2018-12-05 Nr. AB-23022-3-61-3-02566-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2965-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02566-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Skunde nurodė, kad Vilniaus PN buvo laikomas nuo 2013 m. birželio mėnesio ir visose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo kalinamas, plotas neatitiko nustatytų teisės aktuose reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, sudaręs tokias kalinimo sąlygas atsakovo atstovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir tokie neteisėti valstybės institucijos veiksmai, sudarant nežmoniškas kalinimo sąlygas, pažemino pareiškėją, sukėlė jam neigiamus išgyvenimus.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime (b. l. 6–11) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia iš esmės šiais argumentais:

2.1. Nurodė, kad Vilniaus PN nėra fiksuojama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, todėl nustatyti, kiek asmenų ginčijamu laikotarpiu buvo kalinami kartu su pareiškėju, yra sudėtinga. Vilniaus PN tokie duomenys nėra kaupiami. Pabrėžė, kad Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamojoje patalpoje privalu būti tik naktį. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl padarytų režimo pažeidimų buvo laikomas drausmės patalpose, nes ten atliko nuobaudas, kurios jam buvo paskirtos. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, visiškai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, nes vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų negu įrengta miegamųjų vietų.

2.2. Nesutiko su pareiškėjo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes pareiškėjas nepagrindė žalos dydžio ir nepateikė jokių įrodymų bei argumentų, kad jo skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ir psichinę sveikatą.

3. Pareiškėjas taip pat pateikė atsikirtimus į atsakovo atsiliepimą (b. l. 34–35).

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsnių nuostatomis, nustatė žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, sąvokos turinį, būtinas sąlygas tokiai žalai kilti, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bylose dėl žalos atlyginimo. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos dėl įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų veiksmų, t. y., kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais.

6. Pareiškėjo teigimu, jam kalint Vilniaus PN nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.

7. Teismas nustatė, kad sprendžiant iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų, pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-306-10 (penktojo nuteistųjų būrio 306 gyvenamoji patalpa 10 miegamoji vieta) ir bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpose Nr. 4-301-09 (ketvirtojo nuteistųjų būrio 301 gyvenamoji patalpa 09 miegamoji vieta). Taip pat pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus pataisos namų bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, t. y. Nr. 4K, Nr. 5K, Nr. 8D, Nr. 10D, Nr. 13D.

8. Teismas analizavo ginčo teisiniam santykiui taikytiną teisinį reguliavimą – 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusią Lietuvos higienos normą HN 76:2010, pavirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, pagal kurią minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 111.1-112.1 papunkčiuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

9. Teismas pažymėjo, kad nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, todėl padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

10. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-306 plotas – 33,46 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 4-301 plotas – 35,26 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų, kamerų tipo patalpos Nr. 4K plotas – 13,55 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, kamerų tipo patalpos Nr. 5K plotas – 14,08 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 8D plotas – 15,35 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 10D plotas – 14,66 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 13D plotas – 31,47 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos. Tačiau, kiek konkrečiai buvo laikoma asmenų šiose patalpose ginčo laikotarpiu, atsakovo atstovas nenurodė, kadangi to nustatyti neįmanoma – tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami, o asmenų skaičius yra nepastovus.

11. Teismas, vertindamas aplinkybę, kad nors atsakovo atstovas teismui ir nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose patalpose, tačiau net ir darydamas prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, nustatė, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų (nei bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, nei kamerų tipo patalpose, nei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) nebuvo pažeisti ir vienam asmeniui teko nuo 3,21 kv. m iki 4,69 kv. m ploto. Teismas pažymėjo, kad esant tokioms aplinkybėms, atsakovo atstovas paneigė pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų, ir juos atmetė kaip nepagrįstus.

12. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, teismas pabrėžė, kad pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji, todėl nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismas konstatavo, kad bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensuoja suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje.

13. Teismas konstatavo, kad neteisėtų atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla pareiga pagal CK 6.271 straipsnį atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. 14. Pareiškėjas T. M. apeliaciniame skunde (b. l. 57) prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigia, kad žala atsirado dėl Vilniaus PN pareigūnų veiksmų (neveikimo), kuriais pareiškėjui nebuvo užtikrintos jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą.

15. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN, kitaip nei teigia atsiliepime, veda kamerų užimtumo apskaitą, kiekvieną kartą perkeliant kalinį iš vienos vietos į kitą yra surašomas perkėlimo aktas, kurį pasirašo Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojas ir direktorius.

16. Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 60–61) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą. Atsiliepime atsakovo atstovas papildomai pateikė šiuos argumentus:

16.1. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, nepateikia jokių įrodymų ar teisinių argumentų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą.

16.2. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad minėtas sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėją laikant Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2017 m. liepos 24 d., atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Konstatavo, kad atsakovo atstovas neatliko neteisėtų veiksmų, todėl nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, papildomai nurodydamas, kad priešingai, nei teigia atsakovas, Vilniaus pataisos namai protokoluoja nuteistųjų perkėlimo iš vienų patalpų į kitas ir žino nuteistųjų, laikomų vienoje konkrečioje patalpoje, skaičių, laikymo laikotarpį ir tapatybes.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, ginčo teisiniam santykiui taikytinų materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu, padarytomis išvadomis bei pateiktais motyvais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytą atsakovo atstovo pažeidimą ir jo pateiktus argumentus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

22. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

23. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytus kalinimo sąlygų pažeidimus, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

24. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Taisyklių 111 papunktis) (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018 ir kt.). Nuo šios taisyklės gali būti nukrypstama tais atvejais, kai pareiškėjai skunde teismui ar teikdami papildomus paaiškinimus ir (ar) įrodymus byloje pateikia duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų lovų skaičiaus (pvz., pareiškėjo skundų pataisos namų administracijai kopijas, duomenis apie pareiškėjui priskirtos lovos numerį, duomenis apie gyvenamojoje patalpoje kartu kalėjusius asmenis bei jų paaiškinimus ir kt.).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo kitaip vertinti nei pareiškėjo skunde nurodytų bei apeliaciniame skunde pakartotų faktinių aplinkybių, nei byloje esančių įrodymų, kadangi pirmosios instancijos teismas juos įvertino tinkamai vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir proceso teisės normų šiuo aspektu nepažeidė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad net jei Vilniaus pataisos namuose nurodytose patalpose būtų apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, nei vienoje iš minėtų patalpų nebuvo pažeisti minimalūs gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui reikalavimai. Nurodytos sąlygos atitiko Taisyklių 111.1-112.1 papunkčiuose nustatytus reikalavimus ir tokiu būdu paneigė pareiškėjo argumentus dėl nežmoniškų sąlygų.

26. Dėl Vilniaus PN veiksmų vertinimo teisėjų kolegija nurodo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

27. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad Vilniaus PN neatliko neteisėtų veiksmų ar nepadarė teisei priešingo neveikimo. Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, taigi teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

28. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, nustatė faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė