2021-10-27 Nr. AB-22647-3-62-3-02333-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-918-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02333-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovas) 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir atsakovo atstovas, Pravieniškių PN-AK) buvo laikomas nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kambariuose buvo iki 21 nuteistojo, baldai užima didelį kambario plotą: juose yra iki 10 dviejų aukštų lovų, vienas arba du stalai, nuo 20 iki 21 spintelių daiktams susidėti, nuo vienos iki dviejų spintų rūbams susidėti, nuo dviejų iki septynių kėdžių.

Pareiškėjui laisvai judėti teko 1,52 kv. m ploto. Karantino, kamerų tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, iškviesti budintį pareigūną, jei kiltų grėsmė sveikatai dėl fizinio smurto. Dušo patalpa yra už 300 metrų nuo gyvenamosios patalpos ir tą atstumą reikėdavo eiti žiemą, o pačioje dušo patalpoje įrengta 10 vnt. purkštuvų be pertvarų. Maudantis vienam asmeniui tenka apie 2 kv. m asmeninės erdvės ir tai labai mažas plotas. Nesant dušo patalpoje pertvarų, maudantis jį galėjo stebėti kiti asmenys, tuo buvo pažeistas privatumas.

Neužtikrintos sąlygos privatumui naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, visose patalpose tualetai yra skylės grindyse, kurios nuo kitų esančių kabinų atskirtos skardine siena. Savaitgaliais į pasivaikščiojimo kiemelį būdavo išvedami keturi būriai (apie 350 asmenų). Vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje tenka apie 1,5 kv. m ploto ir asmenys kiemelyje ne vaikšto, o stovi arba sėdi. Pataisos įstaigos pirmojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelyje yra įrengtas vienas kompleksinis sporto inventorius, kuriuo gali mankštintis 3 asmenys, o kiti nespėja juo pasinaudoti.

Ant pirmojo gyvenamojo korpuso langų uždėtos smulkios metalinės grotos, per kurias į gyvenamąsias patalpas nepatenka dienos šviesa ir grynas oras, dėl to gyvenamosiose patalpose drėgna, laikosi pelėsis, nedžiūsta rūbai. Įrengti 5 taksofono aparatai, o jais naudojasi apie 1 000 nuteistųjų. Neįmanoma naudotis taksofono aparatais ir pabendrauti su šeimos nariais bei giminaičiais, nes prie jų vaikšto kiti nuteistieji ir pareigūnai, kurie klausosi asmeninių pokalbių. Dėl per mažo taksofono aparatų skaičiaus kartais nesulaukdavo savo eilės paskambinti artimiesiems. 3 būryje nebuvo laisvalaikio kambario, neturėjo vietos žaisti stalo žaidimus, skaityti knygas, bendrauti tarpusavyje.

Dėl atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. fizines ir vidines kančias, išgyvenimus, emocinę bei dvasinę depresiją, tapo grubus, užsidaręs.

3. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime prašė skundą atmesti. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas, koks šių patalpų plotas, kiek jose įrengta miegamųjų vietų. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis ir galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių. Gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turėjo valyti patys nuteistieji. Pataisos įstaiga užtikrina tinkamą patalpų būklę, teisės aktai nenumato pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimo lengvajai ir paprastajai priskirtų nuteistųjų grupėms, o iškvietimo mygtukai karantino patalpose laikinai neveikė. Teisės aktai nenumato būriuose įrengti prausyklų, dušų sienelių vietų atskyrimo, nes toks reikalavimas taikomas tik kamerų tipo patalpų dušinėms. Pataisos įstaigos antrajame ir pirmajame sektoriuose nuteistieji turi galimybę pasinaudoti būrių teritorijose įrengtomis sporto aikštelėmis (futbolo, krepšinio, tinklinio, svorių kilnojimo) pagal numatytą būrių naudojimosi aikštelėmis grafiką, o būrių lokaliniuose sektoriuose įrengti suoliukai. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kurie iš lauko pusės apsaugoti grotomis. Pataisos įstaigos antrajame sektoriuje 3, 1 būriuose ir pirmojo sektoriaus 8 būryje poilsio kambariai nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Pirmajame ir antrajame sektoriuose įrengtos bendros bibliotekos. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareigūnai būtų netinkamai atlikę pareigas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjęs, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigos bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, įvertinęs byloje esančius duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei jį apskaičiavęs gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, darė išvadą, kad gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta.

6. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl baldų užimamo ploto, nes nenustatė teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo.

7. Dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, teismas aptarė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 7.6 punktą ir nurodė, jog skylės grindyse, kaip nurodo pareiškėjas, neprieštarauja teisės aktų reikalavimams ir neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo įrengti sėdimą unitazą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė, jo nuomone, privatumo pažeidimas naudojantis sanitariniu mazgu ar kitais sanitariniais įrenginiais, pats teigė, kad tualetai nuo kitų esančių kabinų atskirti skardine siena. Teismas vertino, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos. Teismas iš bylos duomenų nenustatė, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo pretenzijas dėl drėgmės ir pelėsio gyvenamosiose patalpose, ko pasėkoje nedžiūsta rūbai, vertino atsakovo atstovo pateiktus dokumentus, aptarė teisės aktų reikalavimus ir nurodė, jog byloje nėra duomenų apie drėgmę pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, apie tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nėra pateikęs NVSC atliktų patikrinimų aktų, tačiau vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje išaiškinta, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovo atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar panašiai) ir negali pateikti. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas galėjo atidaryti langą ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę patalpoje, teismas darė išvadą, jog toks gyvenamųjų patalpų vėdinimas atitinka teisinį reglamentavimą. Teismas sprendė, jog pareiškėjas skunde tik deklaratyviai konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas gyvenamosiose patalpose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

9. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl ant pirmojo gyvenamojo korpuso langų uždėtų grotų, priėjęs prie išvados, jog toks grotų iš lauko pusės įrengimas atitinka Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus.

10. Dėl 3 būryje pirmajame gyvenamajame korpuse neįrengto laisvalaikio kambario, teismas aptarė Taisyklių 8.7 punktą, nurodė, kad atsakovo atstovas neneigia, jog antrajame sektoriuje 3, 1 būriuose ir pirmojo sektoriaus 8 būryje poilsio kambariai nėra įrengti, todėl šiuo atveju konstatavo neteisėti atsakovo atstovo veiksmus dėl laisvalaikio kambario neįrengimo. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl laisvalaikio kambario neįrengimo pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentus dėl šių aplinkybių atmetė.

11. Dėl pasivaikščiojimo kiemelio, teismas aptarė Taisyklių 18 punktą ir pažymėjo, jog jis nenustato pasivaikščiojimo kiemo dydžio, teisės aktai nereglamentuoja vienam asmeniui tenkančio pataisos namuose įrengtų pasivaikščiojimo kiemų ploto. Iš byloje esančių duomenų teismas sprendė, kad pareiškėjas tam tikromis valandomis, kurios pateko į laisvalaikiui skirtą laiką, turėjo galimybę išeiti pasivaikščioti į kiemą, galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankytis sporto aikštynuose, salėse, bendruose masiniuose renginiuose. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog jo teisė pasivaikščioti iš viso nebuvo užtikrinta. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada jam vaikščiojant pasivaikščiojimo kiemas buvo perpildytas, tai, kad pareiškėjas buvo išleidžiamas pasivaikščioti dienotvarkėje nustatytu laiku, tai, jog teisės normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemo dydžio, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus šiuo aspektu.

12. Dėl dušo patalpos įrengimo ir privatumo jame, teismas vadovavosi atsakovo atstovo paaiškinimais, jog nuo 2017 m. birželio 7 d. nuteistųjų gyvenamos ir bendro naudojimo patalpos baldais ir kitu inventoriumi aprūpinamos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ reikalavimais, jog atsakovo atstovas neturi prievolės įrengti matomumą ribojančias sieneles prausyklų patalpose, Taisyklės nenumato būriuose įrengtų prausyklų, dušų sietelių vietų atskyrimo. Toks reikalavimas taikomas tik kamerų tipo patalpų dušinėms. Karantino patalpos dušas įrengtas atskiroje patalpoje, atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis. Teismas pažymėjo, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinės patalpas visiškai atskirti (izoliuoti ar įrengti kabinas), taip pat įrengti atskiras persirengimo patalpas, todėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatavo. Teismas atmeta šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

13. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl nesaugios aplinkos (šiferinių stogų buvimo), nes pareiškėjas nenurodė aplinkybių, jog asbesto gaminiai būtų ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, t. y. būtų vykdomi tokie darbai. Teismas sprendė, kad šiferinių stogų danga, turinti asbesto, nebuvo laužoma ir asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskyrė ir nekėlė pavojaus sveikatai. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad asmens sveikatos istorijos nuoraše nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo lemti asbesto dulkių sukeltos ligos ir kad jam buvo diagnozuotos tokios ligos.

14. Dėl signalizacijos mygtuko teismas iš bylos duomenų nustatė, kad antrojo sektoriaus karantino patalpose iškvietimo sistema sumontuota, bet ginčo laikotarpiu iškvietimo mygtukai laikinai neveikė. Teismas sprendė, kad Pravieniškių PN-AK iš dalies nesilaikė šio reikalavimo. Vadovaudamasis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, atsižvelgęs, kad pareiškėjas nepateikė argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos, teismas atmetė šį pareiškėjo teiginį.

15. Dėl taksofono aparatų, teismas aptarė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnio 1–2 dalis ir nurodė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu. Teismas nenustatė pagrindo teigti, jog aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, jog jo pokalbius girdėdavo kiti asmenys (tiek pareigūnai, tiek kiti nuteistieji) ir dėl to jis patyrė išgyvenimus, pripažino hipotetiniais. Pažymėjęs, kad teisinis reglamentavimas įpareigoja pataisos namų administraciją laikytis eilės tvarkos suteikiant galimybę skambinti telefonu, taip pat numato pareigą stebėti nuteistuosius, besinaudojančius teise paskambinti, o nustačius pažeidimą, jo pokalbį nutraukti, teismas Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų nekonstatavo.

16. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, į psichologus nesikreipė. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, teismas sprendė, jog negalima konstatuoti, kad dėl kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygų pareiškėjas patyrė skunde nurodytus nepatogumus. Teismas nepripažino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nesant duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Nenustatęs žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas nusprendė, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. 17. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti ir priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

18. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. Teismo sprendimas nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, subjektyvus, šališkas, neišnagrinėtos faktinės aplinkybės, jis prieštarauja teisingumo principui, lygiateisiškumui, neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos bei LVAT praktikos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo.

18.2. Teismas priėmė diskriminacinį sprendimą nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo, juolab, kad atsakovo atstovas pareiškėjo teises pažeidė veikdamas sąmoninga tyčia. Nesudarius tinkamų kalinimo sąlygų, varžant pareiškėjo teises, nesistengiant pašalinti trūkumų, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 21, 29 straipsniai ir Konvencijos 14 straipsnis.

18.3. Padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta priteisiant pakankamo, pareiškėjo prašomo dydžio piniginę kompensaciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). EŽTT priteisia gerokai didesnį neturtinės žalos atlyginimą kitiems nuteistiesiems, todėl atsižvelgiant į ta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo tokios pačios ir panašios, jam taip pat turi būti priteistas prašomas neturtinės žalos atlyginimas.

19. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas skunde nurodė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus ir nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių svarių argumentų dėl ko teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl kurių nors jo skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu, nenurodė, jog teismas būtų pažeidęs kokias nors proceso ar materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes nenustatė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, valdžios institucijos (Pravieniškių PN-AK) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, subjektyvus, šališkas, priimtas neatsižvelgus į bylos faktinės aplinkybės, nepagrįstai pareiškėjui buvo perkelta įrodinėjimo našta. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas diskriminuojantis, prieštarauja teisingumo principui, lygiateisiškumui, neatitinka EŽTT praktikos, todėl turi būti panaikintas, o pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, kuriame, be kita ko, teigiama, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, priimtas neatsižvelgus į bylos faktines aplinkybes, akcentuotina, kad pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos nepagrįstomis.

25. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03); 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93).

26. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas, siekdamas paneigti pareiškėjo pretenzijas dėl jam neužtikrintų kalinimo sąlygų pateikė paaiškinimus bei kitus įvairaus pobūdžio rašytinius įrodymus, pareiškėjui buvo išsiųsta atsakovo atstovo atsiliepimo kopija (b. l. 80–81), pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą, tačiau jokių papildomų dokumentų išreikalauti neprašė, todėl pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo pateiktus duomenis vertino kartu su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017; kt.).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentus, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų (iš jų ir pareiškėjo paaiškinimų) vertinimu. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi pirmiau aptartų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumą, vertino pareiškėjo skunde ir atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus bei pagrįstai nepripažino pareiškėjo pretenzijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų (neužtikrinto gyvenamojo ploto, neįrengtų aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtukų, pažeisto privatumo, netinkamai įrengtų sanitarinių įrenginių, teisės aktų reikalavimų neatitinkančio pasivaikščiojimo kiemelio, prastos ventiliacijos, grotų ant langų, neįrengto laisvalaikio kambario, per mažo taksofonų kiekio bei privatumo naudojantis jais neužtikrinimo) įrodytomis. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas ar į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų ar prašymais jais pagerinti.

28. Įrodymų vertinimo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

29. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais.

30. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl subjektyvaus, šališko teismo sprendimo, pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo subjektyvus ar šališkas.

31. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaravimu teisingumo principui, lygiateisiškumui, neatitiktimi EŽTT praktikai, Konstitucijos 18, 21, 29 straipsnių ir Konvencijos 14 straipsnio pažeidimu, vertintini kaip deklaratyvūs ir abstraktaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo kitaip įvertinti pirmosios instancijos teismo išvadų ir konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

32. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus ir nepažeidus jo teisių, nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

33. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė