2013-10-16 Nr. AB-6294-3-61-3-00997-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2150/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00997-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. balandžio 2 d. kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio mėnesio iki teismo sprendimo įvykdymo dienos dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; 2) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 934,85 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 1D-3012(11).

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2011 m. balandžio mėnesio sprendimu pareiškėjui paskirta 574,85 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, taip pat nustatytas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas 360 Lt. Tačiau pareiškėjui buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, perskaičiuota pagal Laikinąjį įstatymą. Pareiškėjas įsitikinęs, kad jo valstybinė pensija buvo sumažinta neteisėtai, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu teisiniu reguliavimu, todėl turi būti jam grąžinta.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 12–13) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo ir yra perskaičiuojama bei mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Todėl Vidaus reikalų ministerijos atsakymas pareiškėjui ir atitinkami veiksmai, susiję su pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka sumažintos valstybinės pensijos mokėjimu, yra teisėti, nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 27–29) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl sumažintos jo valstybinės pensijos. Teismas nustatė, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 11SP-1869 nuo 2011 m. balandžio 27 d. paskirta 574,85 Lt pareigūno valstybinė pensija. Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktą 2013 m. kovo 19 d. pažymą Nr. 11PP(P)-2045, pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Pareiškėjas 2013 m. kovo 8 d. prašymu (Vidaus reikalų ministerijoje gautas 2013 m. kovo 12 d., reg.

Nr. 1P-412) kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas paaiškinti dėl valstybinių pensijų mokėjimo reglamentavimo bei grąžinti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Atsakovas 2013 m. kovo 20 d. rašte Nr. 1D-3012(11) paaiškino pareiškėjui, kad jo pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kaip konkrečiai buvo pritaikyta minėta įstatymo nuostata ir perskaičiuota pareiškėjo pensija. Taip pat paaiškino pareiškėjui, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Nurodė, kad valstybinių pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., Laikinasis įstatymas nenustato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, todėl nėra pagrindo išmokėti nepriemoką. Remiantis byloje surinktais įrodymais, pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui taikė Laikinąjį įstatymą ir valstybinę pensiją perskaičiavo vadovaudamasi šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi.

Teismui nėra pagrindo abejoti, kad atsakovas pareiškėjo pensiją perskaičiavo neteisingai. Valstybinių pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vidaus reikalų ministerija, toliau apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui pensiją, vadovaujasi galiojančia teisės norma, dėl kurios konstitucingumo pasisakė Konstitucinis Teismas. Todėl nėra teisinio pagrindo priteisti iš atsakovo pareiškėjo prašomą valstybinės pensijos nepriemoką, įpareigoti atsakovą toliau mokėti paskirtą valstybinę pensiją ir panaikinti skundžiamą Vidaus reikalų ministerijos sprendimą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 36–38) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio pensiją. Asmenys, kuriems buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, turi teisę į tokio dydžio išmokas, kokios buvo paskirtos ir mokamos. Taigi įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, Konstitucinio Teismo doktriną, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 42–43) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pagrįstumo.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau Konstitucinio Teismo taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 procentų), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Todėl Vilniaus apygardos administraciniam teismui nekilo pareiga priteisti pareiškėjui susidariusio skirtumo. Dėl tų pačių priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti pareiškėjui visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kurios dydis yra laikinai apribotas remiantis Konstitucijai neprieštaraujančia Laikinojo įstatymo norma.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų, leidžiančių panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius