2019-08-14 Nr. AB-15692-3-61-3-02196-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-551-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02196-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. J. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: 1) įpareigoti Utenos žemėtvarką pagal išvadą (2003 m. kovo 13 d. Nr. 4342) mišką 1,5 ha grąžinti žeme ((duomenys neskelbtini), Utenos rajone), besiribojančią su A. J. G. žeme, pagal pridedamą S. suprojektuotą žemę nuomai ar pardavimui; 2) įpareigoti Utenos žemėtvarką grąžinti visą A. G. valdytą ir nusavintą paežerės pievą, liūną ir (duomenys neskelbtini) ežero dalį; 3) įpareigoti Utenos žemėtvarką kompensuoti žemę paimtą kapinėms, naujiems keliams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. J. G. skundą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio nuostatomis, nurodė, jog šioje teisės normos nuostatoje, be kita ko, nurodyta, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) teritoriniai padaliniai (2 d.); Tarnybos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Tarnybos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (3 d.); Tarnybos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (4 d.).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų inicijavęs ginčą ne teismo tvarka, atsisakė skundą priimti pareiškėjui nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

III. Pareiškėjas A. J. G. atskirajame skunde (b. l. 34) prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad su skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 2R-398(4R-776) nurodė, kad pareiškėjas dėl miško ir žemės grąžinimo turi kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pareiškėjas pažymi, kad kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio nuostatas nagrinėjamam ginčui yra privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatuota, kad konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime konstatuota, kad „baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.“ Konstatuotina, kad šios nuostatos mutatis mutandis (liet. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos ir kitiems teismų sprendimams, kurie sukelia tam tikrus padarinius pareiškėjo teisėms.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl nagrinėjamoje byloje turi būti taikomos būtent Įstatymo 18 straipsnio nuostatos, nenurodė kaip jos yra susijusios su nagrinėtina situacija. Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad bylos (šiuo atveju – skundo priėmimo klausimo) išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina ginčo esmę sudarančių aplinkybių, netiria pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, o šiuos reikalavimus atmeta nepateikdamas (neišdėstydamas) detalios priimto procesinio sprendimo motyvacijos, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2516/2011, 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011 ir kt.). Nemotyvuotas teismo sprendimas (šiuo atveju – nutartis) pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. Taigi nemotyvuotas sprendimas (nutartis) negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Tuo tarpu motyvų nebuvimas – pagrindas panaikinti teismo sprendimą (nutartį) (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

Teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, jau buvo kreipęsis ir į Tarnybą (b. l. 16–19), tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų inicijavęs ginčą ne teismo tvarka. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises (b. l. 1; 8, 15; 16–19), o teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartyje nurodytas Įstatymo 18 straipsnis, kuriame reglamentuojami kiti santykiai, niekaip nepagrindžiant kodėl pareiškėjas turi kreiptis į Tarnybą pagal minėtą 18 straipsnį.

Apibendrinant pirmiau nurodytas Konstitucinio Teismo nuostatas ir teisinį reguliavimą nagrinėjamos bylos kontekste, darytina išvada, kad kiekvienas teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; pateikta aiški ir detali priimto procesinio sprendimo motyvacija. Akcentuotina, kad pagal ABTĮ 12 straipsnį, teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, prireikus (jei ABTĮ nustatytas terminas skundui paduoti yra praleistas), turi pasiūlyti pateikti prašymą terminą atnaujinti, kuriame būtų nurodytos termino praleidimo priežastys ir pateikti jas pagrindžiantys įrodymai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašo bylą išnagrinėti iš esmės, tačiau ABTĮ 154 straipsnis nenumato tokios galimybės. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus, sprendžia dėl nutarčių, kurios galimai užkerta galimybę tolesnei bylos eigai, teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau nenagrinėja materialinio reikalavimo pagrįstumo (ABTĮ 152 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies – minėta nutartis naikinama ir pareiškėjo 2019 m. gegužės 2 d. pateikto skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, 155 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. J. G. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė