2017-04-13 Nr. AB-8309-3-61-3-04783-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1131-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04783-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), 36 900 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 26 d. buvo gydytas LAVL Infekcinio skyriaus palatoje Nr. 2, kurios plotas – apie 13 kv. m, palatoje buvo 4 asmenys, vienam asmeniui teko apie 4 kv. m ploto neatskaičiavus baldų užimamo ploto. Taip pat pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. vasario 7 d. buvo gydomas Infekcinio skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 1, kurios plotas – apie 8 kv. m, kartu su dar 3 asmenimis, todėl asmeniui teko apie 2 kv. m ploto, neatskaičiavus baldų užimamo ploto.

Pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 22 d. gydytas LAVL Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24, kurios plotas – apie 20 kv. m, kartu su dar 8 asmenimis, todėl asmeniui teko apie 2 kv. m ploto, neatskaičiavus baldų užimamo ploto. Pareiškėjas taip pat laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. gydytas Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 17, kurios plotas – apie 7 kv. m, kartu su dar 3 asmenimis, asmeniui teko apie 1,7 kv. m ploto, neatskaičiavus baldų bei nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 21 d. buvo gydytas Ligoninės Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 9, kurios plotas – apie 12,5 kv. m, kartu su dar 4 asmenimis, vienam asmeniui teko apie 2,5 kv. m ploto, neatskaičiavus baldų užimamo ploto.

Visose palatose, kamerose buvo nevalyti langai, iš vidaus ir išorės įrengtos grotos, pareiškėjo skaičiavimais langų pralaidumas šviesai mažas, todėl trūko apšvietimo. Palatos ir kameros avarinės ir antisanitarinės būklės, bloga ventiliacija, patalpose visada drėgna, dėl drėgmės išskalbti rūbai nedžiūsta. Vidutinė temperatūra žiemą buvo apie 16 laipsnių šilumos, pareiškėjui nebuvo leista turėti savo rūbų, šiltų pledų, o pareiškėjui skirta pižama buvo „S“ dydžio, kai tuo tarpu jo drabužių dydis yra „L“.

Palatose ir kamerose buvo tarakonų ir graužikų, lovų čiužiniuose buvo parazitų, dėl to pareiškėjas negalėjo užmigti. Tualetas atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jame įrengtos 2 vietos, unitazų nėra – tik skylės grindyse, durų nėra, todėl tualetu gali naudotis visi Infekcinio skyriaus pacientai; vanduo tualete paprastai nenusileisdavo arba nusileisdavo labai blogai, o tualetinis popierius nebuvo išduodamas. Prausyklos įrengtos atskirose patalpose, jose įrengta nedaug prausimosi vietų, prausyklose surūdijęs paviršius, karšto vandens nebuvo, o vienai palatai per dieną buvo skiriamas vienas kibiras šilto vandens.

Dušu galima buvo naudotis kartą per savaitę nuo 10.00 val. iki 10.30 val., duše įrengti keli purkštuvai, dušas skirtas visiems skyriaus pacientams. Maisto energetinė vertė buvo 1 500 kcal–1 600 kcal, o pareiškėjo ūgis yra 1,88 m, svoris – 88 kg, jis kasdien sportuoja, o giminės ir artimieji neturėjo teisės perduoti maisto. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas – apie 35 m2, vienu metu kiemeliu naudojosi 12 asmenų. Be to, kamerų tipo palatoje Nr. 1 visi kiti asmenys rūkė (per parą surūkydavo 10–15 cigarečių), o LAVL nėra gyvenamųjų patalpų nerūkantiems.

Pasivaikščiojimo kiemelio plotas mažas, o 1 val. pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3] išaiškinimui (toliau – ir [CPT/Inf (92) 3] išaiškinimas) ir pagal EŽTT praktiką Konvencijos 3 straipsniui.

Pareiškėjo teigimu, neapsikentęs nurodytų laikymo sąlygų, jis iškvietė pareigūną ir prašė iškviesti slaugytoją ar gydytoją, kad skirtų pareiškėjui raminamųjų vaistų, tačiau pareigūnai pasityčiojo ir pažemino jį kitų asmenų akivaizdoje, dėl šios priežasties pareiškėjas susižalojo ranką skutimosi peiliuku ir užkimšęs tualetą paliko bėgti vandenį. Patvinus koridoriui, pareigūnai užsuko bendrą vandens čiaupą. Slaugytojai sutvarsčius pareiškėjo ranką, pareigūnai jį sumušė, uždarė į baudos izoliatorių; tai pareiškėjas suprato atgavęs sąmonę, o įvykis buvo 2015 m. vasario 5 d. Baudos izoliatoriaus plotas – 6 kv. m, jame pareiškėjas buvo vienas, tačiau jame įrengti 4 gultai, o stalo, kėdės, spintos, spintelės nebuvo. Baudos izoliatoriuje buvo tualetas be unitazo, tik skylė grindyse, sanitarinė patalpa neatitverta nuo bendros erdvės siena; pareiškėjas negalėjo nuleisti vandens, nes vandens nuleidimo rankenėlė buvo paimta; be to, nebuvo ventiliacijos, tualetinis popierius nebuvo išduodamas. Baudos izoliatoriuje sienos, lubos ir grindys avarinės ir antisanitarinės būklės, sienos šlapios, langas nevalytas, natūralios dienos šviesos geriausiu atveju patekdavo 1 lx, buvo tik naktinė apšvieta. Ventiliacijos nebuvo, todėl oras patekdavo tik pro maitinimo langelį duryse, trūko oro, temperatūra buvo apie 15 laipsnių šilumos. Baudos izoliatoriuje buvo tarakonų ir graužikų, čiužinyje buvo parazitų, dėl to pareiškėjas negalėjo užmigti, o nuo 6.00 val. iki 22.00 val. čiužinys buvo atimamas.

Pažymėjo, kad kamerų tipo palatose buvo draudžiama turėti muzikos grotuvus, kompiuterius, virdulius. Pareiškėjui buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai su žmona, dėl to nutrūko pareiškėjo socialiniai ryšiai, o socialinė reintegracija tapo sudėtingesnė, be to, jam nei karto neleista išvykti namo. LAVL pastato konstrukcijoje yra asbesto: stogas yra iš šiferio, asbesto yra ir sienoje, kanalizacijoje; asbestas sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai, kiekvieną dieną ją žalojo. LAVL pareigūnai atsisakė priimti pareiškėjo prašymus ir juos registruoti, atsisakė siųsti prašymus kitiems viešojo administravimo subjektams, grasino, kad pareiškėjas nebus gydomas, gaus nuobaudą, jeigu skųsis dėl nežmoniškų sąlygų LAVL. Ligoninės administracija teikė melagingą ir netikslią informaciją apie kartu su pareiškėju buvusius asmenis.

Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi Konvencijos 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, EŽTT praktika tokio pobūdžio bylose.

Pareiškėjo teigimu, anksčiau kreiptis į teismą jis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo neišversti į lietuvių kalbą, o pareiškėjas nemoka prancūzų kalbos, su šio teismo sprendimais pareiškėjas susipažinęs tik iš nuogirdų, todėl ilgą laiką negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos. Be to, LAVL pareigūnai grasino pareiškėjui, kad jeigu kreipsis su skundu į teismą dėl laikymo sąlygų LAVL, jam nebus suteikiama sveikatos priežiūra, pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos, bus pavesta neatlygintinai plauti sanitarinius mazgus, jis nebus lygtinai išleistas į laisvę, bus perkeltas į kitą gyvenamąją kamerą, kur bus žeminamas.

Pareiškėjas pateiktame atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodė, kad LAVL atsiliepime pateikia melagingą informaciją, siekdama suklaidinti teismą: nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 22 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24 buvo ne 8, o 9 lovos; LAVL šiurkščiai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl minimalus vidutinio vienam asmeniui tenkančio ploto, o per mažas plotas neretai yra konfliktų priežastis, jų metu kyla emocinė įtampa, depresija; kamerose trūksta būtino inventoriaus. LAVL išduotas higienos pasas negali būti pripažintas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu higienos normų laikymąsi, jis negali atitikti tikrovės, nes pastatas senas, tai lemia, kad antisanitarinės patalpų sąlygos – neatsiejama LAVL dalis; LAVL pacientų maudymąsi organizuoja pažeidžiant HN 76:2010 40 punkto reikalavimus; buvo pažeidžiamas ir HN 76:2010 64 punktas, kadangi lovos skalbiniai ir rūbai kas savaitę nebuvo skalbiami, pareiškėjas buvo priverstas pats skalbti rūbus kameroje ar palatoje; LAVL nepaisė ir pažeidinėjo HN 76:2010 39.3, 54, 60, 65 ir 66 punktų reikalavimus; pagal HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau visą laiką patalpose, kuriose gydytas pareiškėjas, buvo pelėsis, dėl ko galėjo išsivystyti plaučių liga; pareiškėjas visą laiką buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, nes rūkantys asmenys neatskiriami nuo nerūkančiųjų, o kadangi LAVL nesudaro rūkantiems asmenims sąlygų rūkyti atskirai, žalojama nerūkančiųjų sveikata, be to, pasyvus rūkymas daug žalingesnis negu aktyvus rūkymas; pareiškėjas prašo priteisti už 34 paras – 6 800 Eur neturtinės žalos, o už smurtą, panaudotą prieš pareiškėją – 30 100 Eur, iš viso 36 900 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas LAVL gydytas: nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 26 d. Infekcinio skyriaus palatoje Nr. 2 (palata panaikinta); nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. vasario 7 d. Infekcinio skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 1 (palata panaikinta); nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 22 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24 (plotas – 21,25 kv. m, 8 lovos); nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 17 (plotas – 7,33 kv. m, 4 lovos); nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 21 d. Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 9 (plotas – 15,51 kv. m, 6 lovos). Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / ar suimtųjų, LAVL nefiksuojama, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja; todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti nėra galimybės. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas, pagal kurį vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą ir LAVL darbuotojai šio principo laikosi imperatyviai.

LAVL apgyvendinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), PĮ taisyklės, BVK, taip pat Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas bei kiti sveikatos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. LAVL teikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos, jų teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas, teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę bei tinkamą nepertraukiamą gydymą. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, kuriems šios paslaugos reikalingos. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti pažeistos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Be to, LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, nustatytus BVK ir Įstatyme, be to, privalo laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.

Pažymėjo, kad LAVL vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir PĮ įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kuriose nenustatyta, kokie baldai turi būti įrengti pataisos įstaigos gyvenamojoje patalpoje. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas. Pagal paminėtų taisyklių 16.5. punktą, rengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, joje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodytoje nuostatoje taip pat nenustatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Unitazo uždengimas nenustatytas ir HN 76:2010. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimo. Visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normai ar normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami per trumpiausius terminus, kiekvienais metais visos šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL panaudojamos ir gydomųjų skyrių patalpos nuolatos remontuojamos. Vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje, žiemos metu lango rėmas įdedamas tam, kad būtų užtikrinta šiluma patalpoje. Pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kiekvienoje kameroje yra langai ir ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje.

LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, šie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau; visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakyme Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir HN 47-1:2012) reikalavimus, atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. LAVL pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis PĮ taisyklių 258 punktu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Karštas vanduo nuolat tiekiamas į dušo patalpas. Pagal PĮ taisyklių 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę, pagal HN 76:2010 67 punktą lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami, atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę. LAVL yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone.

Atsakovas taip pat nurodė, kad LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą, kuris patvirtina, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja dieninės šviesos išjungimo ir / ar įjungimo, vadovaujamasi visuomenėje priimtomis ir visiems suprantamomis elgesio normomis. Natūrali šviesa ir / ar apšvietimas yra užtikrinamas per kameroje esanti langą arba langus. Šviesiu paros metu, esant pakankamam natūraliam apšvietimui, dieninis apšvietimas režiminio korpuso kamerų tipo palatose išjungiamas, tačiau esant pacientų prašymui, dieninė šviesa paliekama.

Atsakovas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 19 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru; pagal HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, pagal H 76:2010 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tokio pobūdžio informacija iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas TKĮ draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti iškabinta LAVL, administracija tinkamai pasirūpino minėto draudimo įgyvendinimu. Remiantis administracinių teismų praktika, LAVL pakankamais būdais ir (arba) priemonėmis užtikrina TKĮ įgyvendinimą. Bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Atsižvelgiant į LAVL tikslinę paskirtį, t. y. asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, LAVL privalo vykdyti TKĮ, kuriame, be kita ko, nenustatyta galimybė skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, taip pat nėra nuostatų dėl specialių rūkymo vietų, kadangi TKĮ draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose.

LAVL nuteistiesiems suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. LAVL paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas suimtiesiems ir nuteistiesiems, t. y. LAVL teikia pirmenybę pacientų gydymui, todėl pasivaikščioti pacientai vedami po gydytojų vizitacijų, medikamentų išdavimo ir kitų nustatytų medicinos procedūrų. Minėtos medicininės paslaugos gali užtrukti iki vakaro, todėl pasivaikščioti pacientai vedami pagal galimybę, t. y. pasivaikščiojimas vyksta visą dieną. LAVL yra tik 2 jos pasivaikščiojimo kiemeliai, taip pat naudojamasi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kiemeliais. LAVL personalas pacientus veda pasivaikščioti po to, kai jais pasinaudoja Lukiškių TI-K suimtieji ir (arba) nuteistieji. Taip pat pažymėjo, kad pagal PĮ įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.8 punktą elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu, kameros sienose ir lubose, kameroje ir koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais galima būtų valdyti naktinio, dieninio apšvietimo veikimą ir elektros energijos tiekimą į kamerą. Visose kamerose ir kamerų tipo palatose įrengti elektros lizdai, išskyrus Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatas, dėl pačių nuteistųjų / suimtųjų saugumo.

Atsakovas nurodė, kad asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis bei Įstatymo 44 straipsnio 5 dalis. Pareiškėjui maitinimas buvo organizuojamas ir tiekiamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, valgiaraštis patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakyme Nr. V-138 (su pakeitimais) „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai kilusių pasekmių, kurių pagrindu pareiškėjas grindžia neturtinės žalo kilimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma. Be to, pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu 2015 m. rugsėjo 27 d., praėjus beveik 3 ir mažiau metų nuo tariamai kilusios ir / ar patirtos žalos, todėl remiantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, šiuo atveju yra suėjęs ieškinio senaties terminas (1 gydymosi laikotarpiu), todėl LAVL prašo minėto laikotarpio reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 260 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiais: nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 26 d. Infekcinio skyriaus palatoje Nr. 2; nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. vasario 7 d. Infekcinio skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 1; nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 22 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24; nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 17 ir nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 21 d. gydytas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr.

9. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose, be kita ko, nurodyta: 2015 m. birželio 2 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-1359 atlikus operatyviąją tiesioginę valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę nustatyta, kad: LAVL kamera-palata Nr. 9 vėdinama per langą, nepažeidžiant HN 47:2011 47 punkto reikalavimų; kameroje-palatoje Nr. 9 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra santykinė oro drėgmė atitiko HN 47:2011 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakyme Nr. V-1081 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ (toliau – ir HN 42:2009) reikalavimus; kameroje-palatoje Nr. 9 sienų paviršiai greta sanitarinio mazgo buvo nelygūs (vietomis suskilinėję dažai, nubyrėjęs tinkas, nukritusios plytelės), nepritaikyti lengvam valymui ir dezinfekcijai, taigi, neatitiko HN 47-1:2012 114 punkto reikalavimų; kameros-palatos Nr. 9 sanitariniai techniniai įrenginiai (praustuvė, unitazas) buvo susidėvėję, tačiau vizualiai švarūs, techniškai tvarkingi ir atitiko HN 47:2011 38 punkto reikalavimus; duotas nurodymas LAVL administracijai užtikrinti, kad kameroje-palatoje Nr. 9 sienų paviršiai būtų lygūs, pritaikyti lengvam valymui ir dezinfekcijai iki 2015 m. rugsėjo 2 d.; 2015 m. rugpjūčio 19 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-1934 nustatyta, kad: pirmo aukšto duše yra karšto ir šalto vandens tiekimo sistemos, dušai su purkštuvais, dušinėje yra nuolydis į vandens nutekėjimo angą, anga neužsikimšusi, vanduo nuteka, dušinėje sienos ir grindys padengtos keramikinėmis plytelėmis, HN 47:2011 38 punkto pažeidimų nenustatyta;

LAVL skyriams parengti patalpų valymo ir dezinfekcijos planai, atlikti pagrindinio valymo darbai registruojami. Pagal PĮ taisyklių 35 punktą sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės šiuo metu atitinka minėto punkto reikalavimus. PĮ įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nenustatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas; unitazo uždengimo reikalavimas neįtvirtintas ir HN 76:2010.

LAVL pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis PĮ taisyklių 258 punktu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Remiantis LAVL 2015 m. liepos 17 d. pažyma apie kamerų / palatų plotą ir inventorių Nr. BD-983, režiminio korpuso Psichiatrijos kameroje Nr. 9, kurios plotas – 15,51 kv. m, įrengtos 3 dviaukštės lovos, įrengtas atskirtas sanitarinis mazgas, iš baldų yra 1 spintelė (stalų, kėdžių, lentynėlių, pakabų nėra).

LAVL 2012 m. gegužės 30 d. d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-41 su UAB „Švaros etalonas“, pagal kurią ši įmonė įsipareigojo savo priemonėmis teikti skalbimo paslaugas. LAVL 2014 m. sausio 2 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią ši įmonė įsipareigojo savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nurodytų LAVL patalpų priežiūrą.

Teismas, remdamasis kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalo kopija nustatė, kad UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ 2013 metais reguliariai, iš esmės kartą per mėnesį, vykdė LAVL patalpų priežiūrą dėl kenkėjų, naudojo profilaktines priemones, kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) 2013 m. nenustatyta. Remiantis kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalo kopija, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2014 ir 2015 metais reguliariai, kartą per mėnesį, vykdė LAVL patalpų priežiūrą dėl kenkėjų, naudojo profilaktines priemones, kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) 2014 ir 2015 metais nenustatyta.

Teismas, remdamasis CK normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimą, teismų suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL buvo iš viso 36 paras. Kadangi pareiga pateikti įrodymus, kiek žmonių tuo metu buvo minėtose palatose, šio tipo bylose tenka LAVL administracijai, tai, jai šios pareigos neįvykdžius, teismas konstatavo, kad šioje įstaigoje buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkto (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) reikalavimai. Pabrėžė, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, o motyvai, kad LAVL nėra kalta dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. rugsėjo 29 d., o atsakovas šioje administracinėje byloje prašo taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, t. y. pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų senaties terminas. Nors teismas konstatavo, kad nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 26 d. pareiškėjas buvo laikomas LAVL pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau šiems reikalavimams dėl žalos priteisimo taikė senaties terminą ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo laikotarpiu atmetė. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas už 29 paras netinkamo laikymo LAVL.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, vertino ir kitus pareiškėjo skunde nurodytus teisės aktų ir higienos normų reikalavimų pažeidimus, susijusius su kamerų vėdinimu, apšvieta, drėgme, oro temperatūra, baldų nebuvimu, rūkymu, tačiau atsakovo neteisėtų veiksmų dėl to nenustatė. Pareiškėjo nusiskundimus dėl maisto davinio taip pat pripažino nepagrįstais. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (pareiškėjas A. L. LAVL 29 paras buvo laikomas netinkamai), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę itin ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, į atsakovo pastangas užtikrinti pareiškėjui tinkamas kalinimo sąlygas, taip pat įvertinęs kompleksiškai visus pažeidimus (be kita ko, kamerų būklę, kuri nėra tinkama), liudytojų paaiškinimus apie sąlygas, pareiškėjui padarytą neturtinę žalą vertino 260 eurų, kuriuos priteisė iš atsakovo, atstovaujamo LAVL. Teismas akcentavo, kad vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, kurioje už 169 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1 500 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 260 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Taip pat teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo dėl prieš jį panaudotą smurtą vertino kaip nepagrįstą, kadangi jis grindžiamas tik pareiškėjo teiginiais. Teismas, būdamas aktyvus, išsireikalavo visą medžiagą, tačiau jokių duomenų apie prieš pareiškėją panaudotą smurtą byloje nepateikta.

III. Pareiškėjas A. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne visas bylos aplinkybes ištyrė objektyviai, todėl teismo sprendimas nėra teisingas. Taip pat teismas nepagrįstai reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 26 d. taikė ieškinio senaties terminą ir skundą šioje dalyje atmetė. Senaties terminas šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi Konvencija jo nenustato, todėl ir dėl to teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Pažymi, kad LAVL išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro higienos pasas nėra tinkamas įrodymas, todėl prašo juo nesivadovauti. Akcentuoja, kad priteista neturtinės žalos suma nėra pakankama patirtiems išgyvenimams kompensuoti. Teismas taip pat nepagrįstai nepripažino, kad LAVL smurto pareiškėjo atžvilgiu nenaudojo.

Atsakovas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų argumentų ar motyvų, dėl ko nesutinka su teismo sprendimu. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas objektyviai neįvertino bei teisingai neišnagrinėjo bylos aplinkybių. Atsakovo teigimu, teismas objektyviai ir išsamiai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, įvertino byloje pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų laikymo sąlygų, laikotarpiais nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 26 d., nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. vasario 7 d., nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 22 d., nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. ir nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 21 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde prašė teismo priteisti jam 36 900 Eur neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Ligoninės neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų laikotarpiais, kuomet jis buvo gydomas LAVL, bei smurto panaudojimo pareiškėjo atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas tinkamas laikymo Ligoninėje sąlygas buvo pažeista dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neužtikrinimo, netinkamų palatų, kamerų būklės, nenustatė pažeidimų dėl kamerų apšvietimo, ventiliacijos, drėgmės, oro temperatūros, rūkymo, maisto davinio, todėl priteisė pareiškėjui 260 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas neobjektyviai įvertino jo laikymo Ligoninėje sąlygas, nepagrįstai taikė ieškinio senatį laikotarpiui nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 26 d., priteisė neturtinės žalos atlyginimo sumą, kuri nekompensuoja jo patirtų išgyvenimų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų LAVL veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, Higienos normos reikalavimų, be kita ko ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 26 d. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. rugsėjo 29 d. (b. l. 14). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 26 d., prašė taikyti ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. rugsėjo 29 d., priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nėra svarbios, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 26 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą ir higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 26 d.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Ligoninės veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus palatos, kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei higienos reikalavimų, drėgmės, šildymo, ventiliacijos, apšvietimo neužtikrinimo, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo bei nepakankamo maisto davinio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad Ligoninė neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto minimalaus palatos, kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nesant įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jas vertino pareiškėjo naudai. Teismas pagrįstai pareiškėjo nusiskundimus dėl drėgmės, šildymo, ventiliacijos, apšvietimo neužtikrinimo kamerose ir palatose, nepakankamo maisto davinio bei rūkymo pripažino nepagrįstais. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kokias aplinkybes bei įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai ar apskritai jų nevertino, kadangi iš teismo sprendimo motyvų matyti, jog buvo įvertintos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės ir pažeidimai, taip pat į juos buvo atsižvelgta nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad teismas neteisingai nustatė dienų, kuomet pareiškėjas buvo gydomas LAVL, skaičių.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas: nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. vasario 7 d. (8 dienas), nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 22 d. (7 dienas), nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. (8 dienas) ir nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 21 d. (8 dienas), iš viso ginčijamu laikotarpiu pareiškėjas LAVL buvo gydomas 31 dieną, o ne 29 dienas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgusi į nagrinėjamu atveju keliamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad LAVL neužtikrino teisės aktuose nustatytų laikymo sąlygų, pagrįstai pareiškėjo teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų, atsakovui nepateikus duomenų apie kamerose laikytų asmenų skaičių, laikė įrodytais, ir pagrįstai pripažino, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas ir dėl to pareiškėjas patyrė žalą.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nepagrįstai nevertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas pakankamai trumpą laiką (iš viso su pertraukomis 31 dieną), jokių duomenų apie tai, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, taip pat tai būtų turėję neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, byloje nėra, jų nepateikė ir pareiškėjas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl ploto kameroje trūkumo, kitų nurodytų ir teismo pripažintų pagrįstais pažeidimų, su skundais kreipėsi į LAVL administraciją. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie smurto prieš jį naudojimą, todėl teismas pagrįstai juos atmetė kaip neįrodytus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę, nesant duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, sprendžia, kad pareiškėjui padaryta žala nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 36 900 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, taip pat įvertinusi tai, kad pareiškėjas ne 29, bet 31 dieną buvo laikomas LAVL teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, taip pat buvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pakankama, todėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos sumą padidina iki 350 Eur.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. L. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė