 22 d. buvo išduotas čiužinys, pagalvė, antklodė, užvalkalas, paklodė, rankšluostis, šaukštas, dubenėlis, lėkštė, pagalvės užvalkalas ir puodelis. Pareiškėjas pasirašė, kad minėtoje kortelėje nurodytus daiktus gavo, jokių pastabų ar pretenzijų dėl netinkamos patalynės ar neišduotų užvalkalų, nepateikė.

Kauno TI direktoriaus 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtintame Suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodamų higienos priemonių, patalynės, kito inventoriaus aprūpinimo ir naudojimo pagal paskirtį tvarkos apraše nurodyta, kad išduodama išskalbta patalynė. Teismas nenustatė pagrindo abejoti Kauno TI teiginiais, kad pareiškėjui buvo išduota tinkamos kokybės patalynė. Pareiškėjas taip pat buvo aprūpintas ir higienos priemonėmis, nustatytomis Higienos priemonių išdavimo taisyklėse. Nesant pareiškėjo skundų ar pretenzijų dėl netinkamos patalynės kokybės, nagrinėjamus teiginius teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl pasivaikščiojimo teisės apribojimo teismas pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tokia teisė įtvirtinta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte. Pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, kad jam tokia teisė buvo ribojama. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad jis nebuvo išvestas 1 valandai į lauką. Dėl šių pažeidimų į administraciją nesikreipė. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir pareiškėjo teiginius, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų, dvasinių sukrėtimų ne kartą kreipėsi į Kauno TI psichologą ir psichiatrą.

Kauno TI, vykdant psichologinės grupės darbo su naujai atvykusiais suimtaisiais ir nuteistaisiais programos nuostatas, pareiškėjui buvo atliktas pirminis psichologinis vertinimas. Suimtųjų ir nuteistųjų registravimo ambulatoriniam priėmimui žurnale yra įrašas, kad esant poreikiui kreipsis psichologinės pagalbos, tačiau pokalbio metu jokių nusiskundimų neišdėstė. Minėtas pokalbis vyko Kauno TI iniciatyva. Pareiškėjas jokių duomenų, kad per kalinimo Kauno TI laikotarpį kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl fizinės ar psichikos sveikatos sutrikimų nepateikė.

Teismas konstatavo, kad laikymo sąlygos Kauno TI jam negalėjo sukelti neigiamos įtakos psichinei ir emocinei jo būsenai. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių kitų duomenų, kad jam dėl laikymo sąlygų būtų pablogėjusi sveikata ar jis dėl to būtų susirgęs.

12. Teismas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 6 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, kurios plotas 7,31 kv. m, kameroje buvo laikomi du asmenys. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 7 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus. Iš to teismas padarė išvadą, kad nebuvo pažeistas minimalus, turinčio tekti vienam asmeniui, kameros ploto reikalavimas. Taigi esminė laikymo sąlyga – ploto reikalavimas – nebuvo pažeista. Pareiškėjo kiti skunde nurodyti pažeidimai, įvertinus, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 6 d. atvyko į Lukiškių TI-K, o 2014 m. lapkričio 7 d. išvyko, t. y. vyko tranzitu per Lukiškių TI-K į Vilniaus pataisos namus, negalėjo pareiškėjui sukelti jo skunde nurodytų pažeidimų. Pareiškėjo teiginiai dėl Lukiškių TI-K netinkamų laikymo sąlygų yra abstraktūs, jiems pagrįsti pareiškėjas jokių duomenų nepateikė.

13. Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad jis dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno TI bei Lukiškių TI-K kreipėsi į Kalėjimų departamentą su skundais Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas skunde jokių neteisėtų Kalėjimų departamento sprendimų ar veiksmų, atliktų jo atžvilgiu, neginčijo. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs. Pareiškėjas turėjo konkrečiai individualizuoti, jo vertinimu, neteisėtus Kalėjimų departamento veiksmus ar sprendimus. Pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių veiksmų Kalėjimų departamentas neatliko, įgyvendinant Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programą. Šioje byloje buvo vertintos pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K ir Kauno TI, tačiau jokių pažeidimų teismas nenustatė, t. y. Kauno TI ir Lukiškių TI-K pareiškėją laikė nepažeisdami teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Taigi pareiškėjas neįrodė savo reikalavimo Kalėjimų departamento atžvilgiu.

14. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė neteisėtų Kauno TI, Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. 15. Pareiškėjas T. P. apeliaciniu skundu (b. l. 120–121) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs jo laikymo nepriimtinomis sąlygomis Kauno TI ir Lukiškių TI-K faktą, nepagrįstai atmetė jo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Pats teisės pažeidimo fakto konstatavimas negali būti administracinio teismo priimamo sprendimo rūšimi.

17. Pažymi, kad tuo atveju, jeigu asmeniui kameroje tenkantis plotas yra nežymiai mažesnis, nei kad to reikalauja teisės aktai (t. y. nėra pagrindo konstatuoti nežmonišką ar žeminantį elgesį), turi būti atsižvelgiama į kitas aplinkybes, apibūdinančias kalinimo sąlygas, t. y. natūralaus apšvietimo trūkumą, galimybės privačiai pasinaudoti tualetu nebuvimą.

18. Paaiškina, kad tiek Kauno TI, tiek Lukiškių TI-K, į bendro gyvenamojo ploto apskaičiavimą įtraukė ir sanitarinių įrenginių užimamą plotą. Šis plotas, o taip pat ir kitų baldų užimamas plotas, žymiai sumažina asmenų galimybę judėti.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 126–128) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Kalėjimų departamentas be aplinkybių, nurodytų atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas byloje ištirtų įrodymų pagrindu nustatė, jog nebuvo neteisėtų atitinkamų institucijų ir pareigūnų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė nei teisinių, nei faktinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Pareiškėjo samprotavimai yra nepagrįsti jokiais įrodymais, nenurodytos ir jokios aplinkybės, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir tariamai kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, be to, skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 17 ir 18 punktuose nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių (galimybės pasinaudoti dušu, muilo išdavimo, sanitarinių švaryklų, vėdinimo ir kt.), todėl dėl jų atskirai nepasisako.

24. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 17 punkte nurodytus argumentus, pažymi, jog pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad, apskaičiuojant asmeniui atitinkamoje kameroje tekusį plotą, turi būti atimtas kameroje esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) ir sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija (ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto), iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑702‑756/2017).

Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V‑124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06);

LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

25. Nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d., kameroje Nr. 119, kurios plotas 7,31 kv. m, ir joje buvo laikomi du asmenys (b. l. 21, 30–31). Sanitarinio mazgo su unitazu patalpos plotas yra 0,56 kv. m (b. l. 24). Taigi vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas (be sanitarinių patalpų ploto) yra 3,375 kv. m ((7,31 – 0,56)/2). Pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2014 m. spalio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d., kameroje Nr. 230, kurios plotas 16,4 kv. m, ir joje buvo laikomi 3–4 asmenys (b. l. 57, 62, 64). Byloje duomenų apie tai, kokį plotą užima kameros sanitarinė patalpa nėra, tačiau imant paties pareiškėjo nurodytą 2 kv. m plotą (b. l. 121), vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas (be sanitarinių patalpų ploto) yra 3,6–4,8 kv. m ((16,4‑2)/4 arba (16,4 – 2)/3). Taigi, net ir įvertinus kamerose esančių sanitarinių įrenginių užimamą plotą, pareiškėjo teisė į atitinkamą kameros gyvenamąjį plotą (tokiu atveju, t. y. atėmus sanitarinių patalpų plotą, pagal prieš tai paminėtą EŽTT praktiką asmeniui turėtų tekti ne mažiau kaip 3 kv. m), nebuvo pažeista, todėl priešingi pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad atliekant asmeniui tenkančios kameros ploto dalies skaičiavimus pagal prieš tai paminėtų nacionalinių teisės aktų reikalavimus (t. y. neatimant sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto), nustatyta minimali 3,6 kv. m kameros ploto dalis taip pat visais atvejais pareiškėjui buvo užtikrinta (tai buvo teisingai konstatuota ir pirmosios instancijos teismo sprendime).

26. Įvertinusi Nutarties 18 punkte nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie pareiškėjo argumentai buvo paneigti Kauno TI atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentais (b. l. 57–58), į bylą pateiktomis nuotraukomis (b. l. 77) bei Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 9 d. ir 2014 m. spalio 27 d. patikrinimo aktų Nr. 36-1594(7) ir Nr. 36-1702(7) išvadomis (b. l. 85–91), todėl pareiškėjo teiginius dėl neužtikrinto natūralaus apšvietimo Kauno TI‑K atmeta kaip nepagrįstus.

27. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad „kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.“ Byloje nustatyta, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. EŽTT yra nustatęs, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr. 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05); 2009 m. kovo 12 d. sprendimą A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07)). Sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą (tokios pozicijos LVAT laikėsi ir 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1780-502/2017).

28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą ir kokia suma pinigais gali būti teisingu žalos atlyginimu.

29. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

30. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes (ypač į tai, kad buvo nustatytas vienas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo Lukiškių TI-K atvejis, trukęs vieną dieną), suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką, taip pat į tai, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas savo sprendime, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė jokių įrodymų apie patirtą neturtinę žalą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

31. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimas keičiamas ir konstatuojama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo T. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo T. P. teisė į privatumą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė