2013-12-03 Nr. BB-2373-1-36-1-00154-2012-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-527/2013

Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00154-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.26.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio l dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. BK 66 straipsnio pagrindu į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. gegužės 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 23 d. nutartimi nuteistojo L. G. apeliacinis skundas atmestas.

Pirmiau nurodytu nuosprendžiu taip pat nuteistas M. B., tačiau dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

L. G. nuteistas už tai, kad kartu su M. B. pažeidė viešąją tvarką: 2012 m. gegužės 15 d., apie 18 val., veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje – prie daugiabučio namo, esančio Kalvarijoje, (duomenys neskelbtini), laiptinės, elgdamiesi ypač įžūliai, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodami nepagarbą nukentėjusiesiems, aplinkiniams ir aplinkai, L. G. tyčia nukreipė daiktą, panašų į pistoletą, į stovinčių S. L., M. R. ir R. R. pusę ir pasakė: „jokių veiksmų“, o M. B. tuo pat metu tyčia kumštimi sudavė S. L. per veidą, padarydamas kraujosruvą kairiojo smilkinio srityje, tai vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir tokiais bendrais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. G. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendį (turėtų būti – nutartį) ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendį (turėtų būti – nutartį) ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, nepašalino visų bylos medžiagoje esančių prieštaravimų, kuriuos aiškino kaltinamojo nenaudai, įrodymus įvertino neobjektyviai ir nevisapusiškai, taip pažeidė BPK 20 straipsnį, dėl to neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė griežtą bausmę; apeliacinės instancijos teismas atsakė į ne visus apeliacinio skundo argumentus. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tas, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais viešosios tvarkos pažeidimo būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti. Kasatorius teigia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis nuosekliai aiškino, jog į jo namus atėjo neblaivus M. B. ir šio prašymu abu kartu automobiliu „Audi A4“ atvyko prie bendrabučio Kalvarijoje, (duomenys neskelbtini); priėję prie laiptinės M. B. nieko nelaukęs smogė ten stovėjusiam vaikinui nežinia už ką; tada jis (L. G.) M. B. iš karto atskyrė nuo S. L. ir jam pasakė: „ką čia darai nesąmones“, gal ir pasakė: „jokių veiksmų“, bet jie buvo skirti M. B.; jis pats niekam nesudavė, nesužalojo, tų žmonių net nepažinojo. Teismai nustatė, kad jis nukreipė daiktą, panašų į pistoletą, į stovinčių S. L., M. R. ir R. R. pusę. Kasatorius teigia, kad jo vaikų žaislai nuolat mėtosi automobilyje, dėl to galėjo būti, kad jis rankoje nešėsi vaikišką spalvotą žaislinį šautuvėlį. Po įvykio praėjus gana trumpam laikotarpiui policijos pareigūnai atliko kratą ir nieko panašaus į ginklą, t. y. žaislinį, muliažinį ar tikrą, nerado.

Kasatorius teigia, kad teismai iš esmės nepašalino visų prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų ir jo bei M. B. parodymų, pripažino, jog šis siekė padėti išvengti atsakomybės L. G., neatkreipdami dėmesio į tai, kad jie buvo sulaikyti iš karto po įvykio, nuvežti į policijos komisariatą, kur visą laiką buvo atskirai ir negalėjo suderinti parodymų. Apklausos metu M. B. parodė, kad: nuvažiavo kartu su L. G. prie bendrabučio, nuėjo prie laiptinės ir jam pasirodė, jog stovintys vaikinai kažką jam pasakė, ir jis vienam iš jų sudavė; jam atrodė, kad telefono neprašė, nes turėjo savo, tačiau tikslių aplinkybių nepamena, nes buvo stipriai girtas; po smūgio L. G. „nutraukė nuo tų vaikų atgal į mašiną“, „Mane nutraukė G. ir rėkė ant manęs, keikėsi“; ką laikė L. G., kai ėjo, nematė, tačiau jo automobilyje buvo visko. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad po įvykio nukentėjusieji iš nuotraukų atpažino tik M. B.. Be to, apklausiamas teisme nukentėjusysis S. L. paaiškino, kad: „Priėjo du vyriškiai, vienas toliau atsistojo, kitas priėjo ir trenkė, aš pasileidau bėgti. Yra čia tie vyriškiai, B. trenkė, o G stovėjo toliau ir laikė rankoj lyg šautuvą ir sakė „jokių veiksmų“, gal juos sakė savo draugui“. Tai rodo, kad patys nukentėjusieji nesuprato, kam šie žodžiai skirti, nors jis (L. G.) tai pasakė, kai M. B. sudavė smūgį S. L.. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusieji savaip suprato situaciją ir ją vertino, gali būti, kad jiems spaudimą padarė Kalvarijos pareigūnai, kurie vis ieško galimybės iškelti jam baudžiamąją bylą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sutinka su teismo išvada, jog L. G. kaltė įrodyta nukentėjusiųjų S. L., M. R. ir R. R., liudytojų S. Z., J. Z. ir R. S. parodymais. Kasatoriaus manymu, įvykio vietoje, be nukentėjusiųjų, nieko nebuvo, dėl to remtis kitų liudytojų parodymais nebuvo jokio pagrindo, nes jie subjektyvūs, surinkti tam, kad galima būtų jį apkaltinti nebūtais dalykais. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės tik pakartojo nuosprendžio motyvus, nekreipė dėmesio į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus bei gynėjo išsakytus prieštaravimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 1, 18 punktai).

Kasatorius nurodo, kad nors apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl bendrininkavimo sudėties ir požymių nebuvimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo jo veiksmų apimties, neatsakė į argumentą, jog jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad M. B. panaudos fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, tarp jų nebuvo susitarimo taip elgtis. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai vienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (kitais asmenimis). Šiuo atveju akivaizdu, kad M. B. veiksmai buvo spontaniški, jis vienas atliko neteisėtus veiksmus, visiškai nepriklausančius nuo kasatoriaus valios, ir susitarimo sutrikdyti viešąją tvarką tarp jų nebuvo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-17-416/2012 priėmė 2012 m. rugpjūčio 8 d. apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo L. G. nuteisė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo dalį neatliktos bausmės pagal Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 27 d. nuosprendį ir galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio faktinio pradėjimo vykdyti dienos; į bausmės laiką BK 66 straipsnio, BPK 141 straipsnio l dalies pagrindu įskaitė ekspertizės įstaigoje išbūtą laiką nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. 2013 m. kovo 27 d. Kauno apygardos teismas panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad priimant Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį jis buvo suimtas teismo salėje ir nuo to laiko iki dabar atlieka bausmę, nes apeliacinės instancijos teismui panaikinus šį nuosprendį jis taip ir nebuvo paleistas į laisvę. Apeliaciniu skundu jis prašė nagrinėjamoje byloje įskaityti suėmimo laiką į bausmės atlikimo laiką, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 10 dalį, 307 straipsnio 1 dalies 4 punktą, atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, kad apeliacinė instancija nesprendžia to klausimo. Įskaičius suėmimo, sulaikymo ir ekspertizės įstaigoje išbūtą laiką pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį, bausmės atlikimo laikas jam sueitų 2013 m. liepos 16 d.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška atsiliepimu į nuteistojo L. G. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad nukentėjusieji nepagrįstai jo veiksmus siekiant atitraukti nuo jų M. B. palaikė grėsme sau bei kad nukentėjusiesiems galėjo daryti įtaką Kalvarijos policijos pareigūnai, siekiantys susidoroti su kasatoriumi. Kasatorius iš esmės ginčija teismų atliktą bylos įrodymų vertinimą, pateikia savo įvykių versiją, tačiau tokie kasacinio skundo argumentai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu L. G. neigė grasinęs ginklu nukentėjusiesiems, o pirmosios instancijos teisme parodė, jog rankoje turėjo žaislinį vaikišką pistoletą, tačiau toliau neigė pasakęs frazę: „jokių veiksmų“. Kasaciniame skunde L. G. jau nurodo, jog ne tik turėjo žaislinį pistoletą, bet ir sakęs šią frazę, tačiau teigia, kad ji buvo adresuota M. B., o ne nukentėjusiesiems. Akivaizdu, kad kasatorius savo parodymus derina prie bylos duomenų, ir todėl teismai pagrįstai nesivadovavo jo parodymais. Nepagrįsti L. G. teiginiai apie tai, kad nukentėjusieji neatpažino jo iš nuotraukų. Pagal nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, jie nepažinojo tik M. B., o kasatorių iš karto įvardijo pavarde, dėl to jo rodyti atpažinti nebuvo pagrindo. Nukentėjusysis S. L. parodė, kad L. G. rankoje laikė daiktą, panašų į pistoletą, ir pasakė: „jokių veiksmų“ dar iki M. B. smūgio nukentėjusiajam. Tą patį nurodė ir kiti nukentėjusieji. Tai, kad nukentėjusieji tikrai palaikė L. G. rankose turėtą daiktą pistoletu, patvirtino ir liudytojos J. Z., parodžiusi, kad su kaimyne būdama (duomenys neskelbtini) namo koridoriuje įbėgęs M. R. pasakė „eikit namo, užsirakinkit, nes L. G. pistoletu švaistosi“, bei R. S., parodžiusi, kad jai kartu su J. Z. būnant bendrabučio koridoriuje atbėgęs vaikinas, vardu M., pasakė eiti į namus ir užsirakinti, nes „G.“ švaistosi su ginklu. Be to, L. G. nepaaiškino, kodėl išleidęs M. B. iš automobilio išlipo kartu su juo ir pasiėmė žaislinį ginklą. Kasatoriaus teiginiai, kad jo ir M. B. susitarimo nebuvo, paremti prielaidomis, jog šis turi būti išankstinis ir būtinai aiškus. Tačiau iš kasatoriaus veiksmų nusikaltimo padarymo metu – ėjimas be priežasties paskui iš automobilio išlipusį M. B., daikto, panašaus į pistoletą, pasiėmimas, skubus M. B. išvežimas iš įvykio vietos – rodo, kad jie veikė bendrai. Dėl to L. G. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio l dalį.

Prokuroras, pasisakydamas dėl kasatoriaus argumento dėl suėmimo pagal kitą baudžiamąją bylą laiko įskaitymo, nurodo, kad 2013 m. sausio 17 d. nuosprendžiu L. G. nuteistas už nusikaltimą, padarytą 2012 m. gegužės 15 d., ir priimant šį nuosprendį Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendis L. G. nebuvo įsiteisėjęs, todėl apylinkės teismas pagrįstai nesprendė bausmių subendrinimo, o kartu ir atliktos bausmės ar suėmimo kitoje byloje įskaitymo į bausmės laiką klausimų. Dėl suėmimo laiko įskaitymo į bausmės atlikimo laiką sprendžia nuosprendį priėmęs teismas BPK 362 straipsnio tvarka, įsiteisėjus teismo nuosprendžiams. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl nuteistojo suėmimo laiko įskaitymo į paskirtą bausmę nenagrinėjo. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka skundžiami tik tie klausimai, kurie buvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Kadangi apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo, be to, suėmimas buvo paskirtas ne kasacine tvarka apskųstoje byloje ir nuosprendžiai nėra subendrinti, tai, prokuroro manymu, šis klausimas turi būti sprendžiamas ne kasacinėje instancijoje, o BPK 362 straipsnio tvarka.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo ir bendrininkavimo

Teismai faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė remdamiesi nukentėjusiųjų S. L., M. R., R. R., iš dalies – liudytojų S. Z., J. Z., R. S. bei pačių nuteistųjų L. G. ir M. B. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais. Teismai pažymėjo, kad netikėti nukentėjusiųjų parodymais nėra jokio pagrindo, nes jie nuoseklūs, sutampantys tarpusavyje, nenustatyta jokių priešiškų santykių tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų. Be to, nukentėjusiųjų parodymus apie L. G. (bei jo bendrininko) veiksmais sukeltus padarinius patvirtino liudytojos S. Z., J. Z. ir R. S., paaiškinusios, kad nukentėjusieji buvo išsigandę, liepė jiems eiti į namus, užsirakinti, nes L. G. pistoletu švaistosi, jos taip pat išsigando, nes tuo metu jų vaikai buvo lauke ir matė L. G. veiksmus su pistoletu.

Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, teismų sprendimuose išsamiai išdėstyti viešosios tvarkos pažeidimo objektyvieji (jis viešoje vietoje (prie daugiabučio gyvenamojo namo laiptinės), veikdamas kartu su M. B., nukreipė daiktą, panašų į pistoletą, į nukentėjusiųjų pusę, pasakydamas: „jokių veiksmų“, o po to M. B. kumščiu sudavė nukentėjusiajam S. L. per veidą, taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą) ir subjektyvieji požymiai (suvokė savo neteisėtų veiksmų pobūdį bei pavojingumą, numatė, kad dėl jo kartu su bendrininku veiksmų gali atsirasti padariniai, ir jų norėjo).

Atmestinas ir kasatoriaus argumentas dėl bendrininkavimo požymių nebuvimo. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu ar pritariamais veiksmais. Apie bendrininkų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes. Teismai nustatė, kad į įvykio vietą atvykę L. G. automobiliu abu nuteistieji, išlipę iš automobilio, nuėjo prie nukentėjusiųjų, ir pirmasis L. G. nukreipė į nukentėjusiuosius daiktą, panašų į pistoletą, pasakė: „jokių veiksmų“, o po šių veiksmų ėjo M. B. veiksmai, suduodant smūgį į veidą nukentėjusiajam S. L.. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms teismai konstatavo, kad nuteistieji veikė kaip bendrininkai, nes bendrais suderintais, vienas po kito einančiais ir pritariančiais vienas kito elgesiui veiksmais buvo sutrikdyta įvykio vietoje buvusių nukentėjusiųjų, taip pat kitų namo gyventojų normali gyvenimo eiga, pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, pažeistos viešo elgesio taisyklės. Kadangi kiekvienas nuteistasis atliko nusikaltimo objektyviuosius požymius sudarančių veiksmų dalį, tai jie abu yra nusikaltimo bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Kai darant nusikalstamą veiką susitarę dalyvauja bent du vykdytojai yra laikoma, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis). Pagal nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant L. G. nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pritaikytas tinkamai.

Dėl suėmimo įskaitymo

Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad į bausmės laiką turėjo būti įskaitytas jo sulaikymo, suėmimo ir ekspertizės įstaigoje pagal kitą baudžiamąją bylą Nr. 1-17-416/2012 (kurioje Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu jis nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams) išbūtas laikas. Priimant skundžiamą 2013 m. sausio 17 d. nuosprendį Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendis L. G. dar nebuvo įsiteisėjęs, todėl teismas pagrįstai nesprendė bausmių subendrinimo bei atliktos bausmės pagal ankstesnį nuosprendį įskaitymo į bausmės laiką klausimų. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nuosprendžiu buvo panaikintas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendis ir L. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Taigi nagrinėjant skundžiamą bylą apeliacine tvarka Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendis buvo panaikintas, dėl to apeliacinės instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo spręsti bausmių, paskirtų pagal du nuosprendžius, subendrinimo klausimo. Apeliacinės instancijos teismas, nenagrinėjęs klausimo dėl nuteistojo L. G. suėmimo pagal kitą baudžiamąją bylą laiko įskaitymo į paskirtą bausmę, įstatymų nuostatų nepažeidė.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, įrodymus įvertino neobjektyviai ir nevisapusiškai, nepašalino prieštaravimų tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų parodymų, taip pažeidė BPK 20 straipsnį. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas, faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi buvo nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Kasatoriaus teiginių, kuriais ginčijamos nustatytos aplinkybės, pateikiant savo įvykio versiją, nėra pagrindo laikyti teisiniais argumentais. Dėl to kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti. Be to, nors kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į ne visus apeliacinio skundo argumentus, tačiau konkrečiai nenurodo, kokie apeliacinio skundo argumentai nebuvo išnagrinėti, dėl to jie taip pat paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo L. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Vytautas Greičius

Albinas Sirvydis